M i l j e n k o  J e r g o v i ć i u s  – poetas,  prozininkas, dramaturgas, publicistas, žurnalistas. Gimė 1966 m. Sarajeve (Bosnija), gyvena ir kuria Zagrebe (Kroatija). Vienas talentingiausių ir iškiliausių savo kartos rašytojų. Ypač išgarsėjo novelių rinkiniais „Sarajevo Marlboro“ (1994), „Mama Leone“ (1999) bei romanu „Riešutmedžio rūmai“ (2003). M. Jergovičiaus kūriniai versti į dvidešimt pasaulio kalbų. Romaną „Riešutmedžio rūmai“ spaudai rengia leidykla „Kronta“.
       Šis kūrinys pasakoja apie vieną Dubrovniko šeimą; pagrindinės veikėjos Reginos Delavalės gyvenimas vaizduojamas nuo mirties iki gimimo, t. y. įvykiai prasideda nuo jos mirties Dubrovniko ligoninėje 15 skyriuj ir rutuliojasi atgal į 1 skyrių, kai ji gimsta. Toks pasakojimo būdas kuria pasaulį, kupiną fatališkų ir kasdieniškų įvykių, kurie keičia paprastų žmonių gyvenimus. Iš tiesų šis kūrinys – buvusios Jugoslavijos XX a. istorijos kronika, didžiulė Balkanų tautų gyvenimo mozaika.

       MILJENKO JERGOVIĆ

 
       Riešutmedžio rūmai

       Iš kroatų k. vertė LAIMA MASYTĖ

 
       – Maniau, kad esi protingesnė, – tarė Dianai motina, kai tapo absoliučiai aišku, jog mėnesinės nevėluoja, tiesiog Vidas pasėjo negeidžiamą sėklą, kuri štai tarpsta ir iš jos išsivystys gyvybė.
       – Ir tai viskas, ką gali man pasakyti? – paklausė dukra.
       – Viskas bus gerai, – nenorėdama gilintis į problemas, kurias susikūrė pati Diana, lakoniškai atsakė senoji.
       – Motin, ką man daryti?
       – Nieko, dukra. Kad jau taip atsitiko, viskas bus kaip turi būti.
       – Motin, apsisprendimui turiu mažai laiko, – Diana maigė pirštus laukdama pritarimo gimdyti ar negimdyti, kad ir Regina prisiimtų atsakomybę už tai, dėl ko duktė negalėjo apsispręsti.
       – Kodėl – mažai? Nori nužudyti tai, kas auga tavo pilve? Gali, niekas nedraudžia. Bet tau nepalengvės. Aš tau sakau, nepalengvės, – pasakė Regina nenorėdama nei drąsinti, nei guosti, nes, kai trisdešimt aštuonerių gimdė Dianą, jos irgi niekas neguodė.
       – Aš nežinau, ar jį myliu.
       – O kas tai turi žinoti? – atkirto motina, įsispyrė į šlepetes ir išėjo į daržą už namo pažiūrėti, kaip auga jos pasodintos daržovės.
       1980-ųjų balandžio pabaiga, miestas gyveno tyliau nei paprastai. Aikštėje aidėjo spragsėjo fotoaparatai, krykštavo vokiečių, anglų bei italų vaikai. O miestelėnai nuščiuvo, jie laikėsi ilgo viešo ceremonialo, kuris prasidėjo apie Naujuosius metus, kai Liublianos ligoninėje ilgamečiam valstybės vadovui ir šykščioje, kruvinoje Balkanų tautų ir tautelių istorijoje pačiam mylimiausiam asmeniui buvo amputuota koja. Kasdien anoniminis gydytojų konsiliumas pateikdavo trumpus apibendrinimus, kurie gražiomis ir padrąsinančiomis žiniomis apie greitą pasveikimą iš tiesų skelbė mirtį. Niekas nei garsiai, nei patyliukais nedrįso apie ją užsiminti, nes tokia baigtis visuomenei buvo nepriimtina. Geriausiam tėvynės sūnui numirti neleido ne vien politinės priežastys, daug gilesni dalykai buvo įaugę į kolektyvą ir paskirus jo narius. Liublianoje gęstanti gyvastis buvo archetipiška tautos duotybė, nepaisant to, ar priklausei daugumai aklai įsimylėjusių valstybę ir jos rašytinius papročius bei taisykles, ar buvai dalis vos pastebimos mažumos, kuri nekentė tos valstybės, atsilyginančios tuo pačiu, jei ne žiauriau. Tas žmogus buvo kažkas daugiau nei tėvas ar karalius, konkretesnis už Dievą. Nepakeičiamas nei soste, nei savo pavaldinių galvose. Tai, kad prieš kelerius metus jis buvo išrinktas valdyti valstybę iki gyvenimo pabaigos, liudijo ne tiek jo autokratiškumą, absoliutizmo siekimą, kiek kuo nuoširdžiausią daugumos piliečių troškimą bei valią. Apriboti mandatą tokiam žmogui buvo neįsivaizduojama lygiai taip pat, kaip nukaršusius tėvus atiduoti į senelių prieglaudą. Taip, šitai daroma, tačiau ne padoriuose namuose ir ne Jugoslavijoje.
       Taigi Diana pastojo tokiu metu, kai nė vienas sprendimas, kurį žmogus gali priimti gyvenime, negalėjo būti svarbesnis už tai, kas vyko Liublianos klinikoje. Galimas daiktas, jau tada buvo tokių, kurie žinojo, jog kalbama apie regimybę ir kad kartu su aštuoniasdešimt aštuonerių metų ligoniu visi nenumirs, tačiau pranešimai apie vado merdėjimą Dianai tapo gera dingstimi nespręsti, ką daryti su joje besimezgančia gyvybe. Ji nei priėmė, nei atmetė sprendimą, o tiesiog laukė: meto, kai nuspręsti bus per vėlu ir naują gyvybę turės priimti kaip apvaizdos dovaną.
       Gegužės pirmąją gydytojų konsiliumo pranešime tiesa jau nebuvo slepiama. Kapitonai pripažino, kad laivas skęsta, ir šį pripažinimą viešai paskelbė trumpu ir tiksliu sakiniu, kuriame mirtis nebuvo minima, bet, priešingai nei ankstesni, stilistiškai vienodai sukalti sakiniai, šis neteikė jokių vilčių. Vietoj kablelio, to širdžiai mieliausio skyrybos ženklo, kuris kiekvienos nelaimės prasmę padaro reliatyvią, buvo taškas, juo suabejoti negalėjai jau vien dėl pačios valdovo gydytojų pateikto mirties pranešimo struktūros. Buvo tik skelbiama, kurią dieną ir kelintą valandą Liublianos ligoninėje bus atjungtas mechaninis gyvybės stimuliatorius ir kaip bus pranešta žinia, jog mirė tas, apie kurio neabejotiną nemirtingumą buvo sudėta ne mažiau kaip šimtas tūkstančių eilių, na bent jau daugiau nei kokia kita tema.
       Tą ketvirtadienį Diana visą dieną sėdėjo prieš įjungtą televizorių. Jai už nugaros buvo įjungtas ir senas radijo imtuvas „Avala“. Ant stalo gulėjo atverstas laikraštis, o ji verkė ir negalėjo nusiraminti nė tada, kai Regina, vis užeidama į kambarį, ją guodė, barė, įžeidinėjo, apsikabindavo ar numodavo į ją ranka. Regina kalbėjo, kaip nuostabu pagimdyti vaiką ir kad Dianai ši proga – paskutinė, nes biologinis laikrodis nenumaldomai caksi vakarop. Sakė, kad gali atsitikti ir persileidimas, tai jokia gėda, ir be vaikų gyvenimas turi gražių pusių. Ji siūlėsi užauginti jos vaikus, galgi dar šiek tiek pagyvensianti, juk ji – iš ilgaamžių giminės. Siūlėsi nuvesti ją į ligoninę, papirkti gydytojus ir padaryti abortą su visiška anestezija...
       Siūlė Dianai viską, ko šiaip nebuvo pasiruošusi daryti, kad tik ši liautųsi verkusi ir nusiramintų. Manė, kad jos dukterį apima nėščiųjų isterija, kuri tik didės ir vystysis, kol visiškai aptemdys Dianai protą ir jausmus. O tada kelio atgal nebebus. Regina jautė, kaip sunku atsigauti po dvasios sujauktumo, kupino apgaulingų reginių ir balsų, kai širdyje ir galvoje nebėra nė dalelės, kurią tapatintumei su savimi, nes viskas, ką matai ir jauti, yra iškreipta percepcija, svetimos mintys. O baisiausia, kad šis pasaulis nepalyginamai įtikinamesnis už tikrovę. Tikrovė blanki ir dviprasmė, o beprotybė ryški ir tikroviška. Didesnės tiesos už beprotybę nėra.
       Tačiau visi motinos bandymai buvo tušti. Nepadėjo nei antausiai, nei grasinimai, kad ji puls po autobuso ratais, jeigu Diana nesiliaus. O ši verkė dėl Tito ir atmetinėjo bet kokią pašalinę mintį. Niekas, ką aną Gegužės pirmąją Regina galėjo pasakyti ar padaryti, negalėjo jam prilygti.
       Vėliau Diana, – ne be sąžinės graužimo, – prisimins motinos žodžius bei pasiūlymus kaip gal jau paskutinę Reginos motinystės herojiškumo apraišką. Ji taip pat klaus savęs apie tikras savo gegužės pirmosios nevilties priežastis ir prieis išvadą, kad dėl nėštumo buvo jautresnė nei kiti, todėl graudžiai išsiverkė už visą miestą bei pusę valstybės. Vys į šalį mintis, apimdavusias pirmaisiais Mirnos ir Darijano gyvenimo metais, kad jos vaikų gimimą (o buvo apsispręsta negimdyti) nulėmė Josipo Broz Tito mirtis.
       Galiausiai apie dešimtą valandą miegas surijo Dianos ašaras, kitą rytą ji nubudo apsirgusi konjunktyvitu ir apimta depresijos. Pirma mintis buvo: kad jos, taip pat ir joje augančiojo, gyvenimas nežada nieko, tik kęsmą, ir baimė yra vienintelė priežastis, kodėl ji dar nenusižudė. Antra, ką ji suprato, – jog šiandien nebejaučia tos baimės. Kai žmogui iš tiesų blogai, jis nebebijo, o Dianai, jos pačios vertinimu, tą 1980 metų gegužės antrą tikrai buvo blogai ir ji nusprendė, kad tuo reikėtų pasinaudoti.
       Ji nuėjo į vonios kambarį, prisileido vonią šilto vandens ir nuo veidrodžio lentynėlės paėmė Vido skutimosi peiliukus. Įlipusi į vonią nusprendė palaukti, kol kūnas apsipras su vandens temperatūra. Viename filme buvo mačius, kaip reikia elgtis. Netrukus jai ėmė gelti kelius. Diana daug metų svajojo nusipirkti didelę vonią, kurioje būtų galima patogiai išsitiesti ir mėgautis.
       Kai praėjo tiek laiko, kad jau ėmė tirpti sėdmenys, pirštuose pajuto laikanti skutimosi peiliukų pakelį. Pradėjo jį atidarinėti ir staiga Dianai pagailo viską nutraukti. Kam dėl beprasmio gyvenimo nutraukti malonumo akimirkas? Dabar taip gera, o kančią lengva numalšinti, kai tik ji prasideda. Diana žinojo, reikės kentėti, bet nepasijuto nelaiminga. Kaip pasijus nelaiminga, jeigu viskas, ką dabar mato ir girdi, taip nuostabu. Išskyrus kojas, ištiestas prieš akis. Ir jos būt buvusios gražios, jei nebūtų apžėlusios plaukais. Jie žėlė nuo praėjusio rudens ir dabar panašėjo į tas bjaurias, riebaluotas juodas sruogas, kokias praplikę vyriškiai suraito ant pakaušio. Jeigu nuleistų kojas į vonią, nebematytų, kad jos apžėlusios, bet tada vėl imtų gelti kelius. Ji pasislinko prie veidrodžio ir paėmė Vido barzdos skutamąją mašinėlę. Išvyniojo skutiklį ir įdėjo į lizdą. Truputį padvejojusi paėmė Vido skutimosi putas. Jai atrodė elegantiškiau dabar naudoti putas, o ne paprastą muilą. Papurškė žemiau kelio. Tirštos putos dribo kaip sniegas ir kvepėjo pušimi. Vyrai barzdą skuta kasdien, apie tai nesusimąsto. Gaila, juk tai įstabu. Pušimi kvepiantis sniegas skutimosi putų buteliuke. Diana paskleidė putas išilgai kojos ir perbraukė skutikliu nuo pėdos iki kelio. Pasirodė balta, skaisti oda be menkiausio juodo taškelio ir kraujo. Diana nuoširdžiai stebėjosi kaire koja, tarsi ji priklausytų kažkam kitam arba išvis būtų ne koja, o kaip ir sniegas su pušies aromatu – gerojo burtininko darbas. Ji atsargiai braukė peiliuku ir stebėjo, kaip jos koja tampa vis jaunesnė. Paskui ji skuto dešinę koją, ši buvo neką mažiau graži, tačiau Diana vis dėlto nusivylė. Nėra tokio grožio, kuris, sužavėjęs žmogų, vėliau jo nenuviltų.
       Baigusi skusti dešinę koją, moteris pasižiūrėjo į rankas. Ir ant jų augo juodi plaukeliai, tiesa, ne tokie kaip ant kojų, betgi verti triūso ir pasimėgavimo. Diana nusiskuto kairę ranką iki alkūnės, o dešinę truputį įsipjovė. Bet tai – niekis. Malonumas stipresnis už kraujo baimę.
       Moteris giliai atsiduso; nejau šitaip pasibaigs avantiūra, kuri nešė tik laimę? Ji žūtbūt norėjo pratęsti kelionę po naujai atrastas baltumas. Didžiuoju kojos pirštu atkimšo kamštelį, vanduo iš pradžių tyliai, o paskui šniokšdamas bėgo iš vonios. Diana ištiesė ranką ir paėmė žirklutes. Ji sėdėjo tuščioje vonioje ir pirmąsyk gyvenime karpė plaukus, dengiančius vadinamąją gėdą. Širdis tvaksėjo iš susijaudinimo, ir Diana jautėsi taip, tarsi jai dar nebūtų nė penkiolikos. Gaila, kad užmiršti daugelį dalykų, kuriuos gali padaryti pirmą kartą gyvenime ir kurie nėra savižudybė. Ji papurtė putų buteliuką, dar kartą giliai atsiduso, užsimerkė, paspaudė rutuliuką. Putos buvo lengvos ir švelnios, plaukai tarsi gynė tą vietą nuo putų, tačiau iš tiesų tik stiprino pribloškiamą jos pojūtį. Diana ilgai, atidžiai, pasimėgaudama ir atsargiai vedžiojo skutiklį Veneros krantais ir gretimais slėniais, kalvelėmis ir vulkanais, norėjo tai pratęsti kuo ilgiau, o kai ateis pabaiga – žinoti, jog apie pabaigą pakankamai ilgai mąstė ir dėl savo poelgio nesigailėjo.
       Su mergiška baime ji nuleido delną ant pliko kauburėlio. Tai buvo pats nuostabiausias kūno jutimas, kūnas buvo kartu ir jos, ir svetimas. Labai nesisielodama Diana prisiminė Vidą ir tai, kad apie permainas turės jam papasakoti, kai šis grįš iš kelionės po Bosniją, kur išvyko prieš dešimt dienų. Tada gydytojų konsiliumo pranešimai dar buvo kupini optimizmo, ji dar nežinojo, jog laukiasi. Mintys apie tai sugrąžino ją iš vonios į gyvenimą, kuris liovėsi buvęs liguistai slegiantis, tapo sveikai niaurus.
       Vidas turėjo grįžti vėlų sekmadienio vakarą, parsivežti Banjos Vručicos prie Tesličiaus nuotraukas, kurios su kitų dešimties Bosnijos reumato gydyklų nuotraukomis ir aprašais bus įdėtos į Adrijos pakrantės vadovą, leidžiamą dešimčia Europos kalbų. Senyvus, skaudančiais kaulais ir krūtinėmis, bet turtingus turistus leidinys kvies į specialias dviejų rūšių sanatorijas: pirmà dviem savaitėms į vieną iš Bosnijos kurortų, o kita – savaitė nuotykių prie jūros. Banja Vručica buvo šešta ar septinta vietovė, kurioje pastaruosius metus Vidas Kraljevas, asistuodamas Petarui Pardžikui, legendiniam Belgrado menininkui ir asmeniniam fotografui visų Jugoslavijos vadų, skaičiuojant nuo Petaro Pirmojo Karadžiordževičiaus-Suvienytojo iki maršalo Tito, praleisdavo po tris savaites. Šio darbo fotografas ėmėsi pagal prašymą ir užsakymą aukščiausių Bosnijos ir Hercegovinos partijos vadovų, įsitikinusių, kad tik Pardžikas geba tuos kurortus ir ligonines nufotografuoti taip, jog vokiečiams jos būtų patrauklios. Rasi jis suteiks joms šiokios tokios cariškos ir karališkos charizmos, pastatai nuotraukose virs maršalais ir feldmaršalais. Kraljevą jam paskyrė asistuoti, mat šis buvo perspektyviausias jaunas Jugoslavijos fotografas, sąjunginių meninės fotografijos konkursų laimėtojas. Į konkursus Vidas Kraljevas siųsdavo keliasdešimt kartų padidintas jūrų moliuskų nuotraukas, kojelės ir žnyplikės atrodė kaip gąsdinančios science fiction abstrakcijos arba kaip bokštai ir milžiniškos iškasenos, tačiau nuotraukoms ypatingos prasmės, kuri, matyt, ir nulėmė Kraljevo pasisekimą, suteikė tai, kad savo nuotraukas autorius pavadindavo liaudies išsivadavimo kovų ir socialistinės revoliucijos dalyvių vardais bei istorijai svarbos turinčiais vietovardžiais, pavyzdžiui, „Mūšis dėl sužeistųjų“ arba „Šūviai nuo Liubino kapo“.
