|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
VITALIJA PILIPAUSKAITĖ
Žurnalistinis romanas:
tarp pseudobiografijos ir
autoterapijos
N a u j a u s i o s l i
e t u v i ų m o t e r ų p r o z o s t e n d e n c i
j o s
1992-aisiais Viktorija Daujotytė knygoje Moters
dalis ir dalia pažymėjo, kad Lietuvoje stiprėja moterų sukurta proza, kad apskritai
lietuvių literatūros klasikos tradicijoje prozininkių daugiau nei poečių1. Po dešimtmečio, apžvelgdama 2003 m. išleistas knygas,
Solveiga Daugirdaitė iškėlė hipotezę, kad paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje
konstatuotą lietuvių moterų prozos krizę pakeitė jei ne kokybinė bei kiekybinė
persvara prieš poeziją, tai bent jau lygiųjų akimirka2. Jos nuomone, toks lietuvių moterų kūrybos
suvešėjimas nėra atsitiktinis, o ženklina naują literatūros raidos
tendenciją, kuri būdinga ir kitiems Rytų bei Vakarų Europos kraštams. Taigi kokia ši
tendencija ir kas jai būdinga? Kokią ją matome Lietuvoje? Pateikti galutinių atsakymų
į šiuos klausimus dabar dar nepavyks, tačiau galima bandyti įvardyti bent keletą
naujausios moterų prozos bruožų ir mėginti juos aptarti.
Nors bendra populiariausių lietuvių autorių knygų
statistika nėra sudaryta, atskiri knygynai, leidyklos nurodo perkamiausias savo knygas.
Tendencijas rodo ir skelbiamų konkursų laimėtojai geriausia 2005 m. knyga
skaitytojai išrinko Jurgos Ivanauskaitės Miegančių drugelių tvirtovę, o
Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A), remdamasi bibliotekų
duomenimis, skaitomiausia rašytoja paskelbė Eleną de Strozzi (dar pretendavo Daiva
Vaitkevičiūtė, J. Ivanauskaitė ir Galina Dauguvietytė). Interneto knygynas www.patogupirkti.lt
platinamų knygų sąrašą skelbia pagal populiarumą, taigi jame atsiskleidžia per
internetą knygas užsisakančių skaitytojų skonis. Apžvelgus
šio knygyno Šiuolaikinės lietuvių literatūros skyriuje3
pristatomas moterų autorių prozos knygas, matyti, kad iš siūlomų populiariausios J.
Ivanauskaitės knygos, aukštai pakilę ir žiniasklaidos reklamuoti ar žurnalistų
dėmesio sulaukę kūriniai (Loretos Anilionytės, Ugnės Barauskaitės, Audronės
Urbonaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės). Nors tarp sąrašo autorių esama ir
akademinės literatūrologijos pripažintų prozininkių (Vidmantė Jasukaitytė, Bitė
Vilimaitė, Birutė Jonuškaitė, Emilija Liegutė, Ema Mikulėnaitė, Astrida
Petraitytė, Birutė Pūkelevičiūtė ir kt.), daug ir naujų vardų (kai kurie jų
pasirodo su meninę kokybę patvirtinančiu Pirmosios knygos ženklu) bei
trivialiosios literatūros kūrėjų.
Apskritai populiarioji proza šiuo metu yra aiškus
skaitančių vartotojų lektūros centras jame puikuojasi pavardės, kurios, Jūratės Sprindytės žodžiais, akademinės sferos žmonėms nėra
maloniausios4, o intelektualioji kūryba yra pasitraukusi
į tokių skaitytojų domėjimosi periferiją. Tai nekeista atsimenant, kad, pasak Jeano Baudrillard'o, nuo šiandien vienintelė tikra
kultūrinė praktika masinė, mūsų kultūra (nebėra jokio skirtumo) yra
manipuliacinė, atsitiktinė, ženklų labirinto praktika, nebeturinti jokios prasmės5. Vertybės, kuriomis disponuoja populiarioji kultūra,
išsidėsčiusios ne vertikalioje egzistencijos, o horizantalioje
gyvenimo stiliaus plotmėje6; kad kūrinys
įgytų vertę vertybių ir estetikos požiūriu, būtina vertikalė7.
Tačiau greičiausiai statistiniam knygų vartotojui vertikalės nereikia. Jam
reikalinga lengvai suvartojama, vienkartinė knyga, kuri neturi užduoti per
daug klausimų, bet, anot Dalios Zabielaitės8,
privalo skaitytojo sąmonėje sužadinti primityvius smalsavimo, sensacijų troškulio
antplūdžius ir taip jį pažadinti iš egzistencinio nuobodulio.
Daug skaitomiausių lietuvių autorių knygų
įvardijamos kaip romanai. Kad romano žanras Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę,
sparčiai ir gana netikėtai išpopuliarėjo, pastebima ir literatūrologų. Anot J.
Sprindytės, svarbiausios romano suklestėjimo priežastys yra tokios: 1) paties
žanro, kaip išplėtotos istorijos, patrauklumas; 2) rinkos konjunktūra, skaitytojų
lūkesčiai; 3) tarybinės okupacijos metais romanams taikyta griežta cenzūra, todėl
Lietuvoje jų sukurta nedaug, tradicija menka, net palyginti su latvių ir estų
literatūra. Todėl dabar romanas prasiveržia nebesuvaldoma jėga: Neparašius romano
gyventi gėda. Romanus rašo poetai, žurnalistai, muziejininkai, šoumenai, redaktoriai,
scenaristai, buvę kaliniai ir t. t. <
> Tai smagus žaidimas būti romano
apsėstaisiais. Netenka abejoti romanas Lietuvoje kelia infekcijos protrūkio
įspūdį. Ir nepanašu, kad ši infekcija būtų išgydoma. Žodžiu,
visiškas apsiromaninimas9. Padėtis staiga apsivertė: XX
a. pabaigoje, anot S. Daugirdaitės, net tada, kai apimtimi ir
struktūra kūrinys galėjo būti laikomas romanu, moterys laikėsi įsikibusios apysakos
termino10, o dabar tradicinius didelės apimties naratyvus
keičia kartais ir apysakai neprilygstantys kūriniai, pavyzdžiui, fragmentiška,
skaidyto siužeto Undinės Radzevičiūtės knyga Strekaza.
