<< Atgal
Rašytojas Mykolas SLUCKIS atsako į Giedrės KAZLAUSKAITĖS klausimus Malonu, jog prisiminėte šį ankstyvą mano
romaną. 19531954 m. parašytą, 1954-aisiais išspausdintą Pergalės žurnale,
1955-aisiais išleido dabartinės Vagos pirmtakė. Be šitos patirties nebūtų
kitų mano romanų. Pereiti nuo mažosios formos prie stambiosios visad sudėtinga.
Atsiduri ties slenksčiu peržengsi ar atsitrenkęs gausi trauktis. Dešimt metų vien
apsakymus rašiusiam tai nebuvo paprasta. Novelė yra lyg kokia celė, romanas
lygintinas su daugiabučiu. O jaunystėje romanas dar ir garbės dalykas, nors
lietuvių proza jau seniausiai įrodė dirvonai ariami nebūtinai romanu. ,,Gerų namų pabaigoje netikėtai ir nuoširdžiai prisipažįstate, kad pamilote savo veikėjus. Tai mane maloniai nustebino kaip skaitytoją; tos jūsų eilutės įtikino, kad su antrine autoriaus sukurta tikrove ,,susigyvenama, prie jos prisirišama. Tai rodo šiltą autoriaus santykį su savo kūriniu. Jei taip, kurią iš savo knygų labiausiai vertinate, esate su ja ,,suaugęs, ją pamilęs? Ar toks santykis su savo kūriniu kyla iš literatūrinių estetinių vertybių, meninių pasiekimų, ar gal iš rašymo aplinkybių, asmeninio gyvenimo pakilimų, emocinių proveržių? Ko savo knygose randate daugiau: literatūros ar savo paties gyvenimo? Niekad nerašiau nuobodžiaudamas,
neįsiklausęs į gyvenimo bangavimą. Geruose namuose jaučiausi įsipareigojęs
vaikams, jaunesniems savo likimo broliukams ir sesutėms. Grįžtant prie knygos
populiarumo ir išliekamumo žmonių atminty
Kodėl paaugliams skirtą knygą skaitė
kone visa Lietuva, o ir šiandien atsiranda ja besidominčiųjų? Atsakymas šiltas
delnas virš vaiko galvos po karo žiaurumų ir kančių. Mielaširdystės, gailesčio
jausmo nesame išlepinti. Debiutavusi prozininkė Justė Stučinskaitė nustebino pasisakymu, jog jūsų romanas ,,Geri namai yra padaręs jai galbūt didžiausią įtaką. Man jis taip pat nepaisant jokių ideologinių motyvų buvo viena mėgstamiausių vaikystės knygų. Kaip paaiškintumėte reiškinį, kad tais sovietmečio laikais, nykioje ideologinėje aplinkoje gimė kūrinių, jaudinančių visiškai kitos kartos, kitos visuomenės žmones? Juk sovietmetis mums sunkiai suvokiamas, tiesiog mitiškas pasaulis. Gal tikra literatūra atsiranda ir egzistuoja ne tik istoriniame laike, gal kūrybos ir politinio bei visuomeninio gyvenimo sritys egzistuoja paraleliškai, nesutapdamos ir nepaveikdamos viena kitos? Kitaip blogais laikais turėtume vien blogą literatūrą... Sutinku, tikra literatūra egzistuoja ne tik
istoriniame laike. Tačiau paralelių tarp kūrybos ir politinio bei visuomeninio
gyvenimo nebrėžčiau. Ir ne vien dėl skirtingos šitų dalykų prigimties. Mano
kartos brendimą sunkino diktatūros, vėliau stagnacijos ideologinis presas.
Pasirinkimo nebuvo ne tik antikomunistiškai nusiteikusiems, bet ir socializmui
idealistiškai įsipareigojusiems. Arba nešiauši skiauterės, giedosi, kaip
reikalaujama, arba ką nors knibinėsi užsiūta burna. Tylėjimas kelio pradžioje, kai
nesutvirtėjęs balsas, veda į nebylystę, į smulkmenišką amatininkavimą, o pagaliau
į užmarštį. Kalbu čia apie savo kartą, apie save. Kito kelio įsipareigojusiems,
tikėjusiems lygybe, brolybe ir t. t., klejojusiems antifašizmu, nebuvo. Užtat kaip
dėkingi mums buvo skaitytojai už nuoširdų žodį, lyrinį toną, netgi naivumą,
juolab už kritiškesnį žvilgsnį, aštresnį pasakymą, taikantį aukščiau namų
valdybos. Kažkada skaičiau E. Mieželaičio dienoraščius ir galvojau, kokia nesuprasta ir kontroversiškai vertinama buvo ta karta, patyrusi politinius lūžius ir vis dėlto nenusigręžusi nuo literatūros kūrimo, puoselėjimo, įtvirtinimo. Formavotės tuo metu, kai rašytojas aiškiai suvokė savo tapatybę, turėjo kiek platesnę socialinę nišą, galbūt daugiau įsipareigojimų tautai, visuomenei, šalia esančiam žmogui. Kas šiandien išliko iš tokios formacijos ir kiek tokie principai reikalingi menininkui? Ar jie pasiteisino, ar juos įmanoma taikyti, atnaujinti šiandien? Tęsiant mintį
Nuo dešimtmečių pakylos
geriau matom paradoksą, jaunajai skaitytojų, galbūt netgi ir tyrinėtojų kartai,
mįslingą. Kiekvieną sykį šis paradoksas ar anomalija reiškėsi vis kitaip: tai
šalčiu, tai atlydžiu. Iš vienos pusės, politinis diktatas smarkiai ribojo kultūrinį
gyvenimą, iš kitos jo nelankstumas ir sporadiški judesiai (pvz., iš garsios
bekonfliktiškumo teorijos į nemažiau garsią ir odiozišką Mums reikalingi
gogoliai ir ščedrinai!) vėrė šiokią tokią erdvę rašytojo išmonei. Neblogai
pasinaudota ir partinės kultūrinės politikos klišėm, tegul formaliom, su nemažom
išlygom ir saugikliais apie sudėtingiausius meno reiškinius bei figūras. Kalbu apie
viešai garbintą realizmą, klasikinį palikimą ir liaudies kūrybą. Toji iškaba
padėjo išleisti ir suaktualinti, pvz., Vaižganto, K. Borutos, vėliau panašiu
apsidraudimu pamirštą J. Savickio kūrybą. Kiek rašymas yra užvaldęs jūsų laiką, interesus, gyvenimo būdą? Ar galėtumėte pasakyti, kad rašymas tai gyvenimas, ar vis dėlto šios sritys egzistuoja atskirai? Ar tiesa, kad gera knyga sukuria autorių? Nedrąsu teigti, jog rašymas visas gyvenimas. Kas ten žino ar F. Dostojevskis aistringiau rašė, ar Vakarų Europos kazino salėse lošė iš pinigų? Kaip visi mirtingieji rašytojai įsipareigoję ne vien raštijai savo artimiesiems. Šie ryšiai kartais pareikalauja daugiau atsidavimo nei knyga, kuriai išplėšti iš gyvenimo rutinos, rodos, prireikia visų jėgų. Visada tenka ką nors aukoti. Idealūs rašytojai būtų vienuoliai dykumoje. Mes gi, profesionalai, priklausomi nuo leidėjų valios ir reklamos, nuo mūsų organizacijų, atliekančių kažką panašaus į profsąjungų vaidmenį. Laimė? Jos tėra mirksniai. Nauja knyga, vėlyvas pasimatymas