       Kas antrą dieną iš Centro komiteto Bosnijoje skambindavo draugas Feizičius ir teiraudavosi, kaip klostosi darbas. Kalbėtis su juo Pardžikas pavedė Vidui. Šis būdavo priverstas meluoti, jog draugas Petaras kaip tik apžiūrinėja vietovę, arba išgalvoti kokią nors neįtikėtiną kvailystę, tarkim, kad senis atlieka techninę objektyvo apžiūrą arba derina planą su kontrplanu – tai Feizičių ypač džiugindavo.
       – Tęskite taip ir toliau, Bosnijos ir Hercegovinos piliečiai, darbo žmonės jums bus dėkingi, – sakydavo jis.
       Iš pradžių Vidui atrodė, jog Feizičius pokštauja, bet paskui jis nusigandęs suprato, kad šis kalba kuo rimčiausiai ir kad darbo žmonių, visų piliečių padėka iš tiesų yra, jeigu darbas nebus atliktas kuo puikiausiai, grasinimas nuobaudomis. Šis grasinimas buvo nukreiptas prieš jį, o ne prieš Petarą Pardžiką, gerbiamą menininką ir socialistinio darbo didvyrį, kuris dėl senyvo amžiaus bei ankstesnių nuopelnų niekuo negalėjo būti įtariamas, o Vidas, keturiasdešimtmetis asistentas, dar turėjo įrodyti, ko yra vertas, įrodinėdamas galėjo ir nukentėti.
       – Kodėl jūs neatsisakote užsakymo? – paklausė Vidas Pardžiko, kai šis jau šeštą dieną vaikščiojo susirietęs, nes jam įgėlė kažkoks vabzdys.
       – Ko, žmogeli mielas, neatsisakau? Tokio darbo neatsisakoma! Tau bus geriau, jeigu laiku tai suprasi. Kai pirmą kartą fotografuojate kokį nors valdininkėlį, galvojate, kad raunate žvaigždę nuo dangaus. Ar žinote, kokia man buvo garbė, kai 1913 metais buvau pakviestas į Baltuosius rūmus fotografuoti Jo didenybę Petarą? Nė nenutuokiau, ką tai reiškia. Visam gyvenimui atsikračiau skurdo, užtat jie galėjo mane šokdinti kada tik panorėję! Visada galėjau puošniai rengtis, pats apmokėdavau sąskaitas prašmatniausiuose restoranuose, kiekvienais metais keliaudavau į Paryžių ir kišenėse niekada nešvilpavo vėjai, tačiau nufotografavęs pirmąjį, jau niekada negalėjau jiems nedirbti. Kas man būtų atsitikę, jeigu būčiau pasakęs „ne“, kai buvau kviečiamas padaryti pirmųjų Aleksandro Karadžiordževičiaus, tapusio naujuoju karaliumi, nuotraukų? Leisčiau dieneles katorgoje, broleli tu mano! Arba jeigu vėliau būčiau atsisakęs fotografuoti generolą Perą Živkovičių, jo giminę ir namus? Tam kelmui, brač, turėjau ir jo medžioklinį šunį nupaveiksluoti, o šunų paveikslavimas, didžiai atsiprašau, yra baisiausias fotografo pažeminimas – kvaišiu turi dėtis, kad šuva tau pozuotų. Sunku būti ir kvaišam, ir įžymiam. Geriau būti vien kvaišam. Vėliau fotografavau ir generolą Nedičių, ir Dimitrijų Liotičių, ir vokiečius, fotografuočiau ir dėdę Dražą, jeigu nebūčiau slapstęsis nuo jo vyrukų. Staiga tik še tau: eik į tą Ravną Gorą, kad sau sprandą nusisuktum. Bet aš žinojau, kad Dražas kare nelaimės, manęs paskui neklausinės: tai ko, brač, Perai, nenorėjai manęs fotografuoti, negi aš, velniai raguoti, vienintelis toks negražus? Naivus buvo dėdė Dražas, bet verčiau apie tai patylėsiu. Ė, paskui prasidėjo keturiasdešimt penktieji. Ar galėjau pasakyti „ne“ Titui? Galėjau, kurgi negalėjau, tik būčiau turėjęs apsispręsti, ar geriau būti pakartam, ar sušaudytam. O jau jo išdulkos dauginosi it amebos. Šešios respublikos, kiekvienoj mažiausiai po dvidešimt „titukų“, o tu, Perai, tąsykis nuo Slovėnijos Triglavo iki Makedonijos Dževdželijos kalno ir pyškink. Kad juos kur nelabasis nujotų! O kitais metais, žiūrėk, valdininkai pasikeičia, tai važiuok naujai iškeptų fotografuot. Tik nemanyk, kad aš už karalių, man nusišvilpt ir ant jo, ir ant monarchijos, bet tuomet bent buvo aišku, kiek yra tokių, kurie gali ateiti ir Petarui Pardžikui pasakyti: „Perai, nufotografuok šią išmintingą galvą“! Be karaliaus, tai buvo parlamento pirmininkas ir princas Pavlė, na – susidėjus ypatingoms aplinkybėms – gal dar vienas kitas. O prie Tito tokių tipų – gyvas galas. Penkiasdešimt kažkelintais man liepė fotografuoti futbolininkus, kurie Suomijoje nugalėjo rusus. Atėjo pas mane policijos ministras Krcunas ir liepė, o aš jam: „Žmogau, negi aš dabar fotografuosiu dykūnus, kurie iš vieno pievos galo į kitą spardo kamuolį ir tuščiai leidžia gyvenimą?“ Ar žinai, ką man Krcunas pasakė? „O tai ką, drauge, rusus fotografuosi?“ Kas man beliko daryti, fotografavau. Jei nebūčiau pyškinęs, dabar tupėčiau Goli saloje. Ė, taip ir dabar atsitiko. Iš patalo prikėlė, kad važiuočiau fotografuot šitų bosniškų lūšnų, o aš tiek ir tepasakiau: tikrai taip! O tau nereikėjo važiuoti! Jei būtum pasakęs, kad nemoki, neturi patirties, kad esi kretinas, būtų palikę ramybėje ir niekada daugiau nebūtų skambinę. O dabar – viskas. Esi įtrauktas į mašiną ir kelio atgal nebėr. Bet tau palengvės, kai drieželiai po nosim ims šmirinėt. Tuomet pamirši, ką darei, kol tau nepaskambins kitą kartą. Ir vėl kentėsi. Truputis malonumo, truputis kančios. Toksai tat darbas. Ir gyvenimas toks. Truputis malonumo, truputis kančios. Tik tiek, kad man nebeliko laiko malonumui. Va. Nebespėsiu išleisti uždirbtų pinigų. Mulkio vietoj lieku! Na, bet dėdė Peras dar jiems parodys! Kai mane lafetu veš Įžymybių alėja, tada žinosiu, kad jau baigta. Daugiau nebegirdėsiu: „Fotografuok šitą, fotografuok aną“.
       Šitaip Vidas diena iš dienos po gydyklas tampė techniką, klausėsi Pardžiko pasakojimų apie senus laikus ir verkšlenimų dėl piliulių. Beje, per tą laiką senasis fotografas nepadarė nė vienos nuotraukos. Tik dieną prieš kelionės pabaigą ar jau išvykimo dieną paskubomis, be jokio ypatingo pasiruošimo ir nepaisydamas, kaip krenta ryto ar pavakario šešėliai, nekeisdamas nei kameros, nei objektyvo padarė dvidešimt nuotraukų. Vėliau komitetuose ir turistinėse agentūrose visi stebėsis jo genialumu, o laikraščių rubrikose apie kultūrą pasirodys jo nuotraukų recenzijos, kurias rašys iškiliausi Jugoslavijos meninės nuotraukos autoritetai, meno istorikai ir estetiką dėstantys universitetų profesoriai, nors tos nuotraukos niekuo nesiskyrė nuo diletantiškų, kurias kurortuose darė reumatu sergantys pensininkai, leidžiantys laisvą laiką tarp procedūrų. Senis jau ilgokai nebebuvo fotografas, o jo menas išgaravo dar tuomet, kai fotografavo generolą Perą Živkovičių, jis visa tai žinojo ir nebijojo, kad apie tai gali sužinoti kiti. Jis demonstravo Vidui Kraljevui, kuo pavirsta jaunatviška meilė ir kaip žemai nusirita menininkai, kuriais žavisi karaliai. Galima būtų netgi pasakyti, kad tas Pardžiko atlapaširdiškumas dvelkė kažkokiu neįprastu pasimėgavimu. Jis nemanė, kad jauną keturiasdešimtmetį vyrą moko gyventi, jis to nedarytų net jei Vidas būtų dvigubai jaunesnis, jam iš tikrųjų nerūpėjo ir tai, kad Vidas gali nueiti jo kelią. Savo išpažintį jis išliejo tik kaip savotišką kerštą visiems nuo Petaro Pirmojo Suvienytojo iki maršalo Tito, taip pat ir savo įkvėptiems kritikams, kurie atėmė iš jo tikėjimą, kad nuotrauka yra stebuklas, nes joje regima plika akies tiesa.
       – Šiandien galėtume ką nors nuveikti, – Vidui per pusryčius Vručicoje ankstų sekmadienio rytą, 1980 metų gegužės ketvirtą dieną, tarė jis.
       – Ne galėtume, o privalėtume, – dirgliai atitarė Vidas.
       – O kodėl žmogus, mielas bičiuli, privalėtų dar ką nors daryti, gal užtektų mirti? – paklausė Pardžikas, paėmė žiupsnį druskos ir pasimėgaudamas stebėjo, kaip Sibiro pūga krenta ant kietai virto kiaušinio.
       Jau trečią kartą jį sūdė, vaizdas buvo nuostabus.
       – Ir numirsit, jei tiek sūdysit, – kandžiai atkirto Vidas, jau visiškai susinervinęs, nes šiandien jie iškeliauja, o Pardžikas vėl nieko nenufotografavo.
       – O kas pasakė, kad aš suvalgysiu šį kiaušinį? Ot ir nevalgysiu! Peras Pardžikas nevalgo to, kuo žavisi. O aš, žinote, žaviuosi kaip tik šiuo kiaušiniu. Ne bet kuriuo, o šituo. Tai reiškia, kad esu menininkas. Menininkai moka atskirti kiaušinį nuo kiaušinio. Jūs, pone, jei esate susinervinęs, galite kuo ramiausiai pasivaikščioti ir pasidairyti į bobas. Galgi kuri nors jaunesnė ims ir kris į akį. O mane palikite ramybėje. Kai būsiu pasiruošęs, jus susirasiu. Jeigu tik būsiu pasiruošęs. Tą laiko kruopelę, kuri man dar liko, noriu praleisti maloniai, jums irgi nėra kur skubėti. Patikėkite manim. Tikrai nėra kur skubėti.
       Jis kalbėjo lenkdamas galvą prie pat stalo, kad kuo geriau matytų, kaip ant kiaušinio byra druska ir kaip išsidėsto kristalai. Seniokas nebuvo visiškai patenkintas, nes jo pirštai dar ne visai įvaldė druskos bėrimo techniką ir barstymas priminė dirbtinio sniego pūgą ketvirto dešimtmečio amerikietiškuose filmuose. Tačiau jis neabejojo, kad galiausiai jam pasiseks ir jau šiandien tobulai pasūdys kiaušinį. Vido Kraljevo sieloje siutulys maišėsi su gailesčiu. Absoliučiai nekreipdamas dėmesio, kad visų esančių valgykloje žvilgsniai nukreipti į jį, senasis fotografas, skruostu pasirėmęs į stalą ir aukštai iškelta dešine ranka berdamas druską, atrodė lyg užsižaidęs vaikas, kuris pamiršo, jog už netinkamą elgesį gali gauti antausį.
       – Ką gi, vadinasi, vis dar nežinome, kada fotografuosime? – paklausė Vidas.
       – Kaip pirštu į marmeladą! Jūs atspėjote, jaunasis kolega. Vis dar nežinome, – mėgindamas paskirstyti sąnašas ir pusneles ant kiaušinio, tarė Pardžikas.
       – Puiku, einu paskaitysiu laikraštį, – Vidas pakilo eiti į kambarį, kur stovėjo televizorius.
       Paskui persigalvojo ir nusprendė pirmiausia nueiti pas budinčiąją ir paskambinti Dianai, kad pasakytų, jog neturi supratimo, kada pajudės iš Vručicos kurorto, tačiau mažai tikėtina, kad iki rytojaus ryto sugrįš namo. Pastarosiomis dienomis, kai skambindavo, jos balsas buvo keistas. Tai nedavė Vidui ramybės. Ir šiaip jis abejojo jos meile, o kelionė į Bosniją, pamanė, ją tik atšaldė. Vidas slankiojo jai iš paskos mažne dvidešimt metų, kiekvieną rudenį pavasarį piršosi, buvo jos bičiulis ir tas, į kurio skambučius ji neatsiliepdavo, o mieste vengdavo su juo susitikti. Dėl Dianos jis keitė darbą, kol pagaliau užsiėmė fotografija. Todėl, kad Diana iš tiesų mėgo menininkus arba tiesiog po truputį artėjo prie amžiaus, kai nebesvarbu, kuo verčiasi vyras.
       Ji puolė jam į glėbį 1978 metų pabaigoje, kai sirgo plaučių uždegimu, gulėjo ligoninėje ištikta, kaip sakoma, beprotybės net tris mėnesius. Diana buvo nusigalavusi kaip šuo. Vidas išvedė ją pasivaikščioti, ji prakaitavo, jai skaudėjo kiekvieną raumenėlį. Diana ėmė maldauti Vidą, kad palydėtų namo, čia sugriebė jį už parankės ir tiesiog lipte prilipo prie jo, kad suvoktų, jog nėra rimtų priežasčių, dėl kurių visus tuos metus jo vengė – gyvenime svarbiausia viena, kad kas nors, kai būsi bejėgė, paguldytų tave į lovą.
       Jie susituokė prieš Naujuosius 1979 metus ir Vidas visaip mėgino įkalbinėti žmoną, kad pagimdytų vaiką. Tai paskutinė jos galimybė, pasigailės, jei ja nepasinaudos. Tiesą pasakius, Vidas netroško tapti tėvu, jam tik reikėjo kažko, kas amžiams įtvirtintų jų sąjungą ir pažadintų tikrą Dianos meilę. Mąstydamas apie tėvystę, jis visada regėdavo jos žvilgsnį. Matė, kaip Diana stebi jį, mokantį vaikščioti savo sūnų, ji būdavo šalia, kai Vidas keisdavo dukrelei vystyklus, ji žiūrėjo, kaip tėvas ir sūnus pirmąsyk ant uolos žvejoja, kaip moko sūnų irstytis, pina dukrelei kasą ir veda už rankos į mokyklą... Vidas, įsivaizduodamas dar negimusius vaikus, visada regėdavo Dianą. Įkyri mergaitės ir berniuko vizija 1979 ir 1980 metais buvo vienintelis Vidą dominantis dalykas, jis stengėsi išsikovoti Dianos meilę. Be to, jis niekaip negalėjo sugalvoti tinkamos taktikos: kuo nors sužavėti žmoną ar užvaldyti ją smulkiomis gudrybėmis Jis buvo nerangus it jautis, užsipuldavo vis tais pačiais žodžiais ir argumentais, šitaip tik prarasdamas jos prielankumą, ir Diana vėl, tiesa, jau ankštesnėje erdvėje, ėmė bėgti nuo jo, kaip tai darė dvidešimt metų. Ji atsipūsdavo, kai vyras išvykdavo kelionėn ir ilgai negrįždavo.
       Vidas dešimt kartų surinko numerį, bet niekas neatsiliepė. Tik kai pradėjo nervingai daužyti aparatą, tukli budinčioji, kuri visą laiką spoksojo į jį, iškošė pro dantis:
       – Ryšio nėra. Ar nesuprantate? Jau nuo pat ryto nėra ryšio.
       Vidas nuėjo į kambarį, kuriame buvo televizorius. Pensininkai žiūrėjo programą „Leiskite kreiptis“. Karlas Papecas, ženklelio „Pavyzdingas karys“ kavalierius, pasakė trokštąs tik vieno – kad kuo greičiau pasveiktų draugas Tito. Pensininkai linktelėjo galvas, o paporučikis Musadikas Borovičius pridūrė, kad Karlas geras draugas, mat visada padeda tiems, kurie nepajėgia užsisegti sagų, todėl ir gavo aukščiausią karinį apdovanojimą.
       – Tu matai! – tarė senukas storais akinių stiklais, jis sėdėjo arčiausiai televizoriaus kone nosimi įsirėmęs į ekraną.
       Dėdė vilnone kepure ir turkiškais ūsais tarstelėjo:
       – Per tavo galvą ničnieko nematau!
       Vidas paėmė laikraštį nuo staliuko, stovinčio už televizoriaus, atsisėdo į fotelį kampe ir atsivertė sporto puslapį. Splite žaidžiamos didžiojo futbolo rungtynės tarp „Haiduko“ ir „Raudonosios žvaigždės“. Jis keletą kartų perskaitė paskelbtus futbolininkų sąrašus, mėgindamas nusiraminti, bet nepasisekė. Futbolas gali išgelbėti žmogų nuo nervinio priepuolio, jeigu jis nėra stiprus, tačiau šį kartą viskas buvo perdėm rimta. Vidui atrodė, kad Petaras Pardžikas sparčiai netenka sveiko proto; tie pokštai su kiaušiniu buvo kažkas nauja, ankstesnėse kelionėse jų nekrėsdavo.
       Vidas baiminosi, kad seniokas pakvaiš anksčiau, nei bus baigtas projektas, o draugas Feizičius kaltins tik jį, Vidą. Iš pradžių lieps jam užbaigti Pardžiko darbą, o paskui – pagal dinastijos įstatymus – suteiks ir rūmų fotografo titulą. Jis turės dažnai išvykti iš namų, Diana susiras meilužį (jei dar nesusirado). Senio beprotybė gali pridaryti ir kokių nors kitų eibių, kurių dabar neįmanu net nuspėti, tačiau jos tikrai nebus mažesnės už tas, kurias dabar krečia. Vidas dar sykį perskaitė „Haiduko“ ir „Raudonosios žvaigždės“ žaidėjų, kurie popiet išbėgs į futbolo aikštelę, pavardes, užvertė laikraštį ir ėmė skaityti pirmą puslapį. Liublianos konsiliumo pranešimas. „Draugo Tito būklė vis dar kritinė.“ Vidas Kraljevas, regis, buvo vienas retų jugoslavų, kurie turėjo rimtesnių problemų nei ši.
       Nesulaukęs Pardžiko, Vidas susierzinęs per pietus išėjo ieškoti senojo kolegos. Buvo nusprendęs pats greitomis padaryti tas dvidešimt kurorto fotografijų, jei jau meistras neturi įkvėpimo. Tada jie pagaliau galėtų važiuoti namo. Rado Pardžiką knarkiantį savo kambaryje, matyt, pervargusį nuo kiaušinio sūdymo. Vidas jį prižadino ketindamas susikivirčyti ir išrėkti, kad tai bus paskutinė jų kūrybinio bendradarbiavimo diena. Meistras pašoko iš lovos.
       – Jūs teisus, visiškai teisus, – atsakinėjo į Vido bambėjimą, – štai po dešimties minučių būsiu pasiruošęs, – lakstė po kambarį visai pamiršęs reumatą, kaulų gėlimą ir senatvę.
       Suvokimas, kad jaunajam kolegai pridarė tiek nemalonumų, staiga prislopino visas jo ligas. Vidas niršulingai graibstė įrangą, krovėsi ant pečių visą technikos senienų muziejų, nes Pardžikas savo trisdešimt penkerių metų senumo kameras atkakliai atsisakinėjo pakeisti naujomis, tobulesnėmis ir lengvesnėmis, tvirtino, kad jos visai ne geresnės, net ir blogesnės, padarytos tik tam, jog kiekvienas piemuo galėtų užsiimti fotografija.
       Pardžikas skuodė įkandin Vido ir mėgino jam įsiteikti.
       – Aš iš tiesų apgailestauju. Bet ar žinote, į ką panašios senyvo žmogaus smegenys? Tai, nuo ko kas rytą atsilaisvina jūsų viduriai, aš nešioju galvoje! Teisingai daro žmonės Negotinskos krašte nuvesdami senius į girią, padeda jiems ant galvos kepalą duonos – ir trakšt kirviu! „Ne aš tave nužudžiau, o šis duonos kepalas.“ Tai jau seniai reikėjo man padaryti. Patikėkite, tiesą jums sakau! O Dieve, man taip nepatogu, kad suteikiau tokių nemalonumų. Štai, štai, nuotraukas per pusvalandį padarysiu. Jūs tik padėkite tas geležtes tenai ir eikite į viešbutį, pailsėkite, žinau, kad pavargote nuo manęs. Ar dar turite pinigų? Jeigu neturite, duosiu. Eikite, išgerkite kavutės, nusiraminkite. Ai, Perai, Perai, nevykėli, ką tu pridirbai...
       Vidas nuleido ant žemės nešulius:
       – Kada pagaliau liausitės! Ką jūs galvojate? Kad fotografija – mano gyvenimas? Ne, manęs net nedomina, ką čia pliurpiate! Visiškai nedomina ir paprašyčiau patylėti. Norėčiau pasiklausyti paukštelių trelių arba meškos riaumojimo, o ne jūsų tarškimo.
       Aštuoniasdešimt penkerių metų rūmų fotografas liūdnai pažvelgė į Vidą ir ašarojančiom akim pasakė:
       – Kaip pasakysite. Tik nepykite ant manęs.
       Nuo tos akimirkos Petaras Pardžikas nepratarė nė žodžio ir maždaug ketvirtą valandą padarė paskutinę nuotrauką. Tuo metu Vidas sėdėjo ant kažkokio kelmo per dešimtį metrų nuo senojo fotografo, vieną po kitos traukė cigaretes bergždžiai mėgindamas nusiraminti. Jis galvojo apie Dianą ir jos nenorą gimdyti, apie savo nelaimę, kuri prasidėjo tą dieną, kai iki ausų įsimylėjo aštuoniolikmetę gimnazistę ir nusprendė, kad niekada neatsisakys šios meilės. Jis negalėjo jos mylėti visus dvidešimt metų. Veikiau beprotiškas kietakaktiškumas trukdė tai suprasti. Sėdėdamas ant uždengto unitazo, jis adata badydavo prezervatyvų pakelius ir tikėdavo, kad pro skylutę guminėje plėvelėje prasimuš jo meilė. Tai darydamas Vidas jautėsi tikru nelaimėliu, tačiau bent jau manė, kad tai daro dėl kažkokių kilnių tikslų. O dabar jis bebuvo vien nelaimėlis. Širdperša galėjo jį pastūmėti ką nors nužudyti, jei jau neturėjo narsos nusižudyti pats.
       Kai Pardžikas ir Kraljevas įsėdo į baltą golfą, kurį jiems iki projekto „Sveikas svečias – pailsėjęs svečias“ pabaigos užleido Bosnijos Centro komitetas, buvo be dvidešimt penkios.
       – Dovanokite dar kartą, – tarė senis.
       – Viskas gerai, – atsakė Vidas. – Jūs niekuo dėtas, tiesiog mano galvoje visko per daug susikaupė.
       Jiems išvažiuojant isteriškai verkianti moteris, susigriebusi už galvos, išbėgo iš vieno sanatorijos pastato.
       – Atrodo, kad terapijos seansai gali žmogų ir numarinti, – pasakė Vidas.
       – Laimei, laiku išvažiavome, – tarė senasis fotografas ir susigriebė, kad vėl pasakė kvailystę, nes ką bendro jiedu galėjo turėti su tuo, kas mirė mėgindamas gydančiu vandeniu sustiprinti širdį, kuri jau išseko ir kuria reikėjo labiau rūpintis, kai ji dar buvo jauna ir sveika.
       Pardžikas įsivaizdavo baseine gulintį senuką, žvelgiantį į žydras lubų plokštes, iš jo cianoziškai pamėlynavusių lūpų dvelkė ramuma, ta nenatūrali ramuma, kelianti gyviesiems paniką, dėl kurios buvo išgalvotas Dievas bei įsitikinimas, kad po dangaus skliautu yra kažkas vertingesnio nei paskutinis atodūsis. Netrukus tai nutiks ir man, pagalvojo Pardžikas.
       Greitkelis į Zenicą buvo pamėkliškai tuščias. Be milicijos automobilių ir vieno kito karinio sunkvežimio, kelyje nesimatė jokio kito transporto, tai buvo keista, ypač baigiantis ilgam savaitgaliui, kuris prasidėjo Gegužės pirmąją ir truko keturias dienas. Būtų logiška, jei pailsėję žmonės grįžtų namo, studentai vyktų į Zenicą ir Sarajevą, nes rytoj prasideda paskaitos. Tirštėjo prieblanda, pro pakelės namų langus švietė televizoriai, saulės geltonis tirpo už kalnų, o Petaras Pardžikas ėmė snausti. Vidas vis žvilgtelėdavo į jį akies krašteliu; meistro kūnas pakrypdavo į tą pusę, į kurią sukdavo kelias. Koks jis senas, pagalvojo Vidas, tačiau senatvė jo nejaudino. Vidas stengėsi galvoti apie ką nors kitką. Naktį vairuotojui, jeigu jis vienas arba vienintelis nemiegantis mašinoje, svarbu rasti objektą apmąstymams. Tuomet važiuoti malonu, žmogus nugrimzta į melancholiją, lengvą liūdesį, kurį paskui greitai užmiršta. Žmonės, nemėgstantys vairuoti arba važiuoti vieni, automobilyje negali leisti vienai minčiai ilgai ir laisvai sąmonėj pleventi. Vidas ėmė galvoti apie „Haiduko“ ir „Raudonosios žvaigždės“ rungtynes, kurios jau seniai pasibaigė, bet jis nežinojo, kokiu rezultatu. Jei šalia nemiegotų seniokas, Vidas įsijungtų radiją, bet dabar negalėjo to padaryti. Pardžikas atsibustų ir galbūt vėl pažvelgtų į Vidą vienišos salamandros žvilgsniu, kuris pribloškė Vidą, kai jie kopė į uolos viršūnę. Kai Pardžikas mirs – po metų, dvejų ar penkerių – jis, perskaitęs nekrologą rytiniame laikraštyje, prisimins tą žvilgsnį ir jausis kaltas.