Kas labiausiai krinta į akis skaitant, o kartais tik
perverčiant naujausius lietuvių moterų sukurtus romanus? Pirmiausia jie, ypač
populiarieji, vis daugiau susiję su socialiniu kontekstu, t. y. veikėjai, veiksmas,
siužetas įkurdinami mūsų gyvenamajame laike ir erdvėje (globalizacijos procesai
priartina net tokias šalis kaip Indija ar Tibetas; kartais jos rodosi geriau pažįstamos
nei, pavyzdžiui, tradicinė Lietuvos kaimo erdvė, kurios
populiariojoje literatūroje beveik nebeliko11). Antra,
išleidžiama vis daugiau knygų, kuriose pateikiami pačios autorės (neva) patirti
įvykiai. Iš internetinio knygyno pasiūlos matyti, kad dažniausiai tokios knygos
susijusios su kelionėmis ar emigracija į kitas šalis, ten patiriamais meilės
nuotykiais ir išbandymais (pavyzdžiui, Indrės Janušytės Rožių sala, Eglės
Černiauskaitės Visos Italijos dulkės), arba su ypatingomis (moters) gyvenimo
situacijomis (Ugnės Barauskaitės Dešimt nėštumas, Audronės Urbonaitės
Posūkyje neišlėk liga, Zitos Čepaitės Neapšviestas kelio ruožas
kalinių likimai bei nelaiminga meilės istorija). Čia prisimintina S. Daugirdaitės
mintis, kad moterų literatūros ima gausėti ir dėl to, jog literatūra yra iš tų
kultūros sričių, kur moterys gali reikštis laisviau rašymui reikia gyvenimo
patirties, kuri neįgyjama niekaip kitaip, tik gyvenant. Tiesa, popkultūros įtakos esama
ir čia leidyklai parankiausia reklamuoti romanistę, kuri būtų jauna, simpatiška
ir debiutuojanti (literatūriškai nekalta); tuo pat metu
pageidautina įvairiapusės erotinės patirties aprašymo12.
Įdomu, kad atsiranda ir vyrų kuriamos tokio tipo
romanistikos klaipėdiškis Linas Jegelevičius 2006 m. pristatė knygą Nuogas
prieš jus, kuri, pabrėžė autorius, yra visiškai autobiografinė, atvira, todėl
skandalinga jaunas vyras aprašo ne tik savo darbą Amerikoje (kruizinis laivas,
klubai), bet ir seksualinę orientaciją (gėjus) bei patirtis. L. Jegelevičius, dirbęs
Lietuvoje žurnalistu, sako neišgalvojęs veikėjų, situacijų, pasakojęs viską taip
kaip dienoraštyje, nepridengdamas apsauginiu fikcijos sluoksniu. Galbūt ši knyga bus
naujas riboženklis, naujų tendencijų vyrų literatūroje pranašas?
Taigi naujausios moterų prozos padėtis Lietuvoje
įvairialypė: daugėja moterų kuriamos prozos, stiprėja jų kūrybos tradicija, tačiau
kol kas dar nematyti, ar ir kokybės, ar tik kiekybės požiūriu. Be literatūrologijos
pripažintų, vertinamų prozininkių, tokių kaip V. Jasukaitytė, B. Vilimaitė, be
garsiausių populiariosios literatūros kūrėjų, pavyzdžiui, J. Ivanauskaitės,
išleidžiama vis daugiau įvairių profesijų atstovių sukurtų knygų, kurios
skaitytojų dėmesį dažniausiai pritraukia reklamos akcijomis ir skandalingomis temomis,
autobiografiškumo, egzotiškų patirčių elementais. Tokios knygos vertinamos
prieštaringai kaip trivialioji literatūra praleidžiamos pro akis literatūros
kritikų, tačiau mėgstamos skaitytojų daugumos; jų populiarumą gerokai padidina ir
pasirinktas romano žanras, nors šie tekstai nuo meninės literatūros dažnai krypsta į
publicistinio diskurso pusę, todėl literatūrologų vis dažniau įvardijami kaip
žurnalistiniai.
Tokio žurnalistinio romano žanro, įsikūrusio
intelektualiosios ir trivialiosios literatūrų paribiuose, kur žodžio kokybės bei
gylio svarba menksta, o siužeto, intrigos, pasakojimo didėja, užuomazgų galima
įžvelgti ankstesnėje J. Ivanauskaitės, Z. Čepaitės prozoje, o naujausiuose šių
prozininkių romanuose ši tendencija ryški ir turinio (dėmesys sutelkiamas į tokias
problemas kaip simuliakrinės tikrovės įtaka, medijų pasaulio diktatas žmogaus
gyvenimui, ryškinami socialinės tikrovės skauduliai moterų prostitucija, moterys
kalėjime ir pan.), ir kalbos lygmeniu (publicistinis stilius ir jo klišės, žargono,
šnekamosios kalbos intarpai, reklamos stilistika). Naujausi J. Ivanauskaitės romanai
tiesiog konstruojami sekant žiniasklaidos aktualijas, gyvenant jų programuojamu ritmu.
Juk, anot Regimanto Tamošaičio, žurnalistiniai romanai panašūs
į didelį laikraštį, jie kuriami kaip paralelūs žiniasklaidos pasauliui, pulsuoja
dienraščių ir televizijos aktualijomis13. Jie rašomi
taikantis prie vartotojo, t. y. vidutinio pirkėjo skonio, kuris alksta tikro
gyvenimo. Santykis su tikrove juos iškelia iš meninės literatūros žanrų: tikrovė
čia skleidžiasi ne poetinių, metafizinių transformacijų gelme, o plačiai
apimančiais, fiziškai apčiuopiamais visuomenėje vykstančių procesų, dabarties
papročių, madų, būsenų aprašymais. Tam tikra žurnalistikos šaknų
fenomenologija yra metafizinė. Ji išreiškia suklastoto laiko epistemologiją ir etiką.
