|
<< Atgal
RAMUTĖ DRAGENYTĖ
Patogi poezija
Rimvydas Stankevičius. TYLOS MATAVIMO VIENETAI.
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
71 p.
Trečia Rimvydo Stankevičiaus lyrikos knyga
Tylos matavimo vienetai (V. Sventickas rinkinį priskyrė mūsų lyrikos tradicijai)
turėtų liudyti autoriaus brandą ir stilistinį apsisprendimą. Tad kyla klausimas, ar
ši knyga, o ir pats autorius, kuo nors išsiskiria iš šiandieninės lietuvių poezijos,
ar esama autentiško kalbėjimo ne populiarių perrašymų, bet tikros nesumeluotos
lyrikos? Pirmiausia R. Stankevičių norėjosi pavadinti Aido Marčėno ir Donaldo Kajoko
(jau neminint jų mokinių) sukryžminimo vaisiumi aniuolėlio ir aduolėlio
hibridu. Kūrybinės raiškos formos turi gilias mūsų lyrikos tradicijas: būties
sutirštinimas, žydesys (ligi kaulo, ligi pamišimo, p. 18), maldos, tylos ir
ramybės kontempliacija, sapno metafizika ir teatriškas kiek mazochistinio vienišo poeto
įvaizdis.
Poezija ir pats autorius labai patogus
literatūriniam mėsinėjimui. Jeigu knygą prilygintume namams, o eilėraščius
kambariams, galima tarti, kad R. Stankevičiaus būties namai yra su visais
patogumais. Trūksta nebent marčėniškų komentarų, tačiau pats poetas, jeigu tik
paklausite, mielai papasakos kiekvieno eilėraščio genezę ir parašymo aplinkybes. Per
knygos pristatymą pasakojo, kad naujajame rinkinyje nėra nieko atsitiktinio,
eilėraščiai kruopščiai atrinkti, o tarp tekstų esama tam tikro naratyvo.
Beveik visi eilėraščiai turi pavadinimus, jie taip
pat liudija apie kūrėjo tvarką. Vieni tekstai parašyti klasikinėmis, kiti
laisvomis ir lengvesnėmis formomis. Tokių formų motyvaciją knygoje taip pat rasime:
Man jau reikia lengvesnių formų / nei gazelių grakštumas ar vynuogių kekės, / man
jau per sunkūs glamonių sonetai / ir smuikų lipnus legato... (p. 59). Knygoje rasime
kanoninį eilėraštį (p. 6) ir net programinį autoriaus tekstą, kuris taip ir
pavadintas Programinis: Bandžiau nesuprast šio pasaulio / kiek galiu, kiek tik
leista ilgiau <...> ko norėt, juk durnelis, poetas, / Suprantantis Boschą labiau
negu laikraščius, žmoną ar mamą (p. 44). Neslepiama, kad lyrinis subjektas ir yra
tas vienišas durnelis poetas, jaukinantis mažą murziną apsisnarglėjusią
mirtį. Yra rinkinyje ir eilėraštis Poeto mirtis.
Pagrindiniu knygos tekstu galima laikyti eilėraštį
Vienkiemis:
Tyla čia tokia tiršta,
kad galima ją pilstyti į dubenis.
Galima mesti į ją akmenį
ir ilgai stebėti siūbuojančius ratilus.Ginčytis,
bandyti perrėkti,
matuoti ją valandomis ar metrais.
Temstant galima ją netgi
Paliesti...
O paskui rypuoti
pernakt,
raminant bemieges plaštakas,
į kurias ką tik amžiams įsmigo
tylos dantys. |
|
(p. 30) |
Taigi viskas kruopščiai sustyguota, su
vidiniais atbalsiais ir sąskambiais. Pavyzdžiui, eilėraščio Musių valdovas
eilutė Dar nemokėjo delnas pasiverst į kumštį (p. 48) randa atbalsį
paskutiniame knygos tekste ir priverčia lyrinį subjektą subręsti: Delnas iš
kumščio išsprogęs pradeda skleistis (p. 68). Jeigu eilėraštis turi savo parašymo
istoriją, tai apie kiekvieną jų reikėtų kalbėti atskirai, juolab kad visi pakankamai
skirtingi, turintys savą mintį, kuri idėjiškai turėtų vesti prie bendros visos
knygos prasmės. Todėl eilėraščius galima skaityti atskirai arba ieškoti to prasminio
ryšio tuomet ir paskutinį knygos eilėraštį Lorafen (Informacinis lapelis:
indikacijos) perskaitysime kaip informacinį visos knygos tekstą, jo pabaiga vėlgi
programiška: Tai, ko nėra, pasitraukia, žvakę užpūtus / Prarasta viskas. Bet
nieko. Sapnuosiu liūtus.
R. Stankevičius vienas tų autorių, kurie
eilėraščius rašo krauju arba, kitaip tariant, širdimi, vos ne kiekvienas tekstas yra
katastrofiškas ir žaizdotas. Jau minėta, kad poeto programinis tikslas
prisijaukinti mirtį. Paskutinis knygos skyrius taip ir vadinasi Ars moriendi.
Išvertus iš lotynų kalbos tai reikštų mirties meną. Tokiu pavadinimu XV a. buvo
parašyti lotyniški tekstai pirmasis Vakarų literatūros tradicijoje labai
išpopuliarėjęs mirties ir mirimo vadovas krikščionims, kuriame atskleidžiamos
gerosios mirties pusės ir pamokoma, kaip laimingai ir gražiai numirti.
Nors pastaruoju metu ryškiai skiriasi moterų ir
vyrų poezija, abiejų lyčių tekstuose galima atrasti tų pačių įvaizdžių, pvz.,
kraujo ar apskritai skysčių. Jeigu išvestume binarines opozicijas tarp šviesos ir
tamsos, mirties ir gyvenimo, kraujas vyriškojoje poezijoje būtų susijęs su mirtimi,
moteriškojoje su gyvybe, tačiau iš esmės šis įvaizdis reiškia tą patį vieną
žmogiškosios būties dėmenį. R. Stankevičiaus kruvini keliai, kraujo
vieversiai, iki kraujo suaižytas veidas to paties ars moriendi
teologija.
Naujame rinkinyje R. Stankevičius tarsi pratęsia
antros knygos Randas (2002) tematiką. Šio rinkinio eilėraštis keliamieji,
kuriame rašoma apie išplaukusią žiemą P. Bruegelio paveiksluose, naujoje knygoje tapo
ne tik pagrindiniu motyvu Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslas Medžiotojai ant
sniego papuošė ir visą jos viršelį. Paveikslo erdvė rinkinyje svarbi, dažnai
kuriamas vaizdas yra metaforiškas ir dekoruotas (plaučiai plyšta nuo žvaigždynų
juoko, p. 24; sulėtintas žaibo tvyksnis / sukruvina kranto meldus, p. 16).
Veiksmas primena filmą, kurio pagrindinis personažas, mirštantis (nužudytas ar
savižudis) poetas, šūkčioja: Čia aš / Hey, čia aš! (p. 52).
Dažna erdvės ir laiko substancija yra naktis ir
sapnas mirties ekvivalentas. Subjektas buvoja kitoje erdvėje, todėl gali papasakoti
apie mirusiuosius (eil. Visa tiesa apie mirusiuosius), apie vietą, kur viskas
taip paprasta, viskas šviesu ir atspėjama (eil. Ramybė), apie kitą laiką
(eil. Laikmetis), kai valdė sniegai ir vienatvė. Susidūrimas su realybe yra kiek
šiurpokas. Visi šie bruožai primena ketvirtojo dešimtmečio vadinamojo dvigubo kodo
lyrikų kūrybą (J. Aistis, H. Radauskas ir kt.), kurioje dominavo ironija ir kaukė. Net
A. Miškinio elegantišką snigimą R. Stankevičius linkęs perfrazuoti savaip: Taip
bravūriškai sninga ant karščio, gyvybės, ant vasaros <...> Tai tik žiedlapiai,
skiedros, purslai iš šienaujamo mano rožyno (p. 66).
Kai kas primena V. Mačernio vizijas, pasyvus
pasakotojas kalba monologus sau pačiam ir Dievui (Pamatyk mane pirmas /
Viešpatie, p. 7). Kas vyksta aplink, vyksta savaime. Eilėraštyje Namai
subjektas yra namus užvaldžiusių daiktų stebėtojas, negalintis paveikti aplinkos:
ir žolė jau seniai seniai / pati pareina namo... (p. 29). Neretai poetinis vaizdas
sukuriamas konkretiems reiškiniams suteikiant abstrakčias archetipines reikšmes, o tai
gana dažnas šiuolaikinės kūrybos principas. Pavyzdžiui, žvelgiant į išlindusius
sliekus pagalvojama apie apokalipsę: Yra tokia diena metuose, / kai iš žemės, / iš
savo namų ar slėptuvių / išvaromi sliekai <...> Baisu ir juokinga / mažutė
apokalipsės repeticija <...> Kaip man per sliekus / pareiti namo? (p. 45). R.
Stankevičiaus tylos matavimo būsenos arba įtampos yra išgyventos baimė, laukimas,
ramybė ar nerimas. Ne viena jų tarp palatos sienų, tarp tiksinčių laikrodžių.
Jos prisodrintos kraštutinių egzistencijos prasmių sąmonės vienkiemių,
ryšio ar jo praradimo su daiktais. Nėra banalumo, nes būties esmės įvardijimas poeto
sąmonėje jau yra įgijęs įtaigias formas: Esu beveik tyla / beveik niekas (p.
7). Neįtikina nebent toji pedantiška autoriaus tvarka, ypač eilėraštis
Tvarkausi. Tad skaitytojui nebelieka tokio efektyvaus estetinių dulkių atradimo
džiaugsmo.
Beje, P. Bruegelį savo antroje knygoje
(Būsenos, 2005) mini ir Marius Burokas, dažnai linksniuoja ir sapną, ir tylą
M. Buroko ji skambi, o R. Stankevičiaus tiršta. Esama ir daugiau suplanuotų ar
neplanuotų tekstų komunikacijos tendencijų. Pvz., R. Stankevičius rašo: Man sakė,
kad nušvitimas ištinka staiga, / it nepelnytas dūris peiliu / kur nors viešajame
tualete / <...> nugremžtos oranžinės grindų plytelės, / vis artėjančios prie
mano veido <...> grindimis čia per amžius srūva šlapimas, / tai kas, kad dabar
jis maišos su mano krauju... // Tai du skysčiai, kurie privalo ištekėti. / Antraip
būtų nepakeliama (p. 37). M. Burokas rašo: Dviese, trise, kartais keturiese /
mušame žmones. Pražiodytas kūnas / ant baltų plytelių <...> Tas šliurpsintis
garsas, žnektelėjimas, / kauksmai, gracingas kaulų trupėjimas ir t. t. (eil.
Tie, iš viršutinio kultūrinio sluoksnio, p. 47). Ar tik nebus asmeninių
santykių aiškinimasis... Tekstai tampa socialiai motyvuoti. Kita vertus, tekstų
polinkis komunikacijai yra įdomus reiškinys, skatinantis intertekstualumo sklaidą
vizualius kontekstus (paveikslus), literatūros tradiciją ar gyvenimiškąją patirtį.
Sąsajų su lyrikos tradicija yra nemažai, tik ji šiuolaikiškai transformuota, t. y. perrašyta,
o poetas (subjektas) įsimylėjęs ne abstrakčiąją tėvynę, bet konkretųjį save:
jau galėčiau išeiti, išnykti kaip dūmas, / Tačiau negi paliksi taip viską (p.
27).
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|