<< Atgal
2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar net negretintini dalykai. Gal vis dėlto? Ar galima teigti, kad visos knygos dabar gali būti prilygintinos prekėms, o visi kūrėjai jų gamintojams? 3. Asketiškas atsiskyrėlis ar bohemiškas
linksmuolis, nevaržomas genijus ar mąslus filosofas... šie ir kiti stereotipai
skirtingais laikais būdavo pasitelkiami poezijos kūrėjams apibūdinti. Ar tokios
etiketės dar turi galios? Ar jaučiate apie Jus suformuoto poeto įvaizdžio
spaudimą? Rimvydas Stankevičius RIMVYDAS STANKEVIČIUS 1. Kas yra pasaulio pilietis? Tas, kuris kas
savaitę keičia gyvenamąją vietą, turi namą Ispanijoje ir verslą Brazilijoje? Ar
slapstosi nuo Lietuvos teisingumo Airijoje? Manau, kad ne. Ir manau, kad pasaulio
piliečių šiais laikais ne gausėja, kaip galima būtų spėti pagal šio termino
vartojimo kalboje dažnumą, o atvirkščiai mažėja. Pasaulio pilietis buvo mano
senelis, nė karto gyvenime nebuvęs Vilniuje, bet turėjęs savo nuojautą apie tai, ko
Dievas tikisi iš mūsų kas išties svarbiausia einant šiuo gyvenimu, kokio maisto
ir kokio mokslo mums reikia paduoti savo sielai, klausęsis vėjų ir medžių, uostęs
žemę, virstančią iš po arklo, mokėjęs nuspėti orus geriau negu sinoptikas,
žinojęs, prie kokio mėnulio geriausia sėti kviečius, sodinti obelis... Pasaulio
pilietė tebėra mano mama, iš moteriškų nuojautų, sapnų, gamtos ir žmonių judesių
gebanti išsunkti daugiau tiesos nei iš laikraščių, televizijos ar mokslinių knygų.
Pasaulio piliečiais vadinu tuos, kurie rūpinasi ne santykiais tarp valstybių, ne
kariniais ar šaltaisiais konfliktais, ne Lietuvos aklimatizacija Europos Sąjungoje,
svarstymais, ar gerai, ar prastai šalį vairuoja politikai, bet žmonėmis apskritai
žmonija, su gebėjimu klausytis ir girdėti, jausti ir pasakoti, mokėjimu būti ar
nebūti laimingais ir vis dar žaliuojantį norą egzistuoti, pratęsti save, dar turėti
vaikų... 2. Prekėmis pavadinti galima viską, ką galima
pirkti arba parduoti. Preke galima pavadinti netgi mišias, jei kunigas jas aukoja dėl
to, kad kažkas paprašė ir sumokėjo už tai. Bet dėl to per mišias kalbamos maldos
netampa mažiau nuoširdžios ar mažiau šventos. Taigi knygos yra prekės. Tačiau
visa tai, kas jose parašyta nebūtinai rašyta pardavimui. Norisi tikėti
dažniausiai rašyta ne pardavimui. Norint suvokti skirtumą tarp rašymo sau ir rašymo
pardavimui, geriausiai įsivaizduoti pyragą, iškeptą parduoti ir iškeptą sau bei
mylimiems žmonėms. Skirtumas akivaizdus. 3. Jeigu mano mama mane vadina poetu, suprantu,
kad pasakiau ką nors labai kvailo. Žodis poetas mano žmonos lūpose reiškia, kad
esu nepraktiškas, nesavarankiškas ir lengvai pamišęs. Visuomenėje žodis poetas
vis dar reiškia, kad kalbama apie knygomis apsivertusį, neturtingą žmogų, kupiną
keistybių, romantišką, iškalbingą ir nuolat girtą. DAIVA ČEPAUSKAITĖ 1. Visavertį lietuvį pasaulio erdvėje, manau, bus galima pamatyti dar ne greit. Šiandien jis dar tik kapstosi vystykluose ir tenkina gyvybiškai svarbius savo poreikius, t. y. bando užsidirbti maistui, būstui bei būtiniausioms reikmėms. Man jis panašus į kompleksuotą nepilnametį, kuris daug nori, bet nedaug gali. Kai didžiųjų valstybių piliečiai daug gali, bet jau nebenori. Lietuva niekada nebus didelė pasauly. Turbūt ji niekada nebus ir labai turtinga materialiniu aspektu. Bet ji gali būti įdomi. Kuo? Daug kuo baltiška kilme, istorine atmintim, seniausia gyva indoeuropiečių kalba, kultūra, talentais, asmenybėmis ir t. t. Tai ir yra mūsų turtas. Bet lietuvis, be viso to, dar nori ir valgyti bei pamaitinti savo vaikus. Tai, be abejo, nėra joks išskirtinis tautos bruožas. Tačiau, tarkim, jei britui tai jokia problema, nes jis gali užsidirbti pragyvenimui savo šalyje, tai lietuviui tėvynėje sunkiai sekasi. Kai jis Lietuvoje galės ne tik dirbti, bet ir uždirbti, nustosime sukti galvą apie emigracijos problemas. Kai visos šalies institucijos suvoks, kad brangiausias Lietuvos turtas žmogus, kai jis globalizacijos, migracijos ir laisvosios rinkos katile galės aukščiau pakelti galvą, nes, nepaisant visų MGL, pirmiausia jis žmogus. Pasikeis ir lietuvio laikysena. Jis galės gerbti pats save, paskui reikalauti pagarbos iš kitų ir galų gale didžiuotis savo šalimi. Kai jam nebereikės valgyti Šprotų ant suoliuko kokiame nors Paryžiuje, priešais restoraną, kur pietauja normalus europietis, kai jis keliaus po pasaulį ne dirbdamas juodžiausius darbus bei rinkdamas atliekas (naudotus automobilius, dėvėtus drabužius ir t. t.), bet vedinas nuotykių azarto, noro pažinti ar genamas kitokių kūrybinių idėjų, kai namuose gydytojai ir mokytojai bus ne mažiau vertingi už realybės šou personažus, tada galėsime kalbėti apie tikrą lietuvį ir jo įvaizdį pasaulyje. Be abejo, yra tautiečių, kurių dėka ir šiandien smagu būti lietuviu. Tačiau tai statistiniai vienetai. Didžioji masė yra pasaulio juodadarbiai. Žinoma, galima pasidžiaugti, kad lietuvis važiuoja dirbti, ne vogti (tie, kurie plėšikauja, tėra nusikaltėliai be tautybės). Nors bet koks darbas vis dėlto yra garbinga veikla. Klasikinis milijonierius kažkada irgi pradėjo nuo keleto centų ir juodo darbo. Galbūt po daugelio metų lietuvis bus turtingas ir galės daugiau. Tik ar benorės daugiau? Pvz., prisiminti, kokia kalba šnekėjo vaikystėje... 2. Apie knygą galima kalbėti ir kaip apie
prekę. Ji yra parduodama ir perkama. Ji turi prekinę išvaizdą, kainą ir paklausą.
Bet visi šie kriterijai tinka, jei kalbam apie knygą kaip daiktą, t. y. tam tikro
svorio popierinį dirbinį. Tokiu atveju knygos kūrėjai yra leidėjai, popieriaus
gamintojai, medienos perdirbėjai ir medkirčiai. Rašytojas knygos negamina. Jis kuria
jos turinį, t. y. idėją. Jei tai sudarytų knygos, kaip prekės, vertę, jos įkainoti
būtų neįmanoma. Kiek kainuoja talentas, meistriškumas, stilius, fantazija? Net jei
simboliškai pamėgintume tai išreikšti piniginiais vienetais, tuomet W. Shakespeare'o
tomelis turėtų kainuoti milijoną, o kokio nors pradedančio rašytojo vos keletą
centų. Grafomanas pats dar turėtų primokėti, kad jo knygą kas nors skaitytų. Be to,
tikrasis kūrėjas negamina knygos dar ir todėl, kad niekada rašydamas negalvoja, nei
koks bus jos tiražas, nei kiek ji kainuos, nei kokį pelną atneš. Jeigu ir yra tokių,
kurie rašo, įvertindami visus šiuos ekonominius terminus, tai tada nekalbėkime apie
kūrybą, t. y. literatūrą, ir priskirkime tokį kūrinį kokiems nors lengvosios
pramonės gaminiams, vadinkime tai ne knyga, bet, pvz., kokiu nors skaitomojo popieriaus
rinkiniu. 3. Manau, kad jokios etiketės galios nebeturi. Gyvename destruktyviame postmodernistiniame amžiuje, kuris griauna mitus ir stereotipus. Griauna autoritetus ir įprastas sampratas, ardo tradicijas, kvestionuoja nusistovėjusias vertybes, nukelia nuo pjedestalų ir dažnai apverčia aukštyn kojomis. Beveik nebeliko romantikos, todėl tokios sąvokos, kaip asketiškas atsiskyrėlis ar bohemiškas linksmuolis, retai bevartojamos. Nevaržomų genijų apstu, mąslių filosofų gal vienas kitas, bet jie vargu ar kam nors įdomūs. Įdomus tiesiog talentas be jokių stereotipų. Pristatyti šiuolaikinį poetą sudėtingas uždavinys. Turbūt reikėtų sukurti naują stereotipą, bet stereotipo taikymas labai susiaurina bet kurio reiškinio suvokimą, uždaro vienos sąvokos narve. Poetai skirtingi ir visokie. Jei mėginčiau įsprausti juos į vieną klišę ir nupiešti vidutinio poeto tipą, tai būtų lyg matematiškai surastas vidurkis, dirbtinis, negyvas ir su realybe neturėtų nieko bendra. Šiuolaikinis poetas seniai nebėra nei šauklys, nei tribūna, nei moralės sergėtojas, nei idėjinis ruporas. Ne romantiškas riteris, ne išsiblaškęs svaičiotojas, ne egzistencinis kankinys, ne žmonijos sąžinė ir protas. Tai veikiau savo srities profesionalas, kuriam galbūt šiek tiek daugiau skauda. O apie naujas poezijos sampratos prasmes kalbėti dar sudėtingiau. Esu praktikė, ne teoretikė. Be to, tam reikalinga laiko distancija. Galbūt po daugelio metų šiandienos tendencijos susikristalizuos į vieną stereotipą, kurį ateinančios kartos tyrinės kaip kokią mumiją ir aiškiai pasakys visas sudedamąsias dalis, cheminę sandarą bei molekulių išsidėstymą šiuolaikinėje poezijoje. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |