TOMAS VENCLOVA

 
       Į pietus nuo pusiaujo

 
       2006. I. 19
       Kiaurą dieną praleidžiu kelyje – iš pradžių iš savojo Niū Heiveno į Niujorką, paskui į Atlantą, iš kurios išskrendu tik apie devintą vakaro.

       I. 20
       Auštant lėktuvo ekranuose pasirodo egzotiški vardai – Antofagasta, Iquique (Čilės pajūris), taip pat Tucumánas ir Mendoza (tai jau Argentina). Toli kairėje Andų juosta: iš pradžių beveik lygus akiratis su vos įžiūrimais juodais gumbeliais, paskui, pro debesis prasimušus ankstyvai saulei, jau ir snieguoti kalnai, kurių gretoje, ko gero, atpažįstama aukščiausia Vakarų pusrutulio Akonkagvos viršūnė. Žinoma, tai toli gražu ne Himalajai: kalnų grandinė priplota, tik labai ilga. Leidžiamės pro keteras ties Ramiuoju vandenynu. Čilės sostinė Santjago vis dėlto lygumoje. Oro uostas civilizuotas – tiesa, laužau liežuvį, bandydamas susišnekėti ispaniškai, nes angliškai moka tiktai kas dešimtas; „oficialus“ taksi ligi viešbučio kainuoja dvidešimt septynis dolerius, neoficialūs pigesni, bet juose pasitaiko kriminalo. Važiuojame sausais laukais, pro trečiojo pasaulio barakus – palyginti su Venesuela ar Brazilija, jie dar apypadorūs: ilgos, bjaurios, bet ne ypač gąsdinančios medinės ar mūrinės lūšnos. Tačiau viešbutis (už penkiasdešimt dolerių) – visai aristokratiškame sodų ir vilų rajone, jį ir patį derėtų vadinti vila. Užsisakiau viešbutį dar Niū Heivene. Savininkė labai paslaugi, ir gerai susikalbam angliškai. Netrukus paaiškėja, kad ji vokietė – štai kodėl ant sienų kaba Mainco ir Vysbadeno graviūros; turime progos pasikalbėti apie Klaipėdą ir Lietuvos likimą.
       Apsitvarkęs vykstu pasidairyti po centrą. Jis gana toli – vokietė pavėžėja mane ligi metro, nuo ten kokios penkios ar šešios stotys. Išlipu ties pačia prezidentūra – Monedos rūmais. Ką gi, visiška Europa, nors atokiau nuo rūmų ji nedelsiant provincialėja, darosi nyki. Labai nemažai indėniškų veidų. Patys rūmai turėtų būti elegantiški, bet veikiau neišvaizdūs. Juos saugo kareivėliai baltais mundieriais, fantastiškai puošniais mėlynais antpečiais, vienas kitas iš tų kareivėlių – moteris. Kaip tik keičiama sargyba, ritualas anaiptol nemechaniškas, jaukus, nerimtas, sargybiniai bemaž tapšnoja vienas kitam per petį. Erdvūs kiemai, juose citrinmedžiai, fontanai, dvi patrankos (nulietos Limoje 1772 metais), kažkokia siurrealistinė prievarpsčio pavidalo statula, prie kurios fotografuojasi indėnė su kūdikiu ant rankų. Bandau įsivaizduoti, kur žuvo prezidentas Allende. Moneda – viena iš simbolinių Lotynų Amerikos vietų, ta simbolika jau gerokai nuvalkiota. 1970 metais prezidentu labai nežymia dauguma buvo išrinktas gydytojas socialistas, kuris ėmė nacionalizuoti dvarus, vario kasyklas, bankus ir fabrikus. Neilgai trukus viskas pradėjo vykti pagal gan įprastą scenarijų: bičiuliški santykiai su Kuba, Šiaurės Korėja ir Albanija, nežinia iš kur išdygusios revoliucinės grupės, SSRS parama – tiesa, nelabai karšta ir nelabai dosni, nes Allende buvo ne tiek marionetė, kiek liberalių prietarų tebeturįs inteligentas, o pinigų palaikyti visiems pasaulio kairiesiems sąjūdžiams jau stigo. Gyvenimas po nacionalizacijos daugeliui iš pradžių kiek pagerėjo, paskui ištiko kone badmetis, ir liaudis ėmė triukšmauti. Po trejų metų generolas Pinochetas Ugarte įvykdė valstybinį perversmą. Sako, Allende atsišaudęs iš rūmų lango kalašnikovu, kurį jam dovanojęs Fidelis Castro, bet tai tikriausiai legenda.
       Pinocheto režimas anaiptol nebuvo smagus – jis uždraudė opoziciją, įvedė cenzūrą, sunaikino daug tūkstančių kairiųjų, ir nebūtinai kairiųjų (antra vertus, radikalūs kairieji, kurie jau rengėsi perimti iš Allende's valdžią, gal būtų sunaikinę daugiau – nors svarstymai „kas būtų buvę, jeigu…“ paprastai beprasmiai). Bet čiliečius labiausiai įpykino tai, kad jis nepaisė krašto tradicijų: kitur Lotynų Amerikoje dešiniųjų perversmų pasitaikydavo tiek ir tiek, tačiau nudėti, šiaip ar taip, teisėtą (ir nieko aiškiai neteisėto nepadariusį) prezidentą, apgriauti Monedos rūmus, įvesti karinę diktatūrą – ne, europiniam Santjagui tokie dalykai nepridera. Tuo metu mūsų pašalyje Pinochetą dažnas slaptai mylėjo – va kad taip mus kas nors išvaduotų iš bolševikų... Tada, 1973-iaisiais, bandžiau būti objektyvesnis: Allende man atrodė „išvirkščias Dubčekas“, sunaikintas ne sovietų, o JAV (Kissingeris ir panašūs į jį palaikė Pinochetą, bijodami, kad Amerikoje neatsirastų naujas komunizmo židinys). Taigi man jis buvo antras įrodymas, jog socializmui žmogišku veidu pasaulyje nėra vietos – jei ne šie, tai kiti jį vis vien užgniauš. Greičiausiai tai irgi buvo naivus požiūris, bet daupgybei žmonių – ne tik Lotynų Amerikoje, ir anaiptol ne tik komunistų, sakyčiau, net pirmiausia nekomunistų – Salvadoras Allende virto didvyriu ir nekalta auka. Antra vertus, jo biografiją (ar hagiografiją) nedelsdamas parašė Josifas Lavreckis, kitaip sakant, mūsiškis Juozas Grigulevičius, vienas garsiausių sovietinių šnipų ir teroristų, augęs Vilniuje ir po daugelio nejaukių nuotykių tapęs istorijos mokslų daktaru.
       Šiaip ar taip, panašu, kad Allende po mirties laimėjo. Pinochetas Ugarte, nors ir daug metų valdęs, pateko į teismą, o prieš kelias dienas vykę rinkimai pasodino į prezidento sostą ponią Michelle Bachelet, nužudytojo šalininkę ir kone jo auklėtinę. Tiesą sakant, socialistai – beje, koalicijoje su krikdemais – vairuoja Čilę jau seniai, ir šalis jų priežiūroje klesti, ypač jei matuosime Lotynų Amerikos mastu. Na, ne tik Lotynų Amerikos – visame pasaulyje ji iškilo į dvidešimt septintą vietą. Apkūni, šiaip jau patraukli Bachelet yra ateistė ir vieniša motina, taigi katalikiškoje Čilėje (o katalikybė čia reiškia daug) truputį lyg ir ne sava. Bet simpatijų jai nestinga, ir net Santjago arkivyskupas ją remia. Jos tėvas mirė Pinocheto kalėjime, ji pati buvo kalinama ir net kankinama, paskui gyveno (hm...) Rytų Berlyne, tačiau iš visko atrodo, kad priklauso vadinamiesiems vegetariniams kairiesiems, su kuriais įmanoma susitarti – ne tokių kaip Fidelis ar Venesuelos prezidentas Chavez. Juo labiau, kad Čilėje tikrai yra problemų, kurias socialistai šiuo metu sprendžia geriau už dešiniuosius. Ką gi, pažiūrėsim.
       Štai ir Allende's paminklas – akiniuotas taikingas džentelmenas. Mirdamas jis buvo šešiasdešimt penkerių. Tame pačiame skvere Eduardo Frei: nors jis kur kas dešinesnis, katalikas, jo postamente dvi visiškai socrealistinės figūros – pusnuogis peonas ir šachtininkas, abu su vėliavomis. Nesuvaikysi kairės ir dešinės į pietus nuo pusiaujo. Paskui dar kažkoks devyniolikto amžiaus prezidentas imperatoriaus Augusto poza ir toga. Pinochetui paminklo nėra ir tikriausiai nebus.
       Kitoje Monedos pusėje visas tuntas varinių raitelių. Įdomiausias prezidentas Bulnesas ant nusvarinusio galvelę kuino. Lotynų Amerika, kaip žinoma, serga paminklų manija, miestų centruose jų būna dešimtys, kone šimtai, ir visada iš kokybiško metalo. Tas polinkis į monumentaliąją propagandą nustebintų patį Leniną. Ką gi, per jėgą renčiama istorija ten, kur jos nelabai būta. Randu ir kitokių paminklų, dažniausiai klaikių – pavyzdžiui, vietinėms sunaikintoms indėnų gentims: supermodernistinis griozdas, jo centre – perskelta galva.
       Išskyrus statulas, ko nors verto dėmesio Santjage mažoka. Aplinkui Monedos rūmus gaudžia iškilmingas centras, lyg smarkiai išdidėjęs prieškarinis Kaunas. Konstruktyvistinės gigantiškos spintos, toliau pasitaiko jugendstiliaus, barokinių ar veikiau pseudobarokinių bažnyčių. Senamiesčio viduryje palyginti miela, nors ir banali Plaza de Armas, joje vėl varinis raitelis, kažkokia mūza ar laisvės deivė. Gerokai pavargęs kaitroje, pro valdiškus pastatus prieinu universitetą. Čia du dviaukščiai kiemai su kolonadomis, neką prastesni už Vilniaus alumnatą, nors ir kitokie. Viename biustas su įrašu Domeyko – tauri šlėktiška galva, truputį primenanti Daukanto galvą. Iš visų Santjago statulų ši man pati įdomiausia. Ignas Domeiko ar Domeika, baltarusis nuo Nesvyžiaus, kalbėjęs lenkiškai ir laikęs save lietuviu, bene vienintelis jungia Čilę ir mūsų kraštą. Pas mus jis buvo Vilniaus studentas, filomatas, sukilėlis, Adomo Mickevičiaus ir Emilijos Pliaterytės draugas, Čilėje – geologas, keliautojas, švietėjas, universiteto rektorius ir reformatorius, suprojektavęs sostinėje vandentiekį ir, kas dar svarbiau, padėjęs įtvirtinti krašto demokratines tradicijas. Nė vienas vilnietis, bent anais laikais, nebuvo nuklydęs į tokią tolimą gaublio vietą.
       Laikraštis skelbia, jog nuo vienuoliktos iki trečios Santjage reikia vengti saulės – dėl ozono skylės čia dešimt kartų daugiau ultravioletinių spindulių negu reikia, o tai gresia odos vėžiu. Padėtis esanti netgi blogesnė negu Punta Arenas – mieste, ne per toliausiai nuo Antarktidos. Ką gi, renkuosi šešėlį, nors tai ne visada lengva. Vietiniai tuo lyg ir nesirūpina.

       I. 21
       Bandau susiorientuoti, kaip atrodo transportas į Argentiną, per Andų gūbrį. Gal ta kelionė ir nebus katastrofiškai paini, bet geležinkelio ir ypač autobusų stoties apylinkės jau trenkia trečiuoju pasauliu. Iš ten grįžtu į žymiai buržujiškesnį centrą. Pėsčiųjų gatvė Ahumada, itin solidūs pastatai, neoklasicizmas, taip pat – stiklas ir metalas. Šalia jų groja orkestriukas – dūdoriai ir būgnininkas šiaudinėmis skrybėlėmis; lėlininkas bučiuojasi su didžiule lėle, žiūrovai kvatoja – turbūt neišlepinti sudėtingesnių reginių. Gana daug elgetų, viena moterėlė skelbiasi pabėgusi nuo Kolumbijos teroristų. Užeinu į miesto katedrą, bet ji neįdomi, ir pamaldumo joje nesijunta. Styro palmės butelių pavidalo kamienais; kažkokie driežai ar iguanos, nukrėsti iš cemento, spjaudo vandenį į baseiną. Teatras iš paskutiniųjų mėgdžioja Europą, jo mozaikos vaizduoja Renesanso genijus, bet po arkomis miega didžiulis puslaukinis šuo ir juodaplaukis ponču prisidengęs indėnas, o gal ir indėnė. Siesta!
       Šalia pašto – visai netikėtas atradimas: Pinocheto paminklinė lenta. Mat šioje vietoje jis įrengė nacionalinį muziejų. Diktatoriaus vardas jau šešiolika metų uoliai trinamas iš atminties, bet kas nors iš to laikotarpio vis ima ir išlieka, maždaug kaip pas mus Žaliojo tilto statulos. Parduodami bilietai, tačiau kasininkė pasišalinusi pietų pertraukai, todėl į sales leidžia ir be jų. Muziejus neįprastai mažas ir kuklus, bet romantiškas. Iš esmės tai portretų galerija – negrabiai nutapyti keliautojai, aristokratai, bažnytininkai, karo vadai, revoliucionieriai, prezidentai. Pirmiesiems gyventojams atstovauja Šventojo Morkaus evangelija mapučių kalba ir net retenybių retenybė – Šventojo Luko tekstas jaganų kalba. Jaganai – Tierra del Fuego arba Ugnies žemės indėnai, viena primityviausių žemės rutulio genčių, o jų kalba, kaip tokioms gentims dažnai pasitaiko, reto turtingumo ir keistumo, nepasiduodanti mūsų logikai. Ugnies žemę planuoju pasiekti, bet tenykščių aborigenų turbūt nepamatysiu, nes jų, tiesą sakant, nelikę. Kolonijinis laikotarpis: šiek tiek saldžių jėzuitiškų aniuolėlių, prašmatni bažnytinė spinta su herbu, kreolų virtuvė, kurioje vyrauja svogūnai bei pipirai. Laisvės kovotojų relikvijos: svarbiausi tų kovotojų – Carrera, kurį kažkas sušaudė, ir O'Higginsas, kurį oligarchai (taigi!) privertė atsistatydinti iš pareigų. Vėl Domeikos biustas, bet nuošalioje kertėje, tarp daugelio kitų, garsesnių švietėjų. Lietuvoje vaizdavausi, kad jis Čilėje gerbiamas ne mažiau, negu pas mus Basanavičius. Taip, be abejonės, nėra, jis tik vienas iš daugybės – tiesa, universitete jį girdėję, ir jo paminklą tenai bet kas parodys.
       Paskui jau tik nuobodi prezidentų galerija, vietiniai Stulginskiai, Griniai, Brazauskai, jų asmeniniai daiktai ir ordinai. Trupučiukas kultūros: čiliečiai vis dėlto davė tris garsius rašytojus – Nobelio laureatus Gabrielą Mistral ir Pablo Nerudą, be jų, dar modernistą rizikinga pavarde Vicente Huidobro. Pagaliau Monedos šturmo fotografija, o greta jos – Allende's akiniai, rasti rūmų griuvėsiuose. Jų likusi tik pusė: istorija – ir muziejaus ekspozicija – baigiasi apsvilusiu, perskilusiu, iš pažiūros nereikšmingu stikleliu. Įdomu, ar jis jau buvo rodomas, kai muziejų atidarė Pinochetas. Perversmas, kaip ir World Trade Center dangoraižių puolimas, įvyko rugsėjo vienuoliktąją (kaip tyčia, tai mano gimimo diena). Rugsėjo vienuoliktosios vardu, beje, vadinamos gatvės – turbūt ne perversmo, bet Allende's garbei.
       Santjago centre jau pradedu susigaudyti, nors jis, kaip visi šachmatiniai miestų centrai, iš esmės klaidus – niekada nežinai, ar reikia eiti į kairę, ar į dešinę. Senų pastatų labai nedaug, ir tie patys siekia vos XVIII amžių. Užsikariu ir į Šventosios Liucijos kalnelį, tokių yra kone kiekvienoje Lotynų Amerikos sostinėje. Į jį kelia senamadiškas keltuvas, paskui dar tenka ilgai ropštis ligi viršūnės; nuo jos atsiveria dangoraižių reginys – iš tų, kuriuos amerikiečiai vadina „perfectly forgettable“ (itin lengvai užmirštamais). Matyti ir truputis Andų, bet sniegą pro debesis vos vos gali atspėti.
       Nuotaika lyg prie Viduržemio jūros, saulė leidžiasi vėlokai – šiame pusrutulyje pats vasaros vidurys. Viešbučio balkoną gaubia tarsi pietietiški klevai, tarsi kaštonai: karpyti lapai, žali apvalūs vaisiai.

       I. 22
       Viena iš savotiškiausių gyvenime dienų. Keliuosi patamsyje, miegojęs vos keturias valandas. Oro uoste esu, kaip prisakyta bilieto, prieš penktą ryto – ir, pasirodo, be reikalo: tenka labai ilgai lūkuriuoti, kol atsidarys reikalingi langeliai. Tikėjausi Dante's scenų, kaip įprasta egzotiškuose oro uostuose, bet jų lyg ir nėra, nors eilė ilgoka.
       Išsikalbu su savo bendravardžiu amerikiečiu Tomu – abu skrendame į Boliviją. Be vardo, mudu jungia pietetas Czesławui Miłoszui – vyras nepaprastai vertina „Pavergtąjį protą“ ir „Medžiotojo metus“. Gyvenąs Bolivijoje daug metų – iš meilės; kitaip sakant, vedęs tenykštę merginą, su kuria turįs du vaikus. Yra buvęs ir Kuboje. „Žinote, aš lyg ir viską suprantu apie komunizmą ir numanau, kad Rytų europietis su manimi nesutiks, bet tai vienintelė Lotynų Amerikos šalis, kur žmonės nebadauja ir dalyvauja visuomenės gyvenime.“ – „O Čilėje badauja?“ – „Toliau nuo Santjago centro – taip.“
       Šiandien Bolivijoje kaip tik naujo prezidento Evo Moraleso inauguracija. Ponia Bachelet – aljendininkė, o šis jau grynas fidelistas. Beje, dar indėnas, – pirmas toks šalies istorijoje (nors indėnų gyventojų ten žymi dauguma). Tomas, aišku, visom keturiom už jį. Bolivijoje nėra jokių demokratinių tradicijų, kurios itin stiprios Čilėje: Monedos šturmas buvo absoliuti išimtis, o bolivai su savo prezidentais visada elgėsi nepagarbiai; vieną, Villaroelį, 1946 metais net pakorė aikštėje – beje, jis buvo fašistuojantis.
       Lėktuvas skrenda virš Kokimbo miesto, kur Ignas Domeika anuomet kepino tiglyje „keistai įdomias vietines rūdas“ ir svarstė, kaip pagal Vilniaus pavyzdį reformuoti Čilės mokyklas. Ta reforma, ko gero, nelabai pavyko, nes krašto švietimas dabar laikomas atsilikusiu, prastesniu negu Argentinoje ir Meksikoje. Tiesa, XIX amžiuje taip nebuvo. Nusileidžiame pačioje Čilės šiaurėje, Arikoje, ten praleidžiame pusantros valandos – nepriima La Paso oro uostas, nes inauguracijos proga sostinę užplūdo very important persons. Arika – uostas ir pasienio miestas, Tomas čia neretai atvažiuoja iš Bolivijos pasimaudyti šiltame vandenyne. Už kelių kilometrų jau Peru ir tenykštis pasienio miestas Takna. Aplinkui Atakamos dykuma, ta pati, kurią „Penkiolikos metų kapitono“ herojai supainiojo su Afrika. Bet Afrikai iki šitos kosminės tuštumos toli šaukia. Tamsiai gelsvas smėlis, vietomis grumstuotas, neišpasakytai nykiomis kopomis nusidriekęs iki akiračio ir toliau: į jį niekada nėra nukritę nė lašo vandens. Tiesa, Arikos oro uostas drėkinamas, su palmėmis, bet žengęs kelis žingsnius nuo jo atsiduriu visiškai laukiniame ne mūsų planetos kraštovaizdyje ir galiu pažarstyti delnuose kaitrius Atakamos grūdelius. Stūkso keista koplytėlė ne koplytėlė, gal šiaip dekoratyvinė sienelė, papuošta rusvomis šventųjų ar ne šventųjų statulomis. Už jos per šimtus mylių nėra visiškai nieko. Nė žolelės, iš viso jokio gyvybės pėdsako. Nidos kopos, palyginti su Atakama, yra siūruojančios džiunglės, pilnos paukščių klykavimo ir vabzdžių dūzgimo. Kada imame skristi Bolivijos link, vaizduotė iš viso atsisako dorotis su ta dykuma. Į jūrą ji smenga stačiais, gal puskilometriniais skardžiais; o toliau vientisas nuogas įžambus šlaitas kopia į viršų kone keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Lėktuvas kyla lygiagrečiai smėlynams – tiesiog dusdamas veržiasi į dangų, bet nė kiek nenutolsta nuo žemės paviršiaus. Tai trunka bent dvidešimt minučių. Sako, dykumoje esama ir oazių, net miestelių, taip pat didžiausia pasaulyje atvira vario kasykla, bet nieko to nematyti, ir nė įtarti nieko panašaus neįmanoma. Meridiano kryptimi smėlynai lyg ir niekur nesibaigia, nutįsta ligi Santjago ir Limos; bet rytuose jų plokštumas ir sausas griovas pagaliau pavaduoja sniegas, uolotos viršūnės, debesyse nugrimzdusi drėgnesnė lyguma. Tuomet pradedame leistis.
       Viskas čia kur kas vargingiau už Čilę, matyti menkutės baltos aštriabokštės bažnytėlės, namai, nukrėsti bene iš adobe – saulėje džiovinto šiaudų, smėlio ir molio mišinio. Oro uostas mažutis, užtat aukščiausias žemės rutulyje, jo pakilimo ir nusileidimo takai dėl menko oro slėgimo dukart ilgesni negu įprasta. Rašiklis kišenėje ima prakaituoti, tepa drabužius ir pirštus – esame ar ne keturi kilometrai virš vandenyno paviršiaus. Tomas rekomenduoja viešbutį Eldorado, nors ir gąsdina, kad dėl šiandieninio sujudimo jis gali būti pilnas. Laimė, taip nėra.
       La Pasas – galbūt pigiausias pasaulio miestas, taksi ligi centro kainuoja penkis dolerius (JAV už tokį atstumą tektų mokėti šimtą ar du), sotūs pietūs – du su puse, labai padorus Eldorado irgi vos trisdešimt. Žinoma, daugumai vietinių tai neįsivaizduojamai didelės kainos. Kažką panašaus esu patyręs tik Indijoje. Važiuojame iš pradžių plokščiakalniu, pro debesis it baltai juoda vėliava plevėsuote plevėsuoja Ilimanio viršūnė. Paskui – vėl vienas netikėčiausių žemėje reginių: daugiaspalvė Bolivijos sostinė su visomis savo lūšnomis ir dangoraižiais atsiveria iš titaniško aukščio, nelyginant kibiro dugne. Santjago panorama visai neįdomi, o šitos neužmirši niekad.
       Viešbutis yra centre, šalia dar vieno varinio raitelio. Netoliese archeologinis muziejus, išgražintas Tihuanaco arba Tivanaku ornamentais: tos Bolivijos vietovės prieškolumbinis menas ezoteriškesnis už actekų ir inkų, tarsi teosofiškas. Yra ir turizmo centras, sekmadienį uždaromas pirmą valandą. Nors sekmadienis ir jau trečia, randu jame mielą mergužėlę, kuri labai laužyta anglų kalba dėsto man čionykščio transporto detales. Gatvėse vieni indėnai, galybė moterų spalvingais sijonais, su juodomis skrybėlaitėmis – katiliukais. Kiekvienas pastatas turi savo vardą, paprastai gana groteskišką. Šimtai lygmenų, miestas beveik vertikalus, nuolat reikia ropštis į viršų arba leistis. Žodžiu, diametrali Santjago priešingybė. Beje, visur Che Guevara ir Fidelis, ant kiekvienos sienos skelbiama žemyno „kairuolių“ – Venesuelos, Kubos ir Bolivijos brolybė. Šventės proga daug ginkluotų policininkų maskuojamosios spalvos uniformomis, dar daugiau jų buvo oro uoste, tik ten nestigo ir orkestrų. Bet kurioje užeigoje televizoriai rodo iškilmes, vykstančias visai netoliese. Paskui ima šūkauti naujasis prezidentas, jo kalba ilga, emocinga, niekaip nesibaigianti, tarytum paties Castro kalbos.
       Egzotika!

       I. 23
       Nuo ankstyvo ryto pro viešbutį zuja nesibaigiančios virtinės mikroautobusų. Tai La Pase – populiariausia (mat pigiausia) transporto priemonė. Šaligatviuose jau minėtos indėnės su katiliukais, plačiais sijonais ir pončais. Viena tokia elegantė užsuka į viešbučio prieangį – čia ją visi pažįsta. Ant jos kupros, įvairiaspalviame krepšyje, gana apatiškas vaikutis, kurio lyties nustatyti nepajėgiu, nors jam jau geri dveji metai. Sėdasi ir ima žindyti, atkišusi pėdą minkšta kurpaite ir ornamentuota kojine. Norėtųsi nufotografuoti, bet nesiryžtu.
       Vakar užsisakiau ekskursiją į Tivanaku, taigi gerokai vėluodamas privažiuoja ir mano mikroautobusiukas su indėnu gidu ir keliais vokiečiais. Miesto amfiteatras nusėtas kubistiniais namiūkščiais: netinkuoti mūrinukai, bet vis dėlto ne lindynės. Pro eukaliptų giraites ir uolas patenkame į aukštutinį La Paso rajoną, kuris atrodo neką blogesnis už smetoninį Žaliakalnį, tiksliau – Savanorių prospektą. Nestinga postmodernizmo, galybė plakatų bei įrašų garbina Evo – naują prezidentą visi, kaip ir Fidelį, vadinamą vardu. Toliau apypadoris, nors ir siauras asfaltuotas plentas, kurį supa Altiplano (Bolivijos plokščiakalnio) dykvietės – šešėliuotos rusvai žalsvos kalvos, bulvių laukai; akiratyje – viršūnių šukos su ledynais, vos įžiūrimos pro debesis. Reti sodžiai, senoviškų rudų bažnytėlių kupolai. Pasitaiko karvių, asilų, labai daug didelių šunų, bet kažkodėl visiškai nematyti lamų – Lotynų Amerikos padarų, giminingų kupranugariams ir atliekančių panašų vaidmenį.
       Antrasis Tibetas. Vėsu ir lynoja. Tivanaku – bene savotiškiausia ir mažiausiai išpopuliarinta senosios Amerikos kultūra, vyresnė už inkų, majų ir actekų. Tvirtinama, kad ji egzistavo du tūkstančius septynis šimtus metų ir pasiekė zenitą maždaug Merovingų ir Karolio Didžiojo laikais. Pas mus tie amžiai vadinami „tamsiaisiais“, apie Tivanaku žinoma nepalyginti mažiau. Mat su ispanų užkariautojais čia nebuvo susidurta – kultūra nuvyto prieš jiems atvykstant. Ji buvusi teokratiška, labai stabili; kaip visos tokios nesikeičiančios kultūros pirmiausia rūpinusis kalendoriumi ir žemdirbystės ciklais. Kaip tik jai turime būti dėkingi už bulves, kurių čionykščiai auginę tris šimtus rūšių. Kraugeriai jie nebuvę, aukoję saulės dievui augalus, tiesę kelius ir kanalus, kalbėję turbūt senąja aimarų kalba (dar ir dabar aimariškai šneka bent trys milijonai). Tivanaku miestas užėmęs šešių kvadratinių kilometrų plotą ir buvęs Pietų Amerikos Meka, atseit tolimų piligrimysčių centru. Jį skalavęs Titikakos ežeras, kuris nuo to meto nuslūgęs. Dabar jis už dvidešimties kilometrų – nuo kalvos akimirką matome tik siaurą vandens juostelę.
       Beviltiškai skurdžioje ir prišnerkštoje gyvenvietėje net du padorūs muziejai. Viename tiktai smiltainio ir andezito statulos – labai archajiškos, lėkštais veidais, ornamentuotais liemenimis, tokios, kokioms geriausiai tinka stabų vardas. Kai kuriose jų žmogaus bruožai persilieja į didžiulio katino ar jaguaro – sakytum, čionykščiai kentaurai. Kitame muziejuje visko po truputį: gali pamatyti, pavyzdžiui, deformuotų kaukolių, bet daugiausia keramikos. Svarbieji Tivanaku simboliai – puma, kondoras, žuvis ir gyvatė, jie daugmaž atitinka keturias stichijas, tai yra ugnį, orą, vandenį ir žemę. Pasitaiko dar varlių, aligatorių, net jūrų arkliukų, taip pat vandenyno (ne Titikakos!) krabų. Kitaip sakant, miesto įtaka siekė pajūrį: kaip tada būdavo įveikiama Atakama, bent man sunku įsivaizduoti. Daug ir geometrinių motyvų – kryžių (ne krikščioniškų, o nusižiūrėtų iš Pietų Kryžiaus žvaigždyno), spiralių, kažkokių magiškųjų kvadratų, o sykį užtinku gryniausius Gedimino stulpus.
       Kasinėjimų zona atsiskleidžia ne iš karto. Iš pradžių ji nieko gera nežada. Viską užgožia Akapanos piramidė, kuri šiandien yra paprasčiausia kalva: po žeme slepiasi tikras septynių pakopų Babelio bokštas, bet atidengta tik menka jo dalis. Mažai telikę ir iš šventyklos, kurioje embriono poza buvo laidojamos kilmingųjų mumijos. Indėnas gidas klausia mane, kaip lietuviškai: „How do you do?“ Paskui išrėkia „Kaip gyvuojate?“ pro ruporo pavidalo skylę akmens sienoje. Jau manau, kad viskas tuo ir baigsis, bet čia prieiname Kalasasaya šventyklą, ir man atima amą.
       Netikiu jokiomis „galios vietomis“, energijos centrais, čakromis, biosrovėmis ir panašiais šiandien madingais dalykais. Jei kuo tikiu, tai meno galia. O Tivanaku meno užmojis toks pat, kaip Mikėnų ar Romos. Titaniškos sienos sukomponuotos lyg ir primityviai, bet su absoliučiu dermės ir simetrijos pojūčiu. „Visų svarbiausia – sumanymo didybė“, – kaip sakydavo Josifas Brodskis. Ilgas, labai ilgas kelias sienų pakraščiu, paskui atsiveria požeminė šventykla – tiksliau, kvadratinė įduba, kurios mūrus puošia šimtas septyniasdešimt penki išraiškingi, kone romaniški veidai. Nieko gąsdinančio ir kanibališko kaip actekų kultūroje, nieko perdėtai painaus kaip majų, nieko slegiančio kaip inkų. Rausvai violetinė akmenų gama idealiai įsilieja į kraštovaizdį, bet su juo vis dėlto nesutampa: žmogaus palikta galinga ir drauge lengvutė, ne iš karto įžiūrima žymė. Centre stūkso keli vertikalūs akmenys, kurių nesinori vadinti fališkais simboliais, kaip juos visi vadina. Pro sienos plyšį įsibrovęs spindulys per solsticiją krisdavo ant garsių Saulės vartų – tiesa, šie, nors ir monumentalūs, mažesni, negu galėtum tikėtis, ir stovi nebe toje vietoje. Visa, kas ir turi būti pirmykštėje taikioje astronomų bei žemdirbių civilizacijoje.
       Grįžus į La Pasą, mus išlaipina prie Šventojo Pranciškaus aikštės senamiesčio centre. Taigi pasitaikė proga aplankyti Mercado de Hechiceria, Raganų turgų, kuris laikomas svarbiausia miesto įžymybe. Prekiaujama jame, tiesa, daugiausia audiniais, iš raganiškų daiktų krinta į akį tik išdžiovinti lamų embrionai – trimečio vaiko didumo, pajuodę ir baisoki. Yra dar buteliukų butelaičių su magiškais skystimais ir milteliais, bet tais daiktais irgi nelabai tikiu. Šventojo Pranciškaus bažnyčia po Santjago banalybių tiesiog atgaivina: tai tikras dūkstantis, gaudžiantis kolonijinis barokas su Tivanaku ornamentų priemaiša, nors aukso viduje mažiau negu Lotynų Amerikoje įprasta (gal ir ačiū Dievui). Nuošalyje dar Murillo aikštė – ne dailininko, o kažkokio tautinio didvyrio. Joje – kuklūs prezidento rūmai. Kaip tik čia buvo pakartas Villaroelis, kyšo jo biustas, riebus veidas trupučiuką primena Franco. Nužudytajam prezidentui reiškiama pagarba, maždaug kaip Allende'i, nors politiškai jis buvo diametrali Allende's priešingybė. Įrašas skelbia, jog „šis kapitonas nepaliko savo laivo per audrą“. Greta atversta akmeninė knyga, turbūt simbolizuojanti konstituciją ir su biustu neturinti nieko bendra. Ant jos ropščiasi mažutytė – gyva, ne akmeninė – mergytė, neiškenčiu to vaizdo nenufotografavęs.
       Viešbutin pareinu pėsčias iškilmingu prospektu, kuris, kaip visame ispaniškai kalbančiame pasaulyje, turi du vardus – Prado ir Alameda. Miestas, ką besakysi, su fantazija, psichedeliškas. Gyventojai bastosi slidžiais šaligatviais ir purvynais, neretai karnavališkai išsipuošę, su plunksnomis, beretėmis, o daugiausia – katiliukais. Paminklų manija lygiai tokia pat kaip Santjage, bet labai padeda statūs šlaitai, kuriais leidžiasi gatvės ir pats prospektas: sostinė linksmai ritasi žemyn, į chaoso sferą.

       I. 24
       Radęs turistinę agentūrą Raganų turguje, pasirūpinu kelione į Titikaką. Arba – Tikitaką, kaip sakydavo mūsų geografijos mokytojas, vengdamas... hm, kakofonijos. Kadangi jau rytoj planuoju išvykti iš Bolivijos, esama dviejų galimybių: su ekskursija į Saulės salą (kainuoja šešiasdešimt dolerių) ir be jos (kainuoja šešis). Renkuosi antrąją, ne dėl šykštumo, bet todėl, kad ji trunka ligi penktos vakaro, o pirmoji iki dešimtos ar vienuoliktos: ar verta tiek vargti? Saulės salos reputacija aiškiai išpūsta, su ja siejama inkų civilizacijos pradžia, bet tenykščiai paminklai neprilygsta Tivanaku, tad jei jau nori matyti, ką pajėgė ręsti inkai, reikia vykti į Peru.
       Taigi ankstyvą rytą vėl riedu per vertikalų La Paso miestą, stebėdamasis jo spalvingumu. Bolivijos sostinė tiek pat iškilusi virš jūros lygio kiek ir Lhasa, tačiau savo nuotaika primena veikiau Nepalą. Keistoka architektūra ir gigantiškas turgus: daržovės (ar ne tie patys trys šimtai rūšių bulvių?), pietietiški vaisiai ir gėlės, gėlės, gėlės. Šiaip jau vargas, bet ne toks triuškinantis, kaip, tarkime, Indijoje. Autobuse iš pradžių esu vienas, pamažu į jį prisirenka pora dešimčių turistų su kuprinėmis. Čia turistauti ne taip jau paprasta, ypač dėl didelio aukščio. Dažną tenka iš La Paso skubiai išvežti, nes mažas oro slėgis neįpratus gresia net gyvybei; bet daug keliaudamas jau esu patikrinęs, kad mano organizmas į tai nereaguoja. Per radiją kelintą kalbą rėžia naujas prezidentas: girdėti „lucha contra capitalismo“ ir „camarado Fidel“. Oi, geruoju tatai nesibaigs.
       Vėl nykus Altiplano, tik kelias jau kitas. Lietinga ir žvarbu. Ledynai prasideda vos ne už artimiausių kalviūkščių; turbūt tai optinė apgaulė, bet jų dvelkimas stingdo ne juokais. Tačiau maždaug po septyniasdešimties kilometrų viską nustelbia didysis ežeras. Jo pakrantėse gana vešli žaluma; vandenys pradžioje lyg ir pelkėti, užžėlę nendrynais, bet juo toliau, juo įspūdingesni – gilūs, pribarstyti pusapvalių salų bei salelių. Pirmykšte galybe ir laukiniais krantais Titikaka nenusileidžia Baikalui, nors čia kiek daugiau civilizacijos žymių – tarkime, baltų garlaiviukų ir jachtų (po Baikalą, bent sovietmečiu, plaukiojo vienas vienintelis gana apgailėtinas garlaivis). Įlankos, užutėkiai, kyšuliai, gaivus vandens kvapas, neįprasta skysčio masė, iškelta į keturių kilometrų aukštį, vienintelė tokia pasaulyje. Netrukus vanduo ima mus siausti iš visų pusių, nes važiuojame sąsmauka. Kaip tik nušvinta saulė, tai ežerui labai tinka.
       Vietovė, vardu Tiquina, pilna aptingusių stambokų šunų. Jos centrinėje aikštėje monumentas – kažkoks Eduardo Avarda, paauksuotas ir labai primenąs Taraskono Tartareną. Avarda pasižymėjo Bolivijos kare su Čile dėl Atakamos (Bolivija pralaimėjo, bet tiek jau to). Evo Moralesas rinkimų kampanijos metu žadėjo Atakamą atsiimti ir užtikrinti savo šaliai išėjimą į jūrą, kurio ji neteko prieš gerą šimtmetį. Arika bolivams – maždaug tas pat, kas mums Klaipėda. Kaip ją įsigyti be naujo karo, kurio laimėti kraštas tikrai neįstengtų, – šimts žino. Šiaip ar taip, Tartareno dvasia tebegyva. Keliamės per siaurutę vandens juostą – žmonės atskirai, autobusai atskirai. Persikėlus kažkodėl tikrinami dokumentai. Gal dėl to, kad netoli valstybinė siena, o gal policija gaudo narkotikų prekeivius (Bolivijoje policininkų pilnut pilna, nors bendras dėsnis sako, kad juo gausiau policininkų, juo daugiau korupcijos ir netvarkos). Beje, Moralesas ir dėl narkotikų turi nekasdieniškų idėjų – yra linkęs juos legalizuoti. Taip pat nori atkurti pagonybę, jo inauguracija vyko Tivanaku neva pagal inkų ritualą – apsisiautęs raudona tunika, jis aukojo vyną ir gėles žemės deivei. Na, mes šitaip irgi mokame.
       Tolimesnė kelionė iliustruoja žinomą revizionistų aforizmą: „Kelias – viskas, tikslas – niekas.“ Atsiduriame fantastiškoje saloje. Tundros kraštovaizdis, plikos apkerpėjusios uolos su įdubomis, sakytum, tūkstančiai tave stebinčių akylų veidų. Aiškiai pavojingas plentas nesibaigiančiais viražais sukasi virš bedugnių. Trisdešimt aštuonis kilometrus ligi Kopakabanos (ar Copacabana) miestelio įveikiame tik per pusantros valandos. Tai vienoje, tai kitoje pusėje iš didelio aukščio stulbinami ežero vaizdai. Labiausiai pritrenkia spalvų kontrastas: įlankos skaisčiai, net tamsiai mėlynos, toliau – be jokio perėjimo – plyti beveik baltas vanduo. Po visų šitų forte ir fortissimo kelionės pabaiga – Kopakabana, – tėra banalių banaliausia komercinė vietovė. Su didele, bet nevykusia bažnyčia, šimtais valčių, purvynais ir prekystaliais. Tiesa, bažnyčia garbinga, joje saugoma Bolivijos globėjos Indėnų Mergelės arba Juodosios Madonos statula. Einu prie ežero, bet kaip tik šioje vietoje į jį subėga miestelio srutos, taigi spalva ir dvokas atitinkami. Gyventojai iš paskutiniųjų bando prasimanyti pinigo – iš pradžių siūlo ekskursijas į Saulės salą, paskui begales kičo ir netikrų brangakmenių, pagaliau, ko gero, lašelytį autentiško folkloro. Visi jie – indėnai ir metisai, beje, geraširdžiai, be šleikštoko pataikavimo, kuris trečiajame pasaulyje toks dažnas; veikiau ramiai, ir kiek iš aukšto, pasitinka atvykėlius. Pamažu imi suvokti, kad visa tai iš nevilties. Apylinkės šlaitus skaido terasos, gal natūralūs akmens dariniai; menkučiuose ploteliuose kažkas auginama, greičiausiai koka. Pirmąkart Bolivijoje matau būrelį lamų. Vakar ragavau lamos kepsnį, skaniu jo nepavadinčiau.
       Artėjant prie La Paso, lietaus numazgotame danguje, debesynų properšoje nušvinta visa Ilimanio skiauterė, mandagiau pasakius, vainikas. Kalnas, kad ir ką sakysi, visu kilometru aukštesnis už Elbrusą ir Monblaną, vos dviem nusileidžiąs Everestui.

       I. 25–26
       Dvi apytuštės dienos. Pirmąją pažįstamu keliu, per Atakamą ir Ariką, grįžtu ligi Santjago, antrąją prastai jaučiuosi – neaišku, ar tai nuovargis po Bolivijos, ar tropinis negalavimas, ar tiesiog šėtoniška kaitra. Sausio pabaiga, trisdešimt septyni laipsniai. Būtų lyg ir natūralu, bet tvirtinama, kad nieko panašaus Santjage nebuvę penkiasdešimt metų – ir čia mat globalinis atšilimas.

       I. 27
       Išvyka prie Ramiojo vandenyno į Valparaisą, arba Valpo, kaip tas miestas čia dažniausiai vadinamas. Jo būta turtingiausio visoje Lotynų Amerikoje, bet tatai pasibaigė maždaug prieš šimtmetį, iškasus Panamos kanalą. Važiuojame miglotais slėniais, panašiais į Kalifornijos. Plentas irgi beveik amerikietiškas. Jo pakraščiuose avokadų, apelsinų, riešutmedžių plantacijos, obelų sodai, bet daugiausia vynuogynai: kaip tik čia gaminami tie cabernet ir merlot, kuriuos dažniausiai geriu Niū Heivene. Vynuogynų pakraščiais susodintos rožės, jos esančios geras vynuogių ligų indikatorius, nes pirmos apsergančios.
       Čilė garsėja savo paklaikusia geografija – išilgai, iš šiaurės į pietus, valstybė nutįsta daugiau kaip keturis tūkstančius kilometrų, o skersai, geriausiu atveju, du šimtus. Ligi Valparaiso gal šimtas. Miestas pasitinka vėsuma, lietučiu ir visai stilingomis europinėmis gatvėmis. Beveik Ispanija ar Italija, nors ir provincialiau. Centras pajūrio lomoje, aplinkui į kalvas kopia priemiesčiai: keturiasdešimt penkios kalvos, ir į jas įtaisyta penkiolika funikulierių. Kalvose architektūra dviejų rūšių: arba šaunūs, nors dažniausiai apšiurę mediniai rūmeliai (juose gyveno anglai Valpo klestėjimo laikais), arba gana spalvingos, bet prastesnės negu La Pase lūšnos. Vargas virsta į miestą nelyginant krioklys, kaip sakė Pablas Neruda.
       Taigi, Neruda. Niekada nemėgau to poeto, nors jo ankstyvosios nesocrealistinės eilės Lietuvoje daug kam patiko. Iš viso privengiu lotyniškos retorikos, o siurrealistinių įvaizdžių varstymas man po pusės puslapio darosi nuobodus. Šičia Neruda, šiaip ar taip, yra tautinis herojus. Josifas Brodskis vis užsimindavo, kad Pablo prisidėjo prie pasikėsinimo prieš Trockį (rodos, būdamas Čilės ambasadorius Meksikoje, slėpė pasikėsinimo dalyvius). Jo namais žavėdavosi rinktiniai SSRS rašytojai, kuriems būdavo leidžiama pasiekti Čilę. Nežinia, ar tais, kurie yra Valparaise, nes jis turėjo dar dvejus – Santjage ir pačius garsiausius Isla Negroje, šalia kurių ir palaidotas. Mirė nuo prostatos vėžio, nors gidė tvirtina: „Iš tikrųjų tai buvo mirtis nuo liūdesio, žuvus jo mylimam draugui Allende'i“. Atsimenu, Andrejus Sacharovas tada kreipėsi į Pinochetą, ragindamas poeto neliesti, ir diktatorius jo nesuėmė.
       Ta veikėjų formacija buvo tobulai amorali, gyveno „anapus gėrio ir blogio“, pagal Nietzsche's priesaką. Komunistas Neruda pačiame vargdienių kvartalo centre susirentė skandalingai prabangią pilį ir iš jos toliau agitavo prieš buržujus. Antra vertus, panašiai elgėsi ir Picasso, ir galybė kitų. Ar jiems atleidžiame, ar ne, priklauso nuo talento („time... pardons him for writing well“ – „laikas atleidžia gerai rašančiam“, anot Audeno), tik dėl Nerudos talento nesu tikras. Pilį aplankyti, žinoma, įdomu. Ji gal nėra labai didelė, bet keliaaukštė, paini, už kiekvieno posūkio pro stiklines sienas blyksi vandenyno ir uosto reginiai. Viskas „artistiška“ ir truputį ezoteriška, kupina atsitiktinių senienų – tai medinis karuselės arklys, tai anglų karalienės portretas, tai keraminė karvė, tai iškimštas, sparnus išskėtęs tropikų paukštis. Galybė senovinių žemėlapių ir laivų maketų. Tikrai gražūs koptiški paveikslėliai virš lovos pasakoja Sabos karalienės istoriją. Asmeninis baras irgi prikrautas nematytų neregėtų niekučių: čia Pablas gamindavo savo mėgstamą kokteilį, vadinamąjį „husarų mišinį“ – konjakas perpus su šampanu. Žinau ir nerekomenduoju, du stiklus ne kiekvienas ištveria. Beje, Neruda mėgo vaidinti kapitoną, bet bijojo vandens. Todėl sausumoje laikė didelę valtį, po kokteilio su bičiuliais į ją sulipdavo ir pradėdavo linguoti. „Bateau ivre“ („girtas laivas“), tikrąja to žodžio prasme.
       Visą Valparaisą UNESCO paskelbė kultūros paminklu, nelyginant Vilniaus senamiestį. Tiesa, toliau XIX amžiaus jis nesiekia, juo labiau, kad čia dažni žemės drebėjimai – paskutinis buvo bene 1985 metais. Vietomis reginį gadina dangoraižiai, bet jų, rodos, nebestatys. Reide plūduriuoja keli kariniai laivai, kuriuos laimina Šventojo Petro statula. Šiandien su laivynu atsisveikina prezidentas Ricardo Lagos, perduodąs savo pareigas poniai Bachelet, – tipiškas Lotynų Amerikos dėdulė siuvinėtu mundieriumi, matome jį limuzine. Detalė: Valparaisas vadinamas „švariausiuoju miestu iš purvinųjų“, ir tai šventa teisybė.
       Kiek į šiaurę – madingas kurortas Vinja del Maras, tarsi Palanga šalia Klaipėdos, tik abu miestai šičia visai suaugę. Kurorte jau nieko nėra, išskyrus stiklą, betoną ir prašmatnių butų kolonijas it Floridoje. Beje, prie aristokratiško casino šlaistosi būrelis čigonių. Nusileidžiu į pliažą – Ramiojo vandenyno banga perlieja mane ligi kelių. Į Santjagą važiuoju basas, džiovindamasis kojines ir batus.

       I. 28
       Šiandien vėl keliuosi apie penktą ryto, kad pelnyčiau antrąjį, o gal trečiąjį pagal svarbumą keliautojo vainiką – Velykų salą, Rapa Nui. Pirmasis tikriausiai yra Lhasa, dėl antrojo galima ginčytis. Po penkių valandų skridimo leidžiamės į vos įžiūrimą žemės sklypelį – labiausiai izoliuotą gaublio vietovę. Nuo čia iki Čilės – keturi tūkstančiai kilometrų, iki Taičio – maždaug tiek pat, visa kita – žymiai toliau. Arčiau nebent sala, kurioje gyveno Robinzonas, atseit anglų jūrininkas Aleksandras Selkirkas.
       Mataveri oro uostas yra vieninteliame salos miestelyje Hanga Roa. Miestelis tingus, neregėtai provinciškas, slogiai pakvipęs orchidėjomis, visas iš lengvų polineziškų barakų – toks ir mano viešbutis, šiaip jau padorus, su baseinu ir kitais patogumais. Einu dairytis interneto. Yra, bet brangus. Visi vardai čia skambūs, balsių ir priebalsių pusiausvyra ideali: Ara Roa Rakei, Te Pito Ote Henua – tarsi specialiai parinkta greitakalbėms. Kiek išlikusi ta kalba, kol kas sunku pasakyti, bet pusės gyventojų veidai vis dėlto polineziški, merginų esama grynai iš Gauguine'o.
       Be galybės interneto kavinių ir primityvių snūduriuojančių restoranėlių, randu bažnyčią – baltą, lyg iš popieriaus iškirptą baraką ant kalvos, papuoštą vietiniais motyvais. Šventųjų statulose, kaip Lietuvoje, norisi atpažinti pagoniškas įtakas: bent jau Velykų saloje tai visai nesunku padaryti. Esama net kažkokio paukščiažmogio, susmigusiais į liemenį septyniais katalikiškais kalavijais. Šalia bažnyčios palaidoti keturi krikščionybės skleidėjai – du vietiniai (viena jų – moteris) ir du baltieji, mokėję čionykštę kalbą. Viduje meldžiasi pora moterėlių spalvingais apdarais ir senukas. Įsiklausau: ne, maldos žodžiai ispaniški. Bet prie Madonos statulos altoriaus dešinėje įrašas:

       Bandau atspėti, ką tai reiškia, bet pasuoju.
       Netoliese du biustai, lyg paminklai dukart SSRS didvyriams kokiame Rusijos ar Ukrainos sodžiuje. Tai asmenys, 1888 metais nulėmę salos prijungimą prie Čilės: kapitonas Policarpo Toro, taigi čionykštis Pozdniakovas ar Dekanozovas, ir vadas Atamu Tekena, taigi čionykštis Paleckis ar Sniečkus. Abiejų vardais pavadintos gatvės, nors gatvių čia kaip ir nėra.
       Pasuku į vietos muziejų, bet jis labai toli ir, be to, uždarytas. Grįžtant dangus netikėtai aptemsta, drėgnas tropikų oras prisipildo vėsumos, ima nejaukiai giedoti gaidžiai. Bijau, kad kiaurai permirksiu – pasislėpti tarp palmių, bananų ir orchidėjų lyg ir nėra kur – bet vis dėlto pasiekiu viešbutį sausas, net spėju įsigyti bilietą į vakarinį koncertą.
       Tas koncertas arba šou, kitaip sakant Ballet Cultural Kari Kari, kainuoja dvidešimt dolerių. Beje, čia viskas nepigu – tiek pat kainuoja labai vidutiniški pietūs. Šou, kaip ir pietūs, tos sumos tikrai nevertas: standartinė maišalynė, truputis maorių šokių, truputis Havajų hulos, truputis pilvo šokio, turbūt daugiausia striptizo. Nebent būgnų partijos įdomesnės. Merginos, kaip sakiau, iš Gauguine'o, gražios, nors nebūtinai polinezietės; vyrai išsidažę veidus ritualinėmis juostomis ir nutaisę gąsdinančias grimasas. Sėdžiu greta pagyvenusios ponios iš Konektikuto, išvaizda tikros lietuvaitės. Taip ir pasirodo: jos seneliai buvo žemaičių sodiečiai. Grįžtu į viešbutį apie vidurnaktį, pėsčias, tamsiu keliu šalia šniokščiančio nematomo vandenyno, į kurį nuo uolų visai nesunku įvirsti. Mėnulio nėra, tik, anot Boriso Pasternako, „страшным, страшным креном к другим каким-нибудь неведомым вселенным повернут Млечный путь“.

       I. 29
       Viešbučio vonios kambaryje siena lipa driežas, bet mažulytis ir nebjaurus. Pusę dešimtos automobiliu atvyksta gidas, susišnekantis angliškai. Esu jo vienintelis klientas (prancūzų ir vokiečių didokos grupės susodinamos į autobusus, bet angliškai kalbančių viešbutyje tik vienas, ir tas pats lietuvis). Gidas polinezietis, vardu Hetė: taip vadinęsis mitologinis herojus, pirmojo salos valdovo karvedys, čionykštis Heraklis. Mano intuicija buvo teisinga: iš keturių tūkstančių Rapa Nui gyventojų polineziečių yra pusė, ir visi jie moka savo senąją kalbą, nors po baltųjų atvykimo vienu metu buvo likęs tik šimtas su trupučiu – juos tai deportuodavo į Peru kasyklas, tai grąžindavo iš tremties, o dauguma išmirė nuo raupų. Beje, praktiškai visi gyventojai susispietę Hanga Roa. Miestelis sulipęs iš dviejų: pietuose aplinkui vieną šventyklą, arba ahu, buvusi Mataveri gyvenvietė, šiaurėje, aplinkui kitą – Tahai. Katalikų misionieriai per patį vidurį tarp jų surentė bažnytėlę, dabar ten centras ir viešbučiai.
       Į pietus nuo čia nieko nėra iki Antarktidos, į šiaurę iki Kalifornijos, į vakarus – iki Australijos, į rytus – iki Valparaiso. Pamišusio geografo svajonė. Vardas Hanga Roa primena anglišką hunger (badą), ir tikrai šioje nuo visko atitrūkusioje vietovėje būdavo alkana. Turėta vištų, nesibjaurėta žiurkėmis, kiaulių atgabeno ir įveisė tiktai prancūzų jūrininkas La Pérouse'as, antrasis pagal garsumą Ramiojo vandenyno tyrinėtojas po Cooko. Vakar restorano meniu radau ištisą apybraižą apie kanibalizmą, tikriausiai tai vienintelis toks meniu pasaulyje. Skaniausia žmogienos dalimi laikyti rankų ir kojų pirštai. Čionykščiai stabai, matyt, buvo ne pačių smagiausių aukojimų ir puotų liudytojai. Tiesa, tai tolima praeitis, ir gal net pagražinta. Visi gyventojai dabar esą karšti katalikai: verta aplankyti sekmadienio rytines mišias polineziečių kalba, nors į jas, deja, jau pavėlavau.
       Anot Hetės, pirmieji žmonės į salą atplaukę apie 400-uosius po Kristaus (dauguma knygų jų atsikėlimą nukelia penkiais šimtais metų vėliau). Paskui, ne visai aišku, kada, buvusi antroji banga, o prieš pat europiečių pasirodymą, septynioliktame amžiuje, revoliucija (vienalaikė su anglų!). Ji atsitiko pirmiausia dėl ekologijos: pranyko palmės, nes buvo iškirstos laužams, žvejų laiveliams, bet daugiausia ritualiniams reikalams – kaip tik iš jų žievės buvo gaminamos virvės stabams pastatyti (ant gulsčių kamienų stabai buvo ritinami iš vietos į vietą). Statulas saliečiai rentė nuo dvylikto amžiaus, tuo pačiu metu, kai vyko didžiųjų katedrų statyba Europoje. Juo blogiau darėsi saloje, juo daugiau jų atsirasdavo, idant būtų permaldauti pykstantys protėviai ar dievai. Laimėję revoliucionieriai pirmiausia išvartė statulas, paskui griebėsi žmogėdrystės. Ką gi, gana pažįstamas reginys. Turbūt visi yra girdėję Thoro Heyerdahlo teoriją – kad salos gyventojai atvyko ne iš Polinezijos, bet iš Pietų Amerikos (o į ten – iš Skandinavijos). Atrodo, jog tai nesąmonė, bet ji labai padidino susidomėjimą sala. Tiesa, ir dabar turistai dar nelabai gadina Rapa Nui. Lėktuvų esą ne daugiau kaip trys per savaitę. Tame, kuriuo atskridau, buvo gal du šimtai penkiasdešimt keleivių, bet iš jų bent pusšimtis vietinių (pats Hetė devynis mėnesius per metus gyvena Santjage). Atvykėliai pabūna kelias dienas, kaip aš, ir vėl išskrenda: ilgai čia užtrukti lyg ir nėra ko – nei prašmatnių viešbučių, nei diskotekų, be to, brangymetis.
       Pradedame nuo muziejaus, kurį vakar radau užrakintą. Jame tik viena salė, jos svarbiausieji eksponatai – rongorongo lentelės, gal autentiškos, bet veikiau ne. Salos gyventojai turėjo savo raštą, kuris iki šiol atrodo mįslingas – kartais manoma, kad tai net ne raštas, o tik ornamentai ritualiniams tekstams įsiminti. Aišku, ir čia sukurta visokių teorijų, kai kas gretino Rapa Nui ženklus su neįskaitomais Mohenjodaro hieroglifais, vartotais Indijoje prieš arijų įsiveržimą. Medinių rongorongo lentelių esu matęs ir kitur, net Petrapilio etnografijos muziejuje. Petrapiliečiai mėgsta pasakoti, kad ten jas beveik įskaitė vienas genialus vidurinės mokyklos mokinys, tačiau buvo išsiųstas į frontą ir žuvo, nusinešdamas paslaptį su savimi. Dabar raštą lyg ir bus iššifravęs Stevenas Fischeris iš Naujosios Zelandijos, bet kas žino... Verta atsiminti tiek, kad lentelės ir stabai – ne to paties laiko dalykai. Matyt, nugriovus stabus visas saliečių talentas nukrypo į raštą, kuris suklestėjo atvykus baltiesiems – deja, misionieriai nelabai skubėjo studijuoti pagoniškų prasimanymų, ir dvidešimto amžiaus pradžioje jie buvo užmiršti.
