|
<< Atgal
R i c h a r d a s B r a u
t i g a n a s septintojo dešimtmečio kontrkultūros legenda, unikalaus
kūrybos stiliaus ir likimo menininkas, tiltas tarp Beat Generation ir Love
Generation, keistuolis, alkoholikas, savižudis, devynių poezijos rinkinių ir
vienuolikos romanų autorius, kritikų vadinamas paskutiniuoju Amerikos klasiku.
R. Brautiganas gimė 1935 m. Takomoje
(Vašingtono valstija). Kalbama, jog Richardas niekada nepažinojo savo tėvo. Kad jo
pavardė Brautiganas, motina sūnui esą pasakiusi tik tada, kai jam buvo teikiamas
brandos atestatas.
Supamas skurdo jaunasis Brautiganas pasinėrė
į vaizduotės pasaulį, daug laiko praleisdavo bibliotekose, paauglystėje pradėjo
rašyti eilėraščius. Buvo gydomas elektros šoku nuo diagnozuotos šizofrenijos.
Grįžęs iš ligoninės, R. Brautiganas
persikėlė gyventi į Kaliforniją, San Franciską, ir pamažu įsiliejo į bitnikų
judėjimą, nors ryšys su jais, matyt, nebuvo labai glaudus.
19561972 m. R. Brautiganas dirbo
atsitiktinius darbus, kurį laiką gyveno vienoje iš pirmųjų hipių komunų Big Sure,
kūrė eilėraščius šie buvo leidžiami mažučiais tiražais (kartais 10 ar 15
egz.) pusiau mėgėjiškose leidyklėlėse, skaitė juos per psichodelinio roko koncertus,
padėjo publikuoti įvairius undergroundo leidinius. Savo knygas poetas neretai tiesiog
dalydavo gatvėse.
1957 m. R. Brautiganas vedė Virginia Adler
(deja, santuoka po kelerių metų iširo). 1960 m. jiems gimė duktė Ianthe. 1961 m.
vasarą gyvendamas su šeima kempinge Aidaho valstijoje greta šaltinio, kuriame veisėsi
upėtakiai, R. Brautiganas per keletą mėnesių parašė pasaulinę šlovę jam po
šešerių metų atnešusį romaną Upėtakių žvejyba Amerikoje (Trout Fishing
in America). Knyga buvo išleista 1967 m. pačiame sex, drugs, rock-and-roll
svaigulio įkarštyje ir sulaukė neįtikėtinos sėkmės: buvo parduota per du
milijonus jos egzempliorių, šio kūrinio pavadinimą perėmė keletas JAV hipių
bendruomenių. Metais vėliau pasirodė ne mažiau garsus bei keistas, 1964 m. sukurtas
autoriaus romanas Arbūzų cukruje jį kai kurie kritikai vadina moderniąja
rojaus alegorija.
Kurdamas romanus R. Brautiganas parašė
vienintelę apsakymų knygą Vejos kerštas (The Revenge of the Lawn,
išleista 1971 m.).
1973 m. R. Brautiganas nusipirko nedidelę
rančą Montanos valstijoje, netoli Jeloustouno nacionalinio parko, ir, kaip kalbama,
aštuonerius metus atsisakė skaityti paskaitas ir duoti interviu.
1976 m. rašytojas vedė japonę ir vėliau ne
kartą lankėsi Japonijoje, sukūrė porą japoniškos tematikos romanų. Netrukus jo
žmona mirė nuo vėžio. R. Brautiganas ėmė vis daugiau gerti, neretai kraustėsi iš
būsto į būstą, jį vis labiau traukė ginklai ir dažnai ištikdavo suicidiniai
priepuoliai.
1984 m. spalį R. Brautigano draugai,
nujausdami nelaimę, įsilaužė į jo namus Kalifornijoje ir rado kelias savaites
išgulėjusį jo kūną, šalia viskio butelį ir 44 kalibro revolverį.
2000 m. R. Brautigano duktė Ianthe Brautigan
išleido atsiminimų apie tėvą knygą Negali pagauti mirties (You Can't Catch
Death).
RICHARD BRAUTIGAN
Upėtakių žvejyba Amerikoje
Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
Skiriama Jackui Spiceriui ir Ronui Loewinsonui
Yra pagundų, kurių vieta Smitsono institute
greta Sent Luji dvasios.
Į viršų
Upėtakių žvejybos Amerikoje viršelis
Upėtakių žvejybos Amerikoje viršelyje
vėlyvą popietę nufotografuota nuotrauka, tai Bendžamino Franklino skulptūros
San Franciske Vašingtono aikštėje atvaizdas.
Gimęs 1706 m., miręs 1790 m., Bendžaminas
Franklinas stovi ant pjedestalo, kuris primena namą su akmeniniais baldais. Vienoje
rankoje jis laiko kažkokius popierius, kitoje skrybėlę.
Skulptūra marmuriniu balsu sako:
H. D. COGSWELLO
DOVANA
MŪSŲ
BERNIUKAMS IR MERGAITĖMS,
KURIE NETRUKUS
MUS PAKEIS
IR TĘS MŪSŲ DARBUS |
Skulptūros pagrindą juosia keturi
žodžiai, atsukti į skirtingas pasaulio puses: rytuose SVEIKI, vakaruose SVEIKI,
šiaurėje SVEIKI, pietuose SVEIKI. Už skulptūros auga trys tuopos, beveik
plikos, lapuotos tik viršutinės šakos. Skulptūra stūkso priešais vidurinį medį.
Žolė aplink šlapia nuo ankstyvo vasario lietaus.
Antrame plane stiebiasi aukštas kiparisas, tamsumo
beveik kaip kambarys. Po juo 1956 m. keturiasdešimties žmonių
miniai kalbą sakė Edlis Stivensonas1.
Anapus gatvės matyti didelė bažnyčia su
kryžiais, bokštų smailėmis, varpais ir milžiniškomis durimis, panašiomis į
didžiulį pelių urvą, tartum iš animacinio filmuko apie Tomą ir Džerį, o
virš jų užrašas Per L'Universo.
Kai manajame Upėtakių žvejybos Amerikoje
viršelyje išmuša maždaug penkta valanda popiet, parke priešais cerkvę susirenka
žmonės jie alkani.
Tai sumuštinių vargšams metas.
Tačiau jiems nevalia pereiti gatvės, kol neduotas
signalas. Paskui visi puola per kelią prie bažnyčios ir gauna susuktus į laikraščius
sumuštinius. Tuomet grįžta į parką, nuvynioja laikraščius ir žiūri, ką gavę.
Vieną popietę mano bičiulis, išvyniojęs
sumuštinį, rado tik špinato lapą. Ir daugiau nieko.
Atrodo, Kafka bus sėmęsis žinių apie Ameriką iš
Benjamino Franklino autobiografijos...
Tas pats Kafka, kuris pasakė: Man patinka
amerikiečiai, mat jie sveiki ir optimistiškai nusiteikę.
Į viršų
Beldimas į medį
(pirma dalis)
Kada aš vaikystėje pirmą sykį išgirdau apie
upėtakių žvejybą Amerikoje? Kas man papasakojo? Matyt, patėvis.
1942-ųjų vasara.
Tas senas girtuoklis man ir paporino apie upėtakių
gaudymą. Kai įstengdavo kalbėti, upėtakiai jo lūpose virsdavo brangiu ir sumaningu
metalu.
Sidabras netinkamas žodis apibūdinti, ką
jaučiau jam šnekant apie upėtakius.
Noriu įvardyti tiksliai.
Galbūt upėtakių plienas. Plienas, kurį lieja iš
upėtakių. Tyra apsnigta upė kaip karščiu tvoskianti liejykla.
Įsivaizduokite Pitsburgą.
Iš upėtakių išlietas plienas virsta pastatais,
traukiniais, tuneliais.
Tikras upėtakių Endriu
Karnegis!2
Upėtakių žvejybos Amerikoje atsakas:
Man taip smagu prisiminti auštant žvejojančius
žmones trikampėmis kepurėmis.
Į viršų
Beldimas į medį
(antra dalis)
Kartą pavasario popietę, vaikystėje, svetimame
Portlendo mieste nužingsniavau į aną gatvės galą ir išvydau keletą senų namų,
susispietusių lyg ruoniai ant uolos. Tolėliau nuo kalvos driekėsi ilgas laukas,
apžėlęs žalia žole ir krūmais. Viršukalvėje augo aukštų, tamsių medžių
giraitė. Tolumoje buvo matyti srūvantis nuo kalvos krioklys. Jis buvo ištįsęs,
baltas, ir aš kone pajutau šaltus jo purslus.
Ten, matyt, upelis, pamaniau, o jame turbūt esama
upėtakių.
Upėtakiai.
Bus proga pažvejoti, pagauti savo pirmąjį
upėtakį, atsiminti Pitsburgą.
Jau temo. Nebūčiau spėjęs pasiekti upelio.
Grįžau namo pro stiklinius namų ūsus, atspindinčius žemyn garmančius nakties
krioklius.
Rytoj pirmą sykį eisiu žvejoti upėtakių, anksti
atsikelsiu, papusryčiausiu ir į kelią. Buvau girdėjęs, kad geriausia upėtakius
žvejoti ankstų rytą. Tuomet jie geresni. Rytą įgyja papildomų savybių. Grįžau
namo ruoštis upėtakių žvejybai Amerikoje. Neturėjau jokių žūklės reikmenų, taigi
teko griebtis senų banalių triukų.
Kaip anekdotas.
Kodėl viščiukas perėjo kelią?
Sulenkiau smeigtuką ir pririšau jį prie balto
siūlo.
Ir atsiguliau miegoti.
Kitą rytą anksti atsikėliau ir papusryčiavau.
Paėmiau riekelę baltos duonos jaukui. Ketinau iš minkštimo nusilipdyti gumulėlių ir
kabinti juos ant savo komiško kabliuko. Išėjau iš namų ir nužingsniavau į aną
gatvės galą. Koks gražus dabar buvo laukas ir upelis, kriokliu almantis nuo kalvos.
Tačiau artinantis prie upelio man dingtelėjo, kad
kažkas ne taip. Jis nepanėšėjo į kitus upelius. Buvo kažin koks keistas. Tėkmė
nei šiokia, nei tokia. Pagaliau priėjau dar arčiau ir viską supratau.
Krioklys tebuvo balti mediniai laiptai, vedantys į
pasislėpusį tarp medžių namą.
Ilgai ten stovėjau žvalgydamasis viršun ir
apačion, negalėdamas patikėti savo akimis.
Paskui pabeldžiau į upelį ir išgirdau
atsiliepiant medį.
Galiausiai pats sau tapęs upėtakiu, suvalgiau
duonos riekelę.
Upėtakių žvejybos Amerikoje atsakas:
Nieko nepadarysi. Negalėjau laiptų paversti upeliu.
Berniukas grįžo ten, iš kur atėjęs. Sykį panašus dalykas nutiko ir man. Pamenu,
Vermonte seną moteriškę palaikiau upeliu su upėtakiais; paskui turėjau atsiprašyti.
Atleiskite, tariau, pamaniau, kad jūs
upelis su upėtakiais.
Tai kad ne, atsakė ji.
Į viršų
Raudonas kraštas
Po septyniolikos metų sėdėjau ant akmens.
Aptikau jį po medžiu, greta senos apleistos trobelės prie jos laukujų durų tartum
laidotuvių vainikas buvo prikaltas šerifo perspėjimas:
ĮEITI DRAUDŽIAMA
4/17 HAIKU |
Daug upių nutekėjo per tuos septyniolika
metų, tūkstančiai upėtakių nuplaukė, o dabar už greitkelio ir šerifo perspėjimo
sruveno dar viena upė, Klamatas, ir man reikėjo pasroviui nusigauti trisdešimt penkias
mylias į Stylhedą ten tuo metu gyvenau.
Viskas labai paprasta. Niekas nesustojo manęs
pavežti, nors ir turėjau žūklės reikmenis. Paprastai žmonės noriai pavėžina
žvejus. Laukiau jau tris valandas.
Saulė buvo panaši į didžiulę penkiasdešimties
centų monetą, kurią kažin kas apliejo žibalu, padegė ir tarė: Še, palaikyk, kol
nueisiu laikraščio, paskui įbruko monetą man į ranką, išėjo ir nebegrįžo.
Nužingsniavau daugelį mylių, kol priėjau akmenį
ir atsisėdau. Kaskart, kai prošal pralėkdavo automobilis, maždaug kas dešimt
minučių, aš atsistodavau, lyg bananų kekę pakeldavau į viršų nykštį ir vėl
atsisėsdavau ant akmens.
Trobelę dengė skardinis stogas, per ilgus metus
paraudęs nuo rūdžių visai kaip skrybėlė, dedama pasmerktiesiems giljotinuoti.
Stogo kraštas buvo išklibintas ir, nuo upės pučiant karštam vėjui, žvangėjo.
Prošal pravažiavo automobilis. Senyva pora. Jiedu
nuo kelio vos nenudardėjo į upę. Matyt, čia nedažnai pasitaiko balsuotojų. Kol
automobilis pradingo už posūkio, pora vis gręžiojosi į mane.
Nesumodamas ką veikti, ėmiau graibštu gaudyti
muses. Susigalvojau tokį žaidimą: aš negaliu jų vaikytis, turiu laukti, kol jos
pačios atskris prie manęs. Bent turėjau kuo užimti galvą. Sugavau šešias muses.
Netoli trobelės stovėjo išvietė plačiausiai
atlapotomis durimis. Išvietės vidus buvo atviras kaip žmogaus veidas; ji, atrodė,
sako: Mane pastatęs vyrutis čia šiko devynis tūkstančius septynis šimtus
keturiasdešimt penkis sykius. Jo jau nebėr, ir aš nebenoriu, kad prie manęs kas
artintųsi. Jis buvo šaunus vyrukas. Surentė mane kuo rūpestingiausiai. Keliauk sau
sveikas, dabar aš tik paminklas šauniai užsiraukusiai subinei. Jei užsimanei
nusišikt, nerk į krūmus kaip elnias.
Eik velniop, tariau išvietei, aš tik
laukiu, kad mane kas pavežtų.
Į viršų
Limonado girtuoklis
Vaikystėje turėjau draugą, kuris dėl
išvaržos tapo limonado girtuokliu. Jis augo didelėje ir baisiai vargingoje vokiečių
šeimoje. Kad šeima pramistų, vyresni vaikai vasarą gaudavo laukuose rinkti pupas po du
su puse cento už svarą. Triūsė visi, išskyrus išvaržos kamuojamą mano draugą.
Operacijai nebuvo pinigų. Jų nebuvo net išvaržos tvarsčiui įsigyti. Taigi mano
draugas tupėjo namuose ir pavirto limonado girtuokliu.
Kartą rugpjūčio rytą užsukau jo aplankyti. Jis
tebegulėjo lovoje. Pažvelgė į mane iš po revoliucinių senų antklodžių draiskanų.
Jis nėsyk gyvenime nebuvo miegojęs ant paklodės.
Ar atnešei, ką žadėjęs? paklausė
draugas.
Aha, atsakiau. Turiu kišenėj.
Jis šoko iš lovos; buvo jau apsirengęs. Sykį man
prisipažino, kad eidamas miegoti niekada nenusivelka drabužių.
Kam vargintis? pasakė. Juk vis tiek
reikės keltis. Taip patogiau. Ką gi apmausi nusirengdamas prieš miegą?
Draugas, apeidamas mažiausiuosius bamblius, kurių
drėgni vystyklai buvo ištikti įvairių anarchijos formų, nužingsniavo į virtuvę.
Jis pasiruošė pusryčius: naminės duonos riekelę su sirupu ir žemės riešutų
sviestu.
Eime, tarė draugas.
Mums žengiant pro namų duris jis tebekramsnojo
sumuštinį. Parduotuvė buvo už trijų kvartalų, anapus tankia gelsva žole apžėlusio
lauko. Po lauką maklinėjo fazanai. Vasaros nupenėti, jie mums priėjus artyn tingiai
vos paskrido į šalį.
Sveiki, pasisveikino bakalėjininkas. Jis
buvo plikas, ant galvos raudonas apgamas tokios formos, kad atrodė, jog kažkas jam
ant plikės pasistatė seną automobilį. Bakalėjininkas mechaniškai paėmė pakelį
vynuoginio limonado miltelių ir padėjo ant prekystalio.
Penki centai.
Jis užmokės, tarė mano draugas.
Aš įkišau ranką į kišenę ir ištiesiau
bakalėjininkui penkiacentį. Bakalėjininkas linktelėjo, raudonasis automobilis kelyje
metėsi pirmyn, paskui atgal, tartum vairuotoją būtų ištikęs epilepsijos priepuolis.
Mudu išėjome.
Mano draugas pirmas nužirgliojo per lauką. Vienas
fazanas net nesiteikė pakilti. Jis nulėkė per lauką priešais mus nelyginant kokia
plunksnuota kiaulė.
Mudviem grįžus į draugo namus, prasidėjo
ceremonija. Jam limonado ruošimas buvo ir romantika, ir ceremonija. Ją derėjo atlikti
oriai ir griežtai paisant taisyklių.
Pirmiausia jis atsinešė galono talpos puodynę, ir
mudu nužingsniavome prie tos namo pusės, kur iš purvynės tartum koks šventojo
pirštas kyšojo vandens čiaupas. Draugas atplėšė limonado miltelių pakelį ir
subėrė jo turinį į puodynę. Pakišęs ją po čiaupu, atsuko sklendę.
Spjaudydamasis, taškydamasis, gurguliuodamas pasipylė vanduo.
Draugas akylai žiūrėjo, kad puodynė
nepersipildytų ir nė vienas brangus limonado lašas nenutikštų ant žemės. Pripildęs
indą, jis tartum koks garsus neurochirurgas, šalinantis pažeistą vaizduotės
dalį, staigiu, bet švelniu judesiu išjungė vandenį. Tada tvirtai uždarė
puodynę dangčiu ir smagiai ją supurtė.
Ceremonijos įžanga buvo baigta.
Mano draugas, tarsi įkvėptas egzotinio kulto
žynys, ją atliko nepriekaištingai.
Iš už namo kampo pasirodė draugo motina ir smėlio
bei ankščių prižertu balsu paklausė:
Kada suplausi indus?.. A?
Tuoj, atsakė draugas.
Tai paskubėk, tarė ji.
Motina išėjo, ir atrodė, kad jos čia nė nebuvo.
Antrą ceremonijos dalį draugas pradėjo kuo atsargiausiai nešdamas puodynę į
apleistą vištidę galukiemy.
Indai palauks, pasakė jis man.
Nė pats Bertranas Raselas3 nebūtų geriau pasakęs.
Draugas atvėrė vištidės duris ir mes įžengėme
vidun. Ant žemės mėtėsi apipuvę komiksai. Lyg vaisiai po medžiu. Kampe tysojo
nušiuręs čiužinys, o šalia pūpsojo keturios kvortinės puodynės. Jis nunešė prie
jų galoninę puodynę ir apdairiai, nė lašelio nenupildamas žemėn, jas pripildė.
Paskui uždėjo ant jų dangčius dienos puotai buvo pasiruošta.
Iš vieno pakelio miltelių galima pagaminti tik dvi
kvortas limonado, bet mano draugas visuomet darydavo galoną, taigi jo gėrimas tebuvo
blankus tikrojo skonio šešėlis. Be to, į kiekvieną kvortą reikia įberti pusę
puodelio cukraus, bet jis to niekada nedarė, mat neturėjo ko berti.
Jis susikūrė savo limonadinę tikrovę ir įstengė
gyventi jos nušviestas.
Į viršų
Dar vienas būdas riešutų kečupui pagaminti
Štai visai nedidukė
valgių gaminimo knygutė Upėtakių žvejybai Amerikoje tartum Upėtakių
žvejyba Amerikoje būtų turtingas gurmanas, draugautų su Marija Kalas4
ir jiedu drauge valgytų prie marmurinio stalo žibant nuostabioms žvakėms.
Obuolių kompotas
Paimkite tuziną auksinių pepinų, kruopščiai
nulupkite žievę ir mažu peiliuku išimkite šerdį. Sudėkite obuolius į vandenį ir
gerai juos nuplikykite, paskui truputį nupilkite šio vandens, ištirpinkite jame
cukraus, įdėkite keletą obuolių juos galima supjaustyti skiltelėmis ir
pavirinkite, kol pasidarys sirupas. Užpilkite juo likusius pepinus, pagardinkite
džiovintomis vyšniomis ir smulkiai supjaustyta citrinos žieve. Pasirūpinkite, kad
pepinai nesuskiltų.
Jiedu valgytų obuolius, o Marija Kalas dainuotų
Upėtakių žvejybai Amerikoje.
Tvirta plutelė gardiems pyragams
Paimkite peką5
miltų; šešis svarus sviesto užvirinkite galone vandens, nugriebkite tirštumą,
stengdamiesi pasemti kuo mažiau vandens, ir užpilkite šia mase miltus, gerai viską
išmaišykite; tešlą, kol ji neatšalo, supjaustykite gabalėliais. Tada suteikite jiems
norimą formą.
Pilno šaukšto pudingas
Pasemkite pilną šaukštą miltų, pilną
šaukštą grietinėlės ar pieno, paimkite kiaušinį, nedidelį muskato riešutą,
įberkite druskos. Viską sumaišykite ir pusvalandį virkite nedideliame mediniame
dubenėly. Jei norite, įdėkite šiek tiek serbentų.
Ir Upėtakių žvejyba Amerikoje tartų:
Teka mėnuo, o Marija Kalas atsakytų: Taip, teka.
Dar vienas būdas riešutų kečupui pagaminti
Paimkite žalių graikinių riešutų su dar
nesusiformavusiu kevalu ir sutrinkite obuolių trintuvu ar marmurine piesta. Išspauskite
sultis per šiurkštų audinį, į kiekvieną sulčių galoną įdėkite po svarą
ančiuvių, tiek pat jūros druskos, keturias uncijas Jamaikos pipirų, porą ilgųjų ir
porą juodųjų pipirų, po unciją muskato miltelių, gvazdikėlių bei imbiero ir krieno
šaknį. Viską virinkite, kol masės sumažės per pusę, paskui perpilkite į paruoštą
indą. Atvėsinkite, išpilstykite į butelius ir uždarykite. Po trijų mėnesių
kečupas bus tinkamas vartoti.
Ir Upėtakių žvejyba Amerikoje su Marija
Kalas ant mėsainių užsipiltų graikinių riešutų kečupo.
Į viršų
Girgždenos upelio prologas
Mursvilis, Indiana, tai
miestelis, iš kurio kilo Džonas Dilindžeris6; ten netgi
yra Džono Dilindžerio muziejus. Galite užsukti į jį ir apsižvalgyti.
Vieni miestai, tarkime, žinomi kaip Amerikos
persikų sostinė, kiti kaip vyšnių ar austrių sostinė; juose visada rengiami
festivaliai ir kabo dailių merginų su maudymosi kostiumėliais nuotraukos.
Mursvilis, Indiana, tai Amerikos Džono
Dilindžerio sostinė.
Neseniai čia apsigyveno vienas vyriškis su žmona,
nusileido į savo namo rūsį ir aptiko jame šimtus žiurkių. Šios buvo didžiulės,
vangios, akys kaip vaiko.
Kai sykį vyriškio žmona kelioms dienoms
išvažiavo aplankyti giminaičių, jis nusipirko trisdešimt aštunto kalibro revolverį
bei krūvą šovinių. Tada nuėjo į pilną žiurkių rūsį ir pradėjo jas pyškinti.
Žiurkių tai nėmaž neišgąsdino. Jos pasijuto tartum kine ir puolė ryti savo
kritusias draugužes lyg spragintus kukurūzus.
Vyriškis priėjo prie vienos įnikusios pusti savo
draugę žiurkės ir pridėjo prie jos makaulės pistoletą. Žiurkė nė nesukrutėjo ir
puto toliau. Spragtelėjus gaidukui, ji trumpam liovėsi ėdusi ir pažvairavo akies
kampučiu. Iš pradžių į pistoletą, paskui į žmogų. Jos
žvilgsnis buvo draugiškas, tartum ji būtų sakiusi: Jaunystėje mano motina dainavo
kaip Dina Derbin7.
Vyriškis nuspaudė gaiduką.
Jis stokojo humoro jausmo.
Tokie vienaveiksmiai, dviveiksmiai ir amžini
vaidinimai nuolatos rodomi Didžiajame Mursvilio teatre Amerikos Džono Dilindžerio
sostinėje.
Į viršų
Girgždenos upelis
Esu girdėjęs, kad ten gerai kimba žuvys ir
švarus vanduo, nors visus kitus didesnius upelius užteršė Marmuro kalnuose tirpstantis
sniegas.
Taip pat esu girdėjęs, kad aukštai kalnuose,
bebrų užtvankose, veisiasi Rytų upėtakiai.
Vienas vyrukas, mokyklinio autobuso vairuotojas,
nubraižė Girgždenos upelio žemėlapį ir parodė vietą, kur gerai kimba žuvys. Jam
braižant mudu stovėjome priešais Stylhedo užeigą. Buvo baisiai
karšta. Turbūt ne mažiau kaip šimtas laipsnių8.
Kad nusigautum iki tos Girgždenos upelio vietos, kur
gerai kimba, reikėjo automobilio, o aš jo neturėjau. Nors žemėlapis išėjo dailus.
Buvo nubraižytas kietu buku pieštuku ant popierinio maišelio skiautės. Nedidelis
kvadratėlis vaizdavo lentpjūvę.
Į viršų
Baletas Upėtakių gaudymui Amerikoje
Vabzdžius gaudančios kobrinės lelijos vaizdas
tai baletas Upėtakių gaudymui Amerikoje, baletas, kurį reikia atlikti
Kalifornijos universitete Los Andžele.
Šis augalas greta manęs, čia, galinėje
verandoje.
Jis nuvyto po kelių dienų, kai nusipirkau jį
Vulvorte. Tai nutiko prieš keletą mėnesių, per tūkstantis devyni šimtai
šešiasdešimtųjų prezidento rinkimus.
Užkasiau augalą tuščioje Metrikalo
skardinėje.
Ant skardinės šono parašyta: Metrikalo dietinis
produktas. Padeda kontroliuoti svorį, o apačioje skelbiama: Sudėtis: nuriebintas
sausas pienas, sojos milteliai, sausas nenugriebtas pienas, sacharozė, krakmolas,
kukurūzų aliejus, kokosų aliejus, mielės, vanilės pakaitalas; tačiau dabar ši
skardinė tik kapas kobrinės lelijos, sudžiūvusios, parudavusios, nusėtos juodais
taškeliais.
Tartum laidotuvių vainikas styro į skardinę
įsmeigtas raudonos, baltos ir mėlynos spalvos ženklelis su įrašytais žodžiais:
Aš balsuoju už Niksoną.
Pagrindinė baleto energija kyla iš kobrinės
lelijos aprašymo. Šį tekstą būtų galima panaudoti kaip pasveikinimą ant kilimėlio
priešakinėje pragaro verandoje arba kaip partitūrą pakasynų orkestrui su ledo
šaltumo pučiamaisiais; taip pat jis galėtų tapti atominiu paštininku tarp pušų,
tarp pušų, kur niekada neįspįsta saulė.
Gamta apdovanojo kobrinę leliją gebėjimu
pačiai susimedžioti maisto. Jos dvišaką liežuvį dengia medaus liaukos, viliojančios
vabzdžius, kuriais ji minta. Patekusiam į gaubtuvėlį vabzdžiui išlipti lauk trukdo
apačion nukreipti plaukeliai. Augalo stiebe aptinkama virškinimo sulčių.
Manyti, kad kobrinę leliją reikia kasdien šerti
mėsainiais ar vabzdžiais, klaidinga.
Tikiuosi, šokėjai gerai išmano savo darbą, mūsų
vaizduotę prikaustė jų kojos, šokančios Upėtakių žvejybai Amerikoje Los
Andžele.
Į viršų
Voldeno tvenkinys
girtuokliams9
Ruduo tarsi mėsėdžių augalų
amerikietiški kalneliai nusinešė portveiną ir žmones, gėrusius šį tamsų
saldų vyną, žmones, kurių seniai nebėra, visus, išskyrus mane.
Baimindamiesi policijos gėrėme saugiausiam
užkampy, kokį tik įstengėm rasti, parke priešais bažnyčią.
Vidur parko augo trys tuopos, greta stūksojo
Bendžamino Franklino skulptūra. Ten įsitaisę ir gurkšnojome portveiną.
Namie manęs laukė nėščia žmona.
Po darbo paskambinau telefonu ir pasakiau:
Grįšiu kiek vėliau. Noriu su draugais
išgerti.
Mūsų trijulė šnekučiuodamasi kas kaip sukrito
parke. Mano bičiuliai buvo nepripažinti menininkai iš Naujojo Orleano ten Piratų
alėjoje jie piešė turistų portretus.
Dabar San Franciske, dvozgiant žvarbiam rudens
vėjui, jie nusprendė, kad ateityje jiems teliko rinktis vieną iš dviejų dalykų: arba
atidaryti blusų cirką, arba keliauti į beprotnamį.
Apie tai jie ir kalbėjo siurbčiodami vyną.
Jie svarstė, kaip papuošti blusas mažyčiais
drabužėliais priklijuoti joms ant nugaros spalvoto popieriaus skiauteles.
Jie tvirtino, kad geriausia blusas dresuoti
išmoningai jas šeriant. Kad jos paklustų, reikia jas maitinti savimi tik nustatytu
metu.
Jie ketino pagaminti blusoms mažyčius vienračius
vežimėlius, biliardo staliukus ir dviratukus.
Sakė pardavinėsią bilietus į blusų cirką po
penkiasdešimt centų. Verslo neabejotinai laukianti didelė ateitis. Galbūt
neprastesnė už Edo Salivano šou10.
Aišku, savo blusų jie dar neturėjo, bet jų
nesunkiai bus galima pasirankioti pasigavus baltą katiną.
Paskui jiedu nusprendė, kad blusos, gyvenančios
Siamo katinų kailyje, turbūt būsiančios protingesnės nei paprastų gatvinių
katinėkų blusos. Juk akivaizdu, kad gerdamos inteligentišką kraują ir pačios blusos
įgyja inteligencijos.
Štai tokios kalbos skambėjo, kol išseko; tada mes
nuėjome penkto portveino butelio ir vėl grįžome prie medžių ir Bendžamino
Franklino.
Saulė jau krypo vakarop, ir žemė, deramai
paklusdama amžinybės įstatymui, atvėso; iš Montgomerio gatvės lyg pingvinai
pasipylė įstaigų merginos. Jos paskubomis dirsčiojo į mus ir mintyse fiksavo:
girtuokliai.
Vėliau tiedu menininkai prabilo apie tai, kad
žiemą vertėtų praleisti beprotnamy. Jiedu šnekėjo, kaip ten, beprotnamy, šilta,
televizoriai, švarios paklodės ant minkštų lovų, mėsainių padažas su bulvių
koše, sykį per savaitę šokiai su virėjomis, švarūs drabužiai, saugūs skustuvai ir
mielos jaunos slaugės praktikantės.
Ak, taip, ateitis beprotnamy. Dėl nė vienos ten
praleistos žiemos netektų graužtis nagų.
Į viršų
Tomo Martino upelis
Kartą rytą žingsniavau iš Stylhedo palei
Klamato upę vandeningą, niūrią ir buką kaip dinozauras. Tomo Martino upelis
nedidelis šalto, švaraus vandens upokšnis išteka iš kanjono ir per vamzdį po
greitkeliu įteka į Klamatą.
Aš užmečiau plūdę nedidelėj kūdroj, visai
šalia tos vietos, kur upelis išalma iš vamzdžio, ir ištraukiau devyniacolį
upėtakį. Graži žuvis, vos iškilusi virš vandens nutrūko.
Upeliukas buvo visai mažutis, čiurleno per
stačiašlaitį nuodingais krūmokšniais apaugusį kanjoną, bet aš vis vien nutariau
patyrinėti jo srovę man patiko šio upelio nuotaika ir tėkmė.
Patiko ir vardas.
Tomo Martino upelis.
Šaunu vadinti upelius žmonių vardais, paskui gali
eiti palei srovę ir žiūrėti, ką jis tau parodys, ką žino ir kuo tapo.
Bet šis upokšnis pasirodė esąs tikras šunsnukis.
Prasikeikiau skindamasis kelią: krūmai, nuodingi krūmokšniai, beveik nėra tinkamos
vietos žvejoti; kartais kanjonas taip susiaurėdavo, kad upelis žliogdavo kaip vanduo
iš čiaupo, kartais nė nebežinodavau, kur toliau dėti koją.
Kad žvejotum šiame upely, turi būti santechniku.
Paleidęs tą pirmą upėtakį, likau visai vienas.
Bet apie tai sužinojau tik vėliau.
Į viršų
Upėtakių gaudymas pašlaitėj
Dvejos kapinės plytėjo vienos kitų pašonėj
ant nedidukių kalvelių, o tarp jų almėjo Kapinių upelis neskubriai lyg
laidotuvių procesija karštą dieną, jame knibždėjo gražuolių upėtakių.
Ir mirusieji nėmaž neprieštaravo, kad ten
žvejočiau.
Vienose kapinėse augo aukšti kėniai, o žolė,
laistoma upelio vandeniu, ištisus metus buvo Piterio Peno jaunatvės; tose kapinėse
stūksojo marmuriniai antkapiai, skulptūros ir mauzoliejai.
Kitos kapinės buvo skirtos vargšams, jose neaugo
medžiai, ir žolė vasarą paruduodavo kaip nuleista padanga ir stirksodavo tokia
laukdama, kol vėlyvą rudenį it koks mechanikas užeis lietus.
Vargšams mirusiesiems niekas nestatė prašmatnių
paminklų. Jų antkapiai tebuvo nedidukės lentelės, panašios į supelijusios duonos
kriaukšles.
Mylimam slunkiui tėvui Mielai mirtinai nusidirbusiai mamai |
Ant kai kurių kapų stovėjo stiklainiai ir
skardinės su nuvytusiomis gėlėmis:
Skirta
Atminti
Džoną Talbotą.
1936 m. lapkričio 1 d.,
Aštuoniolikos metų,
Užraukė subinę
Pigioj skylėj.Šį majonezo stiklainį
Su nuvytusiomis gėlėmis
Prieš šešis mėnesius čia paliko
Jo sesuo.
Dabar ji
Beprotnamy. |
Ilgainiui lyg apsnūdęs stoties virėjas,
daužantis kiaušinius virš keptuvės, jų mediniais vardais pasirūpins metų laikai. O
turčių vardai ilgam liks įrašyti marmuriniuose saldėsiuose tarsi žirgai,
šuoliuojantys įsivaizduojamais takais į padanges.
Kapinių upely žvejodavau temstant, kai atsiverdavo
šliuzo uždoris, ir sulaukdavau neblogų upėtakių. Tik mirusiųjų skurdas man nedavė
ramybės.
Sykį, jau beveik stojus nakčiai, susiruošiau namo
ir valydamas upėtakį ėmiau vaizduotis, kad einu per neturtėlių kapines ir renku
žolę, stiklainius, skardines, antkapius, nuvytusias gėles, vabalus, piktžoles bei
grumstus, paskui grįžtu namo, plokščiareplėmis sulenkiu kabliuką, pakabinu ant jo
sulipdyto iš šių dalykų jauką, išeinu laukan, užmetu jį aukštai dangun ir stebiu,
kaip jis plaukia per debesis į vakarinę žvaigždę.
Į viršų
Jūra, jūros keliauninkas
Žmogus, kuriam priklausė knygynas, nebuvo
apkerėtas. Nepanėšėjo į trikojį varną ant kiaulpienėm pražydusio kalno
pašlaitės.
Jis, be abejonės, buvo žydas, išėjęs į pensiją
pirklys jūrininkas, kadaise torpeduotas Šiaurės Atlante, o dabar plaukiantis nuo dienos
prie dienos, kol pasišauks mirtis. Jis užgyveno jauną žmoną, širdies smūgį,
folksvageną ir namą Marino apskrity. Jam prie širdies buvo Džordžo Orvelo, Ričardo
Oldingtono ir Edmundo Vilsono kūryba.
Kas per daiktas tas gyvenimas, žydas sužinojo
šešiolikos, pirmiausia iš Dostojevskio, paskui iš Naujojo Orleano prostitučių.
Jo knygynas buvo tikra naudotų kapinių stovėjimo
aikštelė. Surikiuotos eilėmis lyg naudoti automobiliai ten stovėjo tūkstančiai
kapų. Daugumos knygų tiražai jau seniai buvo išparduoti ir niekam jos neberūpėjo,
kadaise jas skaitę žmonės išmirė ar pamiršo, kas jose rašoma, ir, veikiamos
organinio muzikos dėsnio, knygos atgavo nekaltybę. Tartum atgimusią mergystę jos
saugojo praėjusių laikų autorinių teisių ženklus.
Užsukdavau į šį knygyną vakarais, kai netekau
darbo tais baisiais 1959-aisiais.
Knygyno galukampy buvo įrengta virtuvėlė, joje
šeimininkas variniame prikaistuvy virdavo tirštą turkišką kavą. Ten gurkšnodavau
kavą, skaitydavau senas knygas ir laukiau metų pabaigos. Viršum virtuvėlės buvo
nedidelis, kiniška širma atitvertas kambarėlis. Iš jo visas knygynas atsivėrė kaip
ant delno. Kambary stovėjo sofa, stiklinė spinta su kiniškais niekučiais, stalas ir
trys kėdės. O prie kambario lyg grandinėlė prie laikrodžio buvo prikabintas
mažulytis tualetas.
Sykį po pietų sėdėjau knygyne ant taburetės ir
skaičiau knygą, forma primenančią taurę. Jos puslapiai buvo švarūs kaip džino
lašas, pirmasis skelbė:
Vaikis
Bilis11
gimė
1859 metų
lapkričio 23 dieną
Niujorke |
Priėjo knygyno šeimininkas, uždėjo man
ant peties ranką ir paklausė:
Ar norėtum pasidulkinti?
Jo balsas buvo labai švelnus.
Ne, atsakiau.
Klysti, tarė jis ir, netaręs daugiau nė
žodžio, išėjo iš knygyno. Gatvėje sustabdė du visiškai nepažįstamus žmones,
vyrą ir moterį. Kelias minutes su jais kalbėjosi. Negirdėjau, ką sakė. Paskui
mostelėjo knygyno link ir parodė į mane. Moteris linktelėjo, vyras taip pat.
Jie įėjo į knygyną.
Aš sutrikau. Negalėjau pabėgti iš knygyno, nes
jie įžengė vidun pro vieninteles duris. Nutariau užlėkti laiptais aukštyn ir
užsidaryti tualete. Pašokau, nuskuodžiau prie laiptų ir pakilau į tualetą o jie
man iš paskos.
Girdėjau juos lipant laiptais. Ilgai tūnojau
tualete, bet jie neką trumpiau laukė manęs gretimam kambary. Nieko nekalbėjo. Kai
išėjau iš tualeto, moteris tysojo ant sofos nuoga, šalia jos ant kėdės sėdėjo
vyriškis, pasidėjęs ant kelių skrybėlę.
Nekreipk į jį dėmesio, tarė mergina.
Jam tokie dalykai nerūpi. Jis turtingas. Turi tris tūkstančius aštuonis šimtus
penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Mergina buvo dailutėlė, jos kūnas panėšėjo į
tyrą kalnų upę iš odos ir raumenų, almančią per kaulų ir neregimų nervų akmenis.
Ateik, pakvietė ji. Įeik į mane, nes
mes Vandeniai ir aš tave myliu.
Pažvelgiau į sėdintį ant kėdės vyriškį. Jis
nesišypsojo ir neatrodė susikrimtęs.
Aš nusiaviau batus ir nusirengiau. Vyriškis netarė
nė žodžio.
Merginos kūnas vos pastebimai liūliavo iš kranto
į krantą.
Nieko nebeįstengiau padaryti: mano paties kūnas
virto paukščiais, sutūpusiais ant telefono laidų, nutiestų viršum pasaulio ir
švelniai sūpuojamų debesų.
Aš išdulkinau merginą.
Buvo taip tarsi nesibaigianti penkiasdešimt
devintoji sekundė pagaliau būtų pavirtusi minute ir dėl to mažumėlę susidrovėjusi.
Gerai, tarė mergina ir pabučiavo man į
veidą.
Vyriškis sėdėjo nepraverdamas burnos,
nejudėdamas, nesuvirpindamas kambario jokia emocija. Matyt, jis iš tiesų buvo turtingas
ir turėjo tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Paskui mergina apsirengė ir išėjo su vyriškiu.
Jiedviem lipant laiptais žemyn, jis pagaliau prabilo.
Gal pavakarieniaukim pas Ernį?
Nežinau, atsakė mergina. Kiek per
anksti galvoti apie vakarienę.
Tada išgirdau užveriamas duris jie išėjo
lauk. Aš apsirengiau ir nulipau žemyn. Mano kūnas buvo lengvas ir atsipalaidavęs lyg
fone skambančios muzikos eksperimentas.
Knygyno šeimininkas sėdėjo prie rašomojo stalo
už prekystalio.
Aš tau pasakysiu, kas ten, viršuje, nutiko,
tarė jis maloniu, anaiptol ne trikojo varno ant kiaulpienėm pražydusio kalno
pašlaitės balsu.
Kas? paklausiau.
Tu kovojai Ispanijos pilietiniame kare. Buvai
jaunas komunistas iš Klivlendo, Ohajo valstijos. O ji buvo dailininkė. Turistaujanti
Niujorko žydė. Kai Ispanijos civilinis karas buvo panašus į Naujajame Orleane graikų
skulptūrų švenčiamas Užgavėnes. Kai judu susitikot, ji piešė žuvusį anarchistą.
Ji paprašė tavęs atsistoti už jo ir nuduoti, kad tai tu jį nužudei. Tu
pliaukštelėjai jai per skruostą ir ištarei žodžius, kuriuos man dabar gėda
pakartot. Jūs baisiai įsimylėjot vienas kitą. Sykį, kol tu
buvai fronte, ji perskaitė Melancholijos anatomiją12
ir tris šimtus keturiasdešimt devynis kartus nupiešė citriną. Judviejų meilė buvo
veikiau dvasinė. Nei tu, nei ji lovoje nėsyk nepasijutot milijonieriais. Kritus
Barselonai, judu pabėgot į Angliją, paskui laivu parplaukėt į Niujorką. Judviejų
meilė liko Ispanijoje. Tai tebuvo karo meto romanas. Judu mylėjote tik save, mylinčius
vienas kitą kariaujančioj Ispanijoj. Vidur Atlanto jūs ėmėt žiūrėti vienas į
kitą kitaip ir sulig kiekviena diena vis labiau panėšėjot į pametusius vienas kitą
žmones. Atlanto bangos priminė negyvas žuvėdras, tempiančias savo rastų artileriją
nuo horizonto iki horizonto. Laivas įsirėžė į Ameriką, judu išsiskyrėt nepravėrę
lūpų ir daugiau nebesusitikot. Paskutinįkart girdėjau, kad tebegyveni Filadelfijoje.
Štai kas, jūsų manymu, nutiko viršuje?
pasiteiravau.
Iš dalies, atsakė jis. Taip, tai
tik dalis istorijos.
Šeimininkas paėmė pypkę, prikimšo ją tabako ir
prisidegė.
Nori, papasakosiu, kas dar ten, viršuje, nutiko?
Pasakokite.
Tu perėjai sieną su Meksika, kalbėjo jis.
Arkliu nujojai į mažą miestelį. Žmonės žinojo, kas esi, ir baiminosi tavęs.
Jie žinojo, kad esi nužudęs ne vieną žmogų ginklu, kurį nešiojaisi pašonėj.
Miestelis buvo toks mažas, kad neturėjo net savo kunigo. Valstiečiai, tave išvydę,
paliko miestelį. Jie buvo ryžtingo būdo ir nepanoro turėti su tavim nieko bendra.
Valstiečiai išvyko. Tu tapai galingiausiu miestelio žmogumi. Tave suviliojo
trylikametė mergaitė, judu gyvenot nedegtų plytų trobelėj ir nedarėt beveik nieko
kito, tik mylėjotės. Ji buvo liekna, turėjo ilgus tamsius plaukus. Judu mylėjotės
stovėdami, sėdėdami, gulėdami ant purvinų grindų tarp kiaulių ir vištų. Sienos,
grindys ir netgi trobelės stogas buvo aptaškyti tavo sperma ir jos sekretu. Naktį judu
miegodavot ant grindų galvą padėję ant tavo spermos, užsikloję jos sekretu.
Miestelio žmonės taip tavęs bijojo, kad nieko negalėjo padaryti. Neilgai trukus ji
pradėjo vaikščioti po miestelį nuoga, ir gyventojai ėmė kalbėti, kad šitaip
negerai. Paskui ir tu pasirodei miestely nuogas, o kai judu puolėt mylėtis ant arklio
vidury miestelio aikštės, miestelėnai taip nusigando, kad apleido gyvenvietę. Nuo to
laiko ten niekas negyvena. Žmonės nenori ten gyventi. Nė vienas iš judviejų
nesulaukėt dvidešimt pirmojo gimtadienio. Nebuvo jokio reikalo. Matai, aš žinau, kas
nutiko viršuj, tarė knygininkas. Jis man maloniai nusišypsojo. Jo akys priminė
klavesino raištelius. Aš galvojau apie tai, kas nutiko viršuj. Juk žinai, kad
kalbu tiesą, tęsė jis. Nes pats viską matei savo akimis ir patyrei savo kūnu.
Baik skaityti knygą, kurią paėmei. Džiaugiuosi, kad pasidulkinai.
Atversti knygos puslapiai ėmė verstis vis
greičiau, kol sumirgėjo kaip ratilai jūroje.
Į viršų
Metai, kai Heimano upely paskutinįsyk
pasirodė upėtakis
Jau nebėra senojo pirdžiaus. Heimano upelis buvo
pavadintas Čarlzo Heimano vardu jis buvo puskvaišis pirmeivis krašte, kuriame
niekas nenorėjo gyventi: skurdžiame, šlykščiame, baisiame. Heimanas susirentė
trobelę tai buvo 1876-aisiais prie nedidelio upelio, kuris tekėjo iš plikos
kalvos. Vėliau tą upelį pavadino Heimano vardu.
Ponas Heimanas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti ir
manė, kad šitai jo pranašumas. Ponas Heimanas daugelį daugelį daugelį metų
dirbo atsitiktinius darbus.
Sulūžo vežimėlis?
Ponas Heimanas sutaisys.
Dega tvora?
Ponas Heimanas užgesins.
Ponas Heimanas laikėsi dietos ir mito maltais
kviečiais bei lapiniais kopūstais. Kviečius jis pirkdavo šimtasvariais maišais ir
pats juos grūsdavo piestoj. Lapinius kopūstus Heimanas augino priešais savo trobelę ir
rūpinosi jais, tartum šie būtų buvę kokios parodinės orchidėjos.
Per visą laiką, kurį jam buvo skirta nugyventi,
Heimanas taip ir nepatyrė, kas yra kava, tabako dūmas, alkoholis ar moterys, ir būtų
laikęs save kvailiu, jei būtų nutikę kitaip.
Žiemą į Heimano upelį užklysdavo keli
upėtakiai, bet ankstyvą vasarą upelis beveik išdžiūdavo ir žuvies jame nebelikdavo.
Ponas Heimanas susigaudavo vieną kitą upėtakį ir
valgydavo laimikį žalią su maltais kviečiais bei lapiniais kopūstais; bet atėjo
diena, kai jis taip suseno, kad pasijuto nebegalįs dirbti, ir atrodė taip sukriošęs,
kad vaikai manė jį esant vienišium velniu ir bijojo artintis prie upelio greta jo
trobos.
Ponas Heimanas nesuko dėl to galvos. Užvis
mažiausiai pasauly jį domino vaikai. Rašymas, skaitymas, vaikas vienas ir tas pats,
manė Heimanas ir malė kviečius, rūpinosi lapiniais kopūstais, pasigaudavo vieną
kitą upėtakį, kai šie atplaukdavo upelin.
Ištisus tris dešimtmečius jis atrodė kaip
devyniasdešimtmetis, paskui tarė sau netrukus mirsiąs ir kaip tarė, taip padarė. Tais
metais upėtakiai nepasirodė Heimano upely ir nebeatplaukė ten niekada. Mirus senajam
vyrui, upėtakiai nusprendė likti ten, kur buvę.
Piesta nukrito nuo lentynos ir suskilo.
Trobelė supuvo.
Lapiniuose kopūstuose prižėlė piktžolių.
Praėjus dviem dešimtmečiams po pono Heimano
mirties žmonės iš žuvininkystės ir medžioklės skyriaus nutarė aplinkiniuose
vandens telkiniuose užveisti upėtakių.
Užveiskim ir čia, pasakė vienas.
Žinoma, pritarė kitas.
Jie supylė upelin pilną kibirą upėtakių, ir
šie, vos spėję prisiliesti prie vandens, išvertė į viršų baltus pilvus ir
nuplaukė negyvi pasroviui.
Į viršų
Upėtakio žūtis nuo portveino
Tai ne išvietėje galvon atėjęs pramanas.
Tai tikrovė.
Vienuolikacolis vaivorykštinis upėtakis žuvo. Jo
gyvybę amžiams iš žemės vandenų išplėšė portveino gurkšnis.
Upėtakio žūtis nuo portveino gurkšnio
nesuderinama su natūraliais mirties dėsniais. Nieko nuostabaus, jei žuvis žūva nuo
žvejo rankos ir atsiduria bučiuje, arba jei pastimpa nuo grybelio, kuris apninka jos
kūną tartum cukraspalvės skruzdės ir paverčia ją tikra mirties cukrine.
Nieko nuostabaus, jei upėtakis įstringa vėlyvą
vasarą išdžiūvusioj kūdroj arba papuola į paukščio ar žvėries nagus.
Taip, suprantama netgi tai, jei upėtakis nugaišta
nuo taršos, uždūsta upėje nuo žmogaus išmatų.
Kartais upėtakiai miršta nuo senatvės ir jų
pražilusios barzdos išplaukia į jūrą.
Visi šie dalykai paklūsta natūraliems mirties
dėsniams, tačiau visai kas kita, kai upėtakis žūva nuo gurkšnio portveino.
Apie tai nė žodžiu neužsimenama Traktate apie
žvejonę meškere iš Šventojo Albanso Raštų, išleistų 1496 metais.
Neužsimenama H. K. Katklifo Šalutiniuose žvejybos Kreidos upelyje būduose,
pasirodžiusiuose 1910 metais. Neužsimenama Beatričės Kuk knygoje Tiesa toliau nei
žuvis, išleistoje 1955 metais. Neužsimenama Ričardo Franko Šiaurės memuaruose,
paskelbtuose 1694 metais. Neužsimenama V. K. Praimo knygoje Aš einu žvejoti,
išleistoje 1873 metais. Neužsimenama Džimo Kviko leidinyje Upėtakių žūklė ir
upėtakių masalai, pasirodžiusiame 1957 metais. Neužsimenama 1600 metų laidos
Džono Tavernerio Kelete bandymų su žuvimis ir vaisiais. Neužsimenama Roderiko
L. Heigo Brauno knygoje Upė niekada nemiega, išleistoje 1946 metais.
Neužsimenama ir Beatričės Kuk Kol žuvis mus išskirs, paskelbtoje 1949-aisiais.
Neužsimenama pulk. E. V. Hardingo Museliautojuje ir upėtakių požiūryje,
išleistame 1931 metais. Neužsimenama Čarlzo Kingslio Kreidos upelio studijoje,
pasirodžiusioje 1859 metais. Neužsimenama 1960-ųjų laidos Roberto Treiverio Upėtakių
pasiutime.
Apie tai neužsimenama Dž. V. Dano knygoje Saulėkaita
ir sausas masalas, išleistoje 1924 metais. Neužsimenama Rėjaus Bergmano Tiesiog
žūklėje, paskelbtoje 1932 metais. Neužsimenama Ernesto G. Šviberto jaunesniojo
leidinyje Žuvivaisa, pasirodžiusiame 1955-aisiais. Neužsiminama 1863-iųjų H.
K. Katklifo knygoje Upėtakių gaudymo menas sraunumose. Neužsimenama K. E.
Volkerio 1898-ųjų Naujame apdare senam masalui. Neužsimenama Roderiko L.
Heig-Brauno knygoje Meškeriotojo pavasaris, išleistoje 1951 metais. Neužsimenama
Čarlzo Bredfordo leidiny Ryžtingas žvejys ir upokšnių upėtakiai,
pasirodžiusiame 1916-aisiais. Neužsimenama Čaizės Ferington knygoje Ir moterys gali
žvejoti, paskelbtoje 1951 metais. Neužsimenama Zeino Grėjaus Pasakojimuose apie
žvejo Eldoradą Naująją Zelandiją, išleistuose 1926-aisiais. Neužsimenama G.
K. Beinbridžo Museliautojo vadove, pasirodžiusiame 1816 metais.
Niekur nė žodžio apie tai, kad upėtakis būtų
pražuvęs nuo gurkšnio portveino.
Kalbant apie Vyriausiąjį Budelį: mes nubudome
rytą, lauke dar buvo tamsu. Lyg ir šypsodamasis jis įėjo į virtuvę, ir mes sėdome
pusryčiauti.
Keptos bulvės, kiaušiniai ir kava.
Ei, senas šunkara, tarė jis. Paduok
druskos.
Žvejybos reikmenys jau buvo automobilyje, taigi mes
sulipome į jį ir išvažiavome. Sulig pirmaisiais saulės spinduliais pasiekėme kelią
kalnų pašlaitėj ir nuriedėjome tiesiai į aušrą.
Atrodė, kad iš šviesos už medžių pamažu
randasi kažkoks keistas prekybos centras.
Graži mergiotė pasitaikė vakar, pasakė
jis.
Aha, sutikau. Tau pasisekė.
Duoda imk, tarė jis.
Pelėdos Uoslės upelis buvo nedidelis, vos kelių
mylių ilgio, bet jame veisėsi neprastų upėtakių. Mes išlipome iš automobilio ir
kalno pašlaite nusileidome ketvirtį mylios iki upokšnio. Aš susirinkau meškerę. Jis
išsitraukė iš kišenės pintą portveino ir pasiūlė man:
Paragausi?
Ne, ačiū, atsakiau.
Jis sriaubtelėjo geroką gurkšnį, paskui papurtė
galvą ir paklausė:
Ar žinai, ką man primena šitas upelis?
Ne, atsakiau kabindamas ant meškerės pilką
ir geltoną jauką.
Jis man primena
Evandželinos13 vaginą, nuolatinę vaikystės svajonę ir
jaunystės įkvėpėją.
Miela, tariau.
Longfelou buvo mano vaikystės Henris Mileris,
prisipažino jis.
Šaunu, atsakiau.
Užmečiau meškerę į nedidelį užtakį, ties
kurio pakraščiais sūkuriavo eglių spygliai. Jie suko ratą po rato. Nebuvo jokio
reikalo prisiminti, kad spygliai nukrito nuo medžių. Atrodė, kad jiems ši vieta kuo
tinkamiausia ir natūraliausia, tartum jie būtų išaugę ant vandeninių užtakio
šakų.
Trečią sykį užmetus meškerę, man užkibo
nebloga žuvis, bet aš ją paleidau.
O varge, atsiduso jis. Aš paseksiu tavo
žuvis. Pavogtą paveikslą rasi kaimynų name.
Aš mėčiau meškerę prieš srovę, vis labiau
artindamasis prie siaurų kanjono laiptų. Paskui atsistojau ant laiptelio, tartum
įžengdamas į prekybos centrą. Radinių skyriuj pagavau tris upėtakius. O jis nė
meškerės nebuvo pasiruošęs. Tiesiog pėdino man iš paskos gurkšnodamas portveiną ir
mušdamas dinderį.
Gražus upelis, tarė jis. Primena man
Evandželinos klausos aparatą.
Mes atsidūrėme prie plataus užtakio, susidariusio
ten, kur upelis kliokė per vaikiškų žaislų skyrių. Užtakio pakrašty vanduo
priminė grietinėlę, paskui jis skaidrėjo ir jame išryškėjo didžiulio medžio
šešėlis. Tuo metu saulė jau buvo patekėjusi. Ji kilo viršum kalnų.
Užmečiau meškerę į grietinėlę ir paleidau
jauką plaukti link ilgos medžio šakos, nutįsusios greta paukščio.
Opa!
Truktelėjau kabliuką, ir ore suspurdėjo upėtakis.
Žirafų lenktynės Kilimandžare! suriko
jis, šokčiodamas sulig upėtakiu. Bičių lenktynės Evereste!
Neturėjau pasiėmęs graibšto, taigi atvilkau
upėtakį prie užtakio pakraščio ir timptelėjęs išplėšiau jį ant kranto.
Per upėtakio šoną driekėsi plati raudona juosta.
Puikus vaivorykštinis upėtakis.
Gražumėlis, pagyrė jis. Pakėlė žuvį,
ir ši suspurdėjo jo rankose.
Nusuk jai galvą, paprašiau.
Sugalvojau kai ką geriau, atsakė jis.
Bent palengvinkim jo kančias prieš mirtį. Šis upėtakis nori išgerti.
Jis išsitraukė iš kišenės portveino butelį,
atsuko kamštelį ir įpylė nemažą gurkšnį žuviai į žiomenis. Upėtakį apėmė
traukuliai. Jo kūnas smarkiai suvirpėjo lyg teleskopas per žemės drebėjimą.
Žiomenys atvipo ir sukaleno dantukais visai kaip žmogus.
Jis paguldė upėtakį ant balto akmens žemyn galva
ir iš žuvies žiomenų išlašėjo truputis vyno; ant akmens liko dėmė.
Upėtakis gulėjo visiškai ramus.
Upėtakis mirė laimingas, tarė jis.
Odė Anoniminiams Alkoholikams.
Ką ir kalbėti!
Į viršų
Upėtakių žvejybos Amerikoje skrodimas
Tai Upėtakių žvejybos Amerikoje skrodimas,
tartum Upėtakių žvejyba Amerikoje būtų Lordas Baironas, miręs Misolongyje,
Graikijoje, ir niekada nebematęs Aidaho krantų, neberegėjęs Kerio upelio, karštosios
Vorsviko versmės, Rojaus, Druskos upelių ir Ančių ežero.
Upėtakių žvejybos Amerikoje skrodimas:
Kūnas buvo puikios būklės, atrodė, kad mirtis
buvo staigi, o jos priežastis asfiksija. Buvo atvertas kaukolės skliautas;
pasirodė, kad kaukolės kaulai labai tvirti, be jokių siūlių, tai įprasta
aštuoniasdešimties metų sulaukusiems asmenims, net susidarė įspūdis, kad
kaukolę sudaro vienas kaulas. Smegenų dangalas buvo taip tvirtai prilipęs prie vidinių
kaukolės sienelių, kad pjaunant vidinį kaulą ir stengiantis jį atskirti nuo
kiečiausios dangalo dalies, nepakako dviejų vyrų jėgos... Didžiosios smegenys su
smegenėlėmis svėrė apytiksliai šešis medicininius svarus. Inkstai buvo labai dideli,
bet sveiki, šlapimo pūslė pasirodė esant palyginti maža.
1824 metų gegužės 2 dieną Upėtakių žvejybos
Amerikoje kūnas buvo išplukdytas iš Misolongio laivu, kuris turėjo atvykti į Angliją
tų pačių metų birželio 29-osios vakare.
Upėtakių žvejybos Amerikoje kūnas buvo gabenamas
šimto aštuoniasdešimties galonų talpos spirito talpykloje: o, kaip toli nuo Aidaho,
kaip toli nuo Stenlio įlankos, Mažojo Raudžuvių ežero, Didžiojo Praradimo upės,
Džozefo ežero ir Didžiojo miško upės.
Versta iš:
Brautigan R. Trout Fishing in America,
The Pill versus the Springhill Mine Disaster, and In Watermelon Sugar.
Houghton Mifflin, Boston
1 Adlai's Stevensonas
(19001960) JAV politikos veikėjas. Per 1956 m. rinkimus buvo iškeltas Demokratų
partijos kandidatu į prezidentus. (Čia ir kitur Vertėjo past.) (Atgal>>>)
2 Andrew Carnegie's
(18351919) amerikiečių verslininkas, filantropas. (Atgal>>>)
3 Bertrand'as Russellas
(18721970) garsus anglų filosofas, logikas, visuomenės veikėjas, anglų
neorealizmo ir neopozityvizmo pradininkas. (Atgal>>>)
4 Maria Callas
(19231977) garsi graikųamerikiečių kilmės operos solistė. (Atgal>>>)
5 Biralų matas (= 9,08
litro). (Atgal>>>)
6 Johnas Dillingeris
(19021934) garsus JAV nusikaltėlis, bankų plėšikas, ypač smarkiai šalyje
siautėjęs ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. (Atgal>>>)
7 Deanna Durbin (g. 1923)
garsi JAV kino žvaigždė, dainininkė. (Atgal>>>)
8 Turimi omenyje Farenheito
laipsniai (apie 35°C). (Atgal>>>)
9 Trobelėje ant Voldeno
tvenkinio kranto 18451846 m. gyveno savitas JAV rašytojas ir mąstytojas Henry Davidas
Thoreau (18171862). 1854 m. jis išleido garsią filosofinę knygą Voldenas, arba Gyvenimas miške. (Atgal>>>)
10 Tai 19481971 m.
gyvavusi garsi JAV TV laida. Ją vedė talentingas žurnalistas Edas Sullivanas
(19011974). Jo intuicija ir išmonė padėjo išgarsėti tokioms legendoms kaip The
Beatles ir Elvis Presley's. (Atgal>>>)
11 Vaikis Bilis turimas
omeny legendinis JAV plėšikas (Billy the Kid, tikr. Williams H. Bonney, 18591881).
(Atgal>>>)
12 Anglų mokslininko,
Oksfordo universiteto vikaro Roberto Burtono (15771640) medicininė studija apie
melancholiją ir depresiją (1621), vėliau pripažinta kaip literatūros kūrinys.
(Atgal>>>)
13 Aliuzija į garsios JAV
literatūros klasiko H. W. Longfellow poemos Evangeline (1847) heroję. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|