su senąja... Trumpam laimę atstoja susitikimas su seniai matytais pažįstamais, pokalbiai su anūke telefonu. Neabejodamas sakau: gera knyga vientisesnė, drąsesnė, protingesnė, sąžiningesnė už jos autorių. Kokios jums atrodo svarbios šių dienų kultūros figūros? Ar kas nors kultūrinėje spaudoje jus skaudina, žeidžia, ar jautriai į tai reaguojate? Kaip vertinate šiuolaikinį rašytojo vaidmenį visuomenėje? Kiekvienas kuo nors įsimintinas kūrinys pristato kūrybinę individualybę. Taigi netrūksta iškilių, įdomių figūrų tarp trypčiojančių pakeliui į brandą. Tik netrikdykime jų per ankstyvomis liaupsėmis. Vienur kitur grįžtama prie hierarchinio, tarybiniais laikais gyvavusio rūšiavimo. Ar būtini, ar protingi mėginimai įteisinti vieną kitą vedlį poezijoje, vieną kitą prozoje ir t. t.? Apie rašytojo vaidmenį visuomenėje daug kalbėta nesinori kartotis. Ar jums buvo artima bohemiškoji menininko pasaulėjauta? Ar šiandien dalyvaujate literatūriniuose renginiuose, pobūviuose? Kiek tai ,,maitina vaizduotę ir stimuliuoja ,,menininkavimą? Kas daugiau padeda kūrybai: realios gyvenimo patirtys, tikrovės stebėjimas ar rašančių žmonių aplinka, literatūrinis pasaulis? Bohema tarsi kokia skaistykla, paliekanti
smagių (kartais ir nesmagių) prisiminimų. Skirtingais laikais bohemos formos
įvairuoja. Pokario tikrovėje ji neįsivaizduota be alkoholio, rajonuose rašytojus
kartais vaišindavo namine iš kibiro. Tačiau būdavo ir džiugių pirmosios knygos
sutiktuvių, linksmų pokštų, juokų. Atrodo, alkoholinė tradicija neišseko,
nors dabar geriama taurelėmis, o retsykiais pakvimpa kai kuo stipresniu narkotikais.
Bet transas yra apgaulingas. Apie bohemos pliusus ir minusus įdomiau pašnekėtų
jaunesni. Žodžio menui svarbu kalba, atmintis ir vaizduotė. Jūsų knygos išsiskiria turtingu, ,,sluckišku leksikonu, kuris galėjo ateiti iš vaikystės, taip pat iš studijų, profesionalaus rašytojo darbo patirties. Kas lėmė jūsų žodžio vaizdingumą ir sodrumą? Kur šių dienų rašytojas turėtų mokytis kalbos? Ir ar turėtų? Jei pasikeitė kalba, vadinasi, pasikeitė ir pasaulis... Kalba viskas prasideda. Vieniems nuo
gimimo, kai kam iš įsimylėjimo vaikystėje. Kalba evoliucionuoja. Nesu naujesnio
požiūrio į gatvės kalbą priešininkas. Kitaip, manau, reiktų žiūrėti į tarmes,
duoti joms daugiau teisių, viešumos. Tradicija, kurios laikėsi ligšiolinės rašytojų
kartos, nors dvelkė ne visais požiūriais pateisinama kalbos uždarumo dvasia,
sėkmingai priešinosi svetimkūniams, asimiliavo tik būtiniausius terminus, pavadinimus,
idiomas. Nemažai dirbote su jaunaisiais rašytojais. Ar laikui bėgant kinta įsitikinimai, vertybės, tikėjimas, nuostatos? Kas laimi amžinajame ginče naujumas, novatoriškumas ar tradicija? Asmenybė ar technika? Realizmas ar romantizmas? Pozityvizmas ar idealizmas? Senovėje meistras išaugindavo meistrą,
ypač dailėje. Literatūroje taip nebūna. Čia jaunam talkina kolektyvinė patirtis.
Tačiau ji ne visada beasmenė. Mano kartos prozininkai orientavosi į J. Biliūną,
Vaižgantą, P. Cvirką. Tikriausiai kas nors mokėsi ir iš mūsų. Dabar nebemadinga
prisipažinti, jog vienoks ar kitoks autorius, jei jis ne saulė ar mėnulis, bus kaip
nors paveikęs. Jūs savo laikais patyrėte intelektualinių idėjų badą, todėl, regis, mokėjote ieškoti ir vertinti iš laisvojo pasaulio prasiskverbiančias filosofijos ir meno idėjas. Vien jau susitikimas ir intensyvus, prasmingas bendravimas su Jeanu Pauliu Sartre'u, manau, buvo svarbus žinių pasitikrinimas ir galbūt reikšmingas kūrybinis impulsas. Šiandien mes tiesiog dūstame nuo teorijų, žinių, knygų, įvairiausios informacijos pertekliaus. Kokios sąlygos kuriančiam žmogui palankesnės? Žinių bei intelektualinių vertybių deficitas, ar jų devalvacija? Šiandieną nejaučiamas intelektualinių
idėjų badas. Prakalbo vos ne visų amžių filosofai. Londono ir Niujorko knygų
premjeras po savaitės kitos pristato Vilniuje. Kur kas sunkiau pasirinkti vertingą
knygą. Da Vinčio kodo cunamio efektas Lietuvoje nenustebino. Kur kas labiau
keliuose knygynuose matyta gausi šį vidutinišką bestselerį supančių ir
aiškinančių, žaibiškai išleistų knygų palyda. To nesulaukė joks genijus. Žvelgiant iš laiko perspektyvos: kas yra vertingiausia praėjusioje epochoje? Kokia galėjo būti jos literatūra, jei ne sovietinė okupacija? Ar šiandien norėtumėte ką nors keisti, taisyti, koreguoti savo kūrybinėje biografijoje, savo tekstuose? Svarbiausia išsaugota kultūra. Kokia būtų buvusi literatūra, jei ne sovietinė okupacija, sunku pasakyti. Kultūros krizės būdingos ir septynioms riebioms karvėms rupšnojant saldžią žolę, ir septynioms liesoms laižant druskėtą smėlį. O apie save pasakysiu tai, ką jau ne sykį sakiau. Taip, žvelgiu į save ir savo kūrybą kritiškai, kartais labai kritiškai, bet nieko nebepakeisi, geriau stengtis kai ką dar parašyti. Pridurčiau: pasimokius iš klaidų. Deja, prie aštuoniasdešimtmečio artėjant ir tokio varianto sėkmė abejotina. Ar lietuvių rašytojai tinkamai pasinaudojo ir dabar naudojasi mūsų tautos dramatiška, bet unikalia istorine patirtimi? Gal sovietinis režimas savotiškas talento, menininko teisingumo išbandymas? Rūsti būties dovana? Vadinti sovietinę okupaciją rūsčia būties dovana nesiryžčiau. Jeigu žvilgtelsim į šimtmečio istoriją (kelios revoliucijos, du didžiausi karai, penkios okupacijos, įskaitant lenkiškąją Vilniaus ir nacių Klaipėdos krašto holokaustas), pamatysime lyg ir dėsningumą. Rašytojams beveik nebūna gerų laikų, o gerieji, jei esti, kažkodėl trumpalaikiai. Neapdrausti nuo išbandymų ir dabarties kūrėjai, nors gyvenam po demokratijos skėčiu. Cenzūra bloga nelemtis rašytojams, kultūros komercializacija taip pat ne pyragai. Iš kokios pozicijos mąstote apie kūrybą ir gyvenimą: žvelgdami iš dabarties į praeitį, ar atvirkščiai, iš praeities į dabartį? Kuriame iš tų laikų gyvenate dabar, kuris jums emociškai ir idėjiškai yra artimesnis, tikresnis, savas? Dar rašau, spausdinuos, vadinasi, gyvenu
dabartyje. Seną rašytoją, kaip ir seną dailininką ar kompozitorių, daug kas
atgręžia į praėjusius laikus. Prisiminimai, seniai matyti veidai, girdėti balsai,
šmėkščioją šešėliai
Dvasios skolos, kurių nespėjai grąžinti. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |