<< Atgal
Poetas Gintaras GRAJAUSKAS atsako į
literatūrologės Vitalijos Kalbos magija... Kaip galėčiau ja netikėti,
jei net tokia jokių prietarų neturinti padermė kaip viešųjų ryšių technologai bei
reklamos profesionalai ja tiki? Tinkamai parinktais žodžiais galima užkalbėti nuo
gyvatės arba paversti kokį niekšelį charizmatiniu lyderiu. Principas tas pats
tik anksčiau už Juodųjų technologijų naudojimą degino ant laužo. Esate minėjęs, kad save laikote ne ekstazių, susijusių su fantazija, bet intymumo, vaizduotės, kaip savotiško strategijos meno, patirties struktūrinimo ir sisteminimo galios, specialistu. Vienu iš rinkinio Naujausiu laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems skyriaus epigrafu pasirinkote Bruno K. Öijerio citatą: mano trintukas / prieš /jūsų tikrovę. Trintuko metafora man atrodo tinkama, šmaikšti ir kiek netikėta, lyg panaikinanti, paneigianti minėtojo strategijos meno galimybę. Ar priešingai ištrinti tam, kad būtų galima susisteminti, išgauti kuo grynesnius pavidalus, formas, mintis? Tarsi vaizduotė perimtų trintuko funkcijas? Na, diversija taip pat yra strategijos meno
rūšis nors gal veikiau taktikos... Šiaip Jūs teisingai supratote. Tas Öijerio
minimas trintukas, kurį turiu ir savo arsenale, visiškai nesikėsina į tikrovės
pamatus. Atvirkščiai jis trina netikrus dalykus, apsimetančius tikrais. Trina
imkim taip ir pavadinkim masinę tikrovę, kuri kas akimirką audžiama iš
konvencijų ir stereotipų, iš surogatų ir sirnuliakrų, iš truizmų ir banalybių.
Trintukas, ištrinantis visus-iš-anksto-paruoštus-atsakymus. Ir vaikiškas žaidimas su
žodžiu taip pat, beje, trintukas. Tik nereikia vaitoti, kad trintukui pasidarbavus
nieko nelieka. Gal iš pradžių taip ir atrodo baugu ir tuščia, bet geriau
įsižiūrėjus paaiškėja: ogi viskas savo vietose. Nė viena iš tiesų turėta
vertybė iš jūsiškės sistemos neprapuolė. Esu girdėjusi sakant: klaipėdiškiai poetai, Gintaro Grajausko mokykla. Ar jaučiatės turįs savo mokinių, pasekėjų, buvęs ar esantis kieno nors mokytojas? Mokinių ar mokytinių turįs nesijaučiu. O
ir ko aš galėčiau išmokyti kaip parašyti Grajausko eilėraštį? Šį klausimą padiktavo Jūsų eilėraštis Filatelija: dirbu redakcijoje / man siunčia eilėraščius / kuriuos turiu perskaityti // nori nenori, o pradėsi / rinkt pašto ženklus. Jei neklystu, jau dešimt metu esate literatūrinių Gintaro lašų sudarytojas, taigi su literatūra Jūsų gyvenimas susijęs keleriopais ryšiais: kuriate pats, skaitote kitų kūrybą, ją atrenkate Gintaro lašams. Kaip regite, vertinate lietuvių literatūrą kaip tik iš pastarosios pozicijos? Ar pasikeitė ji per šį dešimtmetį ir kokios būtų tos slinktys? Ar patiriate šiuolaikinės lietuvių literatūros skaitymo malonumą? Oficiali pripažintų rašytojų kohorta per
tą dešimtmetį neką tepasikeitė gal tik gretos praretėjo. Tie patys
vėliavnešiai, tie patys seržantai, tie patys ordinais vis pažvanginantys veteranai...
Niekas čia pernelyg ir negalėjo pasikeisti per trumpas laiko tarpas. Bene
vienintelės naujovės paraliteratūros srity. Kad ir tas prasidėjęs nebylus karas
tarp didžiųjų leidyklų ir akademinių literatūrologų. Karas dėl įtakos zonų. Dėl
teritorijų kurias prarasti išties baugu, nes jos ne tik žymi prestižą, bet ir
lemia duonos kąsnį. Kaip tas karas vyksta? Kaip ir visi šiuolaikiniai karai dėl
rinkos. Vieni užsiiminėja totaline reklama, formuodami mitus apie nuosavus
autorius. Antrieji gi, pajutę slystant žemę iš po kojų, griebiasi desperatiškų
žingsnių imasi rengti knygų dešimtukus (kaip per MTV pasakytų toplistus),
nepamiršdami viešai paburnoti prieš vartotojišką visuomenę ir pražūtingąją
popkultūrą. Dėl visa pikta dar ir apsidrausdami leisdami skaitytojams pasirinkti
tik iš nurodytų knygų sąrašo. Žodžiu, smaginasi visi kaip tik moka. Kokios yra Jūsų (sub)kultūrinės ištakos? Romane rašote apie žemaičius, poezijoje Klaipėdos krašto, pajūrio erdvė, rodos, tikrai labiau įskaitoma nei žemaitiškoji, nors pats esate gimęs Marijampolėje ar kilmė turi kokios nors įtakos Jūsų kūrybai, o gal esate visiškai pajūrio žmogus? Ar Klaipėdos krašte, Jūsų nuomone, dar gyva lietuvininkų tradicija? Ar lietuvininkų dvasia veikia šiuolaikinius Klaipėdos menininkus, išnyra kokiais nors pavidalais vizualiuosiuose menuose, muzikos arba žodžio kūryboje? Gal ji jau sunyko, o jei ir pulsuoja, tai dirbtinai palaikoma? Viskas labai paprasta: tėvas žemaitis,
mama suvalkietė. Suvalkietiškas kandumas plius žemaitiška mažakalbystė. Jei dar
pridūrus, kad tėvas muzikos mokytojas, vėliau vargonų derintojas, mama
lietuvių kalbos mokytoja (beje, kurį laiką dėsčiusi lietuvių kalbą bei literatūrą
anuometinio Kapsuko kalėjime čia toks ekskursėlis specialiai Erezijos
tyrinėtojams), tai ir visai klinikinis atvejis išeina. Esu tiesiog genetiškai
pasmerktas būti tuo, kas esu... Tiesa, dar būtina pridurti, jog laikau save
klaipėdiškiu čia gyvenu nuo septynerių metų, ir priemiesčio dykvietės ar
gelžbetonio konstrukcijų gamyklos užkaboriai man labiau pažįstami dydžiai už vis
dar įprastą (ir beveik privalomą) lietuvių rašytojui dirvonų romantiką. Yra taip,
kaip yra. Kaip sakė vienas milijonierius iš vieno filmo kiekvienas turi savo
nuosavų trūkumų. Vienas romano Erezija veikėjų filologas, rašytojas, tapęs samdomu žudiku, pasakoja: Na taip, buvo laikas, kai galvojau, jog privalau rašyti. Ne būti rašytoju, o tiesiog rašyti; tai du skirtingi, jei ne radikaliai priešingi dalykai. Jūsų poezijos pasaulį gaubusi taurios išminties aura romane transformuojama į ganėtinai skaudų ir kandų cinizmą. Cinizmo būta Jūsų esė, jo esti ir eilėraščiuose (liūdnas šuniukų gyvenimas, / o kad ir tavo ne ką linksmesnis, / bet atėjus laikui ir nemokėdamas / šoksi savo mirčiai, šoksi kaip geras, eil. Aš nešoku), tačiau romane jis juntamai aštresnis, tarsi kylantis iš neišvengiamybės susitaikyti su visai nepoetiškai nusiteikusia visuomene, tirpstančio laiko, artėjančios mirties ir vis labiau ryškėjančio, vis daugiau apimančio daiktiškumo akivaizdoje. Ar perėjimas nuo tikro ir nuogo, kaip esate rašęs apie poeziją, kūrybos prie šiuolaikinio romano nežymi lengviausio ar patogiausio žingsnio, galimo apibūdinti kaip prisitaikymas prie rinkos? Rašytojas, žudantis rašytoją... Bet
pradėkim nuo vidurio man tai atrodo svarbu. Kalbant apie Ereziją, mano giliu
įsitikinimu, galima kalbėti apie ką tik nori, bet tik jau ne apie neišvengiamą
susitaikymą su visuomene. Apie susitaikymą su Dievu, apie savojo menkumo išpažinimą
taip, tikriausiai galima. Erezija kaip tik tokiu susitaikymu ir baigiasi. Beveik tuo pačiu metu pasirodė keli lietuvių autorių romanai, kuriuose atsigręžiama į lietuvių kilmės mitą bei istoriją. Jūsų nuomone, tai sutapimas, ar tam tikra tendencija? Galbūt tokia pastanga sukonstruoti (rekonstruoti, dekonstruoti) baltų (lietuvių) mitologiją, šiuolaikinio žmogaus akimis peržvelgti istorijos faktus kyla iš kokių nors vidinių kompleksų, susijusių su tautine tapatybe? Ar priešingai tai sąmoningas noras grožinės kūrybos erdvėje pasišaipyti iš savęs ir savų mitų? Kiek ir kodėl Jums svarbus tautinės tapatybės klausimas, kurį užduodate poezijoje (pvz., Eilėraštis apie lietuviškojo identiteto paieškas) ir romane? Be abejo, tendencijos esama. Pasirodo ne tik
romanai, bet ir kultūrologinės studijos, straipsniai periodikoje. Matyt, tiesiog ateina
metas permąstyti ar iš tiesų viskas gerai su ta lietuviškąja tapatybe? Ar mums
gana to XIX a. sutverto romantinio mito apie drovų civilizacijos nesugadintą galiūną
baltasermėgį artoją, tokį J. J. Rousseu kilnaus laukinio kloną, ar mums
reikia ko nors daugiau? Gal vis dėlto verta jį sugadinti ir šiek tiek
civilizuoti, kad netektų susidurti su bernelio dobilėlio mutantu, šarvuotu jokiomis
haubicomis nepramušamu kaimiško tamsuoliškumo ir miesčioniško pasipūtimo lydiniu?
Tokiu savimi patenkintu šaunuoliu iš Akropolio valsčiaus? Kažkurioje televizijos
laidoje kalbino iš Lietuvos emigravusiuosius kone kas antras atsakė, kad iš
Lietuvos pabėgo ne tik dėl skurdo, bet ir dėl oro tvyrančio agresyvumo. Šis klausimas šiek tiek eretiškas,
provokuojantis: ar gali poetas rašyti gerą prozą? Ar geras poetas gali būti ir geras
prozininkas? Kiek tai priklauso nuo mąstymo struktūros? Na, precedentų būta ir ne vienas: J. L.
Borgesas, V. Nabokovas... Rašytojų, pradėjusių poezija, o baigusių proza, apskritai
ištisas legionas. Kaip baigsiu aš pats nežinau. Esu užsispyręs, kaip dera
žemaičiui, ir ginčininkas kaip dera suvalkiečiui. Gal todėl, kai tik kas nors ima
ir įvardija aha, sugavau, jisai toks ir toks, taip ir užrašysim! man kyla
pasiutęs noras ką nors iškrėsti. Kol gyvas esu visoks. Niekam nepatinka būti
kolekciniu drugeliu, tupdomu ant smeigtuko. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |