|
<< Atgal
NERIJUS BRAZAUSKAS
Po skirtingais
arkados skliautais
Tomas Kačerauskas. Arkada. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2006. 244 p.
Lietuvių literatūros kūrėjų gretas šiemet
papildė filosofas Tomas Kačerauskas. Jo debiutinį romaną Arkada (2006) išleido
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Kaip pažymima anotacijoje, romaną autorius
suvokia kaip savo filosofinių apmąstymų meninę išraišką. Iš tiesų T.
Kačerausko monografija Filosofinė poetika (2006) atrodo artima šiam romanui.
Kūrybiškumo problema, metaforos galia, tikrovės ir meno santykis, filosofinis
pasaulėvaizdis, poetinis mąstymas, laisva kalba tai, kas jungia monografiją ir
romaną. Abu šie tekstai papildo vienas kitą, o jų skaitymo seka nėra svarbi.
Neskaičiusiems mokslinio darbo, patartina
žvilgtelėti į ketvirtąjį knygos viršelį, kuriame autorius tiksliai apibūdina savo
kūrinį: ARKADA romanas apie kūrybą. <...> Man rūpi žodžio ir
tikrovės, poetinio įvykio ir gyvenimo sąsajos, kurias čia bandau išskleisti
meninėmis priemonėmis vaizdais ir žodžių skambesiu. <...> Atskiros dalys
siejamos ne tiek trapiais išoriniais ryšiais, kiek asociacijomis ir vaizdais.
<...> Taigi romanas mano kūrybinė provokacija. Šis T. Kačerausko sakinys,
kaip ir po jo sekanti skeptiška Arvydo Šliogerio nuomonė apie romaną, labiausiai
intriguoja, skatina tapti meninio pasaulio dalininku.
Knygą sudaro penkios skirtingos apimties ir meninio
įtaigumo dalys: Adventas, Trigonometrija, Kumrano giesmės, Arka,
Tiltas. Visas jas tarsi arka vienija kūrybinės menininko patirties fenomenas ir
postmodernistinė kartojimosi idėja. Jas autorius ir apmąsto, nutiesdamas tiltą tarp
Romos imperijos ir 2000-ųjų Vilniaus. Jei šiuos vaizdavimo objektus jungia amžių
sandūra (p. 14) ir kartotė, tai kūrybinės gijos netampa rišamąja medžiaga,
nes jos pernelyg fragmentiškos ir trapios. Priežastis eksperimentavimas romano
pasakojimo forma (pirma, antra, penkta dalys), nes jis kertasi su kūrybinio proceso
refleksija (trečia ir ketvirta dalys).
Meniškai vertingiausia ir autentiškiausia romano
dalis Kumrano giesmės. Iš viso yra dešimt giesmių, jose naratorius tarsi
Homeras pasakoja Benedikto, dramų kūrėjo, istoriją, vykstančią Romos imperijoje. Jos
aplinką autoriui pavyksta sukurti, tačiau kūrybiniai ieškojimai pasilieka fone.
Benediktas nuolat kalba, kad keliauja statyti dramos ciesoriui, tačiau žodžiai netampa
kūnu. Kita vertus, jis visą laiką eilėmis užrašo tai, ką pamato, pajunta,
išgirsta, patiria Kumrane. Taigi iš pradžių įvykiai papasakojami proza, paskui
giesmių eilutėmis atkartojami Benedikto lentelėse. Vis dėlto tai nepadeda jam rasti
dramos idėjos. Aštuntoje giesmėje menininkas prisipažįsta: Bet aš neturiu nė
žodžio ciesoriui. Turiu pastatyti dramą, bet dar neparašiau nė žodžio (p. 94).
Ją pasiūlo gyvenimas, kai netikėtai susipina dramos ir tikrovės lygmenys. Gyvenimas
parašo dramą (ciesoriaus nužudymą planuojantys asmenys), o Benediktas netikėtai tampa
nebe autoriumi, bet personažu. Visa situacija atskleidžiama Pabaigos giesmėje,
kurioje pateikiamas dramos planas, užrašytas Fabijaus pergamento ritinyje. Jį
skaitydamas Benediktas įveikia penkias kalno pakopas, kenčia diegiančio klubo skausmą
(jo Achilo kulnas), kol galiausiai išgirsta žodžius: Ciesoriaus vardu tamsta esi
suimamas kaip sąmokslininkas, neparašęs dramos ciesoriaus garbei (p. 118). Ši
istorija rodo, kaip vaizduotė pralaimi tikrovei, kaip gyvenimas virsta drama.
Kumrano giesmės mėgina spręsti ne tik
tikrovės bei meno santykį, bet ir leidžia autoriui plėtoti pamatinę idėją:
Svarbiausia, kad viskas kartojasi (p. 132). Jos rutuliojimo pradžia atsekama jau
Trigonometrijoje, kurioje Tomas užsimena Filijai apie Romos legioną. Prie Romos
imperijos pereinama aptartose Kumrano giesmėse, kurios siejasi su ketvirta dalimi,
neatsitiktinai pavadinta Arka (abi dalis sudaro po dešimt giesmių). Joje nesunkiai
atpažįstamas Vilnius, o jame gyvenančios Filijos šeimos istorija tampa pasakojimo
šerdimi. Tiesa, ketvirtos dalies pradžia galima būtų laikyti Adventą, kuriame
iškylantys įvaizdžiai (upė, žuvis, akys, smėlis, vėjas) pakartojami Arkos
pradžioje. Galima sakyti, kad Advente žvelgia suaugusi Filija, kuri
Trigonometrijoje yra maža mergaitė. Jos istorija nebeturi autentiškos meninės
galios, būdingos dramos kūrėjo likimui. Išmonę pakeičia kasdieninio gyvenimo
realijos (konfliktai šeimoje, meilė, asmeninės nuoskaudos, loterijos, statybos
senamiestyje), todėl tarp tikrovės ir meninės fikcijos nebelieka nei priešpriešos,
nei komunikacijos.
Arkoje primenami ankstesnėse dalyse buvę
epizodai (paveikslas Romanas, Kumrano giesmės), o visa tai vyksta po magiškų
septynerių metų. Dar didesnis dviejų tūkstančių metų laikotarpis jungia Filiją ir
Benediktą. Kaip? Pirmiausia naudojami tie patys vardai, kuriais buvo pavadinti Kumrano
giesmės veikėjai (Leonas, Ada). Bendraudama su jais, Filija regi ne Vilniuje
gyvenančius asmenis, bet Romos imperijos laikų žmones. Štai išgirdusi Leono balsą,
ji vaizdavosi jį einantį tilto atkarpa iš Romos: vakaro vėjyje plaikstėsi ne jo
palaidi marškiniai, bet balta toga, jis buvo apsiavęs ne sportbačius, bet sandalus,
rankose laikė ne du alaus butelius, bet vyno ąsočius (p. 134). Filija gyvena
vaizduotės pasaulyje, kuris jai realesnis už tikrąjį (M. Prousto idėjos kartojimas).
Formaliai tokius sąmonės vaizdinius galima būtų paaiškinti Filijos mylimojo Kazio
stažuote Romoje. Vis dėlto svarbiausia jungtis Filijos kūrybinės pastangos,
kartojančios antikinių dramų kūrėjo likimą. Menininkė, kaip ir Benediktas, raštą
pakeičia piešiniu, įvairiomis figūromis dėlioja penkias dėžutes, įsimyli.
Pasakotojas ne tik mini tuos pačius įvykius, jungia skirtingus laikus (teatre stebima
pjesė apie sąmokslu įtartą dramaturgą), bet ir pasakoja apie nesėkmingą kūrybinį
procesą. Jau baigiasi diena, o su ja ir vasara, o mano darbas net nepradėtas,
galvojo Filija (p. 157). Menininkė pripažįsta, kad instaliacijai įrengti užtektų
ir vienos dienos, tačiau sumanymui reikia kone metų. Benediktas neparašo dramos, o
Filija nesukuria instaliacijos. Tiksliau sakant, ir jos užduotį įvykdo gyvenimas,
nuvedantis moterį į ligoninę. Netikėtai joje atsidūrusi, Filija paskęsta sapnų,
iracionalių vaizdinių, vizijų pasaulyje. Iš jo ji išsivaduoja sužinojusi, kad jos
kūdikis gyvas ir sveikas, ir tuomet jos galvoje gimsta instaliacijos planas kartu su
devinto vakaro pabaigos skoniu (p. 228). Arkoje pasakojama ta pati kūrybinės
nesėkmės istorija, tik pakeičiami personažai. Ir Filija, ir Benediktas vaidina
pagrindinį vaidmenį spektaklyje, kurį pastato gyvenimas.
Tilte vėl pratęsiama pasikartojimo idėja.
Mažoji Kazio duktė Krescencija, brėžiniai susieja šią dalį su Kumrano
giesmėmis, Mona su Trigonometrija, spektaklis apie Benediktą su
Arka. Žinoma, pamatinė jungtis yra pats Kazys, nerandantis idėjos, kaip
sujungti dvi upės puses: ar tiesiu judesiu, kurį atitinka vos išlenkta gelžbetonio
arka, ar metalinę jungtį įtempus plieninėmis stygomis, o gal metalą ir betoną
apvilkus medžiu, šviesiais pušies kailiniais (p. 233). Nors Tiltas ir
įtvirtina pasakojimo simetriją, tačiau jo atsiradimas nėra argumentuotas. Kaziui
skiriama per mažai dėmesio, sprendimo atradimas yra dirbtinis, pernelyg staigus,
neatspindintis kūrybinių paieškų. Eidamas su Mona, nauja pažįstama, į parodą jis
suvokia, kad tai turi būti mūrinis arkinis tiltas, bet ne mėgdžiojantis antikines
arkas, o jungiantis du krantus labai seną ir visiškai naują (p. 236). Pats
darbas nukeliamas į rytojų, o Kazys su Mona aptarinėja Benedikto piešinius. Šie
liudija, kad jau trečią sykį kartojasi ta pati istorija, tie patys vaizdai, mintys ir
veiksmai. Visa tai prilyginama vaidinimui teatre, kuriame viskas tikra, viskas turi
savo vietą ir vertę (p. 239).
Taip autorius iškelia ir realizuoja idėją, kad
kūrybiniam procesui svarbiausia yra ne menininko kūrybinė galia, bet tikrovė. Vis
dėlto tai padaroma pernelyg deklaratyviai, tiesmukai, nors ir stengiamasi braižyti
sudėtingus realybės, teatro ir romano trikampius. T. Kačerauskui nepavyksta atskleisti
problemiškos realybės ir vaizduotės sankirtos, gyvenimo ir teatro sampynos, nes visa
tai uždengiama nuosekliai įrodinėjama kartojimosi idėja.
Kūrybos procesas netikėtai prilyginamas
geometrinių figūrų braižymui. Autorius raštą keičia piešiniu, nes gražiau
vaizdas nei žodis, maloniau poezija nei romanas (p. 107). Benediktas braižo dramos
brėžinius, Filija instaliacijas, Kazys tilto projektą. Vienas ar kitas
piešinys ženklina kūrybinių idėjų paieškas, pastangas kurti ir pereiti prie sielos
reljefo, kuris pakartoja, tik daug subtiliau ir smulkiau, visa aplink mus (p. 29).
Geometrinės figūros leidžia autoriui išdėstyti filosofinį požiūrį į pasaulį, į
meną, o jo sukurtiems herojams padeda paaiškinti savo mintis, sapnus, kūrybines
intencijas. Veikėjams žvelgiant į brėžinius kyla asociacijos, kurios primena
praeitį, panaikina ribą tarp Vilniaus ir Romos, skatina leistis į kelionę laiku,
kai vaikas prabyla suaugusiojo balsu, o didelis žmogus akimirksniu, pamojus pieštuku,
tampa mažas (p. 232). Vis dėlto svarbiausia geometrinės figūros paskirtis
interpretacija, nes kiekvienas brėžinį suvokia ir apmąsto skirtingai. Skaitytojui
paliekama galimybė pateikti savąją piešinio versiją.
Arkadoje nemažai kūrybinių autoriaus
ieškojimų, eksperimentų. Jie sietini ir su žodžio pakeitimu geometrinėmis
figūromis, ir su Lotynų Amerikos naujajam romanui būdingais periodais, ir su
sprendimu pagrindinį sakinį pradėti šalutinio sakinio jungtuku (nes). Skaitymo
procesą apsunkina nuolatinis literatūrinių terminų (siužetas, romanas, atomazga,
veiksmas, scena, aktoriai, vaidmuo, istorija) gausa. Dirbtinis sąvokų kartojimas netampa
kūrybos refleksija. Ji atsirastų, jei naratorius būtų ir kūrinio herojus, ir tekste
gimstančio romano autorius, bet Arkadoje tokio varianto nėra. Tiesa, tekste
autorius personažų lūpomis išdėsto savąją romano sampratą. Bet romanas tam
tikras pasaulis, kur savo vietą tarp daiktų turi tiek strėlės... tiek skydas (p.
241242). Kartu formuluojama ir istorijos traktuotė: daiktų dėliojimas vis kitoje
vietoje yra istorija. Iš tiesų autorius geba sukurti romano pasaulį, asociacijas,
spalvinę ir garsinę gamą, tačiau jis užmiršta, kad romanas taip pat yra ir
pasakojimas. Arkadoje trūksta tekstą jungiančių arkų, stilistinės dermės,
dėmesio kalbai. T. Kačerauskas neretai užsižaidžia interpretacijos aiškinimu
(Vaikiška giesmė), galimų siužetų kūrimu (Veiksmas), geometrinių
figūrų interpretavimu (Tiltas). Romane daug kur verda kūrybinė virtuvė, bet
joje nepagaminamas skaitytoją provokuojantis, jo literatūrinį apetitą žadinantis
patiekalas.
T. Kačerauskas siekė parašyti postmodernistinio
stiliaus romaną, neretai sekdamas Umberto Eco teorinėmis ir kūrybinėmis idėjomis.
Tačiau intertekstus jis pakeitė vaizduote, metonimiją metafora, antitezę
sinteze, žaidimą tikslu, todėl tekstas tapo savitu postmodernistinės ir
modernistinės stilistikos hibridu. Autorius išbandė savo kūrybines galias,
eksperimentuodamas įvairiais žanrais, stiliais, idėjomis, tačiau vientisos ir
provokuojančios arkados jam nepavyko pastatyti. Ji gali iškilti ateityje tai rodo
originalios kūrybinės idėjos, gyvenimiška ir intelektualinė patirtis, romano formos
ir stiliaus paieškos, metaforiškas meninis mąstymas, leidžiantis skaitytojui
įsitraukti į minties nuotykius.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|