|
<< Atgal
VAHAGN GRIGORIAN
Akimirka
A t s i s v e i k i n i m o i
s t o r i j a
Iš armėnų k. vertė MARYTĖ
KONTRIMAITĖ
Prieš keturiasdešimt metų, maždaug šituo metų
laiku (šios eilutės užrašytos 2004-ųjų vasarą), vienas jaunuolis, kuris svajojo
tapti rašytoju ir jau žengė kelis pirmuosius žingsnius į literatūrą, autobusu iš
universiteto važiavo namo. Prieš savaitę jis gavo diplomą, ką tik, iš karto
kelių mėnesių stipendiją ir buvo tokios puikios nuotaikos kaip niekada: su mokslais
sąskaitos suvestos, jis pinigingas, vakare eis į pasimatymą su drauge, o mintyse
gimstantis šedevras.
Tiesą pasakius, jis turėjo eiti pėsčiomis. Taip
darė ištisus penkerius metus. Kas tos kelios stotelės, tik išleistų keturias kapeikas
autobusui, ir dar tokį puikų liepos rytą. Bet gal taip buvo lemta, kad autobusas
sustojo šalia jo ir sugundė važiuoti. Jis įlipo, žnektelėjo ant plačios sėdynės,
o sieloje buvo taip lengva, tarsi kūnas būtų tapęs beveik besvoris.
Tai buvo palaimingos akimirkos. Tuo metu jo mintyse
lyg savaime rutuliojosi tekstas ir stiprėjo įsitikinimas, kad gimsta ypatingas kūrinys.
Jis dar nežinojo, kas tai, bet jautė, jog dieviškas tekstas, besiklostantis mintyse
žodis po žodžio, it laiptelis po laiptelio veda jį ten, kur dar niekieno nebūta. Ten
jis sužinos, ko dar niekas nežinojo. Pasakys tai, ko dar niekas nepasakė. Kelias
akimirkas jis jautėsi esąs vienu metu ir raktas, ir durys, ir tai, kas yra už durų.
Arba ką jau ten kas tas raktas, durys, jis pats buvo visetas, visa ko pradžia ir
pabaiga, buvo tas, kuris visų akivaizdoje atskleis jo slėpinį.
Iš pradžių jį persmelkė tik žodžių muzika.
Bet jiems pradėjus tiksliai it klaviatūroje dėliotis vienam prie kito, jis suvokė ir
kažkokią prasmę. Dar galutinai neįtikėjęs, apstulbęs ir susijaudinęs, jaunuolis
užsimerkė, kad geriau susikauptų.
Autobusas sūpavo, smegenyse klostėsi būsimojo
šedevro apmatai, deja, judėjimui sulėtėjus, jis suprato, kad privažiavo savo
stotelę. Kita vertus, kuo greičiau atsisės prie rašomojo stalo, tuo geriau. Jis
atsimerkė ir atsistojo.
Nustebino tai, kad beveik tuščias autobusas per
kelias, nors ir užsitęsusias akimirkas, be to, važiuodamas, kažkokiu stebuklu
prisipildė, kad vietoje šalia jo sėdėjusios mergaitės dailiai suglaustų keliukų
atsirado kažkokio darbininko aptrintom kelnėm apvilkti plačiai išskėsti keliai. Bet
dėl to sukti galvos nebuvo laiko, autobusas sustojo, durys atsidarė, reikėjo išlipti.
Jis neatkreipė ypatingo dėmesio į netikėtą savo paties kelių silpnumą, nors, užuot
įprastai lengvai pašokus iš vietos, jam pavyko atsistoti tik įsikibus į kėdės
atlošą. Nesuprantamas buvo šis netikėtas noro greitai judėti ir galimybių
neatitikimas. Kol tarp susispaudusių keleivių prasibrovė iki durų, jis visai
nusikamavo ir tik paskutinę akimirką, tvirtai įsikibus durų rankenos, jam pavyko
nenudribti veidu žemyn ant asfalto. Lipk, nagi lipk! skubino jį iš apačios,
o nekantriausieji, priploję prie rankenos, spraudė jį atgal į autobusą. Jis vėl
nieko nesuprato. Suvokė, kad turi išlipti, bet nesusigaudė, kodėl negali to padaryti.
Jėgų jam suteikė gėda, o gal ryžtas. Jis atkišo koją į priekį, lyg brisdamas į
šaltą vandenį, pėda užčiuopė laiptelį ir, paleidęs rankeną, antra koja žengė
pirmyn. Šį kartą tikrai būtų išsitiesęs ant asfalto, jeigu apačioje stovėjęs
vyras nebūtų jo pastvėręs.
Beveik aklai jis užlipo ant šaligatvio ir
nesuvokdamas, ką daro, sudribo stotelėje ant suolo. Jam užgniaužė kvapą, galva
svaigo, skausmas plėšte plėšė krūtinę.
Jis abejingai žvelgė į nuo vaikystės pažįstamus
pastatus, stebėjo pro šalį skubančius žmones ir mašinas. Lyg ir tas pats miestas, ta
pati gatvė, ir tuo pačiu metu viskas atrodė kitaip. Ant namų atsirado nesuprantamos
iškabos, automašinos irgi atrodė neįprastai, žmonės, ypač jaunimas, buvo it
išsipuošę į karnavalą. Per kelias sekundes, kai jis buvo užsimerkęs, miestas
negalėjo ir neturėjo tiek neatpažįstamai pasikeisti buvo dėl ko apstulbti, net
pakvaišti, bet jis, truputį nustebęs, įsitikino ir tam neturįs jėgų. Jo viduje visi
pojūčiai buvo sulėtėję lyg visai išsekusio upelio srovė. Be to, jam pradėjo
atrodyti, kad visa tai vieną kartą jau matė, bet kur ir kada nepajėgė atsiminti.
Gal sapne?
Skausmas pamažėle atlėgo, jis atgavo kvapą,
praėjo svaigulys. Remdamasis į kelius atsistojo.
Jis automatiškai nukulniavo spaudos kiosko link, nes
žinojo turįs tai padaryti. Kioskas buvo įprastoje vietoje, bet, palyginti su
ankstesnėmis dienomis ir, žinoma, su rytu, kai pro čia ėjo į universitetą, buvo
nepaprastai pasikeitęs, naujai pertvarkytas. Dar labiau apstulbo sustojęs priešais
prekystalį.
Kaip visada? žvaliai pasiteiravo
pardavėjas.
Eidamas į universitetą pažįstamos pardavėjos
buvo paprašęs palaikyti jam Armėnų fizkultūrininką, kur turėjo būti
išspausdinta po vakarykščių Ararato ir Kijevo Dinamo rungtynių pakitusi
TSRS futbolo pirmenybių rezultatų lentelė, o štai vietoj metų metus čia dirbusios
pažįstamos moteriškės sėdi nepažįstamas vyras, kažkodėl neva žinąs, ko jam
reikia. Tačiau tai smulkmena, nelygintina su ankstesniais nesusipratimais.
Kaip visada, ištarė jis.
Prašom, atkišdamas nepažįstamą
laikraštį tarė pardavėjas.
Kas čia? pagaliau jis kaip reikiant nustebo.
Teisėsauga, pasakė pardavėjas,
rodos, taip pat nustebęs.
Teisėsauga? žvelgdamas į neįprastai
sumaketuotą laikraštį perklausė jis. Aš buvau prašęs palikti man Armėnų
fizkultūrininką.
Tai bent atmintis tavo! kažkodėl prajukęs
šūktelėjo pardavėjas. Armėnų fizkultūrininką pamiršk, manyk, jog tokio
laikraščio nė nebūta.
Prieš porą dienų buvo, paprieštaravo jis.
Nežinau, prieš kiek metų buvo tavo pora
dienų, bet jei esi toks sporto mėgėjas, imk Armėnijos sportą, pasiūlė
pardavėjas.
Jis pamanė, kad Armėnijos sportas iš tiesų
geriau skamba už Armėnų fizkultūrininką, taisyklingesnė armėnų kalba,
mintyse pasveikino šią naujovę ir įkišo ranką į kišenę, kur turėjo būti
kapeikų. Fizkultūrininkas kainuodavo tris kapeikas, perkant iš po
prekystalio penkias, turbūt ir Sportas turėtų tiek kainuoti. Bet kairė
kelnių kišenė, kurioje anksčiau žingsniuojant skambčiojo monetos, buvo tuščia.
Nenorom įkišo ranką į dešinę kišenę, kurioje, sėdėdamas autobuse, kartkartėm
pačiupinėdavo trijų mėnesių stipendiją.
Pluoštas banknotų buvo kur buvęs, bet
akivaizdžiai kitas pluoštas, kurio kažkodėl negalėjo gerai apžiūrėti. Kad ir
kaip markstėsi, prisikišo tą pluoštą prie akių, atitraukė tolyn, niekaip negalėjo
susigaudyti, kokie čia pinigai.
Tai ką? tarė pardavėjas. Jei reikia
akinių, jie tavo kišenėje.
Jis, kuris nenešiodavo nė akinių nuo saulės,
paabejojo, bet ranka pati įlindo į vidinę švarko kišenę, kur aptiko akinius.
Pamanė, kad apsiriko, apsivilko tėvo švarką. Paskui pagalvojo: Kam švarkas liepos
mėnesį, karštyje? Jis išėjo iš namų apsivilkęs tik marškiniais trumpomis
rankovėmis. Bet dabar vilkėjo švarką ir ne savą, dailiai prigulusį, specialiai jam
siuvėjo siūtą, o paplatintais pečiais, kabantį lyg maišas. Kur jis juo apsivilko?
Vėl šmėstelėjusi mintis, kad gal sapnuoja, jį apramino. Jis nesvyruodamas iš
vidinės kišenės išsitraukė akinius ir užsidėjo. Netgi tokiu įprastu judesiu, lyg
būtų tai daręs visą gyvenimą.
Akyse pašviesėjo, bet vietoj raudonų
dešimtrublinių ir mėlynų penkrublinių, kuriomis buvo išmokėta stipendija, jo
rankose šiugždėjo kažkokie nepažįstami banknotai. Pirmiausia
vietoj Lenino jis išvydo Čarencą, ant kitų pinigų Tamanianą, Chačaturianą ir
Hambardzumianą1.
Čia tai bent pinigai, ką! suglumęs
šūktelėjo.
Ar ne? žvaliai atsiliepė pardavėjas.
Tai jau tikrai.
Turbūt ir juos pirmą kartą matai? dar
labiau pralinksmėjo pardavėjas.
Pirmą kartą, prisipažino.
Tebūnie pirmą, kad tik ne paskutinį,
nusijuokė pardavėjas ir padėjo priešais jį laikraščius. Štai Armėnijos
sportas, štai ir tavo mylima Teisėsauga.
Ar būtinai turi man įbrukti tą
Teisėsaugą? nepatenkintas burbtelėjo jis.
Še tau, kad nori! nusistebėjo pardavėjas.
Tai gal niekada neprašei, kad tau Teisėsaugą palaikyčiau?
Niekada, patikino jis.
Šit kaip? nustebo pardavėjas ir, pravėręs
šonines kiosko duris, šūktelėjo čia pat saulėgrąžas pardavinėjančiam seniokui.
Dėde, dėl ko anądien šitas vyras barėsi?
Bala žino, atsiliepė senis.
Teisėsaugos norėjo ar ko, kad ją kur galas!
Girdėjai? paklausė pardavėjas.
Nepalikau užpykai, šiandien pažadą ištesėjau, o tu savo žodžio atsisakai
Turbūt reikia paimti. Sapnas, vėl
pagalvojo, žinoma, tai sapnas, jis turi savo dėsnius, matyt, kitos išeities
nėra.
Bet aš turiu tik šitų, jis atkišo savo
banknotus.
Tai ar yra geresnių pinigų? tarė
pardavėjas. Teisėsauga šimtas, Armėnijos sportas du šimtai.
Lygiai trys šimtai.
Kiek? nepatikėjęs savo ausimis paklausė
jis.
Trys šimtai.
Trys šimtai rublių?!
Ne, dolerių, pardavėjas nusikvatojo ir
tarė: Ne, brolau, man nereikia nei rublių, nei dolerių, tik
trijų šimtų mūsiškių dramų2.
Minutėlę, sumišo jis. Tarkim,
Armėnijos sportas trys ar penkios kapeikos, Teisėsauga turbūt kainuoja
dvi ar tris kapeikas. Kartu tiek to, tebūnie dešimt kapeikų
Kapeikas mapeikas pamiršk, atkirto
pardavėjas. Kas tau šiandien?
Jis iš pluošto banknotų ištraukė vieną su
Chačaturiano atvaizdu.
Ar šito užteks?
Ne, ne, kažkoks žmogus, laukęs prie kiosko
eilėje, priėjo jam padėti. Grąžinęs Chačaturianą, iš pluošto ištraukė tris
Hambardzumianus. Matai, pasakė, štai: vienas, du, trys, kiekvienas po
šimtą, trys šimtai dramų, teisingai?
Jis sutiko teisingai; likusius pinigus įsikišo
į kišenę, paėmė laikraščius ir nusliūkino namų link.
Prie savo namo kampo jis sustojo. Vakare ketino su
drauge atšvęsti galutinį išsivadavimą iš studijų, bet iki vakaro buvo daug laiko, o
jam, ką tik gavusiam neįprastai didelę sumą, parūpo ką nors nupirkti namiškiams.
Mąstė: Už pirmos stipendijos pinigus nieko nenupirkau, tegu jie atsimins bent
paskutinę.
Ilgai svarstė, ką galėtų nupirkti, bet niekas
nešovė į galvą, tiksliau tai, kas šaudavo, vargiai galėjo būti gaunama, ypač
artimiausioje, varganoje parduotuvėje, nors neteisinga būtų buvę tvirtinti, kad mieste
ji prasčiausia. Bet štai dabar jį sustabdė kita kliūtis. Dar tiek to, kad kukli
išblukusi iškaba pavirto kažkokiu nesuprantamu mirgančiu, žibančiu užrašu
lotyniškom raidėm ir kad vitrina bei durys buvo tokios švarios, jog atrodė ne žmogaus
rankom sukurtos, bet jį išgąsdino prekių įvairovė ir gausa. Nuo tos ryškių spalvų
dėžučių, maišelių, butelių daugybės jam apsisuko galva, ypač suvokus, kad nė
neįsivaizduoja, kas talpose yra ir kuriose iš jų maisto produktai, o kuriose
kas nors kitkas. Nematė nė pažįstamų, lyg namuose šlepetėm tapsinčių,
pagyvenusių pardavėjų, vietoje jų šen bei ten grakščiai tipeno nuobodžiaujančios
ilgakojės gražuolės trumpais sijonėliais, tokiom ryškiai raudonom lūpom ir ilgom
blakstienom, kad šalia jų pati prašmatniausia universiteto mergina būtų atrodžiusi
lyg ką tik iš kaimo atvykusi kukli jaunamartė. Žinoma, vien dėl jų būtų verta
užeiti į parduotuvę, iš arti į jas pasižiūrėti, persimesti vienu kitu žodeliu,
bet jis prisiminė savo švarką. Šį kartą išvydo ne tik švarką, bet ir savo
plačias nušiurusias kelnes, vietoj lengvų sandalų ant kojų sunkius bukanosius
pusbačius, beje, taip pat gerokai nunešiotus. Ir taip atrodydamas jis ryžosi eiti į
universitetą? Ir iš kur visa tai atsirado? Šitaip apsirengusiam gėda eiti į
parduotuvę, geriau traukti namo. Tuo labiau, kad pajuto, jog tos merginos mažai jį
tedomino. Susidomėjimas tik akimirkai šmėstelėjo ir praėjo. Jis tai sau paaiškino
ištikimybe draugei ir nustebęs patyrė, kad ją prisiminė ne su įprastiniu širdies
virpuliu, bet su nepažįstamu liūdesiu. Apsivertė ne tik pasaulis, ir jis pats
pasikeitė.
