Belaukiant bukolinės elegijos
Šeštasis sugrįžimas
Atveria Vilnius pasaulius ir tavo balsas...
Stepė beveik, tikrai ne Foks...Į viršų
Belaukiant bukolinės elegijos
Tacjanai Niadbaj
Kai aš pabundu auštant,
Man pritrūksta laiko,
Kad sužinočiau, kas laimėjo.
Kai aš užsidegu savo pirmąją cigaretę,
Man neužtenka oro,
Kad atsikosėčiau.
Kai aš geriu pirmą rytinį kavos puodelį,
Nededu cukraus,
Nes man dreba rankos.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš dieną einu per nupjautą lauką,
Man pritrūksta asfalto,
Kad pamatyčiau, kaip verda oras.
Kai aš žiūriu į debesis,
Man neužtenka aštrių griežtų formų,
Kad atitrūkčiau nuo savo minčių.
Kai aš stoviu prie medžio,
Laukiu kelių lietaus lašelių,
Nes man liūdna vienam.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai oda pajuntu vėjo pirštus,
Man pritrūksta humoro jausmo,
Kad perskaityčiau Borėjui encikliką.
Kai sugriebiu saulę už plaukų,
Man neužtenka minties greitumo,
Kad supinčiau soliarinius tekstus.
Kai įbrendu į nuostabaus ežero vandenį,
Ilgai neplaukioju,
Nes nėra prasmės apskritai ką nors užtęsti.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš sėdu prie stalo,
Man pritrūksta užsispyrimo,
Kad suvalgyčiau pietus iki galo.
Kai kaimiečiai grėbia šieną,
Man neužtenka žodžių, kad aprašyčiau,
Kaip arklys rupšnoja dantimis sausą žolę.
Kai aš klausausi draugo,
Žiūriu jam į akis,
Nes mano mintys toli.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš imu į rankas knygą,
Man pritrūksta atidumo,
Kad suprasčiau, jog popierius ir tušas literatūra.
Kai aš užmušu uodą sau ant kaklo,
Man neužtenka gailestingumo,
Kad neišsiterliočiau juo nuo ausies iki smakro.
Kai aš pamatau, kaip mergaitės eina palei ežerą,
Tuojau pat nusisuku,
Nes nenoriu būti juokingas.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš imu į ranką rašiklį,
Man pritrūksta valios,
Kad pasiimčiau užrašų knygutę.
Kai aš matau, kaip saulė leidžiasi vakaruose,
Man neužtenka fantazijos ir įkvėpimo,
Kad įsivaizduočiau, jog ryte ji patekės iš rytų.
Kai sumirga pirmoji žvaigždė,
Aš prisidegu dvidešimtą cigaretę,
Nes malonu būti panašiam į Demiurgą.
Bet tai nesvarbu.
Bet.
Bet.
Bet nesvarbu.
Kai aš užmiegu lovoje,
Man pritrūksta tavo virpėjimo,
Kad pajusčiau būties aštrumą.
Bet.
Į viršų
Šeštasis sugrįžimas
Nugara į jūrą balti plaukai
Garbanojasi ant juodo akmens
Ritmiškai pamažu ateina
Vidurnaktis kupinas tavo šilumos
Ir pateka pilnatis pilna
Tavo plačiai atmerktų akių šalčio
Kalnai pavargę garsus
Cikadų čirškesys lyg tėvynė
Sustiprinta aštuonis kartus.
Į viršų
Ŗ
Atveria Vilnius pasaulius ir tavo balsas
Su burbuliukais audinyje liejas greičiau
Nei iš lopšio liepsnelė seka mūsų pasaulį
Ir savyje suranda šilumą ir žydrus dūmus
Nugulusius kiemuose ir atspindinčius šviesą
Žvaigždės pūkuotos pažįstamos iš meilės knygų
Visos glamonės jose ir pieną krūtų
Snapuose neša varnai ir skruzdės sapnuoja
Rytojaus dieną tau ir tavo vaikui.
Į viršų
Ŗ
Stepė beveik, tikrai ne Foks
Strotas, tik sniegas ant lygios žemės,
Ir ne laužytu Vienos ritmu miegas ant kušetės,
Bet kažkur čia, kur žolė laukia elnio,
O saulė piešia kampą, kur galėtų įsitverti
Tas, kuris eina paskui šešėlį, ir prisipilti akis
Ko nors, tik ne atsitiktinių koordinačių tinklų,
Brolių debesų meilės motinai žemei,
Krentančios iš dangaus, gali sakyti, čia nieko nėra
Ir niekas neužaugs per savo pačių palaimintas
Begalines keliones, pavymui aidint Šunų
Riksmams, be pauzių ir sinkopių,
Ir jau be jų, vienuodegių draugų,
Kurių vertė, kaip paaiškėja, tik rublis, ir tai tik mugės dieną,
Bet minia toli, ir čia nerasi simbolio,
Kuris reikštų turinį arba, kad lietųsi, formą,
Ir net paprasto gamtos kadro arba
Žmonių santykių nuvertėjimo, tiksliau,
Tarp tavęs ir tavo draugo paukščio Fenikso,
Nerasi, juo geriau, Viatoriau, eik,
Nes šitie keliai greitesni net už mirtį. |