Iš rusų k. vertė ALDONA PAULAUSKIENĖ

       Danuta-Hadasa
       Eliševa

Į viršų

       Danuta-Hadasa

       Danuta-Hadasa nė pati nepamena, kiek metų praėjo nuo tada, kai ji, klajūnė, pakelės smuklėje ketinusi atsisveikinti su šiuo pasauliu, užklydo į tą užkampį, kur, be Efraimo Dudako, jos pirmagimio senelio ir jos pirmojo vyro Ezros tėvo, nebuvo ne tik kad artimos sielos – anei jokio pažįstamo. Matyt, pats Aukščiausiasis paprotino ją negrįžti su pavainikiu ieškoti prieglobsčio j Gudiją, į gimtąjį palivarką prie Smurgainių pas kilmingąją ir dorybingąją tetulę Stefaniją Skuibyševskają, o keliauti į Lietuvą, į gūdžią Žemaitiją, iš kur buvo kilęs jos šėtoniškasis gundytojas Ezra. Apie Dudakų giminę Danuta žinojo tik tai, kad Ezros vyriausias brolis Sachna, vėliau tapęs jos antruoju vyru, kažkada tarnavo Vilniaus žandarmerijoje – vertė iš idiš į rusų kalbą suimtų žydų parodymus, o šeimos galva Efraimas buvo akmentašys ir duobkasys tarp miškų glūdinčiame Miškinių miestelyje, kur kitados, tolimoj ir siautulingoj jaunystėj., ji tris dienas ir tris naktis alpėjo nuo linksnio ir nepasotinamo išdaigininko Ezros, apstulbinusio savo talentu ir temperamentu provincijos mergaitės širdį ir nusiviliojusio ją alpulingų glamonių į nuodėmingų džiaugsmų kupiną Vilnių. Dar mažiau Danuta žinojo apie Ezros tautiečius – žydus. Tetulė Stefanija, tikra lenkų patriotė ir griežta moralės sergėtoja, tikino, jog žydai – tie piktadariai ir sukčiai, garbinantys tik aukso veršį, be gailesčio nukryžiavo „mūsų vargšą Išgelbėtoją Jėzusą“ – Jėzų Kristų, prikalę jį „surūdijusiomis užnuodytomis vinimis“ prie ąžuolinio kryžiaus. Palaidūnas Ezra šaipėsi iš tų kalbų apie „surūdijusias užnuodytas vinis“, vadino tetulę „neregėta kvaile ir apsamanojusia senmerge“, dievažijosi, kad nėra pasauly gailestingesnės tautos nei žydai, – atseit, kitaip nei visi padarai, žydai gavę iš Viešpaties Dievo papildomai ašarų ne tik tam, kad apverktų savo, bet ir kitų vargus ir negandas; ne veltui Aukščiausiasis prisakęs žydams mylėti artimus ir tolimus kaip save pačius, nors dažnai tie artimi ir tolimi nei Jam, nei jo mylimiems vaikams nejautė kokios meilės.
       Jeigu ras Ezros tėvą gyvą, Danuta buvo nutarusi pulti jam į kojas, išpažinti visas nuodėmes ir paprašyti atleidimo ir prieglaudos nors visiškai sulaukėjusiam nuo ilgų klajonių ir niekuo dėtam Juzikui. Vis dėlto savas kraujas – pirmagimis anūkas. Be pagalbos ji maželio neužaugins, o atiduoti į našlaičių namus – tas pats, kaip pasmerkti pražūčiai.
       Viešpatie, kada tai buvo? Dar caro Nikolajaus Antrojo laikais, kai nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei Gudijoje nebuvo jokios kitos valdžios, tik rusų, ir ji, Danuta Skuibyševskaja, nė gražiausiame sapne nesapnavo, kad nugyvens tokį ilgų ilgiausią gyvenimą, kad praus dvi revoliucijos, nudundės du karai, su japonais ir po beveik dvidešimties metų – su vokiečiais, triskart pasikeis valdžia ir kad gyvenimo saulėlydy išsipildys jos pranašystėir jauniausias jos sūnus Aronas, paprastas siuvėjas, Gedaljės Bankvečerio padėjėjas, taps dideliu viršininku ir nauju karininko munduru ir raudonžvaigžde kepure su snapeliu išvyks iš Miškinių ne bet kur, o į Maskvą, kur iš visų jos giminių yra buvęs tik Danutos tėvas – poručikas Juzefas Skuibyševskis, tarnavęs prieš revoliuciją rūmų gvardijoje.
       Ačiū Efraimui – tais tolimais, nelaimingais laikais, kai Danuta visiškai netikėtai atsidūrė kukliose žydų kapinaitėse, šešuras neišvadino jos priklydusią palaidūne, nepradėjo priekaištauti, kad ištisas dienas ji siautėjo su Ezra ant pagalvių, kurias velionė Lėja kiekvieną rudenį prikimšdavo naujų žąsies plunksnų, pasigailėjo nuodėmingosios, neišvarė kur akys veda kartu su mažuoju, sproginusiu į senelį savo ašarotas užspeisto žvėriuko akeles.
       Danuta niekada neužmirš, kaip sustingusi ir nuolanki stovėjo kapinių kieme ir užsikirsdama kreipėsi gal į savo pirmagimį, suvyniotą į skarmalus, o gal į niūrų Efraimą:
       – Na, ko tu, mažuli, susiraukei? Nusišypsok! Tai juk tavo senelis Efraimas.
       Berniukas klausėsi ir nepatenkintas raukė kaktą.
       – Argi jis nepanašus į Ezra? – neišpešusi šypsenos iš sūnaus, Danuta persimetė prie paniurusio šešuro. – Kaip iš akies trauktas! Ir toks pat padūkėlis kaip Ezra. Ir į Jus panašus! Dievaž! Juk panašus? Įsižiūrėkit. Kaip du vandens lasai.
       – Lyg ir panašus... – trumpai mestelėjo Ezra, atidžiai pasižiūrėjęs į vaiką. Apstulbusi dėl netikėto ir didžiadvasiško šešuro, kurio povyza nežadėjo nieko gera, pritarimo, Danuta pravirko.
       – Neverk, – guodė ją Efraimas. – Kapinėse gyvųjų neaprauda. – Ir patylėjęs paklausė atvykėlės, rūpestingai šluostančios skarute ašaras; – O kuo jūs vardu?
       – Argi Ezra tada mūsų nesupažindino? Efraimas papurtė žilės nubalintą galvą.
       – Aš Danuta, o jis – Juzefas. Juzikas. Taip vadino mano amžiną atilsį tėvą – poručiką Juzefą Skuibyševskį.
       – Juzikas? – Efraimas ilgai žiautarojo sausomis kaip sudžiūvusi duonos kriaukšlė lūpomis neįprastą vardą. – Gražus vardas. Visi pasauly vardai gražūs. Ir žmonių, ir žvėrių. Bet jeigu leisite, aš vadinsiu jus savaip, tave – Hadasa, kaip mano motiną, o jį – Jokūbu, kaip mano tėvą.
       – Gerai, – šluostydamasi šiltas dėkingas ašaras sutiko Danuta-Hadasa.
       Ji buvo pasirengusi sutikti su viskuo, kad tik jis nepravytų jų, leistų pasilikti, kaip šiai ožkai, šioms varnoms ir šiems mirusiesiems. Jokūbas tai Jokūbas. Hadasa tai Hadasa, kad tik būtų stogas, kad tik garuotų žirnienė ant stalo ir kad būtų trobos kampe koks gultas už užuolaidos. Ir kad tik šešuras neapsigalvotų... O jeigu žydai pakels triukšmą – štai, destis, ligi ko priėjom – kapinėse gojė šeimininkauja, gėda Efraimui, susirado, gvėra, senatvėj paną, tegu tuoj pat jos atsisako, tegu ji nešdinasi, iš kur atėjusi.
       – Jokūbas, – sumurmėjo Efraimas ir sprigtelėjo skarmaluose gulinčiam berniukui į nosį. Bet šis nė nesujudėjo – tik įsistebeilijo į senelį ir ėmė įtartinai šnarpščioti.
       – Kol kas nepripažįsta, – tarė Efraimas. – Nieko. Paskui pripažins. Visi prie jūsų pripras – ir gyvieji, ir mirusieji, akmenys ir medžiai, ir paukščiai medžiuose, ir pelės žolėje...
       Efraimas iškūreno krosnį, pašildė vandenį, įpylė į dubenį, kuriame paprastai mazgojo mirusiuosius, išmaudė pavainikį anūką ir aptikęs, kad mažulėlis turi neatleistiną tikram žydui defektą, pašaukė apylinkėje žinomą niėjelį Zalmaną, kuris, pritariant širdį draskančiam varnų kranksėjimui ir gailiam ožkos mekenimui, atliko amžinąją apeigą ir priskyrė mažį Izraelio šventyklai.
       Ir išties greitai viskas stojo taip, kaip sakė Efraimas: prie atvykėlių visi priprato – ir gyvieji, ir mirusieji, pelės ir varnos, medžiai ir akmenys... Visi. Tiesa, pats senasis iki mirties vengė vadinti marčią naujuoju ar senuoju vardu, o prireikus kreipdavosi per anūką, bet Danuta nepyko. Ji ir pati iki pat Efraimo mirties nevadino vardu – tik jūs ir jūs...
       Apsiprato ir Danuta-Hadasa Miškiniuose.
       Čia, tarp kapų, nedrumsčiamoj pirmapradėj tyloj, kuri atrodė ką tik sukurta Viešpaties Dievo po šešių dienų darbų, ore lyg pakrikę paukščių pulkai plasnojo lengvasparniai prisiminimai, apgaubdami Danutos sielą aitriu ir nenumaldomu liūdesiu. Nebuvo dienos, kad ji neprisimintų praeities, kurioje susipynė viskas – ir netilstančios nuoskaudos, ir nusivylimai pramaišiui su retomis ir blankiomis prošvaistėmis. Visa, kas kapinėse alsavo ir judėjo, Danutai-Hadasai egzistavo ne dabarty, o veikiau tolimoj praeity. Net sūnūs Aronas ir pirmagimis Jokūbas, išaugę tarp antkapių; nenurimstančios varnos ant amžinų pušų ir nublukę žydiški rašmenys ant apsamanojusių akmenų, dangaus sodininko daigintos gėlės ir darbščiosios bitės, renkančios iš jų medaus duoklę; paukščiai, giedantys visiems, išėjusiesiems anapilin, ir tyra, kaip iš dangaus nusileidęs sniegas, ožka, skabanti tarp paminklų žolę, – viskas iškilo iš praeities, buvo sukurta Dievo andai kada – gal prieš šimtą, o gal prieš penkis šimtus metų, ir neturėjo nieko bendra su tuo, kas dėjosi dabar nerimstančiame, plėšomame į dalis pasaulyje ir miestelyje, – su vokiečių pavergta Lenkija, su Lietuvos prezidento pabėgimu į užsienį, su Raudonosios armijos, kurios tankai nelyg milžiniški vėžliai sustingo žemumose prie Miškinių ir Juodgirių, atėjimu.
       Ar ne todėl Danuta-Hadasa nebijojo mirties, nes kur kitur, jei ne kapinėse lengva ir ramu numirti, – tiesiog tam tikru Kūrėjo nustatytu laiku tu iš vieno pasaulio švelniai ir nepastebimai pereini į kitą.
       – Kai tiek metų gyveni kaimynystėj su benose, ne tik nustoji jos bijoti, bet ir spėji susigiminiuoti su ja, – ramiai ir atlaidžiai atsakydavo Danuta-Hadasa tiems, kas stebėjosi jos ilga ir ištikima tarnyste mirusiesiems.
       Ji kalbėjo be išdidumo ir pranašumo. Atrodė, jog ji ir amžinoji pjovėja sudarė tarpusavio sutartį ir slaptą susitarimą, kuriuo abi pusės įsipareigojo padėti viena kitai. Kaskart, kai Danuta ketindavo atsisveikinti su šiuo pasauliu (o žudytis ji bandė ne kartą), paskutinę akimirką, užuot padėjusi, mirtis ištraukdavo ją iš kilpos ir pristatydavo prie juodo darbo – laidoti ir prižiūrėti mirusiuosius, tarp kurių buvo jos pamišęs antrasis vyras Šachna, tvirtas kaip paminklinis akmuo šešuras ir anūkas Efraimas, pavadintas prosenelio akmentašio garbei. Tik pirmasis vyras – Ezra, su kuriuo ji klajojo po Siaurės vakarų kraštą linksmindama nepadoriomis dainuškomis varguolius, tik jis atgulė toli nuo tėvynės.
       Mirusiesiems ir savo šešurui Efraimui Danuta-Hadasa buvo dėkinga už gyvenimą, tegu gojišką ir apniukusį, bet ne alkaną ir benamį. Kartais Danuta-Hadasa su kartėliu pagalvodavo, kad, be mirusiųjų, niekam ji, niekados nelaikiusi rankoje nei kastuvo, nei siuvėjo adatos, nei šluotos, tik mokėjusi mylėti, nebuvo reikalinga.
       Jei ko ji ir bijojo, tai vienatvės, kuri grėsmingai artėjo, kaustė valią, ir Danutai atrodė, jog nėr kur dingti – tik lįst į duobę. Užuot likus su mirusiaisiais ir prisiminimų kankinamai, verčiau pačiai tapti mirusia. Kas per gyvenimas vienai, ir dar kapinėse? Visi, išskyrus mirusiuosius, paliko ją. Jaunėlis Aronas seniai metė kirpėjo amatą ir, nutaręs ištaisyti pasaulį, pasirinko kalėjimo gultą, o ne žirkles ir lygintuvą, kitas – tylenis ir slunkius Jokūbas – staiga iki ausų įsimylėjo ir aplenkdamas kapines gūrindavo į Juodgirių vienkiemį, kur valstietiškų gudrybių mokėsi jo mylimoji Eliševa Bankvečei tam, kad po metų kitų išvyktų iš priplėkusio miestelio ir pradėtų taikyti iš lietuvių perimtą mokėjimą sėti ir pjauti, melžti ir ravėti, plakti dalgį ir balnoti arklį visiškai kitame pasaulio kampe – Šventojoje žemėje. Juo toliau juo labiau Danuta-Hadasa slėgė suvokimas, kad nors ir kiek ji stengtųsi, jos sūnūs niekada negyvens taip, kaip anksčiau. Dėl jos jie nekeis savo planų, o ir ji daugiau neprašys ir neįkalbinės jų. Jų vienas kelias, jos – kitas. Į jokią Palestiną su Jokūbu ir Eliševa Danuta-Hadasa nevažiuos – kam jai Šventoji žemė? Ir kiek Aronas ją viliotų į Maskvą, ji ir ten nevažiuos – kas ja Kremlius, kas jai sūnaus stabukas Stalinas? Jai vieta ne Maskvoje, bet čia senose kapinaitėse, kurios, gerai pagalvojus, ir yra visiems prieinama ir pat švenčiausia šventoji žemė. Čia Aukščiausiojo paskirtu laiku susirinks vis: Dangiškasis tėvas niekam nuolaidų nedarys ir nė minutėlės nepridės ne tam, kuris kuria teisingumą, nei tam, kuris seniai nugrimzdęs į neteisybė liūną.
       Danuta-Hadasa nė negalvojo, jog kada nors liks žydų kapinėse viena. Vargu ar miestelis neprieštaraus, kad jame šeimininkautų krikščionė. Gyventi tarp paminklų, valyti antkapius, laiku melžti ožką, tampyti iš šulinio vandenį, kad Jokūbas galėtų numazgoti mirusiuosius, kasti per karštį ir šaltį naujas duobes – prašom, niekas nė žodžio nepasakys. Dar net tylomis pagirs. Juk nei kauptukas, nei kastuvas, nei dalgis, nei grėblys, nei kibiras, nei naščiai, nei paukštelis, kuris tupi ant šakos ir visus linksmina savo giesmelėmis, nepriklauso jokiai bažnyčiai. Danuta-Hadasa ir yra tas klajūnas paukštelis, linksminantis mirusiuosius.
       Šviesios atminties gailestingasis šešuras gynė ją nuo visų priekaištų ir neteisingų kaltinimų šventvagyste, stengėsi įtikinti tų, kurie ilsisi po šiomis senomis pušimis, giminaičius jos dorais ketinimais: atseit atvykėlė savo buvimu kapinėse nieko bloga nedaranti, iš jos vien nauda. O pagal rangą viską tvarko Jokūbas, kuris, būdamas žydas, turi tam visišką teisę, rabi Gilelis jo ištikimybę net pavyzdžiu laikė. Kas kad jį gojė pagimdė?
       – Ar sliekai ir varnos priklauso žydų giminei? Ar ožka – žydė? – būdavo, kreipiasi Efraimas j dangų ir Viešpaties vardu pats sau atsako: – Ne. Nors jų kartų kartos gyvena žydų kapinėse. Tegu ir ši ateivė su mano anūku jose gyvena. Paaugs bernaitis, bus man užvadėlis.
       Rabi Gilelis, įšventintas Varšuvoje ir nesigailėjęs, kad pakliuvo į tolimus, bet pamaldumu ir šventumu garsėjančius Miškinius, ne kartą siūlė Danutai-Hadasai atsižadėti krikščionių ir pereiti į Mozės tikėjimą, bet ši atkakliai nelyg kankinė priešinosi – kuo vystykluose tapo, tuo karste sudūlės.
       – Tikėjimas – ne drabužis. Geriau nešioti savo skarmalus nei svetimas puošmenas, – atsikalbinėjo ji ir, norėdama įsiteikti visiems, kas jos nemėgo, paskelbė miesteliui: – Bet neprieštarauju, kad Jokūbas priimtų žydų tikėjimą.
       Rabi Gilelis ir Jokūbo patėvis Šachna išmokė berniuką kalbėti ir rašyti senąja žydų kalba, giedoti psalmes ir kalbėti kasdienines maldas ir maldas už mirusiuosius, dėvėti filakterijas, pasninkauti. Grąžino rabi Gilelis į judėjų glėbį ir maištininką Aroną, nors tas ir nebuvo toks uolus mokinys kaip jaunėlis brolis – nesilaikė papročių, nepripažino jokių draudimų, valgė kiaulieną, smarkiai barė besimeldžiančiuosius, kovojo už tai, kad visi viršininkai pasauly būtų tokie sąžiningi ir dori kaip jo mokytojas pogrindininkas Meilachas Blochas, kuriam neva pats didysis vadas Stalinas, tuomet dar Koba, Sibiro katorgoje padovanojo kėnio pypkę su užrašu.
       – Sakykite, ką Jis, Gailestingiausias Visagalis, prieš tūkstančius metų sutvėrė? – samprotavo neramusis Aronas ir norėdamas patvirtinti savo žodžių teisingumą nevengė šauktis Dievo pagalbos: – Ar mus, žydus?.. Lietuvius?.. Prancūzus?.. Gal kinus?.. Nekvaršinkite man galvos!.. Jis sukūrė žmogų! Žmo-gų! Be jokio antspaudo ar užrašo! Kas iš jūsų parodys man liudijimą, kur būtų parašyta, jog Adomą, kaip tikrą žydą, apipjaustė? Kas man įrodys, kad jo pavardė buvo ne Murauskas, o Rabinovičius, ne koks nors Ivanovas, o Gonikmacheris? Kas?
       Nei norinčiųjų pateikti Aronui kokių nors liudijimų ir dokumentų, nei atkakliai tvirtinančiųjų, kad Adomas buvo žydas, Miškiniuose neatsirado. Pamėgink ką nors įrodyti, jei turi ne dokumentą su herbiniu antspaudu ir paties .Aukščiausiojo parašu, o ylą, lituoklį, skustuvą ar vadeles. Net ir mėjelis Zalmanas, kuris buvo laikomas tikru savo subtilaus amato, artimo Dievui, meistru, nesiryžo atsakyti, tik patraukė liesais pečiais ir patikinęs Aroną, kad jis, Zalmanas Gričeris, tikrai nedalyvavo Adomo apipjaustyme, pasakė, kad veikiausiai Aukščiausiasis sukūręs Adomą iškart be lyties galiuko.
       Danuta-Hadasa į kalbas dėl tokių dalykų kaip lyties galiukas nesikišo, bet atkakliai ginčijosi su Aronu įrodinėdama, jog Viešpats Dievas dar nesukūręs žmogaus pagal savo atvaizdą ir kad tokį žmogų, kaip kužda jai jos moteriškas protas, j au vargu ar sukursiąs. Ar gali vadinti žmogumi tą, kuris žudo ar nekenčia artimųjų, kuris vidury baltos dienos atima iš šeimininko baldų fabriką, o jį patį išvaro iš namų ir be kaltės ištremia į Sibirą?
       – Tu ką turi galvoj, motin?
       – Ogi, pavyzdžiui, tave, – ramiai atsakė Danuta-Hadasa. – Ir tavo šutvę... Argi jūs žmonės? Kas jums senasis Baruchas Bruchisas – gyvulys ar žmogus? Kodėl jūs atėmėte iš jo fabriką, išvarėte iš namų ir neleidote atsisveikinti su mirusiu sūnum Caliku?
       – Bruchisas pats nenorėjo. Aš buvau išrūpinęs jam leidimą, bet su sąlyga, kad bus sargyba.
       – Koks tėvas norės atsisveikinti su mirusiu sūnum, kai šalia – sargyba? Iš kairės – vienas kareivis su šautuvu, iš dešinės – kitas. Velionis Calikas, ko gero, dar pamanys, kad tėvas ką užmušė ar apiplėšė. Ką tu, brangusis, pasakytum, jeigu prie tavęs stovėtų tuzinas ginkluotų žaliūkų, kai atsisveikintum su mūsų berniuku... mieluoju Efraimu?
       Danuta-Hadasa, vis didėjančios nemigos kankinama, kasnakt išžvejodavo iš tamsos savo geradarius ir neprietelius, rėksmingąją tetulę Stefaniją ir geraširdį šešurą Efraimą, savo sūnus Aroną ir Jokūbą, kūmus Pniną ir Gedalję Bankvečerius, visus kapinių lankytojus – nuo raudotojų, kurios ateidavo apverkti ne tik kitų, bet ir savęs, iki krautuvininkų, parduodavusių kapinių prižiūrėtojai viską su nuolaida už tai, kad ji be atlygio prižiūri jų artimųjų kapus. Kartais į jos užsispyrusios atminties mezgamus tinklus įkliūdavo tėvas blizgančiu rūmų gvardijos karininko munduru ir dorybingoji tetulė Stefanija Skuibyševskaja, kas vakarą prieš miegą dėstanti lemtingąjį pasiansą. Danuta-Hadasa su jais pykosi ir taikėsi, atleisdavo ir kaltindavo, išpažindavo kaltes ir prisipažindavo tai, ko niekam – net sau – niekados gyvenime nėra drįsusi prisipažinti – šioms šmėkloms, tarsi nuaustoms iš virš galvos kabančių plonyčių voratinklio gijų, galėjai nedvejodamas patikėti visas paslaptis, viską, kas slėgė ir draskė sielą. Ji kreipdavosi į jas vardais, glausdavosi prie jų ilgomis rudens ir žiemos naktimis, stengdamasi kuo ilgiau išlaikyti, bet, vos rytuose imdavo brėkšti rausvas dangaus lopinėlis, jie lyg susitarę išsisklaidydavo ir ištuštėjusioje troboje, dvelkiančioje drėgme ir pelėsiais, stodavo tokia tyla, kad galėjai išgirsti, kaip voras mezga palubėj savo tinklus ir kaip gailiai lyg pelytė cypsena krūtinėj išvargusi širdis. Tokiomis ilgomis, nevilties atšaldytomis naktimis Danuta-Hadasa ir pati tarsi pavirsdavo begarsiu ir bekūniu vaiduokliu, kuris paryčiais, grįžus Jokūbui iš Eliševos Juodgirių, vėl įgydavo ir kūną, ir kraują.
       – Artai tu, Jokūbai? – kaip mokinukė klausdavo ji, nors savo šuniška uosle jautė jo kvapą dar prieš pradedant girgždėti veriamoms kinivarpų pagraužtoms dūrinis.
       – Aš... Ko nemiegi? Senelis sakydavo, kad duobkasiai ir mirusieji miega giliausiai. Žadink juos nežadinęs, vis tiek neprikelsi, kol patys neatsibus.
       – Maža ką senis kalbėjo. Pamenu, prieš mirtį jis pasišaukė mane ir tyliai pasakė; „Nesinori mirti, bet jau laikas... užtrukau...“Kaip manai, sūneli, gal ir aš užtrukau?
       – Neužtrukai. Gulkis.
       – Niekada gyvenime nemiegojau dieną. Ar valgysi?
       – Ačiū, Eliševa pavalgydino.
       Danuta-Hadasa tik tiek ir girdėdavo iš jo, kai šis paryčiais grįždavo iš Juodgirių: sotus, Eliševa pavalgydino. Kitas, kad ir nuovokusis plepys ir suktmelagis Aronas, juo dėtas pritaukštų devynias galybes, įsitaisytų prie grubiai suręsto stalo, sukirstų gabalą mėsos ar išgertų puodelį šviežio ožkos pieno su ruginės duonos rieke, kad tik neskaudintų motinos, tačiau Jokūbas nemokėjo meluoti ir gudrauti. Jo tiesumas ir atvirumas žeidė ne tik motiną, bet ir brolį Aroną, kurį Jokūbas nesigėdindamas smerkė dėl to, kad šis iškeitė pelningąją vikruolę adatėlę į plėšikišką pistoletą.
       Danutą-Hadasą slėgėjos bejėgiškumas, nes ji vis aiškiau suprato, kad Jokūbo niekaip nepavyks išlaikyti kapinėse ir kad jis paliks ją, kaip Aronas, kuris staiga nutarė visame margame pasaulyje, anot Meilacho Blocho, skleisti visuotinį teisingumą.
       – Rastum tu, Aronai, kokį pelningesnį užsiėmimą. Skleisk neskleidęs teisingumo, o jis vis tiek kur nors virs žiauriu ir nepataisomu neteisingumu.
       Danuta-Hadasa neabejojo, kad judviejų kovą dėl Jokūbo laimės Eliševa. Viena, ką ji pajėgė dar padaryti, – tai ne užkirsti kelią pergalei, o tik atitolinti ją.
       Iš pradžių ji dar vylėsi, kad kūmas Gedaljė Bankvečeris nė už ką nesutiks savo antrosios dukters leisti už Jokūbo – gana jam vieno žento ubago, Arono, dėl kažkokio blizgančio pakabuko ant munduro palikusio nepaguodžiamą Reizelę ir prieš porą metų išdulkėjusio į Maskvą. Galbūt Jokūbas apsigalvos, nustos draskytis tarp kapinių ir Juodgirių vienkiemio, supras, kad Eliševa ne jam skirta – jo panelė vargu ar atsižadės Palestinos ir liks Lietuvoje, kad ištekėtų už netašyto duobkasio.
       Su Jokūbo blaškymusi Danuta-Hadasa taikėsi, kol tas išeidavo pas Eliševa vos prasidėjus šeštadieniui ir grįždavo sekmadieniui auštant – laimei, šiuo trumpu metu pagal žydų papročius nebuvo galima nieko laidoti. Bet kai Jokūbo kelionės į Juodgirių vienkiemį padažnėjo, vilties žarijėlė užgeso, ir Danuta-Hadasa nutarė rimtai su sūnum pasikalbėti. Gal ji be reikalo baiminasi, įtikinėjo ji save, gal viskas ne tiek toli pažengė, gal Jokūbas tiesiog draugiškai padeda Bankvečerio dukteriai tvarkytis ūkyje, kurį jos globai paliko vienkiemio šeimininkas Česlovas Lomsargis, kuris pabėgo išsigandęs, kad jį, kaip ir fabriko savininką Baruchą Bruchisą, gali išvežti į Sibirą – iš žydės, artimos Arono Dudako, dabartinio Miškinių naujosios policijos viršininko, giminaitės nieko neatims, dabar pati geriausia apsauga yra žydė, o štai kai ateis vokiečiai {toliaregis Lomsargis tikėjo, jog jie greit ateis, duos Dievas, labai greit), tada jis viską susigrąžins.
       Šitam pokalbiui Danuta-Hadasa ilgai kaupėsi, apgalvojo kiekvieną smulkmenėlę, kad savo mikčiojimu ar tuščiu plepėjimu priešiškai nenuteiktų sūnaus, kurio tylėjimas tapo Miškiniuose priežodžiu – „tyli kaip duobkasys Jokūbas“. Motina vis atidėliojo pokalbį, lūkuriavo, stengėsi išrinkti tinkamą sau ir Jokūbui laiką, kartais visiškai nusiramindavo, jausdamasi bejėgė (ar ji, nuodėmingoji, turi teisę priekaištauti Jokūbui, kuris per gyvenimą nieko daugiau nematė, tik kapinių varnas ir antkapius? Ar ji, pabėgusi su Ezra iš Srnurgainių į provincialų Vilnių, nežino, jog niekas, net mirtis, neįstengs nugalėti meilės?), bet negalėjo nuryti kartėlio, kuris kasdien vis augo ir didėjo. Kaip nepykti, jeigu Jokūbas vis dažniau ir dažniau pradingsta Juodgiriuose, ir ne pėsčias, bet raitas. Danuta-Hadasa nuščiuvo, pirmąkart pamačiusi Jokūbą tvirtai kaip kareivį sėdintį balne, net pritūpė iš nuostabos – gal pasirodė? Atsitokėjusi suprato, kad šitą ristūną žvilgančiomis strėnomis ir vešliais kaip kadagio krūmas karčiais jam paskolino Eliševa.
       – Kas per arklys? – tarsi nejučiom pasiteiravo Danuta-Hadasa, norėdama pradėti pokalbį su Jokūbu apie tai, kas jai labiausiai rūpėjo – apie jo planus ateičiai.
       – Lomsargio, – atsakė Jokūbas. – Vienkiemio šeimininko. Vienu jis pabėgo iš namų, kitą paliko. Jis viską paliko Eliševai.
       – Viską?
       – Ir karves, ir žąsis, ir vistas... Ir šunį.
       – Ir kiaules?
       – Ir kiaules...
       Danuta-Hadasa atsargiai ir lėtai lyg pro erškėčių krūmą brovėsi svarbiausiojo dalyko link. Dar žingsnelis, ir ji viską iš jo ištrauks.
       – Kaip ji viena, Jokūbai, susitvarko? Tu padedi?
       – Kartais.
       Jam merkėsi akys, norėjosi kuo greičiau virsti miegot, bet jis, nenorėdamas jos įžeisti ir stebėdamasis jos žvalumu labiau nei smalsumu, nepertraukė pokalbio.
       – Tu ką – ir kiaules šeri?
       – Su kiaulėm reikalų neturiu... Nei vienkiemy, nei miestely, – šyptelėjo Jokūbas, bet tuoj pat nubraukė šypseną nuo lūpų lyg kokį trupinį.
       Troboj aitriai kvepėjo vašku, pro langų plyšius smelkėsi su pušų kvapu susimaišiusi vėsa, o po kampus drąsiai šmižinėjo kapinių pelės.
       – Kam ji šitą ūkį paliks, kai į savo Palestiną iškeliaus? Tau?
       – Kol kas Eliševa niekur nesiruošia. Be to, ją labai apvylė Aronas.
       – O ką – jis prieš?
       – Ne jis, o naujoji valdžia. Ji prieš Palestiną.
       – Kodėl?
       – Dabar į užsienį nieko neleidžia. Nei žydų, nei lietuvių. Gaudo ir sodina į cypę. Bet Eliševa sako, jog vis vien iš čia ištrūks... jokiu būdu neliks...
       – Kuo jai Miškiniai neįtiko? Čia jos artimieji, draugai ir tu... – Danutai-Hadasai užgniaužė kvapą. – Čia po egle guli jos motina Pnina, kurios ji jau senokai nelankė... Ir ką ji tikisi mainais gauti?
       Jos klausimai išvargino Jokūbą, jis nutilo ir, kad neužmigtų prie stalo. ėmė žiūrėti į danguje tirpstantį mėnulio pjautuvą ir mąstyti apie tai, jog ties dienos ir nakties riba visi vienodi – ir žmonės, ir žvėrys, ir net išdidi, iš už horizonto kas rytą iškylanti saulė.
       – Ką, klausiu, gaus mainais? Basurmanus vietoj lietuvių ir tokius pat žydus kaip mūsų miestely, – atsakė už Jokūbą Danuta-Hadasa. – Kitokių žydų Dievas pasauly nepasėjo. Visi iš to paties sieto. Ir karvės visur su tokiu pačiu tešmeniu, ir vištos vienodai kudakuoja. Geriau Eliševa susirastų berną ir išmestų iš galvos visas paikas svajones. Kas, tavo protu, moteriai svarbiau – šalis ar meilė?
       Jokūbas apstulbo. Iš kur čia žinosi, kas moteriai svarbiau.
       – Na, žinoma, meilė, – tarė Danuta-Hadasa. – Meilė – vienintelė šalis, kur moteris ir laiminga vergė, ir visagalė valdovė. Jeigu man, Jokūbai, dabar pasiūlytų rinktis šalį arba meilę, aš nė kiek nesuabejojus pasirinkčiau... pats žinai ką...
       Ji žarstė žodžius lyg pelenus, norėdama įpūsti jų ugnį.
       – Turbūt svarbu ir viena, ir kita, – tarstelėjo Jokūbas ir nusižiovavo. Jis norėjo, kad motina be jokių išvedžiojimų ir užkeikimų pagaliau ryžtųsi prabilti apie tai, kas jai labiausiai rūpi, juk Jokūbas – ne koks vaikigalis, jam nereikia aiškinti, ko ji nemiega naktimis, dunkso nelaiminga prie stalo lyg prie karsto įsistebeilijusi į apvarvėjusią žvakę ir, smerkdama jį dėl ilgų nebuvimų namie, svarsto, ar jis pasiliks, ar išduos, pames kapines ir išlėks paskui Eliševą ten, kur tik toji jį pakvies.
       – Kapinėse irgi turi kažkas gyventi, – atsiduso Danuta-Hadasa.
       – Turi, – tramdydamas žiovulį sutiko Jokūbas. – Mirusiuosius be priežiūros tik niekšai palieka.
       – Štai tu su Eliševą ir prižiūrėtumėte juos. Palestinoje duobkasių ir be tavęs gana, o mums, jeigu kas, kur kitą rasti?
       Pelės visiškai suįžūlėjo – uostė po stalu sunkius Jokūbo batus ir iš prilipusio prie jų mėšlo krapštė avižas.
       – Anksti tu mus apvesdini, mama... Ir apskritai dabar ne apie tai reikia galvoti. Ne apie tai.
       – O apie ką?
       – Pavyzdžiui, apie vokiečius.
       – Apie vokiečius?
       – O jeigu vienkiemio šeimininkas Lomsargis teisus ir vokiečiai greit ateis? Kas tada bus?
       – Kam?
       – Man... Eliševai. Tau nėr ko bijoti – tu vokiečiams ne žydė.
       – Neateis, – netvirtai sumurmėjo Danuta-Hadasa.
       – Bet juk rusai atėjo... Tam, kas stiprus, nenurodysi, kur ir pas kurį kaimyną pasukti.
       Jis pakilo nuo stalo ir netaręs nė žodžio nėrė į tamsą.
       Danuta-Hadasa paėmė žvakigalį ir sugrubusiais pirštais ėmė tiesinti dagtį, kaltindama save, kad dėl jos nuovargio ir susierzinimo pokalbis pakrypo ne į tą pusę, kur reikėjo, ir tik dar labiau sudirgino ir taip neramią sielą.
       Birželio pabaigoje, prieš Jonines, pasimirė krautuvininkas Chackelis Bregmanas, pravarde Žydų Naujienos. Visą pirmą keturiasdešimt pirmųjų pusmetį, šlovė Aukščiausiajam, nebuvo laidotuvių, priešų pykčiui, žydai nemirė, ir še tau – Anapilin iškeliavo visoj Žemaitijoj pagarsėjęs Chackelis Bregmanas, kuris prie visko, ką galėjai rasti jo krautuvės lentynose, dar pridėdavo pilną rinkinį pasaulio ir vietinių naujienų – šviežutėlių ir, teatleidžia jam Dievas, su pelėsiuko ar naftalino kvapu. Girdamasis, jog moka šešias kalbas, jis traukdavo jas iš savo senutėlio traškančio „Filipso“ ir iš laikraščių, kuriuos neva jam siųsdavo giminės iš Paryžiaus, Londono, Varšuvos ir net Niujorko vokuose, ant kurių puikavosi reti ir brangūs pašto ženklai, kuriuos retsykiais Bregmanas išdidžiai rodydavo savo krautuvėje prie turgaus aikštės visiems norintiesiems. Radijas radijum, giminaičiai giminaičiais, bet daugumą naujienų Chackelis kurdavo pats, ištisas dienas tūnodamas už prekystalio.
       – Dabartiniame pasaulyje galima apseiti be duonos ir sviesto, be farširuotos žuvies šeštadieniais, bet be naujienų, farširuotų siurprizais ir sensacijomis, gyventi neįmanoma. Normalus žmogus, atsikėlęs ryte ir iškišęs galvą pro langą, pirmiausia paklausia Viešpaties Dievo: „Vos chert zich?“ („Kas nauja?“), arba protėvių kalba „Ma nišma?“ ir kantriai laukia, ką jam Aukščiausiasis atsakys.
       Miškinių gyventojai nelabai suko galvas dėl to, ar Chackelis Bregmanas pučia miglą, ar sako tiesą. Jiems buvo vis tiek. Melas ir tiesa pagražindavo monotonišką buitį, linksmindavo ar liūdindavo, piktindavo ar džiugindavo, bet visi buvo dėkingi Bregmanui už tai, kad jis priverčia greičiau tekėti gyslomis iš nuobodulio ir vienodumo stingstantį kraują. Būdavo, kad kitą dieną Chackelis, kaltai šypsodamasis, paneigdavo savo naujienas.
       – Judėjai! Žydai! Noriu jūsų atsiprašyti: turiu paneigti mano vakarykštę naujieną iš Berlyno, neva Hitleris serga džiova. Labai gaila, bet jam kol kas tik, atsiprašant, paprasta tryda. Ir dar vienas mano netikslumas. Pasirodo, Čerčilio sūnus vedė ne žydę, o italę.
       Ne visi mėgo Chackelį Bregmaną ir jo „žydų naujienas“. Senoji valdžia nedarė Chackeliui Bregmanui jokių kliūčių – žydai tam ir žydai, kad neužsičiauptų ir liežuvautų vienas apie kitą ir visą pasaulį. Bet po to, kai prie lovio prisirovė plikabambiai, gandų nešiotoją Bregmaną pakvietė pokalbio į kažkokį valsčiaus komitetą ir liepė nustoti skleisti liaudžiai priešišką propagandą. Chackelis, laimei ar ne, apsimetė nesuprantąs šio žodžio ir toliau kūrė naujienas savo klientams, priklausomai nuo jų skonio ir pomėgių, daugiausia apie naująjį Amaną – Hitlerį, prisiekusį sunaikinti visą žydų tautą. Ir jį vėl pakvietė į valdišką įstaigą, bet šį kartą ne į civilinį komitetą, o į milicijos poskyrį, pas griežtą viršininką rusą, kuris trumpai drūtai jam paaiškino, kad apie Hitlerį draudžiama liežuvauti ir lietuviškai, ir rusiškai, ir jūsų, draugas Chackeli, kalba ir kad atseit jis, Hitleris, prašom įsidėmėti, visai ne Tarybų Sąjungos priešas, bet draugas, ir tai įrodo prieš dvejus metus su juo sudaryta taikos sutartis, na, apie draugus, kaip žinome, reikia kalbėti su derama pagarba.
       – Ar aišku, draugas Bregmanai?
       – Taip.
       – Na ir gerai, – pagyrė jį viršininkas. – Tikiuosi, daugiau savo šnekomis nedrumsite vandens ir mūsų neversite jūsų atžvilgiu imtis nemalonių priemonių, tokių kaip jūsų „Filipso“ konfiskavimas ar krautuvės uždarymas.
       Po apsilankymo pas viršininką rusą Chackelio Bregmano gyvenime daug kas pasikeitė – išnyko Paryžiaus ir Varšuvos, Londono ir Niujorko giminaičiai, dingo vokai su užsienio antspaudais ir retais pašto ženklais; staiga perdegė garsiojo „Filipso“ lempos; neliko prekyboj ir kolonijinių prekių – Ceilono arbatos, Maroko datulių, indiškų audinių. Chackelis apniuko, užsisklendė, įniršo, visas išdžiūvo ir smarkiai pasiligojo. Susirūpinę naujienų stoka kraštiečiai stengėsi jį padrąsinti – vieni žadėjo nuvežti „Filipsą“ į Kauną meistrui, kuris kone veltui jį pataisysiąs, kiti juokavo, kad už kiekvieną gerą naujieną mokėsią ne mažiau nei už indiškus audinius, treti slapčia keiksnojo naująją valdžią, kuri kalta dėl to, kad ir lempos perdegė, ir Ceilono arbatos neliko, ir Chackelis Bregmanas pasiligojo.
       Miškiniuose Chackelio palikuonių nebuvo (jo žmoną Godlą aną vasarą ištiko širdies smūgis, o abu sunūs dar prieš ateinant Raudonajai armijai išvyko už vandenyno – į Ameriką), taigi jo laidotuvėmis rūpinosi giminaitė – triukšminga plačiaburnė siuvėja Mirelė, kuri, Chackeliui gyvam esant, su juo, šykštuoliu, beveik nesikalbėjo.
       Susitarusi su Danuta-Hadasa ir laidojimo brolija, ji išrinko laidotuvių laiką ir vietą – sekmadienį, popiet, patogumo dėlei, ant kalniuko greta jos tėvų, irgi Bregmanų. Chackelis niekada būtų nesutikęs gulti šalia, bet mirusiųjų sutikimo niekas neklausia. Pakasė – ir gulėk ramiai.
       – Galėjo bent kiek pinigų paminklui palikti, – priekaištavo Mirelė godžiam krautuvininkui.
       – Nesirūpink, Jokūbas kokį nors akmenį parinks, – raukydamasi, kiek priekaištaudama pasakė Danuta-Hadasa. – Bus ir Chackeliui paminklas. Aš jam taip ir pasakysiu.
       – Kam? – išpūtė akis Mirelė.
       – Chackeliui. Mirusieji, kaip ir gyvieji, džiaugiasi geromis žiniomis.
       Prieš kiekvienas laidotuves ji pradėdavo kažin ko jaudintis. Daugiau nei per trisdešimt metų bendravimo su mirusiaisiais Danuta-Hadasa ne tik neatprato liūdėti dėl kiekvieno nelaimės ir nubraukti ašaros, bet ir neslėpė savo gilaus ir nesmerktino džiaugsmo, kad laidotuvės nors šiek tiek praskaidrindavo jos vienatvę, ji susitikdavo su daugybe pažįstamų, su kuriais būdavo gera persimesti žodžiu kitu. Atsisveikinti su Chackeliu Bregmanų sueis turbūt visas kaimelis. Daugumai gyventojų (o Miškiniuose dauguma ir buvo žydai) Chackelis buvo gerasis žinianešys ir guodėjas, jie atleisdavo jam melą ir pramanus, kadangi niekas taip nežemino ir nedraskė jų sielų kaip kasdieninė, visiems įgrisusi tiesa.
       Laidotuvių išvakarėse Danuta-Hadasa kaip prilipusi sekiojo paskui Jokūbą, žiūrėjo, kad jis niekur nedingtų – ar jos amžiuj kasti duobes, kai rankos neklauso ir priemolis kietesnis už geležį...
       – Tik nesugalvok kur išeiti, – perspėjo ji Jokūbą, turėdama galvoj Eliševą. – Tu privalai paruošti ponui Bregmanui patogų būstą. Jis juk ne metams ten persikelia.
       – Pasistengsiu.
       Tą šeštadienį jis iš tikrųjų liko namie, neišlėkė pas Eliševą, ir kai danguje įsižiebė pirmoji žvaigždė, persimetė per petį kastuvą, pakilo ant kalnelio, paspjaudė sudiržusius delnus ir ėmė plačiai, su kažkokiu įkarščiu ir netikėtu uolumu ręsti Bregmanui patogų būstą.
       Iškasęs duobę, jis užkūrė paties sukirstą pirtelę, pasipėrė, apsivilko švarius marškinius ir atsigulė miegoti, kad neerzintų savo žiovavimu tų, kurie ateis išlydėti kaimelio gandonešio į paskutinę kelionę. Danuta-Hadasa norėjo kažką jam pasakyti – gal apie paminklą, kuriam velionis nepaliko pinigų, gal apie arklį, kuris ilgu ir liūdnu žvengimu gąsdina mirusiuosius, bet apsigalvojo, uždegė kiek aptirpusią žvakę ir žvelgdama į gležną ir trumpalaikę tarsi vienadienė plaštakė liepsną pradėjo austi savo kasnaktę lenkišką maldą ir jos gijomis kaip stačiais laiptais kilti aukštyn, pas Viešpatį; gijos trūkinėjo, Danuta-Hadasa jas karštligiškai raišiojo, ir kai ligi dangaus ir Jo širdies jau buvo visiškai arti, staiga už lango birželio danguj, pilnam žvaigždžių, pasigirdo kraupus gausmas, paskui – baisus trenksmas, ir į viršų šovė liepsna, uždengusi kruvinu rausvumu ir žvaigždes, ir žemę.
       Išsigandusi Danuta-Hadasa pirštų galais – ji nesuvokė, kodėl tokiame triukšme sėlina pirštų galais, – prislinko prie sūnaus kambario ir dusdama, slopindama besiveržiantį šauksmą suriko:
       – Jokūbai! Jokūbai!
       – Kas nutiko? – pro miegus sumurmėjo tas, pagalvojęs, kad motiną visiškai nukamavo nemiga.
       Jokūbas sugirgždėjo lovoje, įsiklausė ir, apakintas dundančios pašvaistės, puolė vienmarškinis į kiemą.
       Sproginėjimai nesiliovė.
       Baltas tarsi vaiduoklis Jokūbas stovėjo vidury kiemo ir nenuleido akių nuo liepsnojančio dangaus.
       – Karas, – ištarė jis.
       Pastovėjo, paglostė pririštą prie papuvusio stulpo kumelę ir grįžęs į trobą beviltiškai pridūrė:
       – Tankų poligoną Juodgiriuose bombarduoja...
       – Ten, kur Eliševa? – Danuta-Hadasa suprato, kad jam dabar rūpi ne rusų tankai, o Gedaljės Bankvečerio duktė.
       – Po Bregrnano laidotuvių iškart pas ją josiu.
       – Jeigu tos laidotuvės iš viso bus.
       – O ką, gal per karą mirusiųjų nelaidoja?
       – Laidoja, laidoja, – pratarė Danuta-Hadasa ir prisiminė, kaip Lomsargis, vienkiemio šeimininkas, kalbėjo, kad vokiečiai tuoj ateisią. Galbūt Chackelis Bregmanas bus paskutinis žydas, palaidotas šitose kapinėse. – Girdėjau, kad Lenkijoje vokiečiai visas žydų kapines uždarė. Ims ir mūsiškes uždarys...
       Kur mes, Jokūbai, su tavim dėsimės? Ir kas bus su mumis? A?
       – Tavęs, mama, vokiečiai nelies. Juk tu...
       Ji neleido jam užbaigti.
       – Ką tu, sūneli, apie mane žinai? Ką? Aš pati nežinau, kas esu... Užmiršau... Lenkė? Žydė? Gudė? Plaštakė, lekianti į ugnį? Boružė? – Danuta-Hadasa sunkiai atsikvėpė ir suniūniavo: – „Dievo karvyte, skriski į dangų...“
       Apie vidurdienį vokiečių lėktuvai su kryžiais ant šonų įsikūrė ir Miškinių danguje. Žvėriškai staugdami jie skuto virš miestelio, kuriame, be žydų ir naujos raudonosios valdžios, kitų taikinių nebuvo. Vienas jų pikiravo žemyn ir gal praktikuodamasis, gal pagąsdindamas numetė bombą ant Bruchiso, išsiųsto pas baltąsias meškas, baldų fabriko. Pasigirdo toks sprogimas, kad jo aidas, atrodė, pasieks katorgines Sibiro platybes. Paskui viskas nutilo. Girdėjosi tik įprastas bažnyčios varpo, skelbiančio pamaldų pabaigą, skambėjimas.
       – Kažko laidotuvininkai užtruko, – susirūpino Danuta-Hadasa.
       – Argi kas skuba į kapines? – tarė Jokūbas. – Kad ir ką sakytum, nepasisekė Bregmanui – tokiu metu gyviems mirusieji nerūpi. Visi apie save galvoja... apie tai, kaip šitoj sumaišty išgyventi.
       – Ne visi apie tai galvoja, – paprieštaravo Danuta-Hadasa, įsistebeilijusi į kreivą proskynėlės juostą miestelio link. – Tavo akys, Jokūbai, dar, ačiū Dievui, neišgraužtos ašarų, mato geriau už manąsias. Žvilgtelk į proskyną!
       Atrodo, veža.o
       – Lyg ir veža.
       Jis troško kuo greičiau užpilti kapą, gražiai sulyginti kastuvu molinį Bregmano būstą ir, užšokęs ant nerimstančios kieme kumelės, skristi į Juodgirius, kad sužinotų, ar kas Eliševai nenutiko, – juk nuo tankų poligono ir atsarginio Raudonosios armijos pakilimo tako Česlovo Lomsargio valdas skyrė tik siaurutis kanapių ruoželis.
       Netrukus laidotuvių procesiją įžiūrėjo ir Danuta-Hadasa.
       Bregmaną atvežė savo talpiu vežimu pokštininkas Pinchas Žvairys, kuris senais gerais jiems abiem laikais atgabendavo Chackeliui iš Kauno tas pačias paklausias kolonijines prekes, kuriomis šis tiek metų sėkmingai prekiavo.
       Be tolimos velionio giminaitės siuvėjos Mirelės, kuri kone su džiaugsmu be paliovos liejo stambias kaip serbentų uogos ašaras, išmintingojo ir kantriojo rabi Gilelio, nervingai sukiojusio garbanotus peisus, ir trejeto iš vietos laidojimo brolijos, beveik nieko prie kapo nebuvo. Ir nenuostabu: vokiečių lėktuvai, žaibu pralėkę virš Miškinių, išbaidė daugumą Bregmano pirkėjų ir klausytojų, kuriems dabar rūpėjo ne tai, kaip palydėti garbingąjį prekeivį į paskutinę kelionę, o tai, kaip prireikus – ko gero, jau seniai visiems reikėjo – išsigelbėti, nes jeigu vokiečiai nugalės rusus, nė vienas miestelio – ką ten miestelio? Lietuvos! – žydas neišvengs nelaimės.
       Rabi Gilelis prodainiui, su graudžiomis pauzėmis ir obertonais pradėjo maldą ne tik už velionį Bregmaną, bet, panašu, ir už jo „Filipsą“ su geromis ir blogomis naujienomis, už kolonijines ir vietines prekes, už jo pareigingus ir nepareigingus skolininkus, už jo kaimynus, atgulusius po šiomis pušimis, ir – kokia šventvagystė! – už visą miestelį, kurio turbūt greit nebus kam apraudoti. Jo balsas skambėjo kaip niekad įtaigiai ir, jam nutilus, niekas nepajudėjo iš vietos.
       Po akimirkos visi lyg atitoko, sukruto, sudejavo, Mirelė skubiai palaistė kauburėlj savo nesibaigiančiomis ašaromis, ir laidotuvininkai lėtai ir gedulingai patraukė vartų link.
       – Ateina, ponia, sunkūs laikai, – atsisveikindamas lenkiškai pasakė Danutai-Hadasai rabi Gilelis. – Ypač mums, žydams.
       – Kur žiūri Dievas? Ar jis savųjų nemyli? Pasirinko jus iš visų tautų – ir nemyli? – su ironija paklausė Danuta-Hadasa. – Ar jam patinka karai... žudynės?..
       Rabi Gilelis nustebęs pažvelgė kupinu neįprasto liūdesio žvilgsniu; jis nesumojo, ką atsakyti, tartum būtų kaltas dėl visų pasaulio nelaimių, ir ėmė graudžiai žvalgytis į savo gentainius, kol pokštininkas Pinchasas Žvairys nepaėmė jo už parankės ir nenuvedė prie savo vežėčių. Kiek paėjęs rabi Gilelis netikėtai atsisuko ir garsiai ištarė:
       – Esu per mažas ir per menkas, kad trukdyčiau Aukščiausiąjį savo klausimais ar patarinėčiau Jam, nors kartais kaip bet kuriam žydui man labai labai to norisi...
       Jis nusilenkė kapinėms ir įsiropštė į vežimą kartu su nepaguodžiama Mirelė ir dviem senutėm, nepraleidžiančiom nė vienų laidotuvių.
       Tokio trumpo ir skuboto atsisveikinimo su mirusiuoju Danuta-Hadasa nepamena. Tik rabi Gilelis ir verksmingoji Mirelė per laidotuves niekur neskubėjo. O trejetas iš laidojimo brolijos rodė vienas kitam kažkokius ženklus – atseit patys suprantate, kas dedasi, reikia skubėti namo, ponai, pas pačias ir vaikus.
       Trypčiojo nuo kojos ant kojos ir augalotas Jokūbas, žvairuodamas į kumelę, kuri savo vinguriuojančiu žvengimu reikalavo užuojautos ir avižų, žemino ir menkino atminu maldos iškilmingumą.
       – Aš, mama, keliauju, – tarė Jokūbas, kai kapinės ištuštėjo.
       – Bet juk tu nieko nevalgęs.
       – Eliševa duos... Gulk, pailsėk...
       Motinos plepumas jį erzino. Žinodamas jos ūmų būdą, Jokūbas niekada jos nepertraukdavo, apsimesdavo įdėmiai klausąs ir pats būdavo nenorom verčiamas ištarti begalę nereikalingų ir beprasmių žodžių. Paprastai jis apseidavo su labai negausiom jų atsargom – dažniausiai miksėdavo, linguodavo galvą, gailiai dūsaudavo, raukydavosi arba pritariamai šypsodavosi; žodžiai jam neteikė jokio malonumo. Visa, kas geriausia žmoguje, Jokūbo manymu, glūdėjo tyloje ir turėjo būti saugoma kaip pinigai Žydų banke, todėl jam visada pavyzdžiu buvo ne tokie šnekoriai kaip jo brolis plepys Aronas, bet kapinių pušys ir antkapiai, rūstūs ir tylūs, saugantys po žieve ir akmeniu tai, ko neišreikši nė viena kalba.
       – Klausyk...Aš tavęs ilgai netrukdysiu...Man atėjo štai tokia mintis: o gal tu ten kuriam laikui pasiliktum?
       – Kur?
       – Kaime. Pas Eliševa... Dabar, mano atrodo, tau geriau nesimaišyti po akim. Jaučiu, kad kapinėse daugiau jau nieko nebelaidos. – Ji patylėjo ir paskubomis pridūrė. – Manęs, kaip sakei, nelies. Žydams niekada nebuvau žydė, o jau vokiečiams juo labiau nebūsiu. O tu...
       – Manai, aš kaime jau juo nebūsiu? Žydas visur žydas. Ir kol kas vokiečiai tik danguje...
       – Greitai bus ir ant žemės... Kaip Lenkijoj. Aš dar pernai sakiau, kad pas mus jau skrenda mirties angelas.
       – Gerai, grįšiu, pasikalbėsim. Ilsėkis, – tarė jis ir pasuko prie kviečiamai trimituojančios kumelės.
       Iš tiesų reikėtų pailsėti, prigulti, ištiesti sutinusias, maudžiančias kojas, užsimerkti, gal užsnūsti, bet Danuta-Hadasa staiga susizgribo, jog šiandien vargšo Efraimo, jos ir Bankvečerio vienintelio vaikaičio, metinės ir į kapines ateis ir marti Reizelė, ir jos tėvas. Jie visuomet ateina šią baisią dieną. Dieve mano, kaip ji galėjo tai užmiršti?! Gedaljė Bankvečeris prisiglaus prie Jokūbo pasodintos jaunos lieknos tujos ir linguodamas į šonus ir šniurkščiodamas didžiausia miestelyje nosimi ims kalenti kaip genys kamieną, o Reizelė atsiklaups, nubrauks nuo antkapio dulkes, paglostys pirštais kiekvieną akmeninę vardo ir pavardės raidelę ir kol nesurinks visų ant jo nukritusių spygliukų ir nepabers paukšteliams, giedantiems Efraimui lopšinę, trupinių, tol nepakils nuo žemės, atėmusios iš jos tuoj po gimdymo (ar tik ne už vyro nuodėmes?) ką tik gimusį sūnų...
       Danuta-Hadasa prie vaikaičio kapo ateidavo kasdien ir apsidairiusi, ar niekas negirdi, pradėdavo dainuoti Efraimui kažką lenkiškai ar sekti pasakas. Kartais prie jos prisijungdavo smalsuolė ciba, savo mekenimu lyg patvirtindama jų laimingas pabaigas; atskrisdavo bitės ir kamanės, kurios savo dūzgimu migdė ir keistuolę pasakotoją, ir Efraimą. Danuta-Hadasa tikėjo, kad kūdikiai, nespėję ištarti „mama“, nemiršta, kad jie auga po žeme kaip žolė ir šaknys, girdi, kaip ošia medžiai ir čiulba paukščiai ir net gali atsiliepti. Ji ne kartą vidurnaktį girdėjo jų balsus, o vaikaičio balselis skambėjo aiškiau ir ryškiau nei kitų.
       – Ar girdi mane, Efraimai? – būdavo, klausia ji, ir tuoj pat paukščiai nustoja giedoję, raguotoji mekenusi, varnos kranksėjusios, ir toje tyloje lyg išbaidyta slanka šaudavo pušų viršūnių link vaikaičio diskantas...
       Marti Reizelė ir kūmas Gedaljė Bankvečeris atėjo neįprastu laiku – vakarop.
       Pabuvę prie vaikaičio kapo, jie pagal paprotį nusimazgojo rankas surūdijusiame praustuve ir nusekė paskui Danutą-Hadasą į trobą. Svetinga šeimininkė pakvietė marčią ir kūmą prie stalo, padėjo ožkos pieno ąsotį, dubenėlį šviežio medaus, priraikė duonos, bet Bankvečeriai, nors ir labai įkalbinėjami, prie maisto neprisilietė.
       – Atleiskit, – tarė marti, – mes tik valandėlei.
       – Nors medaus paragaukite. Tiesiai iš avilio.
       – Nėr kada. Miškiniuose visi kaip išprotėję. Sodoma ir Gomora. Vieni lekia kur akys mato, kiti džiūgauja ir traukia iš klėčių slėptus ginklus, – paaiškino siuvėjas.
       – Ginklus? – nustebo Danutą-Hadasą.
       – Rusų valdžia kaipmat dingo, o mano buvęs pameistrys Juozas, toks tylus ir ramus vaikinas, su nupjautavamzdžiu gatvėmis vaikštinėja.
       – Reikėjo tau, Reizelė, su Aronu į Maskvą važiuoti, – norėdama pratęsti pokalbį ir ką nors sužinoti apie savo vyresnįjį, įsiterpė Danutą-Hadasą.
       – O ką Maskva? Neįveikiama tvirtovė? Atminkit mano žodį – vokiečiai ir ligi jos prisikas. Juk nuėjo be mūšių iki Paryžiaus, – sušveplavo Gedaljė Bankvečeris.
       – Ką Aronėlis rašo? – pasuko pokalbį į kitą, ne tokį pavojingą, keliuką šeimininkė.
       – Rašo, jog patenkintas... mokslai sekasi... vaikšto į teatrą... giriasi, kad matė Staliną, – be jokio džiugesio vardijo vyro pasiekimus Reizelė.
       – Staliną? – nepatikėjo Danutą-Hadasą.
       – Gegužės pirmosios demonstracijoj. Stalinas atseit pamojęs ranka mūsų Aronui, kai jo mokykla žygiavo pro tribūną, – paaiškino Bankvečeris ir sunkiai kriokdamas pakilo nuo šerpetoto stalo.
       Danutai-Hadasai Stalino mojavimai jokio įspūdžio nepadarė. Ją labiau nudžiugino tai, kad Aronas patenkintas, kad jis toli nuo karo, Maskvoje, ligi kurios vokiečiai, nors ir ką pikta pranašautų kūmas, vargu ar nueis. Tai iki Miškinių tik du žingsniai, perplaukei Nemuną – ir tu jau miestelyje prie bažnyčios ar turgaus aikštėj prie Bregmano krautuvės.
       Trečiąją karo dieną, prieš pasirodant Miškiniuose priešakiniams vokiečių daliniams, Danutą-Hadasą pro musių nutupėtą virtuvės langą pamatė ginkluotą nepažįstamąjį su baltu raiščiu ant rankovės. Jis kaip šeimininkas nardė tarp paminklų, tarsi ko ieškodamas.
       Išėjusi į lauką ji geriau įsižiūrėjo ir, pažinusi Gedaljės Bankvečerio pameistrį Juozą, patraukė kaip stovėjo su žarstekliu jam priešais.
       – Ko čia, Juozai, ieškai? – stengdamasi numaldyti savo įsismarkavusią širdį, paklausė Danutą-Hadasą. – Ko atėjai aplankyti?
       – Geri, sakau, akmenys... – ramiai atsakė svečias, išsitraukė iš kišenės varinį portsigarą ir, čirkštelėjęs apgleizotu žiebtuvėliu, užsirūkė.
       – Čia nerūkoma, – sudraudė jį Danutą-Hadasą.
       – Man galima. Aš ne žydas. – Jis saldžiai užsitraukė dūmą, tyčia išpūtė iš burnos baltą debesėlį ir pakartojo: – Geri, sakau, akmenys. Dar gali praversti. Kam veltui geram daiktui prapulti?
       – Tu čia akmenų atėjai? – įgėlė jam Danuta-Hadasa. Dar prieš metus ji nė už ką su juo nebūtų kalbų vedžiojusi ir negalvodama būtų šniojusi per jo liesą užpakalį žarstekliu, bet pažvelgusi į nupjautavamzdį susivaldė.
       – Ir akmenų... Jais visą miestelio gatvę galima išgrįsti. Juk žydams daugiau jų neprireiks.
       Danuta-Hadasa suprato jo užuominą.
       – Jų Dievui reikia.
       – Ir jų Dievo taip pat jau niekada nebus – be reikalo jis juos sukūrė. Per klaidą. Čia liks tik mūsų Dievas.
       Nuo Juozo tvoskė namine, bet jis nebuvo girtas, tvirtai laikėsi ant kojų ir kalbėjo negrasindamas, lyg ir geranoriškai. Šiaip ar taip, jis ne vienus metus siuvėjavo pas jos kūmą, išgėręs netriukšmaudavo, blaivus balso nekeldavo, jeigu ko prašydavo – vis pašnibždomis, jeigu atsisakydavo – irgi pašnibždomis, kad niekas nepyktų, ir, girdamasis kantrybe ir gudrumu, švelniai glostydavo savo ankstyvą rausvą plikę.
       – Ką daryti su akmenimis ir su tavim, lyg ir aišku. O su Jokūbu? – jis paglostė plikę, įrėmė žvilgsnį į žarsteklį ir pasiteiravo: – Tiesa, nematau tavo sūnelių... Metė tave, goję, likimo valiai?
       – Aronas toli, Maskvoj, – piktdžiugiškai pranešė Danuta-Hadasa. – O Jokūbas? Neturiu supratimo. Pats žinai, kur katinai laksto, kai norisi? Pas kates...
       – Pas kates, – paerzino ją Juozas. – Iš žydų meluoti išmokai, – jis vėl užsirūkė.
       – O ko tu iš jų išmokai? Ar vertėjo mokytis siūti, kad paskui su šautuvu po gatves slankiotum?
       – O ar vertėjo tavo Aronui pas tą patį Bankvečerį kelnes prie siuvamosios trinti, kad žmones į Sibirą vežtų? – plykstelėjo Juozas.
       Danuta-Hadasa patylėjo, nors smūgis buvo kur kas stipresnis, nei ji tikėjosi, ir nurijusi nuoskaudą paklausė:
       – Ką pasakyti Jokūbui?
       – Nieko. Jeigu reikės – rasim ir jį, ir jo katę. Ne pas lietuvę juk laksto...
       Juozas apsisuko ir linksmai švilpiniuodamas po nosim dainelę apie ulonus, jojusius pro pakelės karčemą ir susižavėjusius gražuole šinkorka, lėtai ir išdidžiai nužingsniavo kapinių vartų link, kur senio Efraimo iškalti kudloti akmeniniai liūtai kiauras dienas riaumojo ant klaidžiojančios po kapines mirties.
       Danuta-Hadasa ilgai žiūrėjo jam pavymui – į pakumpusią nugarą, kol ji dingo už pilkapio, kurį, kaip pasakojama, supylę didžiojo kunigaikščio Vytauto, kuris maloningai leido žydams kurtis Lietuvos kunigaikštystėj, kariai.
