|
<< Atgal
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Poezija iš rizikos gyventi
Dalia Jazukevičiūtė. IMPERIJOS MOTERIS. Vilnius: Baltos lankos,
2006. 67 p.
Dalios Jazukevičiūtės eilėraščių knyga,
provokatyvaus dizaino ir pavadinimo, pasirodė po keturiolikos metų, praėjusių po
knygos Traukinys Nr. 183. Po metų, pripildytų aistringos publicistikos, geros
eseistikos, tekstų, rodančių ir prozininkės galimybes. Prisimena jos debiutas
Moksleivyje, pačioje septinto dešimtmečio pabaigoje; išskirtinė energija,
veržlumas, kartu empatiška šiluma, pamatinis solidarumas su gyvenimu ir
gyvenančiais. Ir dabar D. Jazukevičiūtė geba gynybiškai reaguoti į gyvenimą;
rašydama lyg ir ne apie tai, sugeba įterpti nors kelis esmingus sakinius, kuriuos
perskaito tie, kam jų reikia. Už visų tekstų slypi ta pati juos maitinanti versmė
atvira, nepridengta ir prisidengti negalinti sąmonė. O šiandieninis žmogaus pasaulis
yra priedangų zona; pridengia pozos, kaukės, net šypsenos. Pridengia kovos, nors
dažnai bekovojame tik už pačią galimybę kovoti.
D. Jazukevičiūtės poezija kovoja už teisę jausti
skausmą. Gal dar bendriau tiesiog jausti. Arba būti gyvai, dar būti. Už
erdvę, kurioje išliktų atvirumas. Gal dar paprasčiau už poeziją, kurioj būtų
girdėti tikras, nesuvaidintas žmogaus balsas, kenčiantis, kviečiantis, abejojantis,
sakantis, norintis būti išgirstas. Moteriškas, mylintis. Atrodo, kad į literatūrą (o
per fenomenologinį-hermeneutinį protokolą ir į literatūros kritiką ) grįžta
naujasis biografizmas; autoriai keliasi iš numirusių (laikas po autoriaus mirties),
savimi, savo atskira patirtimi, išgyvenimais, vaizduote ir kalba liudija, kaip tai
yra, kaip yra gyvenimas ir kaip yra nuo jo neatskiriama, bet tiesiogiai nepatiriama
mirtis. Knygos baigiamasis akcentas eilėraštis Godi gyvenimo ir mirties...:
Godi gyvenimo ir mirties, / bet po šitiek mirties repeticijų / taip ir neišmokusi
numirimo ilgos procedūros. Intonacija, perimanti sąmonės būseną, kūno laikyseną.
Stipriųjų, provokatyviųjų sąmonės galių sintaksinės-intonacinės
transfigūracijos. Įtemptas, prieštaringas ir energetiškai veiksmingas jų ryšys su
nuostatomis, kurias D. Jazukevičiūtė išsako poezijos knygos Imperijos moteris
palydimajame ir savaip programiniame žodyje: Žinau, kad mano eilėraščiai patiks
tiems žmonėms, kurie gyvena be odos. Tiems, kuriems Dievas neužaugino storos odos, nors
jie kasdien šito prašo. Patiks tiems, kurie nesistengia paslėpti nuo savęs ir kitų,
kad gyventi skauda, ir kurie žino, kad jie yra tikrai laikini. Sukluskime visi
žinome, kad esame šioje žemėje, šiame gražiausiame iš gražiausių pasaulių
laikinai, bet ir nežinome. Perspėjanti poezija ne tai, kad turėtume kasdien
barstytis galvas pelenais, o kad neprarastume transcendencijos jausmo, peržengimo
būtinybės. Tą aukštąjį būties horizontą D. Jazukevičiūtė formuoja pagal
krikščionybės trajektorijas, prie baikščios ir kartu išdidžios žmogaus sąmonės
glausdama jas paradokso, ironijos linijomis. Savičiausiai: egzistenciniu atvirumu
nebūčiai. Dievas bet tas, su kuriuo kalbamasi ir tariamasi, kurio sprendimus
stengiamasi palengvinti lanksčios sintaksinės ir semantinės ironijos fraze. Jau
paminėto eilėraščio Godi gyvenimo ir mirties
pabaiga: aš visai nežinau /
ką tau su manimi daryti / Dieve. Arba Paskutinio teismo teisėjas, ištariantis
pavargusiu balsu: Sargybini, / įleiskite/ ją pagaliau dangun / ne pernelyg
sugriežtinto režimo (Kai aš, sulaukus pagaliau eilės...).
Poezija, aistringai teigianti teisę jausti; jausti
skausmą ir vieną svarbiausių jo versmių meilę. Meilę, kurios nepatyrę mes
liktume akli ir kurti. Teisę būti tokiai ar tokiam, kokie ateinam į šį pasaulį ir
kokie iš jo išeiname, nedaug tepasikeitę, nedaug teišmokę. Tik praradę. Pagal
meilės kalbą D. Jazukevičiūtė lieka artima svaigiajai rusų sidabro amžiaus moterų
poezijai pirmiausia Marinai Cvetajevai. Galima justi ar tik nujausti vieną kitą
atgarsį (Mylėk mane už tai, kad laikina...). Netgi artimumą tos poezijos
įteisintiems prozaizmams.
XX a. filosofija atsigręžė į kitą, į
dialogą su kitu. Kodėl? Kad buvo pajausta (pirmiausia tų, kurie be odos, dramatiškai
atvirų sąmonių), jog žmogų ima gaubti totali vienatvė, kurioje jis dūsta, jei
nepajėgia įveikti į refleksiją, savianalizę linkusios prigimties, jei nesugeba tapti
gyvenimo vartotoju. Gyvenimo gamyba ir gyvenimo vartojimas yra dvi to pačio reiškinio
pusės; gaminama vartojimui, vartojama gaminimui. Vis labiau suartėja vartojimo ir
gamybos procesai: atliekų verslas tampa vis pelningesnis. Kuo daugiau vartosime, tuo
daugiau gamybos šansų turės atliekų perdirbėjai. Plonas lyg ūkas atmosferos
sluoksnis virš mūsų, pramušamas ir naftų verslovių didesnio gaisro kad ir nuo
krintančių bombų Irake. Negalvojame apie tai. Nepajėgiame galvoti, jei norime
gyvenimą pelningai vartoti.
Kodėl apie tai kalbu? D. Jazukevičiūtės knyga
prisitraukia ekologinį, o galiausiai egzistencinį kontekstą, nors kalba apie vienatvę,
kurios neįmanoma įveikti; su ja reikia gyventi ir išgyventi. Jausmas, kad gyvenimas
yra, bet ir nėra, nes jis yra kitaip, negu trokštama tų, kurie, poetės apibūdinimu, gyvena
be odos. Dalis mūsų esame beodžiai, kad ir kaip trokštume turėti odą, dargi
storą. Paradoksalu be odos, o nepasiekiami, neprieinami, visiškai vieniši. Turėtų
būti atskira tokių žmonių paskirtis liudyti kitaip neprieinamas, nepasiekiamas
patirtis, empatiją įsijautimą į kitą, tarsi patekimą į kito tikrovę ar sapną.
Gražus tekstas Sapnas, lyg susitikimas su mirusiu seneliu, klausiančiu:
Kodėl tu kas naktį sapnuoji mane, / vaikeliuk? Mes mirę negalim padėti gyviesiems.
Mes mirę toli ir arti / esam, bet nieko jau čia nebegalim. O jeigu iš tiesų taip,
jei tai, ką žinojo Vinco Krėvės senieji išminčiai, ateina iki mūsų beodžių
sąmonių patirties, pasirodo kaip sapnas arba eilėraštis?
Su mumis iš D. Jazukevičiūtės eilėraščių
kalbasi atlapa ir beprotė širdis (Aš netoli nuo jūsų gyvenau...), mirtis
ir savižudybė yra dvasinės savijautos žymenys, pasirodantys kartu su riba: dar.
Kapinės intymumo erdvė (Mano kapinės):
Mano kapinės
kur tave palaidos
du paukščiai pavargo
giedoti
ir užmigo
gelsvėjančiam krūme |
|
(p. 15) |
Kitokio trumpo, suderintų balsų
eilėraščio modelis; jų rinkinyje tik keli, tokios šviesos properšos rudenio danguj.