Žurnalistinis pateikimas formuoja ekvivalentinio momento laikiškumą. Viskas yra
maždaug vienodos svarbos, viskas vienadienėje plotmėje. <
> Žurnalistinė rega
maksimaliai paveikiai išaštrina kiekvieną įvykį, kiekvieną individualią ir
socialinę konfigūraciją, bet galanda vienodai. <
> Paradoksalu, bet ši
vaizdaus aktualumo monotonija veikia kaip anestetikas. Iš didžiausio grožio ir
didžiausio siaubo baigiantis dienai telieka skuteliai. Mes vėl
sveikutėliai ir nekantriai laukiam rytinės laidos14.
Pagal tokius principus sukurti romanai panašūs į populiarias televizijos pokalbių
laidas ar moterų žurnaluose spausdinamas nepakartojamas gyvenimo istorijas. Jie
išplečia žurnalų siužetus ir kartu degraduoja romano žanrą. Pasak
Frederico Jamesono, visa šiuolaikinė mūsų visuomeninė sistema praranda gebėjimą
grįžti į savo praeitį ir ima gyventi nuolatinėje dabartyje, nuolatinėje kaitoje15, o žurnalistinis diskursas kaip tik ir ženklina dabarties
tikrovę. Ši sąsaja dvikryptė: žurnalistika žvelgia į tikrovę, o tikrovė diktuoja
žurnalistinius tekstus. Kad žurnalistiniai romanai naujas
reiškinys ne tik Lietuvos literatūriniam pasauliui, rodo D. Zabielaitės16
aptarta prancūzo Frederico Beigbederio kūryba.
Žurnalistiniuose romanuose paprastai atkuriamas
autoriui pažįstamas pasaulis kaip asmeninės patirties faktas, dirbant radijo, TV,
laikraščio redakcijoje, viešųjų ryšių tarnyboje, reklamos agentūroje ir pan. Tarsi rašytojas matytų: tekstą rašo pats gyvenimas, o aš tik
užrašau17. Kad iš tiesų neretai
tokio žanro knygos rašomos žurnalistų ar reklamos, ryšių su visuomene specialistų18, rodo ir bendrieji polinkiai: U. Barauskaitė dirba radijo
stotyje ir rašo moterų žurnalams, U. Radzevičiūtė dirba radijo stotyje, J.
Ivanauskaitė rašo moterų žurnalams, A. Urbonaitė dienraščio žurnalistė.
Viena ryškiausių žurnalistinių romanų bei
apskritai populiariosios prozos ypatybė dėmesys kūnui, ypač seksologinis, kaip
stiprėjanti tendencija išskirtas ir V. Daujotytės, S. Daugirdaitės. Pats savaime
atvirumas kūnui literatūroje nėra nei smerktinas, nei pavojingas, tačiau tam, kad
taptų vertingas, kūnas turi būti neatsietas nuo metafizikos, nuo bendrų žmogiškųjų
klausimų plotmės. Kūno kalba gali vystytis tik kūno ir
dvasios-sielos, žmogaus ir pasaulio kūno sankirtose ir sankryžose19,
teigia V. Daujotytė. J. Ivanauskaitės kūryba yra ta riba, nuo kurios kūniškos
patirtys lietuvių literatūroje imtos vaizduoti vis atviriau. Naujausiuose šios
prozininkės romanuose kūno taip pat labai daug, išviešinamos (gana drastiškai)
seksualinio išnaudojimo temos (Placebe esama pedofilijos motyvo, Miegančių
drugelių tvirtovėje pasakojama apie lietuvių prostituciją užsienyje, kaip ir A.
Urbonaitės knygoje iškyla tėvo ir dukters lytinių santykių tema), kalbama apie
sunkias moterų ligas (gimdos vėžys), žiniasklaidos formuojamų kūno standartų
poveikį moters tapatybei, neapsieinama be kūniškos sueities scenų. V.
Daujotytė yra citavusi Jurijaus Lotmano mintį, kad laikas, kai seksas tampa itin ryškiu
kultūros dėmesio objektu, yra susijęs su fiziologiniu sekso nuopuoliu, o ne jo
klestėjimu, tada erotinių-seksualinių motyvų vidinė energija senka, erosas
supaprastinamas iki technikos20. Populiariojoje literatūroje
gana dažnai atsispindi tokia seksualinė simbolika spalvinga, bet bevertė.
Įdomi ir A. Giddenso pastaba apie autobiografijos
kaip autoterapijos svarbą potradicinėje visuomenėje, atskleidžianti dar vieną
žurnalistinio žanro populiarumo aspektą. Pasak sociologo, psichoterapeutai moderniam
žmogui, susiduriančiam su tapatybės problemomis, siūlo rašyti dienoraščius,
plėtoti realias ar įsivaizduojamas autobiografijas: Autobiografija,
ypač suprantama plačiąja prasme kaip suinteresuoto individo sukurta užrašyta arba
ne interpretacinė savo paties istorija iš tikrųjų yra asmens tapatumo moderniame
socialiniame gyvenime šerdis21. Rašydami žmonės
išsipasakoja, išsilaisvina nuo vidinių įtampų, nerimo ir vienatvės, perkuria save,
atsiveria; nykstant aukštosios ir žemosios kultūros, žanrų riboms, kai pasikeičia
rinkos sąlygos, išrašytoms autobiografijoms paprasta tapti knygomis. Autobiografinės
žurnalistinio romano ypatybės Regimanto Tamošaičio išskiriamos kaip itin patrauklios
skaitytojams: Tokie apsinuoginimai imponuoja, patraukia. Visa tai žmogiška, daugelio
iškentėta. Personažai artimi mums, bet jie tipiški, sakyčiau, bendražmogiški
kaip kokios schemos. Tarytum kokie kaimynai, gyvenantys už tvoros: įdomu stebėti, kas
su jais atsitinka, bet geriau juos stebėti iš tolo. <
> Lyg
tikros biografijos, lyg meniškumo pretenzijos, kažkoks žurnalistinis gaivalas22. Drąsa apsinuoginti literatūrinėmis formomis, kaip pažymi
R. Tamošaitis, itin būdinga šiuolaikinei lietuvių moterų prozai (mūsų
šiandienos literatūroje jos dažnai yra kur kas drąsesnės nei vadinamoji stiprioji
lytis. Jos nebijo apsinuoginti23). Ši
tendencija greičiausiai susijusi ir su feministinių idėjų perpratimu, pragmatiškojo
feminizmo24 kontekstu, regimu nuo pirmųjų J.
Ivanauskaitės, Z. Čepaitės knygų iki jauniausių autorių prozos (Gabrielės
Klimaitės, Justinos Stučinskaitės).
Kaip gana ryškų šių tendencijų įkūnijimą
galima panagrinėti, pavyzdžiui, pirmąją U. Barauskaitės knygą O rytoj vėl
reikės gyventi. Ji parašyta pirmuoju asmeniu, pasakotoja neprisistato, nei kuo ji
vardu, nei kokio amžiaus yra ar kaip atrodo, tačiau visa tai aiškėja iš romano
siužeto, ar tiksliau patiriamų įvykių, būsenų, jausmų atpasakojimo. Pasakotoja dvidešimt penkerių metų moteris, išsiskyrusi,
dirbanti radijuje, vadinama Barauskaite, taigi turinti pagrindinius autorės bruožus25. Tokia rašymo strategija primena Eglės Kačkutės nurodytą
Vakarų Europos moterų rašytojų naudojamą autofikcijos žanrą, atveriantį
netyrinėtų literatūrinių galimybių (autofikcija tai
kūriniai, kuriuose rašytojai skleidžiasi tikrąja savo tapatybe, tačiau juose esama ir
prasimanytų elementų, trukdančių nustatyti tiesos ir fikcijos santykį26).
Suprantama, U. Barauskaitės pasirinkta išsipasakojimo stilistika daro įtaką
skaitytojams visuomenei žinoma jauna moteris parašo knygą tarsi apie save,
aplinką, draugus, pramogų verslo užkulisius, daugelis vardų bei faktų nepramanyti,
tad kaipgi neperskaitysi?
Dėl autorės pabrėžto autobiografiškumo (knygos
viršelyje: Kaip ir mano herojė, aš dirbu radijuje. Todėl šios istorijos tikrai
galėjo nutikti man. Nors galėjo ir nenutikti. Arba nutikti ne man) į romano
pasakotoją galima žvelgti ne tiek kaip į fiktyvią, kiek kaip į tikrą moterį (tokią
tikrą, kaip moterų žurnaluose, televizijos laidose pasakojamų istorijų
veikėjos), kuri reaguoja į supančią tikrovę, aktyviai veikia joje ir pati yra jos
veikiama. Romanas parašytas elektroninių laiškų forma, ir tai yra pirmoji svarbi
nuoroda į modernaus žmogaus tapatybę. Pasirinkta forma, pasak
Nomedos Gaižiūtės, tėra įmantresnė, modernesnė, komerciškesnė įprasto
dienoraščio forma27, kuri lietuvių literatūroje dar
nebuvo išplėtota. Tačiau elektroniniai laiškai nurodo virtualią erdvę, kurioje
pasakotoja bendrauja su dviem draugais Emiliu ir Kaminskaite (ryšys vienpusis; virtuali
erdvė gana stipriai pakeičia gyvąjį ryšį) ir kur skleidžiasi pagrindinės romano
temos (socialinės kritikos akcentai, tapatybės rūpesčiai, asmeninio gyvenimo
analizė), aplinka (šiuolaikinis pasaulis), laikas (dabartis), kritiškas pasakotojos
(autoriaus) žvilgsnis, būdingi žurnalistiniam romanui.
Vienintelis romano pasakojimą telkiantis centras yra
pati pasakotoja. S. Daugirdaitė yra pabrėžusi, kad vieno
centro nebuvimas galėtų būti moteriško rašymo bruožas: svarbūs yra žmogiškieji
ryšiai, atmosfera, o ne rezultatas28. U. Barauskaitė
rašo kaip tik taip apie gyvenimą, kokį regi: darbą, padriką buitį keičia
kavinės, barai, klubai, o į namus užsuka pažįstami, bendradarbiai, be to, daug
bendraujama telefonu, trumposiomis žinutėmis, internetu. Gyvenimo paviršius iš pirmo
žvilgsnio spalvingas, įdomus, bet įsižiūrėjus lyg ir truputėlį netikras kaip
ir pasakotojos balsas, sklindantis radijo bangomis. Paradoksalu tai, kad, būdama
pasakojimo centras, veikėja nėra įcentrinta, ji išsibarsčiusi tarp daugybės
žmonių, jausmų, įvykių. Asmeninio sutelktumo stoką čia lemia ne menka tapatybės
refleksija moteriai pirmiausia reikia ištrūkti iš socialinio savo gyvenimo
voratinklio, susikurti savitą gyvenimo stilių; svarbiausia romano problema kyla iš Th.
H. Erikseno pabrėžto socialiai sėkmingų žmonių itin giliai patiriamo tuštumos
jausmo, kylančio dėl aplinkos spaudimo prisitaikyti, perkūrinėti save.
Pasakotoja kritiška ir pramogų pasaulio siūlomo
gyvenimo stiliaus, ir savo tapatybės atžvilgiu. Ji bando objektyviai pažvelgti į save,
stengiasi suprasti, kodėl yra tokia, kokia yra, kodėl priima tam tikrus sprendimus,
vienaip ar kitaip elgiasi. Žvelgia į savo kūną bei vidų ir supranta, kad nėra
natūraliai susiformavusi, nėra mokyta atskleisti savo prigimties, todėl siekia
nusipurtyti ribojančius vaidmenis (tai praktinė feministinių idėjų išraiška).
Probleminei publicistikai artimų svarstymų apie stereotipų poveikį moters tapatybei
šiame romane nėra gausu (daugiau antrame Dešimt), bet jie itin aiškiai
suformuluoti, išsakantys feministines, bet ne radikalias, nuostatas (Feminizmas
nėra nusikaltimas, sakė U. Barauskaitė, feminizmas man teisė būti
moterimi ir mama29), kviečiantys pabandyti save suvokti
pagal savo poreikius, o ne pagal tradicinės visuomenės lūkesčių kontekstą:
Dauguma moterų nėra mokomos būti asmenybėmis ir reiškinėti savo Aš. Jos nuo
vaikystės mokomos paklusti. O reikėtų paklausti savęs štai taip: Kas aš? Kokie mano
poreikiai? Ir kas juos tenkina? (p. 60). Moteris neturi tik tenkinti vyro reikmių ir
būti gera bei rūpestingai pasiaukojančia žmona (p. 61).
Vienas garsiausių pragmatiškojo feminizmo
pavyzdžių yra 1996 m. išleistas britės Helenos Fielding, televizijos žurnalistės,
romanas Bridžitos Džouns dienoraštis. Tokio moters tipo kaip Bridžita Džouns,
pasak kritikų, iki H. Fielding knygos literatūroje dar nebuvo: kovojančios su savo
kūnu, skaičiuojančios kalorijas ir nesulauktus telefono skambučius, bijančios
nėštumo dėl pakisiančių kūno formų, visais įmanomais būdais siekiančios
karjeros, ir kartu nepaliaujamai ieškančios pono Teisingojo, to Vienintelio. Su
Bridžitos Džouns dienoraščiu pirmoji U. Barauskaitės knyga, išleista panašiu
metu kaip ir H. Fielding romano vertimas į lietuvių kalbą, lyginta ir skaitytojų, ir
kritikų. Pati U. Barauskaitė yra sakiusi, kad Bridžitą Džouns,
kuri geria, rūko, skaičiuoja kalorijas ir varvina seilę dėl seksualaus šikniaus
laiko ne literatūros personažu, o bendriniu vardu, ženklinančiu tam tikrą socialinį
šiuolaikinių moterų tipą30. Pasak jos, tik panelei
Džouns dar baigėsi gerai, susirado advokatą, o ji H.
Fielding vietoje tokios (idealios) romano pabaigos nebūtų leidusi31.
Ir neleido. Iš tikrųjų pagrindiniai romane O rytoj vėl reikės gyventi
užduodami klausimai yra kitokie nei britų rašytojos knygoje, bet sąsajų yra: U.
Barauskaitės romano pasakotoja skaito Bridžitos Džouns dienoraštį ir porą
kartų imituoja jo stilių (Suvalgyta kaloringos mišrainės daug (lygiai didelis
bliūdas), negatyvių minčių 0, surūkyta cigarečių be saiko (p. 48);
draugystės su Justu pradžia apmąstoma perėmus Bridžitos Džouns mąstymo logiką:
Jis iš karto nusipirko dantų šepetuką ir pasidėjo mano vonioje, supranti?
Reiškia, nebijo įsipareigojimų, nebijo ilgų ir prasmingų santykių! (p. 48). Galima atsiminti S. Daugirdaitės mintį, kad Fielding bus atradusi
šiuolaikinei moteriai parankią dienoraštinę tragikomišką pasakojimo strategiją32, nors apskritai U. Barauskaitė suka savo keliu ir jos
pateikiama šiuolaikinės moters tapatybės, santykio su tikrove, gyvenimo stiliaus
analizė yra gilesnė. Tai rodo ir skirtingi šių dviejų autorių sukurtų veikėjų
likimai antrose knygose: kai Bridžita Džouns vis dar kovoja dėl savo Vienintelio, U.
Barauskaitė (ir pasakotoja, ir autorė) ruošiasi motinystei.
Kitą gana plačiai išgarsėjusią pastarųjų metų
knygą U. Radzevičiūtės Strekaza, kuri dėl savo apimties gali būti
pristatoma kaip romanas tik darant nuolaidą postmodernistiniam
žanrų reliatyvumui33, taip pat galima pavadinti
žurnalistine. Šią knygą S. Daugirdaitė, apžvelgdama 2003 m.
literatūros naujienas34, paminėjo kaip įdomiausią
debiutą. Pasakojimas skaidomas trumpais sunumeruotais fragmentais. Jis primena įrašus
pirmuoju asmeniu dienoraštyje ar užrašų knygelėje, arba kino kadrus, skubriu tempu
keičiančius vienas kitą, pasakotojos žvilgsniui fiksuojant kasdienio gyvenimo detales
namai, televizoriaus ekranas, pokalbis su psichiatru, mamos skambučiai telefonu,
susitikimai laiptinėje, komandiruotės Londone įspūdžiai, žaidimas su kaimynu
Toporovu ir jo mirtis.
Pasak Jolantos Paulauskaitės,
ši knyga įdomi kaip antropologinis vaizduojamos uždaros visuomenės pjūvis35. Žvelgiančioji vieniša moteris, tik dėl grožio
trūkumo dirbanti radijuje, nes jei ne išvaizda dirbtų televizijoje (p. 9).
Pasakotojos gyvenimo būdas panašus į pasakėčios laumžirgio (strekaza) būklę
gyventi šia diena, nekeliant jokių tikslų (Pzdc, sako jam skruzdėlė,
tu neturi tikslų. Koks bus tavo gyvenimas ir kokia bus jo pabaiga?, p. 51). Tačiau
tokią programą nulėmė ne paviršutiniškas požiūris, o beprasmybės jausmas,
nuovargis: Aš esu velnio apsėstas ateivis, kuriam nuo gyvenimo žemėje labai
bloga (p. 71). Autobiografiškumo motyvas, kaip ir U. Barauskaitės knygose, gana
ryškus:
Alexas, sako jis.
Raiškiai ir lėtai sakau savo vardą.
Kaip? klausia.
Į pakartojimą sudedu visas savo jėgas.
Kaip? klausia jis.
Pakartoju. Išverčiu.
A, sako, hebrajiškai bus hidra. Aš vadinsiu tave
Hidra. |
Numanomo autorės vardo Undinė pakeitimas Hidra
žymi pasakotojos asmenybės ypatybes. Hidra devyngalvė nuodinga Lernos pabaisa
gyvatės liemeniu, taip vadinami ir plėšrūs duobagyviai. Be to, pasakotoją nuo
vaikystės kamuoja, kaip ji pati sako, Matildos kompleksas. Matilda tai nuostabaus
grožio aktorė, vaidinanti tik mylimų gražuolių vaidmenis be žodžių, todėl
namie tampanti tikra barakuda, užnuodijusia gyvenimą pusei kvartalo (p. 48). Pasak
psichiatro, Matildą į agresiją stumia jos romantiški vaidmenys (p. 48).
Verčiama tapatybę formuoti pagal gražuolės-mylimosios stereotipą, moteris pasielgia
priešingai: prisiima pavojingos, plėšrios, kenkiančios, net kenčiančios moters
vaidmenį. Jos diagnozė mizantropija (Mizantropija literatūros sąvoka ar
medicinos? klausiu psichiatro. Literatūros, sako jis; Vis dėlto
mizantropija liga. Nuo jos nemirštama, tačiau nuolat norima ką nors užmušti,
p. 16).
U. Radzevičiūtės romano raiška kitokia nei U.
Barauskaitės, bet jame moters lūpomis kalbama apie panašius dalykus vienatvę,
kūną, santykius su vyrais, tik nėra triukšmingo miesto pasaulio intervencijos:
gyvenimo ritmas konstruojamas pagal namuose stebimo televizoriaus programas (perpasakojami filmų siužetai, žinių pranešimai, cituojami serialai36, turbūt dažniausiai šioje knygoje kartojasi frazės
Įsijungiu televizorių, Perjungiu kanalą; plg. J. Ivanauskaitės
Placebe pasakojimą jį skaido ir jungia televizinis šūkis Dabar
REKLAMA!), pabrėžiamas susvetimėjimas (kaimynai vadinami pagal butų numerius,
profesijas, tautybes; šiltas ir nuoširdus ryšys užsimezga tik su vienu). Kartojasi
temos, pastabos apie moterų likimus (Dėl kepimo dienų ją prieš trisdešimt metų
vedė vienas raudonveidis karininkas. O kai tik prieš penkiolika metų nustojau kepti,
sako Nr. 10, paliko, šį kartą Nr. 10 kepa iš ilgesio. Seniai nebuvo atėjęs jos
sūnus, p. 18). Reaguojama į aktualias temas: perdėtą grožio kultą ir jo poveikį
moterims (Ant laiptų sutinku veterinaro žmoną. Ant laiptų kas vakarą ji sprendžia
tą pačią problemą kaip atsikratyti svorio, p. 19), motinystę ( Vemi?
klausia manęs Nr. 10 <
>. Ne, sakau. Ką nors suvalgei? Dar
ne, sakau. Ruošiesi turėti vaikų? Klausimas pakimba tarp balkonų, p. 21),
pirminės ir antrinės tikrovių susiliejimą (Valgyti prie televizoriaus pasidarė
nebeįmanoma: nuolat pasakoja intymias smulkmenas apie naujausius lavonus arba rodo
šikančius mažylius <
>. Gerai, kad televizija daugiakanalė. Gaila, kad
gyvenimas vienakanalis, p. 2324), parazituojančią populiariąją kultūrą
(Kartą skaičiau, kad filmus ir programas, skirtas intelektualų mažumai, specialiai
rodo naktį. Kad kiti nesitraumuotų, p. 38), vedybų problemas (Ištekėti kaip
ir patekti į dangų: arba išeina greitai ir savaime, arba reikia labai labai daug
dirbti, sakau. Aš nesu darbo liaudis, p. 72).
Pasakotoja, kitaip nei U. Barauskaitės romanuose,
nesileidžia į savo tapatybės formavimosi analizę. Jos pozicija: elgtis kitoniškai,
nei tikimasi iš įprastą gyvenimo stilių pasirinkusių moterų, t. y. nebūti miela,
žavia, švelnia būtybe, nors ir suvokiant, kad maištas beprasmis. Namo vežantis
taksistas atrodo visiškai nieko, kaip tik todėl, kad yra ne princas (p. 30);
simpatija kaimynui Toporovui pajuntama dėl netipinio komplimento (ant jūsų labai
gražiai juda drabužiai, p. 28), akcentuojančio ne kūną, o pasirinktus drabužius,
taigi moters skonį (pasakotoja atsako: Pati apsirengiau, p. 28). Prieš naktį, kad
būtų lengviau miegoti, ji užvalgo stipriau (p. 40), t. y. priešingai nei
pataria moterims skirti žurnalai; teroristų lėktuvui įsirėžus į Niujorko
dangoraižius, U. Barauskaitės moteris gailisi žmonių (Aš mačiau žmones,
iššokusius pro langus ir lėtai lėtai krintančius žemyn ar įsivaizdavot, kaip
ilgai krinta žmogus iš keturiasdešimto aukšto?.. <
> Aš visada matau mažus
dalykus (Dešimt, p. 204), o U. Radzevičiūtės Hidra norėtų pamatyti tai
arabų akimis (p. 9) ir pan. Kandus, ciniškas, atviras pasakotojos balsas šiek tiek
primena jaunos prozininkės G. Kazlauskaitės esė veikėją.
Vis dėlto kažkur giliai po kandžiomis pasakotojos
pastabomis juntamas tradicinių vertybių, prasmingo kasdienio gyvenimo ilgesys,
išreiškiamas dviem užrašytais žodžiais MEILĖ ir MIRTIS (Ką rašyti? Kodėl
svarbūs žodžiai taip kvailai skamba ir kodėl jų tik du, p. 45) ir santykiu su
Toporovu. Nuodais ir ugnimi besispjaudančios Hidros kūne tvinksi jautri, gal net kiek
sentimentali moters širdis:
Gatvėje kiekvienas užtrauktukas
man primena skrodimo pjūvį, negaliu žiūrėti į neužtrauktus. Kartą priėjau prie
vaiko ir pasakiau: užsitrauk užtrauktuką!!!
Sušalsi.
Skaitant U. Radzevičiūtės knygą galima
prisiminti D. Zabielaitės mintis apie žurnalistinius F. Beigbederio romanus: tai veidrodis, gal kiek dirbtinokai ir paviršutiniškai atspindintis
šių dienų žmogaus sąmonę ir žaismingai perteikiantis tos sąmonės maištingą
šaipymąsi iš nepakeliamo savo būties beprasmiškumo37.
Pristatydama knygą, autorė irgi įvardija tokią būseną (Eta kniga pro
bezischodnost'), apimančią spaudžiant šiuolaikinio pasaulio rėmams. Šį jausmą
tiksliai išreiškia ir visą knygą atrakina priešpaskutinis pasakojimui svarbaus
japoniško šaškių žaidimo go ėjimas perspėjimas prieš mirtį, vadinamas Atari:
Atari dažniausiai neturi išeities. Kai figūra patenka į Atari, ji
dažniausiai miršta stovėdama (p. 43). Atari toks moters, savo tapatybę
pakeitusios į Hidros įvaizdį, gyvenimo stiliaus šifras.
Vis dėlto gero, net ir žurnalistinio romano
kokteiliui suplakti neužtenka tik intriguojančio siužeto, dėmesio kūniškumui,
tikrovės atspindžių, feministinių nuostatų publicistiniu stiliumi parašytas
tekstas taip pat turi būti kokybiškas. Nepaskaitomos knygos neišgelbės išmoningai
parinktos sudedamosios dalys. Kad ir kaip, perfrazuojant V.
Daujotytę, kintanti tikrovė keistų kalbėjimą ir rašymą, kad ir kaip kistų jos
atspindys tekstuose, literatūros kūriniui svarbiausia, kad išliktų didžiausio būties
rūpesčio ašis38, o kalba neprarastų daugiasluoksniškumo.
Žurnalistiniai romanai, kuriuose kalbos lygmuo akcentuojamas kiek kitokiu nei įprastai
literatūroje lygiu (jei publicistikos, reklamos stilistika naudojama kūrybiškai,
įdomiai), o egzistenciniai būties klausimai keičiami kasdienio gyvenimo aktualijomis
bei socialine kritika, kaip tik dėl šių ypatybių gali būti įdomūs; kai kurie jų,
nors yra plokšti, gali nebūti lėkšti.
1 D a u j
o t y t ė V . Moters dalis ir dalia. Vilnius: Vaga, 1992. P. 9.
(Atgal>>>)
2 D a u g
i r d a i t ė S . Lygiosios trunka akimirką? Prasilenkimo valanda? //
Literatūra ir menas. 2004. Nr. 2993. P. 22. (Atgal>>>)
3 http://www.patogupirkti.lt/catalog/browse.asp?theme=T14&category=C1413,
paskutinįkart duomenys tikslinti 2006 m. gegužės 18 d. (Atgal>>>)
4 Šiandieninis
lietuvių literatūros centras: kur jis? // Metai. 2005. Nr. 3. P. 92.
(Atgal>>>)
5 B a u d
r i l l a r d J . Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius: Baltos lankos,
2002. P. 7879. (Atgal>>>)
6 Visais
laikais ir visose visuomenėse žmogus kasdieniame gyvenime rinkosi ir renkasi, ir iš
esmės visos tradicijos yra galimi pasirinkimai tarp neapibrėžtai
gausių galimų elgesio modelių. Tačiau gyvenimo stiliaus sąvoka, pasak Anthony
Giddenso, svarbi bei komplikuota kaip tik potradicinėje
visuomenėje, nes žmonės ne tik laikosi savo gyvenimo stilių jie yra stipriai verčiami tai daryti. Paradoksalu, bet šiuolaikinis žmogus
neturi kito pasirinkimo, tik rinktis. Tiksliau, anksčiau
gyvenimo būdas persikeldavo iš kartos į kartą, dabar jis yra pasirenkamas
individualiai ir tapo stiliumi. (Atgal>>>)
7 S p r i
n d y t ė J . Lošti iš romano // Metai. 2004. Nr. 8/9. P. 106.
(Atgal>>>)
8 Z a b i
e l a i t ė D . Nuo Prousto iki Beigbederio: Egzistencija romano tinkluose.
Vilnius: Aidai, 2006. P. 189. (Atgal>>>)
9 S p r i
n d y t ė J . Lošti iš romano. P. 98. (Atgal>>>)
10 D a u g
i r d a i t ė S . Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. Moteriškumo
reprezentacija naujausioje lietuvių moterų prozoje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000. P. 85. (Atgal>>>)
11 Pasak
sociologo A. Giddenso, vaizdai, transliuojami per televiziją, filmai, laikraščiai,
žurnalai išreiškia iškūnijančias, globalizuojančias modernybės
tendencijas ir yra įrankiai toms pačioms tendencijoms realizuoti. Į asmens kasdienę
sąmonę įsiveržia tolimi įvykiai, ir tai yra vienas
svarbiausių modernių laikų bruožų. Pavyzdys galėtų būti princesės Dianos ar popiežiaus Jono Pauliaus II mirtys, kurios tapo įvykiais daugeliui visame
pasaulyje gyvenančių žmonių (tai atsispindi ir lietuvių literatūroje). (Atgal>>>)
12 D a u g
i r d a i t ė S . Romano centre keturiasdešimtmetė // Klėja. 2003.
Nr. 6. Prieiga per internetą: http://www.moterys.lt/index.php?show_content_id=560,
žiūrėta 2005 m. sausio 4 d. (Atgal>>>)
13 T a m o
š a i t i s R . Jurbarko forumo pamokos // Metai. 2004. Nr. 1. P.
109. (Atgal>>>)
14 S t e i
n e r G . Tikrosios esatys. Vilnius: Aidai, 1998. P. 29. (Atgal>>>)
15 J a m e
s o n F . Kultūros posūkis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2002. P. 35. (Atgal>>>)
16 Z a b i
e l a i t ė D . Nuo Prousto iki Beigbederio
P. 178198. (Atgal>>>)
17 S p r i
n d y t ė J . Lošti iš romano. P. 104. (Atgal>>>)
18 Anot
Thomo Hyllando Erikseno, dažniausiai patiria stresą, yra nepatenkinti savimi, jaučia
beprasmybę bei tuštumą tie, kurie yra socialiai sėkmingi, t. y. lydimi sėkmės, lankstūs, gebantys prisitaikyti, išprusę. (Atgal>>>)
19 D a u j
o t y t ė V . Parašyta moterų. Vilnius: Alma littera, 2001. P. 397.
(Atgal>>>)
20 D a u j
o t y t ė V . Literatūros filosofija. Vilnius: Vilniaus dailės
akademijos leidykla, 2001. P. 137138. (Atgal>>>)
21 G i d d
e n s A . Modernybė ir asmens tapatumas. Vilnius: Pradai, 2000. P.
102. (Atgal>>>)
22 T a m o
š a i t i s R . Perkantis žmogus // Metai. 2005. Nr. 11. P. 152.
(Atgal>>>)
23 T a m o
š a i t i s R . Tamsiojo gyvenimo kronikos // Metai. 2006. Nr. 4.
P. 137. (Atgal>>>)
24 Pasak
Aušros Jurgutienės, pragmatiškasis feminizmas tai feministinės ideologijos,
prasidėjusios nuo maištingų revoliucijų, padarinys: feministinė
kritika įkvėpė literatūrą, kuri pagal gatavus vertybinius standartus nesunkiai
projektuoja naują išlaisvinto moteriškumo paradigmą,
ir šiai parengė plačią moterų skaitytojų auditoriją, išugdytą pramogų verslo ir
žurnalų. (Atgal>>>)
25 U.
Barauskaitė: Pamėginau sujungti pramogas ir literatūrą bei išsivaduoti iš
stereotipiškų rėmų, kaimiškų tradicijų. Manau, galima apie rimtus dalykus kalbėti juokingai ir skaitytojui suteikti žiūrėjimo per rakto
skylutę iliuziją. Dėl to ir herojei daviau savo pavardę. Tačiau
tai labiau komerciniai, o ne literatūriniai dalykai (V a z b u t a i t ė J .
Tau patinka būti moterimi? Interviu su Ugne Barauskaite
// Moteris. 2002. Nr. 12. Prieiga per internetą: http://
www.moteris.lt/02dec/articles/aistros.htm, žiūrėta 2006 m. kovo 28 d.). (Atgal>>>)
26 K a č
k u t ė E . Ar aktualus ir tebemoteriškas moterų rašymas //
Literatūra. 2005. Nr. 47(4) P. 7992. (Atgal>>>)
27 G a i
ž i ū t ė N . Lietuviškoji Bridžita Džouns? // Elektroninis žurnalas Skaitymai.
2003.
http://humanitas.hmf.ktu.lt/literatura/lt.php/urnalas_skaitymai/archyvas/urnalas_skaitymai/ recenzijos/lietuvikoji_bridita_douns/88, žiūrėta 2004 m. rugsėjo 8 d.
(Atgal>>>)
28 D a u g
i r d a i t ė S . Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. P. 117.
(Atgal>>>)
29 P i l i
p a u s k a i t ė V . Ugnės Barauskaitės romanas Dešimt: nejau vyrai
ir moterys susitaikė? // Prieiga per internetą:
http://humanitas.hmf.ktu.lt/literatura/lt.php/ kronika/naujienos/
ugns_barauskaits_romanas_deimt_nejau_vyrai_ir_moterys_susitaik/ 1757, žiūrėta 2006 m. balandžio 15 d. (Atgal>>>)
30 Ten
pat. (Atgal>>>)
31 R a d z
e v i č i e n ė L . Laisva ant kasdienybės tigro // Laima. 2005.
Nr. 4. P. 18. (Atgal>>>)
32 D a u g
i r d a i t ė S . Lygiosios trunka akimirką? Prasilenkimo valanda? P.
22. (Atgal>>>)
33 J o n u
š y s L . Žiogo džiazas // Šiaurės Atėnai. 2003. Nr. 654. P.
9. (Atgal>>>)
34 D a u g
i r d a i t ė S . Lygiosios trunka akimirką? Prasilenkimo valanda? P.
22. (Atgal>>>)
35 P a u l
a u s k a i t ė J . Strekaza prieš visuomenę // Literatūra ir menas.
2003. Nr. 2948. P. 20. (Atgal>>>)
36 S.
Daugirdaitė recenzuodama Z. Čepaitės Moters istoriją pažymėjo, kad knygose
perpasakojami muilo operų epizodai rodo, jog kasdienybės
banalumas jau nebedangstomas jis išlenda į pirmąjį romano planą ir pats diktuoja
taisykles (D a u g i r d a i t ė S . Romano centre
keturiasdešimtmetė. Ten pat.). (Atgal>>>)
37 Z a b i
e l a i t ė D . Nuo Prousto iki Beigbederio... P. 198. (Atgal>>>)
38 D a u j
o t y t ė V . Parašyta moterų. P. 391. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|