|
<< Atgal
LEONAS PELECKIS-KAKTAVIČIUS
Apie Jaunystės
prie traukinio autorių
Iki okupacijos keturi
romanai
Sūnus Aleksandras:
Pagrindiniai įvykiai aprašyti
Į viršų
Iki okupacijos keturi romanai
Kaune Kazys Jankauskas gyveno kambarėlyje, kurį
nuomojo drauge su Henriku Radausku. Poetas mėgo kartoti, kad literatūroje jau viskas
pasakyta ir pagarsėti galima tik moderniška išraiška, stiliumi. O jei šito nepadarei
iki trisdešimties metų ir nebepadarysi. Tau artėja trisdešimt, kartą sakė K.
Jankauskui. Ir jei nieko dabar neįvyks, tai ir liksi nežinomas.
Įvyko. Romanas Jaunystė prie traukinio (1936)
pasirodė jo autoriui einant trisdešimtuosius. Sakalo išleistą knygą redagavo
kurso draugas Bernardas Brazdžionis.
Buvo daug gerų atsiliepimų, tvirtinimų, kad šiuo
romanu K. Jankauskas užsirekomendavo kaip subrendęs, talentingas beletristas. Pačiam K.
Jankauskui brangiausi buvo Vinco Mykolaičio-Putino žodžiai, kurie tapo ir atsakymu jį
kaltinusiems didele Knuto Hamsuno įtaka: Jankauskas nėra Hamsuno įtakoje, jų
talentai giminingi.
Romanas iš geležinkelininkų gyvenimo kėlė
didelį susidomėjimą. Buvo net diskutuojama, ar yra realiame gyvenime tokių žmonių,
kokie pavaizduoti knygoje, gyvenančių daugiau širdies, jausmų, nuotaikos
gyvenimą. Tiesa, be impresionistams būdingų personažų, čia gali užtikti ir to laiko
aktualijų, jaunos valstybės piktžaizdžių: romane pavaizduoti sudėtingi darbininkų
ir darbdavių santykiai, valdininkų, viršininkų nesąžiningumas. Siužeto naujumas ir
medžiagos šviežumas lėmė sėkmę.
O M. Link.[evičiaus] mintys ypač intriguojančios:
Jeigu K. Jankauskas būtų amerikietis, jau Jaunystę prie traukinio matytume
ekrane taip gyvai čia pasakojama, taip čia viskas remiasi dinamiškumu. Kaip atrodo
veikėjo veidas, išorinė išvaizda, mes nematome, bet matome, kaip jis bėga be
kepurės, per lauką, kaip jis verkia, kaip jis myli, kaip bučiuoja moterį, kaip geria.
Koks ten buvo toks viliojantis Jono dūšią miškas, mes nežinome, bet girdime, kaip
dainuoja pušų viršūnės, kaip dainuoja jų spygliai, mes žinome, kad ten yra be galo
gera ir ramu. Čia tiek dinamikos, jog atrodo, kad net žemė juda, kad čia viskas
sukasi, kunkuliuoja, verda (Ateitis, 1936, Nr. 78, p. 302303).
Iki sovietinės okupacijos K. Jankauskas parašė ir
išleido keletą romanų ir apysakų Vieškelyje plytų vežimai (1938),
Juodojo milžino žmonės (1939), Žygyje (1940) bei apsakymų ir apysakų
rinkinį Dulkini batai (1938). Bene didžiausią susidomėjimą sukėlė
Vieškelyje plytų vežimai. Praėjus šešiasdešimt septyneriems metams,
šiuolaikinės novelės meistras Juozas Aputis, leisdamas knygą, ją pavadino
Vieškelyje džipai, neslėpdamas, jog tokiam pavadinimui atsirasti turėjęs
įtakos K. Jankauskas.