Be desperacijos, tragiškai ironizuojanti vaizduotė tarsi išjungta, tik momentinė
pagava, būsena, įtraukianti aplinką, paukštį, krūmą.
Didžioji D. Jazukevičiūtės eilėraščių dalis
kitokia: intymi realybė, neturinti krantų (aš esu viskas kas nesibaigia / už mano
krantų Aš esu viskas). Gyvenimą žaidžia žmogus, pametęs žaidimo
taisykles (Aš pamečiau gyvenimo taisykles). Pametę taisykles, kur nors gražiai
surašytas ar jas užmiršę, patenkame į didžiausios rizikos gyventi zonas. D.
Jazukevičiūtė savo eilėraščiais kalba iš rizikos gyventi zonos. Iš
panašios rizikos zonos, bet jau visai aptrauktos spygliuota šalčio viela, savo
paskutiniais eilėraščiais mums kalbėjo Danutė Paulauskaitė. Ji neturėjo odos, bet
neturėjo ir ironijos, stipraus savigynos ginklo. Negalėjo išsilaikyti. Jau galima
matyti, kad dabartinė mūsų poezija šakojasi, bent du keliai jau matomi. Vienas vis
labiau rafinuotas, profesionalus, šaltas žaidimas taisyklėmis, niekad nepametamomis;
taisyklėmis, kurias diktuoja postmodernizmo ar postpostmodernizmo eklektika ir gyvenimo
pragmatika. Kitas lyg grįžtantis į neišsemiamą gyvenimo patirtį, į neslepiamą
savo gyvenimo ir savo mirties autorystę. D. Jazukevičiūtės eilėraščiai priklauso
šiai krypčiai; dar daugiau jie turi galimybių tapti viena iš tokio pasirinkimo
manifestacijų. Kaip manifestacija parašytas ir knygos post scriptum: lygindama
save su Jimu Morrisonu (kiek rizikinga), poetė teigia: Aš irgi rašau eilėraščius
tik tam, kad kovočiau už savo teisę jausti skausmą ir nustočiau gėdytis savo
jausmų. Rašau apie mirtį, kuri yra mano dienų draugė, rašau apie vienatvę, kurios
sumažinti žmonės yra nepajėgūs. Gilioji arba ontologinė vienatvė nepriklauso nuo
žmonių. Kadaise S. Kierkegaard'as, filosofas, davęs didžiausią akstiną egzistencijos
filosofijai, savo aforizmuose, į rusų kalbą išverstuose Jurgio Baltrušaičio, sakė: apleistas
ne žmonių, dėl to aš nesikankinčiau, apleistas laimingųjų džiaugsmo genijų...
Tokia poezija, kurią dabar rašo D.
Jazukevičiūtė, išjudina mūsų sąmonę, jei ją paliečia, išveda iš rafinuotos
kritikos kalbos saugumo, verčia ieškoti kitų kelių. Vienas jų regimas kaip gyvenimo
sociologija, giliųjų jo virpesių girdėjimas, perteikimas. Žmogaus vienatvė,
tūkstančiai, milijonai vienatvių vienas iš gyvenimo sociologijos turinių,
esmingai priklausantis poezijai, pačiam vienišiausiam menui nuo pat savo pradžios.
Literatūros sociologija turi gauti impulsų iš naujojo jos tyrinėjamų tekstų
socialumo, mokytis suprasti jo turinį.
Ar patys poetai turi jį aiškinti? Problema
žinome, kad dabar poetai noriai komentuoja savo tekstus, parašymo aplinkybes; tai dera
su jau paminėta fenomenologinio-hermeneutinio protokolo tendencija atskleisti, kaip
ten viskas buvo. Problema todėl, kad eilėraštis, jei eilėraštis, žino daugiau už
jį parašiusį, aiškinimas dažnai tik susiaurina jo prasmes. D. Jazukevičiūtė bando
aiškinti ar aiškintis, iš kur kyla jos sunkieji, skaudieji motyvai: Aš esu
imperijos moteris. Taip rinkinį ir pavadina Imperijos moteris. Reklamai gal ir
gerai. Bet ontologinė vienatvės prasmė susvyruoja. Vienatvės imperijos yra
visuotinesnės ir amžinesnės už žlungančias ir atsikuriančias imperijas. Tiesa,
sociologiniai metmenys išlieka. Imperiniai, totalitariniai kėslai grėsmingai laužo
likimus ne tik tiesiogiai, bet ir utopijomis, pažadais, iliuzijomis. Kas įlūžta,
nebeišsilygina.
Skaitydama D. Jazukevičiūtės eilėraščius, itin
jaučiau penkiasdešimtmečių, artėjančių prie šios ribos, ją peržengusių ar jau
ir neperžengsiančių (kaip Gintaras Beresnevičius) pasaulį; tuos, kurių dvasia
vienišėja ir iš kūrybingumo, vis mažiau pritaikomo, vis mažiau reikalingo. Drama,
kurią ima justi itin gabūs humanitarai, pralaimintys gyvenime ir dėl vis mažėjančių
galimybių laimėti. D. Jazukevičiūtės poezija mano sąmonei priartino G.
Beresnevičiaus kontekstą. Humanistikos horizontuose iš žmonių, iškilusių per
Nepriklausomybės laiką, jis buvo talentingiausias; bet, apleidžiamas gyvenimo
taisyklių, gyveno didelės, o gal ir maksimalios rizikos zonoje. Negalėčiau pasakyti,
iš kur sąmonėje atsiranda tos sąsajos: iš Dalios eilėraščių skaitymo, iš
intencijų, kurios yra sužadintos tos neteisingos mirties, iš to, kad jie abudu
priklauso tai pačiai kartai, tos kartos gabiesiems ir rizikingiesiems (nežinau, ar jie
buvo pažįstami).
D. Jazukevičiūtė atstovauja moteriškam
kalbėjimui ir rašymui, atvirai ir prisistato kaip moteris, kaip moteriškai sutelktas
subjektas. Tradicija, kuri ateina ir iš lietuvių poezijos iš vis dar gyvybingos
Birutės Pūkelevičiūtės poetinės Metūgių (1951) linijos, iš moterų kūrybai
vis dar svarbios Salomėjos Nėries tradicijos. D. Jazukevičiūtė yra parašiusi
įdomią esė apie Salomėją, apie jos priartėjimą, atradimą. Man ji labai patiko
gal įdomiausia, kas buvo pasakyta didžiosios poetės šimtmečiui. Ir Imperijos
moteris Salomėją priartina moteriško kalbėjimo ir rašymo gyvybine ir gynybine
energija, aistra ir išdidumu:
Taip, moteris. Bet
man negėda
maištauti šlykščiai ir juokingai.
Mąstyti vyriškai, o trapumu žavėt.
Negėda būti nevaldomai, laukinei
Ir nelaukiančiai. Sieloj žiema. |
|
(p. 49) |
D. Jazukevičiūtės eilėraščiai
kalbėjimo ir išsikalbėjimo, ryšio su savim palaikymo būdas. Nesakau, kad su pasauliu,
bet neišvengiamai ir su juo, kad ir kaip atkakliai būtų deklaruojama: Tegyvuoja
pasaulis be manęs.... Su savim su ta, kuri savyje nesutampa su
eilėraščių nerašančia. Gyvenimo sociologijoje, apie kurią užsiminta,
eilėraščiai atlieka zondo vaidmenį. Ir Dalios poezija yra zonduojanti.
Iš to, ką galima būtų vadinti poezijos pamatais,
D. Jazukevičiūtės knygoje stipriausia yra tragiškoji vaizduotė, išskelianti
ironijos galią. Problemiškiau atrodo techninės eilėraščio savybės, ilgųjų tekstų
vidinė drausmė. Rinkinys kelia poezijos redagavimo klausimą išleista
neredaguojant, neperžiūrint kalbos, korektūros, netvarkant skyrybos, neatkreipiant
autorės dėmesio į kirčius. Nežinau, gal ir pažeidžiu autorės teises, bet cituodama
negaliu prieš kad neparašyti kablelio.
Galima to nepaisyti, bet tik po paisymo, tik po labai
apgalvoto pasirinkimo. Per knygos pristatymą lyg ir klausta, ar sintaksė priklauso nuo
teksto, ar tekstas nuo sintaksės. Priklausomybė yra abipusė.
Net tada, kai kalbama iš rizikos zonos.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|