|
<< Atgal
LAIMANTAS JONUŠYS
Už rėmų
Jaroslavas Melnikas. PASAULIO PABAIGA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2006. – 221 p.
„Aš pirmąkart rimtai išsigandau: žinote,
šlykštu, kai tavęs nėra, esi tik herojus, kurį autorius nuolatos seka“ (p. 210),
– teigia apysakos „Tai kalbu aš“ pasakotojas. O pats autorius sako: „Mane
visuomet domino, kas dedasi su žmogumi už rėmų, į kuriuos jį įspraudė jo aplinka,
auklėjimas“.
Akivaizdu, kad Jaroslavo Melniko kuriamos situacijos
skleidžiamos už rėmų, jos nepanašios į nieką, kas šiuo metu tarpsta lietuvių
literatūroje, nors pasaulyje šiandien irgi mažai tokio pobūdžio kūrybos. Pirmiausia
peršasi apibūdinimas, kad tai – mokslinė fantastika. Šios sąvokos negalima lengvai
išvyti, nes juk mokslinė fantastika pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje reiškėsi
įvairiausiais pavidalais, dažnai peržengiančiais tradicines šio žanro ribas. Juk ir
broliai Strugackiai laikomi mokslinės fantastikos kūrėjais, o J. Melniko stilius kai
kuo panašus į jų kūrybą. Bet gal mūsų autoriaus kūrinius įmanoma vadinti
metafizine fantastika arba filosofinėmis pasakomis? Į galvą ateina palyginimai su
Jorge's Luiso Borgeso, Julio Cortázaro novelėmis.
J. Melniko kūriniai ypač paveikūs, kai
fantastinė, iš Absoliuto dimensijos sklindanti žinia pagrindinį veikėją pasiekia jo
kasdieninėje buityje, kai į įprastinį mūsų rūpesčių pasaulį įtaigiai
įsismelkia fantastinis anapusinis pasaulis. Kitaip sakant, kai sukuriama psichologinė
neįprasto įvykio atmosfera. Novelėje tai vargu ar įmanoma sukurti, apysakoje – jau
pasiekiama (pvz., 2004 m. išleisto rinkinio apysakose „Rojalio kambarys“ ir „Niekad
nesibaigia“), nors romanas galėtų užburti skaitytoją daug ilgiau ir paveikiau.
Pirmo apsakymo „Pasaulio pabaiga“ pasakotojas
turi techninę priemonę pasauliui sunaikinti. Skaitytojas galėtų tarti, kad autoriui
kurti tokį herojų yra iš principo primityvu. Apokaliptiniai motyvai literatūroje
neretai būna vargana įtaigos stokojančio autoriaus užuovėja. Bet įdomu, kad J.
Melnikas iš šių balų išbrenda sausas. Visų pirma šie tekstai byloja apie kai ką,
kas slepiasi už jų pačių – ne „kaip sunku būti dievu“ (tariant vieno rusiškos
mokslinės fantastikos romano pavadinimu), bet kaip pražūtinga stengtis prilygti Dievui.
O apsakyme „Bolero“ pasaulio pabaigos motyvas siejamas su labai gudriu erotiniu
triuku.
Buitis čia vaizduojama pramaišiui su būtimi. „Užsisakiau
puodelį kavos be cukraus. Niekas nežinojo, kad aš pabaisa“, – teigia apsakymo „Neįmanoma
sučiupti tikrojo Dievo“ pasakotojas, pabaisa save vadinantis vien dėl to, kad turįs
tarsi dieviškų galių. Šis veikėjas turi galią sunaikinti ir vėl atkurti molekulinę
struktūrą, t. y. sugriauti ir atkurti pastatus, nužudyti ir atgaivinti žmones. Tačiau
žmona, nenutuokianti apie šias galias, vadina jį asilu, nemokančiu užsidirbti
pinigų, ir galop siekia uždaryti į psichiatrinę įstaigą.
Toks paradoksalus buities (arba kasdieninių
psichologinių problemų) ir antgamtiškų galių bei reiškinių derinys matomas ir
kituose apsakymuose. Penkiaaukščio namo bute įsikūręs Dievas egzistencinę gyvenimo
beprasmybę išgyvenančiam personažui pataria kruopščiai padaryti „labai dailutėlę“
spintelę (p. 55) – regis, ieškoti harmonijos pasaulyje surandant meistro darną su
aplinkos daiktais: tiesiog dzenbudistinis patarimas.
J. Melniką, ko gero, domina tik didieji būties
klausimai, ir ypač sėkmingai jie kedenami tada, kai pateikiami tarsi netiesiogiai, su
ironija ir paradoksais, pvz., šėtoniškojo ar dieviškojo prado vyravimo pasaulyje
dilema apsakyme „Infarktas“. O J. Melniko „Kristus“ alternatyviu evangelijos
interpretavimu primena J. L. Borgeso Judą.
Nors šiuose kūriniuose esama gilaus psichologizmo,
būtų klaida ieškoti (ir priekaištauti neradus) psichologiškai užbaigtų charakterių
– juk visai aišku, kad tai archetipinės situacijos, atskleidžiančios asmens
tapatybės, lemties, žmogaus paskirties motyvus, dieviškojo ir šėtoniškojo prado
susidūrimus. Kūriniai, ypač trumpesnieji, turi skaidrų ir palyginti paprastą
siužetą, juos galima tiesiog perpasakoti, bet tada būtų prarandama jų dviguba plotmė
– fantastinė (filosofinė) ir žemiškoji (psichologinė). Pastaroji būna ne tokia
akivaizdi, ją galima įvairiai interpretuoti. Pavyzdžiui, galima manyti, kad minėtojo
apsakymo „Neįmanoma sučiupti tikrojo Dievo“ personažas tik įsivaizduoja turįs
antgamtišką galią – galbūt tai tik nevilties genamo asmens psichologinė
kompensacija.
Apysakoje „Tai kalbu aš“ šalia pagrindinio
(fantastinio) motyvo nuolat rusena „mėnulio ir skatiko“ tema: herojų ima kirbinti
ilgai slopinta graužatis, kad, užgniaužęs turėtą kūrėjo gyslelę, pasirinko
pelningą televizijos reporterio karjerą. Šis žurnalistas, atvykęs pas uždarą,
paslaptingą rašytoją atsiskyrėlį ir ėmęs skaityti viešumoje nepaskleistus jo
raštus, apstulbsta ne tik nuo nepaprastos talento galios, bet ir nuo to, kad randa ten
aprašytą savo gyvenimą ir netgi dabartinės valandos vyksmą, o galiausiai ir
artimiausią ateitį – čia jau įsėlina fantastinis motyvas. Tačiau vėliau
psichoanalitikas jam aiškina kitaip: „Manau, jis [rašytojas] mato ne jus, o neurozės
logiką, kurią jums stengiasi įdiegti“ (p. 212). Rašytojo paveikslas įgyja ne tik
mįslingumo, bet ir grėsmingumo aureolę ir palengva visai išklibina pasakotojo
gyvenimą.
„Neurozės logika“ lėtai, bet vis mįslingiau
bei grėsmingiau smelkiasi ir apysakoje „Skambink man, kalbėk su manimi“. Tėvas,
bendraujantis su sūnumi tik telefonu, aiškina, kodėl negalįs jo aplankyti, susitikti
– dirbąs itin slaptą darbą užsienyje ir pan., – tačiau vis žada būsimą
susitikimą, kuris vis labiau tolsta į miglotą ateitį. Taip slenka metai po metų, ir
iš pradžių tik nepatiklios žmonos spėlionės, o vėliau jau lyg ir faktai tikina
pasakotoją, kad tėvas seniai mirė, bet jis tuo nenori, negali patikėti, nes telefonu
aiškiai girdi jo balsą, kurį būtų „atpažinęs iš milijono balsų“.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad apysaka „Šiukšlių
vamzdis“ yra kitokia, be fantastikos plotmės, ne „už rėmų“ – tai, regis,
tiesiog iki tragizmo komplikuotų motinos ir sūnaus santykių gvildenimas. „Jis
[sūnus] juk iš pat pradžių, nuo savo gimimo pareiškė, kad ji, Dominika [motina], –
tik krosnis, kurioje iškepė tešla“ (p. 127). Dominika mėgina palaužti vaiko valią,
ir šios pastangos atveda prie dvasinės sumaišties, kai sielą svaiginamai supurto
beprotybės dvelksmas, autoriaus perteiktas intensyvia, kone košmariškai įtempta
psichologine raiška. Vėliau išeinama į platesnius tėvų ir vaikų santykių
apibendrinimo laukus, kai tėvus it perkūnas iš giedro dangaus apstulbina nedėkingas
vaikų nepriklausomybės siekis:
O paskui tik – didžiulės
išplėstos iš nuostabos, nesupratimo akys, kada sūnus arba duktė sako: „Turiu savo
gyvenimą, tėte-mama, savo gyvenimą, kas man jūsų praeitis,
jūsų viltys, džiaugsmai, susiję su manimi, – turiu savas viltis ir nuo šiol savą
praeitį, savą gyvenimą – o jūs eikite, eikite ten, kur
einate, ir kuo greičiau, tuo geriau. Kad netrukdytumėt man jausti savęs savimi, ne kieno nors nuosavybe, kieno nors likimo dalimi“ (p. 176).
Žiaurus nuosprendis, bet jeigu tai būtų tik dar
viena realistinė motinos ir sūnaus santykių studija, ši apysaka neatrodytų originali.
Artėjant prie pabaigos (ypač nuo 172 p.) prasideda svaiginanti laiko ir tapatybės
planų slinktis, atsikartojimo variacijos, suardančios patikimus realybės rėmus ir
išvedančios į archetipinius, amžinuosius atminties ir netekties motyvus, – tai jau
būdinga šio autoriaus erdvė.
Dar svarbiau, kad geriausiuose Jaroslavo Melniko kūriniuose
lieka potekstės mįslingumas, pabaigoje nutvilko epifanija, paveiki įtaiga, kuri yra
nepaaiškinama. Gaila, kad knyga išėjo su tokiu banaliu pavadinimu – kur kas geriau
atrodytų pavadinta pagal kokį kitą apsakymą, pvz., „Paukštelis, sušalęs skrydyje“.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|