|
<< Atgal
V. Braziūno nuotr.
|
MINDAUGAS VALIUKAS
17
D v i e j ų d a l i ų p j e s ė |
V e i k ė j a i :
ETANAS
DŽOELIS
ŽMOGYSTA
Pirma dalis
Antra dalis
Į viršų
PIRMA DALIS
ETANAS. Ar malonėtumėte?
DŽOELIS. Aišku, malonėtumėme.
ETANAS. Ar galite paduoti?
DŽOELIS. Galiu. Jis viską mato.
ETANAS. Ką mato?
DŽOELIS. Viską.
ETANAS. Kas?
DŽOELIS. Dievas.
ETANAS. Aaaaa! (Su palengvėjimu) Tai gal
pagaliau paduosite?
DŽOELIS. Ką?
ETANAS. Prekę.
DŽOELIS. Kokią?
ETANAS. Nagi, kurią malonėjote.
DŽOELIS. Kodėl aš? Kodėl viską aš ir aš?
ETANAS. Na jūs pardavėjas, jūs už tai gaunate
algą!
DŽOELIS. Aš ne pardavėjas.
ETANAS. Na tai jūs apsauginis!
Džoelis pažiūri į save
DŽOELIS. Ne! Ne apsauginis. Bet ačiū už
komplimentą.
ETANAS. Tai kas jūs, po velnių, esate? Darbe
nesiseka, namie blogai, visur blogai, tai net ir čia
Kas čia darosi! Paaiškinkit
man! Aš skųsiuos! Kas gi jūs, po paraliais, esat, a?
DŽOELIS. Aš atpirkimo ožys.
ETANAS. ?..
DŽOELIS. Na suprantate, kai kam nors nesiseka, kai
kam nors blogai namie, šeimoje ar darbe, tai ir čia kas nors būtinai stengiasi
užsipulti atpirkimo ožį. Tai yra mane
ETANAS. Bet aš neužsipuolu jūsų. Aš tik
konstatuoju faktą. Tai kažkokia mistika
Atleiskit, jeigu jus įžeidžiau!
Atsiprašau! Paspauskim vienas kitam rankas.
DŽOELIS. Et, neįžeidėt.
ETANAS. Įžeidžiau, įžeidžiau! Na kaip man
atsiprašyti? Ką? Nekankinkit manęs! Imkit iš manęs 10 piniginių vienetų!
DŽOELIS. Jūs ką! Tai juk kyšis! Už jo paėmimą
gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jokiu būdu neimsiu!
ETANAS. O jeigu nebūtų baudžiamosios atsakomybės,
jūs paimtumėt?
DŽOELIS. Ne!
ETANAS. Ne?! Paimtumėt! Visi ima! Ką jūs
vienas šventas?! Aš čia žeminuosi!..
DŽOELIS. Na va, jūs ir vėl pradedate.
ETANAS. Oi! Atsiprašau! Nuolankiai. Atleiskit.
Aš
netyčia.
Pauzė
ETANAS. O daugiau paimtumėt? 15 PINIGINIŲ
VIENETŲ!
DŽOELIS. Ne!
ETANAS. O 20?
DŽOELIS. Jokia mada.
ETANAS. 30.
DŽOELIS. Ką jūs!
ETANAS. 79!
DŽOELIS. Dar ko!
ETANAS. 100, ir nė vieno daugiau! Viskas! Paskutinis
žodis. Arba imat, arba ne! Supraskit, daugiau neturiu. Ir tai tik su smulkme.
DŽOELIS. Tai paskutinis jūsų žodis?
ETANAS. Aš žodžio žmogus!
DŽOELIS. Ne!
Ilga pauzė
ETANAS. 1000.
Džoelis nusisuka
ETANAS. Du!
Džoelis krapšto panages, nosį, ausis. Paragauja, ką
iškrapštęs
ETANAS. 4000!
Džoelis, paragavęs ausų sieros, spjauna
ETANAS (išsigąsta). 10 000. VISKASSSS!
Viską parduosiu! Namą, ratus! Nėščią žmoną ir pradinukes dukras parduosiu į
viešnamį, šunį kailialupiui arba cirkui, sūnų nusiųsiu moksliniams tyrimams! Basta!
Kaput.
Pauzė
ETANAS. 12 743,11, ir nė vieno piniginio vieneto
daugiau! Skaičiuoju iki keturių. Viensdutry
DŽOELIS. Gerai!
ETANAS (neišgirdęs).
sketuri. Nenori,
kaip nori!
DŽOELIS. Gerai! (Norėdamas priminti sandėrį)
Gerai jau
ETANAS. Gerai? Jūs man atleidžiate?
DŽOELIS. Mtaip
ETANAS. Valio!..
DŽOELIS. Tai yra neatleidžiu.
ETANAS. Tai ką aš dėl jūsų turiu padaryti? Matau
jūs labai principingas, doras ir sąžiningas žmogus. O aš savo korupciniais
pasiūlymais jus dar labiau įžeidžiau!
Džoelis, prisiminęs, kokį sandorį sužlugdė, tik
nusispjauna
ETANAS. Norit, aš prieš jus ant kelių
atsiklaupsiu!
DŽOELIS. Ne! Nenoriu. (Etanas klaupiasi prieš
Džoelį ant kelių) Ką jūs darote?! Stokitės! Liaukitės! (Etanas klūpo.
Džoelis jį bando pakelti. Etanas bučiuoja Džoeliui kojas, lankstosi, kažką murma)
Jūs išprotėjot! Juk visi mato! Liaukitės bučiuoti rankas, o ypač kojas.
ETANAS. Tegu mato! Tegul mato mano nusižeminimą,
mano menkystę, mano niekingumą. Dievas mato, koks aš šliužas, koks sliekas,
kirmėlė! Šūdų šūdas! Tegul mato!
Džoelis bėga nuo Etano, šis klūpomis, pasispirdamas
skėčiu, vejasi
ETANAS (vydamasis). Aš šūdas, aš
šūdas!
Po šešto rato Džoelis nustoja bėgti, prieina prie
klūpančio Etano
ETANAS. Aš šūdas, menkysta
ak
och...
DŽOELIS. Man nusibodo! Dabar žinosi, kaip aš
jaučiausi visą gyvenimą nuolat žeminamas, mušamas ir ujamas. Na, patinka? Še!
Patinka? Kaip, gera būti atpirkimo ožiu?
ETANAS. O žinote, jums labai tinka skriaudėjo (smūgis)
vaidmuo. (Smūgis) Ar jūs (smūgis) pirmą kartą mušatės? (Smūgis)
DŽOELIS. Pirmą kartą.
ETANAS. Betgi jums puikiai sekasi! (Smūgis)
Va, pavyzdžiui, kad ir šis smūgis. (Smūgis) Arba šis. Pažinsi talentą.
Meistrą! (Smūgis)
DŽOELIS. Jūs taip manote?
ETANAS. O, aš specialistas. Aš pats visą laiką
norėjau muštis taip kaip jūs. (Lyriškai) Pist į sieną, pist į žemę,
tavo šnervės krauju vemia
Mano klasioko kūryba. Tai kur mes baigėme? (Smūgis)
A! Taip! Jūsų talentas
Pripažįstu tikra smūgių choreografija
Čia
kito mano klasioko kūryba
Jūs ne savo vaidmenį atliekate gyvenime. Jums reikia va
taip, kaip dabar. O jūs: Aš atpirkimo ožys, aš atpirkimo ožys! Šūdą jūs
ožys. Jūs bulius, bestija, monstras! Deimantinis ryžtas ir plieniniai raumenys
čia
irgi kūryba
šita. (Pritrūksta žodžių)
DŽOELIS. O jūs irgi man nepasirodėt toks, na,
kokį vaizdavot. Kas čia darosi, aš skųsiuosi, mistika! Kai jūs rėkėt, kad
esate šūdas, žinokit, patikėjau, labai įtikinamai šaukėt. Aš šūdas, aš
šūdas! Taip, stipru. Jums atpirkimo ožio vaidmuo kur kas labiau sekasi negu man.
Abu atsistoja, kalbasi, draugiškai apsikabina
ETANAS. Gyveni žmogus ir nežinai, ar teisingai,
ar ne, kol geri ir reikalą išmanantys žmonės tau pasako arba nepasako. (Džoelis
kumščiu Etanui ploja į saulės rezginį) Va va. Galėtum ir numirt nežinodamas
savo vietos.
DŽOELIS. Visiškai su jumis sutinku! Mes tik
atsitiktinai supratome, kas yra kas. O galėjom ir nesusitikti. Petras prie vartų būtų
paklausęs, kas tau labiausiai patiko gyvenime. Ką turėčiau atsakyti? Būti atpirkimo
ožiu? Meluoji, sakytų Petras. Tau štai kas patiko (trenkia Etanui į veidą).
ETANAS (laikydamasis už nosies). Ir viskas
tik todėl, kad pedagogai nieko mumyse neatranda, nieko neieško. (Įsisvajojęs)
Būtų man koks nors pedagogas numovęs kelnes, paėmęs diiiiidelę lazdą, sudavęs,
paskui stipriau, stipriau
Et! Pedikai skystablauzdžiai! Tai ne jūs! Jūs dabar,
sakyčiau, esat mano dvasinis vadovas. Guru.
DŽOELIS. Na ką jūs. Aišku, ačiū už
komplimentus, bet neutriruokite. Prisipažinsiu, aš nuo jūsų bėgau ne todėl, kad man
nepatiko, kaip man bučiuojate kojas, labai patiko, bet todėl, kad bijojau, jog
jūs manęs nenuskriaustumėt. Jūsų toks nepastovus charakteris! Tai kojas bučiuoja,
tai atsistos ir smogs. Ir dar, ir dar! Kaip jūs ten sakėte tikra smūgių
choreografija?
ETANAS. O žinot, nedaug ir trūko. Aš jus vejuosi
vejuosi, prakaitą lieju, pasivyt niekaip negaliu, neblogai bėgat, nelankėt
lengvosios atletikos? galvoju, rupūže, aš čia jį vejuosi, kojas bučiuoju,
įtikti stengiuosi, o tas varo sprinterio žingsniais. Jokio dėkingumo! Na, galvoju,
pavysiu aš jį, kaip dėsiu į snukį! Atspardysiu šikną!
Džoelis spiria
ETANAS. Bet, žinokit, penktam rate supratau, kad
nepavysiu. Kur ten, gaudyk vėją laukuose! Tada pradėjau regzti planus, kaip jūsų
patykojus gatvėj kokią dieną ir atsiskaičius. Galvoju, palauksiu jūsų gatvėje su
gėlių puokšte. Jūs, pamatęs mane, pagalvotumėt, kad
DŽOELIS. Kad jūs laukiate panelės.
ETANAS. Ką?.. A! Žinoma, panelės. Juk su puokšte.
Teisingai! Aš su puokšte ir su skrybėle ant akių.
DŽOELIS. Kad nepažinčiau jūsų.
ETANAS. Kad nepažintumėt ir kad atrodyčiau
paslaptingesnis!
DŽOELIS. O kokios gėlės jūsų puokštėje?
Tikriausiai tulpės?
ETANAS. Ot ir ne! Kokios nors kitos, kad ir
kalceoliarija ar kvapnusis trachelospermas
DŽOELIS. Tegul būna žibutės, prašau, tegul būna
žibutės! (Šokinėja ir ploja delnais) Man labiausiai patinka žibutės (maldaujamai).
ETANAS. Na gerai, tegul būna žibutės. Ir jokios (persigalvojęs)
puokštėje ten žibutės!
DŽOELIS. Ak (nusivylęs)
ETANAS. Nei rožės, nei difenbachijos, nei krokai.
Mano puokštėje nebus nė jokios suknistos sanpaulijos ar narcizo! Mano puokštėje
žaliai dažyta spygliuota viela. Originalu, ar ne?
Pauzė
ETANAS. O žinot, kaip aš sugalvojau, kad mano
puokštėje bus spygliuota viela?
DŽOELIS. Ne. Nesu apie tai nei girdėjęs, nei
skaitęs.
ETANAS. Tai paklauskite!
DŽOELIS. Kaip jūs sugalvojote, kad puokštėje turi
būti spygliuota viela?
ETANAS. Nieko čia originalaus! Neverta manimi
žavėtis! Aš tik nuplagijavau. Iš tikrųjų aš esu smulkus epigonas, sekėjas. Na jūs
jau žinote šūdų šūdas, menkysta ir t. t., nesikartosiu. Tai va, vienoje parodoje
pamačiau puikią instaliaciją. Ten į žemę buvo sukaišioti žaliai dažyti
spygliuotos vielos galai. Iš tolo atrodė kaip švelni švelni žolytė, toks jaukumas,
švelnumas apima. Prieini artyn spygliuota viela! Dažyta. Žaliai. Tai keliais
bėgdamas ketvirtą ratą ir galvoju patykosiu jūsų su tokia puokšte, skrybėlę
užsimaukšlinęs ant akių. Jūs praeinate nieko neįtardamas, o aš su ta puokšte jums
per veidą (demonstruoja) tik šmykšt, drykst pertraukiu! Išakėju snukį! Ir
nesiliauju, per rankas traukiu, nes jūs dengiatės. Visur kraujas, visa mano puokštė
pražysta purpuru! Žiedų raudonis net varva. Žinos kitą kartą kaip bėgiot, kai jam
kojas bučiuoju!
DŽOELIS (susižavėjęs). Neturiu žodžių!
ETANAS. Nieko tokio.
DŽOELIS. Jūsų fantazija
jūsų vaizduotė
Neturiu žodžių! Tai, ką jūs dabar papasakojote
tai
tai
unikalu. Tai genialu!
Niekad taip nesugalvočiau. Kur ten jau man
Roždionnyj polzat', letat' nestanet!
ETANAS. Na ką jūs, ką jūs
DŽOELIS. O galima manęs patykoti su... e
e...
laikraščiu
kuriame įdėtas laužtuvas? Ir kai eisiu pro šalį, tik šmaukšt man
per galvą! Laužtuvas be jokio garso susminga man į smegenis
(Žiūri į Etaną,
kaip reaguoja. Ogi niekaip)
DŽOELIS. Arba prieini prie manęs iš užpakalio ir
su peiliu va į tą (rodo) vietą kyšt! Ir dar peilį žaizdoj pasukinėji,
kad negytų.
ETANAS. Taip, suomiškas peiliukas, on že finka,
laužtuvėlis laikraštyje, ledo kirtiklis nugaroje, kojos betone ir nuo tiltelio, beladonos
nuodai, ledinės kulkos, bekvapės bespalvės dujos ir t. t. Folkloras, senienos,
sendaikčiai, antikvariatas. Mano siela veržiasi prie kažko naujo, negirdėto,
nepatirto. Mano siela trokšta naujovių, gaivių vėjų! Mano siela balsuoja už
permainas, todėl nesupykit, bet tie keli jūsų užpuolimo ir sužalojimo būdai yra
labai vidutiniokiški. Pilki!
DŽOELIS. Sakote vidutiniokiška, pilka? O gal
raudona (prikiša Etanui prie veido kumštį)? Ar vis dėlto pilka?
ETANAS. Raudona, raudona.
DŽOELIS. Nors mano idėjos ir pilkos kaip pelytės,
nors mano sumanymai, o ir pati siela pilka kaip paštetas, bet pasieksiu rezultatų,
pasieksiu savo raudonų rezultatų! Aš atliksiu viską iki galo. Viską, ką sumanęs.
Aš įvykdysiu savo pažadus, nors dar nieko kol kas nepažadėjau, bet tai, ką
pažadėsiu, artimiausioje ateityje įvykdysiu! Taškas.
ETANAS. Aš jumis tikiu! Jūs labai
charizmatiška asmenybė. Jūs tikrai įvykdysite, jau greičiau geležis sutirps į
vašką, nei jūs savo žodį sulaužysite! Tikiu! O va aš nieko neįvykdysiu
Jau
sugalvoju kažką originalaus, nors iš džiaugsmo stauk ir tik daryk, daryk, o neišeina.
Nedrįstu! Nepasitikiu savo jėgomis. Bijau, ir viskas.
DŽOELIS. Tai galima turbūt pasakyti, kad jūs
puikus kompozitorius, bet ne atlikėjas?
ETANAS. Kaip gerai jūs supratote! Lyg pažinotumėte
šimtą metų! Taip gražiai palyginote. (Verksminga pauzė) Aš neryžtingas, aš
silpnavalis. Aš nieko neįvykdau. Niekas už mane nebalsuotų
Nes aš... Nes aš... (Svarsto,
ar sakyti) NES AŠ BIJAU KRAUJO!
DŽOELIS. Eik tu sau!
ETANAS. Tiesa. Aš bijau kraujo! Vos jį pamatau,
tuoj vemiu. Pamatau ir vemiu. Vemiu, vemiu ir galo tam vėmimui nėra! Vemiu
DŽOELIS. Ėėė
melagi, melagi! Layer. Ar
matėte šiandien kraujo?
ETANAS. Tai akivaizdu.
DŽOELIS. Tai kodėl nevėmėte, prašau? Kodėl?
ETANAS. Vėmiau.
DŽOELIS. Ne!
ETANAS. Vėmiau!
DŽOELIS. Akivaizdu ne!
ETANAS. Vėmiau vėmiau vėmiau!
DŽOELIS. Ne ne ne!
ETANAS. Vėmiau vos išvydęs kraują. Aš gi toks
vėmlys!
DŽOELIS. Kur jūs, prašau, vėmėte? Kur? Gal oru
vėmėte? (Prieina prie Džoelio ir iš arti įdėmiai jį apžiūrinėja)
ETANAS. Ko jūs ieškote?
DŽOELIS. Mygtuko!
ETANAS. Kokio mygtuko?
DŽOELIS. Mygtuko nuo agregačiuko, kurį įjungus
sustoja laikas. Sustingdot laiką, nuvarot į tualetą, pavemiat į marmurinį klozetą,
užkemšat porcelianinę kriauklę. Kol aš čia stoviu sustingdytas kaip koks
sustingėlis, jūs grįžtat, išjungiat agregačiuką ir rėkiat: Aš šūdas, aš
šūdas!
ETANAS. Ką tu čia nusišneki, žąsine!
Atsiprašau, ką jūs čia nusišnekat, idiote! Prasikrapštykite akis!
Džoelis krapštosi
DŽOELIS. Išties geriau matyti. O, koks gražus
jūsų sklastymas!
ETANAS. Vėmiau susiriesdamas!
DŽOELIS. Na gerai! Gal aš nepastebėjau. Nes aš
dar nebuvau prasikrapštęs akių. Gal jūs tai darėte labai subtiliai, nemačiom? Bet
kurgi, prašau atsiprašau, jūsų vėmalai?
ETANAS. Ogi tur! (Kiša rankas į kišenes, ima
kažką ir mėto į Džoelį. Tai konfeti) Tur! Tur! Še, gaudykit, žiūrėkit! O
jūs netikėjote. Kodėl aš turiu griebtis tokių priemonių, norėdamas jus įtikinti?
DŽOELIS. Atleiskite, aš nepatiklus!
ETANAS. Man taip nuo vaikystės. Buvo toks
atsitikimas, kuris įspaudė į mano sielą gilų įdagą. Buvau kokių trejų metų,
gėriau virtuvėje pomidorų sultis iš briaunotos stiklinės. Pro šalį lėkęs arklys
spyrė ir pataikė tiesiai į stiklinę. Stiklinė dužo, šukės supjaustė man veidą,
lūpas, liežuvį, dantenas, gomurį, ryklę, stemplę, skrandį. Gydytojai neseniai iš
inkstų išoperavo tos stiklinės dugną. Taigi sulčių buvo daug. Atbėgo motina
šaukdama ir, užuot mane gelbėjusi, pradėjo skaudžiai egzistencialistiškai barti,
neva, prie ko prisiliečiu, viskas dūžta, išsipila, sprogsta, bliūkšta ir t. t.
Liepė valyti sultis, kol neužmušė. Aš nežinau, kiek ten sulčių, kiek mano kraujo.
Gal 50 50. O kraujas vis teka. Mama žiūri į mane ir nesupranta, iš kur tos sultys
vis bėga. Galvoja, kad vemiu sultim. O aš krauju. Sakau, krauju, o ji sultim,
krauju, sultim. Taip mes ilgai ginčijomės, gerą pusdienį, o sultys vis bėga. Sakau
mamai kraujas. Taip, sako, kraujas. Tiek sulčių į skrandį netilptų. Ji, atrodo,
manimi patikėjo. Jaučiausi laimingas, kad manimi tiki. O kai papasakojau apie arklį
DŽOELIS. Kaip ten su tuo arkliu?