       Užuot įjungęs radiją, Vidas pabandė prisiminti visas matytas „Haiduko“ ir „Raudonosios žvaigždės“ rungtynes. Per trisdešimt metų pasikeitė gal dešimt futbolininkų kartų. Ateidavo ir išeidavo vis nauji talentai, daugelis prasigerdavo. Šauniausi žaidėjai vilkėjo marškinėlius su numeriais devyni ir dešimt, „Haiduke“ – Jurica Jerkovičius, „Žvaigždėje“ – Jovanas Ačimovičius, atsisveikinimo rungtynės, puokštės gėlių, krištolinės ir sidabrinės taurės, ašaros ir skandavimai… Džajičius, geriausias žaidėjas, kurį kada nors yra matęs Vidas… „Haiduko“ vartininkas Meškovičius, sirgęs vištakumu ir blogai gynęs vartus per rungtynes, kurios vykdavo vakarais… Finalas maršalo Tito taurei laimėti, prezidento pasiuntiniai garbės ložėje, džiaugsmo ašaros, vyriausias žaidėjas bučiuoja taurę, komentatorius jau dešimtą kartą kartoja tuos pačius žodžius: „Brangiausias trofėjus… Atsarginiai žaidėjai, per paskutines dešimt minučių išėję į futbolo aikštę – Mijačius, Matkovičius, Dramičaninas, Boškas Kaiganičius...“
       Žaidėjų karjeros trumpesnės už gyvenimus. Per trisdešimt metų nugyvenamas šimtmetis, apie kurį Vidas štai gali mąstyti važiuodamas naktį tuščiu plentu per Bosniją, Vrbasą, pro mažučius bosniškus kaimelius, kuriuose gal dvidešimt trobų ir mečetė kalvos papėdėj. Vidą apėmė keistas jausmas: tarkim, Dalmatijos gyventojai yra pajūrio žmonės ir jiems nesunku pabėgti iš gimtųjų miestų ir miestelių, visam laikui išvykti į Australiją, Naująją Zelandiją, o bosniai lieka kur gimę, jie šimtmečiais nekeičia gyvenamosios vietos ir kitiems kelia vos juntamą panieką, kartkarčiais ir atvirą neapykantą, mat jie paiki ir riboti žmonės, nueiti dvidešimt kilometrų nuo namų, tai yra nueiti tiek, kai jau nematyti gimtųjų namų stogo, jiems jau toli. Tačiau jie laimingi, nes gyvena pakankamai toli vienas nuo kito, net stadionuose nerėkauja kartu, o paskirai mėto replikas priešininkų žaidėjams, pasakoja anekdotus, išjuokia šleivakojus sportininkus, žemakaktį centrinį puolėją.
       Jei Vidas gyventų šičia, fotografuotų ne vėžiagyvius, o tuzinus senų šlepečių ir išsiklaipiusių batų, sustatytų prie bosnių namų slenksčių. Gali pamanyti, kad bosnių tiek daug, kiek ir kinų, o iš tiesų jie tiesiog niekada neišmeta seno apavo – palieka jį prie laukujų durų, apsiauna juo išeidami į kiemą arba krautuvę kitapus gatvės.
       Taip mintis varinėdamas nuo futbolininkų iki bosnių ir jų trobų žydra šviesa nušviestais langais, Vidas Kraljevas išvydo milicininką, iškėlusį švytintį ženklą „Stop“. Jis sulėtino greitį ir pasuko į žvyruotą kelkraštį. Pardžikas atsimerkė ir negalėjo susivokti kur esąs. Vidas nuleido langą, ūsuotas tamsaus gymio milicininkas pasilenkė, sukrutino lūpas ir tarsi nurijo kukulį.
       – Kas atsitiko? – paklausė Vidas.
       – Nieko, tik prašau jūsų, būkite atsargūs, – sumurmėjo milicininkas, o jo skruostais ritosi ašaros.
       – Taip, žinoma, juk naktis, – atsakė susijaudinęs Vidas ir vėl pradėjo važiuoti.
       – Šiandien visi pakvaišo, – žvilgtelėjo į Pardžiką, o šis gailiai nusijuokė:
       – Jis pamanė, kad mes žinome, o mes, pasirodo, nieko nežinome...
       – Apie ką jūs kalbat?
       – Nesu visai įsitikinęs, jaunuoli, bet manau, kad mirė paskutinis mano karalius ir valdovas.
       Tik tada Vidui dingtelėjo mintis, net kelius pakirto. Visus šiuos mėnesius jis nė nepagalvojo, kas bus, jeigu Tito mirs, o jis tai turėjo pajusti, kaip pajuntama naktis prieš atodrėkį ir visi apie šį galvoja.
       – Tai neįmanoma! – riktelėjo jis nuoširdžiai, kaip turguje apsiperkanti namų šeimininkė.
       – Manote, neįmanoma? Na ir aš taip maniau, kai buvo nužudytas karalius Aleksandras. Fotografavau jo kūno Splito pakrantėje laukiančią minią. Ar žinote, ką įamžinau? Baimę! Nieko daugiau. Tiktai baimę. Žmonės verkia, o iš tiesų jie bijo, šitas milicininkas irgi bijo. Jis norėjo, kad padėtume bijoti, štai ko jis norėjo. Jūs turėjote išlipti iš automobilio, apsikabinti su juo ir pasakyti: „Viskas bus gerai, brolau“! Tuomet jis būtų atsakęs, kad turi žmoną ir tris vaikučius, tačiau Tito jam svarbesnis. O ar žinote, kas yra keisčiausia? Tai, kad jis iš tikrųjų taip galvoja. Jis galėtų paaukoti savo vaikus, kad tik Tito būtų gyvas. Supratęs, kad taip manė ne iš meilės, o iš baimės, jis pasiustų. Tai štai kaip. Ir nesakykite: „Ką tu, seni Perai, pats nebežinai, ką šneki“, nes aš žinau. Tai patikrinta ne vieną sykį. Keisti yra žmonės, jie greitai sulaukėja. Taip, jaunasis kolega, mirė Tito, paskutinis mano karalius! Man nebaisu, tik nusiminiau. Nes jis man – paskutinis. Tik atsitiktinumas lėmė, kad pirma mirė jis, o ne aš. O jūs būkit budrus. Jūs – jaunas, jums teks išgyventi dar ne vieną šitokią naktį.
       Vidas troško, kad Pardžiko žodžiai būtų viso labo tik jo rytinės beprotybės tęsinys. Jis įjungė radiją. Grojo kažkokia niūri – liūdnų styginių ir baugių didžiulių būgnų – muzika. Vidas keitė radijo stotis, tačiau visur skambėjo tas pats rekviem. Tik vienu dažniu pro elektromagnetinių bangų, kurios ritosi per Bosnijos kalnus, traškėjimą buvo girdėti tolimas kažką itališkai suokiantis moters balsas.
       – Štai, matote, – tarė Petaras Pardžikas, ir tai buvo paskutiniai žodžiai, ištarti baltame tarnybiniame Bosnijos ir Hercegovinos Centro komiteto informavimo komisijos golfe.
       Automobilis arba užvažiavo ant tepalo dėmės, arba, aplenkdamas duobelę asfalte, padarė staigų posūkį – tai niekada nebus tiksliai nustatyta, nes milicija apžiūrą atliko paviršutiniškai, tai buvo pateisinta objektyviomis aplinkybėmis, visuotiniu sumišimu dėl maršalo Tito mirties. Trumpai kalbant, golfas nuslydo į priešinio eismo juostą, kuria kaip tik tuo momentu važiavo autobusas iš Zenicos į Tesličių. (Vairuotojas Stipas Valjanas nespėjo sustabdyti autobuso ir įsirėžė į Vido vairuojamo automobilio šoną; autobusas vilko ir traiškė golfą maždaug dvidešimt metrų, kol pagaliau sustojo. Stipas Valjanas galva pramušė priekinį autobuso stiklą, minutei ar kelioms neteko sąmonės, paskui kraujuojančia galva išlipo iš autobuso. Jis buvo visiškai vienas, nes nevežė nė vieno keleivio. Vairuotojas Valjanas paklausė stoties viršininko, ar važiuoti toliau, ar nutraukti reisą. Jam atsakė, kad tokiu laiku jų darbo kolektyvui svarbiausia, jog autobusų eismas nesutriktų, nes kiekvienam darbo žmogui bei piliečiui turėtų būti šventa pareiga saugoti brangiausio tėvynės sūnaus atminimą. O kaip saugomas atminimas? Ogi taip, kad gyvieji tęsia didvyrių pradėtus darbus. Taigi ši žemė sukurta iš prisiminimų ir dėl šios priežasties Stipas Valjanas vairavo tuščią autobusą į Tesličių.)
       Stipas nušliaužė prie golfo vairuotojo, kuris sėdėjo metalo laužo krūvoje, geležys buvo persmeigusios jam pilvą ir kairę ranką. Tačiau jis neatrodė sužeistas, veikiau galėjai pasakyti, kad geležys kyšojo iš jo kūno lyg vienišos pušys, augančios ant uolos virš Neretvos upės kanjono. Vidas stipriai sukruvinta galva nusišypsojo tarsi seniai pažįstamam, paskui sukrutino lūpas, norėjo paklausti, ar iš tikrųjų Prezidentas mirė, bet lūpos neklausė, gerklėje dingo balsas, apatinis žandikaulis buvo lyg privirintas prie viršutinio. Vidas nuoširdžiai nustebo ir ši nuostaba buvo paskutinė būsena jo gyvenime.
       Po pusvalandžio atvyko milicija ir greitoji pagalba. Stipas Valjanas tris dienas praleido Zenicos ligoninėje, paskui buvo pakviestas į Valstybės saugumo komitetą Sarajeve duoti parodymų, – visų avarijų, į kurias patekdavo partijos arba valstybės automobiliai, aplinkybes tirdavo ši tarnyba. Visą gegužę prasirgęs, Stipas nuo birželio pirmos ėmė važinėti savo maršrutu. Keičiantis orams jam imdavo mausti galvą, šis maudimas, jei užmiršim romią Vido Kraljevo šypseną, buvo vienintelė išgyventos nelaimės pasekmė.
       O ta šypsena Stipui pasirodydavo sapnuose ir ilgus metus jį ramindavo, vargšas vairuotojas niekaip negalėjo suprasti, kokios dvasios jį apsėdo, kad iš baisaus įvykio teprisimena gerą ir švelnią vyro šypseną.
       Tai, kas liko iš šlovingojo Jugoslavijos fotografo, jam gal teprilygo Skriginas, Dabacas bei Afričius, ir jo perspektyvaus asistento, kuris, kaip buvo rašoma nekrologuose, savo negausiais, bet ypatingais darbais sukūrė vieną įspūdingiausių jugoslavų moderniosios ir eksperimentinės fotografijos krypčių, trys Zenicos geležinkelio darbuotojai, dirbdami suvirinimo aparatu visą naktį mėgino ištraukti iš sukiužinto automobilio. Milicininkai prikėlė juos iš miego ir patinusius, pagiringus atvežė į avarijos vietą, kad atliktų šį darbą, antraip būtų reikėję laukti specialaus ekipažo iš Sarajevo, jis atvyktų tik paryčiais. Kiltų tarprespublikinis skandalas, mat žmonės iš Belgrado Meno akademijos atkaktų anksčiau nei iš sulamdyto automobilio būtų ištrauktas jų profesoriaus pensininko ir ilgamečio dekano Petaro Pardžiko kūnas, todėl trys geležinkelininkai, prižiūrimi to paties ūsočiaus milicininko, darė tai, ko niekada gyvenime nebuvo darę. Vyrai dūsavo ir kažką murmėjo, tamsoje kibirkščiavo acetileninės žiežirbos, kurių žydras spindesys buvo tos pačios prigimties kaip ir televizorių ekranų. Jos pirmąsyk Bosnijos kelių istorijoje švysčiojo automagistralėje iki pat ryto.
       Pirmą valandą nakties Reginos Delavalės virtuvėje suskambo telefonas. Ji nenorėjo keltis ir pusiaumiga laukė, kada skambutis nutils. Jis nutildavo ir tuojau vėl imdavo čirškėti. Budintis inspektorius iš Maglajaus milicijos posto maždaug penkiolika kartų rinko numerį, kurį jam pranešė iš Sarajevo, kol pagaliau atsiliepė senos moters balsas.
       – Maglajaus milicijos postas trukdo. Ar tai Dianos Kraljevos numeris?
       Regina sustingo iš baimės, jai net toptelėjo pasakyti, kad skambintojas ne ten pataikė, nes kam milicijai ieškoti Dianos.
       – Taip, – vis dėlto tarė.
       – O kas esate jūs? – paklausė balsas, nepalikdamas galimybės neatsakyti ar sumeluoti.
       – Aš jos motina, – prisipažino Regina.
       – Privalau jums pranešti, kad jūsų žentas Petaras Kraljevas pateko į avariją greitkelyje Tešanis–Zenica ir žuvo vietoje.
       Regina laikė ragelį ir tylėjo. Jeigu ji neprabils, gal tai, ką išgirdo, nebus įvykę.
       – Ar jūs girdite mane?
       – Taip, – atsakė Regina.
       – Tuomet priimkite mano užuojautą, – pasakė balsas, ir telefono ryšys nutrūko.
       Regina atsisėdo ant taburetės ir alkūnėmis, kurios tapo sunkios lyg alavinės, atsirėmė į stalą. Nežinojo, ką daryti. Nugyvenusi septyniasdešimt penkerius metus, ji dar nebuvo atsidūrusi tokioje situacijoje. Gal pirmiausia reikėtų apsiverkti ir tada nueiti pas Dianą, bet ar išdrįs ją pažadinti? Ar pradėt spiegti jau prie jos miegamojo durų, ar tykiai įeiti ir ją kalbinti, purtyti už peties? Ji nežinojo, kaip pasielgti, ir jeigu bet kuri kita jos vietoje paprasčiausiai pultų į neviltį ir iš didžiulio nusiminimo bei įniršio, kad kaip tik jai teko šitokią nelaimę išgyventi, imtų rėkti, tai Regina sėdėjo, dėbsojo į tris pakabintus virtuvinius rankšluosčius ir kartojo:
       – Ak, vargšas Vidas, vargšas vaikas...
       Jai atrodė, kad šie žodžiai dabar tinkamiausi. Iš tiesų ji mielai vėl atsigultų į lovą ir tik rytą pradėtų galvoti apie tai, ką išgirdo, tačiau taip pasielgti būtų buvę nežmoniška.
       Ji prisėdo ant Dianos lovos krašto ir dukra, dar nespėjus jos paliesti, nubudo.
       – Vidas mirė.
       – Ne Vidas, motin, o draugas Tito, – ramiai tarė Diana.
       – Vidas. Jis žuvo Bosnijoje. Vidas, dukra, Vidas. Ką tik pranešė telefonu.
       Diana pašoko it mechaninė lėlė; spoksojo į motiną niekaip nesuprasdama, ką ši jai sako.
       – Kas pranešė?
       – Bosnijos milicija.
       – Iš kur jie žino? – bukai žvelgė į Reginą, vildamasi, kad motina nei šį, nei tą išsigalvojo.
       Ji pyksta, nes nemyli Vido, ji nemylėjo nė vieno Dianos vaikino ir nė vieno vyro, kuris prisiglausdavo jų namuose.
       – Įvyko avarija ir Vidas dabar negyvas, vaikeli mano, – tarė Regina taip rimtai, kaip niekada nekalbėdavo, jos balsas skambėjo lyg televizijos diktorės.
       – O Dievulėliau! – Diana išskėtė rankas ir tvirtai apkabino senutę, ilgai jos nepaleido ir nieko negalvojo, galvoje sukosi tik mintis, kad kažką pamiršo ar pametė, bet niekaip negalėjo prisiminti ką. Gal raktus, kai ieškojo rankinėje smulkių?..
       Vidą palaidojo gegužės šeštą senose kapinėse už miesto, tarp nupilkėjusių akmens plokščių su įrašytais seniai mirusiųjų vardais. Jo kapas, kai žiūrėjai iš tolo, atrodė kaip vienintelė gėlių ir žalumynų oazė vidur pilkos ir akmeningos dykumos.
       Diana stovėjo tarp vyresniųjų Vido brolių, jų buvo šeši, visi buvo apsirengę vienodais juodais drabužiais, ryšėjo kaklaraiščius; atrodė kaip apsiverkę Neapolio ginklų kontrabandininkai ir tik apykaklės, ant kurių bireno pleiskanos, griovė šį įspūdį, darė juos tais, kas iš tikrųjų buvo. Diana vienintelė neverkė; gniaužė delnuose baltų rožių puokštę ir tarpukojy juto tokį dilgčiojimą, kokį pajusdavo, kai Vidas vidurnaktį dvi dienas neskustais šeriais nuslinkdavo žemyn ir, nepaisydamas Dianos kikenimo, imdavo daryti tai, kas pažeisdavo jos meilės supratimą. Tai, ką Diana padarė vonioje, kėlė jaudulį, dabar ji suvokė tai kaip pirmą veiksmą istorijos, kuri turi baigtis kapinėse. Vargšas Vidas, mąstė ji, kaip jis nustebtų pamatęs arba pirštais palietęs jos nuskustą kalvelę, nustebtų labiau negu išgirdęs, kad ji nėščia, ir nežinia, kaip tada Vidas savo galvoje suderintų jos motinystę ir tai, apie ką daugiau svajojama, mažiau kalbama.
       Jos mintys veržėsi iš kapinių, ji stengėsi nežiūrėti į Reginą, stovinčią greta Vido motinos, tetos Nusretos. Regina vis graibstė ją už parankės, guosdavo, kai ji pravirkdavo ir imdavo pati raudoti, kai ana liaudavosi. Regina elgėsi su ja kaip geriausia draugė, kaip sesuo nelaimėje, nors šiaip ją niekino tiek dėl jos „turkiško“ vardo ir elgesio, kurio švelnumas ir diskretiškumas buvo priešingas Reginos prigimčiai, tiek dėl to, kad ji pagimdė ir užaugino septynis sūnus, tai Reginą žeidė iki pat sielos gelmių ir vertė valandų valandas aptarinėti Nusretos fiziologiją ir būklę organo, pro kurį išlindo tiek daug vaikų. O kai Vidas būdavo namie, ji imdavo laidyti pasišlykštėtinas aliuzijas apie žento motiną. Tokiais atvejais Diana dažnai keldavo skandalą, mėgindavo sugėdinti arba jėga nutildyti motiną, bet – tuščiai. Nusreta buvo viena iš įkyriųjų Reginos minčių. Regina apie musulmonų gimdyves išvedė visą teoriją, pagrįstą laikraščiuose perskaityta ar per televiziją matyta medžiaga, kur žmonės musulmoniškais vardais ir pavardėmis būdavo parodomi kaip žiaurūs kariai, o jų primityvios žmonos gimdydamos užpildydavo karuose patirtas netektis. Tačiau laidojimo ceremonijoje Regina lyg niekur nieko vis apsikabindavo Nusretą kaip artimiausią giminaitę.
       Po laidotuvių žmonės patraukė į viešbutį „Otrant“, kur Vido broliai jau buvo rezervavę ilgą pietų stalą, mat gali užsitraukti nelaimę, jei iš kapinių iškart eisi namo. Mirtį reikia palikti kur nors pakeliui, geriausiai – karčemoje, kur apsvaigusi nuo alkoholio giltinė prikibs prie ko nors kito, o velionio šeimą, jos gailėdama, kuriam laikui paliks ramybėje. Dianai buvo paskirta vieta prie stalo galo, kur ji vėl buvo apsupta Vido brolių, vadinančių ją tik „mūsų jaunamartė“ ir žvelgiančių į ją kaip į amžiną našlę. Jie ją gerbs, rūpinsis ja, kol ji vėl ištekės ir taps didžiausia jų prieše, nes ištekėdama paniekins mylimojo atminimą, kurio vertė prilygsta tik jos našlystei visą gyvenimą. Diana tai jautė ir troško kuo greičiau išsprukti namo, bet niekaip nepavyko, nes kone visi sakė kalbas Vido garbei. Pusė stikliuko karčiosios iš Čitluko nupilama ant žalio viešbučio kilimo – velionio siela irgi turi būti pagirdyta, kita pusė išgeriama vienu mauku. Geria vyrai, moterys, seniai ir vaikai. Ir Nusreta, su ja, žinoma, ir Regina, kuri išlenkusi penkis stikliukus rakijos tapo tokia girta, kad atsistojo, iškėlė rankas, nuramino publiką ir paskelbė:
       – Pasakysiu jums tai, ko nė velionis nežinojo, bet vakar turėjo sužinoti, vargšas vaikas, atleisk jam, Dieve. Jaunamartė nėščia. Diana nešioja Vido kūdikį!
       Pastaruosius žodžius ji rėkte išrėkė ir drėbėsi ant kėdės. Visi velionio broliai sužiuro į našlę, ši nudelbė akis ir laukė, kada po jos kojomis prasiskirs grindys.
       Petaras Pardžikas buvo palaidotas diena vėliau Įžymybių alėjoje Belgrade. Laidotuvėse dalyvavo karinis orkestras, Jugoslavijos kultūros ir visuomenės elitas. Politikų buvo mažai, jie, matyt, taupė jėgas poryt įvyksiančioms maršalo Tito laidotuvėms, užtat iš Sarajevo atvyko aukštų partijos pareigūnų delegacija, vadovaujama draugo Feizičiaus, kuris prie atidengto karsto kalbėjo apie paskutinį ir neužbaigtą didžiojo fotografo bei veiklaus žmogaus darbą. Velionis sudegęs gyvenimą paaukodamas menui ir darbo klasės idealams, ateities kartos privalančios niekada neužmiršti Petaro Pardžiko bei visų žinomų ir nežinomų didvyrių, kurie prie Sutieskos ir Neretvos, Kozaros ir Romanijos kalnuose padėjo galvas už mūsų socialistinės sąjungos pamatus.
       Po Feizičiaus su velioniu atsisveikino Pardžiko draugai, meno kritikai ir profesoriai, o paskui – skambant Internacionalui – karstas buvo nuleistas į kapą.
       Beje, apie Pardžiko mirtį spauda ir televizija tik trumpai informavo, mat sunku buvo rasti vietos dar vienai užuojautai šalia tos didžiausios, be to, jeigu Pardžiko mirčiai būtų skirta daug gailesčio žodžių, galėjo kilti visokių įtarimų. Tačiau apdovanojimai už įnašą į meninę fotografiją iškėlė jo vardą ir jis nebus užmirštas net po komunizmo žlugimo bei Jugoslavijos iširimo. Tai – teisinga, nes Pardžikas vienodai gerbė visus valdovus, visas valstybes ir politines sistemas.
       Po laidotuvių buvo nuspręsta meistro paskutinio asistento našlei išmokėti vienkartinę pašalpą, kuri sudarė vidutinį metinį atlyginimą Jugoslavijoje.
       Tito laidotuvių dieną, kai lauke gaudė sirenos ir pro atidarytus langus kaimynų televizoriai liejo į gatvę Lenino maršo garsus, Regina su Diana sėdėjo priešais užantspauduotą ir į mėlyną popierių supakuotą televizorių. Mat motina, nepaisydama dukters prieštaravimų, išsikvietė atitinkamą savivaldybės tarnautoją, kad šis supakuotų televizorių gedulo laikui – tai atitiko vietinius papročius. Motina nenorėjo, kad mieste pasklistų kalbos, jog Regina Delavalė, užuot gedėjusi žento, namie dainuoja ir šoka. Kad ir kaip būtų prisirišusi prie televizoriaus ir pratusi neimti domėn miestiečių bei kaimynų apkalbų, Regina nenorėjo atsisakyti gedulo. Apsivilkusi griežtais juodais drabužiais ir apsigobusi skarele, ji išeidavo į gatvę, priimdavo užuojautas iš pažįstamų ir nepažįstamų, šimtąjį kartą perpasakodavo avarijos, kurioje žuvo Vidas, aplinkybes.
       – Sužinoję, kad mirė Tito, jie skubėjo namo pas artimuosius, taip elgtųsi kiekvienas, ir štai kokia nelaimė, taip, niekada negali žinoti, už kurio posūkio tavęs laukia grabas, – kalbėjo ji ir linkčiojo galvą, o žuvies turguje moterys storais pasturgaliais caksėjo liežuviais siūlydamos jai šviežios žuvies, antai šįryt pagautos jūroje, tegul parneša dukrai, vargšelei, įsčiose nešiojančiai mirusio vyro vaiką.
       Kažkodėl tai, kad moteris pagimdys kūdikį tam, kurio jau nebėra, žmones jaudina kaip dvigalvis veršiukas, negras dramblio galva ar kokios nors cirko atrakcijos. Pagimdyti negyvo tėvo vaiką miestelėnams atrodė įdomiau, negu pagimdyti negyvą vaiką. Kiek mena šio miesto istorija, toks atvejis čia pasitaiko ne pirmą kartą, tačiau naujiena vis tiek atrodo šviežia, regis, ji būtų neįprasta, net jeigu tai nutiktų kasmet. Kūdikis Dianos įsčiose (iki gimdymo dienos nebuvo žinoma, kad jų yra du) miestelėnams buvo kartu ir pavainikis, ir tyrai pradėtas mažasis Jėzus. Štai taip, racionalūs paaiškinimai, pasirodo, neegzistuoja.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt