|
<< Atgal
TOMAS ANDRIUKONIS
Bloga recenzija
Kristupas Sabolius. BLOGA KNYGA. Vilnius: Tyto alba, 2006. 232 p.
Kaip moko liaudies išmintis blogai elgtis yra
negražu. Jeigu tam pritariame, darosi aišku, kad žodį blogis tinka vartoti
kalbant tiek apie etiką, tiek apie estetiką. O tai atsiminus, Kristupo Saboliaus knygos
pavadinimą taip pat galima mėginti skaityti dvejopai. Galima jį suprasti kaip estetinę
provokaciją iš anksto nusakant knygos kokybę ir tuo pat metu išduodant autoriaus
susirūpinimą ir nepasitikėjimą savo tekstu. Kita vertus, galima galvoti, kad čia
aktualizuojama žodžio bloga etinė prasmė. Matyt, teisiausias bus tas, kuris
manys čia derant abu variantus. Įrašas knygos nugarėlėje skelbia: Apie Blogą
knygą galiu pasakyti tik tiek ji kalba apie blogį. O blogis yra išmintis,
protas, grožis ir visa tai vainikuojanti puikybė.
Knygą lydinti informacija, kad autorius yra
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas ir dėstytojas, <...>
vertėjas ir labai įvairaus pobūdžio tekstų autorius, lyg ir įpareigoja
įdėmesniam skaitymui iš anksto nuolaidžiaujant tekstui dėl galimų nesuprantamų
vietų (kursyvas citatoje yra mano, norėjosi atkreipti dėmesį į šią keistą,
slidžiai tuščią frazės dalį). Tačiau skaitant didesnių komplikacijų lyg ir
nekyla.
Visiems, kam yra tekę skaityti Pravdą,
matyt, gyviausią, savičiausią ir kritišką lietuvišką kas, kur, kada leidinį,
susilaukiantį ir stilistinio epigonizmo kai kuriuose jaunimo žurnaluose, K.
Saboliaus knygos stilius jau (at)pažįstamas (ir vėl nugara atsisukusi knygelė: yra
vienas iš žurnalo Pravda įkūrėjų ir jo vyriausiasis redaktorius). Tačiau
stilius, tinkantis nedidelių žurnalo tekstų žanrui, 232 puslapių knygoje tampa
iššūkiu kantrybei, žavesys greitai išnyksta, pradedama kartotis. Kiek paskaičius
lengvai galima nuspėti tolimesnę minties trasą, nes jos posūkiai ir šuoliai vis tie
patys. Nors šiuo atveju būtų aiškiau, jei vietoj žodžio stilius sakyčiau
rašymo maniera. Balso, skambėjusio Pravdos įvaizdžio ir bendros stilistikos
chore, solinės galimybės pasirodo nepakankamos, juoba skaitant neapleidžia įspūdis,
kad šis balsas dainuoja tarsi vis dar būtų chore. Kalbėjimo maniera leidžia žaisti
žodžiais, bet, regis, jų nesirenka, gal tiksliau neišsirenka. Nėra kalbos
pasirodymo būtinybės, jos atsigręžimo į save (o tai vienas galimų literatūriškumo
sinonimų), neaišku, kodėl turėtų būti vienas ar kitas epizodas, sakinys, žodis.
Visa tai galbūt pateisina K. Saboliaus pasirinkta žaismės stilistika, neįpareigojanti
didesniam nuoseklumui. Kalbėjimas be didesnės atogrąžos ir atrankos gali atrodyti
pateisinamas perskaičius knygą ir didesnę dalį visko užmiršus, tačiau skaitant
susidaro įspūdis, kad tai kokios nors tiesioginės transliacijos stenograma.
K. Saboliaus kiek vaidybiška rašymo maniera nuo
stiliaus skiriasi kaip poza nuo laikysenos, tačiau šioji poza yra sąmoninga (ir
pritariant knygos anotacijai nėra tuščia), kai kurios metaforos, dialogo nuotrupos
rodo ir kitokio rašymo galimybę, kurios atsisakoma, priimant žaidimo logiką. Autorius
naudojasi šios stilistikos teikiama galimybe kritikuoti be teisuoliškumo tonacijų, be
autoritetingai surauktų antakių ir publicistiškumo pasakyti, gal tiksliau parodyti,
kad vienas ar kitas dalykas yra šlykštus, melagingas ar pan. Knygoje pasirodanti
dabarties kritika kiek kertasi su pačiu jos apipavidalinimu su tam tikromis
reklaminėmis priemonėmis, jau iš leidyklos pusės.
K. Saboliaus romane (nors šis tekstas man
panašesnis į apysaką) kone visos scenos, situacijos, įvykiai yra kažkur matyti (pvz.:
iš pagrindinio personažo Teodoro Arlausko mafiozas reikalauja grąžinti pinigus,
kuriuos iš jo pasiskolino jau miręs Teodoro brolis; lavoninėje maistu mėgaujasi
patologas anatomas), tačiau jų sąsajos lieka formalios, koliažas nesusidėlioja į
bendresnę visumą. Daug tekstų turi epigrafus (iš F. Nietzsche's, Platono, Yoko Ono, J.
L. Borgeso, P. Almodovaro, Koheleto, Putino, Sopranų serialo etc.), kurie
atskleidžia skyriaus mintį, iškyla kai kurių fragmentų ryšys, kad ir su G. Deleuze'o
mintimis, tačiau autoritetų citatos, filosofinis podirvis negelbsti. Epigrafai gal ir
suteikia galimybę įdomesnei analizei, tačiau literatūriniu požiūriu tekstas aiškiai
gravituoja į prastumą, bet ne į savitą blogio raišką.
Knygos siužetas paprastas Teodoras Arlauskas
nori išgarsėti. Kai mafiozas Papa Orechovas pradeda reikalauti iš jo pinigų, Teodoras
pasislepia realybės šou ir ten, komos ištiktas, tampa įžymybe. Vėliau jo buvimas
komoje, vis augant laidos reitingams, imamas inscenizuoti. Galų gale jis išžudo visus
personažus (nes jie tą patį norėjo padaryti jam), bet tada pasirodo, kad jie visi
tebuvo išgalvotos fikcijos. Pasakojimo metu pats Teodoras yra kalėjime už masinę
žmogžudystę, nors ir tai gali būti dar vienas jo įsivaizdavimas. Taigi siužetas
nėra stipriausioji šio teksto pusė, įdomesnė Blogos knygos dalis yra jos
idėjinis turinys, tačiau vien to neužtenka, kad pavadinimas būtų aiškiai suvokiamas
kaip tropas.
Daugumos personažų kalba yra vienoda, iš jų
ryškiu koloritu išsiskiria du: gan smagi mafiozo Papos Orechovo šneka (tipiškas jos
pavyzdys: Ai da maladec, ai da protingolė jūs, Marie Stefanovna. Pavlikas Širvys yra
tokis pat dzidis lituvių tautos lyrikas kak i rusų Sergejus Jeseninas, p. 144); ir
prancūziškai lietuviška Marie, užsiėmusios keiksmažodžių arsenalo plėtimu,
tartis, pvz.: Gal čia siaučia kekšių urhiaganas, o gal karhiesas užpakaly irh
Liavpareido gėjų tvenkinys tavo biurhnoje? Kurh tiaip užtrhiukai? Jau seniai
tavęs liaukiu, merde, p. 182). Tačiau ir šių personažų kitoniškumą lemia tik
jų akcentas.
Kiekviena pastraipa knygoje pradedama paliekant
didelį baltą tarpą, neaišku, bent jau skaitant man nepaaiškėjo, ar tai leidyklos
maketavimo principas, norint tokiu prokrustišku metodu ištempti romaną iki
standartinės apimties, ar autorinė teksto kompozicija. Kad tai autoriaus valia, galėtų
įrodyti romano dedikacija: Ši knyga yra tokia bloga, kad jos niekam negalima
skirti. Bet jei yra joje gero, tai tik dėl Baltos. Tad gan parodoksaliai galima
galvoti, kad tie tarpai geriausios knygos vietos ir Bloga knyga yra tiek gera,
kiek ji yra neparašyta.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|