Romane K. Jankauskas vaizduoja besikeliantį į
vienkiemius kaimą, naujakurių gyvenimą. Nyksta kaimas šiaudiniais stogais. Vieškeliu
plūstantys plytų vežimai tarsi simbolis į mūrinę Lietuvą. Amžinas studentas,
rašytojas, idealistas Stasys grįžta į gimtinę, kur gyvena jo ligota motina ir
gimnazijos laikų mylimoji Karilė, besiruošianti ištekėti už inžinieriaus Plėtros.
Pastarasis jo mokslo draugas, spėjęs ne tik gauti diplomą, bet ir pasistatyti
plytinę, kurioje dirba daug aplinkinių kaimų žmonių. Uždirbtus pinigus jie prageria
čia pat Plėtros tėvo pastatytoj smuklėj. Senasis kaimas griūva. Kaimo vyrai įniršę
kerta sodus. Tarp jų ir Stasys, labai branginęs gimtąją trobą ir viską, kas
šalia jos. Nepakeldama pasikeitimų miršta jo motina. Plėtra prikalbina Karilės tėvą
nušauti Stasį. Bandymas nepavyksta. Stasys su Karile palieka kaimą, pasiryžę pradėti
naują gyvenimą. Išvažiuojantys mato pilną vieškelį plytų vežimų.
Anot Viktoro Katiliaus stipriai savitas
impresionistinis metodas leidžia autoriui išvengti tikrų charakteristikų; jo
žmonės pusiau realūs, pusiau nerealūs (Dienovidis, 1939, Nr. 1, p. 4446).
Bendraamžis talentingas prozininkas teigė, kad, K. Jankauskas yra iš tų rašytojų,
kurie lydimi daugelio laukiančių akių. Taip pat ir šią knygą reikia skaityti ne tik
tam, kad dar kartą pajustume perlūžtančios šalies tragediją, bet ir tam, kad
pažintume originalios plunksnos vingius.
Čia žmonės nebėra tokie šešėliai, kaukės,
kokie jie buvo ankstyvesnėse jo novelėse. Bet ir čia, kaip ir visoj Jankausko kūryboj,
iš kiekvieno puslapio, iš kiekvieno pokalbio trykšta gyvas, švelnus sąmojus, kuris
darniai suaugęs su per visą romaną nutįstančiu, visą gyvenimą apgaubiančiu
lyrizmu, pažymėjo K. Ramojus (Ateitis, 1939, Nr. 3, p. 190191).
Skaitydami Jaunystę prie traukinio,
pasigedome pabaigos. Atrodė, kad tas Jonas dar turės kada nors grįžti ir toliau tęsti
savo ne visai aiškią politiką. Neapsirikta. Šitame romane Jonas ateina Stasio
vardu, taip atrodė J. Poviloniui (Židinys, 1938, Nr. 12, p. 766768).
Knyga Dulkini batai sudaryta iš devynių
novelių ir apysakų. Šešiuose kūriniuose karaliauja geležinkelininkai. Vėl
susitinkame geležinkelio darbininkus, kurie geria vogtą spiritą, ginčijasi, o vienas
jų kastuvu užmuša kitą (Užmušė). Čia ir gobšusis ruožo valdytojas
inžinierius Upėnas (Tryliktasis kelias), miškininkas materialistas, užmiršęs
savo vargstančią motiną, ir jo draugas, širdies ir sielos žmogus (Draugai), ir
kt. Knyga dėl kai kurių kūrinių ištęstumo sulaukė priekaištų, tačiau būta ir
pagyrimų. Eugenijus Matuzevičius rašė: Dulkini batai įdomūs, jie bus skaitomi.
Mus žavės gražus, stilingas, ir nuotaikingas gamtos pavaizdavimas, gaivalinga gamtos
meilė, ryškūs geležinkeliečių gyvenimo momentai, kurie mūsų literatūroje dar
visai nauji (Studentų dienos, 1939, Nr. 2, p. 7).