       Instinktyviai žarstekliu grėbdama pušų spyglius, Danuta-Hadasa stovėjo prie paskenduolio Caliko Bruchiso kapo ir galvojo apie sūnus – Aroną ir Jokūbą, apie marčią Reizelę ir Eliševą, nespėjusią iškeliauti į Palestiną, apie ginkluotą pameistrį Juozą, kuriam antkapių akmenys taip tiktų gatvėms grįsti, apie save, paliktą likimo valiai, ir apie Dievą, kuris, kitaip nei visi, vis dėlto liks Miškiniuose, nes, atstumtas ir išduotas gyvųjų, Jis niekada nepalieka mirusiųjų.
       Kieme sumekeno ožka.
       – Einu, einu, – nuramino mylimą gyvulėlį Danuta-Hadasa ir nuskubėjo kibirėlio, kad galėtų ją, nabagėlę, pamelžti.
       – Me-e-e-e...

Į viršų

       Eliševa

       Nespėjo įžvalgusis Česlovas Lomsargis, gelbėdamasis nuo persekiojimo ir jam grėsusios neišvengiamos tremties į Sibirą, palikti gimtųjų Juodgirių ir prisiglausti kažkur pas žmonos gimines Užnemunėj, netoli vokiečių sienos, kaip į jo paliktą vienkiemį, kurį jo savanorė kumetė Eliševa Bankvečer pati pasiūlė prižiūrėti, apdaužyta kareiviška „emka“ užgriuvo NKVD naujokai Povilas Genys ir jo bendradarbis Luką Andronovas, iki ateinant Raudonajai armijai dirbęs Miškinių lentpjūvėje.
       Įniršusiai besidraskant prie grandinės pririštam aviganiui jie privažiavo prie sodybos, iššoko iš mašinos ir išsitraukę iš dėklo pistoletus atsargiai lyg vagys ėmė sliūkinti aplink didelę, sukirstą iš rinktinių pušų, trobą ir dirsčioti pro langus, spindinčius auksine ryto saulės šviesa.
       – Ar yra kas namie? – kasydamasis pistoletu paausį šūktelėjo Genys. Niekas neatsiliepė.
       – Ei, ar yra kas? – Povilas riktelėjo dar garsiau. Lyg atsakydama jam pratisai ir liūdnai tvarte sumykė karvė.
       – Negi Lomsargis ir mūsų senąją draugužę kartu išsivežė? – sududeno nekantrusis Luką.
       – Vargu, – suabejojo vyresnis laipsniu Genys, kuris pavadavo išvykusį į Maskvą semtis kovinių žinių Aroną Dudaką. – Lomsargis jau kartą buvo palikęs ją sargauti, kai pernai buvau grūdų likučių atvažiavęs rinkti. Tada vietoj jo irgi radau peštukę Sevką, su kuria, atsimeni, kažkada dykvietėj už kareivinių žaisdavom medžiaginiu sviediniu... – Ir jis vėl su kažkokiu džiugesiu mestelėjo aukštyn jos vardą: – Ševka! Kur ji, kvaiša, pradingo?
       Ir vėl j jo šūksnį atsiliepė tik karvė, gal rasotoj birželio ryto tyloj ilgėdamasi išvykusio šeimininko, gal liūdėdama dėl to, kad stovi nemelžta pradvokusiame tvarte.
       – O ko ta, prakeiktoji, taip mykia? – paklausė Andronovas.
       – Ko, ko... – paerzino jį Povilas. – Matyt, jaučio pasiilgo? – Ir jis nusikvatojo.
       – Išlaužkim duris ir pirmiausia apžiūrėkim visą trobą, – pasiūlė Luką, pripratęs lentpjūvėje ne postringauti ir taukšti, bet ryžtingai veikti. Žodžiais net skiedros neperlauši.
       – Lomsargis ne toks kvailas, kad troboj slapstytųsi.
       Kariūnai išties būtų galėję išlaužti duris ir apšniukštinėti visus trobos kampus, bet tuo metu iš klėties neskubėdama, viena ranka šukuodama savo neklusnius lyg įelektrintus rusvus plaukus, pasirodė užsimiegojusi, kibirėliu nešina Eliševa.
       – Tave tik su patranka prikelsi, – nepiktai užsipuolė ją Povilas Genys, NKVD Miškinių skyriaus pavaduotojo pavaduotojas.
       Eliševos, Arono Dudako giminaitės, būdą Genys atsimena iš vaikystės – tik užkliudyk ją, pavadink nepadoriai, tuoj pat gausi antausį. Ne veltui siuvėjas Gedaljė Bankvečeris sakė, kad ji turėjo gimti berniuku, bet Viešpats prieš pat jai gimstant apsigalvojo ir apdovanojo Ševką, chi chi, ne laistytuvėliu su snapeliu, o laistytuvėliu su plyšiuku... Povilas kiekvieną šeštadienį su tėvu ateidavo pas Bankvečerius už atlygį gesinti žvakių. Pnina, Ševkos mama, mažutė kaulėta moterėlė, šlubčiojanti tarsi pašauta kojele balandė, visada vaišindavo Poviliuką kokiais nors žydiškais skanėstais: bulvėmis su slyvomis arba žąsų kakleliais, per šventes apdovanodavo meduoliais, bandelėmis su razinomis ir imbieriniais sausainiais.
       – Gerą sapną sapnavau, – tarė Eliševa, – tai nutariau pažiūrėti iki galo. Negi dėl jūsų, šaunuolių, turėjau šokti iš šilto patalo.
       – Turbūt Palestiną sapnavai, – įgėlė jai Genys. – Alyvų giraites, kupranugarius...
       Miestelyje visi žinojo, kur, pirmai progai pasitaikius, ketino išvažiuoti jaunesnioji Bankvečerio duktė, svajojanti dykumos vidury ant smėlio pastatyti savo – žydų – valstybę.
       – Nuo kada tu, Poviliuk, merginų sapnais domiesi? – tebesišukuodama atkirto Eliševa.
       – Mes, Ševka, ne sapnais domimės, – užmiršęs bendrus žaidimus dykvietėje prie kareivinių, šeštadienines žvakes ir imbierinius sausainius surimtėjo Genys.
       – O kuo? – apsimetė nesuprantanti Eliševa.
       – Neįtari?
       – Ne, – atkirto Eliševa. – Ir slėpk, prašau, kuo toliau savo žaislą. Nuo jo blogiu dvokia.
       Povilas Genys ir Luką Andronovas nesiginčijo su savo tiesioginio viršininko Arono Dudako giminaite, paklusniai įsikišo pistoletus į dėklus, bet dėl visa ko paliko juos prasegtus. Užsisegsi, o čia tave pykšt nuo aukšto ar iš už svirno. Tokioj glūdumoj be ginklo nė žingsnio. Svetimų ir prašalaičių, kiek teko girdėti, Lomsargis niekada nemėgo ir be kalbų užsiundydavo savo kudlotu Reksu, neklausęs nei vardo, nei laipsnio, tuos, kas išlįsdavo iš miško gūdumos ir traukdavo jo kiemo link, – nesvarbu, ar tu žydas, ar lietuvis, ar sentikis. Vos išgirdęs komandą „Čiupk jį, čiupk!“ šuo kaip juoda strėlė įsikibdavo į ateivį. Iš žydų niekas, išskyrus Eliševa ir duobkasį Jokūbą, į šią meškos irštvą nesiryžo nė nosies kišti. Tai kad ir nebuvo ko. Dauguma žydu, ne taip kaip Eliševa Bankvečer, kraustytis į Palestiną neketino; ypatingo noro iš siuvėjų, kirpėjų, odininkų ir galąstojų tapti žemdirbiais nerodė; gamtos gėrybes pirkdavo ne atkampiuose vienkiemiuose, bet triukšminguose ir jaukiuose miestelio turguose ketvirtadieniais ir pirmadieniais. Iš savo tolimų protėvių, atsidūrusių tryliktame amžiuje Lietuvoje, jų darbštieji palikuonys paveldėjo įsitikinimą, jog šiaurės vaisiai skrandžiui gal net naudingesni nei pietų, o šalčiai, priverčiantys greičiau krutėti ir suktis, kur kas geriau nei karštis, kur tarpsta tinginiai ir veltėdžiai.
       – O kur tavo šeimininkas? – paklausė Povilas. – Tik neišsisukinėk, – nesakyk, kad nežinai, jeigu nenori, kad tave apkaltintų melagingais parodymais.
       – Nežinau.
       Eliševa tikrai nenutuokė, kur jos mokytojas išvyko. Jokio adreso Lomsargis jai nepaliko, o prašyti ji nedrįso, paprašysi – ir ims ką negera įtarinėti. Pasakė žmogus – pas gimines į Užnemunę, palinkėk jam kloties, ir baigta šneka! Nekalbi ir liūdna Pranė turi gausybę giminių ne tik Užnemunėj, bet ir Dzūkijoj, ir net Latvijoj, kažkur prie Jelgavos. Juk galėjo paskutinę akimirką Lomsargis persigalvoti ir pasukti ne pas žmonos gimines į Priekulę, o, tarkim, į Klaipėdą ar Darbėnus. Iš pradžių jis apskritai niekur neketino kraustytis, manė čia, užkampy, pralauksiąs sunkius laikus, bet kai virš vienkiemio, atkirsto nuo likusio pasaulio Juodąja giria, kaip smalkės pakibo gandai apie gyvulinius vagonus, atvarytus į Miškinių geležinkelio stotį iš Rusijos gilumos, kuriais ketinama išvežti į Sibirą visus išnaudotojus buožes, liaudies priešus, jis pradėjo galvoti apie tai, kad būtų neblogai kur mėnesiui kitam dingus. Jau jeigu Jo Aukštenybė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona ir palyda, spjovęs į viską, išlėkė į užsienį, tai jam, jokiuose žemėlapiuose nepažymėtos „antrosios“ respublikos – Juodgirių – „prezidentui“, kaip save po trečios taurelės mėgo vadinti Česlovas, pats Aukščiausiasis prisakė pasirūpinti saugumu. Tik kur pasislėpus? Pranė nuo ryto iki vakaro bamba, kad kuo toliau, tuo saugiau. Iš akių dink – iš pasmerktųjų sąrašų lauk. Bet Česlovas nenorėjo išvažiuoti iš Juodgirių taip toli ir ilgam išsiskirti su namais – gal, mąstė jis, įsirausus kur netoli girioj, išsikasus urvą ir įsibrukus kaip meškai žiemai, kad kartkartėm išlįstum ir aplankytum savo mielus globotinius – vištas ir žąsis, avis ir bites, karves ir arklius. Juk negalima mesti likimo valiai niekuo nekaltų gyvulėlių, ištikimai jam tarnavusių tiek metų. Su kuo čia pasitarus, kol neužsitrenkė spąstai ir kol jis su Prane nepakliuvo į gyvulinį vagoną ant gultų? Pranė apie tokius reikalus nieko nenutuokė. Kunigas klebonas Povilaitis kaip Aukščiausiasis veltui burnos neaušino. O jeigu prabildavo, tai tik tam, kad ištartų: „Melskitės, broliai ir seserys! Ir Viešpats jus išgirs...“ Argi paaiškinsi šventajam tėvui, kad Jį išpažįstančių brolių ir seserų laikai seniai praėjo ir kad prasidėjo šėtoniški visuotinės neapykantos ir tarpusavio kovos laikai...
       Česlovas ilgai dvejojo, kol pasiryžo išlieti sielą vienintelei klausytojai – Eliševai. Dar amžiną atilsį jo tėvas Jonas Lomsargis sakydavo: „Jeigu nori sužinoti, kas dedasi šitame beprotiškame pasaulyje, ir gauti patarimą, kaip tau elgtis, eik į bakalėjos ar į kolonijinių prekių krautuvę pas žydus, kurie visada iš anksto ruošiasi nelaimėms, kad tos staiga jų neužkluptų, ir apie visas galimas bėdas ir negandas sužino pusmečiu anksčiau nei kiti“. Mat jei ką iš vakaro išgirsta tolimoje ir pinigingoje Amerikoje koks nors gudrutis Chaimas, tą kitos dienos ryte jau paskelbia Icikas ar Mendelis atokiuose Miškiniuose ar apmusijusiame Ežeriškyje.
       Pranė ar iš pavydo, ar iš atsargumo maldavo Česlovą neplepėti, neatvirauti su Eliševa, kurią abu vadino lietuviškai Elenute; vis dėlto ji – žydė, ištrimituos visam pasauliui, o gal, neduok Dieve, ir išduos. Lomsargis neprieštaravo žmonai, gyrė už apdairumą, bet pagal seną ir patikimą paprotį sutikti, bet daryti viską savaip, vis dėlto prasitarė mokinei apie savo rūpesčius ir baimes. Jam patiko Eliševos nuoširdumas ir išprusimas bei, kaip manė Česlovas, žydams nebūdingas tiesumas. Kartais jam atrodydavo, jog laukuose ir darže, klojime ir bityne su juo būdavo ne baltarankė žydaitė, kuriai šovė į galvą tapti valstiete ir išmokti sodinti bulves, taršyti linus, išimti iš avilių medų, kinkyti arklį ir kirpti avis, bet tikra jo duktė, kurią dovanojo jam Viešpats už paklusnumą ir dorybingumą ir kuri prieš tėvų valią sugalvojo dumti už jurų marių, kad pritaikytų savo mokėjimą ūkininkauti Palestinoje, iš kur buvo kilęs Jėzus Kristus, kabojęs pagarbioj vietoj seklyčioje ir žvilgčiojęs nuo sukruvinto kryžiaus į molinius dubenėlius su žirnių sriubos likučiais ir apgraužtais kaulais. Ne, tokia neišduos, ja gali sunkią valandą pasikliauti.
       – Neapsimetinėk kvailele, – taikiai patarė Povilas. – Žmonės tau vienkiemį saugoti paliko, o tu net nepaklausei, kur jie važiuoja ir kada grįš? Kas tokiu melu patikės?
       – Aš be reikalo neklausinėju. Žinojimas trumpina gyvenimą.
       – Bet ir tylėjimas, Sevočka, jo neilgina, – pridūrė Genys, tikėdamasis palenkti vaikystės draugę į savo pusę ne žiaurumu, o švelnumu. – Ypač jeigu visaip užstoji netikusį žmogų, kuris anksčiau begėdiškai engė dirbančiuosius.
       – Kur, Poviliuk, tokios išminties pasisėmei? Iš Markso, iš Lenino knygų? O gal ilsėdamasis tarp dviejų taurelių pats sugalvojai? Pasakyk man, kas, tavo manymu, netikęs žmogus – ar tas, kuris nuo ryto iki vakaro nugarą lenkia? Kuris turtingesnis už tave? Pamaldesnis? Protingesnis?
       Įpratęs ryžtingai veikti lentpjūvėje, Luką Andronovas nusvilino Eliševą rūsčiu žvilgsniu ir prakošė:
       – Ar žinai, kas yra klasinis priešas ir kokia bausmė laukia to, kuris jį slepia?
       – Kodėl jums, Luką, klasinis priešas tik Lomsargis? – naiviai tyčiodamasi erzino Andronovą Eliševa. – O, pavyzdžiui, jo Reksas, kuris visa gerkle ant judviejų ambrija; arba jo bitės, kurios dabar virš jūsų skraido ir taikosi įgelti į viršugalvį; arba giria, kuri augina ne tik jums, bet ir tiems, kurie jums nepritaria, grybus ir uogas? Kodėl nesivaikote su pistoletais ant užpakalio šunų ir bičių, nekertate šile medžių, bet lakstote po apskritis ir ieškote kaltųjų tarp nekaltų?
       Tokio Eliševos atkirčio vietiniai žmoggaudžiai nesitikėjo. Apstulbinti jos žodžių, jie sutrikę žvilgčiojo vienas į kitą.
       – Radai ką lyginti, – rusiškai nusikeikė Luką Andronovas, kuriam nuo mažens buvo ganėtinai sunku perprasti reiklų lietuvišką tarimą ir teko prieš kiekvieną naują žodį daryti po trumpą pauzelę: – Ką tu mali? Manai, jeigu mes su tavim vaikystėj draugavom, o tavo giminaitis – mūsų viršininkas, tai tau viskas leidžiama? Kuo, susimildama, čia dėtos bitės, kuo dėtas šilas? Nenori atsakinėti – nereikia. Mes niekur neskubam. Palauksim. Maisto vienkiemy lig valiai, ne vienai parai užteks, jei neužteks – iš bado nenumirsim kiaulę paskersim, gaidžiui galvą nusuksim...
