|
<< Atgal
I n m e m o r i a m
AR VIEN TIK ATSPINDŽIO ŠEŠĖLIS?
Vytautas Rudokas
1928. II. 132006. VII. 13
Liepos 13 d., eidamas 79-uosius metus, mirė
poetas, vertėjas, ilgametis Metų (anksčiau Pergalės) žurnalo
atsakingasis sekretorius Vytautas Rudokas. Šiandien jau vargiai pasakytume, kas
poetas, vertėjas, redaktorius šioje triadoje yra svarbiau. Aišku tik viena, kad
mirtis visus pašaukimus suvienija, sujungia, nesvarstydama, kurie iš jų išsipildę, o
kurie taip ir liko siekiamybe.
Kūrybinis V. Rudoko kelias gana vingiuotas ir
sudėtingas: debiutavo gana anksti (1955), agresyvaus ideologinio spaudimo sąlygomis,
kurioms, regis, per daug nemaištaudamas pakluso, ir tai jo kūrybinei biografijai,
kūrybiniam įvaizdžiui uždėjo sunkiai išnaikinamą antspaudą. Atrodo, šitos
pirmosios kūrybinės nesėkmės, pirmieji pralaimėjimai padarė lemtingą įtaką ir
poeto charakteriui, literatūrinei jo laikysenai: net tuomet, kai temiškai, problemiškai
jo eilėraštis pasisuko priešinga intymių išgyvenimų kryptimi, formaliai jis
liko sukaustytas sauso klasikinio ketureilio eilėraščiu, pro kurį neprasimuša gyva
temperamento, autentiškos patirties versmė. Turbūt tai nujausdamas, V. Rudokas ėmėsi
racionaliai, net pernelyg racionaliai, prisiimtos misijos: kurti ne atskirus
eilėraščius, o eilėraščių ciklus, eilėraščių knygas. Taip jis išleido sonetų
rinkinį Pušų vargonai (1972), poetinių portretų knygą Mylėti taip
gyvenimą (1983), Gruzijai skirtų tekstų ir vertimų rinktinę Gyvasties medis
(1987). Net tikrai autentiškų, jautrių aštuoneilių ciklą Vėjas į veidą jis
ištempė iki vientisos šios kanoninės formos tekstų knygos (1985). Tad ir čia
viršų paėmė ne Vandenio ženklui būdingas emocionalumas, impulsyvumas, o
kupiškėniškas racionalumas. O jis poetui, manding, labiau kenkė, negu padėjo.
Poeto gulbės giesme turbūt derėtų laikyti
jo tarmiškų tekstų knygą Kalbėti motinos tarme (1996), kurioje ir byloja jau ne
pats poetas, o jo motina, tėvas, sesuo. Ši knyga svarbi pirmiausia turbūt ne todėl,
kad tai pirmoji poezijos knyga kupiškėnų tarme. Ji ypatinga todėl, kad sukaupia visas
svarbiausias namų, tėviškės, artimųjų, vaikystės temas, plėtotas kelių
dešimtmečių knygose: nuo Proskynos (1967) iki Vėjo į veidą (1985).
Pagaliau tai likimiška knyga: didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenęs Vilniuje,
paskutiniuosius, pačius tragiškiausius savo metus, poetas praleido gimtinėje,
Kupiškyje. Neatsitiktinai sakau, kad tai likimiška: šiaip jau labai uždaras
asmeniniais klausimais, V. Rudokas, kiek metų su juo teko bendrauti, vos prabilus apie
Kupiškį, Noriūnus, visada nušvisdavo. Mat esame gimę ne tik po tuo pačiu zodiako
ženklu, bet ir tame pačiame Noriūnų kaime Kupiškio rajone. Deja, jis apie Noriūnus
žinojo daugiau negu aš, ir pokalbis dažniausiai būdavo vienpusis.
Norisi paklausti dar vieno dalyko: o kuo pats save
(nepaisant oficialios skeptiškos literatūrologinės recepcijos) laikė V. Rudokas
poetu, vertėju, redaktoriumi? Aišku, kad labiausiai save jis norėjo matyti kaip poetą,
bet buvo per daug protingas, kad nesuprastų, jog asmeniškos autoriaus ambicijos
visuomeninės opinijos pakeisti negali. Todėl stengdavosi apie savo kūrybą išvis
nekalbėti. Arba kalbėdavo abstrakčiai, pereidamas į bendresnius kultūrinius
kontekstus. Tarkim, vienu metu buvo pradėtas leisti kultūros žurnalas Proskyna, o
vėliau studentai rengė alternatyvinį mėnraštį Sietynas. Ir V. Rudokas neva
juokais, tik su jam būdinga tramdoma šypsenėle, neva rimtai mėgdavo replikuoti:
žiūrėk, kaip eina mano knygų pavadinimai (Proskyna vadinosi ketvirtoji jo
lyrikos knyga, o Sietynas pirmoji rinktinė). Atrodo, kad metams bėgant jis,
nors ir labai nenorom, tarsi susitaikė su savo galimybių ribomis (tarkim, žinodamas
mano simpatijas B. Pasternakui, rodydavo beveik visus šio poeto kūrybos vertimus, bet
nepastebėjau, kad nors kartą būtų atsižvelgęs bent į formalias pastabas, nors pats,
kaip redaktorius skaitydamas autorių rankraščius, poetinės formos, ritmo, kirčio
klausimais buvo pedantas) ir visas neišsipildžiusias savo kūrybines ambicijas perkėlė
ant sūnaus Tomo pečių. Nepavydėtino sunkumo našta.
Geriausiai atsimenu V. Rudoką Pergalės
koridoriuose ir kabinetuose. Jei, įėjęs į kabinetą, jis paklausia o kur tavo
veidrodis? vadinasi, bent jau antrą kartą atsakingasis sekretorius užfiksavo, kad
a. a. V. Daunys darbo valandomis yra kažkur išlėkęs (kad pats ištisomis dienomis
kabinete su kuo nors žaidžia šachmatais, nėra jokia pravaikšta; tai tiesiog darbui
privaloma intelektualinė mankšta). Jei, įėjęs į kabinetą, dešinės rankos
rodomuoju pirštu beldžia į savo laikrodžio ciferblatą, vadinasi, pagal grafiką liko
vos kelios dienos ar net kelios valandos atiduoti sekretoriatui savo skyriaus rengtas
medžiagas. Susidarydavo įspūdis, kad V. Rudokui atrodo: jei ne jis, redakcijos darbas
sugrius, pirmasis metų numeris pasirodys tik gruodžio mėnesį, o ir apskritai aplink
vien iškrikusios žydo bitės, kurias suvaldyti gali vienintelis pavyzdingas,
punktualus atsakingasis... Dabar manau, kad ir pačiam poetui taip atrodė, nes mačiau,
kaip, pasitraukęs iš redakcijos, jis per neįtikėtinai trumpą laiką sukrito, suseno,
tapo tiesiog neatpažįstamas. Nes redakcijos darbas nesugriuvo. Nepaisant šių
asmeniškų ekskursų, reikia pripažinti: jis buvo itin garbingas žmogus, viską
pasakydavo tiesiai, nieko už akių neapkalbėdavo, neskųsdavo. Todėl jo santykiai
būdavo geri net su tokiu atžagariu kaip a. a. R. Gavelis. Nepykdavo jis ir ant darbo
drausmės pažeidėjų, net savotiškai, tyliai juos skatindavo, ir atrodo, kad, jei ne
jaunystėje pernelyg užsiveržusi savidrausmės ir savikontrolės spyruoklė, jis ir pats
būtų buvęs pakankamai vandeniškas Vandenis.
Paliko mus ryški, nors ir labai uždara, kultūros
asmenybė, ir tai, kad jis amžinojo poilsio vietą pasirinko Palėvenėje, prie savo
tėvų, o ne Vilniuje, taip pat likimiška. Savo kūryba jis ten keliavo nuosekliai,
kantriai daugiau nei keturis dešimtmečius. Nuo pat rinkinio Saulėgrąžų
vasara (1963).
VALDAS KUKULAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|