Juodojo milžino žmonės apysaka iš
brangios K. Jankauskui geležinkelininkų aplinkos. Kūrinys apie jaunus žmones,
pasirinkusius mėgstamą darbą: vienas jų garvežio mašinistas, kitas
pečkurys. Knyga nenuobodi, intriguojanti. Kažkodėl pasirašyta K. Janonio
slapyvardžiu. Įdomu, kad ji pirmaisiais sovietinės okupacijos metais sulaukė gana
teigiamo įvertinimo. Dar daugiau: literatūriniame pasaulyje negirdėtas kritikas Kostas
Pakalnė padarė tokias išvadas, apie kurias autorius, rašydamas apysaką, nė
nesapnavo: Tik pažvelk į tas iš suodinų veidų energija, gerumu ir pasitenkinimu
trykštančias akis ir norisi juos apkabinti, išbučiuoti ir sušukti: Štai
kur tikrieji viso krašto žemės sūnūs, kokių laukia socialistinė Tėvynė!
(kurs. mano L. P.-K.; Mokykla ir gyvenimas, 1941, Nr. 2, p. 94).
Inteligentas klajūnas, benamis, tarsi perkeliamas
iš vieno kūrinio į kitą. Jis niekur neįleidžia šaknų, visąlaik apsėstas ilgesio
ir neįgyvendinamų fantazijų, nesirūpinantis rytojaus diena. Toks ir romano
Žygyje herojus praradęs dvarą, o dabar alkanas ir apiplyšęs, bet dėl to
neišgyvenantis, kupinas nežemiškų svajonių.
Į viršų
Sūnus Aleksandras: Pagrindiniai įvykiai
aprašyti
K. Jankausko šeimoje du sūnūs: fizikos
profesorius, habilituotas daktaras Zigmas ir architektas Aleksandras. Aleksandras
Jankauskas pabandė prisiminti tai, kas liko neužfiksuota paties rašytojo, prieš tai
atkreipdamas dėmesį, jog neaprašytų, didesnio dėmesio vertų dalykų iš tikrųjų
likę labai nedaug. Beveik viskas atsidūrė knygoje Ne pirmas kartas (Vaga,
1988 ir 1993).
Pasibaigus karui, po ilgų klajonių 1946 m.
Jankauskai atsidūrė Kaune, apsigyveno Dzūkų gatvėje. Antrame namo aukšte buvo Ievos
Simonaitytės butas, o pirmame įsikūrė K. Jankauskas su šeima. Anot Aleksandro, jiems,
berniūkščiams, paslaptingiausia buvo to dviaukščio namo, kuris ir dabar tebestovi,
dalis tamsus rūsys su katiline ir keliomis žemomis patalpomis. Šiaurinis namo
fasadas prisispaudęs prie gatvės, o nemažas sklypas ir didelė terasa pietų
pusėje. Gyventi čia buvę ir patogu, ir jauku. Tai nemažai priklausė ir nuo tėvo,
kuris rūpinosi ne tik namų jaukumu, bet ir sodu, daržu, aukšta vijokliais apaugusia
medine tvora, kurią vis reikėdavo sustiprinti.
Neretai pamokas tekdavo ruošti prie žvakių
šviesos ar žibalinės lempos, nes dažnai išjungdavo elektrą. Aleksandras prisimena,
kaip kartą tėvas, prašydamas neišjungti šviesos, vaišino elektriką, bet šis net po
to savo žodžio netesėjo. Ne vienas pokarinis apsakymas parašytas užsidegus žvakę.
Turėjo K. Jankauskas ir kitų buitinių rūpesčių
atsikėlęs penktą valandą ryto užkurdavo rūsyje katilą, nes tame name buvo
vietinis šildymas, o grįžęs iš tarnybos patikrindavo, ar viskas gerai. Pats
privalėjo pasirūpinti ir kuru malkomis, anglimis. Vasarą parsivežtąsias malkas
pjaudavo, kapodavo, žinoma, padėdavo ir sūnūs. Prisimenant ramų K. Jankausko
charakterį, nesunku patikėti Aleksandro tvirtinimu, jog tėvas su buitimi lengvai ar net
linksmai susitvarkydavo. Kai prieš kažkurias šventes sprogo šildymo vamzdžiai,
rašytojas nenusikeikė, bet ekspromtu surimavo: Švenčių proga vamzdžiai sprogo.
K. Jankauskui paklusdavo šaltkalviški ir panašūs įrankiai, kaimynai jį kviesdavosi
į pagalbą užsitrenkę duris ar prispyrus kitai buitinei bėdai.
Dzūkų gatvėje įvairiomis progomis būdavo ir
nedidelių švenčių. Ir pas Jankauskus, ir pas I. Simonaitytę. Įsimintiniausios I.
Simonaitytės gimtadieniai. Šituose namuose ne kartą viešėjo poetai Eugenijus
Matuzevičius, Jonas Graičiūnas, vertėjas Aleksys Churginas, kartais įspūdingas
aukštas žilas ponas rašytojas Karolis Vairas-Račkauskas, taip pat dailininkai
Telesforas Kulakauskas ir Petras Rauduvė.
Kai Aleksandras Dailės muziejuje išvysta T.
Kulakausko pieštą Balio Sruogos portretą, prisimena jo atsiradimo istoriją. Grožinės
literatūros leidykloje dirbęs tėvas dažnai lankydavo savo buvusį profesorių, o dabar
ir kolegą, sykį į namus parsinešė jo dovanotą pypkę. O kartą, išsiruošęs į
svečius, Ąžuolyne sutiko T. Kulakauską, kuriam pasiūlė eiti drauge ir nupiešti B.
Sruogos portretą. Taip K. Jankauskui su profesorium belošiant šachmatais atsirado
anglimi pieštas bene labiausiai pavykęs B. Sruogos portretas. K. Jankauskas mėgdavo
pasakoti apie šitą atsitikimą.
Kiekvieną rytą K. Jankauskas pradėdavo mankšta.
Šitam skatino ir vaikus. Prausdavosi tik šaltu vandeniu. Buvo puikus plaukikas.
Giminėje būta ir pagarsėjusių sportininkų, pavyzdžiui, šiauliškiai pusbroliai
Bernardas ir Ronaldas Jankauskai, vienas boksininkas (kariuomenėje tapo Baltijos
laivyno bokso čempionu), kitas futbolininkas, žaidęs Šiaulių Elnio
komandoje, vienu metu buvęs net kapitonu. Žinoma, vienam ar kitam rungtyniaujant Kaune
rašytojas su abiem sūnumis sėdėdavo sporto halėje ar stadione. Tokie įpročiai
nepraėjo be pėdsakų: jaunieji Jankauskai nepamiršo sporto varžybų ir kai jų tėvą
išvežė į lagerį. Tiesa, tuomet jau sudėtinga buvo gauti bilietus, todėl
dažniausiai Zigmas ir Aleksandras lipdavo per stadiono tvorą.
Tėvas su sūnumis kartu ir maudydavosi,
meškeriodavo, vaikščiodavo. Nusivesdavo į Karmelitų ar Vilijampolės paplūdimius,
keliaudavo panemune ar plaukdavo garlaiviu Nemunu iki Lampėdžių, Kačerginės,
Kulautuvos. Praleisdavo su vaikais visą dieną. Aleksandrui įsiminė vienas nelaimingas
atsitikimas tėvas kapodamas malkas stipriai įsikirto pirštą, apie mėnesį turėjo
vaikščioti parišta ranka. Taip atsitiko karštą vasarą. Daug kas stebėjosi, kad K.
Jankauskas maudėsi kaip ir visada plaukiojo irdamasis viena ranka, sužeistąją
laikydamas iškeltą virš vandens.
Leidyklos darbuotojai nuolat rengdavo iškylas į
gamtą Birštoną, Pažaislį. Taip pat ir į Palangą. K. Jankauskas mėgdavo
nuplaukti tolyn į jūrą, ten, kur giliau, ypač jei prie kranto būdavo didelės bangos.
Aiškindavo labai paprastai: ten bangavimas ramesnis.
Kai Kaune prasidėjo didieji vežimai, tėvas dar
dirbo leidykloje. Neaplenkė jie ir kelių šeimų iš Dzūkų gatvės. O kai K.
Jankauską atleido iš darbo, prie jų namo išdygo civiliai apsirengęs sargybinis.
Sargybiniai keitėsi atsirėmę į tvorą šalia vartelių stovėjo ir dieną, ir
naktį. Įdomiausia, kad stebėjo priešais jų dviaukštį esančias gatveles,
apsimesdami, kad jiems visiškai rašytojas nerūpi.
Sūnūs nematė tėvo suėmimo. Kai grįžo iš
mokyklos, jau buvo užkalinėjamos durys, antspauduojamas rašytojo darbo kambarys.
Enkavėdistams išsinešdinus, motinos paliepti vaikai sudegino kelis lietuviškus
leidinius. Netrukus Aleksandra Jankauskienė su sūnumis buvo apgyvendinta bendrame bute
su kita šeima. Mat vienam iš rašytoją suėmusių saugumiečių patiko K. Jankausko
butas ir nutarė į jį persikelti.
1950 m. vasara pasitaikė labai karšta, K.
Jankauskas skundėsi, kad kameroje daug kalinių ir labai tvanku. Į pasimatymus su
nelaimėliais ateidavo 50100 artimųjų. Tarp grotomis apkaltų langų stovėdavo
prižiūrėtojas, kuris atidžiai klausydavosi kiekvieno žodžio. Tas kalėjimo pastatas
Kaune, Kęstučio gatvėje, ir šiandien toks, koks buvo prieš pusę amžiaus, gal net ir
tas pasimatymų kambarys tebėra.
Rašytojas buvo nuteistas dvidešimt penkeriems
metams už vokietmečiu išspausdintus du antitarybinius apsakymus. Pirmą kartą jie
perspausdinti dvidešimtame literatūros almanacho Varpai numeryje (2006).
Pagrindinis akstinas parašyti Pirmą ešeloną buvo sesers Janinos, gyvenusios
Šiauliuose, šeimos išvežimas.
K. Jankausko didieji išbandymai lageriuose vienaip
ar kitaip užfiksuoti jo apsakymuose Dvi galaktikos (Vaga, 1990) ir romano
Ne pirmas kartas antroje knygoje. Apsakymus, 19521955 m. rašytus lageriuose
pieštuku, išsaugojo žmona. Jie paskirti paniekinimą ir nežmoniškas kančias
patyrusiems broliams. Daugiausia K. Jankauskas dirbo miško kirtimo darbus. Rašytojas
sūnums pasakojo, kad kalinių gyvenimas lageriuose buvo sunkesnis negu tremtinių, nes
tremtiniai turėjo daugiau laisvės.
Nuteisus rašytoją, A. Jankauskienei vienai teko
išlaikyti šeimą. Vyrui tapus politiniu kaliniu, ne taip paprasta buvo išsilaikyti ir
savo pareigose Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninės vaistinės vedėjos vieta daug kam
rūpėjo, pasitaikė net tokių pretendentų, kurie, atėję pas ligoninės
direktorių, tiesiai sakė: girdėję, kad yra laisva vieta, nes vedėja politiškai
nepatikima. Visa laimė, kad ligoninės direktorius buvo doras žmogus. Taip pavyko
atsilaikyti.
Kai kas iš tų, kurie tuomet turėjo valdžią,
pasakydavo, kad K. Jankauskas nuteistas už Varpuose išspausdintus antitarybinius
apsakymus. Ar skaitėt? klausdavo A. Jankauskienė. Ne, atsakydavo.
Tai kodėl kalbat, jei neskaitėt? taktiškai, kaip jai buvo įprasta,
paklausdavo moteris. Atrodo, niekas iš tų klausėjų niekada nebuvo tų apsakymų
matęs. O gal nenorėjo šito viešai pripažinti? Bijojo, kad neapkaltintų
antitarybinės lektūros skaitymu?
Sugrįžimą iš lagerio 1955-aisiais yra
užfiksavęs fotografas. Artimiesiems tas įvykis iki smulkmenų įsiminė ir be
popieriuje užfiksuoto vaizdo. A. Jankausko teigimu, įspūdis, ypač pirmasis, buvo
pritrenkiamas: iš traukinio išlipęs tėvas vilkėjo kalinio uniforma išblukusiom
tamsiom kelnėm, drabužiu, kurio nepavadinsi nei švarku, nei marškiniais. Ant galvos
kėpsojo kepurė kietu snapeliu, rankoje laikė medinę dėžę ir lazdą. Bet svarbiausia
buvo labai geros nuotaikos.
Tuo metu Jankauskai gyveno netoli stoties. Todėl
nedidelė sutinkančiųjų kompanija į namus su rašytoju viduryje ėjo pėsčiomis.
Iš lagerio paleido su dokumentu, kuriame parašyta
osvoboždion so sniatijem sudimosti i poraženija v pravach, tačiau žodžio
reabilituotas nebuvo. Gal todėl pradėti gyvenimą iš naujo buvo ne taip paprasta.
Tuo labiau, kad nebebuvo Rašytojų sąjungos narys. Kol gavo pastovų, nors ir mažai
apmokamą darbą Panemunės mokyklos bibliotekoje, kurį laiką K. Jankauskas dirbo Kauno
Žemprojekto institute taisė projektų aiškinamųjų raštų kalbą ir
stilių. Rašytojo sūnaus teigimu, darbas bibliotekoje patikęs. Ne tik knygas mokiniams
išduodavęs, bet ir šachmatais su mokytojais palošdavęs. Be to, pradėjo iš leidyklos
gauti vertimų. Dirbo ir prie savo kūrinių, tačiau, ką rašė, nemėgdavo pasakoti.
Nebent atsakydavo rašąs ką nors savo. Po ketverių metų, 1959-aisiais, daug kam
netikėtai pasirodė naujų apsakymų knyga Krito kaštonai. Deja, atlydys
truko neilgai. Ir vėl tyla, šįkart net iki 1984 metų, iki knygos Stogas ir
žvaigždėtas dangus.
Ilgainiui rašytojas vėl pradėjo lankyti futbolo
rungtynes. Kaip ir anksčiau, negalėjo ilgai ištverti be gamtos. Aleksandras pasakojo,
kad bent keletą kartų visa jų šeima vasarojusi Dzūkijoje, prie Lavyso ežero. Šių
apylinkių miškai beveik nelankomi, čia gausu grybų. K. Jankauskas mėgdavo
pasikalbėti su vietiniais žmonėmis apie lenkų laikus (kaimas buvo likęs lenkų
valdomoje zonoje), pokario miškinius, stribus, apie dabartį. Nors Atgimimas buvo dar
toli, svetingas dzūkas Jankauskams rodė ir savo miško bei žemių planą. Dalis
čia patirtų įspūdžių vėliau persikėlė į knygą Šermukšnis prie ežero,
kurią 1996 m. išleido Varpų redakcija. Knygos pavadinimą padiktavo Lavyso ežero
pakrantėje augantis šermukšnis.
K. Jankauskas mėgdavo grybauti ir Kleboniškio
miške, žinojo nemažai grybingų vietų. Žiemą niekada nepamiršdavo palesinti
paukščių: zylėms pririšdavo lašinių gabalėlį, o priešais langus besirenkančioms
varnoms atitekdavo duona. Žiūrėti į lesančius paukščius buvo rašytojo silpnybė.
Viena išvyka į Lampėdžių vasarvietę rašytojui
netikėtai priminė skaudžią praeitį. Apie tai, kas atsitiko, K. Jankauskas papasakojo
čia atvykusiam jo aplankyti Aleksandrui. Pasirodo, Lampėdžių poilsio namų direktorium
bedirbąs buvęs kalėjimo tardytojas. Apie tą į komercinę veiklą persimetusį
enkavėdistą prasidėjus Atgimimui K. Jankauskas papasakojo jį aplankiusiems
žurnalistams. Ar kas iš jų ištesėjo pažadą ir nuvažiavo pasikalbėti apie
negarbingą praeitį, žinių nėra.
Daugiausia svečių Jankauskų namuose susirinkdavo
Kazimierinių, kartais ir didžiųjų katalikiškų švenčių proga. Dažniausiai ta pati
kompanija, iki 1015 žmonių. Susikaupimo metas šioje šeimoje visada buvo Kūčios ir
Didysis penktadienis. Aplankydavo kartais ir vienas kitas lagerio draugas ar pažįstamas,
taip pat buvusios Šiaulių gimnazijos mokinės. Kadangi buvo kilęs iš gausios šeimos,
kartkartėm K. Jankauskas lankydavosi brolių ir seserų šeimose, dažniausiai
Šiauliuose. Pats mėgdavo lankyti senus ir jau šiais laikais sutiktus draugus. Senieji
tai V. Katilius, J. Povilonis, o iš naujųjų Klemkų šeima. Rašytojas apie
šią bičiulystę yra ne sykį pasakojęs, rodė ir skulptorės Jadvygos Klemkienės
sukurtą jo biustą. Dailininkas Vytautas Klemka yra kelių K. Jankausko akvarelinių
portretų autorius. Rašytojui mirus, J. Klemkienė nuliejo nedidelį antkapinį bronzinį
bareljefą.
K. Jankauskas visais laikais klausėsi Amerikos
balso ir Vatikano žinių. Gaila, kad mama nebemato šių įvykių, su
širdgėla kalbėdavo sūnums, atvykusiems į svečius po Nepriklausomybės paskelbimo.
Kaip skaudžiai išgyveno žmonos Aleksandros netektį, iš arti teko įsitikinti ir šių
eilučių autoriui.
Per dieną rašydavo po dvi tris valandas. Net
artėjant devyniasdešimtmečiui dažniausiai vis užtikdavau už rašomojo stalo. Sūnaus
Aleksandro įsitikinimu, buvo iš tų rašytojų, kurie prie popieriaus lapo atlikdavo
tai, kas iš anksto buvo apgalvota, visada žinodavo, ką užrašys. Kitaip dirbdavo
gavęs kokį vertimą. Norėdamas laiku baigti darbą, prie stalo užtrukdavo ir ilgiau.
Aleksandrui brangu tai, ką yra parašęs jo tėvas, iš įvairių kūrinių yra
įsiminęs kai kuriuos palyginimus, vaizdus, jie kartais pažadina prisiminimus ar
nuteikia ilgesniems apmąstymams. Pavyzdžiui: Gaivus saulėtas rytas viltis,
išaušusi diena nusivylimas ir kasdienybė. Arba netikėtas ir neįprastas
vaizdas: Šaltą žiemos rytą iš nukirsto sausuolio pakilo uodų spiečius, iki tol
ramiausiai tūnojęs drevėje ir laukęs pavasario. Nepamirštamas žaliagalvio antino
gyvenimas ir jo pabaiga karo įvykių fone. Kaip ir Jaunystę prie traukinio
recenzavusio literatūros kritiko pastebėjimas, kad žmonės prie geležinkelio gyvena
nesikeičiančiame pasaulyje su savo rūpesčiais, o traukiniai vis važiuoja ir važiuoja
pro šalį lyg koks amžinas judėjimas. K. Jankauskas tai jautė beveik fiziškai.
Aleksandrui susidarė įspūdis, kad savo
prisiminimuose tėvas nesivaržydamas pasakojo gryną, nepagražintą tiesą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|