|
<< Atgal
Atmintis be atminties
Apie atsiminimų knygas kalbasi literatūrologai Virginijus GASILIŪNAS, Jūratė
SPRINDYTĖ, Regimantas TAMOŠAITIS, rašytojas Vytautas RUBAVIČIUS |
Regimantas Tamošaitis. „Kas gera –
prisiminkime, kas bloga – tepražus...“– sovietiniais laikais mus įtikinėdavo
jausminga daina, vienu metu ir teigdama pozityvią etinę nuostatą, ir patvirtindama
psichologinę tiesą. Žmogus yra linkęs ištrinti iš atminties nemalonias, slegiančias
patirtis, nes toks yra sąmonės poreikis, gyvybės instinkto diktuojamas savisaugos
mechanizmas. Žmogui gyventi padeda teigiamos nuostatos, optimistinės projekcijos, kurios
pagražina ir sušildo praeitį, taip pat viltimi nušviečia ateitį. Žmogus yra
subjektyvi ir kūrybinga būtybė, savo patirtis nuolat pertvarkanti pagal savo valios
poreikius. Jei ta valia pozityvi, jis sugeba įveikti gyvenimo sunkumus, jei negatyvi –
jis tampa rakštimi kitiems ir pačiam sau. Mes nemėgstame niurzgų, kurie turi blogą
atmintį ir sako nemalonius dalykus, nors tai ir būtų tiesa. Kas iš tos tiesos, jeigu
ji nepadeda gyventi? Net ir religija – esminių egzistencinių instinktų saugykla –
ragina atleisti kaltes, nesikabinti už blogio... Religija taip pat yra gajaus gyvybės
instinkto apraiška, simboline veikla tapęs žmogaus kabinimasis prie gyvenimo.
Minėta sovietinė daina, aišku, nurodo į
asmeniškų santykių sferą, iš kurios daugiausia ir kyla visokios teigiamos ir
neigiamos patirtys, bet joje išreikštas principas yra universalus, tinkantis ir
istorinės sąmonės ypatybėms apmąstyti. Žmogaus santykis su visuomenės istorija yra
individualus. Bet kokios mūsų patirtys laike yra konkrečios, unikalios, asmeniškos.
Mes visuomenėje gyvename ne abstrakčiai, o konkrečiai. Ir į savo visuomenės istoriją
– kaip į savo paties patirtį – esame linkę žiūrėti pozityviai, išryškindami
teigiamus momentus, ir kažkur į pasąmonę nustumdami neigiamus. Jei elgiamės kitaip,
vadinasi, esame ligoti, pavargome gyventi. Mūsų individuali istorija, tapdama praeitimi,
prisipildo nostalgijos, todėl tampa graži, jaudinanti, nepaisant visu protu – o ne
jausmu – prisimenamų sunkumų.
Mūsų sveikais jausmais jau spekuliuoja net
komercijos pasaulis, viliodamas pirkėją visokiomis „tarybinėmis“ dešrelėmis,
ledais, saulėgrąžų pakeliais ir panašiais produktais, ant kurių gražiai švyti
raudonos žvaigždės, pjautuvas ir kūjis, herbinis varpų vainikas, klaikiai
džiaugsmingi jaunų komunizmo statytojų veidai. Atseit tuomet produktai buvo
natūralūs, be jokios sintetikos ir priemaišų. Netiesiogiai peršasi mintis, kad ir
žmonės tuomet buvo sveiki – ir fiziškai, ir morališkai. Tarytum nebuvo jokių
perversijų, jokių narkotikų, savižudybių, šokinėjimų nuo tiltų. Nes ta reklama
imituoja fasadinį sovietinio gyvenimo blizgesį, o ne tikrovę. Bet mes patys tikrai
buvome jauni ir sveiki, todėl mūsų laiką primenanti sovietinė atributika kelia labai
keistus, sumišusius jausmus. Nostalgija sumišusi su slogučiu. Mes galbūt ir buvome
sveiki, bet tik ne sistema. Kai bandau ką nors rašyti praeities temomis, mane dažnai
užvaldo iracionali tūžmastis, keista pagieža. Blogų žmonių neprisimenu, bet laikas
buvo blogas. Šlykšti buvo valdžia – anoniminis visuomenės kraują siurbiantis TSKP
ir LKP vampyras. Tos abreviatūros man iki šiol skamba kaip keiksmažodis, kaip
žodžiai, kuriuos ištarti yra ir nepatogu, ir nešvaru. Toks mano emocinis, subjektyvus
santykis su sovietine praeitim. Didžiausia vertybė joje buvau aš pats ir dar mano
draugai.
Galima manyti, kad sovietinės sistemos galbūt
neverta visai nurašyti, – tai juk socialinio teisingumo bandymas. Juk K. Marxas –
visgi reikšminga Vakarų civilizacijos figūra. O ir mes – jeigu toje sistemoje kažką
veikėme, tai, matyt, darėme iš tautinių ar net krikščioniškųjų paskatų, kurias
dabar ir galime atvirai parodyti, paaiškinti, ką mes veikėme ir kokie buvome iš
tikrųjų, ką slėpėme savo širdyje. Kas čia tokio, kad kai kas iš mūsų gyveno
patogiai? Gal tai ne konformizmas ir ne kolaboravimas, o būtini kompromisai, – tai
mūsų tragiškoji kaltė, kuri mus ne tiek pažemina, kiek iškelia kaip kankinius.
Remdamiesi tokia logika, kai kurie krikščionybės interpretatoriai net Judo vaidmenį
iškelia aukščiau už Kristų: Judas esąs tikrasis kankinys, pasmerkęs save amžiams,
tapęs išdavystės įrankiu, kad išsipildytų Kristaus auka. Tas pavyzdys rodo, kad bet
koks buvusių įvykių aprašinėjimas yra interpretacija, aiškinimas. O išaiškinta
prasmė visuomet palanki pačiam aiškintojui. Nepalankius dalykus reikia išstumti,
tiesiog pamiršti.
Taigi toje praeityje ir mes patys atrodome gražūs,
nes buvome jauni ir reikšmingi, kupini vilčių ir galimybių. O dar jeigu buvome
reikšmingos politinio, kultūrinio ar šiaip visuomeninio gyvenimo figūros – tai tuo
labiau gražesni. Savo prisiminimais kompensuojame tą nereikšmingumą ir užmarštį,
kuriai esame pasmerkti naujais laikais, naujomis sąlygomis. Tad kyla poreikis visiems ne
tik patiems prisiminti savo praeitį, bet ir visiems priminti savo buvusią reikšmę,
parodyti, kokie mes tada buvome puikūs. Žinoma, toks buvo laikas, dramatiškas, bet jis
tik padidina mūsų reikšmę, išryškina mūsų herojiškus bruožus. Sovietinis laikas
jame aktyviai pasireiškusius asmenis apdovanojo herojiškumo, o kartais ir kankinio
aureole.
Gerai, kad lietuvių visuomenė jau kratosi
martirologijos sindromo, – ypač jaunoji karta. Bet sovietinė epocha, iškylanti
vyresniosios kartos žmonių prisiminimuose – memuarinėse knygose, dienoraščiuose,
– ar ne per greitai ji tampa kažkokia mitologine sfera, kurioje išdrąsėję lyg savo
namuose ima tvarkytis kai kurių dokumentinių knygų autoriai? Kokia šiandien yra
atminties literatūra – kiek joje likę objektyvios istorijos, iš kurios privalėtų
mokytis ateities kartos, ir kiek joje yra jaudinančių subjektyvių istorijų? Viskas
žmogiška, viskas suprantama ir pateisinama, bet ar viskas nuoširdu ir tikra?
Kokios prisiminimų knygos jums atrodo aktualios,
kokius kelia įspūdžius ir koks apskritai yra šiandienos lietuvio santykis su sovietine
praeitimi? Kaip ją įsivaizduoja tie, kurie jos nepatyrė, ir kaip ją prisimena gyvieji
jos dalyviai, kurių balsas mūsų kultūroje yra neabejotinai reikšmingas?
Jūratė Sprindytė. Šiandien
autodokumentiniai žanrai labai suaktualėjo: dienoraštis, autobiografija, memuarai,
laiškai suvokiami kaip anksčiau užgniaužtos tiesos proveržis. Bet ar taip iš tiesų
yra? Pagrindinis klausimas, kalbant apie prisiminimų literatūrą, visada buvo tas pats:
ar jie priklauso meninei kūrybai, vadinamajai fiction, ar dokumentinei, nonfiction
literatūrai? Kitaip tariant, koks fakto ir išmonės santykis tokio pobūdžio tekstuose?
Kiek visų trokštamos istorinės tiesos čia galime rasti? Tiesos, teisybės problema
labiausiai domina ir kalbančius apie memuarinę literatūrą, ir ją skaitančius. Mes
žinome, kad tekstas negali būti gryna tiesa, galime kalbėti tik apie nuostatą siekti
tiesos arba apie tokios nuostatos nebuvimą. Manau, kad mūsų pokalbis apie tai ir
suksis. Išmonės elementų, nukrypimų gali atsirasti ir dėl netyčinių atminties
operacijų. Neišsprendžiamą klausimą – ar taip iš tiesų buvo? – dabar
literatūrologai bando performuluoti kitaip: kodėl ir kokiu būdu, kokiomis teksto
strategijomis autorius savo pasakojimą pateikia kaip tikrovę? Kaip faktinį,
įvykusį, buvusį dalyką. Nuo mūsų patiklumo ir pasirengimo priklauso, ar mes juo
tikime, ar įtariame mistifikaciją, ar atsiminimus priimame kaip epinį pasakojimą apie
praeitį, ar tik kaip subjektyvų įspūdžių barstymą. Aš, tarkim, memuarus norėčiau
skaityti kaip kultūros tekstus. Bet iš karto turiu pasakyti, kad tos kultūros –
elementarios kultūros, jau nekalbant apie kultūrą kaip sistemą, – memuaruose yra
mažoka. Kaip kraštutinį atvejį galiu paminėti Godos Ferensienės „Vakar ir
šiandien“, kur kultūros lygis yra apgailėtinas, tiesiog bobiškas.
Virginijus Gasiliūnas. „Charibdės“
išleista G. Ferensienės prisiminimų apybraiža, regis, rašyta lygiuojantis į
žurnalus labai blizgiais viršeliais ar į dienraščių priedus á la „Gyvenimo būdas“
(ne atsitiktinai 2-ame leidime pridėta paantraštė, kad „papildyta dar
pikantiškesniais faktais, nutikimais bei nuotraukomis“). Skaitant šią knygą nenorom
prisiminė posakis, kad meilė akla. Algirdo Ferenso asmuo išties vertas dėmesio, bet
įžvelgti priežastis, kodėl jis nusižudė, tai ne perrašyt žinutes iš spaudos apie
mirtį ar dedikacijas iš dovanotų knygų...
Grįžtant prie Jūratės temos apie atminties
literatūrą. Reikia neužmiršt, kad tai yra traumuotos atminties prisiminimai.
Psichologai (Danutė Gailienė ir kt.) tai jau pradėjo tyrinėti. Kaltė, atgaila ir
panašūs dalykai veikia prisiminimus, ir juos reikėtų skaityti bandant suvokti patį
prisimenantįjį. Kaip, tarkim, Jūra Avižienytė perskaitė Dalios Grinkevičiūtės
prisiminimus. Tik ji perskaitė juos praėjus atitinkamam laikui nuo parašymo ir
pasirodymo. Tokio pobūdžio prisiminimai įdomiausi tada, kai randi būdą įsismelkti
šiek tiek giliau nei paviršinis faktų paminėjimas ar jų nutylėjimas. Kad gyvenimo
pabaigoj prisimintum, kas tau buvo skaudu, ką bloga esi padaręs kitiems, turi būti
šiek tiek linkęs į mazochizmą, savo žaizdų draskymą. Bet – ar galima tikėtis,
kad žmogus, turintis polinkį į mazochizmą, sovietiniais laikais galėjo aukštai
pakilti karjeros laiptais? Todėl reikia turėti galvoj ir atsiminimų autoriaus psichinę
struktūrą. Ką jis buvo pasiekęs ir t. t. Žodžiu, tas atsiminimų skaitymas
savotiškas, man atrodo, mes dar nesam geri jų skaitytojai, dažnai teieškom tų „pikantiškesnių
faktų, nutikimų“. Nesame pasirengę įskaityti tekste slypinčių tikrųjų prasmių.
O jų yra netgi tuose atsiminimuose, kurie dabar iš pirmo žvilgsnio mums atrodo
neįdomūs. Jie kol kas mums nieko nepasako daugiau, nei mes ir taip žinome. Juos reiktų
prakalbinti.
Vytautas Rubavičius. Leisiu sau sugrįžti
prie pradinės atminties temos ir tam tikrų jos ypatumų. Kas atmintis yra ir kaip
ji veikia? Atmintis yra ne kokia ypatinga saugykla, buvusių įvykių, nutikimų
bei suvokinių sandėlis, o vyksmas, galintis pateikti neįtikėtinų dalykų. Atmintis
veikia menant ir įmenant. Menant įmintus pėdsakus ir įmenant jų paslaptis. Atminties
veikimo niekada neįsisąmoninsime jau vien dėl to, kad negalime nei valdyti atminties ir
užmaršties sąsajų, nei galimybių perminti praeities įspaudus. Mano galva, atmintis
veikia panašiai kaip kalba – ji tau leidžia susikurti valdymo iliuziją, be kurios
neįmanoma įtikinama ištartis. Atminti visada reiškia įminti minklę ir įminti į
atmintį. Kai mes sakome, kad praeitį galima atsiminti teisingai ar neteisingai, tai mes
atminčiai primetame ganėtinai paviršutiniškus, tačiau neišvengiamus ir būtinus savo
įsivaizdavimus, savo suvokimo bei įsitikinimo rėmus. Atmintis veikia ne pagal savus,
nuo mūsų nuslėptus ar mūsų išsikeltus tikslus – tik prisimenant palaikomas
žmogaus tapatumas. Neteigiu tapatumą esant stabilų moralinį, dorovinį, užgyventu
biografiniu pasakojimu grindžiamą savivaizdį – tapatumai nuolatos kuriami ir
perkuriami. Tačiau sykiu išlieka tam tikra tapatumo apibrėžtis, kaip ir pasakyme „aš
tapau visai kitu žmogumi“. Nelygu karjera, įgytas išsilavinimas, tekę išbandymai
bei išgyvenimai, nelygu naujos perskaitytos knygos, vienų ar kitų žmonių apie tave
išsakyti atsiminimai. Pavyzdžiui, perskaitęs kokio artimo draugo atsiminimus, juose
gali pasirodyti sau nepaprastai šlykštus. Bet juos skaitydamas vis dėlto kaip nors
pasikeisi ir pats, pradėsi kitaip vertinti save, pasikeis tavo santykis su žmonėmis ir,
žinoma, keisis tavo savivaizdis. Atminties veikimas tiesos aspektu yra labai painus.
Tiesos paieškos būdingos prisiminimui, tad tiesos atšvaitai neišvengiamai krinta ir
ant atsiminimų, tačiau ne tiesa juose yra svarbiausias dalykas, o savaip suvokiamas bei
išgyvenamas teisingumas, pasiteisinimas ir pateisinimas. Visi šie dalykai susiję,
atmintyje ir atsiminimuose jie grindžia ar nuslepia vieni kitus. Juk dokumentų
prikaišytais atsiminimais, kuriuose primygtinai peršama tiesa, dažniausiai siekiama
pasiteisinti ir pateisinti. Esama ir kitos svarbios sąsajos – pasiteisinti ir teisti.
Juk teisindami save dažnai nejučiomis imame teisti kitus, šitaip bandydami išvengti
pripažinimo ir atgailos. Todėl atsiminimuose iškeliama tiesa dažnai yra kelias teisti
kitiems. Prisiminimais siekiama teisinti, sustiprinti, įtvirtinti savo dabartinę
būseną. Labai mažai žmonių ryžtasi išpažinčiai, kuri taip pat yra savitas
atsiminimų literatūros žanras. Labai mažai žmonių, kurie savo atsiminimais ir
išpažintimi atsisakytų buvusio savęs, nutrauktų su juo ryšius, atmestų tą save
kaip apgailėtiną subjektą ir pripažintų padarytus blogus darbus. Beveik neįmanoma
įsivaizduoti, kad tokioms išpažintims ryžtųsi valdžios ragavę ar ją savo rankose
laikę vyrai – jų atmintis šiuo metu stengiasi visaip pateisinti nugyventą metą, tad
ir susikurtą bei išlaikytą politinę ekonominę galią. Jau sakiau, jog man atmintis
panaši į kalbą, tad drįsčiau teigti atmintį didžia dalimi esant naratyvinę. Vaikai
auga ir bręsta klausydami ir pasakodami istorijas. Suaugusių atminimai – juolab
išspausdinti – yra nulemti literatūros žanro taisyklių bei tam žanrui būdingo
pasakojimo pobūdžio. Atmintis struktūruojama kaip kalba ir tam tikri pasakojimo
žanrai. Joje mus nepastebimu būdu veikia girdėti pasakojimai, skaitytos knygos,
literatūrinės konvencijos, o ypač – bibliniai vaizdiniai bei simboliai, kurie
suteikia žmogaus prisimenamam gyvenimui prasmės bei vertės. Vienaip skaitytume
karjeristo pasakojimą ir visai kitaip – karjeros kilimo prisiminimą, paremtą
vertinimu „jis kantriai nešė savo kryžių“. Dar labiau atsiminimus suliteratūrina
redaktoriai. Todėl atsiminimus reikėtų laikyti savitu literatūros žanru ir mokytis
juos tinkamai skaityti, atsižvelgiant į atminties veikimo, taip pat tiesos–netiesos
problemų spendžiamus spąstus. Derėtų galvoti ir apie tai, kaip tie atsiminimai veikia
skaitytoją. Jie skaitytoją veikia daug paveikesniu „tiesos režimu“, nei ta
atmintis, kuri tuos atsiminimus ir sukūrė. Skaitytojui visokie atsiminimai atrodo labiau
dokumentiniai nei literatūriniai tekstai. Iš to kyla labai daug problemų. Juk jeigu
susiklosto tokia padėtis, kai stokojama patikimų istorinių atmenamo meto tyrinėjimų,
tai po kurio laiko net istorikai atsiminimuose aprašytus įvykius ima vertinti kaip tam
tikrus istorinius ar dokumentinius faktus. Beje, mūsų istorikai iki šiol deramai
netaiko literatūrologinių analizės būdų, jie linkę į tekstus žiūrėti pro „faktų
akinius“, pasitelkę tiesos–netiesos kriterijų. Žmogus aprašo išgyventus dalykus,
vienus nuslėpdamas, kitus pagražindamas, trečius pavaizduodamas teisingai. Tad prie
atsiminimais perteikiamų tiesos imitacijų prisideda ir istorikų bei literatūrologų
iš tų atsiminimų traukiamos tiesos (taip pat ir netiesos) imitacijos. Nesakau, kad
atsiminimus rašantį žmogų valdo siekis apgauti, suklaidinti ar ką nuslėpti, nors ir
tokių ketinimų nedera atmesti. Atmintis visada selektyvi, o žmogui būdingas polinkis
pateikti gražesnį savo įvaizdį. Kol kas neteko skaityti Lietuvoje parašytų
atsiminimų, kuriuose būtų pasakojama, kaip žmogus moraliai degradavo kildamas
valdžios ar akademinės karjeros laiptais, kai niekšiškai jis skundė valdžiai savo
kolegas ar įsiteikdamas stengdavosi numatyti galingųjų įgeidžius. Tokie atsiminimai
vargu ar įmanomi psichologijos požiūriu. Nebent sąmoningai „laužant“ atmintį ar
nutarus negailestingai „išvilkti save į dienos šviesą“. Tačiau ir tam turi
susiklostyti palankios socialinės aplinkybės – išnykti buvusios socialinės
priklausomybės ryšių tinklas. Nors iš šalies žvelgiant pripažįstama, jog valdžios
siekis ar įsitvirtinimas valdžioje ne taip jau retai žlugdo žmogaus dorovinius
principus, tačiau tokių memuarinių paliudijimų stokojama.
J. S. Bet jei autorius laiko save kultūros
žmogumi, jis turėtų būti bent minimaliai sąžiningas ir nujausti, kad gali būti
demaskuotas. Mes turime kalbėti apie rašymo kultūrą, apie kritinės refleksijos lygį,
mūsų mentaliteto kokybę. Ir kai sakei apie adresatą, reikėtų konstatuoti, kad yra
turbūt trys adresatų rūšys: pirmieji gyveno toje pačioje epochoje ir patys yra
liudytojai, nes sukosi panašiose sferose kaip ir atsiminimų knygų autoriai, todėl gali
atpažinti visas tas apgaulę kuriančias simuliacijas ir pasverti, kokia ten yra melo
dozė. Kiti skaitytojai besąlygiškai pasitiki, atsiminimus laiko pažintiniu
(tikrovišku) tekstu ir viską priima „už gryną pinigą“. O treti iš viso knygas
vartoja pramogai ir nesuka sau galvos dėl tiesos iškraipymų. Jiems gali būti įdomus
pats pasakojimas, jie į tekstą žiūri be abejonės ir be distancijos. Kuo labiau iš
gyvenimo trauksis gyvi praeities liudytojai, tuo daugiau bus tokių trečio tipo
skaitytojų. Todėl būtina rengti panašius į mūsiškį pokalbius, nes nūdien
suklestėjęs atsiminimų žanras per menkai reflektuojamas. Privalome kritiškai
įvertinti tokią literatūrą, brėžti kažkokias jos suvokimo gaires, nes melo čia
visgi daugoka. Kaip Vytautas sakė, niekas savęs nevaizduos blogai, tai psichologiškai
neįmanoma. O Regimanto pastebėjimas apie beveik nesąmoningą praeities romantizavimo
nuostatą dar sustiprina pasigražinimo, išsibaltinimo linkmę. Romantizmas mūsų
sąmonėje susijęs su pozityvo ženklu. Ta romantiška meilė praeičiai... Kaip Alfonsas
Bieliauskas ir teigia vienoje iš savo knygų: aš noriu išlaikyti karo ir pokario
romantiško komunisto įvaizdį. Jis tą ir daro, ir gana sėkmingai.
V. R. Su savo prisiminimų tomų tomais? Su
savo „paliudijimais“ ir „pasiteisinimais“?
J. S. Taip, ir tai A. Bieliauskui yra net ne atsiminimai,
o paliudijimai – daug stipresnis žodis, simptomiškas tokių tekstų kodavimas.
Todėl ir reikia aiškiai kalbėti apie panašias iš atsiminimų knygų kyšančias
dviprasmiškas tendencijas. Ir nesuversti visko tik minėtai atminties mechanizmų
specifikai, nors ji aptarta teisingai.
V. G. Vytautas mėgino išsiaiškint, kaip
atsiminimai veikia skaitytoją, bet yra paprastesnis klausimas: kiek mes jų perskaitę,
ką su kuo galime lygint? Per 2005-aisiais išėjusių knygų aptarimą Lietuvių
literatūros ir tautosakos institute pasakiau, kad mane nuvylė Liongino Šepečio
prisiminimai. Kodėl? Todėl, kad prieš tai buvau skaitęs buvusio L. Šepečio
pavaldinio, trumpai dirbusio LKP CK, Vlado Butėno atsiminimus, kurie taip ir vadinasi:
„Cėka: kelias į 1988-uosius“ (Vilnius: Gairės, 2003) ir dedikuoti „Lietuvos
komunistų partijai – Tarybų Lietuvos kūrėjai ir duobkasei“. Kas svarbu, ką reikia
fiksuoti, lemia ir profesiniai įgūdžiai – šitų atsiminimų autorius yra
žurnalistas, be kita ko, dar ir poetas, satyrikas. Kaip žurnalistas, jis negali
išsiversti be konkretybių, be detalių. Jos jam yra svarbesnės nei visokie
apibendrinimai ar politinės abstrakcijos. Dėl to ši knyga, manau, yra labai vertingas
šaltinis, norint pažint LKP CK, kaip dar valdančiosios jėgos, specifiką paskutiniais
jos egzistavimo metais. Čia galima sužinot ir bufeto valgiaraštį, ir kas kada ką
sakė ar kokia kalba kalbėjo. Apskritai įdomesni atsiminimai tų žmonių, kurių
tiesiogiai neslegia aukštos valdžios našta, – jiems nebūtina teisintis, jie gali
savo egzistenciją pagrįsti kuo kitu, o ne užimtom pareigom. Beje, knygos „Cėka“
pabaigoje autorius svarsto, kodėl jis rašė tuos prisiminimus. Kodėl nusprendė juos
leisti nelaukdamas, kol žmonės, apie kuriuos rašoma, numirs. Tokie dalykai taip pat
komplikuoja atsiminimų rašymą, – rašantysis tarytum tampa atsakingas ne tiktai pats
už save, bet ir už kitus, jų vaizdinį. Sakydamas, kad tu blogai jauteisi dirbdamas ten
ir ten, pasakai ne tik apie savo savijautą, bet ir apie tą įstaigą: „Terši lizdą“.
Tu jau vertini ne tik savo gyvenimą, bet ir visą politinio elito grupę. Man tikrai V.
Butėno atsiminimai buvo įdomesni negu L. Šepečio.
Ir dar. Išties, kaip sakė Jūratė, prisiminimų
suvokimas priklauso nuo to, kokie žmonės juos skaito. Bet kodėl vienos knygos
skaitomos, aptarinėjamos, recenzuojamos, o kitos nesukelia jokio rezonanso? Pagalvojau:
jeigu L. Šepečio atsiminimus būtų išleidusi ta pati leidykla, kuri leidžia kitų
buvusių Lietuvos komunistų partijos veikėjų – didesnių ar mažesnių – knygas, t.
y. „Gairės“, kuri neturi tokio reklamos smagračio ir tokio skaitytojų
pasitikėjimo, kokį turi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, ar jie būtų ant
kiekvieno kampo linksniuojami? Yra žmonių, kurie skaito „Gairių“ leidžiamas
knygas. Yra žmonių, kurie skaito Genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamus
istorijos darbus. O susitinka šios dvi knygų srovės labai reto skaitytojo galvoje. Kaip
istorikas Arūnas Streikus atkreipia dėmesį, kad L. Šepetys kai kuriuose savo
atsiminimų vietose rašo netiesą? Jis pacituoja drg. L. Šepečio pažymą, kuri
paskelbta dokumentų rinkinyje „Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje“
(išleido kaip tik Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) arba
primena, ką Donatas Katkus yra kalbėjęs apie Operos ir baleto teatrą (ta kalba
išspausdinta knygoje „Lietuvos kultūros kongresas“). Viena – ką prisimena
žmogus, kita – kas užfiksuota dokumentuose: galima gretinti, lyginti ir daryti
išvadas. Bet baisu tai, kad šie tekstai susitinka ir yra gretinami tikrai reto
skaitytojo galvoje. Galima, žinoma, ironizuoti L. Šepečio atsiminimus, kaip tai „Kultūros
baruose“ darė Almantas Samalavičius, bet vien ironijos čia nepakanka. Toks
sugretinimas, kurį pateikė A. Streikus, yra neabejotinai daug svarbesnis, stipresnis.
Bet kur toks sugretinimas pasirodė? „Knygų aiduose“, kurių niekada nebūna spaudos
kioskuose, ir jei tu nesi „Naujojo židinio–Aidų“ prenumeratorius, tu turi eiti į
pačią leidyklą, kad šį tikrai įdomų žurnalą nusipirktum. Štai kokia yra problema
– vieni prisiminimai vaikšto vienais keliais, kiti – kitais, o istorikų parengtos ar
parašytos knygos – trečiais, ir retai susitinka.
V. R. Jau minėjome vieną labai svarbų
dalyką – trūksta mūsų išgyvento meto, kurį vadiname sovietmečiu ir kuriame
brendome kaip tarybiniai žmonės, refleksijos bei tyrimų. Sovietinis ir vadinamojo
brandaus sovietizmo virsmo laikas nėra rimtai tyrinėtas, nėra iškelti ano meto
dokumentai bei duomenys. Kalbu apie LKP CK ir įvairiausių partinių komitetų bei biurų
dokumentus. Jie nėra visuomeninės sąmonės „apyvartoje“. Nežinau, kol kas nėra ar
jau nebėra. Vienas kitas straipsnis – gerai, tačiau juk praėjo jau penkiolika metų.
Tad stokojama profesionalios kritinės refleksijos, kurią turėtų plėtoti pirmiausia
literatūrologai ir istorikai – jie turėtų mokyti visuomenę atsiminimų skaitymo
meno. Visuomenė kol kas neturi įgūdžių skaityti tokios literatūros. Jeigu stokojama
sovietmečio tyrinėjimų, tai galima daryti išvadą, jog akademinio sluoksnio žmonės
nejaučia būtinumo apmąstyti visų mūsų išgyventos praeities ir pateikti tuos
sąžininga profesionalia savianalize grindžiamus apmąstymus visuomenei. Neskatinant
visuomenės suvokti savo praeities, ji tarsi atidedama ir išnyksta iš mūsų patirties.
Todėl neturėtume stebėtis, kad paprastas skaitytojas dar ilgai niekaip nesusies „galų“
ir patikliai klausys visokių „paliudijimų“. Padėtis dar ilgai nesikeis, nes šioje
srityje nesama rimtesnių poslinkių. Tai – viena problema. Kitas dalykas, kad iš
daugelio atsiminimų – ypač iš tų, kuriuos rašo ir valdžios, ir kultūros
veikėjai, – jau dabar galime „ištraukti“ bendresnius požiūrius į praeitį,
įžvelgti tuos rašančius susiejantį bendresnį požiūrį į savo vaidmenį praeityje.
Galime pamatyti bendresnes idėjas ir net pasaulėvaizdį. Viena bendresnių ir labiausiai
paplitusių yra „tyliosios rezistencijos“ nuostata. Viena vertus, „tylioji
rezistencija“ įmanoma kaip tam tikras elgesys, suvokiant ano meto valdžią, jos
žaidimo taisykles ir stengiantis sužaisti savo žaidimą, stengiantis susikurti
asmeninės laisvės ar kūrybinės saviraiškos sritį. Galima sakyti ir taip: žmogus
stengiasi išvengti valdžios pinklių ir palikti savo laisvos saviraiškos ženklų.
Tačiau tokia laisvė vargu ar suderinama su kilimu valdžios laiptais, kitaip tariant,
pasitelkiant valdžios žaidimo taisyklių žinojimą karjeros tikslui. Net jei manytume,
jog valdžios siekę ir joje įsitvirtinę žmonės laviruodavo stengdamiesi išvengti
Maskvos spendžiamų pinklių, vis dėlto liežuvis neapsiverčia tuos veiksmus
pripažinti „tyliosios rezistencijos“ apraiškomis. Juk visi vietinės sovietinės
valdžios vyrai buvo sąmoningai apsisprendę tarnauti okupacinei valdžiai. Jie tiesiogiai
dalyvavo represinės sistemos darbe. Tačiau „tylaus rezistento“ vaizdinys labai
parankus – jis padeda tvirtinti naują savivaizdį, o sykiu pateisint nugyventą
gyvenimą bei pelnytą gerovę. Minėta nuostata išplito ir tarp akademinio elito
žmonių – jiems taip pat norisi pateisinti savo anuometinį partinį aktyvizmą,
pelnytą karjerą bei simbolinį kapitalą. Akademinio elito įtvirtinama „tyliosios
rezistencijos“ nuostata, kurią iš dalies galima pateisinti darbu išlaikant ir
skatinant kultūros bei kalbos savikūrą, savaip palaiko buvusio politinio elito
atsiminimuose vis labiau ryškėjantį „rezistenciškumą“. Partinės nomenklatūros
veikėjai tampa tikraisiais Lietuvos patriotais, Lietuvos valstybingumo sergėtojais,
nepriklausomybės tvirtintojais. Šitai ryšku Vytauto Astrausko ir L. Šepečio
atsiminimuose – jie, pasirodo, esą tikrieji Lietuvos patriotai, nes būdami LKP CK
sekretoriais galėjo veiksmingai dirbti „Lietuvos žmonių labui“. Atsiminimuose
neprisimenamas nei kilimas partinės karjeros laiptais (šitai vyksta lyg savaime, be
jokių sąmoningų pastangų, juolab įsiteikimo Maskvos funkcionieriams), nei bendras
darbas su represinėmis struktūromis, nei tėvų bei senelių tremties patirtis. Vienų
atmintyje išliko tik šlovingos priešinimosi Maskvos funkcionieriams apraiškos, o kitų
– tas priešinimasis susiejamas su tautiškumo puoselėjimu ir pagardinamas kišenėse
nešiojamais kalėdaičiais, liudijančiais pagarbą Bažnyčiai ir tikėjimui.
V. G. Yra ir dar radikalesnių svarbos
įvardijimų. Tarkim, lyg niekur nieko pareiškiama, kad LTSR ministras pirmininkas
Motiejus Šumauskas buvo „pirmojo ryškumo žvaigždė, padariusi akivaizdų įnašą į
pasaulinę civilizaciją“.
V. R. Galime juoktis, galime nesijuokti, bet
tai yra tendencija. Ji vis labiau įsitvirtina. Nėra paprasta kalbėti apie tokių
atsiminimų drąsą, tiesą ir t. t. Kalbama apie tuos pačius politinio elito žmones. O
juk tas politinis elitas neišnyko. Šiuolaikinė Lietuvos istorija liudija, kad anas
politinis elitas išsaugojo ir net sustiprino savo padėtį – ekonominę ir politinę.
Pasižiūrėkite į CK sekretorių, vedėjų, instruktorių, įvairaus lygio partijos
komitetų ir vykdomųjų komitetų veikėjų sluoksnį. Buvęs sovietinis politinis elitas
tapo naujojo politinio elito šerdis. Tad kyla klausimas apie valdžios perimamumą ir
apie naujosios valdžios legitimaciją. Ar teisėtai jie dabar yra išlaikę valdžią?
Įtvirtinama „tyliosios rezistencijos“ nuostata, kuria grindžiamos žymių
komunistinių veikėjų atsiminimų knygos, tik patvirtina, kad valdžią jie perėmė
visiškai teisėtai. Kodėl teisėtai? Nes jau ir anais laikais buvo patriotai ir dirbo
Lietuvos labui. Psichologiškai juos palaiko ir platesnis atminties laukas – žymesnių
istorikų, literatų, rašytojų bei menininkų prisiminimai. Taigi ne vien jie, buvę
valdžios žmonės, yra nusipelnę tautai – visas akademinis elitas, gyvenęs ir kūręs
šalia jų, LKP CK ir įstaigose veikusių partinių komitetų bei biurų prižiūrimas,
sėkmingai atsikratė visų sąžinės priekaištų. Tie atsiminimai neleidžia nustatyti
„tyliosios rezistencijos“ reikšmės – kur ji tinka žmogaus gyvenimui okupacijos
sąlygomis paaiškinti, o kur visiškai netinka. Mano galva, tyliosios rezistencijos
Centro Komitete nebuvo ir būti negalėjo. CK buvo sovietinės okupacinės valdžios
įrankis, ir valdžios žmogaus veikimo negalėjo sutaurinti jokios „kitokios“
psichologinės nuostatos. Arba tu eini į valdžią ir su valdžia, arba neini – ir
viskas. Jeigu jau dalyvauji – visiškai nebesvarbu, ką tu ten manai, nemanai, kokie
buvo tavo tikrieji jausmai ir troškimai. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie sugyvenimo
su valdžia strategijas, kurios laikui bėgant gali įgauti ir sąmoningos kultūrinės
kūrybos apraiškų. Tų dalykų nėra reikalo neigti. Juk pats sugyvenimas su valdžia
įgauna savas kultūrines formas, kurios ima teikti naujų žaidimo su valdžia
galimybių. Minėtoje V. Butėno knygoje daug įdomių smulkmenų. Galima nujausti
autorių kankinusią problemą, kaip rašyti apie buvusius savo draugus ir bendradarbius,
nes juk rašoma apie dabartinį valdžios elitą, apie tuos, kurie perėmė valdžią. O
apie juos rašyti gana pavojinga. Manau, kad autorius puikiai suvokia ir dabartinių
valdžios žmonių išlaikytą galią, ir jų poveikio galimybes – apšmeižti,
nustumti, marginalizuoti jiems neįtinkančius, ramybę trikdančius asmenis. Jie visada
gali ištraukti kokius nors dokumentus, surengti niekinimo kampaniją ir pan. Man įstrigo
viena detalė – paminėti nuolatiniai L. Šepečio pasivaikščiojimai su tuometiniu KGB
pirmininku. Kitas dalykas tas, kad knygoje labai aiški pasakojimo strategija –
autoriaus partinė karjera vyksta lyg ir savaime, jis sugeba į karjerinį kilimą
žiūrėti „iš šono“, o jau dirbdamas (ir gerai dirbdamas) CK yra vos ne „svetimkūnis“
– apsisprendžia ir nori išeiti dirbti „Valstiečio laikraščio“ vyriausiuoju
redaktorium.
V. G. Ne vieno galvoj turbūt yra toks
vaizdinys: Algirdas Mykolas Brazauskas atiduoda tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą
(tikiuos, toks pano dar neišaustas Valdovų rūmams), o perskaičius V. Butėno
atsiminimus mano galvoj atsirado kitoks: Algirdas Mykolas Brazauskas į šeštadieninę
talką Pavilny susirinkusius LKP CK darbuotojus sveikina rusiškai su šia „visaliaudine“
švente. Tarp šitų dviejų įvykių vos dvejų ar trejų metų tarpas. Vaizdiniai
iškalbingi, prašyte prašos teptuko, plunksnos ar dar kokios priemonės. Bet visiems A.
M. Brazauskas rodosi tik kaip katedrą „dovanojęs“, o jokių CK veiklų lyg nebūta.
J. S. Bet L. Šepečio knygoje tie dalykai yra
gana subtiliai išrašyti: jeigu dešinieji būtų žinoję, jie vietoj A. Brazausko į
mitingus, į tribūnas būtų siuntę beveidį R. Songailą, tuomet dar buvusį valdžios
viršūnėje. Autorius įtikinamai parodo, kaip tomis Sąjūdžio dienomis viskas
sluoksniavosi. Visa tai jis, žinoma, aptaria gana „slidžiai“, diplomatiškai, bet
yra užuomina, kad dėl neryžtingos dešiniųjų pozicijos galią vėl pasiglemžė
buvusieji.
V. R. Dešiniesiems silpnumas dabar gali būti
primetamas sąmoningai. Kas mokėjo Lietuvoje valdyti? Kas mokė lietuvius ir lietuvių
tautą valdyti? Tie, kas valdė ir kas išauklėjo visą valdančiąją klasę.
Sąjūdžio laikais ėję į gatves nei mokėjo, nei ruošėsi valdyti. Sąjūdinės
valdžios grupė buvo greitai sugundyta, įtraukta į išlikusią ir veikiai
sustiprėjusią nomenklatūrinę sistemą. Paskelbė atsisaką privilegijų, o jau po
mėnesio – naujos privilegijos. Vėliau sklypai sklypeliai. Visa tai gražiai paliudija
žmogiškus polinkius. Greitai susigaudoma, kad išsilaisvinimas gali duoti daug
asmeninės naudos, gali tapti pelningu dalyku. Vieniems labai pelningu, tačiau ir kiti
nori iš to gauti kokios nors naudos, užsitikrinti savo ateitį. Tačiau grįžkime prie
knygų. Iškalbinga V. Butėno atsiminimų dedikacija: „Skiriu Lietuvos komunistų
partijai – Tarybų Lietuvos kūrėjai ir duobkasei“. Kai sakome duobkasei, tai savaip
tą komunistų partiją išaukštiname. Bet ar ji buvo Tarybų Lietuvos duobkasė? Ar ji
buvo duobkasė ne tik Tarybų Lietuvos, bet ir valdančiosios klasės? Žinoma, kad ne –
niekas neužkasta ir niekas nepalaidota. Ta pati komunistų partija keisdama pavadinimus
virto socialdemokratų partija ir sėkmingai valdo iki šiol. Tai kas tada atsidūrė
duobėj ir buvo užkasta, kas palaidota?
V. G. Na, iš Lietuvos pavadinimo iškrito
pora raidžių: iš LTSR liko LR (dar ir dabar kai kur gali pamatyt kabančiose
metalinėse lentose tą tarpą, kur SR yra tiesiog nuzulinta). O drg. Rubavičius
tapo ponu Rubavičium...
J. S. Ar mes neturėtume šios literatūros
kaip nors diferencijuoti? Nes tų nomenklatūrininkų atsiminimai irgi yra dviejų tipų.
Vieni – aptakūs, su vadinamąja tyliosios rezistencijos gaidele, ir yra kiti, kurių
autoriai rašo savo referentinei grupei neslėpdami savo pažiūrų ir jomis
didžiuodamiesi. Tai – tikri, įsitikinę komunistai. Tarkim, Liudvika Lisenkaitė,
buvusi Lietuvių literatūros katedros dėstytoja („Būtojo laiko takais“). Ji tiesiai
sako, kad Bronius Pranskus Žalionis, proletarinis rašytojas, kurį laiką vadovavęs
katedrai, buvo labai šviesus tikras komunistas. Ir tai išspausdinta 2001 metais! Su
tokiais atsiminimais, regis, problemų nėra. Sudėtingesnis L. Šepečio fenomenas, kuris
svarbus ir įdomus visiems kultūrininkams, taip pat meno žmonių atsiminimų knygos,
kurios mums yra pačios aktualiausios, nes susijusios su visu mūsų kultūriniu palikimu
(tarkim, kino operatoriaus Jono Griciaus „Vingiai“, Augustino Savicko „Žalia tyla“
ar Laimono Tapino „Prarasto laiko nebūna“). Dar kitokio pobūdžio yra Rimanto
Šavelio knyga apie Paulių Širvį, Silvijos Lomsargytės-Pukienės „Dita“.
Pastarųjų neslegia konjunktūrinės naštos, kaltės, tiesiog pasakojama apie savo ir
kitų gyvenimus. Praeityje įtakingų valdžios žmonių memuarai turėtų būti viešai
daugiau diskutuojami.
V. G. Bet diskutuodami mes tuos prisiminimus
sureikšminame, juos įtvirtinam. Jei imsime ant kiekvieno kampo minėti kaip tik šito
žmogaus prisiminimus, užuot kalbėję apie tų, kurie ir tada buvo laisvesni, ir
prisimindami yra laisvesni – ar mes nedarysime meškos paslaugos? Jeigu Sigitas
Parulskis nebūtų parašęs „omni.lt“ apie Aleksandro Pagrebnojaus „Eiles“,
niekas nebūtų jų ir puolęs skaityt. Jūratė paminėjo R. Šavelio prisiminimus apie
P. Širvį, kurie daug kur buvo pristatyti, dabar rengiama jau kolektyvinė atsiminimų
knyga, bet neteko skaityt apie atsiminimus „Kur išaugo lietuviškas beržas“, kuriuos
parašė Alfonsas Krasauskas, kilęs iš Obelių valsčiaus, kariavęs Antrajame
pasauliniame, buvęs mokytojas. Iš šių atsiminimų sužinotume, iš kur P. Širvys toks
atėjo. Autorius kartu su P. Širviu ėjo į mokyklą ir savo knygoje viską dėsto labai
sąžiningai, daug rašo apie to krašto nuotaikas prieškariu. Tai net mūsų kultūros
istorijai svarbūs atsiminimai. Bet tie prisiminimai parašyti Rokiškyje, juos užpernai
išleido „Atkula“ (Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos LIBIS centro
duomenimis, ši leidykla yra išleidusi per 200 spaudinių, bet kiek žmonių apie ją
žino?). Knyga, kuri turėtų lentynoj stovėti šalia R. Šavelio atsiminimų.
J. S. Tai imk ir statyk. Kas tai turi
padaryti? Aš apie ją išgirdau pirmą kartą. Kaip ir informatyvi Jono Griciaus knyga
– ką tik atradau, nors išleista prieš kelerius metus.
V. R. Žinoma, Jūratė teisingai sako, kad
tie prisiminimai labai skirtingi. Bet juos galėtume grupuoti pagal vieną principą:
valdžios ir ne valdžios žmonių knygos. Tai padėtų geriau suvokti ir L. Šepečio
fenomeną. Galima būtų iškirti dar vieną atsiminimų „sklastą“ – L. Šepečiui
vienaip ar kitaip pavaldžių kultūrininkų knygos.
R. T. Visi prisiminimai laukia savo laiko, ir
jie iškyla tam tikrais etapais. Išsekus represuotos visuomenės dalies kaltinimų
energijai, ateina politikų kalbėjimo metas. Jie yra kantrūs, moka išlaukti ir
pasireikšti pačiu jiems tinkamiausiu metu.
V. R. Nyksta visuomenės atmintis, žmonės
menkai besuvokia to represinio laiko ypatybes. Buvę valdžios veikėjai savo knygose lyg
atsiriboja nuo kažkokių anonimiškų represijos struktūrų, nors kaip tik patys viską
ir darė. Bet dabar atėjo laikas pateisinti save ir patvirtinti valdžios tęstinumą.
Kadangi visi funkcionieriai sensta, o jie protingi, išsilavinę, gabūs žmonės,
galintys pasisamdyti redaktorius; ateina metas, kai norima įtvirtinti tam tikrą
istorinį požiūrį ir gerą savo vaizdinį toje istorijoje. Stengiamasi įteisinti
buvusį partinį elitą, kaip svarbiausią Lietuvos valstybingumą išlaikiusią ir
nepriklausomybę iškovojusią visuomenės jėgą, atstovavusią visai tautai. Toks
požiūris turi tapti ir moksline nuostata.
R. T. Iš tikrųjų prisiminimų literatūrą
būtina kaip nors struktūruoti ir klasifikuoti. Prieš mūsų pokalbį užeidavau
pasižiūrėti į tokio pobūdžio knygas – jų pilna, visi rašo kaip pašėlę.
Atrodo, kad visus apsėdo praeities demonas. Ir viskas labai įdomu, svarbu,
visuomeniškai reikšminga. Mėginau šį rašančiųjų atminties proveržį klasifikuoti
remdamasis laiko kategorija, fiksuodamas: kada ir kokios prisiminimų knygos buvo
leidžiamos, kokia tema, kokia tendencija jose yra vyraujanti ir koks yra kiekvieno etapo
rašančiojo tipas. Išryškėjo lyg ir trys atminties literatūros bangos, kurias,
pakeisdami vieni kitus, rašė: rezistentai, kultūrininkai ir politikai. Po
Nepriklausomybės atkūrimo pirmiausia prasiveržė sunkiausia tautos atmintis –
tremtinių ir rezistentų prisiminimų knygos. Jos skaudžios ir teisingos, tai būtinas
ir tikras istorijos liudijimas. Jos sukūrė stiprų emocinį foną, iškėlė
martirologinę mūsų literatūros nuostatą, apie kurią pirmiausia ėmė rašyti J.
Avižienytė. Tai knygos – kaltinimas, nukreiptos prieš nežmonišką sistemą ir jos
vykdytojus. Nors šios literatūros personažai ir jų likimai nepaprastai ryškūs –
iškart nustelbė bet kokį fiction literatūros dramatizmą – svarbiausia joje
ne asmeniškumai („kaip aš dalyvavau didžiojoje istorijoje“), bet žmogiškumas,
teisingumo siekis, o esminė jų tema – tautos likimas. Keista, bet pratrūkusi kaip
keršto riksmas ši literatūra nebuvo kerštinga, anaiptol – joje girdėjosi ryškios
krikščioniškojo humanizmo gaidos. Ji nebuvo estetiškai subtili, užtat labai stipri ir
išraiškinga, ekspresyvi – kaip Evangelijų tekstai. Tiesiog stiprūs liudijimai,
kuriuose ir buvo daugiausia tiesos. Antroji banga – literatų, menininkų prisiminimai,
labai keista ir plati amplitudė, nuo Laimono Noreikos, Laimono Tapino, Vytauto Kubiliaus
dienoraščių iki Vytauto Petkevičiaus ir Liudvikos Lisenkaitės. Tai – liberali ir
individualesnė banga, kurioje jau svarbesnė yra asmenybių pozicija, jų santykis su
epocha. Buvęs laikas sureikšminamas iš individualių, o ne iš kolektyvinės patirties
pozicijų kaip rezistentų atsiminimuose. Kultūros dalyvių knygose svarbus asmenybės
dėmesys sau, o praėjęs laikas įgyja ne tik politinę, etinę, bet ir estetinę
reikšmę. Buvusio laiko matmenyje ieškoma kūrybingumo ištakų, asmenybės tapsmo
prielaidų. Ir pagaliau trečioji banga – viską atokiai stebėję ir tyliai išlaukę
savo laiko prabyla politikai bei valdžios žmonės su savo ar ne savo parašytais
tekstais. Jie imasi charizmatinės užduoties – iš savo žinojimo aukštumų aiškinti
profanams, kaip buvo iš tikrųjų, kokie tuomet sudėtingi dėjosi dalykai ir kokių
pastangų bei išminties reikėjo jiems ginant visą tautą nuo mitologinės pabaisos –
Maskvos Kremliaus valdžios. Kartais budelis darosi šventesnis už kankinį – tokia
marksizmo išmokyta dialektika. Šitie prisiminimai patys rafinuočiausi ir iš skaitytojo
reikalauja ypatingo išmanymo. Jie manipuliuoja slapta faktine medžiaga, kuri paprastiems
mirtingiesiems buvo nepasiekiama nei tada, nei dabar. Šiuos tekstus reikia skaityti
profesionaliai, kad jie patys demaskuotų save. Ir nepaneigiant fakto, kad juose daug
autentikos ir tikrų dalykų, kad jie taip pat gali nušviesti giliąsias galių
struktūras, avantiūras, sąveikas ir t. t. Taigi yra trijų tipų memuarinės
literatūros autoriai: kolektyvinės atminties liudytojai, individualios saviraiškos
autoriai ir anonimiškos personos, kurios savo impozantiškomis figūromis išreiškia ne
tiek save, kiek galios struktūrų mechanizmus. Pastarojoje grupėje mažiausiai paprasto
žmogiškumo, joje vyrauja marksistinio mentaliteto recidyvas – istorinio determinizmo
jausena, suteikianti jų dalyvavimui valdžioje alibi statusą. Kadangi šis viską
pateisinantis determinizmas šiandien nuėjo velniop, nes privilegijuotųjų klasę
dengusi ideologija buvo klaidinga ir realybėje nepasiteisino, politikų atsiminimai
dvelkia ir fatalizmu. Jiems teko itin sunkūs likimo išbandymai.
Ir pirmai, ir trečiai kategorijai bendra viena –
reabilitacijos tendencija: pirmieji besąlygiškai atmetė sovietų jiems primestą
buožių vardą ir lageriuose nuskaidrėjo, nušvito kankinių aureolėmis, tretieji visu
įmanomu apsukrumu kratėsi kolaboranto etiketės ir suteikė sau tragiškųjų kultūros
ir istorijos herojų reikšmę. Pastarųjų tekstuose vis tiek jaučiamas buvusios galios,
politinės reikšmės suvokimas ir paslėptas pasitenkinimo jausmas. Kad ir kaip ten
būtų, jėga yra paskutinis ir nepaneigiamas šio pasaulio argumentas. Todėl, nuslūgus
moralinės atsiminimų literatūros įkarščiui, paskutinieji prabilo stiprieji, jau ne
tiek teisindamiesi ir bijodami visuomenės teismo (nes ši aktyvioji mūsų kapitalistinio
pasaulio karta jau neturi istorinės atminties), kiek išdidžiai primindami save. Mūsų
šiuolaikinei sanklodai jie tinka, nes pinigo ir ideologijos jėgos yra „susisiekiantys
indai“. Tik pinigas pasirodė besąs daug stipresnis už nuogą ideologiją, o ir patys
ideologai buvo godūs turtų, dažniausiai prasčiokiškos kilmės išsišokėliai, iš
ištremtųjų bei eksproprijuotųjų kapitalo susikūrę sau privilegijas. Paauglystėje
vienas draugas man išaiškino bolševikinės ekspropriacijos ir viso rusiškojo komunizmo
esmę: kas turi, iš to – atimti, kas neturi – tam neduoti. Neatsitiktinai visi buvę
rusų ir Pabaltijo kėgėbistai bei aukštosios nomenklatūros veikėjai pertvarkos metais
pirmieji spjovė į visus komunizmo idealus ir politinės valdžios struktūras pavertė
nusikalstamo pasaulio struktūromis arba tiesiog išdūmė į Ameriką pinigo kalti.
Komunizmo tiesos ten jiems tapo ciniškų pasityčiojimų iš apiplėštos liaudies tema.
Pirmoji mūsų laukinio kapitalizmo banga buvo pats tikriausias komunistinės sistemos
paveldas. Komunizmas tai trečiai grupei – tikriesiems „galios žmonėms“ –
niekada nerūpėjo. Todėl ir L. Lisenkaitė – nuoširdi, įsitikinusi komunistė,
suprantanti sovietinę sistemą kaip visų skriaudžiamų vargšų globėją – mano
klasifikacijoje lieka prie antros kategorijos autorių, o ne prie nomenklatūrininkų, nes
ji turėjo savo įsitikinimus, turėjo aukštus principus, bet iš savo liūdnai
pagarsėjusios komunistinės veiklos pati jokios naudos negavo. Naivi romantikė, arši
kovotoja už teisingumą, savo atsiminimais ne apgaudinėjanti skaitytoją, bet apsigavusi
pati – suklydusi visu savo gyvenimu (nors jai, žinoma, taip neatrodo). Ji – tikroji
sovietinės ideologijos auka, – jos dabar kratosi ir patriotai, ir buvę
nomenklatūrininkai, kurie savo atsiminimais kovoja vieni su kitais (nes vieni prarado
savo turtą, o kiti, išlindę daugiausia iš kumečių genties ir įšokę į valdžios
aukštumas, jį užgrobė). V. Petkevičius šioje situacijoje atrodo kurioziškai, net
komiškai: pilnas savimeilės komjaunuoliškas chuliganas, „draugas mauzeris“ iš
proletarinės tribūnos (jo tada tikrai reikėjo bijoti), iškritęs iš
nomenklatūrininkų traukinio ir dėl to labai piktas. Begalinė puikybė, kuri ribojasi
su savivale ir nepaklūsta partinei disciplinai, ir visam gyvenimui užgautos ambicijos.
Liaudiškas komunizmas, suprantantis tik kumščio argumentus ir nepritampantis prie
valdančiųjų klano, kuris visada buvo apsukrus, „politiškas“. Tai žmogus, kurį
gudriai apgavo jo sėbrai – visa ta „grupė draugų“, apsukresnių turtų
ieškotojų (rusiškas privalomas bolševikinės komunikacijos elementas, partinis
kreipinys „товарищь“ primena ir liepia – „ieškok prekių“, tai
banditinės kilmės kreipinys). „Tovariščui“ V. Petkevičiui iš sovietų sistemos
reikėjo ne grobio, bet garbės, charizmatinės šlovės – vargšų draugas, didysis
Lietuvos patriotas ir pan., bet toks egocentriškas naivuolis netiko nei bolševikų, nei
patriotų valdžiai. Todėl jam ir liko daryti tai, ką darė visą gyvenimą – savo
kūryba skųsti ir skųstis, kartais pamojuojant kumščiu, kurioje neliko šautuvo,
mažai liko duonos, tačiau meilės niekada ir nebuvo, tik savimeilė.
Už memuarų rašymo slypi ir turto klausimas. O
kultūrininkų smulkmė visuomenei – kai sąskaitas suveda liaudis ir ponai, pirmoji ir
trečioji grupės – nėra pati svarbiausia. Svarbūs yra tik tie, kurie kažką
pralaimėjo arba laimėjo.
Apibendrinus šią temą, ryškėja tokios
tendencijos: aukos ir budeliai memuarinėje literatūroje keičiasi vietomis; aukų
kaltinimus keičia budelių gynyba. Mes buvome ne budeliai, bet kirvis budelio rankoje,
kuris kiek įmanydamas sukosi, spurdėjo toje rankoje, kapojo paskirus lietuvaičius, kad
apsaugotų visą tautą nuo baisaus likimo. Beveik krūtine uždengę gynė tautos
reikalą.
Man iki šiol sunku atsikratyti subjektyvaus
įspūdžio, kilusio dėl L. Šepečio vaidmens kultūroje: paauglystėje buvau jam labai
dėkingas už knygą „Modernizmo metmenys“, kuri atvėrė langą į Vakarų meno
pasaulį. Suprantu, kad turėčiau piktintis, jog apskritai buvome uždaryti, įkalinti, o
ta knyga buvo tik ideologinis manevras, lyg kaulo pamėtėjimas, bet toks jau susidarė
įspūdis: geras, impozantiškas dėdė, didelis žmogus, bet ir gudri lapė tauriai
blizgančiu kailiuku. Nes visa kita, ką jis ten darė, man buvo nematoma, o ir dabar
tebėra paslėpta.
Taigi ta banguojanti atmintis, nuolat besimainanti
atsiminimų literatūra... Istorinėje atmintyje stovi didelis rašančiųjų ego, kuris
viską deformuoja, viską drumsčia. Nei fakto literatūra, nei išmonė.
V. G. O kas toliau? Banga negali sustoti.
Pakilusi ji turi nuslūgti.
V. R. Po to turėtų ateiti jaunesnių
tyrėjų karta, kuri jau nebežinos ir nebeprisimins sovietmečio gyvenimo gudrybių,
niekur neužrašytų, tačiau visiems žinotų gyvenimo taisyklių, valdžios grasinimų
bei gundymo atlygiu subtilybių. Dalis jų į tas subtilybes ir nebesigilins, juolab, kad
joms suvokti bus reikalingi sudėtingi hermeneutiniai netiesioginio išskaitymo būdai,
tad jie ims remtis jau įtvirtintais bendresniais požiūriais į istoriją ir istorinių
asmenybių vertinimais. Vargu ar galima įsivaizduoti, jog nauja istorikų karta atliks
desovietizacijos darbą.
V. G. O gal iškils kitos subtilybės? Tarkim,
jei dabar manęs kas paklaustų, koks nuostabiausias tekstas, parašytas apie TSKP XXV
suvažiavimą, vykusį 1976-aisiais, pasiūlyčiau Gintaro Grajausko pranešimą „Mano
miestas“ (skaitytas per X tarptautinį Thomo Manno festivalį Nidoje, išspausdintas „Klaipėdos“
dienraščio priede „Gintaro lašai“ – 2006 m. liepos 26). Apie Klaipėdą norima
papasakoti prisimenant save. Štai tas nuostabus tekstas:
Artėjant XXV komunistų partijos
suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo
tūrinę figūrą – dabar sakytumėm, objektą ar gal
instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies
miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas
iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta
maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių
– XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies
piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo „ikso“ dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga, o pačių skaičių viduje tęsiasi tamsus ir
paslaptingas kabalistinis labirintas. Pirmeiviai keliavo juo
sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai
labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas „XXV
suvažiavimas“ prisipildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar
slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiniu –
įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys – vietinė
valdžia, veikiausiai paakinta kokio paprasto ir uolaus
šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius.
Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus
iš XXV komunistų partijos suvažiavimo?
Įsiminiau šią agitpropo
instaliaciją, milicininkų dėka tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose
kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsijungė uniformuoti
pareigūnai. Buvau itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje vidurinio „ikso“ dalyje, kai iš šūksnių supratau, jog
į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos. Dauguma sėkmingai
išsigelbėjo, iššokę pro viršutinį „suvažiavimo“ kraštą ir išsilakstę kas
sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus
milicininkams pavyko išlupti per „ikso“ dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs
kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia
pastorinęs balsą, šaukia pro angą: „Žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes
paleisiu tarnybinį šunį!“ Pratūnojau ten nejudėdamas
kokias porą valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir prisidengdamas prietema parbėgti namo.
Gal tuomet ir pradėjau miglotai
nujausti, jog pasaulyje, kuriame iš esmės egzistuoja vien dvi nuolat konfrontuojančios
stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir
antrieji, turintys greitas kojas, – aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas
pogrindžiui. Bent jau kol sutems, ir pagaliau galėsiu pareiti namo.
J. S. Mūsų aptariamam žanrui kaip tik ir
trūksta tokio tipo medžiagos – jaunesniosios kartos atsiminimų. Tokius „undergraundo“
atsiminimus į savo beletristikos knygas sudėjo Jurgis Kunčinas. Jis vienintelis tą
medžiagą ir panaudojo. O daugiau nėra, kažkas iš mūsų ar dar jaunesni turėtų apie
tai rašyti ir pateikti kitus požiūrio taškus.
V. G. Kuo įvairesnė žiūra į „brandųjį
socializmą“ yra labai reikalinga, ir kai ji bus užfiksuota, turėsime teisingesnį
(gal ir netikęs žodis) vaizdą. Buvo ne tik LKP CK pirmieji ir antrieji sekretoriai,
buvo vaikai, rašytojai, alkoholikai, karjeristai naturalis...
J. S. Bet tai nebus strateginė linija. Nes
istorikai neskaitys tų vaikų atsiminimų.
V. R. Vaikų atsiminimai nepakeis išplitusių
prisiminimų, taip pat ir istorikų sąmoningai ar nesąmoningai įtvirtinto požiūrio į
valdžios tęstinumą, „tyliąją rezistenciją“ ir kitus dalykus. Juk vaikui tylųjį
ar šiaip rezistentą prisiminti maloniau nei kolaborantą ar subinlaižį.
V. G. Tada turi atsirasti dokumentinė proza,
kuri formuotų teisingesnį požiūrį į mūsų istoriją.
V. R. Regimantas iškėlė tris atsiminimų
bangas. Sutikčiau, tačiau su viena išlyga – pagrindas tai bangai dėtas 1992-aisiais.
Teorinis ir moralinis būsimos nomenklatūrinių atsiminimų pagrindimas – prieš
dešiniuosius nukreipta Arvydo Juozaičio publicistika, teigusi, esą šie demonizuoją
komunistus, kurie persivadinę LDDP yra pati demokratiškiausia, tikrai europinė partija,
galinti pradėti naują Lietuvos istorijos tarpsnį. Tad jis ir agituojąs už komunistus
valstybininkus, kurie esą stengiasi suvienyti tautą. Esu įsitikinęs A. Juozaičio
sąžiningumu – jam išties labiausiai rūpėjo visuomenės ir tautos vienybė, tad
visokias kalbas apie desovietizaciją jis laikė tautos kiršinimu bei skaldymu. Mano
manymu, tam tikra desovietizacija būtų ne suskaldžiusi tautą, o bent kuriam laikui
įtvirtinusi teisingumo (ir istorinio) nuovoką. Apribojus buvusios nomenklatūros galią,
visuomenei būtų atsivėrusios kitos demokratizacijos galimybės. Nomenklatūros
išteisinimas ir besąlygiškas LDDP veikėjų iškėlimas, laikant juos tikrosios
demokratijos kūrėjais, padėjo buvusiam politiniam elitui tapti naujuoju politiniu bei
ekonominiu elitu. Sovietinės nomenklatūros funkcionieriai buvo gan supratingi, tad
nepuolė iškart džiaugtis liaupsėmis ir vaizduoti tikrųjų demokratų, o kurį laiką
tyliai, tačiau ryžtingai vykdė vadinamąją „prichvatizaciją“ ir stiprino savo
politinę galią. Tačiau po kurio laiko jiems jau parūpo patiems išsakyti savo
požiūrį į istoriją ir pateisinti valdžios išsaugojimą.
V. G. Bet aš tikiu, kad visada bus žmonių,
kuriuos domins tuose kalbėjimuose ar rašymuose slypintys tikrieji dalykai, kurie perpras
žaidimo taisykles, nesiduos suvedžiojami „fokusininkų“. Tikiu, kad visada bus
vaižgantiškos nuostatos žmonių, kurie atsiminimų knygose ieškos tokių užfiksuotų
situacijų, kurios atspindi kažką daugiau. Gal vis tiek žmonės atsirinks, kas yra
tiesa ir kas – išmonė.
V. R. Aš nesu toks optimistas ir savo
pesimistinius pasvarstymus pagrįsčiau pora argumentų. Pirmiausia humanitarinių
disciplinų būsena: sovietinės praeities tyrinėjimai nėra skatinami ir artimiausiu
metu nebus skatinami. Tam reikalingos programos, finansavimas. Tokių tyrinėjimų
neskatina nei valdžia, nei akademinis elitas – tie elitai kaip tik praeityje susikūrė
savo gero gyvenimo pagrindą. Šiuo atžvilgiu nėra svarbu, kas ir kokį poveikį darė
kultūrai, kas ir kaip pelnėsi iš savo nomenklatūrinės padėties. Kitas dar svarbesnis
dalykas tas, kad nyksta tautiškumo savimonė, nacionalinės sanglaudos jausena. Mažėja
žmonių, kuriems tauta arba visuomenės rūpesčiai yra tokie pat svarbūs, kokie jie
buvo, tarkim, Vaižgantui, pokario rezistentams ar iš tremties grįžusiųjų kartai. Iš
Lietuvos per trumpą atkurtos Nepriklausomybės laiką išvyko bene septyni šimtai
tūkstančių energingų žmonių, vadinasi, tautos gyvybingumas silpnėja, o visuomenės
saitai vis labiau y~ra. Kam žmogui knaisiotis po praeitį, ieškoti tiesos ar
teisingumo, jeigu galima gauti Europos Sąjungos siūlomus pinigus už naujus projektus?
Kam bereikalingi į praeitį nukreipti projektai, pavyzdžiui, socialinio ir kultūrinio
sovietmečiu sukaupto kapitalo konvertavimas, senoji nomenklatūra ir naujasis politinis,
ekonominis bei kultūrinis elitas, visuomenės demoralizavimas senajai nomenklatūrai
virstant naująja.
J. S. Ir dar pridursiu trečią argumentą.
Kai paminėjai demoralizavimą, man staiga iškilo visas moralinių vertybių kompleksas,
nes atsiminimai priklauso nuo sąžinės ir padorumo, kaltės ir atgailos. Šitie dalykai
visuomenei dabar, deja, nerūpi. Štai be galo susireikšminęs A. Bieliauskas liudija,
kad jam reikėję numirti iškart po „Kauno romano“, 1968 metais. Taip jis būtų „išpirkęs“
visas savo būsimas kaltes ir likęs šlovinamas bei garbinamas iki pat šios dienos.
Cituoju iš IV tomo: „Šiandien nereikalautų iš tavęs atgailos už buvusias klaidas“.
Tik už kokias? – klausia ir reziumuoja: „Atgailauti neturiu dėl ko“. Štai čia
iškyla moralinės dimensijos klausimas. Žinau, kad V. Kubiliaus dienoraščiai, kurie
jau publikuojami, taip pat sukels įvairių diskusijų, bet šis autorius visą laiką
girdi sąžinės balsą, jaučia kaltę. Jis žino, kad turi dėl ko atgailauti ir savęs
tikrai nepriskiria prie „teisingos kartos“. Tai iš principo skirtingos pozicijos ir
laikysenos, nors žmonės iš tos pačios epochos, to paties literatūros lauko. Todėl
vieną žmogų gerbiu, o dėl kito galiu tik apgailestauti. Išpūsti akis ir stebėtis
dėl neva kaltės? Kokia vargana asmens savivoka, jei žmogus nenutuokia, jog jo vaidmuo
buvo mažų mažiausiai problemiškas. Galiu suprasti L. Lisenkaitę, ji buvo partijos
funkcionierė (beje, rusistė!), nuleista į Lietuvių literatūros katedrą sergėti
ideologinio režimo. Bet rašytojas? Kuris laiko save psichologinio romano grandu, o pats
turi tokių psichologinių problemų ir demonstruoja tokį savivokos laipsnį – tai
tiesiog fenomenalu.
V. G. Būtų labai įdomu, jeigu
profesionaliai psichologiją išmanantys žmonės perskaitytų V. Kubiliaus dienoraštį,
A. Bieliausko rašinius – kaip jie vertintų šių tekstų rašytojus?
J. S. Dienoraštis rašomas sau, tai kas kita
nei memuarai. Santykis su savuoju „aš“ abiejuose žanruose gerokai skiriasi.
Dienoraštyje „aš“ yra kenčiantysis, o memuaruose – šlovingasis. Tas
megalomaniškas atsiminimų ego – jis iškreipia proporcijas ir keičia spalvas, o pats
sau – labai atlaidus. Jis taip jaukiai užpildo savo pasakojimą buities ir
psichologinėmis detalėmis, kad ir mums tampa toks mielas, žmogiškas, sukelia
empatiją...
V. R. O išgyvenantis dėl savo kaltės mums
tampa žavus, artimas ir pateisinamas...
V. G. Jis tampa literatūrinis herojus!
J. S. Jis didingas, nes, kaip įvardijo
Regimantas, turi tragiškąją kaltę. Kaltas be kaltės. Tai – savotiškas heroizmo
elementas.
V. R. Kaltės klausimas žmogui – vienas
esminių. „Tyliosios rezistencijos“ išstumia kaltę – prisiminimų herojai
nebejaučia jokios kaltės, nors gali kartais ja ir pažaisti. Juk jeigu tu priešinaisi
jau anais laikais – tai kas ir kuo gali tave kaltinti? Kas gali tave teisti, jei tu,
kaip rezistentas, pats prisiimi teisėjo vaidmenį? Bet kaltė dėl savanoriško
nuoširdaus tarnavimo valdžiai vis dėlto pasąmonėje kirba. Šitai liudija ir
pacituotas A. Bieliauskas. Antraip, kodėl jam reikėtų taip arogantiškai gintis? Kam
jam kalbėt apie atgailą? Nors jis tarytum negalvoja apie kaltę, bet staiga jo tekste
išnyra klausimas – kodėl man atgailauti? Klausimą kildina gilesnis, neįsisąmonintas
kaltumo jausmas, tad dokumentų lavina ir norima tą jausmą nuslopinti ar užmaskuoti.
Žmogų išduoda pati kalba, išsprūstantys ir prasprūstantys pro sąmoningus
įsitikinimus žodžiai bei sakiniai. Beje, tokių „prasitarimų“ esama ir V.
Kubiliaus dienoraštyje. Kalba, rašymas ima „iškalbėti“ kitus, pačiam sau
nesuvokiamus dalykus. Kalba kartais sako ką kitą, nei teigia kalbantysis ar rašantysis.
Sakai viena, bet iš pasakymo staiga išnyra ar po kurio laiko ima rodytis ir kažkas
kita. Kažkas rašantįjį graužia, jaudina, nepaleidžia, verčia dokumentų kaugėmis
šizofreniškai teisintis ir teisti. Reikia ugdyti profesionalius skaitytojus, tada
lengviau būtų susigaudyti atminties atsiminimų spendžiamose pinklėse. Didelė
atsakomybė tenka literatūros kritikams ir literatūrologams, bet ir jų santykis su
praeitimi taip pat komplikuotas. Kai kam gali atrodyti, kad kaltė yra toks dalykas, kurį
jau reikia nurašyti, pamiršti. Bet ką daryti su nenurašytom konjunktūrinėm
disertacijom, sovietinių „istorijų“ tomais? Tad suprantamas profesionalių
skaitytojų nenoras mokyti visuomenę skaityti atsiminimus, juolab viešai apie juos
kalbėti. O L. Lisenkaitės tekstas yra nuogas, atviras ir sykiu skausmingas. Ji
nepajėgia vertinti ir pervertinti savo praeities, tačiau man pasirodė, jog labiausiai
ją skaudina tai, kad užsipuola ne patys padoriausi žmonės. Jos prisiminimuose
ryškėja gana sudėtingas literatūrologų grupės žaistas sugyvenimo su sovietine
sistema žaidimas, kur ja naudojosi ir sistema, ir tam tikrą distanciją besistengiantys
išlaikyti kolegos. Knygoje pateikiami disertacijų sąrašai, jų vadovai ir oponentai.
Būdingas žaidimui oponentų duetas – Elena Bukelienė ir L. Lisenkaitė. Tai rodo, kad
žaidžiama buvo sąmoningai: vieni buvo tarsi laisvesni ir galėjo šį tą pasakyti, o
L. Lisenkaitę pasitelkdavo kaip ideologinę priedangą. Ji sutikdavo tą vaidmenį
atlikti. Šitaip būdavo „prastumiamos“ pavojingesnės temos.
J. S. Šita „žaibolaidžio“ sistema labai
aiškiai yra įvardyta ir V. Kubiliaus dienoraščiuose – tik režimą aptarnaujančių
rašytojų pridengiami galėjo reikštis tylieji opozicionieriai. Mes ir patys atsimename:
eidavo straipsnių rinkiniai, kurių pirmieji du trys tekstai būdavo konjunktūriški –
tam ir buvo reikalingi įsitikinę komunistai, – o po jų jau spausdinami rimtesni
tekstai, tam tikra porcija tiesos. Kažkas juk turėdavo išstatyti tuos „kartoninius
policininkus“, kad saugiau vyktų normalesnis akademinis diskursas. Ir mes tuose
žaidimuose taip pat dalyvavome.
V. R. Visiškai teisingai. Bet dabar L.
Lisenkaitė gali jausti nuoskaudą dėl istorinės neteisybės ir kolegų požiūrio į
ją – žaidėme visi, o dabar jai vienai suverčiamos visos valdžios nuodėmės.
V. G. Ar bebus įdomu gilintis į tuos
konjunktūrinius žaidimus žmonėms, kurie gimė daug vėliau, gyvens normalioje
visuomenėje? Jeigu jie į abi puses žiūrės objektyviai? Kaip į tą policininkų
mėgstamą žaidimą tardant įtariamąjį, kur vienas privalo vaidinti „gerąjį
policininką“, o kitas – „blogąjį“, nes kitaip nebus žaidimo?
V. R. O ką reiškia – objektyviai?
Prisimename taip, kaip mokame ir kiek turime drąsos. Štai ir visas objektyvumas. Tačiau
tai, ką prisimename, ir linkstame laikyti objektyviais dalykais.
V. G. Sugebėt pabūti ir vieno, ir kito
kailyje bei suvokti visas motyvacijas.
V. R. Nepagyvenęs toje epochoje ir
nežinodamas visų jos subtilybių, niekaip nepabūsi nė vieno iš jų „kailyje“. Ir
tiesiog nieko nesuprasi, neatpažinsi. Juk ten tiek daug visokių niuansų, subtilybių,
povandeninių srovių, slaptų interesų, išlikimo ir karjeros dalykų. Konjunktūrinis
žaidimas cenzūros ir savicenzūros sąlygomis neturi jokių normalių psichologinių
pagrindų, psichologija to žaidimo nepaaiškinsi – reikalinga tinkama socialinė
teorija.
V. G. Bet gal nepervertinkim tų savo
ypatingų gebėjimų įskaityti. Rašo ir dabar apie XVIII a., apie XIX a., anie žmonės
yra numirę ir jau neprieštarauja, kaip apie juos yra rašoma, kaip interpretuojamos jų
veiklos. Lygiai taip pat bus ir su mūsų prisiminimais, – neliks tų aistrų.
J. S. Na, taip ir bus...
R. T. Taigi tikėkimės, kad praeitis save
teisingai paliudys ne per ją užrašinėjančius asmenis, kurie tik deformuoja istorinę
tiesą, bet per pačią kalbą. Yra visgi kažkoks kultūrinis antstatas, save
reguliuojantis mechanizmas, ir atskirų individų valia nėra jau tokia visagalė. Ar
nėra tos visos prisiminimų knygos kaip kolektyvinis psichoanalizės mechanizmas? Reikia
tik kalbėti, o kai žmonės kalba, pradeda ryškėti tiesos ženklai. Kuo daugiau
kalbėjimo, rašymo, tuo daugiau tiesos. Gal vis dėlto yra gerai, kad tiek daug
rašančiųjų. Juk tas, kuris kalba, anksčiau ar vėliau išsiduoda. Jį demaskuoja
kalba. O kalbėti, rašyti prisiminimus verčia vidinis nerimas, žmogaus pačią esmę
pažeidusi problema. Galėtų juk nerašyti, bet rašo. Ir rašydamas nepastebimai ima
teisintis. Ir tampa atpažįstamas. Svarbu lieka viena, kaip minėjo Vytautas, – kad
mums apskritai rūpėtų tautos likimas, kad ateityje būtų ne tik kam rašyti, bet ir
skaityti. Ir kad skaitančiųjų visuomenė būtų mąstanti. Tai – kultūros gyvybės
ir jos išlikimo klausimas.
Parengė REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|