ETANAS. Ji nepatikėjo. Koks arklys?! Virtuvėj!
Arklys, sakau. Mustangas! Keršas indėnų mustangas be kamanų. Su geltona žvaigžde
kaktoje. Pralėkė kaip prerijų vėjas. Kokios prerijos, sūnau! Mažiau skaityk! Ji
nepatikėjo. Buvo skaudu. Net burną nustojo skaudėti. Skausmą nuslopino dar didesnis
skausmas.
DŽOELIS. Skaudi istorija. Ji suformavo jūsų
charakterio reljefą. Tas vėmimas, tas neryžtingumas. Jis dėl jūsų motinos, tiesa?
ETANAS. Tikrai taip!
DŽOELIS. Motina jums nuolat kalė, kad prie ko
prisiliečiat, viskas dūžta. Kitaip tariant, ko besiimtumėt, tas neišdega. Tą
bekartodama, ji įvarė jums kompleksą. Dabar jūs nedrįstate nieko imtis, ir tik
mintyse jūs laisvas. Tik savo fantazijose jūs visagalis.
ETANAS. Taip! Tik fantazijose. Aš turiu tokią
svajonę, didelę, galima sakyti, gyvenimo svajonę, bet negalėsiu jos įgyvendinti, ne
mano jėgoms...
DŽOELIS. O kaip dabar laikosi jūsų mamytė?
ETANAS (rėkia). Jos nėra! Nebėra!
Iškeliavo į aną pasaulį. Pas angelus, pas Dievulį. Jos nėra. Nebėra.
DŽOELIS. Kaip gaila! Čia man jau mezgėsi šioks
toks sumanymas, kuriam jūsų mamytė būtų labai reikalinga. M
Kaip tai atsitiko?
ETANAS. Ji žuvo. Nelaimingas atsitikimas. Ir dingo
be žinios. Jos kūno nerado.
DŽOELIS. Labai įdomu! Papasakokit! Jums nutinka
tokių įdomių istorijų.
ETANAS. Man buvo ketveri. Čiužinėjome
pačiūžomis užšalusiu ežeru
DŽOELIS. Man patinka čiuožti
ETANAS. O patylėti?
DŽOELIS. Būna.
ETANAS. Man buvo ketveri
DŽOELIS. Jau pasakojote
ETANAS. Užčiaupkit srėbtuvę, prašau
DŽOELIS. Bet jūs jau pasakojote: man buvo ketveri.
Aš laukiu, kada istorija įtrauks mane, kada pasakojimas stipriomis rankomis pačiups
mane ir nuneš į įstabų pasaulį
ETANAS. Aš pats tuoj pačiupsiu jus savo stipriomis
rankomis
DŽOELIS. Nelabai čia kas bijo, bet, meldžiu,
pasakokite.
ETANAS. Man buvo ketveri, tik tylėkite,
čiužinėjome, sukomės ratu. Darėme paprastus šuolius, piruetus, salto, visokias
figūras išdarinėjome, tik tū tū, atlėkė traukinys. Aš pasitraukiau, o mama, o
mama
ne. Traukinys nesustojo. Nudardėjo. Ilgas. Gal mėnesį laukiau su plaktuku
rankoje, kol pasibaigs. Traukinys nusinešė mano mamą kaip plėšri gyvatė. Kaip
plėšri geležinė gyvatė!
DŽOELIS. Ir nuo to laiko jos niekas nematė?
ETANAS. Kas ten ją žino. Gal matė? Mašinistas,
iešmininkas, stirnos
Gal koks darbininkas gramdė ją nuo apsauginių grotelių.
DŽOELIS. Aha, aha! Nenusivyliau jūsų pasakojimu!
Fantastiškas! Bet, jei norite, suduosiu jums triuškinantį smūgį? (Etanas
užsidengia rankomis galvą) Iš kur traukiniai ant ledo? Aš jumis tikiu, bet
pasvarstykime. Iš kur ant ledo traukinys, tai pirma, antra, kaip jūs galėjote mėnesį
laukti, kol jis nuvažiuos? Tokių ilgų traukinių nebūna! Be to, per mėnesį jūs
būtumėt numiręs iš bado.
ETANAS. Aš irgi nepatikėjau savo akimis, bet
pagalvojau: kodėl vargšėmis akimis reikia netikėti? Jos gi ir manim netiki. Ir
patikėjau. Traukinys buvo. O dėl to mėnesio, aišku, hiperbolė. Viskas įvyko per
šiek tiek trumpesnį laiką per 3,468 sekundės. Bet man tai buvo visa amžinybė.
DŽOELIS. Atleiskite man už minties šuolį ir kad
jus pertraukiu, bet mane kankina nuojauta, jog jūs esate tas žmogus, kuris man buvo
išpranašautas. Žmogus menkysta, nevykėlis, pasiekęs ribinę situaciją. Žmogus
pasiryžęs viskam. Jūs kalbėjote apie kažkokią ten savo svajonę. Ar dėl tos savo
svajonės galėtumėte, pavyzdžiui, jūrą perplaukti? Matote, gal jūs esate tas
žmogus, kuris galėtų man padėti labai konfidencialiu klausimu. Ar niekam nepasakysite,
jeigu jums atsiversiu?
ETANAS. Žinoma, niekam. Aš gi neturiu pažįstamų!
DŽOELIS. Suprantate, reikalas labai subtilus. Kaip
jūs turbūt pastebėjote, man labai patiko jus mušti. Aš asmeniškai nieko neturiu
prieš jus, mušiau tik dėl mušimo, dėl paties mušimo. Suprantate, man to neužtenka.
Aš noriu eiti toliau. Aš noriu ŽUDYTI! Neišsigąskit, ne jus. Netgi pasakyčiau
tiktai ne jus. Nežiaukčiokit, paklausykit. Ir patikėkit aš turiu labai svarių
motyvų, jeigu norite, geležinių, kurie morališkai man leistų tai daryti.
ETANAS. Ne, man trūksta žodžių...
DŽOELIS. Palaukit, palaukit! Kažkada mokydamasis
antroje klasėje rašiau esė laisva tema apie atostogas ir mano akytės atsivėrė...
ETANAS. Man turbūt vaidenasi!
DŽOELIS. Jūs neįsivaizduojate, kaip tai jums
svarbu. Cituoju savąją ar savąjį (?) esė: žmogų galima nužudyti, nes jis
nelaimingas. Nužudydami žmogų, mes tik nutraukiame jo kančias žemėje. Stipriai
pasakyta, ar ne? Kiekvienas žmogus yra kaltas. Žmogus jau gimsta kaltas, o gyvendamas
dar labiau prisidirba. Todėl kiekviena žmogžudystė yra pelnyta mirties bausmė. Ar
sekate mano mintį?
ETANAS. Tai jau patikėkit!
DŽOELIS. Kaip pastebėjote, pasiryžimo man
nestinga, tačiau problema ta, kad aš labai ribotos vaizduotės persona. Na trūksta man
fantazijos...
ETANAS. Nepasakyčiau...
DŽOELIS. Trūksta trūksta! Tai va, siekiant savo
kilnių tikslų bausti ir vaduoti iš kančių, man labai trūksta polėkio. Nudobt tai
aš nudobsiu, neabejokit, tačiau KAIP??? KAIP ir dar kartą KAIP! Va, nesugalvoju kaip.
Galėjote pastebėti mano lėkštumą finkė, laužtas, bla bla bla...
Supraskit, aš noriu žudyti rafinuotai. Noriu, kad žudymas būtų meninis procesas!
Kūryba! O dabar pakalbėkime apie jus. Aš noriu žudyti taip, kaip jūs geriausioje savo
fantazijoje. Kurkit! Įsimintinus ir vaizduotės kupinus mano veiklos scenarijus. Būkit
egzekucijų režisierius. Jūsų mintys, mano rankos! Jus pykina? Dabar apie naudą jums.
Kaip matau, jūs esat žmogus, priėjęs liepto galą. Iš to, kaip čia man skundėtės
ir seilėjotės, koks jūs nelaimingas ir kaip jūsų reikia gailėtis, supratau, kaip
jums padėti!
ETANAS. Psichologe jūs namudini...
DŽOELIS. Jūs bijote kraujo? Galiu padėti. Žinau,
kaip padėti.
ETANAS. Nereikia man jūsų pagalbos, šlykštyne.
DŽOELIS. O kaipgi svajonė?
Etanas ilgam suimąsto
ETANAS. Dėstykit!
DŽOELIS. Kaip visi turbūt suprato, jums reikia
pralieti kraują. Kraujas nuplaunamas tik krauju. Pagalvokit! Negalvokit, nėra čia apie
ką galvoti! Protingam jau turėtų būti aišku. Aš jums padėsiu tą kraują pralieti.
Jums pačiam net nereikės, aš pats darysiu visą juodą darbą, jūs tiktai sugalvosite,
kaip viskas vyks. Ir pamatysite, visos jūsų problemos išnyks. Nesakykite ne,
pabandykite, protingas žmogus taip ir pasielgtų a vdrug padės, pabandykit,
nieks gi per galvą neduos!
ETANAS. Tai jūs siūlote tapti žudynių
bendrininku?
DŽOELIS. Na ką jūs! Argi aš taip galėčiau! Jūs
būsite žudynių organizatorius. Galva. Smegenys. Valdymo centras. Jūs sukursite man
darbo vietą. Aš būsiu jūsų pavaldinys, vykdysiu jūsų nurodymus. Pamatysit,
nuleisime pirmą kraują, ir jums patiks, ir jūs išgysite, ir norėsite dar ir dar. Ir
galėsite įvykdyti kažkokią ten savo svajonę. Tai ar priimsite mane į komandą?
ETANAS. Jeigu ne jūsų charizmatiška asmenybė,
būčiau jau seniai spjovęs jums į veidą ir nuėjęs. Visa bėda, kad jūs man
patinkate!
DŽOELIS. Labai malonu girdėti, bet paklausykite
mano plano. Mes turime surasti ir nužudyti atspėkite ką?
ETANAS. Žmogų?
DŽOELIS. Tai negi musę.
ETANAS. Vyriškos giminės?
DŽOELIS. Ne. Pradžiai ne.
ETANAS. Tada gal moteriškos giminės?
DŽOELIS. Pačios moteriškiausios.
ETANAS. Įtariu, kad pradžiai, pirmam kartui
vaiką.
DŽOELIS. Ne. Pagyvenusią moterį.
ETANAS. O jūs pažįstat nors vieną pagyvenusią
moterį?
DŽOELIS. Aš ne, tačiau jūs pažįstat!
ETANAS. Aš irgi nepažįstu nė vienos pagyvenusios
moters!
DŽOELIS. Jūs pažįstate vieną pagyvenusią
moterį. Gerai, aš patenkinsiu jūsų smalsumą ir nekantrumą. Ta moteris yra jūsų
mama, ir ją mes užmušime.
ETANAS. Viskas, ačiū už dėmesį, aš nepriimu
jūsų į komandą!
DŽOELIS. Kodėl
kodėl... kodėl nepriimate?
Pasakykit, kad man pasigirdo, kad pasivaideno! (Klaupiasi ant kelių, bučiuoja kojas)
Pasakykit, kad meluojat. Aš noriu mušti ir žudyti! Priimkit mane į komandą ir eiva
nudobti jūsų mamytės... arba aš... arba aš... nudobsiu jus. Jus nudobsiu!
ETANAS. Kaipgi jūs mane dobsite? Ledo kirtikliu į
nugarą, laužtuvu per galvą? Pilkuma!
DŽOELIS. Bet kodėl... kodėl?.. Kodėl mane varote?
ETANAS. Viskas paprasta, meldžiamasis, viskas
paprasta. Mano mama buvo kiaulė ir numirė. Jos neįmanoma labiau nužudyti. Et, mama,
mano mama, kodėl tu negyva? Nuvyliau, va, žmogų negalės tavęs užmušti, gėda!
DŽOELIS. Jūsų motina gyva! Gyvučiukė, jeigu
galima taip pasakyti. Aš be vargo pastebėjau, tik neužpykite, tai tik genialumo
patvirtinimas jūsų fantazija yra šiek tiek liguista. O liguista fantazija gimdo
fantomus. Atsimenate, tas arklys, tas geltonžvaigždis prerijų mustangas?.. Ilgas ilgas
traukinys ant ledo
tai yra jūsų liguistos fantazijos fantomai. Jūs pats išpylėte
sultis, o neturėdamas kam suversti bėdos, pasitelkėte fantaziją, kuri pagamino jums
tą kuiną. Traukinys... O su traukiniu sunkiau. Bet paspėliosiu. Jūs bandėte nužudyti
savo motiną. Nežinau kaip, jūs ir pats turbūt nežinote ar neatsimenate, nes jums buvo
tik ketveri. Jūs bandėte... o traukinys buvo sufantazuotas įtarimui nuo savęs
nukreipti. Atsitverti nuo sąžinės kaip gerai pasakiau. Jūs buvote mažas ir
silpnas, neturėjote jėgų nužudyti, todėl darau prielaidą, kad jūsų motina, kad
jūsų motina, kad jūsų motina GYVA! Ar žinote, jūs per miegus tūtuojate visai
kaip traukinys...
ETANAS. Atsiprašau, ar jūs jau baigėte?
DŽOELIS. O ne, aš dar turiu daug vertingos
informacijos.
ETANAS. Gerai, gerai, tęskite, kliedėkite toliau,
sapny!
DŽOELIS. Jums leidus. Taigi, ji gyva. Sveika. O
jeigu nelabai, tai sėdi vežimėlyje ir pasakoja visiems apie savo sūnelį. Apie savo
mielą vienturtį sūnelį. Kaip jis gimė, kaip augo, ne dienom, o valandom, kaip
įstūmė ją į eketę, kaip skandino ir kaip ji vis negrimzdo. Kaip jos jaunas stangrus
kūnas, skirtas glamonėms ir gimdymui, kovojo. Pasakoja, kaip jūs, pačiupęs jai už
plaukų, brūžinote jos kaklą į dantytą aštrią ledo briauną, norėdamas kaip aviai
perpjauti gerklę. Pasakoja, kaip ištrūkusi, giliai įkvėpusi ir panėrusi. Pasakoja,
kaip iš apačios mačiusi savo sūnų, prie eketės tykantį jos su plaktuku rankose.
Palaukusi po vandeniu, kol jūs iš bado nusilpote, išnėrė per ledonešį. Dingo. Nuo
to laiko jos niekas nematė. Svarbus faktas, kad, būnant po vandeniu, jai kreivai suaugo
kaulai. Todėl dabar ji gali būti ir nepanaši į žmogų.
ETANAS. Aš jums nereikalingas! Jūs per nerealiai
trumpą laiką padarėte stulbinamą pažangą! Sveikinu septynių žvaigždučių
kliedesys! Deja, mūsų keliai čia ir išsiskirs. Sudie, ir neminėkit bloguoju!
DŽOELIS. O jūs? O kaipgi jūsų svajonė? Kaipgi
jūsų kompleksai? Taip ir gyvensite kankindamasis? Prašau, dalyvaukite su manimi nors
mažytėje egzekucijėlėje. Mažytėje mažytėje, meldžiu. Aš, kad ir jaučiu
progresą, neapsieisiu be paramos. Nejaugi jūs atleisite savo mamai už viską, ką ji
jums padarė? Ji pasmerkė jus kančioms ir lėtai mirčiai. Ji jus išdavė, ji jus
paniekino. Ji jus pasigimdė, o tai yra aukščiausias egoizmas. Sugalvoja, kad reikia
vaiko, ir pasigimdo. Juk to vaiko niekas neklausė, ar nori gimti. Motina padarys taip,
kaip liepia jos egoizmas pasigimdys, o tu paskui kankinkis! Žmogus žino, kad jo
vaikas bus nelaimingas, kentės, nuolatos galvos apie savižudybę ir vis tiek jį
daro. Aš noriu vaiko, aš užsigeidžiau vaiko! Kai apie tai galvoju, man norisi
užmušti ir mamas, ir kūdikius! Mamas nubausti už egoizmą, o kūdikius išvaduoti iš
kančių.
ETANAS. Nemokate tiksliai ir aiškiai reikšti
minties. Tai suprantama, jūs dar naujokas, tačiau aš suvokiu jūsų motyvus. Man beveik
aiški jūsų pozicija, tik šiek tiek glumina tai, kad jūs ne tik vykdysite kilnią
misiją, tačiau ir tenkinsite žemus savo instinktus. Jausite pasitenkinimą.
DŽOELIS. Nematau čia nieko bloga derinu
būtinybę su malonumu.
ETANAS. Ir jūs garantuojate, kad nedidelis kraujo
praliejimas bus man naudingas?
DŽOELIS. Garantuoju!
ETANAS. Tada toks jums mano atsakymas: džiaugdamasis
tuo, kad nieko mes nesutiksime, vadinasi, neturėsime ko ir žudyti, kurį laiką
palaikysiu jums kompaniją.
DŽOELIS. Sutiksime. Kažkur gi turi būti jūsų
motina. Va ją mes ir nudobsime!
ETANAS. Nėra jokios mano motinos, todėl mes nieko
nedobsime!
DŽOELIS. Galiu lažintis, kad jūsų motina yra!
ETANAS. Lažinkimės!
DŽOELIS. Gerai, ką darysim, jei mes rasime jūsų
mamytę ir aš laimėsiu?
ETANAS. Ką tik norit!
DŽOELIS. Gerai, jeigu mes laimėsim jūsų mamytę,
mes ją nudobsime. Ir jūs dalyvausite.
ETANAS. O jeigu laimėsiu aš, tuomet jūs visiems
laikams atsisakysite savo idėjos žudyti. Mes klajosime ir padėsime vargšams ir
nelaimingiesiems. Kaip riteris ir ginklanešys. Mes laistysime gėles, seksime pasakas
mažyliams prieš miegą, dainuosime lopšines...
DŽOELIS. Gal jau užteks...
ETANAS. Ne! Mes dar sukelsime į lizdus visus
iškritusius kuosiukus, rinksime šiukšles. Tvarkysime aplinką. Jūra mums oš, o vėjas
švelniai glostys plaukus.
DŽOELIS. Gerai!
ETANAS. Gerai!
Į viršų
ANTRA DALIS
ETANAS. Pakelkite, pakelkite tą šiukšlę! Kodėl
jūs simuliuojate? Lažybos yra lažybos tai garbės reikalas. Reikia mokėti
garbingai pralaimėti. Pakelkite tą išmatų gabalėlį, prašau.
DŽOELIS. Koks aš nelaimingas! Kaip man nepakeliamai
sunku! Jūs neįsivaizduojat. Jūs nesuvokiat, ką reiškia prarasti viltį ką nors
nužudyti. Tai siaubinga! Gyvenimas yra kalėjimas, o vienintelė laisvės forma jame
yra žudyti. Žudymas sukelia tokį svaigulį, tu užsimiršti... Niekas aplink
nebeegzistuoja, tik tu ir auka, kuri tuoj paplūs krauju ir dejonėm. Kai aš žudau, aš
užmirštu, kad esu kuprotas, aš pamirštu, kad esu šlubas ir šveplas, kad abi mano
kojos kairės, o pirštai sulipę. Aš pamirštu, kad neturiu vaikystės prisiminimų.
Užmirštu, kad esu drovus ir bijau paklausti, kiek dabar laiko. Bijau paklausti, kur
tualetas. Jeigu pargriūnu, mane apima tokia gėda, kad aš devyniasdešimt devynis kartus
nugriūnu tyčia, kad visi pagalvotų, jog ir pirmą kartą pargriuvau specialiai...
ETANAS. Galėjot nesilažinti! Aš gi jums sakiau,
kad nėra jokios mamos. Užtenka čia žliumbti!
DŽOELIS. Pala, pala... tas šūdelis... Tai juk
įrodymas, kad netoliese kažkas yra! Kur jis? Vajė, negaliu surasti... Kur tas sušiktas
šūdas?
ETANAS. Meskit tą šūdelį, liaukitės jį uostyti!
Tai labai neestetiška. Be to, jūs galite užsikrėsti kokia nors nepagydoma liga.
