|
<< Atgal
Kartą vieno studento, rodos,
iš Taivanio, kuris Vilniaus universitete greta kitų disciplinų pasirinko ir lietuvių
literatūros kursą, paklausiau motyvo. Norėjosi šiek tiek egzotikos, paaiškino man tas
studentas iš labai tolimo krašto.
Čia tai bent, lietuvių literatūra jam
yra egzotika! Koks keistas požiūris, pagalvojau tada, nes iki tol egzotika man reiškė
kaip tik Rytus ir beveik nieko daugiau. Atrodė, ir patys rytiečiai turi žinoti, kad jie
dėl savo rasės ypatybių jau savaime yra egzotiški žmonės, saviti ir namuose, ir
pasaulyje, o jų atžvilgiu mes, europiečiai, esame tartum koks civilizuotumo standartas,
normalūs ir nelabai įdomūs žemės gyventojai. Pasirodo, egzotiškumo įspūdį sukuria
tiesiog distancija, geografinis atstumas. Egzotiškumas reliatyvi sąvoka, kur
reikšmė kyla iš santykio, požiūrio taško. Tuomet buvo keista pačiam pasijusti
egzotiškos kultūros atstovu, tarytum kokia keistenybe, kurios pažiūrėti žmonės
atvyksta iš tolimų kraštų.
Na, jeigu jau šiandien tokios puikios
kultūrų suartėjimo sąlygos, pamėginau ir aš pasinaudoti egzotikos principu. Buvo
įdomu sužinoti, kaip studentai užsieniečiai suvokia lietuvių literatūrą iš
šalies, per savo tradicijos suformuotas pažiūras bei skaitymo patirtis. Vieno iš
egzotiškesnių studentų paprašiau, kad perskaitytų J. Biliūno apsakymų
vertimus ir juos pakomentuotų, gretindamas su panašiu savo šalies autoriumi. Japono
studento referatas nustebino tuo, jog prie kaimiškos lietuvių literatūros buvo
priartintas legendinis autorius R. Akutagawa, kurio tekstai sovietiniais laikais ne vienam
lietuvių rašytojui padėjo išeiti į modernistinės kūrybos lankas. Ir šis autorius
pasirodė esąs gan tradiciškas rašytojas, beveik europietiškas modernistas,
gvildenantis mums artimas etines problemas ir spendžiantis visokias intelektualines
pinkles (pasakotojų, vertintojų ir požiūrio taškų keitimas, įkvėpęs R. Gavelį,
ir pan.). O štai J. Biliūnas to studento interpretacijoje netikėtai tapo keistas,
lyg ir atpažįstamas, bet kartu kažkoks kitoks, lyg pakeistas.
Siūlau skaitytojui referato vertimą, kurį
derėtų vertinti ne kaip akademinį traktatą, bet kur kas laisviau, kaip žvilgsnį į
mus iš šalies. Beje, iš gan tolimos šalies, nes iš dar toliau tikriausiai esame visai
nematomi.
Takahiro Okamura gimė 1984 m. Aomori,
šiaurinėje Japonijos dalyje. Studijuoja Waseda universitete, Tarptautinių liberaliųjų
studijų fakultete (The Faculty of International Liberal studies). Vilniaus universitete
20052006 m. studijavo lietuvių literatūrą. Ateityje planuoja dirbti vertimų srityje
versti užsienio literatūrą į japonų kalbą.
VERTĖJAS
TAKAHIRO OKAMURA
Jono Biliūno ir Ryūnosuke
Akutagawos novelė:
panašumai ir skirtumai
Iš anglų k. vertė REGIMANTAS
TAMOŠAITIS
R. Akutagawos kūryba: trumpas
įvadas
Tematika ir kompozicijos
ypatybės
Kontekstas ir religija
Literatūriniame žurnale
Vilnius rašoma, kad Biliūno kūryba yra svarbi lietuvių literatūros dalis,
ją skaitytojas nuo mokyklos laikų pajaučia tiesiog širdimi1.
Jonas Biliūnas yra iškilus lietuvių nacionalinės literatūros autorius, realistinės
psichologinės novelės kūrėjas. Norint šio autoriaus kūrybą suvokti iš šalies
iš kitos literatūrinės tradicijos bei kultūrinės patirties paranku jį palyginti
su vertintojui žinomu panašios reikšmės autoriumi. Ypač įdomu sugretinti J.
Biliūną su Lietuvai tolimu, bet chronologiškai artimu japonų rašytoju Ryūnosuke
Akutagawa. Tai vienas žymiausių japonų literatūros atstovų, kuris gyveno beveik
tuo pačiu metu kaip ir lietuvių novelistas: R. Akutagawos gyvenimo metai
18921927, J. Biliūno 18701907. Abu autoriai į savo nacionalines literatūras
įnešė moderniosios prozos elementų, abiejų svarbiausias žanras buvo novelė. Nors
jų kūrinių tematika skiriasi, visgi juose rastume ir panašių bruožų. Be
literatūrinių ypatybių aptarimo, šių autorių gretinimas gali išryškinti
aukštesnio rango skirtumų tarp krikščioniškosios Vakarų kultūros ir kito Rytų
pasaulio patirties.
Šio straipsnio tikslas yra J. Biliūno novelės ir
jos konteksto analizė, lydima analogiško japonų autoriaus teksto komentaro. J. Biliūno
kūrybos įvadas nereikalingas, nes ji lietuvių skaitytojui ir taip yra žinoma.
Į viršų
R. Akutagawos kūryba: trumpas įvadas
R. Akutagawa gimė Tokijuje, urbanistinėje
Japonijos srityje. Tokijo imperiniame universitete iki šiol jis laikomas geriausiu
Japonijos universitetu 19131916 m. studijavo anglų literatūros specialybę. Jo
pirmoji novelė Nosis (Hana, 1916) sužavėjo žymų japonų rašytoją
Natsume Soseki, kuris paskatino R. Akutagawą atsidėti kūrybiniam darbui. Vėliau R.
Akutagawa temų sėmėsi iš Japonijos senojo laikotarpio (XIIXIII a.) romanų, taip
pat iš XVI ir XIX a. kultūros istorijos ir iš klasikinės kinų literatūros,
suteikdamas joms individualizuoto modernaus psichologizmo bruožų. Šie kūriniai jam
atnešė šlovę, R. Akutagawa tapo žymus japonų autorius. Vėlyvojo etapo rašytojo
kūryboje vyrauja niūroki jo paties gyvenimo apmąstymai. Nuo 1925 m. rašytojo gyvenimą
apsunkino liga, o po dvejų metų jis nusižudė.
Kitaip nei J. Biliūnas, R. Akutagawa savo kūryboje
stiprina skirtumą tarp paprasto gyvenimo ir meno pasaulio. Kadangi studijavo anglų
literatūrą, savo kūrybai įkvėpimo sėmėsi daugiausia iš pačios literatūros
iš tradicinės japonų prozos ir iš europietiškų romanų. Kartais pats mėgindavo
rašyti didelius romanus, bet tai nebuvo sėkmingiausia jo kūrybos dalis. R. Akutagawai
visiškai nerūpėjo ar kūrinys teiks skaitytojui pasitenkinimą, ar ne,
svarbiausiu rašytojo tikslu jis laikė meninę kūrinio kokybę. Kartais sakoma, kad
rašytojas mirė todėl, kad tarp jo amoralios meno filosofijos ir normalaus gyvenimo
būdo augo didžiulis prieštaravimas.
Į viršų
Tematika ir kompozicijos ypatybės
Svarbiausia J. Biliūno temų ypatybė, mano
požiūriu, yra laimingo gyvenimo kaip siekiamybės aprašymas. Kadangi jo kūryba iš
esmės nukreipta į tragiškąją gyvenimo pusę, toks teiginys atrodo šiek tiek
prieštaringas. Apysakos Liūdna pasaka antroje dalyje J. Biliūnas aprašo
laimingą šeimą. Čia Juozapota, nuostabi žmona, svajoja apie gražų gyvenimą,
kaip ji su vyru turės vaiką, kaip jie kaip nors prasikurs. Žinoma, jos svajonės tik
išryškina gyvenimo tikrovę, kuri yra visiškai kitokia. Pirmoje apysakos dalyje ši
moteris pristatoma kaip sena ir nelaiminga, todėl ir skaitydami antrą dalį numanome,
kad jaunos poros lūkesčiai niekada neišsipildys. Todėl veikėjų džiaugsmas antroje
kūrinio dalyje atrodo beviltiškas, ir tai meniškai vykęs autoriaus sumanymas. Kūrinio
pabaigoje šių personažų jaunystė ir grožis bus sunaikinti, nes iš gyvenimo jie nori
kažko daugiau, nei turi natūraliai, patys iš savęs. Tai ir yra būtinosios kūrinio
tragiškumo sąlygos.
Pereikime prie R. Akutagawos kūrybos. Jo kūrinys
Pragaro kančios (Jigo-kuhen, 1918) taip pat yra tragiškas. Kūrinio
personažą, tapytoją, kamuoja prieštaravimai tarp meno ir realaus pasaulio. Jis nori
tobulai nutapyti liepsnojančią moterį, bet tokį vaizdą sunku pamatyti. Tapytojas
prašo ministro, kad šis jam padėtų realizuoti sumanymą, o ministras nusprendžia
tapytojui modeliu skirti jo paties dukterį. Ministrui nusprendus tapytojas jau nieko
negali pakeisti, jam lieka tik stebėti savo dukters sudeginimą. Baigęs tapyti
paveikslą menininkas nusižudo, nes dukters mirtis jam yra nepakeliama kančia.
Pasakotojas jau kūrinio pradžioje užsimena apie siaubingą įvykį, nors jo
neapibūdina, ir skaitytojas nežino, ko reikia laukti. Viskas pamažu išryškinama per
pasakojimą smulkiai aprašomas ministro charakteris, tapytojo asmenybė, tačiau
esminis įvykis slepiamas, ir skaitytojui lieka pačiam jį įsivaizduoti. R. Akutagawa
komponuoja pasakojimą kaip miglotą kelią su tolyje šviečiančia iškaba.
Skaitant W. Shakespeare'o tragediją nėra taip
svarbu žinome mes ar ne, kad kūrinio pabaiga bus liūdna. Net ir neskaičius
Hamleto kiekvienam aišku, kad tai yra tragedija. Tačiau J. Biliūnas tragiškumui
išreikšti renkasi romantiškesnį būdą, kadangi Liūdnos pasakos pora svajoja
apie laimingus ateities laikus pasitelkdami vaizduotę. R. Akutagawos metodas yra
realistiškesnis, ir jam svarbu perteikti žmogaus sąmonės prieštaringumą. Rašydamas Pragaro kančias R. Akutagawa buvo paveiktas vokiečių
autoriaus Friedricho Hebbelio2, todėl jo polinkis į
realizmą buvo natūralus. Abiem autoriams bendra tai, kad jie renkasi psichologinę
vaizdavimo perspektyvą. Bendra ir veiksmo komponavimo maniera: abiejų autorių tekstuose
liūdno įvykio laukiama pabaigoje. Kadangi jų kūriniai nėra ilgi, juose veiksmas iš
karto veržliai juda kulminacijos link. J. Biliūnas literatūrą studijavo Leipcige, o R.
Akutagawai, kaip buvo minėta, įtaką darė F. Hebbelis. Todėl nors abiejų autorių
temos ir kontekstai visiškai skiriasi istoriniai Lietuvos įvykiai ir tradicinis
japonų gyvenimo būdas, bet kūrinių komponavimo principai ir jų psichologinis
fonas yra kažkiek panašūs. Galėtume svarstyti, kad šiuo metu įvairiose
nacionalinėse literatūrose atsiranda bendrų bruožų, jos universalėja.
Palyginus su R. Akutagawa, J. Biliūnui gerai sekėsi
rašyti apie liūdnus, neviltį keliančius dalykus. Kadangi jo dėmesys labiau sutelktas
ties moraliniu jausmu, autoriui tiesiog buvo būtina ieškoti žiaurokų tematinių
situacijų. Štai apsakyme Brisiaus galas vienas iš tipiškiausių J. Biliūno
kūrinių rašytojas vaizduoja seną šunį, kuris dėl savo amžiaus šiam pasauliui
yra tiesiog niekas. Šuo prisimena šviesią praeitį ir ją lygina su niūria dabartimi.
J. Biliūnas rašo apie šiam pasauliui nereikalingus žmones, gyvūnus, ir tas
nereikalingumo jausmas jo kūryboje yra itin svarbus. Brisiaus
galo pradžioje randame sakinį: Visų ažumirštas, apleistas (He feels he is
forgotten and neglected by everybody3). Novelėje
Kliudžiau tas pats: Juk ji niekam nereikalinga (After all, nobody
needed her). Tokia psichologinio rašymo strategija sėkminga ji kuria
įsivaizduojamą jausmų pasaulį, kurio skaitytojas iš tikrųjų negali žinoti, bet yra
skatinamas numanyti ir įsijausti. Panašu, kad R. Akutagawos tekste labiau aktualizuojama
vidinė psichologija ir substitucijos principas: kūrinyje Pragaro kančios tapytojo
dukters mirtis pakeičiama geru tapybos kūriniu. Todėl galima teigti, kad R. Akutagawos
tekstas aktualizuoja sąmonės transformacijas ir jos prieštaravimus. O J. Biliūno
kūriniai nukreipti į socialinę sferą, jie vaizduoja sąmonę žmonių, kurie kovoja
dėl gyvenimo sąlygų pakeitimo. Tai jau ne vidinė, bet santykių psichologija. Šiam
rašytojui skirtuose straipsniuose rašoma, kad kūrybos pradžioje jis rinkosi socialinio
teisingumo ir politinio visuomeninio veiksmo tematiką, vėliau jo kūriniuose
išryškėjo humanistinės vertybės. Tačiau nebūtų klaidinga teigti, kad socialinis
rūpestis persmelkia ir vėlesniąją J. Biliūno kūrybą.
Abu autoriai daug reikšmės skiria žmogaus
portretui. J. Biliūno personažo aprašymas yra įspūdingas dėl to, kad jis daugiausia
vaizduoja nelaimingus žmones (galbūt tik apie juos ir rašė). Gretindami abu autorius
svarbiausiu palyginimo pagrindu mėginkime pasitelkti akių motyvą. Šiuo požiūriu
kalbėdami apie J. Biliūno kūrinius negalime nepaminėti apysakos Liūdna pasaka.
Apysakoje vaizduojama sena moteris, kurios akys yra lyg du juodi taškai. Ir dar daugiau
jos akys yra įspūdingai palyginamos su žvaigždėmis. Kūrinio
pradžios akių motyvas yra nelaimingos istorijos užuomina, o pati istorija
pasakojimas apie tai, kaip šios žvaigždės užgeso4.
Pažvelgus į kitus J. Biliūno kūrinius akių motyvą randame novelėje
Kliudžiau: pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis (her
eyes shining with fear and hope). Novelė Nemunu: akys nuvargusios, nemaloniai
blizgančios (the tired and unpleasantly glistening eyes). Brisiaus galas:
sunkios blakstienos amžinai merkia jo traiškanotas akis (heavy eyelids cover
his suppurating eyes). Kiek pavyko įsidėmėti (skaitant J. Biliūno vertimus Vert.
past.), gražias akis turi tik Liūdnos pasakos Juozapota, o su kitų
personažų akimis yra kažkas ne taip. Kadangi akių motyvu būdinga išreikšti
personažo charakterį, būsenas ar pabrėžti kūrinio temą, J. Biliūno dėmesingumas
personažų akims tik dar labiau sustiprina jų nelaimingumo ar pasmerktumo įspūdį.
Todėl ir Juozapotos akių galutinis įvaizdis kūrinio pradžioje ir pabaigoje yra net ne
įspūdinga žvaigždžių metafora, bet tiesiog tuščių taškų akcentas.
R. Akutagawa novelėje Tankmėje (Yabu no
naka, 1922) aprašė tris skirtingus požiūrius į vieną įvykį, žmogžudystę:
kaip ją mato vagis, nužudyto asmens žmona ir pačios aukos vėlė. Vagiui aukos žmonos
akys atrodo tarytum suliepsnojusios ugnimi, todėl jis užsigeidžia tą moterį
pasisavinti, turėti ją kaip savo žmoną. Žmona mato savo vyro akis, ir ji supranta
viską, ką jis norėtų pasakyti, nors tasai surištas virvėmis ir negali ištarti nė
žodžio. Ji suvokia, kad vyro akys žvelgia į ją su panieka, kad iš jų sklinda
šaltis. Pagaliau nužudytojo vėlė mato savo žmonos akis nukreiptas vien tik į
vagį ir tarytum degančias meile jam. Šioje novelėje R. Akutagawa akių motyvą
panaudoja kaip psichologinio simbolizavimo priemonę. Visi personažai klysta vertindami
vienas kitą, o jų akys vienas kito atžvilgiu yra lyg taikinys, kurį reikia perprasti,
perskaityti jo reikšmę. R. Akutagawos tekste akys yra ne vien charakterio kūrimo
priemonė jos turi ir savaiminę prasmę.
Palyginus abu autorius konstatuotume, kad J.
Biliūnui akys nėra svarbiausia tema, nors jų aprašymų tekstuose yra nemažai. Akių
motyvas lietuvių rašytojui yra priemonė sukelti užuojautą, ir šiuos vaizdinius jis
pasitelkia tikslingai. R. Akutagawai akys yra pagrindinės temos vidinis turinys. Kai akys
kūrinyje įgyja kelias kontekstines reikšmes, atsiranda bent vienas jas
interpretuojantis personažas, ir tokie santykiai tampa svarbiausia kūrinio tema. Todėl
R. Akutagawa labiau linkęs kūrinio tema paversti personažų santykį, projektuoti jų
neapibrėžiamas mentalines sąveikas, išryškinti tarpasmeninę psichologiją. J.
Biliūnas priešingai per konkretaus personažo žvilgsnį koncentruojasi ties pačiu
personažu, aprašydamas akis vaizduoja jo nelaimingą socialinę situaciją.
Į viršų
Kontekstas ir religija
Pamėginkime palyginti J. Biliūno ir R.
Akutagawos kūrybą kitu, bendresniu aspektu, siedami ją su kultūriniais kontekstais.
Pirmiausia šiuo požiūriu kai ką gali pasakyti kūrinių pabaigos. Svarbiausių J.
Biliūno kūrinių apibendrintos finalinės temos:
Kliudžiau: katytė mirė, ir berniukas pajuto
kaltę.
Nemunu: niekam nerūpi vargšė mergina.
Brisiaus galas: šuo niekam nebetinkamas, ir
šeimininkas jį pribaigia.
Ubagas: pasenęs tėvas tampa elgeta.
Liūdna pasaka: netekusi vyro Juozapota
išprotėja.
Kaip matome, visų šių kūrinių finalai
dramatiški. Analizuojant kūrinį svarbu palyginti jo pradžią ir pabaigą ir nustatyti,
kas tarp šių pasakojimo taškų įvyko ir kodėl. Novelėje
Kliudžiau nekaltas vaikas pirmą kartą patiria kaltės jausmą, ir tai jam yra
pamoka visam gyvenimui5. Tai tipiška švietėjiška tema.
J. Biliūno moralinį pranešimą nesunku išgirsti: neužmušk ir klausyk sąžinės
balso. Tokią nuostatą galime vertinti ir kaip krikščioniškąją, bet ją atskirti nuo
elementaraus moralinio imperatyvo būtų sunku. Novelėje Nemunu vaikas dėl pinigų
dainuoja rusiškas dainas, pajaučia kažkokias simpatijas varganai merginai. Ubage
pasakotojas nežino, kaip padėti vargšui senukui ir jaučiasi visiškai pakrikęs, kol
tarp jų nesusiklosto nauji santykiai, paremti praeities prisiminimais, atsirandantys kaip
buvusios draugystės naujas įprasminimas.
Vienaip ar kitaip šiuose kūriniuose vyrauja
žmogaus nelaimės tema, o krikščioniškojo Dievo idėja juose niekaip neiškyla.
Žmonės skursta, yra skriaudžiami, išnaudojami, jie miršta ir t. t., šiuo
požiūriu J. Biliūnas yra tikras realistas. Nes savo problemas spręsti tenka pačiam
žmogui tokia yra esminė rašytojo idėja. Kaip jau minėta, apie žmogų J. Biliūno
kūriniuose dažnai pasakoma: niekam jis nerūpi. Nors iš tiesų atrodytų, jog kartais
ir rūpi: berniukui merginos lemtis (Nemunu), pasakotojui elgeta
(Ubagas), vaikui katytė (Kliudžiau). Tačiau svarbu tai, kad J. Biliūno
kūrinių svarbiausias tikslas sukelti kaltės jausmą dėl nesirūpinimo kitu, dėl
abejingumo kitam. Tai jau panašu į Švietimo ideologines nuostatas. Todėl J. Biliūno
kūrybos kontekstas išryškėja kaip krikščioniškosios moralės, Švietimo
pasaulėžiūros ir realizmo estetikos sampyna. Tačiau tarp krikščionybės ir realizmo
atsiranda tam tikrų prieštaravimų: atrodo, kad J. Biliūnas nebuvo įsitikinęs
krikščionybės išpažinėjas jis veikiau buvo Švietimo pasaulėžiūros asmenybė,
kuriai pirmiausia rūpėjo socialinės problemos ir kuri šias problemas išspręsti
siekė kreipdamasi tik į paties žmogaus jėgas. Biblijos mokymas čia gali pasitarnauti
nebent kaip moralinės išminties šaltinis.
Dabar pereikime prie japonų rašytojo.
Pragaro kančios: baigęs tapyti savo
paveikslą tapytojas nusižudo, nes dukters netektis jam yra nepakeliama.
Rašimono vartai: žmogaus įsitikinimai
keičiasi, ir jis tampa plėšiku.
Tankmėje: žmonės vienas kitą suvokia
skirtingai, neadekvačiai.
R. Akutagawai svarbiausia yra pasikeitimas, permaina
kūrinio pabaigoje. Novelėje Pragaro kančios personažas net ekstremaliausioje
situacijoje nenori keisti požiūrio į meną, bet, priverstinai paaukojęs menui savo
dukterį, į normalų gyvenimą jis grįžti jau nebegali. Novelės Rašimono vartai
personažas netenka darbo ir ruošiasi mirti, nes neranda būdų, kaip išgyventi. Jis
sutinka seną labai keistų pažiūrų moterį, bjaurisi jos darbais ir mintimis, bet,
nepaisant viso to, apsisprendžia tapti plėšiku. Novelės Tankmėje personažai
nekentė tų asmenų, kurie jiems buvo artimi, ir atleido tiems, kurių iš tiesų
privalėjo neapkęsti.
R. Akutagawos dėmesio centre sąmonės
transformacijos. Jo kūriniuose ši tema neiškelia jokių moralinių klausimų ar
skatinimų, net priešingai implikuoja amoralumą. Žinoma, čia krikščionybės
ženklų net neverta ieškoti. Rašytojas nebuvo nei švietėjiškai nusiteikęs, nei
tiesiog socialinis realistas, jo kūryboje įžvelgtume menas menui
principą, jis mėgaujasi literatūrine išmone dėl pačios išmonės. Tam tikru
atžvilgiu šis autorius savo mentalitetu yra panašus į Holivudo filmų kūrėjus, nors
nepalyginamai už juos meniškesnis.
Pagal kūrybinį kontekstą lietuvių ir japonų
rašytojai sudaro opoziciją, galbūt dėl pernelyg skirtingos jų socialinės
aplinkos. Vertinant jų kūrinius psichologizmo požiūriu, J. Biliūnas nusileidžia R.
Akutagawai, nes lietuvių rašytojo tekste stipresnis yra švietėjiškas socialinis
sąmoningumas ir religijai artimas moralinis jausmas. Jis negalėjo literatūrinės
išmonės kurti laisvai, nors kaip švietėjiška kūryba jo proza turi neginčijamos
vertės.
Taigi šiame tekste mėginome sugretinti moralistinio
bei realistinio apsakymo kūrėją J. Biliūną su tos pačios epochos japonų rašytoju
R. Akutagawa. Nors J. Biliūno kūryba neturi tiesioginių sąsajų su krikščionybe, jo
kūrinių moralinės tiesos visgi yra artimos krikščionybei. Lietuvių rašytojas ypač
jautrus personažų išoriškiems psichologiniams santykiams, kurie jungia individą su
visuomene ir kurie yra itin skausmingi sunkiomis gyvenimo sąlygomis. J. Biliūno
kūryboje ryškėja idėja, kad žmogus gyvenimą gali pakeisti tik savo paties jėgomis,
nesitikėdamas pagalbos iš jokių antgamtinių jėgų. Ir, spręsdamas šį socialinio
teisingumo klausimą, kaip esmingą jėgą rašytojas renkasi žmogaus moralinį
sąmoningumą.
1 T a m o š a i t i s
R . Morality and History in Jonas Biliūnas' work. Translated by Aleksandras
Frolovas // Vilnius, Summer'99. P. 1625. (Atgal>>>)
2 Friedrichas Hebbelis
(18131863), vokiečių poetas ir dramaturgas, suteikęs vokiečių dramai naujų
psichologinių matmenų, originaliai joms pritaikęs F. Hegelio
istorijos koncepcijas, kuriomis dramatizavo istorinių tragedijų konfliktus. Savo
personažais išreiškė ne istorines charakterių ar įvykių
ypatybes, bet moralinį visuomenės tapsmą, naujų vertybių atsiradimą (Vert. past.).
(Atgal>>>)
3 Straipsnio autorius J.
Biliūną cituoja iš angliško vertimo: Six stories by Jonas Biliūnas. Translated by I.
Geniušienė // Vilnius, Summer'99. (Atgal>>>)
4 Plg. J. Biliūno akių motyvo
transformacijas originaliame tekste: Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo
du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys,
gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios
žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...;
Maloniai žiūrėjo int moterį ir matė, kaip iš po jos ilgų
blakstienų mirgėjo akys kaip dvi gražios žvaigždės laimės žvaigždės. Tas
žvaigždes jisai ir užsimerkęs matydavo...; Bet kaip tik
Juozapota dviem jautriom žvaigždėm iš po ilgų blakstienų int jį
žvilgterėdavo, visa užmiršdavo... (Vert. past.). (Atgal>>>)
5 Panaši moralinė
transformacija vaizduojama R. Akutagawos novelėje Beždžionė (Vert. past.).
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|