Kieme prie įėjimo į laiptinę jis išvydo
susibūrusius žmones. Būtų tylom praėjęs pro šalį, nes tai buvo pagyvenę vyrai ir
jis nė vieno nepažinojo, bet jie pašaukė jį kaip saviškį, juokais neva įsižeidė,
girdi, išpuikęs, juos per nieką laikąs. Jis sustojo bandydamas susigaudyti, su kuo
susitiko. Jie buvo šiek tiek panašūs
Į ką jam niekaip nesisekė atspėti, kol
pagaliau susivokė, kad bent pora jų primena jo vaikystės draugus. Bet jei čia buvo
jie, tai atrodė, lyg kas būtų juos gerai sumaigęs, išsunkęs, išdžiovinęs,
sugrūdęs ir tokius raukšlėtus, sunykusius, suvargusius sustatęs kaip karikatūras
prie durų. Taip, tikrai, sustatęs, nes buvęs geriausias futbolo žaidėjas ramstėsi
lazda. Nemažiau nustebo išgirdęs, kad įvyko elektros linijos avarija. Kitų vyrų jis
neatpažino, tiksliau, nesutapatino nė su vienu iš pažįstamųjų, nors, sprendžiant
iš jų susirūpinimo dėl elektros, jie save taip pat laikė jo kaimynais. Buvo besakąs,
kad kreiptųsi į jo tėvą, jų šeimoje tokiais reikalais jis rūpindavosi, bet
atsakymas įstrigo gerklėje, nes, nepaisant padėties absurdiškumo, jam ėmė atrodyti,
kad juos visus kažkur yra matęs.
Avarija? paklausė jis.
Kaimynai nustebo:
Brolau, argi vakar vakare ne tu labiausiai
ardeisi dėl tos avarijos?
Aš?
Na taip, turėjai kažką perskaityti ar
parašyti.
Vakar vakare jis tikrai turėjo kai ką perskaityti,
bet gerai prisiminė, kad įsitaisęs lovoje skaitė beveik iki paryčių ir išjungęs
lempą didžiai apgailestaudamas ėmė migdytis tik todėl, kad rytą jam reikėjo anksti
keltis ir eiti pasiimti stipendijos. Vadinasi, naktį avarija neįvyko. Jis taip ir
pareiškė.
Kaimynai susižvalgė, paskui sužiuro į jį ir
pasakė:
Gerai jau, kaimyne, eik, šiandien tu kažkoks
nesavas.
Jis norėjo atsakyti: Šiandien jūs patys
trenkti, kaip ir visas miestas, tačiau tik gūžtelėjo pečiais.
Vėl jo norai neatitiko galimybių, užuot įprastai
lėkęs šuoliais per du tris laiptelius, jis lipo lėtai, kiekvienoje laiptų
aikštelėje stabteldamas atsipūsti. Kol pasiekė ketvirtą aukštą, visai nusikamavo.
Po to, ką jau patyrė, jis visai nenustebo, kad
duris atidarė nepažįstama moteris. Bet net sapne šį kartą jis iš paskutiniųjų
laikėsi sapno versijos nenorėjo turėti kitos motinos ir vildamasis suprasti, kas
čia dedasi, pažvelgė į kairę, į dešinę gal supainiojo butą? Bet ne, tai jų
durys, nebent šiek tiek labiau nušiurusios. Pagalvojo: Jei suvokiu, kad tai sapnas,
vadinasi, turėčiau pabusti. Bet nepabudo, taip jie ir stovėjo: jis abejodamas, o
nepažįstamoji moteris prilaikydama duris. Galop netekusi kantrybės moteris
pratarė:
Eikš, nestovėsiu šitaip, į duris įsikibusi.
Motina paprastai jį meiliai pasitikdavo, šiai
bambančiai nepažįstamajai jis atkirto:
Aš galiu ir pats duris uždaryti.
Niekaip tau neįtinku, vėl suburbėjo
moteris ir nutapsėjo numintomis šlepetėmis.
Jis įėjo ir uždarė duris.
Jokių abejonių tai jų prieškambaris, nors
sienos kitos spalvos, kita kabykla, kita lempa. Kad nepažįstamoji moteris čia elgiasi
kaip namų šeimininkė, buvo akivaizdu: matė ją virtuvėje stovinčią įprastoje
motinos vietoje, motinos poza pjaustančią daržoves ar dar kurį galą.
Jis priėjo prie virtuvės durų. Kol svarstė, ką
daryti, kaip elgtis, apsišaukėlė šeimininkė, nepaliaudama darbuotis, nepakeldama
galvos, apstulbino jį klausimu:
Ar gavai?
Ką? sumišo jis.
Pinigų.
Ši moteris nebuvo jo motina, apskritai nebuvo
namiškė, bet kuo puikiausiai išmanė jo reikalus ir jis nevalingai atsakė:
Gavau.
Kiek?
Kiek priklausė.
Nori pasakyti, kad viską išmokėjo?
pagyvėjusi pasitikslino moteris.
Žinoma.
Moteris skubiai prijuoste nusišluostė rankas.
Parodyk.
Jis suvokė, kad neprivalo atsiskaityti kažkokiai
nepažįstamajai, bet nesuprantamų keistenybių gausa gniuždė jo valią. Jį vėl
suglumino iš kišenės ištraukti tautinių veikėjų portretai, kuriuos buvo spėjęs
pamiršti. Teisindamasis pratarė:
Davė dešimtrublinėm ir penkrublinėm,
nesuprantu kodėl.
Moteris nesiklausė jo aiškinimo, paėmė pinigus,
greitai perskaičiavo ir nusivylusi šūktelėjo:
Taip ir maniau tik už praėjusį mėnesį
išmokėjo. Kaip aš namus išlaikysiu?..
Moteris sulenkė jo pinigus, įsikišo į prijuostės
kišenę ir pastvėrusi peilį vėl ėmėsi darbo, tik žvaliau.
Jis neteko amo. Taip elgdavosi motina, kai tėvo
parneštų pinigų jai būdavo per mažai, bet ką bendra turi jo stipendija ir namų
išlaikymas? Jis vos ne vos išlemeno:
Atsiprašau, mano pinigai
Ką? išsiblaškiusi ne iš karto atsiliepė
moteris.
Mano pinigai, pakartojo jis ir pajuto, kad
kažko dar trūksta teisėtam uždarbiui atgauti. Pinigai man šiandien reikalingi
Eisiu į pasimatymą
Dieve mano, pagalvojo, ko aš mekenu? Iš
manęs atima pinigus, o aš mikčioju kaip vaikas. Ir pats nusistebėjo: Dieve
mano nuo kada pradėjo viešai šitokiais žodžiais kalbėti?
Pasimatymą? moteris lyg tarp kitko jo žodį
pakartojo, tačiau ir susidomėjo. Su kuo, jei ne paslaptis?
Jis pasibaisėjo, kad yra pasiruošęs toliau teikti
jai ataskaitą. Ir pasijuto didžiai patenkintas, kad sugebėjo atkirsti:
Ne paslaptis, tik ne tavo reikalas.
Taip manai? žvelgdama į jį per petį
tęsiamu balsu paklausė moteris.
Neabejoju, pareiškė jis ir vėl
pasidžiaugė savo tvirtybe. Sukaupęs valios likučius pridūrė: Sakyk, kas tu tokia
ir ką veiki mūsų namuose?
Moteris pakėlė galvą ir, kaip jam pasirodė,
pažvelgė į jį su skausmingu gailesčiu.
Tu ne stipendiją gavai, o pensiją.
Ką? nesuprato jis.
Pensiją, švelniai, gal net liūdnai
pakartojo moteris. Ji atidėjo į šalį peilį, prijuoste nusišluostė rankas ir
priėjusi abu delnus priglaudė jam prie veido. Aš juk tau sakiau, kad neitum, jie
patys atneš; ar svarbu viena kita diena anksčiau ar vėliau. Kodėl neklausai? Juk
tau negalima jaudintis
Jis pabandė iš jos delnų išvaduoti veidą, bet
gal tai darė nelabai ryžtingai, o gal moters rankos buvo stipresnės, tebelaikydama
jo veidą tarp delnų ji tęsė:
O stipendiją pamiršk, tai buvo seniai
Bet,
jei nori žinoti, man net malonu, kad nepamiršai, atsimeni tą mūsų pasimatymą.
Moteris kalbėjo žiūrėdama jam į akis, ir pirma
pažįstamas jam pasirodė jos balsas, paskui šypsena
Tai tu? išsprūdo jam.
Ačiū Dievui, moteris su palengvėjimu
atsiduso ir atitraukė rankas nuo jo veido.
Ji vėl ėmė pjaustyti daržoves, o jis stovėjo,
žiūrėjo, kaip šešiasdešimt metų perkopusi žilaplaukė moteris, nusviedusi šalin
nuskalbtą prijuostę ir nuspyrusi numintas šlepetes, tampa besišypsančia, žydinčia
būtybe, kurią vien tik išvydęs jis apkvaisdavo. Su ja buvo susitaręs šį vakarą
pasimatyti. Šį vakarą?..
Bet kodėl tu?.. prašneko jis ir
užgniaužė beišsprūstantį žodį pasenai.
Tačiau moteris jį suprato ir atsakė:
Dėl to paties, dėl ko ir tu.
Jis nuo krūtinės iki kojų save nužvelgė, bet
vėl išvydo tik nudėvėtus batus, plačias kelnes, kaip maišas ant pečių kabantį
švarką.
Grįžęs į prieškambarį, jis sustojo priešais
veidrodį.
Ilgai tyrė savo atvaizdą. Stebėjosi ne tiek savo
išvaizda, kiek šaltakraujiškumu. Galas griebtų vaikystės draugus palygino su
karikatūrom, nors kaip tik jis pats buvo tikrų tikriausia karikatūra. Skruostai
įdubę, kaklas suplonėjęs, pečiai styro, kojos lyg ramentai. Plaukai kaip reikiant
pražilę. Keisčiausia buvo barzda, žinoma, taip pat gerokai pražilusi. Jam išsprūdo
nevykęs klausimas:
Aš auginu barzdą?
Aš tavęs net nebeatmenu be barzdos.
Taip seniai?
Gal nuo pat vestuvių.
Aš vedęs?.. Tai yra mudu susituokę?
Kaip manai, kodėl mes gyvenam kartu?
Jis atsargiai, lyg liesdamas ežį, pasiglostė
barzdą.
O kodėl, pratarė, nuo vestuvių?
Nežinau, atsakė moteris, gal iš
liūdesio. Šiaip ar taip, visiems sakai, kad tau gedulas. Kai būni išgėręs.
Aš negeriu!
Kas tiesa, tai ne melas, sutiko ji,
pastaruoju metu nebegeri. Pradėjai prastokai jaustis.
Aš apskritai negeriu, patikslino jis.
Iki vedybų, taip negėrei.
O po vedybų užgėriau iš liūdesio?
Ne, nusijuokė ji, iš pradžių gal iš
džiaugsmo.
Jis grįžo į virtuvę.
Kelinti dabar metai?
O kaip tau atrodo? klausimu į klausimą
atsakė žmona. Du tūkstančiai ketvirti.
Dieve mano, ištrūko jam, kitas amžius!
Ar tik amžius? Ir tūkstantmetis.
Tuo labiau, tarė jis. Metai pralėkė
lyg viena akimirka. Aš aną tau žinomą rytą nuėjau į universitetą, pasiėmiau
stipendiją, sėdau į autobusą ir mūsų stotelėje išlipau jau pasenęs. Ar tai tau
atrodo normalu?
Nieko, pareiškė ji, praeis.
Kas praeis?
Pavargai, susijaudinai. Pailsėsi, praeis.
Nesuprantu, kas turėtų praeiti. Aš tau
aiškiai sakau: paėmiau pinigus, sėdau į autobusą kuo geriausiai nusiteikęs, mintyse
sukosi tūkstančiai puikių minčių, džiaugiausi, kad vakare tave susitiksiu, ir jau
buvau beprivažiuojąs mūsų stotelę, kai galvoje kažkas spragtelėjo, išsyk patyriau
tiek daug, taip giliai įžvelgiau
Užsimerkiau. Po kelių sekundžių atsimerkiau
pasaulis jau kitoks
Tarp svajonių ir realybės visados kalnai ir
kloniai, giliamintiškai pasakė žmona.
Klysti, atkirto jis, aš ne svajojau, aš
kūriau. Nebežinau, kokia buvo kūrinio mintis, koks vaizdinys, bet nuostabus
dalykas. Ir klostėsi žodis po žodžio. Pasakų paukštę laikiau savo rankose taip
tikrai, kaip tu dabar laikai šaukštą.
Įdomu, atsiliepė žmona.
Turbūt neturėjau taip greit atsimerkti. Gal
turėjau pavažiuoti dar porą stotelių, kad giliau įstrigtų sąmonėje. Bet aš
skubėjau prie rašomojo stalo.
Gal tai jau parašei?
Ką padariau? nustebo jis.
Parašei, pakartojo žmona. Jei tą
paukštę laikei savo rankose taip tikrai, kaip aš šitą šaukštą.
Ar aš rašau? jis vėl nepatikėjo savo
ausimis.
O kaip tau atrodo? tarė žmona. Jei
manai, kad, išskyrus rašymą, dar ką nors kita darei, klysti.
Tikrai? pirmą kartą po to, kai atmerkė
akis autobuse, jis nudžiugo.
Žinoma, patikino žmona. Tu rašei
dieną ir naktį, šiokiadieniais ir šventadieniais, pats sirgdamas ir kai aš sirgdavau,
per mūsų atostogas ir laisvalaikiu, net, jei nori žinoti, mūsų meilės sąskaita.
Tai kaltinimas? atsargiai paklausė jis.
Ne, atsakė žmona. Aš tik patvirtinu
faktą, kad dėl rašymo negalėtum savęs kaltinti tinginiavimu.
Savo raštus jis aptiko knygų spintoje. Žinoma,
prireikė, kad žmona jį palydėtų į kabinetą, parodytų, kur ieškoti. Žmona grįžo
į virtuvę, o jis stovėjo ir susižavėjęs žvelgė į įvairaus senumo leidinius
nesiryždamas jų paliesti. Paskui atsargiai ištraukė vieną knygą, antrą, trečią
Apie dvidešimt knygų. Jis paeiliui skaitinėjo antraštes, pavartęs dėjo atgal,
palaipsniui augo jo pasididžiavimas ir įsitikinimas, kad gyvenimas vis dėlto nepraėjo
tuščiai. Paskui jo dėmesį patraukė ant rašomojo stalo sustatytos nuotraukos.
Atpažinti tėvus, brolį ir seserį jam nebuvo sunku. Bet kas yra tas jaunas vaikinas ir
mergina bei trys mažyliai, jis galėjo tik spėlioti. Įdomu, mąstė jis,
viską, kas įvyko prieš man užsimerkiant, atsimenu, bet kas po to atsitiko
migloje. Jo apmąstymus nutraukė žmona, pakvietusi pietų.
Valgė ne tiek nenorom, kiek išsiblaškęs. Kamavosi
dėl klausimų, kuriuos turėjo pateikti, ir kartu baiminosi galimų atsakymų. Į vieną
iš klausimų netikėtai žmona atsakė.
Negerai būtų, jei vaikai šiandien
apsilankytų, nėra ko jiems padėti ant stalo.
Pasitvirtino jo spėjimas, kad turi vaikų, bet
klausinėti apie juos pradėjo iš tolo. Įsmeigęs akis į lėkštėje niekaip
nemąžtančią ryžių krūvelę ir agurkų bei pomidorų salotas, jis prašneko:
Mes neturtingi?
Žmona atsakė ir taktiškai, ir aiškiai:
Mes niekada nebuvom turtingi.
Prarijęs šį atsakymą kartu su ryžių košės
šaukštu, jis vis taip pat diplomatiškai paklausė:
Kuris iš vaikų galėtų apsilankyti?..
Abudu, atsakė žmona. Bet aš ne apie
juos galvoju. Jie suaugę, supranta, kad neturim, bet kaip tai paaiškinsi mažiukams? Jau
nekalbant apie tai, kad ir aš norėčiau, jog mūsų namuose vaikaičiai gerai jaustųsi.
Vaikaičiai galėjo reikšti ir du, ir dešimt,
nieko kitaip nesumąstęs jis tiesiai paklausė:
Kiek jų turim?
Tris.
Kalba apie vaikus ir vaikaičius teikė vilčių, ir
jis patenkintas pareiškė:
Žinoma, liūdna, kad likom dviese, bet svarbu,
kad vaikai turi savo vietą, namus.
Taip, pritarė žmona ir nelauktai pridūrė:
Tai ne mūsų nuopelnas. Vienas butas žento uždirbtas, o kitą nupirko marčios
tėvas. Gaila, dabar jų abiejų reikalai nekokie, jie kaip ir mes vos galą su galu
suduria. Sunkūs laikai.
Jis ilgai nepakėlė akių nuo lėkštės. Šakute
maišydamas ryžių grūdelius svarstė, kad, matyt, veltui ieško peno optimizmui, reikia
kaip atgailą išgerti viską, ką patiekia likimas. Ir paklausė:
Mano tėvų jau nebėra?
Tėvo nebėra, tarė žmona, motina gyva.
Tik labai suseno. Gyveno su mumis, bet pernai persikraustė pas seserį
Jis pagalvojo: stebina ne tai, kad tėvas miręs, bet
kad motina, tokio amžiaus būdama, dar gyva, ir jam teks laimė jei ne šiandien, tai
rytoj, kai jausis geriau, ją susitikti. Ir lyg šiaip sau paklausė:
Kada tėvas mirė?
Tuoj po tavo brolio mirties, ji pasakė.
Atleisk, patylėjusi tarė, neturėjau taip iš karto pasakyti
Paprastai būnu
atsargi, šį sykį nuo liežuvio nusprūdo... Jau praėjo penkiolika metų.
Kaip turėčiau suprasti paprastai būnu
atsargi? įsitempė jis.
Na paprastai
Tai yra visada, kai tu blogai
jautiesi, sumišusi miksėjo žmona.
Jis sukando dantis.
Ar aš dažnai blogai jaučiuosi?
Ar dažnai? Aš neskaičiavau, žmona
paabejojo ir, matyt, ryžosi nieko neslėpti. Pastaruoju metu taip, gana
dažnai
Vadinasi, jo balsas suvirpėjo, vadinasi,
šis mūsų pokalbis cirko numeris? Tu žinai, ko aš klausinėsiu, ir kartoji
atmintinai išmoktus atsakymus?
Nusiramink, tarė žmona, ne kiekvieną
kartą to paties klausi
Išskyrus
Išskyrus?
Pamiršk tą prakeiktą tekstą! ramus
žmonos balsas staiga ėmė rėkti. Dėl jo visos mūsų bėdos! Jo nėra, nebuvo,
meldžiu, nors paskutinius mūsų metus ramiai pagyvenkim
Jis neatsakė.
Kurį laiką jiedu tylomis kapstėsi savo
lėkštėse, paskui jis tarė:
Vis tiek turiu paklausti. Ar bent dažnai
aplankau tėvą ir brolį?
Paskutinį kartą aplankei maždaug prieš
mėnesį. Kad neliūdėtum, tau pasakiau, kad taip, bet dabar turiu pasakyti, kad,
deja, nelabai dažnai aplankai.
O motiną?
Motiną, žinoma, dažniau, bet, jei nori žinoti
mano nuomonę, nepakankamai dažnai. Atleisk, pridūrė, stengiuosi, kad mūsų
klausimai ir atsakymai būtų nepanašūs į cirko numerį. Taigi būtų neblogai, jeigu
šiomis dienomis aplankytum. Jei nori, kartu nueikim, tavo motina man visada buvo gera.
O kitą dieną į kapines.
Nueisim, sutiko žmona.
Kaip laikosi tavo tėvai?
Abiejų nebėra.
Valgyti baigė tylėdami.
Žmona nurinko indus, ėmėsi juos mazgoti. Jis,
įsmeigęs akis į vieną tašką, pasėdėjo, paskui pasakė norįs prigulti ir nuėjo į
kabinetą.
Šis kambarys mažiausiai pakito, liko beveik toks
pat, kaip tada, kai jame šeimininkavo tėvas. Tas pats rašomasis stalas, knygų spintos,
ta pati sofa, kur anksčiau tėvas priguldavo pailsėti, dabar jis. Iš kitų
išsiskiriančias knygų lentynas turbūt jis pats nupirko. Tikriausiai ir jose sustatytas
knygas. Įdomu, pagalvojo, kiek šių knygų aš perskaičiau? Veikiausiai
nedidelę dalį. Dar pagalvojo, kad be reikalo atgulė, pirma reikėjo žmonos
paklausti telefono numerio ir paskambinti motinai. Nustebo staiga pats prisiminęs
numerį. Bet telefonas buvo ne čia prieškambaryje, ir kol svarstė, kad reikėtų
atsikelti, jo atmintis pakišo dar vieną staigmeną priminė tėvo mirtį. Ir beveik
tuo pačiu metu brolio. Su visomis smulkmenomis. Per kelias akimirkas pralėkė ilgų
mėnesių kankynė, viltys bei nusivylimai ir mirtis. Kažkas jo viduje tuos prisiminimus
pajuto taip aštriai, tarsi tai, kas seniai įvyko, dabar vyktų. Brolis buvo jaunas,
beveik dešimčia metų jaunesnis, taigi prieš penkiolika metų kiek jam sukako?..
Jis matė brolio vaikystę kaip ir savo sūnaus, ir nebūdavo keista, kad sūnų dažnokai
pašaukdavo brolio vardu. Nei iš šio, nei iš to apėmė kaltės jausmas. Atrodė, kad
tėvui jis nebuvo deramai atidus ir rūpestingas, ne viską padarė, kad jį išgelbėtų.
Tėvas apsirgo tuo metu, kai sirgo brolis, kuris buvo jaunas ir kurio neišgelbėjo visos
jų pastangos, o tėvui, matyt, tų pastangų tekdavo tik trupiniai
Paskui jis pasijuto
prasikaltęs žmonai, kad ana jo pažintoji žavi būtybė šitaip suseno ir tikriausiai
jos gyvenimas su juo nebuvo saldus. Mirusiųjų, kad ir kaip save graužtum, nebeprikelsi,
bet kuo pateisinsi abejingumą motinai jos gyvenimo pabaigoje? Ir seseriai, kurios tiek
pat laiko nematė. Jis žinojo, jog nėra kitiems abejingas žmogus, bet žmonos
žodžiai, kad seniai jų neaplankė
Kad ir kokiomis aplinkybėmis bandytų
pasiteisinti, tai neatleistina. Jis buvo prasikaltęs visiems. Kaltės dėl brolio
mirties jausmas dabar prisiminė jį persekiojo visus penkiolika metų, kuriuos
jis, sakytum, būtų pavogęs iš jaunesniojo brolio, sakytum, būtų gyvenęs brolio
gyvenimo sąskaita juk jis buvo jaunas ir kaip tik jį, net ir sūnui gimus, jis
laikė lyg ir savo įpėdiniu. Kuo prasikalto savo vaikams, jis dar gerai nesuvokė, bet
kad yra kaltas neabejojo. Neįtikėtina, kad nebūtų prasikaltęs. Juk kiekvienas
mūsų žingsnis ką nors sugriauna, su kiekvienu žodžiu nutyška bent lašelis
tulžies. O gal jis pats ir yra visokio blogio šaltinis? Kodėl aplink jį visi
nelaimingi? Jis nė vieno neklausė, ar jis nelaimingas, bet dabar tai jautė. Ypač ėmė
baimintis dėl sūnaus. Nežinojo, kas jam gresia, bet negalėjo numaldyti savo jaudulio.
Ir kartu stiprėjo įsitikinimas, kad sūnui jis niekuo negali padėti. Ta mintis buvo
nepakeliama, jis pajuto palengvėjimo būtinybę. Kad galėtų pravirkti! Jis netgi
pabandė. Tačiau ašarojo tiktai kažkas jo viduje, bet akys liko sausos. Palengvėjimas
atėjo kaip organizmo savigynos pasekmė. Pamažėle mintys ėmė painiotis, atmintis
dėliojo visokiausius vaizdinius be jokio sąryšio ir galiausiai apsistojo seniai
praėjusio pavasario ar vasaros dieną, jam, vedinam sūnumi už rankutės, kažkur
beeinant. Vaikas klausinėjo, jis atsakinėjo. Sūnus tiki, kad jis žino viską viską...
Skaisti saulėta diena, mažutė sūnaus rankelė jo stambiame delne
Su tokiu vaizdiniu
ir nuotaika jis užsnūdo.
Miegojo ilgai, ligi vakaro. Pabudino balsai
prieškambaryje. Iš karto pažino dviejų savo artimiausių draugų balsus, jie
susidraugavo dar studijų metais. Turbūt todėl ir prisiminė juos tokius, kokie jie buvo
iki tos nelemtos dienos, kai jis įsėdo į autobusą. Tiesa, jau į valias
prisižiūrėjo į save, taigi draugų išvaizda neturėjo nustebinti, ir vis dėlto,
jiems peržengus kabineto slenkstį, jam teko išgyventi kelias sunkias minutes.
Žmona turbūt juos perspėjo, nes Diplomatas, užuot
pasisveikinęs, paklausė:
Nagi, ar vėl mus išvydai su ragais ir uodegom?
Nesivaržyk, sakyk, ką manai, padrąsino
Leidėjas.
Šiedu jo draugai visa kuo išvaizda ir būdu
buvo vienas kitam priešingybės. Diplomatas buvo stambaus sudėjimo, iš pirmo žvilgsnio
darė solidaus žmogaus įspūdį, o Leidėjas, atvirkščiai, smulkutis, liesas. Pirmojo
ir veiksmai, ir kalbos buvo ryžtingos, aiškios, tačiau antrasis prie reikalo eidavo
taip iš tolo, tokiais aplinkiniais keliais, kad galėjai pamiršti, ką jis turi pasakyti
ar padaryti, nors jis pats, suprantama, kuo puikiausiai žinodavo, ko nori. Bet juodu
artino retas dėmesys grožiui, harmonijos troškimas ir dar tai, kad abudu buvo jautrūs
žmonės, nors kiekvienas savaip. Jis mylėjo ir vertino savo draugus, nesuprato, ką
vertinga jiedu mato jame, bet turbūt matė, jei tiek metų su juo draugavo.
Savo mintijimus jis nutylėjo, o kalbėdamas apie
tai, ką matė, šiek tiek pagražino.
Kiek kartų tau sakiau: laikykis kuo toliau nuo
autobusų, tarė Leidėjas. Kai nenori paėjėti kelių žingsnių, sėsk į
taksi. Jei savęs nesaugai, apie mus pagalvok.
Iš tiesų įvyko neįsivaizduojama, pasakė
jis. Pasiėmiau stipendiją, sėdau į autobusą, išlipau savo stotelėje, o
kišenėje pensija.
Laimingas esi žmogus, pareiškė Diplomatas.
Ką nuveiktum su stipendijos rubliais kišenėje? O pensijos dramai, kad jų ir
nedaug, vis dėlto pinigai.
Ar kitų žmonių neradai, kad šituos nerimtus
plepius pakvietei ligonio aplankyti? metė jis žmonai.
Labai atsiprašau, paprieštaravo Diplomatas,
mes atėjom savo iniciatyva ir pakliuvom į spąstus.
Turbūt taip buvo ir praėjusį kartą,
pagudravo jis, nors jokio praėjusio karto neatsiminė.
Apie praėjusį kartą aš tik girdėjau, tada
aš nebuvau Armėnijoje, užginčijo Diplomatas.
Aš nežinojau, būčiau atėjęs, pareiškė
Leidėjas.
Jis nurimo ir tarė:
Čia kalba ne apie pinigus, o apie
keturiasdešimt metų.
Draugai nesutiko. Taip, pralėkė keturiasdešimt
metų, bet kai ką vis dėlto spėta nuveikti. Ir negalima sakyti, kad tai buvo tuščiai
praėję metai. Ko tik jiems neteko patirti! Ir gero, ir blogo. Kultūrinis pakilimas,
žemės drebėjimas, karas, nepriklausomybė. Ne kiekvienai kartai pasitaiko gyventi
tokiais audringais ir lemtingais metais.
Jis norėjo pasakyti: Kas man iš to, aš apraudu
nešlovingą savo galą, bet pagalvojo, kad taip pasakęs jis pasirodys esąs
egocentriškas verksnys. Be to, nė pats nežinojo, kodėl galą ir dar
nešlovingą. Prisiminė, kad pirmuosius žingsnius literatūroje žengė garsaus
atlydžio metu, prisiminė audringus posėdžius Rašytojų sąjungoje,
daugiatūkstantinius mitingus ir demonstracijas ir kaip po žemės drebėjimo lyg
vaiduoklis klaidžiojo po Giumri bei Spitako griuvėsius, prisiminė nepriklausomybės
paskelbimą, jis buvo vienas karščiausių jos šlovintojų. Bet ir tai neišsklaidė
jo niūrių minčių. Taip, visa tai buvo, bet juk irgi praeityje. Laikas nestovi
vietoje, laikas teka, visi tai žinojo, išskyrus jį, šiandien pavirtusį iškasena,
dinozauru.
Šitas palyginimas jį nustebino, bet įsiklausydamas
į draugų pokalbį jis įsitikino, kad tikslesnio nesugalvosi. Draugai kalbėjo apie
rinkimų kampaniją ir tikėtinus rinkimų rezultatus, minėjo partijų pavadinimus,
politikų vardus, kurie jam buvo negirdėti ar bent jau nieko nepriminė. Nors buvo metas,
kai jis asmeniškai pažinojo visus svarbiausius politikos veikėjus, jie pažinojo jį
ir kada, kaip visa tai pasikeitė? Prisiminė savo parašytą viešą pareiškimą
nusprendė nuo to laiko visiškai atsidėti literatūrai, nes manė, kad šitaip daugiau
nuveiks ir atneš daugiau naudos. Jis pats mintyse nusišaipė: jei būtų ką nuveikęs,
dabar autobusuose jam nesikartotų teksto persileidimas; jei būtų buvęs naudingas,
kur tai atsispindėtų, kur ne, bet jau žmonos veide tai tikrai. Karvė
išsimetė, pagalvojo kone balsu. Nusistebėjo kodėl jam tai šovė į galvą?
Prisiminė: kai buvo mažas, iš kaimo atvažiavo senelė ir dėstydama tenykštes
naujienas pasakė: Karvė išsimetė. Vadinasi, karvė persileido, išsimetė,
išsimetė
Atėjo žmona, pasiteiravo, kur jie vakarieniausią?
Nusprendė likti ten, kur dabar sėdi. Vakarienė duona su sūriu, dviejų rūšių
pyragas, kurio, kaip jis suprato, atsinešė jo draugai. Jis staiga panūdo išgerti.
Pasiūlė ir sunerimo, kad namuose gali nieko nebūti. Laimei, atsirado pusė butelio
degtinės, anot žmonos, užsilikusios nuo ankstesnio draugų apsilankymo.
Degtinė sušildė. Vakarienės
metu jis sužinojo, kad trečias jų draugas Dailininkas jau daugiau kaip dešimt
metų gyvena Maskvoje ir vargu, ar kada sugrįš, o ketvirtas Artistas vėl
pardavė butą, dabar gyvena Norke3 ir dar kartą
pakeitė specialybę. Kaip gyvenimas žaidžia žmonėmis, pagalvojo jis, bet
jau, sakytum, lengvai, nesigilindamas.
Žmona nukraustė stalą, jie
susėdo lošti nardais4. Jis nė karto neišlošė. Buvo
išsiblaškęs ir, kaip paprastai tokiais atvejais būna, kauliukai jam tarsi keršijo,
vis krito ne taip, kaip reikėtų. Bet jis neliūdėjo. Maloniau buvo sėdėti ir stebėti
draugų žaidimą. Galvojo, kad pasikeitė jų išorė, bet širdyje jie liko tokie pat,
gal ir išorė liko ta pati visos tos raukšlės, išretėję ir pražilę plaukai,
randai, kurių negali išvengti įkopęs į septintą gyvenimo dešimtmetį. Prisiminė
studijų metų literatūrines sueigas, medžioklės nuotykius, kortavimą iki aušros,
pasimatymus su merginomis
Draugai išėjo po pusiaunakčio.
Uždarydamas duris jis iš karto, lyg po skrydžio
nusileisdamas į dabartį, prisiminė turėjęs paskambinti motinai ir seseriai. Bet
dirstelėjęs į laikrodį suprato, kad jau per vėlu. Mintyse ištartas per vėlu
jam kažkodėl pasirodė bloga lemiantis ir, kad numaldytų kylantį nerimą, mintyse
pridūrė: Dabar vėlu, rytoj iš ryto paskambinsiu.
Nuėjo į miegamąjį. Žmona jau buvo atgulusi,
rankoje laikė kažkokią knygelę. Kurį laiką jis atidžiai, lyg įsimylėdamas iš
naujo, žvelgė į jos nebejauną, bet vis dar gražų veidą, paskui tarė:
Kodėl nepasėdėjai su mumis?
Man pasirodė, kad jums be manęs bus geriau. Tau
geriau, patikslino ji.
Truputį pasvarstęs jis sutiko.
Turbūt, tarė, kai susėdę visokius
niekus plepam, jaučiamės jauni.
Ir taip pat patikslino:
Noriu pasakyti nerūpestingi.
Vaikai ateis rytoj, pranešė žmona.
Paskambino.
Jis vienu metu ir nudžiugo, ir sunerimo:
Rytoj mes eisim mano motinos aplankyti.
Jie ateis dieną, rytoj nedarbo diena. Mudu
vakare nueisim.
Einu praustis, pasakė jis.
Vonioje jis dar kartą veidrodyje apžiūrėjo save.
Įdubusiais skruostais, gilių raukšlių išvagotas veidas jam pasirodė panašus į
liūdno kuino snukį.
Kai jis grįžo į miegamąjį, žmona jau buvo
išjungusi šviesą. Jis nusirengė, atsigulė į savąją dvigulės lovos pusę. Gulėjo
nejudėdamas, nesuprasdamas, ar žmona miega, ar ne. Paklausė: Ar miegi? Atsakymo
nesulaukė, bet žmonos alsavimas nebuvo kaip miegančios. Jis suprato, kad reikia dar
kažką pasakyti, bet nežinojo ką. Puikiai atsiminė, kaip jiedu kalbėdavosi prieš
miegą pirmaisiais metais po vedybų, bet nežinojo, ką sakė vienas kitam prieš miegą
vakar ir užvakar. Gal dabar jie tiesiog atsuka vienas kitam nugaras ir šnarpščia? Lyg
patvirtindama jo mintis, žmona sukrutėjo, apsivertė ir tikrai atsuko jam nugarą. O jis
dar ilgai gulėjo nejudėdamas, patamsy žvelgdamas į lubas. Paskui pasirėmė alkūne,
pasilenkė, pabučiavo žmoną į plaukus, sukuždėjo: Atleisk. Nežinojo, kodėl
tai pasakė, kodėl iš gausybės jo galvoje besisukančių minčių ši nusprūdo jam ant
liežuvio, bet kas pasakyta pasakyta. Tik jis nebuvo įsitikinęs, kad žmona jį
išgirdo, gal jau buvo užmigusi.
Jis, pamiegojęs gal tik valandą, nubudo apimtas
panikos, lyg vėluodamas į traukinį ar lėktuvą. Jautė, kad tuoj turi atsitikti
kažkoks reikšmingas įvykis, kurio miegodamas neįsisąmonintų ir nesuprastų. Per
žmonos petį pažvelgė į elektroninį laikrodį. Trečia valanda. Vis vien jis
apsivilko chalatą, įsispyrė į šlepetes ir nuėjo į kabinetą.
Dieviškasis tekstas! Jam taip brangiai atsiėjęs
genialumo proveržis. Gal žmona teisi, gal jis tai jau parašė? Kaip jam neatėjo į
galvą peržvelgti savo knygų? Jei net visko neužrašė, gal liko koks nors pėdsakas,
kurio įsitvėręs nueitų iki visumos?
Jo entuziazmas išblėso vartant jau pirmąją
knygą. Tačiau jis sąžiningai pervertė visas. Kiekvieną perskaityti nuo pradžios iki
galo, žinoma, buvo neįmanoma, bet šito ir nereikėjo. Tai, ką atskleidė pirmieji
sakiniai bei pastraipos ir ištisi puslapiai, neturėjo nė menkiausio ryšio su
lemtinguoju tekstu. Taiklių aprašymų, subtilių psichologinių įžvalgų, protingų
minčių kiek tik nori. Tačiau taip rašyti privalu bet kuriam įgudusiam, save ir
skaitytoją gerbiančiam rašytojui profesionalui. Jis suprato: kad ir kiek ieškotų,
neras to teksto. Padarė dar vieną, ne mažiau liūdną atradimą. Paskutinė jo knyga
išleista prieš keturiolika metų. Tai reiškia, kad keturiolika metų jis gyvas
numirėlis. Vadinasi, tas sprendimas paskirti save literatūrai buvo tik tuščiakalbio
pagyrūno pasigarsinimas. Gal kažkur stalčiuose dūlija kokie nors neužbaigti
rankraščiai, nes juk sunku patikėti, kad keturiolika metų nė nebandė rašyti, bet
jei tekstai būtų buvę vertingi, nebūtų likę stalčiuose. Jis juose nė nebesirausė.
Nuo minties apie gyvą numirėlį jo neatitraukė nė plonytė knygelė, kurios iš
pradžių nepastebėjo ir kuri, pasirodė, buvo išleista tik prieš porą metų.
Įkyrėjo leidėjams, tai iš gailesčio atspausdino kad atsikratytų
Jis,
perskaitęs patį pirmąjį apysakos sakinį, pasišlykštėjo. Taip gali rašyti tas,
kuris neturi ką pasakyti. Arba jau nebeturi. Jis nustūmė knygiūkštę nuo savęs
kuo toliau kiek tik siekė ranka.
Prie rašomojo stalo, kuris daug metų buvo jam ir
kovos laukas, ir altorius, dabar jis sėdėjo ištuštėjęs, tik jo smegenyse padrikai
šmėsčiojo atsitiktinės mintys ir vaizdiniai. Jis įsikalė į galvą dvi rimuotas
eilutes, kurių autoriaus neprisiminė. Bet kaip tik viena jų sudrausmino smegenų
darbą, netrukus jis pagalvojo: Gyvenime kaip kalėjime. Nežinia, kodėl jam
pasirodė, jog tai antraštė. Kurį laiką svarstė, ar po žodžio gyvenime
reikia kokio nors skyrybos ženklo, ar nereikia. Paskui pagalvojo, kam rūpi, ar reikia
kokio ženklo, ar ne, tai stačiokiška antraštė, sunki ir šiurkšti. Matyt,
atklydo į galvą iš kokio nors žurnalistinio rašinio. Tuojau pamanė, kad kaip tik
pagal prasmę ši žurnalistinė antraštė yra teisinga. Tikrai, kas yra gyvenimas, jei
ne kalėjimas? Bet kokiu atveju ne poilsiavietė, ne sanatorija, ne vieta iškylauti.
Jei siela yra nemirtinga, vadinasi, ji keliems dešimtmečiams ištremiama į žemę.
Įdomu būtų sužinoti, kieno siela nuobodžiaudama savo palaimingame nemirtingume kokį
nusikaltimą padarė, nors galų gale tai nieko nelemia, visi tame pačiame kalėjime.
Todėl reikia suprasti ir priimti faktą, kad žemėje nėra nelaisvesnio sutvėrimo už
žmogų, jei jis neturi teisės net savo gyvenimo tvarkyti. Kodėl bažnyčia
savižudžių nė vardo nenori girdėti? Ar ne todėl, kad jų siela savavališkai
sutrumpina iš aukštybių nustatytą tremties laiką? Užsidirbai terminą, mielasis,
malonėk ištempti jį iki galo, nors ir šliauždamas, elgetaudamas, spjaudydamas
kraujais. Jei užmiršai esant Dievą štai tau po nosim visuomenės sambūvio
įstatymai. Ir tu juos pažeidi, net jei nori tik sureguliuoti savo gyvenimo trukmę.
Nušokai nuo tilto pamačiusiam žmogui gali sprogti širdis. Pasikorei tas pats,
vėl kas nors nesveika širdimi įeis ir aptiks. Persipjovei gyslas ar iššovei sau į
smilkinį kas nors nualps kraują išvydęs. Pagaliau kad ir labai slapčiomis,
patyliukais atliktum šį reikalą, vis tiek iškreiptum šviesią žmogiškosios laimės
diagramą. Žodžiu, durys užrakintos, langai užkalti grotomis, išėjimo nėra. Kad ir
kiek plėšytum gerklę eikit visi po velnių su savo statistika; jei jūsų silpna
širdis, bijot kraujo nusigręžkit, nežiūrėkit, traukit savo keliais
Ką aš
čia paistau? Savo motinai, vaikui nepasakysi: Nusigręžk, nežiūrėk, savo reikalais
užsiimk, aš kariuosi, šoku nuo tilto, pjaunuosi gyslas. Jie nepaiso statistikos,
jiems reikalingas jų artimasis
Viskas, gana, taip negalima, kitaip reikia galvoti,
kitaip gyventi
Va, pagalvojo, jei kaip Sidharta5
Kokia įstabi knyga, kokia puiki paskutinė scena prie upės
Jis, jau gerokai aprimęs, dar kiek parymojo prie
rašomojo stalo, kol mintyse šmėstelėjo: šitaip sėdima prieš išvykstant į
kelionę, žinant, kad nebegrįši, bet dar nenorint prarasti apgaulingos vilties. Gal ši
jį nustebinusi mintis tik aidu atsiliepė staiga užėjusiam dusuliui. Iš pradžių jis
norėjo atidaryti langą, paskui pamanė, kad geriau bus išėjus į balkoną.
Naktis buvo vėsi. Kiemas skendėjo tamsoje. Jų
ketvirtą aukštą siekiančio medžio viršūnė nė nešlamėjo. Jis abiem rankom
atsirėmė į balkono turėklus, pabandė giliai įkvėpti, bet krūtinę persmelkė
skausmas. Taip nelauktai ir toks aštrus, kad iš netikėtumo jis susigūžė,
mechaniškai žengė kelis žingsnius atbulas ir, galva braukdamas per sieną, susmuko ant
senos tachtos kojos liko tysoti ant grindų. Poza buvo nepatogi, kūnas išsirietė
kaip lankas, bet jis, apmiręs iš skausmo, šito nejautė.
Pirma mintis, sukrutėjusi jo smegenyse, buvo
piktdžiugiška viskas klostosi geriau negu sėkmingai. Šitas skausmas neleis eiti
prieš Dievo nustatytą tvarką, suteikti dvejopą sielvartą šeimai ir artimiesiems.
Laikraščiai, žinoma, praras pelningą šansą išknaisioti visas Vieno Tokio (jei dar
atsimena) apgailėtino galo smulkmenas. Tačiau tai bet kuriuo požiūriu nereikšminga.
Jis galvojo, kad pasitinka mirtį oriai, su šypsena, nesuvokdamas, kad sugebėjimą
mąstyti atgavo tik todėl, jog skausmas atlėgo. Pajuto kūno padėties nepatogumą,
pasirangęs patogiai atsilošė į sieną.
Dalį jo akiračio dengė balkono lubos, šone
plytėjo nakties dangus. Štai vienintelis dalykas, kuris nuo anos nelemtos dienos
visai nepakito, įsmeigęs akis į žvaigždėtą dangų mąstė jis. Praeis
milijonas, milijardas metų, vis taip pat ramiai mirgės žvaigždės, nors ir nebebus
nieko, kas iš čia į jas žiūrėtų... Paskui gal akys pavargo, gal sušvelnėjęs
skausmas priminė, kad galima truputį pailsėti, ir jis užsimerkė.
Užmerktomis akimis išbuvo gal tik kelias sekundes.
Ne, dingusio teksto neatrado, bet susigaudė, ko aną
dieną, prieš keturiasdešimt metų atmerkęs akis, neteko amžinybės jausmo. Tik
vaikai kurį laiką gyvena amžinybėje, suaugę žmonės visiškai įsitraukia į
kasdienybės bėgsmą. Neilgai trunka žmogaus pavasaris ir vasara, per ją kaip žolė
turi spėti užaugti, subrandinti sėklą.
Dabar jis vėl pajuto pašėlusį troškimą gyventi.
Tiesa, tikimybė atkurti dingusį tekstą nebuvo didelė ne tas amžius, ne tos
galimybės, bet kodėl nepabandžius? Juk pasitaiko ilga ir lietinga vasara, pakyla
antroji, trečioji žolės banga, dar vešlesnė ir sultingesnė už pirmąją.
Gerai prisiminė, kada jautėsi esąs saugus, lyg už
septynių kalnų. Tuomet, kai rašė. Kad ir ką rašė, apsakymą, apysaką ar romaną,
žinojo kol neužbaigs, niekas jam negresia. Tada savaitėmis, o neretai ir ištisais
mėnesiais miegodavo po keturias penkias valandas, per parą surūkydavo po du tris
pakelius cigarečių, dieną ir naktį kvėpuodavo nuodingu oru ir nieko jam nenutikdavo.
Nežinojo, kas yra nuovargis, alkis. Buvo įsitikinęs užmerktomis akimis pereis
judrią gatvę ir nieko jam neatsitiks. Tikėjo Apvaizda neleis, kad pradėto kūrinio
neužbaigtų. Taip ir būdavo. Taip bus ir šį kartą. Gyvens laiminamas savo teksto.
Naujas skausmo pliūpsnis nesmarkus, bet
apgaulingas. Patyliukais, lyg tam, kad prislopintų jo budrumą, skausmas išplito ir
netrukus apėmė visą krūtinės ląstą.
Ne, su siaubu pagalvojo jis, dar ne
laikas! Atsiminė, kad rytoj vaikai ateis jo aplankyti. Dieve mano, graužėsi,
bent būčiau paskambinęs motinai! Ne, ne, jis neišeis, šmėsčiojo mintyse, dar
liks įsikibęs į gyvenimą, viską padarys, kad aplink jį būtų vien laimingi
žmonės, visiems jis bus atrama, tik paskui, paskui
Skausmas tvinkčiojo, pūtėsi kaip mielinė tešla
ir, jau nebetilpdamas krūtinėje, atsirėmė į gerklę. Įniršęs, pasiryžęs
priešintis iš paskutiniųjų, jis pabandė atsisėsti. Tačiau pajėgė tik pakelti
galvą, kuri tuojau vėl atkaro, dusliai trinktelėdama į sieną. Bet šito naujo skausmo
jis nepajuto. Paskutinėmis pastangomis jis vėl išvydo padangėje šaltai mirgančias
žvaigždes ir šį regėjimą išsinešė į amžinybę.
1 Įžymūs armėnų
veikėjai: J. Čarencas poetas, A. Tamanianas architektas, A. Chačaturianas
kompozitorius, V. Hambardzumianas astrofizikas. (Atgal>>>)
2 Armėnijos pinigas (500
dramų apytikriai 1 JAV doleris). (Atgal>>>)
3 Norkas Jerevano
aukštutinis kvartalas, laikomas neprestižiniu. (Atgal>>>)
4 Nardai Rytuose (ir
Armėnijoje) paplitęs žaidimas. (Atgal>>>)
5 H. Hesse's knygos
herojus. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|