DŽOELIS. Aš ir sergu nepagydoma liga
negalėjimu žudyti! Bet man pamažu grįžta viltis, nes nujaučiu, kad tas šūdukas yra
jūsų motinos.
ETANAS. Tik nepradėkite iš to džiaugsmo to š.
valgyti!
DŽOELIS. Taip, šis nuostabus šūdelis yra jūsų
motinos. Pažiūrėkit, jis labai panašus į jus. Nemanote?
ETANAS. To jau pakaks! Marš kelti kuosiukus į
lizdus! Užteks čia šūdą malti!
DŽOELIS. Meldžiu vienos išlygos! Jeigu dabar man
suskaičiavus iki keturiasdešimt septynių čia nepasirodys jūsų mama, aš sutinku ne
tik sukelti kuosiukus į medžius, bet, jei norėsite, sukelsiu medžius į kuosiukus. Ir
darysiu visa tai efektyviai, ir niekuo nebesiskųsiu.
ETANAS. Skaičiuokit!
DŽOELIS. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9,
............................................................45, 46
ETANAS. Na kur mano mylima mama? Kas tai?!
DŽOELIS. Kur?
ETANAS. Ana va!
DŽOELIS. Kažkokia žmogysta... Melskitės, kad tai
nebūtų jūsų mama.
ETANAS. Brangusis Dieve, meldžiu, kad tai
nebūtų...
ŽMOGYSTA. Sūnau! Sūneli! Tai aš. Kiek metų
nesimatėm, a?
ETANAS. Tai ne mano mama! Tai net visai ne moteris!
DŽOELIS. Kur jau ne! Gal tai net ir ne žmogus?
ŽMOGYSTA. Sūnau, sūneli! Kaip tu užaugai!
DŽOELIS. Tai tikrai ne moteris. Tai vyras! Jūs
teisus. Bet kodėl jis vadina jus savo sūnumi?
ETANAS. Mane? Tai jus jis vadina savo sūnumi!
ŽMOGYSTA. Štai mes ir susitikome...
DŽOELIS. Ką? Nesąmonė, aš niekad neturėjau
tėvų.
ETANAS. O aš niekad neturėjau tėvo. Pažiūrėkit,
kaip meiliai jis į jus žiūri...
DŽOELIS. Į mane? Tai į jus jis žiūri ir akių
atplėšt negali. Pasiilgo...
ŽMOGYSTA. Piktas likimas buvo mus išskyręs.
ETANAS. Jums nekilo įtarimas, kad tas žmogus yra,
atsiprašau, žvairas?
DŽOELIS. Dabar, kai geriau įsižiūrėjau, man
atrodo, kad jis gal kiek ir žvairokas.
ŽMOGYSTA. Bet viskas jau praeity. Dabar vėl viskas
bus po senovei!
ETANAS. Pone, kodėl jūs vadinate mane savo sūnumi?
ŽMOGYSTA. Todėl, kad tu ir esi mano sūnus.
ETANAS. Dabar jūs paklauskite, ko aš klausiau.
DŽOELIS. Pone, kodėl jūs laikote mane savo
sūnumi?
ŽMOGYSTA. Todėl, kvailuti, kad tu ir esi mano
sūnus.
ETANAS. Šitas žmogus yra arba aklas, arba
pamišęs, arba visus sutiktuosius vadina savo sūnumis. Gal net moteris, šunis, antis,
plyteles, saldainių popierėlius, savaitės dienas...
DŽOELIS. Žaviuosi jūsų sumanumu! Tikriausiai taip
ir yra. Bet kaip patikrinti, kuris iš trijų variantų teisingas?
ETANAS. Teisingi gali būti net visi variantai kartu.
ŽMOGYSTA. Sūnau, kodėl tu laikai rankoje
mėšliuką?
DŽOELIS. Jis neaklas mato, ką laikau rankoje.
ETANAS. Mato, ką laikote, ir pavadino jus savo
sūnumi. Keistumai! Jis neaklas. Ir laiko jus savo vaiku.
DŽOELIS. Tai dar nieko nereiškia! Jis yra aklas,
visus vadina savo sūnumis, o šūdą paprasčiausiai užuodė!
ETANAS. Gerai mąstote, gali būti ir taip.
ŽMOGYSTA. Štai skrenda trys kormoranai...
DŽOELIS. Kormoranai tikrai skrenda! Vienas, du...
trys. Jis neaklas!
ETANAS. Ir nevadina kormoranų savo sūnumis... Ar
vadino?
DŽOELIS. Ne. Nė vieno kormorano nešaukė savo
sūnumi.
ETANAS. Vadinasi, jis neaklas ir neturi įpročio nei
iš šio, nei iš to visų vadinti savo sūnumis.
DŽOELIS. Pamišėlis! Vargšas senas pamišėlis.
ETANAS. Ne toks ir vargšas. Sėdi prabangiame
invalido vežimėly, ratai chromuoti, blėkos tviska...
DŽOELIS. Bet man jo vis tiek gaila...
ŽMOGYSTA. Trys kormoranai... Kaip aną rytą ant
ledo. Tik tu ir aš. Tik ledas ir mes, sūnau. Ir mes čiuožėme...
DŽOELIS. Jūs jo sūnus! Aš niekada nečiuožiau.
Niekada! Gėda! O jūs čiuožėte. Jūs man pasakojote, kaip vaikystėje čiuožėte.
ETANAS. Atsiprašau, bet aš čiužinėjau su mama.
DŽOELIS. Paklausykite! Per daug atsitiktinumų. Jis
vadina jus savo sūnumi, mini, kad su jumis čiuožė. Pasakykite, kas su tėvais
čiuožia? Niekas su tėvais nečiuožia! Tėvai su vaikais nečiuožia! Tėvai yra per
sunkūs, kad su vaikais čiuožtų. O jūsų tėvas yra pamišėlis, kuris su jumis
čiuožė. Ir jūs čiuožėte.
ETANAS. Atleiskite, tačiau man neatlėgsta
įspūdis, kad jūs debilas!
ŽMOGYSTA. Mano kuprotas, šlubas šveplas
debilėlis...
ETANAS. Girdite? Jis tikrai kalba apie jus...
DŽOELIS. Patylėkit...
ŽMOGYSTA. Mano vargšelis. Mano mažas
sulipapirštis...
ETANAS. Nėra jokių abejonių, jūs esa...
DŽOELIS. Užsičiaupkit, dėl Dievo meilės!
ŽMOGYSTA. ...išsigimėlis. Vedžiausi tave ledu,
tavo abi kairės kojos taip graudžiai tapsėjo, kad vienu metu net maniau:
neišdrįsiu...
ETANAS. Dar įrodymų reikia?..
ŽMOGYSTA. Vedžiau tave skandinti. Juk buvai toks
šlykštus išsigimėlis, kurio niekam neparodysi. Eketę kirtau. Savo dauneliui
debilėliui...
ETANAS. Gal jį reikia užčiaupti? Jis taip... taip
negražiai apie jus kalba...
DŽOELIS. Tegul kalba! Tegul viską pasako... Jeigu
jau kalba apie mane, tegul viską... Aš gi neturiu vaikystės atsiminimų... Viską
sužinosiu, kad ir kaip skaudu.
ŽMOGYSTA. Iškirtau eketę eketužę, mažutę, argi
didelės tokiam mažulėliui reikia? Akmenėlį po kakleliu parišau. Ir jau leisiu, bet
pabūgau...
DŽOELIS. Tu pabūgai? Tau sudrebėjo ranka, tau
pagailo?..
ŽMOGYSTA (neišgirdus Džoelio žodžių).
...kad kas pamatys. Tada atsinešiau šautuvą. Ir stiklinių. Tokių storų briaunotų
stiklinių. Ir, kad nieks neįtartų, jog noriu tave nuskandinti, tau ant galvos uždėjau
stiklinę. Mes dažnai taip darydavom. Aš tau ant galvos uždedu stiklinę ir šaunu. Ir
kiek visiems juoko. Ir tąkart uždėjau tą stiklinę, kad kiti pamanytų, jog žaidžiam
tavo mėgstamiausią žaidimą... Kad pamanytų, jog įvyko nelaimingas atsitikimas
nepataikiau. O ta stiklinė tau nuo galvytės slysta, krenta tu drebi, tau šalta.
Visai plonais drabužėliais aprengtas... Šaunu ir vis nepataikau... Šaunu ir vis
nepataikau... Šaunu pro šalį. Pykstu ant tavęs, rėkiu... Tau gal buvo kokie
ketveri, turbūt nieko ir neatsimeni... Visas kulkas baigiu iššaudyt. Ir galvoju gal
ne šiaip sau?
DŽOELIS. ...Gal pats likimas neleidžia manęs nu...
ŽMOGYSTA. Bet susikaupiu, atsikratau blogų minčių
ir taikau, lyg paskutinį kartą gyvenime taikyčiaus taip taikau. Ir šaunu. Tiesiai
į kaktytę, tiesiai į viduriuką... Bet stiklinė tuo metu tau nuo galvos nuslysta ir
krenta. Ir stiklinė su kulka susitinka. Ir kulka kažkur sau nulekia... O tu stovi kaip
stovėjęs, tik galvytė nuleista, toks mažas ir bejėgis... Iš galvytės tau kraujas
bliaukia. Visas veidelis raudonas. Nes stiklinė sudužo į tūkstančius skeveldrų, jos
tavo veidelį sudraskė... Kraujas varva, ledą raudonai dažo. O aš laukiu, kol tu
mirtinai nukraujuosi. Laukiu pusdienį, laukiu dieną ir sulaukt negaliu. Nenukraujuoji.
Nesupratau, kodėl pykau, rėkiau. O tu stovi, nė iš vietos nepajudi, tik kruvinos
ašaros tavo skruostais rieda... Paskui pasilenki, lyg tau būtų pilvą susopę, ir imi
vemti. Ir vemi krauju. Vemi ir vemi, ir tam vėmimui galo nėra... Ir išvemi stiklinės
šukes...
DŽOELIS. Aš atsiminiau! Taip viskas ir buvo! Lygiai
taip viskas ir vyko...
ETANAS. Ką jūs atsiminėt? Taip atsitiko man! Ta
stiklinė ir tas kraujas... Aš jums jau pasakojau. Čia mano atvejis! Aš nuo to
pasakojimo ir atsiminimų tuoj susivemsiu. Dievaži susivemsiu. Jūs sakėt, kad man
padėtų menkas kraujo praliejimas? Praliekit jo kraują! Ištaškykit jo makaulę!
Ištąsykit jo žarnas! Iškarstykit ant medžių šakų! Atkeršykit už mane! Nubauskite
jį, maldauju.
DŽOELIS. Užsičiaupkit.
ETANAS. Tai mano mama! Jūs gi norėjote ją
užmušti. Šitaip troškote! Tai darykite! Aš jums leidžiu. Aš jūsų prašau.
Nužudykite ją! Aš duosiu jums už tai šimtą milijonų piniginių vienetų...
ŽMOGYSTA. Nuo tavo kraujo pradėjo tirpti ledas ir
mano kojos ėmė smigti į tęžtantį raudoną ižą. Atrodė, kad skęstu kraujuje. Taip
beveik ir buvo. Aš skendau savo vaiko kraujuje.
ETANAS. Tai jūs jos nežudysite? Kodėl?!
DŽOELIS. Aš nesu tas, kokiu save bandžiau
parodyti. Aš ne žudikas... Aš pajuokavau. Pamelavau! Man visai nepatinka muštis!
ETANAS. Eik ir nudobk ją! Greitai! Ji verta mirties.
Ir pačios baisiausios. Varyk!
DŽOELIS. Ne! Man bloga! Aš pajuokavau! Tai buvo tik
pokštas. Atleiskite man, prašau. Aš negaliu pakelti rankos prieš savo tėvą!
ETANAS. Tad žiūrėk aš tavo tėvą ir savo
motiną nuteisiu mirties bausme!
DŽOELIS. Ne, nereikia! Maldauju! Tegu gyvena, kad ir
ką man padarė ar norėjo padaryti. Aš juk likau gyvas!
ETANAS (naudoja fizinius veiksmus prieš
Žmogystą). Še tau! Už viską! Už psichologinius kompleksus! Už vėmimą! Už
skeveldras! Už neryžtingumą, už sulipusius pirštus ir šveplumą. Še tau už
šlubavimą abiem kreivom kojom! Še tau, kad norėjai nušauti, kad palikai nukraujuoti.
Kad barei ir keikei. Kad neleidai į cirką. Še, atsiimk!
ŽMOGYSTA (tuo metu, kai Etanas ją bando
nužudyti). Ir ką jūs galvojate? Nugrimzdau. Iš apačios dar regėjau, kaip mano
debilėlis stovi prie eketės, laukia, kada išnersiu. Su akmenuku, parištu po kaklu,
laukia. Nuėmęs nuo šautuvo diržą. Paduos man vieną galą, kai tik išnersiu. Mano
gelbėtojas. Neišnėriau. Pristigo jėgų. Taip buvau pavargęs, nusiplūkęs per dieną.
Taip ir pratūnojau po ledu iki ledonešio. O per ledonešį lytys mano kaulus sutrynė į
miltus. Jų beveik nebeliko. Tik dantis ir pusė dubens. Dabar aš iš protezų. Ir
man nieko neskauda. Tik dešinę sielos pusę.
ŽMOGYSTA. Aš esu akla, sena, pamišusi žmogysta,
kiekvieną sutiktąjį vadinu savo sūnumi. Medžius, šunis, antis, čerpes, saldainių
popierėlius, metų laikus. Sutinku medį ir sakau: sūnau! Sutinku antį ir sakau:
sūnau... Sutinku ir klausiu: kiek metų nesimatėm? A?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|