       – Darykit, ką norit. Man metas karvę melžti. Girdit, kaip mykia, vargšė, lyg prieš pasaulio pabaigą, – prakošė Eliševa, pasisuko ir, stengdamasi neišduoti jaudulio, nuskubėjo į tvartą.
       Ji priekaištavo sau, kad nesiryžo paklausti Lomsargio Pranės giminių adreso. Jei įvyks stebuklas ir sovietai pasigailės Česlovo, neišveš į Sibirą, tik atims žemę, kad atiduotų ją amžinam naudojimui kuriam nors iš tų gerklojančių šalininkų, kaip ji, Eliševa, palikta čia už šeimininkę, praneš apie tai Lomsargiui? Dar visai neseniai jai nė į galvą nebūtų šovę, kad Česlovo ir Pranės ateis ginkluoti Povilas Genys ir Luką Andronovas. Kuo Lomsargiai taip nusikalto? Ar ne tuo, kad visas jų gyvenimas sukosi aplink arimą, sėją ir kūlimą, kaip kad Saulė apie Žemę? O gal tuo, kad kasdien lenkė savo sklype nugaras, laistė prakaitu kiekvieną arą, arba tuo, kad garbino tik Dievą ir nieko, išskyrus sausrą ir polaidį, nekeikė? Už ką gi juos suimti ir – į gyvulinį vagoną?
       Eliševa melžė iš išbrinkusio tešmens į kibiriuką pieną, srovelės linksmai šaudė į alavinį dugną; ruda baltomis dėmėmis olandiškos veislės karvė vis sukiojo garde savo didelę karališką galvą ir kupinomis nečionykščio liūdesio akimis žvairavo į pritilusią melžėją. Pro mažą, musių nutupėtą langiuką tarsi plonytis dagtelis smelkėsi ankstyvos saulės spindulėlis, glostydamas molinę, šiaudais pakreiktą aslą. Iš kiemo kartais atsklisdavo duslūs Genio ir Andronovo balsai, kurie, matyt, įtemptoje lyg styga tyloje tarėsi dėl tolimesnių veiksmų ir valdiškų nurodymų bei lozungų prikimštose smegenyse dėliojo spąstus Česlovui Lomsargiui. Įsiklausydama į jų pokalbį, Eliševa mintimis nuskriedavo į Užnemunę ir meldė Dievą, kad Lomsargis nesumanytų visko mesti ir nakties tamsoj atidumti per pilną laukinių žvėrių ir nuodingų gyvačių girią į Juodgirius. Nuojauta jai kuždėjo, kad anksčiau ar vėliau jis neiškęs, neištvers išsiskyrimo su savo sparnuotais ir raguotais pavaldiniais, su nešienauta pieva ir išverstakiais karpiais, nebelauks, kol Lietuvoje viskas įeis į vėžes, ims ir, numojęs į žmoną ir gimines, pasileis – nors ir trumpam – gimtojo slenksčio link...
       Pamelžusi karvę, Eliševa išėjo iš tvarto ir, nekreipdama dėmesio į neprašytus svečius, gliaudančius po bevaise obelim saulėgrąžas, nužingsniavo su kibirėliu į trobą.
       – Senokai aš, Ševka, šilto pieno gėriau... – piršdamasis būti pavaišintas užkabino ją Genys.
       – Anksčiau, rodos, naminuke lepindavaisi, – įgėlė jam Eliševa. – Nejau partija liepė pereiti prie pienelio? – liūdnai pajuokavo ji, suprasdama, jog vaišėmis jų iš vienkiemio neišprašysi, nors ir vylėsi, kad po sena obelim draugužiai ligi nakties neužtruks. Juk vienkiemiuose ana va kiek liaudies priešų laisvai vaikštinėja, o jų, žmoggaudžių, visoj apskrityj – ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi. Paspjaudys iki vakaro lukštus, na iki nakties, ir iškeliaus atgal į Miškinius arba grobio į kitą apskritį pas kokius nors pasiturinčius Jonaičius ar Petraičius, nesuskubusiems nuo jų pasislėpti.
       – Kaltas, Sevka, kaltas, prisipažįstu, lepindavausi. Bet ir šilto pieno puodelio niekada neatsisakydavau.
       – Užsidirbkit – įpilsiu, – staiga pažadėjo Eliševa. – Kaip ten jūsų vadai mėgsta kartoti: kas nedirba, tas nevalgo ir negeria. Užuot saulėgrąžas gliaudę ir spjaudę, verčiau paimtumėt dalgius ir nors iki sutemų pašienautumėt pievą. Toks turtas saulėj dega. Tiesiog širdį gelia. O kai dalgiai atšips, aš jus ne tik pienu, bet ir kuo stipresniu pavaišinsiu, ir dar jūsų mėgstamo gėralo į kelionę įdėsiu.
       – Pašaliniais darbais mums griežtai draudžiama užsiimti, – tarė Luką ir išspjovė sau po kojomis lukštus. – Patylėjo ir netikėtai su iššūkiu pridūrė: – Pati žinai, kokį mes su Povilu šieną pjaunam. Nori, kad tau padėtume, bet mums pagelbėti nesutinki. Ar tau šito parazito gaila?
       – Gaila. Man visų gaila.
       – Žiūrėk, kad tavo gailestis prieš tave pačią neatsisuktų. – Andronovas, dramblotas, nesiskutęs, stumdamasis didžiuliu kaip kopūsto galva pilvu, pakilo nuo pušinio suolo, prasisegė marškinių apykaklę ir saldžiai balsu nusižiovavęs išsunkė: – Kol mes su Paška čia apsidairysime, gal prisiminsi, kur tavo šeimininkas išsmuko. Tu juk ne kvaila merga!.. – Jis vėl plačiai nusižiovavo ir kreipėsi į Genį: – Nuo ko pradėsim, brolau?
       – Man vis tiek, – sumurmėjo tas. – Kad ir nuo klojimo.
       Luką ir Povilas pradėjo nuo klojimo, paskui apieškojo tvartą, arklidę ir daržinę, tada net vištidę, suerzinę vištas, kurios, staiga prisiminusios, kad jos ne ropliai, isteriškai kudakuodamos išskrido į kiemą; paskui nusileido į išraustą prie trobos rūsį, kur buvo šaltai laikomi kumpiai, šūdiniai, dešros, serbentų ir bruknių uogienė. Iš ten sekliai, kaip dera tikriems bolševikams, išlindo kieman ne tuščiomis rankomis, nešini dviem puodynėlėm baravykų ir dviem buteliais Lomsargio sočiai privarytos tikros ruginės naminukės.
       Eliševa pro klėties langą atidžiai sekė jų padriką ir kvailoką bruzdesį ir laukė, kada Genys su Andronovu, supratę, jog be reikalo ieško „parazito Lomsargio“, įvirs į trobą ir lieps jai vykti kartu su jais į Miškinius, kur ji liausis atsikalbinėjusi ir kokiam nors svarbiam asmeniui – papulkininkiui Varfolomejevui ar Peredrejevui – išklos kaip per išpažintį viską, ko tik jos paklaus, o jeigu neišklos, tai keliaus ne į savo širdžiai mielą Palestiną, bet kartu su Lomsargiu atsidurs Sibire. Ir net giminaitis Aronas Dudakas, kuris kažkokiuose karininkų kursuose Maskvoje mokosi kovos su klasiniais priešais meno, neišgelbės.
       Eliševa, kai ji išgirdo žvalų Lukos Andronovo balsą, o paskui atkaklų beldimą į užsklęstas ąžuolines duris, išpylė kažkoks bjaurus karštis. Tuoj jie, pagalvojo Eliševa, iš nuovargio sukris ant suolo, paprašys ko užkąsti, greitosiomis stalugaly užsivers po stiklinėlę šaltos naminukės, greitosiomis įsimes, ką Dievas davė, lieps užsispyrėlei susirinkti daiktus ir „emka“ nuveš ją į Miškinius tardyti.
       – Tai tik tiek radote? – nustebusi, kad drįsta būt įžūli, ir šnairuodama į butelį Genio rankoje paklausė Eliševa.
       – Kol kas tiek, – netikėtai pritarė jai Povilas. – Bet mes nenusimenam. Lietuva – ne Amerika, rasim. Būk tikra. O tu, užuot šaipiusis, verčiau pavalgydintum mus ir važiuotum kartu.
       – Kur? Kitų ieškoti?
       – Kitus mes, Dievas duos, patys rasim, – šypsena prigesino bepradedančias įsidegti žarijas Genys. – Ar nenori pasimatyti su tėvu? Netikėtas pasiūlymas apstulbino Eliševa.
       – Norėčiau, – tarė Eliševa. – Kaip nenorėsi?
       – Turbūt ir pas seserį, ir pas Jokūbą norėtųsi?
       – Norėtųsi... Maža ko norėtųsi.
       Povilo pasiūlymas nustebino ir jo porininką. Kas, po paraliais, vyksta: atvykom suimti buožę Lomsargį, o vešim į Miškinius jo pagalbininkę?
       Pastebėjęs priekaištingą Lukos, sugluminto tokiu reikalo posūkiu, žvilgsnį Genys paplojo per petį ir švelniu viršininkišku tonu paklausė:
       – Ar teisingai, Luką, sakau? Kam Sevkai, mūsų senai bičiulei, kiurksoti šitame vienkiemyje ir kentėti už svetimas kaltes?
       – Teisingai, teisingai, – nenoriai pritarė vyresniam laipsniu suglumęs Andronovas. – Išties kam kentėti?
       Eliševa klausėsi jų ir mėgino suprasti, ką slepia mitraus ir plepaus Povilo, kuris prieš patekdamas į „baudžiamuosius organus“ dirbo dailide Barucho Bruchiso baldų fabrike ir dažnokai senu papratimu užsukdavo pas Bankvečerius, kur nagingoji Pnina kaip ir anksčiau, Smetonos laikais, vaišindavo jį imbieriniais sausainiais ir meduoliais, o jos žentas Aronas vedžiodavo ilgas ir nuobodžias kalbas apie pasaulinės revoliucijos pergalę, keistas pasiūlymas? Kodėl Povilas-Poviliukas staiga pasidarė toks gerutis? Ar gerinsis, ar gretinsis prie jos, ji, Eliševa, bet kuriam tardytojui pasakys tą patį, ką sakė Juodgiriuose: nieko nežinau, adreso man niekas nepaliko, Lomsargis įlipo į vežimą, supliekė bėriui ir išlėkė. Ar verta gudrauti ir gerintis, jeigu galima apseiti be nuolaidų, be apsimestinio kilnumo užlaužti jai rankas už nugaros, įstumti į „emką“ ir pristatyti kur reikia, – nors į Miškinius, nors į Kauną, bet kur.
       – Tėvas apsidžiaugs, kad atvažiavai. Ir Reizelė. Ir tavo draugužis Jokūbas. Na, ko tyli kaip Dievo motina? Matyt, galvoji, kad norim apgauti ir nuvežti tave ne pas tėvus, bet į kaliūzę? Juk manai?
       – Manau, – atsakė Eliševa.
       – Be reikalo. Niekam kitam aš to niekada nepasiūlyčiau. Jo kilniaširdiškumas nepadarė Eliševai įspūdžio.
       – Nors tu, Ševka, žinau, ne su mumis, bet tu ir ne prieš mus, – netvirtai ištarė Genys ir nesulaukęs nei linktelėjimo, nei pritariamo žvilgsnio, neišgirdęs nei įsipareigojimo, nei išsisukinėjimo, tęsė: – Tad kol nuspręsi, važiuoti ar ne, atnešk mums ko užvalgyti. Mano žarna žarną ryja.
       – Ir mano, – pralinksmėjęs ryžtingasis Andropovas pajudėjo stalo link. Eliševa išslinko į priemenę ir netrukus grįžo su užkanda – šonine, rugine duona, šviežiomis daržovėmis ir sūriu su kmynais.
       – Na, ką nusprendei? – pasidomėjo Genys, kimšdamas už abiejų skruostų šoninę ir kramtydamas neįrūgusius, spuoguotus, beprotiškai kvepiančius agurkus.
       – O vištos, o karvė, o arklys... Kas bus su jais? – pati savęs paklausė Eliševa.
       – O kas bus tau, jeigu pasiliksi?
       – Kas bus, tebūnie. Bet aš jų nepaliksiu. Be manęs jie pražus.
       – Kaip nori... – nagu krapštydamas pageltusiuose nuo tabako dantyse užstrigusius trupinius pasakė Genys. – Bet atsisveikindamas noriu tau patarti – dumk iš čia, kol ne vėlu. Kai tavo Lomsargį sučiups, – o jį būtinai sučiups, – tada niekam neįrodysi, kad nežinojai, kur jis slėpėsi. Niekam.
       Genys su Andronovu pakilo iš už stalo ir, pasičiupę Lomsargio grybukus, jau tapusiais visaliaudiniais, ruginę naminukę aprasojusiuose buteliuose, išvirto į kiemą ir nužingsniavo prie „emkos“.
       Pašėlęs budriojo Rekso lojimas ir motoro gausmas susiliejo į vieną sielą draskantį garsą. Paskui tapo tylu lyg kapinėse. Tik už lango stiklo, džiūgaujančiu dūzgimu pabrėždama tylą, vidudienio saulės spinduliuose lepinosi didelė pūkuota kamanė.
       Kamanės dūzgimas kažkodėl ne ramino, bet dar labiau slėgė Eliševa. Tai nebuvo baimė dėl savęs ar dėl nieko nekalto Lomsargio, tai buvo klampi ir neįveikiama neviltis. Išvykus Geniui ir Andronovui, jai net menkiausiam darbui – nurinkti nuo stalo valgio likučius ir suplauti indus – nekilo ranka. Eliševa sėdėjo ant suoliuko įsmeigusi akis į Aukščiausiąjį, kupiną amžino tapybinio gailestingumo, ir galvojo apie tai, kad jau nėra kur ir nėra ko važiuoti – nei pas tėvą į Miškinius, nei į Palestiną, ir kad dėl to kalta ne naujoji valdžia, o ji pati.
       Eliševa staiga prisiminė, kaip ją įkalbinėjo tuščiai nesvajoti, likti Miškiniuose ir gyventi kaip visi. Iš kažkur tyloje, kurią trikdė tik jos karštligiška mintis, imdavo sklisti kažin kokie balsai; jie garsėjo, sluoksniavosi, išstumdavo vienas kitą, nutildavo, kad po akimirkos vėl atgytų su ankstesniu atkaklumu ir aiškumu.
       Lomsargio balsas:
       – Kam tau toji Palestina? Ar tu tikrai tiki, jog ten teka pieno ir medaus upės? Tai melas! Tose upėse net kuojų ir gružlių nėra. O pas mus visko iki soties – ir žuvies, ir medaus, ir pieno. Kiek tik nori. Ir oras švaresnis, ir saulė sukalbamesnė, ir arabų nėra.
       Jokūbo balsas:
       – Šventoji Žemė irgi svetima. Skirtumas tik tas, kad ten šeimininkai ne lietuviai, o anglai ir arabai. Argi Dievas nenuomoja mums mūsų gyvenimo? Ir ar svarbu, kur mes būsim nuomininkai – šventojoj žemėj ar ne šventojoj, kur nuomosim būstą, iš kurio Visagalis paskirtu Jo laiku vis tiek mus iškeldins?
       Šioje įkyrioje balsų kakofonijoje pasimesdavo jos pačios balsas; blanko dar neseniai atrodę nepajudinami argumentai, kad geriau būti vargšu savo namuose negu kampininku svetimuose, pilnuose gėrybių, ir daugėjo širdį draskančių abejonių, kurioms anksčiau Eliševa neleido įsikurti. Iš tiesų, ar vertėjo gaišti tiek laiko, kad dievai žino kuriam laikui atsidurtum už kūjo ir pjautuvo užrakto? Ar reikėjo taip be atodairos, taip lengvabūdiškai sutikti saugoti svetimą gerą nuo tų, kuriems nieko svetima pasaulyje neegzistuoja? Viskas tavo. Imk, nesigėdyk.
       Eliševa nenuleido akių nuo sienos, ant kurios liūdėjo apaustas voratinkliais Kristus, ir tarsi klausė Jo (kieno daugiau paklausi), kur žmogui dingti, jeigu jis neturi nei gimtosios, nei svetimos šalies? Kur? Ir už ką jis, žmogus, atsako? Už vejamuosius ar už vejančiuosius? Už klasinį priešą Česlovą Lomsargį ar už klasinį draugą ir užtarėją Povilą Genį?
       Husariškas gaidžio giedojimas išsklaidė jos stingulį.
       Ji pakilo nuo stalo. Surinkusi į dubenėlį maisto likučius, likusius po nemalonaus vyriško valgymo, išėjo į kiemą ir pasuko prie šuns būdos. Užuodęs gundomą, šnerves draskantį rūkytos šoninės kvapą, Keksas jau iš tolo pasitiko ją nekantriu ir dėkingu inkštimu.
       – Šeimininko pasiilgai? – paklausė Eliševa, kai šunelis, viską išlaižęs iki blizgesio, pavizgino uodega ir bedė snukiu į jos valstietiško namudinio sijono padurkus.
       – Pasiilgai, – atsakė pati už kudlotajį sargybinį. – Ir gaidys jo pasiilgo, ir karvė, ir arklys... Ir net karpiai tvenkiny.
       Didelėse žaliose Rekso akyse tyliai teliūškavo pasaulio sielvartas. Eliševai galvoje staiga šmėstelėjo ir įsitvirtino tarsi nereikalaujanti įrodymų paprastutė mintis, jog ko jau ko, tačiau Rekso su tėvyne neišskirs, kartu su šeimininku į Sibirą neišsiųs.
       Dieve, grįždama į trobą atkakliai ji kvotė Visagalį, kas per pasaulis, kur šuo laimingesnis nei žmogus? Kodėl ir kam Tu sutvėrei šį pasaulį?
       Bet čia Eliševos dėmesį patraukė purptelėjusi iš po pastogės kregždutė, ir tardomasis Viešpats, atsakinėjantis tik į angelų klausimus, nublanko jos mintyse prieš lengvą ir greitą kaip strėlė paukštį; prieš blykčiojantį pastogėje dalgį; prieš nešienautą pievą ir išdegusią saulėje žolę; atminty iškilo tolimas taip pat birželio rytas ir Jokūbas, kuris nelygu vaiduoklis nelauktai netikėtai išlindo iš gūdžios Juodosios girios ir ėjo vienkiemio link.
       – Pas mus nekviesti tik vilkai ir šernai užsuka, – nemeiliai sutiko jį Lomsargis.
       – Jokūbas – mano draugas... – užstojo jį Eliševa ir sutrikusi pridūrė: – Jis, pone Lomsargi, mūsų miestelio duobkasys.
       – Duobkasys, duobkasys... – Česlovas voliojo burnoj neįprastą žodį, tarsi laukdamas, kol tas apsipras šiam pasauly, ir kai pagaliau apsiprato, pyktis užleido vietą atlaidumui. – Dievas viską pasauly taip surikiavo, kad kapo duobė maitina ne tik sliekus, bet ir tą, kas ją kasa kitam. Neturėdamas pinigų, namo nepasistatysi. Nei danguje, nei žemėje. Tavo draugužis irgi kartu į Palestiną ruošiasi?
       – Ne, jis neturi su kuo motiną palieka.
       – Dėl tokios kaip tu aš jaunystėje būčiau viską palikęs ir pasileidęs iš paskos nors į pasaulio kraštą.
       Pabaigęs apie kapus ir Palestiną, Česlovas nužvelgė nuo galvos iki kojų augalotą, plačiapetį, mėlynakį Jokūbą, dėvintį grubius, miestelio gyventojams nebūdingus drabužius, iš kampuoto, apžėlusio šiurkščiais rudais šeriais veido panašesnį į lietuvį kumetį, ir tiesmukai, nepatikliai paklausė:
       – Ar moki šienauti?
       – Moku.
       – Taigi! Liežuviu, kaip matau, tai puikiai. Tiesą sakant, dar niekad neteko regėti, kad žydas dalge mosuotų. Išmaišyk Lietuvą skersai išilgai, vargu ar kur išvysi tokį stebuklą.
       – Jis gerai šienauja, pone Lomsargi, – vėl užstojo Jokūbą Eliševa. – Jokūbas kasmet visą kapinių žolę nušienauja.
       Mintys apie Jokūbą praskaidrino veik nusiminusią Eliševa. Genys ir Andronovas savo klausimais tiek susuko jai galvą, kad ji visiškai užmiršo apie Jokūbą... O juk jis kiekvieną penktadienį ir šeštadienį, kai žydų kapinėse nelaidojama, nešinas čekišku šautuvu (ji pareikalavo nusipirkt) skuba per pilną vilkų Juodąją girią jai padėti. Be jo Eliševa su tokiu ūkiu nė už ką nesusitvarkytų – išties prapultų.
       – Tavo rankos ne kaip žydo – stiprios ir nagingos, – po šienavimo pagyrė duobkasį rūstusis Lomsargis. – Dalgis – ne skustuvas ir ne siuvėjo adata – čia jūs meistrai. Mūsiškiai paskui tave šienauti nespės, – ir pažadėjo: – Iš manęs, Jokūbai, magaryčios.
       Lomsargis žodį tesėjo. Eliševa prisiminė, kaip Česlovas prie kaimiškais skanėstais dengto stalo dosniai pripildydavo nagingo šienpjovio briaunotą stiklinaitę ruginės naminukės, kaip negailėjo pagyrų jo meistriškumui ir rimtai siūlė eiti pas jį už gerą atlygį visam rudeniui į darbininkus. Lomsargis dievagojosi melsiąs žydų Dievą, kad iki žiemos Miškiniuose nieko nereikėtų laidoti, ir juokdamasis tikino, jog nors jis, Česlovas, ir nepriklauso žydų učiai, Aukščiausiasis būtinai įvykdys jo norą, nes Viešpats pirmasis žemėje viską pasodino ir pasėjo, o valstietis valstietį visada supras.
       Ir nors žydų Dievas kaip tikras valstietis viską žemėje pasėjo ir pasodino, Jis valstiečių palikuonio Česlovo Lomsargio iš Juodgirių kaimo prašymo neišpildė: Jokūbas nei žiemai, nei rudenim pas jį į darbininkus neatėjo, bet kai atvažiuodavo laisvu nuo laidojimo laiku, jokio darbo vienkiemyje nesibaidė – ir paskui plūgą ėjo, ir bulves kasė, ir šieną į stirtas krovė, ir jaujos stogą taisė, ir arklius kaustė, ir griovius kasė. Kad ir ką jis darė, tai darė ne dėl to, kad išgirstų Lomsargio pagyras, bet kad Eliševa į savo Palestiną neišvažiuotų.
       Perkračiusi mintyse, kuo iki penktadienio užsiėmus, Eliševa nutarė, kad šienaus. Per daugiau nei metus gyvenimo vienkiemyje ji nė karto nebuvo paėmusi į rankas dalgio – šienavimas buvo vyriškas darbas.
       Eliševa nusiėmė nuo kraigo dalgį, susirado sandėliuke galąstuvą ir, trumpindama kelią, pasileido per aviečių krūmus į pievą.
       Kasdien žolė pievoj, nusidriekusioj kone iki Raudonosios armijos tankų poligono, menko ir vyto, o birželio dangus lyg tyčia gailėjo debesų ir saulės kaitinamas virto didžiule krosnimi.
       Apsipildama prakaitu, nekreipdama dėmesio į neįprastą nugaros skausmą, ji ligi vakaro nušienavo siaurą pradalgę ir nuvargusi, patenkinta savimi, išsitiesė ant žalio, svaiginamo kilimo ir nė nepajuto, kaip užsnūdo.
       Ir susapnavo ji keistą ir absurdišką sapną, tarsi sėdi ji erdviame vežimaityje su odiniu patiesalu ir odinėmis sėdynėmis; ji kaip nuotaka ilga nėriniuota vestuvine suknele su raukiniais, blizgančiu veliumu, minkštais bateliais su sagtele; šalia jaunikis – Česlovas Lomsargis – juodu kostiumu, siūtu jos, Eliševos, tėvo, su didele rože kilputėj ir aukštu cilindru; į vežimaitį pakinkyta pora aikštingų žirgų, kurie neša juos Miškinių gatvėmis į bažnyčią tuoktis, o paskui juos kažką šaukdami bėga Gedaljė Bankvečeris, Reizelė ir duobkasys Jokūbas; Eliševa stengiasi suprasti pavymui lekiančius žodžius, bet kanopų kaukšėjimas nuslopina lyg maldavimus, lyg prakeiksmus; vežimaitis su jaunaisiais lekia, tačiau bažnyčios kaip nėr, taip nėr; pagaliau virš žirgų karčių pasirodo jos smaigalys, išnyra spalvoti langų stiklai, paskui – masyvios durys su kasdienių ir šventadienių pamaldų sąrašu – bažnyčia lyg gandras sklando ore, o vežimaitis vis skrieja ir skrieja...
       Kai Eliševa atsimerkė, dangus jau buvo pilnas didžiulių vasaros žvaigždžių. Dar būdama keistame sapne, ji bijojo pažvelgti aukštyn – o jeigu vėl išvys, kaip be atodairos skrieja vežimaitis ir kaip virš miestelio grindinio tarp žvaigždžių lyg baltas gandras sklando akmeninė šventovė.
       Grįžusi iš sapno į savo klėtelę – miegoti troboje, Lomsargio lovoje, jų patale Eliševa nesutiko – ji tik po vidurnakčio užpūtė žibalinę lempą ir išsitiesė ant šiaudų prikimšto čiužinio. Bet miegas nėjo – nors ir kaip ji vijo šalin sapne matytus vaizdus, jie atkakliai grįždavo iš nebūties, persekiojo ją, priartėdavo drumsdami sielą ir įgydami kaskart tikrų bruožų. Vartydamasi nuo šono ant šono ir įsiklausydama į nakties krebždesius, Eliševa veltui stengėsi atspėti, kas jos laukia. Kam ji, nemokša valstietė, ir dar sioniste, reikalinga pasaulyje, kurį valdo jos giminaitis Aronas Dudakas ir jo šalininkai Povilas Genys ir Luką Andronovas? Ką daryti, jeigu jų pasauly, kur teisybė žvangina antrankiais, ji nenori likti, o į kitą, jos išsvajotą, dėl savo lengvabūdiškumo jau negali patekti? Susitaikyti? Maištauti? Gal teisus buvo Jokūbas, kai kvietė pas save į kapines? Iš ten netremia į Sibirą, iš ten niekam nelemta nukakti į Palestiną, ten nėra nei šalininkų, nei priešininkų, nes gyvenimas visus išskiria, mirtis visus sujungia...
       Klėty buvo tvanku, moline asla šmirinėjo alkanos pelės; po lubų sijomis taikiai šiureno slapti grobikai – bemiegiai vabaliukai, kvepėjo sutrešusiais šiaudais; kažkur šile lyg įžeistas sustūgo vilkas, ir miško broliui pritarė budrusis Keksas.
       Eliševa pravėrė mažą, musių nutupėtą langelį ir, įkvėpdama nakties vėsos, be tikslo žvelgė į Juodosios girios sieną. Akimirką jai pasirodė, kad nuo šio juoduojančio milžino atsiskyrė vos akies krašteliu matomas šešėlis, kuris artėdamas ir didėdamas atrodė panašus tai į rūke pasiklydusį paukštį, tai į besiplaikstančius vėjy karčius. Eliševa staiga išgirdo susiliejantį su senų medžių ošimu žirgo kanopų bildesį. Išgirdo jį, matyt, ir Keksas, kuris ėmė suktis ant grandinės kaip vilkelis, džiaugsmingai sulojo žvaigždžių apšviestoje tamsoje, ir iš tamsos jam atsiliepė pratisas žvengimas.
       Lomsargis, droviai pagalvojo Eliševa, ir užsimetusi ant pečių vilnonę skarą išėjo į naktį.
       Kaukšėjimas artėjo, ir pro senos obels šakas jau buvo galima įžiūrėti ir arklį, ir raitelį.
       Ar nuo vėsos, ar nuo jaudulio Eliševa staiga susigūžė, kažkaip ne vietoj prisiminė savo sapną apie vestuvinę suknelę su raukiniais, veliumą, rožę kilputėje, vežimaitį, skriejantį paskui bažnyčią per dangų, apie tėvą Gedalję Bankvečerį, mėtantį pavymui gal keiksmus, gal maldas, bet greitai susitvardė ir pasileido raitelio link. Ji neabejojo, jog tai – Lomsargis. Niekam daugiau nešaus į galvą nakties metu brautis per Juodąją girią.
       Česlovas įjojo į kiemą, pririšo prie stulpo arklį ir, pastebėjęs tamsoje moterišką figūrą, tyliai pašaukė:
       – Ko, Elenute, nemiegi?
       – Jau išsimiegojau. Pievoje.
       – Pievoje miega karvės, o ne tokios mielos panelės kaip tu.
       – Šienavau ir nukritau kaip užmušta.
       – Tu šienavai? – nepatikliai paklausė Lomsargis. Ir prisiartinęs nerangiai ją apkabino.
       – Daugiau nebuvo kam. Jokūbas pažadėjo ateiti tik penktadienį. Buvo, tiesa, čia dviese.
       – Kas?
       – Povilas Genys ir jo kovų draugužis Luką Andronovas. Prašiau, kad padėtų, bet neprisiprašiau.
       – Vėl grūdų buvo atvažiavę?
       – Ne. Šįkart jūsų. Su pistoletais, – naudodamasi proga įspėti apie pavojų, tarė ji. – Valgysite?
       – Nėr kada, – sumurmėjo jis. – Ne tam aš tiek laiko čia šuoliavau. – Česlovas patylėjo ir po slegiančios pauzės paklausė: – Ir daug tu, Elenute, nušienavai?
       – Vieną pradalgę...
       – Va tai tau! Greitai vyrams nosį nušluostysi, – tyliai nusijuokė Lomsargis – Nesirūpink. Naktys dabar šviesios, žvaigždėtos. Prisiminsiu jaunystę, kai pas mūsų kunigo brolį tris vasaras dirbau, ir viską iki ryto nušienausiu. Kodėl turėtų prapulti geras daiktas. Po to apeisiu visus savo pavaldinius – kieno gaurelius paglostysiu, kam į akis pažiūrėsiu, kam į snukutį pakštelsiu. Tegu žino, kad šeimininkas dar, ačiū Dievui, gyvas.
       – Jie nepamiršo jūsų, – tarė Eliševa, mėnesienoj apžiūrinėdama Lomsargį, kuris kelionei iš Užnemunės į Juodgirius taip pakeitė savo išvaizdą, kad buvo panašesnis į padienį darbininką negu į vienkiemio šeimininką. Su tankia, ruda kaip vietinių sentikių barzda, atlapu striuku švarkeliu, milinėmis kelnėmis, sukištomis į kažkieno nupjautus guminius batus, ir kepure nulaužtu snapeliu.
       – Gyvulių ir žvėrių trumpas amžius, bet ilga atmintis. Ir skruzdėlė gero darbo iki mirties neužmiršta. – Jis nusivožė kaip bažnyčioj nuo galvos kepurę ir švystelėjo į tamsą, paskui nusimetė švarką ir nupėdino trobos link. – Labanakt, Elenute... Einu persivilksiu. Į šienapjūtę reikia kaip į vestuves, baltais marškiniais.
       – Gal nerizikuokit... Jokūbas žadėjo per penktadienį ir šeštadienį nupjauti, bet kažkodėl nesirodo. Jums geriau nešmėžuoti. O jeigu enkavedistai vėl su savo tarantasu iš Miškinių užgrius? Juk tokie, kai pagalvoji, ir užmušti gali, – bailiai sukuždėjo Eliševa.
       – Užmuš tai užmuš. Jeigu lemta atsisveikinti su šiuo pasauliu, tai verčiau čia, namie, negu kažkur už jūrų marių, Sibire. Savam lauke nors putpelė tave apraudos. Gerai!.. Užsikalbėjom mes su tavim! Pagirdyk, Elenute, arklį ir eik ilsėtis... Ryt baigsim kalbą... Ryt. Šventą dieną ir varna linksmiau kranksi.
       – Baltiniai, pone Česlovai, išskalbti, viršutiniame komodos stalčiuje...
       – Ačiū. Rasiu.
       Kol Eliševa girdė arklį, nuvargusį po ilgos kelionės, ir šėrė jį avižomis, Lomsargis persirengė baltais marškiniais ir basas, atleidęs nuo grandinės pamišusį iš džiaugsmo Reksą, kartu su juo nuskubėjo į pievą, kurią jis gavo kaip kraitį prie pernokusios ir nelabai gražios Pranės Žičkutės. Šuo visą kelią šokčiojo Česlovui ant krūtinės, laižė rankas ir gąsdindamas lauko peles ir jaukiai įsikūrusias putpeles skardeno kaip padūkęs.
       – Tyliau, kvaileli, tyliau. Kas tyliau linksminasi, tą rečiau peria.
       Reksas nedrįso nepaklusti, pritilo ir ištiesęs tvirtas pliktelėjusias kojas įsitaisė tolėliau nuo šeimininko, ant nušienauto rėžio.
       Dalgio žvangėjimas perrėžė mėnesienos užlietą tylą. Žolė paklusniai lyg šuo gulė Lomsargiui prie kojų. Jis lengvai ir neskubėdamas mojavo dalgiu ir sulig kiekvienu mostu smego į kažkokią šiltą ir nematomą sietuvą, iš kurios jį ištraukdavo tik nelinksma mintis,jog, ko gero, tai paskutinė šienapjūtėje painiame gyvenime ir kad jis jau niekada nepatirs šito su niekuo nepalyginamo, svaiginamo malonumo; juk jis gyveno pagal paties nustatytą metų skaičiavimą, nuo jaunumės, kitaip nei dauguma žmonių, jis skaičiavo ne metus, bet šienapjūtes. Jo šienapjūtės buvo kur kas laimingesnės, negu jo metai, kvepiantys ne žole, ne gydančiu visokias ligas dieviškuoju eliksyru, o mėšlu ir krauju, kaip ir šitie metai su jų plikabambiais valdovais, tokiais kaip veltėdis Genys ir persimetęs pas bedievius sentikis Luką Andronovas. Jeigu jam nutiks kas nors nepataisomo ir jis, Lomsargis, stos priešais Viešpatį ir arkangelai Paskutiniame teisme paklaus, kiek jis nugyveno žemėje, jis ramiai atsakys: keturiasdešimt penkias šienapjūtes, dėl kitų metų neverta nė burnos aušinti.
       Iki šiol Lomsargiui niekada neteko šienauti birželio naktį. Tai buvo kažkoks naujas ir neramus jausmas. Atrodė, kad jis šioje pievoje ne vienas, kad su juo ne tik ištikimasis šuo, naminis mėnulis ir nuo seno pažįstamos žvaigždės, bet ir kažkas nematomas, visą laiką paslapčia žvilgčiojantis į jį, stebintis kiekvieną jo žingsnį ir verčiantis kaip per išpažintį pavėluotai prisipažinti, nors jis, Česlovas, negalėjo suprasti, kuo buvo nusikaltęs ir dėl ko turi atgailauti, – gal jis kaltas, kad myli šitą pievą labiau nei tą, kuri, tapusi jo žmona, padarė jį, buvusį kumetį, tikru šeimininku, o gal dėl to, kad jis senatvėj palinko ne prie krikščionės, bet prie ateivės žydės, iškart patikėjęs jai viską: ir tvirtai suręstą trobą, ir gyvulius, ir nuimamą derlių.
       Užsnūdęs Keksas staiga stryktelėjo ir lojimu sudrumstęs tylą žaibu puolė iš savo salelės avietyno link. Bet po minutės jo balsas nutilo, ir iš tamsos, lyg praskiestos pienu, išniro Eliševa su ryšulėliu rankose.
       Pamatęs ją Lomsargis veikiau nuliūdo nei apsidžiaugė ir apsimestinai griežtai sušuko:
       – Stok! Kas eina? Šausiu!
       – Tai aš, Eliševa. Atnešiau jums užkąsti. Kas per darbas su tuščiu pilvu...
       – Ačiū, – santūriai sumurmėjo prietaringasis Česlovas, mat moteris šienapjūtės lauke laikė blogu ženklu – prasidės ilgi lietūs ar kokia kita neganda užgrius.
       Bet jį nustebino ne jos atėjimas, o atsitiktinis netikėtas sutapimas. Lygiai taip pat prieš daugelį metų į šitą pievą su ryšulėliu maisto atėjo jauna Pranė, prie kurios kūno Viešpaties akivaizdoje po atviru dangumi ilgai ir godžiai kaip teisėtas vyras jis glaustėsi tikėdamasis, kad ji pastos ir kitai vasarai pagimdys jam sveiką pjovėją ir artoją.
       Česlovas vengė žiūrėti į Eliševa, j jos rudus, mėnesienos nutviekstus plaukus, standžias po drobine palaidine styrančias krūtis, basas kojas ir tvirtas tarsi nulietas blauzdas.
       – Ačiū, – pakartojo jis. – Padirbėsiu, tada užvalgysiu.
       Jis norėjo, kad Eliševa čia nestyrotų, paliktų jį ir nueitų, netrukdytų jo; bet ši niekur nėjo, sukniubo ant nušienautos žolės šalia pritilusio Rekso, spoksančio žvitriomis akutėmis į tolimas žvaigždes. Išpešusi iš pradalgės smilgą ir įsikandusi ją, Eliševa sekė, kaip susikaupęs Česlovas vikriai mojuoja dalgiu ir žingsnis po žingsnio artėja prie savo valdų ribos – prie kanapių lauko, už kurių buvo pasislėpę jo nekenčiami Raudonosios armijos tankai.
       Pagaliau Lomsargis pavargo, padėjo dalgį, atsisėdęs atrišo ryšulėlį ir išsiėmė greitosiomis paruoštą maistą.
       Iš pradžių jis suleido dantis į duonos riekę su šonine, paskui iš butelio susipylė į perdžiūvusią burną visą kartoką spanguolių gėrimą.
       – Jau ir duoną išmokai kepti? – dar kartą instinktyviai kilstelėjęs jau tuščią butelį, paklausė jis.
       – Nelaimė visko išmoko.
       – Tikrai. Kai kepsi kitą kartą, iškepk ir mums mažytį kepaliuką. Gal, Dievas leis, mes dar grįšim. Pranės giminaitis Tadukas Taraila, tu jį turbūt atsimeni, buvęs Miškinių burmistras, sako, kad jau labai labai greit.
       – Grįšite, – paguodė jį Eliševa, nors iškart suprato, apie kokį Dievą kalba Lomsargis ir Pranės giminaitis Tadas Taraila, kuris neseniai jai girdint liaupsino išgelbėtoją Hitlerį – rusų ir visų čionykščių pakalikų priešą. – Būtinai grįšite.
       – Nors karste grįžti...
       – Na, kam jūs taip...
       Česlovas tik krenkštelėjo.
       Artimas ir karštas jos kvėpavimas trukdė jam kalbėti, ir jis, tarsi užbėgdamas už akių būsimiems klausimams, staiga nutilo ir niūriai susimąstė.
       – Greitai rytas, o dar nė pusės nenušienauta, – pasiguodė po slegiančios tylos Lomsargis. – Keliaukite, Elenyte, su Reksu namo. – Jis pakilo ir paėmęs dalgį sukomandavo: – Reksai, namo!
       Šuo nepatenkintas suinkštė. Jis suprato ir kaip kareivis vykdė visus savo vado nurodymus, bet šios įžeidžiančios komandos nė už ką nenorėjo klausyti, tartum Lomsargis ketino jį pasiųsti ne į jo gyvenamą būdą, bet kailio lupti. Pamėgink paklausyti, kai tiek dienų jiedu nei tikrovėj, nei sapne nesimatė. Kas sakė, jog tik žmonės sapnuoja? Turbūt ir keturkojai, ir paukščiai, ir gėlės! Ir jiems turbūt kas nors vaidenasi naktimis.
       – Kam sakoma – namo!
       – Eime, – nutarusi, kad Česlovo žodžiai skirti pirmiausia jai, pasakė Eliševa, imdama šunį už antkaklio ir vesdamasi per pievą. Reksas stengėsi ištrūkti, kilnojosi ant užpakalinių kojų, sukiojosi į šeimininką ir griausmingu balsu keikė viską pasauly – ir šitą pievą, ir šitą plaukiojantį danguj lyg tuščią dubenį mėnulį, ir šitas niekam tikusias žvaigždes, ir, žinoma, beširdį Lomsargį. Eliševa kliuvo už kupstų, už kažkokių šakų, sunkiai nulaikė įniršusį vienkiemio sargybinį, ir staiga už girios kažkas ryškiai švystelėjo ir ugnine tyre užliejo visą dangaus kraštą; tolumoj, už kanapių lauko, ten, kur savavališkai įsikūrė rusų tankai, kažkas užkaukė ir sudunksėjo, ir pro šias slenkančias pašvaistes, pro šią besiplečiančią ir negęstančią ugnį atskriejo kupinas nevilties Lornsargio šauksmas:
       – Eliševa! Reksai!
       Atrodė, kad jam kažkas staiga nutiko, ir jis, ką tik išvaręs juos iš pievos, dabar priverstas kviesti juos į pagalbą.
       Kol ji mąstė, kas nutiko, Reksas ištrūko ir puolė pas šeimininką.
       Eliševa nedvejodama pasileido iš paskos ir netrukus ryto migloj vėl pasirodė ir pieva, ir Lomsargis keistoj pozoj – be dalgio, nejudantis, sustingęs lyg senovinėj nuotraukoj. Nekreipdamas dėmesio į skrendančių voromis lėktuvų kauksmą, į tolimas pašvaistes ir nesiliaujantį zenitinių pabūklų tratėjimą, jis stovėjo vidury pradalgės, ir iš judančių lūpų atrodė, kad meldėsi, Pirmas pribėgęs Reksas džiaugsmingai ir nuolankiai įsitaisė prie jo kojų.
       Na va, pagalvojo Eliševa, Česlovo viltys ir tikėjimas greitai prasidėsiančiu karu išsipildė – vokiečiai nukreipė į Lietuvą savo pajėgas ir jeigu jau nugalės, kaip sakė Tadas Taraila, šituos Stalino erelius, tai gyvuliniuose vagonuose išveš į pasaulio kraštą ne jį su Prane, bet tuos, kurie grasino atimsią iš ji: žemę ir iškeldinsią; o ją, Eliševa Bankvečer, jos tėvą Gedalję, jos seserį Reiželę pakars ant pirmų pasitaikiusių pakelės drebulių.
       Lomsargis baigė melstis, persižegnojo, pasisuko į stovinčią nuošaly sutrikusią Eliševa ir, neslėpdamas džiaugsmo, suriko:
       – O sako, kad Dievo nėra! Yra! Yra! – žodžiai, tarsi sugriovę kažkokią tvirtą užtvanką, staiga plūstelėjo iš jo smarkia srove; – Dėkoju tau, Dieve, už su naktį, nepanašią į visas tas naktis, kai man teko drebėti ir slėptis, kai iš dore žmogaus galėjo atimti viską, net gyvybę. – Su kiekviena nauja fraze jis vis labiau jaudinosi. – Kaip nesimelsti tau, griežtai baudžiančiam netikėlius už piktadarybes? Tu, Elenyte, turbūt nesutinki su manim? Juk tokių netikėlių ir tarp jūsų, žydų, užtenka. Bet juos pasieks Dievo rūstybė, nuo Jo pykčio ir bausmės niekas niekur nepasislėps...
       Ji nenorėjo su juo ginčytis, temdyti jo džiaugsmo ir įtikinėti, jog Dievui, kuris šiandien gelbsti vienus, o rytoj pradeda be atodairos ir gailesčio bausti ir žudyti kitus, negalima melstis, kad Aukščiausiasis rūstauja ant visų žudikų, nesvarbu, kas jų auka, – judėjas ar krikščionis, bet ji protingai nutylėjo. Argi galima kuo nors paaiškinti žmonėms, kurie pasirengę naudą, gautą iš nusikaltėlio ir piktadario, laikyti tiesa ir geradaryste?
       – Nesutinki, žinoma, – balsu atsakė pats sau. – Todėl, kad tu žydė. Tik nemanyk, kad man nepatinka žydai. Man žydai iki keturiasdešimtųjų nieko bloga nedarė. Atvirkščiai. Bet jeigu būčiau Aukščiausiasis, būčiau sukūręs tik vieną tautą. Tegul jau visi būna, tarkim, lietuviai, arba žydai, arba amerikiečiai. Kam, sakykite, Jam prireikė priveisti tokią daugybę genčių, kad paskui kiekvieną dieną juos mokytų, gėdintų, išskirtų peštynėse ir taikytų? Kodėl Jis sumanė sau tokį galvos skausmą, nuo kurio nėra jokių vaistų?
       Juodąją girią tebedrebino bombų sproginėjimai – vokiečiai be atvangos taršė tankų poligoną už kanapių lauko ir nebaigtą pakilimo taką, bet pamažu griaustinis springo ir vis tilo ir tilo.
       – Nenusimink, Elenute. Jeigu nepabėgsi pas tėvą ir seserį – pamiršau jos vardą...
       – Reizelė, – priminė jam Eliševa.
       – Taigi jei liksi su mumis vienkiemyje, mes neleisime tavęs skriausti... Už kiekvieną gerą darbą Viešpats liepia atsimokėti ne sidabru ir auksu, bet gerumu. Jis ir mums prisakė taip elgtis. Tiesa, Reksai?
       Šuo pritariamai suurzgė, nors iš visų atlygių jam mieliausias buvo šviežios mėsos gabalas.
       Lomsargio pažadai sugraudino ją, bet ji neišsidavė, pasitaisė nuslinkusią nuo pečių skarelę, užsikosėjo iš jaudulio ir atsikvėpusi paklausė:
       – Su mumis eisite ar šienausite? Man atrodo, šiai dienai užteks. Kad tik kokia nors skeveldra neužkliudytų.
       – Šienausiu. Juk ne į mane vokietis taiko. Karas – sau, o šienavimas – sau. Gyvuliai ir bomboms krentant ėsti prašo. Dar pusvalandžiuką paprakaituosiu, ir tada visi kartu eisim, – nusileido Lomsargis.
       Plačiai mojuodamas dalgiu, jis klojo pradalgę po pradalgės neslėpdamas džiugesio, jog prasidėjo karas, ir skaidriame sidabriniame dalgio skambėjime buvo daugiau kerinčios ir džiaugsmingos Dievo palaimos negu apkurtusiame nuo trenksmų Aukščiausiojo apleistame danguje.
       Lomsargis grįžo į vienkiemį tada, kai nepaliečiama, nepasiekiama jokiais ginklais saulė jau auksino žirgelius ant raudonų čerpių stogo ir palengva virš Juodosios girios sklaidėsi šimtamečių pušų viršūnes gaubęs ryto rūkas.
       Buvo girdėti, kaip vištidėj sujudo pramigusios karą vištos, kaip tvarte sumykė kenčianti nuo nemigos karvė ir senoje nudžiūvusioje obelyje pragydo paukščiai, vikriai ir nerūpestingai straksintys nuo šakelės ant šakelės ir vis garsiau ir garsiau čirškiantys.
       Nusimetęs drabužius, Lomsargis prunkšdamas ir šokinėdamas prausėsi prie šulinio lediniu vandeniu, tarsi rūpestingai atlikdamas kokias senovės pagonių apeigas – plovė nuo savęs visas baimes ir abejones, bėgimo į Užnemunę prakaitą ir gyvulinių vagonų dvoką.
       Eliševa plušėjo virtuvėlėje. Jaukiai kvepėjo kiaušiniene su spirgais.
       – O kaip ponia Pranė laikosi? – mandagiai paklausė ji, kai atjaunėjęs, šventiškas Lomsargis ūkiškai įsitaisė prie stalo pusryčiauti.
       – Negaluoja. Kojos, vargšės, neneša, visiškai suakmenėjo, vis skundžiasi blogumu ir galvos svaigimu. Kad tik našliu netapus, – pakabino šakute geltonos kiaušinienės ir kramtydamas pridūrė: – Ieškok paskui sau tinkamos.
       – Duok Dieve poniai Pranei sveikatos, – palinkėjo Eliševa, bijodama pažvelgti į Lomsargį.
       – Ir tau to paties, – reikšmingai pridūrė Lomsargis, – Juk tu nuotaka kaip reikiant...
       Trobą užtvindė tyla, nuo kurios Elisevai ausyse dar ilgai tvinkčiojo ir spengė.

(Bus daugiau)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt