|
<< Atgal
Asmeninė literatūros istorija
Mokytojos Bronės
Katinienės šviesiam atminimui
Turiu ją rankose mažytę literatūros
istoriją, vienos Vilniaus vidurinės mokyklos (tada vadintos I, kiek anksčiau
berniukų gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos rašytą nuo 1956-ųjų
iki 1965-ųjų; vadinamaisiais atlydžio laikais. Vyresnieji dar atsimins Dailės
kombinato kurtas ir gamintas mažas užrašų knygeles su puikiais odos viršeliais,
kuriuose kartais būdavo atspaudžiama tautinių ornamentų, simbolikos. Knygelės, kurios
turinį bandysiu aprašyti, šviesiai rudos odos viršelyje gražiai stilizuotas
senųjų kraičio skrynių piešinys. B. Katinienė pati gyveno senų daiktų supama, juos
glostydama, turėjo ir skrynią.
Aprašydama turiu būti atsargi, kuo mažiau
dalyvauti lyg ir savaiminiame istorijos vyksme, užrašuose atsiskleidžiančiame
nepaprastai iškalbiai. Nenuklysti, nepereiti į kitas temas. Bet visai atsiriboti negaliu
turiu tą knygelę, mokytojos atsainiai man ištiestą gal prieš porą
dešimtmečių. Kaip ir dar nemažą šūsnį rankraščių, jau be tų, slaptųjų,
kuriuos reikėjo slėpti ir kurie dabar jau yra Vilniaus universiteto Mokslinės
bibliotekos Rankraštyne. Pažinojau Mokytoją apie keturiasdešimt metų, kaip ir
daugelis jos rato žmonių buvau gaubiama meilės, pasitikėjimo. Žinau, kad negreit (o
gal ir niekad) neaprašysime to beveik šimtmetį trukusio gyvenimo, kuriame Mokytojystė
užėmė svarbiausią vietą, bet greta literatūros, didelės meilės knygai, skaitymui
ir rašymui. Rašymo, apskritai kūrybinis genas slypėjo jos ir jos giminės kraujuje
(sesuo Amerikoje buvo išleidusi eilėraščių knygą), Bronė rašė iki paskutinių
valandų, sakydavo, kad ką nors parašyti jai lygu pasimelsti. Išėjo tik viena knyga,
skirta svarbiam jos gyvenime žmogui Antanui Vienuoliui, pavadinta gražiai,
nostalgiškai Atodairų vasaros. Knygų galėtų būti dar kelios: vertingiausia
palikimo dalis mokytojos kelių, kelelių, kelionių atsiminimai. Gimusi 1909-aisiais,
mokytojauti pradėjo nuo šešiolikos, visa anos Lietuvos (didžiosios jos
šaulės ir šaulių vadės meilės) mokykla buvo jos patirta. Kaip ir tarybinė
Vilniaus mokykla, šviesiausia, lietuviškoji senamiesčio oazė nuo Vytauto Didžiojo
gimnazijos laikų, Antano Vienuolio vidurinė... Ilga kelionė per gyvenimą
kaip per mokyklą, taip simboliškai vadinasi didelės apimties rankraštis.
Mokykla, Mokytojyste dvelkia ir užrašų
knygelė. Anų laikų kultūros žmonės jas turėdavo, nešiodavosi kišenėse ir
rankinėse, ką nors užsirašydavo ar išsirašydavo. Mokytojos knygelėje nėra nieko
kasdienio, net telefonų numerių, ji skirta literatūrai, šiandien regimai ir kaip asmeninės
arba intymios literatūros istorijos mažytis variantas. Tokių knygelių
tikriausiai būta ne vienos. Bet ši yra laimingai išlikusi. Pirmame puslapyje autografas
parašas, nepakitęs iki senatvės: Bronė Katinienė, I v. m-la.
Dovana knygelę mokytojai, pedagoginės
praktikos vadovei, 1956. III. 19 padovanojo keturi Pedagoginio instituto studentai, dvi
pavardės neįskaitomos, dvi aiškios: V. Spudas, J. Puodžiukas... Įrašas: Mielai
grupės vadovei, pirmąjai (taip, su klaidele, bet mokytoja jos netaisė) padavusiai
mums į rankas klasės žurnalą. Dabar turiu prisiminti, kad ir pati (kaip nemažas
būrys Vilniaus pedagoginio instituto ir Vilniaus universiteto lituanistų) Antano
Vienuolio vidurinėje atlikau pedagoginę praktiką, vadovaujama tos pačios mokytojos;
tada ji man padovanojo vieną labiausiai brangintų ir tebebranginamų knygų Vinco
Mykolaičio-Putino Naująją lietuvių literatūrą. Žinau, kas buvo pedagoginė
praktika, iš patirties tebejaučiu tą atmosferą, įtampą, kai klasės mokytoja
pagaliau duoda į rankas klasės žurnalą suteikdama teisę įrašyti taip, ir
pažymį. Ano laiko dvasinės atmosferos liudijimas baigiantis praktikai parodyti
kuklų dėmesį gerai, palankiai vadovei, padovanoti bent užrašų knygelę. Pačių
praktikantų, būsimųjų mokytojų, savijauta: virpulys imant į rankas svarbiausią
mokyklos dokumentą klasės žurnalą. Praktikos vadovės autoriteto pripažinimas.
Vaidotas Spudas, tada Vilniaus pedagoginio instituto
trečiakursis (dramatiškai trumpo gyvenimo poetas, literatūros atminty išlikęs romansu
Susitikt tave norėčiau vėlei...), paskui jaunas mokytojas Linkuvoje, ir
pradeda mažąją literatūros istoriją, įrašytą surašytą mokytojos
užrašų knygelėje. Švarus, gryno lyrinio tembro balsas Albino Bernoto, Juditos
Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Vlado Šimkaus, Tomo Venclovos kartos.
Mokytojos sūnų kartos.
Pirmasis pačios mokytojos įrašas Vinco
Mykolaičio-Putino ankstyvasis eilėraštis Vai eičiau, aš eičiau:
Vai eičiau aš eičiau į tolimą kraštą
Su vėjais dalios po pasaulį ieškotų,
Gal ten, kur, numetusi priespaudos naštą,
Širdis nevaitotų. |
Eilėraštis nusirašytas visas kaip ir
Lūkesys, tikriausiai atspindėjęs jos, tada dar jaunos, gražios ir labai
ptrauklios moters (šviesiaveidės, didžiaakės, su storų kasų vainiku apie galvą)
vidines būsenas, jausmų išbandymus: Ar tu žinai, kad šiandien aš tavęs taip
laukiau, / Jog nykau be tavęs ir gyvenau tavim... Putino išrašai 1956. X. 45.
Tikriausiai iš Poezijos, išėjusios 1956-ųjų vasarą ar ankstyvą rudenį. Prie
Putino grįžta ne kartą.
Antanas Vienuolis autorius, kuriam tenka ypatinga
vieta ir dėl ypatingos, likiminės sąsajos. Iš Susitikimų Kaukaze klausimas,
kurį ir pati mokytoja ne kartą kėlė sau ir kitiems: Kam čia tie nepasotinami
žemės turtų siekimai, garbės, prabangos troškimai? Kam čia tos rietenos, kerštas,
pavydas, kad čia tiek daug visiems vietos, tiek daug neišsemiamo grožio, toks tyras
kalnų oras, o žmogui tiek maža tereikia? Mokytoja kaip reta kas mokėjo grožėtis
gamta Ignalinos tarpuežerių šiluma, Labanoro pušynų gaiva, Vilnijos kraštu.
Labiausiai gimtine Suvalkija. Antanas Vienuolis tvirtino jai tiesą, kurią ir pati
vėliau patyrė: Beliko tik gamta, kuri nė karto manęs neapvylė, nė karto
neapgavo. Jau baigdama septintą dešimtį iki vėlyvo rudens maudydavosi ežere, jei
buvodavo Pašiekštyje, sūnaus Lino Katino sodyboje.
Didysis Vaižganto moto raudonu rašalu,
plunksna, ką tik atitraukta nuo taisomo sąsiuvinio, atskirame puslapyje:
Ieškojau laimės kitiems, radau ją sau pačiam. Tikėta šia galimybe. Vinco
Krėvės pritariantis balsas iš Skirgailos: Išgyventi taip amžių, kad savo
darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai kentėti. Sąskambis iš Sofijos
Kovalevskajos, įžymios XIX a. rusų mokslininkės: Sakyk, ką žinai, daryk, ką
privalai, būk, kas esi. Tuo metu, kai geležinė socializmo tvarka vertė dangstytis,
kalbėti ne savo balsu, atlikti priverstinius veiksmus. Žmogus savo dvasios gynybai turi
pasitelkti artimai mąstančius, susirasti juos daugiausia literatūroje.
Užrašų knygelės centre Audriaus Račkausko
(Tomo Venclovos), buvusio mokinio, pirmosios (rankraštinės, savilaidinės) knygos
tikslus visų eilėraščių perrašymas ir aprašymas (su grafiniu vaizdu), net su
popieriaus apibūdinimu. 1958-ieji... Kas mokytojai, gyvenančiai nuolatinėje įtampoje,
rašančiai į pedagoginę spaudą ir protarybinius straipsnius, buvo artima ir svarbu
šioje jauno, talentingo, jau aiškiai sistemai, jos geležinei tvarkai neįtinkančio
poeto kūryboje. Gal:
Praeities susitarkim neliesti,
Bet turiu atsimint būtinai,
Kad paliko pasaulyje miestas,
Kuriame kitados gyvenai.Kad už bokštų, bažnyčių, mokyklų,
Kaminų ir krantinių eilės
Vakarai, atsimušę į stiklą
Tau byrėjo ant kiemo žolės. |
Per savo vaikus jau tuomet Mokytoja bendravo
su iš geležinės tvarkos išsprūstančia menininkų karta, jautė jos lūkesčius,
suprato karščiuojančias sielas. Pažinojo jauną Marcelijų Martinaitį, dar studentą
Sigitą Gedą, daug jaunų dailininkų. Persirašinėdama A. Račkausko rankraštinę
knygą, gerai suprato, kaip greitai tokie dalykai sunaikinami.
Rankraštinės knygos aprašas bibliografinio
tikslumo: A. Račkauskas. Pontos axenos. Pasirašyta spaudai 1958. XI. 22, baigta
spausdinti 1958. XI. 27. Leidinio Nr. 0001. Tiražas 4 egz. Leidykla <Eglaitė>
Mikės Pūkuotuko spaustuvė.
Pastaba: geltoni glanzpopierio viršeliai.
Stačiakampis antraštiniame puslapy ir eglaitė (ji ir nupiešta) paskut. iš to
popier.
Po Jurgio Lebedžio mirties mokytoja daug prisidėjo
rengiant profesoriaus palikimo knygą Lietuvių kalba XVIIXVIII a. viešajame
gyvenime (1976), klasifikavo smulkia rašysena primargintas korteles, aprašinėjo.
Iš savo laiko jauniausiųjų ji buvo įsidėmėjusi
S. Gedą. Iš Tarybinio studento išsirašė jo, antro kurso lituanisto,
eilėraštį Dėstytojui P. Mikutaičiui atminti. Tos pačios kartos žmogus, gerai
pažinotas, Jurgio Baltrušaičio kraštietis, Juliaus Janonio kūrybos tyrinėtojas,
sudėtingo likimo kairysis, antifašistas, po karo Vilniaus pedagoginio instituto
dėstytojas, suimtas, kalėjęs lageriuose. Antano Miškinio (1956-aisiais jis, kaip ir P.
Mikutaitis, ir daugelis jos kartos inteligentų, grįžo iš tremties) vieta
mokytojiškoje literatūros istorijoje prieškarinių eilėraščių išrašai, apie
Lietuvą daugiausia, bet ir skambumo, garsinės instrumentuotės pavyzdžiai: Niekur
nėra tokio miško, kaip mūsiškis, / Ant pušelių, kaip varpeliai, skamba šiškos.
Nesuprantamas įrašas raudonu pieštuku paraštėje: Palaidojom A. Miškinį, 1965. I.
23. Galbūt tai reakcija į rinkinį Arti prie žemės (1965), kur buvo ir
protarybinių eilėraščių...
Neabejotinai artimiausia jos pačios karta
modernieji neoromantikai, tik keleriais metais buvo jaunesnė už Joną Aistį, Salomėją
Nėrį, A. Miškinį, tik dvejais už Bernardą Brazdžionį. Mylimasis eilėraštis
B. Brazdžionio Neregio elegija, išsirašytas iš knygos Per pasaulį
keliauja žmogus:
Aš pasaulio šviesios karalijos
nemačiau niekada, niekada,
juodos rožės ir juodos lelijos,
ir daina vyturėlio juoda. |
Įdomus įrašas: Motto Staselės
dienoraščiui ir posmas iš B. Brazdžionio Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė /
Vėlyvą vakarą į avilį parskris... Gal mąstyta apie kurią nors mokinę,
prašiusią mokytojos kokios gražios minties dienoraščio pradžiai. Neužmirškime
kalbame apie intymiąją literatūros istoriją, rašytą mokytojos.
J. Aistis mylimiausias jos eilėraštis Fuga
in as moll:
Atgyja vėl širdis nuvargus ir aplėtusi.
Aš jo kadaise troškau, aš juo kadais džiaugiaus
Gyvenimas toks didelis, o jo norėtųsi,
Norėtųsi kaip galima daugiau...Mane
jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino,
O vis su tokia didele aistra aš jį nešu.
Ir nyksta smulkmenos tie rudenys ir darganos,
O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!.. |
Dar Karaliaus šuo, Tu esi,
Kristaliniam karste.
Svarbiausia gal, kad jos, Lietuvos šaulių
ideologijos žmogaus, literatūros istorijoje jau tada (šešto septinto dešimtmečio
sankryža) dalyvauja ir J. Aisčio Vienas kraujo lašas. Galėjo tyliai ir karčiai
kartoti: Nors visi žadėjom mirti už tėvynę, / Liko netesėti mūsų pažadai.
S. Nėris, jos krašto, jos sultingos, pilnavidurės
tarmės poetė. Jau tada mokytoja žinojo, kad buvo spaudai parengtas, bet neišleistas
rinkinys Prie didelio kelio, išsirašė iš jo Tolimą sapną:
Sakykloj kalba keista
Jisai iš Galilėjos:
Tebūnie jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo. |
Prie Dagilėlio, Maironiui,
Kam reikalinga man gyvybė atskirų posmų kitu rašalu prierašas: Agonijoj:
Jie man atleis. Jie mane supras. Gal kieno liudijimas žodžiu. O gal ir buvo
aptikusi kur pačios poetės parašytus žodžius. Dėl Salomėjos nuolat sielvartavo,
daug ką iš jos poezijos mokėjo atmintinai. Intymiojoje, užrašinėje literatūros
istorijoje Salomėjai skirta daugiausia vietos keli išrašai ir iš dienoraščių.
Iš retesnių, mokytojai svarbių: Žmonių meilė ir darbas, darbas, darbas!
tebūna tavo gyvenimo gairės!
Ir pati buvo dirbančioji mokytojavo, rašė į
pedagoginę spaudą, netgi scenarijus mokomiesiems kino filmams apie S. Nėrį, Ievą
Simonaitytę. Lankėsi archyvuose, rankraštynuose, daug ką žinojo, su daug kuo buvo
kalbėjusi. Buvo kalbi ir iškalbi, lengvai bendravo, palaikė santykius su daugeliu
skirtingiausių žmonių su tremtiniais, bet ir su Antano Sniečkaus seseria. Turėjo
stiprų kultūros saugojimo instinktą ką išgirdus užsirašyti; prašydavo kitų
užrašykite. Paskutinis man jos 1998 m. perduotas geltonas lapas (foto bumaga,
unibrom kitoje pusėje) mokytojo Juozo Mackevičiaus, politinio kalinio, prisiminimai
apie poetą Vytautą Mačernį; paliudyta, kad 1943 m. Kulautuvoje buvo suorganizuoti
vokiečių kalbos kursai, kuriuose dalyvavo ir V. Mačernis, gražiai garbanotais
plaukais ir mėgstąs filosofuoti. Ar niūniuoti Eik šen, mergužėle, ausim
svajonėles...
Iš to laiko poezijos mokytojos išsirašytas skaudus
Antano Jonyno eilėraštis iš ciklo Apmąstymai: Aklas aš, aklas. / Ir mano
širdis / Nuo tamsos jau pavargus... iš Literatūros ir meno. Aleksio
Churgino soneto Romeo ir Džuljeta dalis aiškiai dėl jai pačiai artimos
minties: Poezija nežino žilo plauko. / Tu ją visur jauti be atvangos. Jos dvasia
neseno interesai nesusiaurėjo ir jau gilioje senatvėje.
Mokytojiškoji literatūros istorija akivaizdžiai
liudija išeivių literatūros buvimą, dalyvavimą. Sekta J. Aisčio, B. Brazdžionio
kūryba. Iš periodikos anksčiausiai skaityti Aidai 1963-iųjų penktas
numeris, išrašas iš A. Liugailos straipsnio Karaliaus Lyro palikuonys,
pasibraukta mintis, kad labai svarbu laiku suvokti senatvę, laiku pasitraukti, užleisti
vietą jaunesniems. Beveik nuo pat pradžių skaityti Metmenys; išsirašyta
Vytauto Kavolio mintis: Moralinio jautrumo impulsas turi tą pirmumą prieš bet kurią
ideologiją, kad jis protestuoja prieš visas skriaudas ir nepateisina jokios
(Ideologijų išsekimo amžiuje, Metmenys, 1965, Nr. 10). Moralinio jautrumo
ideologiją mokytoja galėjo pripažinti saviausia, artimiausia.
Skaitytas Kazys Bradūnas, didelis išrašas iš
Pulgio Andriušio Anoj pusėj ežero, įvertinta: Nuostabi lyrika apie
tėviškę. Jurgio Gliaudos romanas Ora pro nobis, Antano Vaičiulaičio Kur
bakūžė samanota, Aloyzo Barono Debesys plaukia pažemiu, išsirašyta citatų.
Jono Meko Motina, paminėti keli Jurgio Janavičiaus kūriniai. Skaityta ir
konspektuota Juozo Girniaus studija Žmogus be Dievo.
Atrodo, kad itin didelį įspūdį mokytojai padarė
Birutės Pūkelevičiūtės romanas Aštuoni lapai skubriu, smulkiu raštu
stengtasi išsirašyti kiek galima daugiau, ypač minčių, atliepiančių jos pačios
dvasią kad ir orumo branginimą: Ir tik Viešpatie, tik nemaršus mūsų Dieve
palik mums žmogiškąjį išdidumą, neatimk jo.
Kaip artimas autorius skaitytas Vladas Šlaitas
greičiausiai traukė rami, daug patyrusio žmogaus išminties kalba.
Galima sakyti, kad mažoje užrašų knygelėje
dalyvauja ir visuotinė literatūra klasika ir dabartis; Mokytoja buvo gera
skaitytoja; iki paskutinių gyvenimo dienų ji norėjo sužinoti, ką jai dar verta
perskaityti. Išrašai daugiausia iš klasikos: iš V. Tekerėjaus Tuštybės
mugės, iš R. Tagorės, iš Moljero, A. Dode, S. Lagerlof, H. Ibseno, F. Šilerio; jo
maksima: Prie tėvynės, prie brangiosios, prisirišk ir laikykis visą savo
gyvenimą. Atidžiai skaitytas F. Dostojevskis, jo Broliai Karamazovai,
išsirašyta vienuolio Zosimos minčių: Kai atvėsta jaunas karštas kraujas, ateina
rami, giedra senatvė: laiminu kasdien tekančią saulę, ir mano širdis, kaip ir
kitados, gieda jai himną, bet dar labiau mėgstu saulėlydį, jo ilgus, įstrižus
spindulius, o drauge su jais tylius, ramius, graudžius atsiminimus, mielus viso ilgo ir
palaiminto gyvenimo paveikslus, ir viską vainikuoja graudžiai meili, su viskuo
sutaikanti, viską atleidžianti Dievo teisybė.
Mokytojos darbe, kur kiekvieną akimirką reikėjo
būti pasiruošus pasakyti ir atsakyti, literatūra pynėsi su gyvenimu, ir čia pat
išgirsta mintis galėjo įsirašyti į intymiąją žodžio istoriją. Mano meilė
mokyklai ir mokytojams mirs kartu su manimi, taip pasakė Horodničienė 1958. IV.
16 per 40 m. A. Vienuolio vardo m-los sukaktį susitikimą. Kalbama apie Mariją
Horodničienę, seną vilnietę, įžymią akių gydytoją, buvusios Vytauto Didžiojo
gimnazijos auklėtinę. Aišku, kad ši gražiai, kilniai išsakyta mintis Mokytojai buvo
itin artima iki gyvenimo pabaigos ji liko įsitikinusi, kad už mokyklą ir mokytojus
svarbiau nieko nėra.
Aišku, be paties gyvenimo. Ir mirties, jį
apšviečiančios ir išryškinančios. Dabar, iš naujo skaitant mažytę, užrašinę
literatūros istoriją, atrodo, kad ji pasąmoningai projektuota į gyvenimo išmintį, į
rengimąsi senatvei, mirčiai, kad niekas neišnyktų, o liktų ir liktųsi. Tai žmogiškoji
literatūros istorija, kiekvienam kitokia, bet mažai kieno ir sau pasirašoma.
Paskutinis knygelės įrašas V. Šlaito
eilėraštis Kaip saulėleidžio saulė:
Aš niekur neskubu.
Nuo to laiko,
kai pamečiau laiko baimę,
aš
iš tikrųjų
jau niekur daugiau neskubu.
Ir kodėl aš turėčiau skubėti?
Laikas vistiek už mane greitesnis,
Ir būčiau juokingas,
jeigu svajočiau pabėgti nuo bėgančio laiko.
Tai tiktai paukščiai,
kurie skrenda į pietus,
tai tik jie pasvajoja
prasilenkti arba pabėgti nuo
savo saulėleidžio.
Žiūriu, kaip leidžiasi saulė žemyn,
į pakalnę,
ir aš pats,
kaip saulėlydžio saulė
esu laimingas. |
Tikiu, kad šios mažytės, bet išsamios
literatūros istorijos, išmintingai supintos su gyvenimu ir jo patirtimi, autorė galėjo
pasakyti: esu laiminga. Dėl prasmės, kurios ilgėjosi, siekė, dalijosi su
kitais, ištikima savo ilgos kelionės bendrakeleive pasirinkdama literatūrą.
Mokytoja B. Katinienė mirė 2006 m. spalio
pirmąją, sekmadienį, žemėjančios saulės vidurdienį.
Ėjo 98-uosius.
Šimtmečiui, jos mokiniams (ir ne tik jiems)
minėtinai datai, reikėtų išleisti Ilgą kelionę; asmeninė Bronės Katinienės
literatūros istorija įgautų iškilų skliautą.
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|