       Be lentelių, muziejuje esama stabų, ir akmeninių, ir medinių. Akmuo, iš kurio gamintos šventosios statulos arba moai – vulkaniškas, juosvas, labai minkštas ir trapus. Stabą parioglinus, jam būdavo įstatomos koralinės akys – per ilgą laiką visos buvo kažkieno nusavintos, nes ir čia vyko „spalvotųjų metalų medžioklė“. Rasta tik viena akis, ji muziejuje ir puikuojasi.
       Tikrus daiktus saloje, deja, sunku atskirti nuo imitacinio kičo, kurio joje pilnut pilna. Turistai neretai mato vienintelę Tahai stabų terasą, esančią greta muziejaus, į miestelio pusę. Tai veikiau simuliakras. Bet, garbės žodis, įspūdingas. Ko jau ko, o monumentalumo ir galybės tam akmens amžiaus menui nestigo. Į eilę sustatyti moai šimtmečių aplamdyti, nelyginant Gizos sfinksas; vienas, stūksąs nuošalyje, smeigia į visatą nereges koralines – imituotas – akis. Čia būta žvejų uosto ir kaimelio: likę akmeniniai diduomenės pastatai ir, jeigu teisingai supratau Hetę, tokios pat tvirtos kaip ir jie užtvaros vištoms. Paprastų piliečių namai buvę tik palapinės ant valties formos pamato. Tie akmeniniai valties pavidalo pamatai pasitaiko ir Gotlande, taigi tarytum remia beprotišką Heyerdahlo teoriją, kad čionykštės kultūros šaknys – Skandinavijoje. Kažkokie mūsiški atrodo ir žalsvi laukai, nusėti juozganais akmenimis, ir baltutėlė baltiška mūša. Danguje tokie pat kaip pas mus statmeni kūginiai debesys, retkarčiais prapliumpantys lietumi. Nuo kalvos matyti vaivorykštė, bet ji žiba ne viršuje, o po kojomis. Lavos plotais vingiuoja raudoni keliai, daug kur užtvenkti beveik nepravažiuojamų balų.
       Toliau, Vinapu užutėkyje, šventovės liekanos, vėl kažkuo patvirtinančios Heyerdahlo idėjas – sienų akmenys nugludinti ir pritaikyti vienas prie kito lygiai taip pat kaip inkų statiniuose. Pavažiavus šviesiu pietiniu pajūriu – vietovė, kur neva palaidotas pirmasis salos karalius: guli parversti moai ir ganosi keli perkarę arkliukai. Sala anaiptol nėra dykuma, bet vis dėlto primena tundrą, ar, tiksliau, stepę, plūduriuojančią tuščiame okeane ir pridengtą vaiskaus oro gaubtu. Kylame į Rano Kau, vieną iš trijų užgesusių čionykščių ugnikalnių. Jo krateryje, labai giliai, siūruoja nendrių kilimas ir veriasi vandens akutės (dugno niekas niekada nėra pasiekęs, nors turbūt nelabai ir bandė). Ant briaunos – gyvenvietės liekanos. Nuo bemaž vertikalaus šlaito jos žvelgia į tris mažutes saleles vandenyne. Uolose – paukščiažmogių reljefai. Po septyniolikto amžiaus revoliucijos čia įsivyravo keista religinė sistema, kuri išsilaikė net iki devyniolikto amžiaus pabaigos. Vyrai kartą per metus lenktyniaudavo, kas nuplauks ligi tolimiausios iš trijų salelių, ras ten paukščio kiaušinį ir pirmasis su juo įkops į Rano Kau šlaitą. Žūdavo gana daug – dėl šlaito statumos, nuo ryklių, tačiau daugiausia nuo konkurentų. Laimėtojas tapdavo tabu – turėdavo nusiskusti visus kūno plaukus, metus nesiprausti ir penkis mėnesius iš dvylikos neliesti moters; matyti jį galėdavo tik žyniai, kuriems jis, beje, pranešdavo, ką iš salos gyventojų reikėtų paaukoti dievams ir iškepti. Numatytos aukos ne visada pasiduodavo, kartais drauge su savaisiais šalininkais pradėdavo karą. Klausiu, ar po metų laimėtoją, įgijusį mistinių galių, irgi užmušdavo ir suvalgydavo – senameldžių ritualai, skirti šventajai gamtai atsinaujinti, dažniausiai baigiasi šitaip, tą nustatė dar seras Jamesas Frazeris. Ne, laimėtojas užleisdavo vietą naujam, o pats vėl virsdavo paprastu piliečiu, tik ypatingai gerbiamu, ir susilaukdavo iškilmingų laidotuvių. Buvo čia dar vaidilučių – net rodoma vieta, kur žyniai tikrindavo jų mergystę. Ar nusidėjusias nustumdavo nuo šlaito, nebesiaiškinu.
       Paskutinė šios dienos vieta – Ahu Akivi, paaukštinta aikštelė su septyniais stabais, išsiskiriančiais tuo, kad jie – ne pakrantėje ir žvelgia ne į sausumą kaip visi kiti, bet į vandenyną. Spėjama, jog tai – kalendorinės dievybės, o gal septynių pirmųjų į Rapa Nui atplaukusių polineziečių atvaizdai, gal ir viena, ir kita.
       Devintą vakaro žingsniuoju iš Hanga Roa į Tahai labai reklamuojamo saulėlydžio pasižiūrėti. Kelias ilgas ir vienodas. Saulė leidžiasi į debesis, bet juodi stabų siluetai suteikia scenai šį tą iš Čiurlionio, gal veikiau iš Boecklino. Dar romantiškiau tai, kad pakrante jodinėja kažkoks kaubojus, o jį vaikosi gauja didžiulių, aiškiai nepavojingų šunų.

       I. 30
       Antroji ekskursija po dar įspūdingesnes salos vietas. Šį kartą važiuoja ne tik Hetė, bet ir turistė iš Santjago – Barbara, neišvaizdi ir kukli mergužėlė. Pirmoji vietovė – Puna Pau, kurios vakar nepasiekėme, nes kelią buvo užtvenkusi kilometrinė bala. Dabar ji kiek pradžiūvo, taigi persižegnoję pūškuojame ir vargais negalais su visa mašina išsiiriame į krantą. Šičia gaminti stabų galvos apdangalai iš rausvo akmens. Iš tikrųjų Puna Pau – tik tapybiškas akmeninis chaosas. Greta ant kalnelio, beje, trys kryžiai, o pakelėmis pasitaiko beveik lietuviško stiliaus koplytėlių: katalikiška civilizacija daugmaž vienoda bet kuriame žemės rutulio taške.
       Bet, Viešpatie, kaip čia vis dėlto tuščia ir vieniša! Lavos laukai be jokio žmogaus pėdsako, Dievo užmiršta ir netgi atstumta erdvė. Laukiniai kultai joje dera daug labiau už katalikybę. Kaip tik privažiuojame Tongariki – visų didžiausiąjį ahu, tikrą pagonių katedrą. Užmoju ji gali lenktyniauti su Reimsu ar Kiolnu, energijos ir didybės irgi nė kiek ne mažiau, nors, pažvelgus į penkiolika negrabių juodų figūrų, kariškai išrikiuotų ant aukštos aikštelės, kūnas pagaugais eina. Kiekvienos figūros aukštis – mažiausiai dešimt metrų. Aplinkui titaniškas amfiteatras, jame būta pirmykščio kaimo. Toliau laukuose švyluoja išdžiūvę dagiai. Ahu Akivi ar Tahai dar galima išsitiesti tarp smilgų ir pasijusti namie; na bet čia – tikra demonų buveinė.
       Madingas filosofas Alphonso Lingis sieja Rapa Nui figūras su mantromis, nušvitimu ir panašiais dalykais. Visam šitam New Age dvasingumui esu kurčias – manau, kad ir pridera būti kurčiam, nes tai naujas pavojingas žmonijos gundymas po nacizmo ir komunizmo. Rapa Nui turbūt teikia kitonišką pamoką. Keli ar keliolika tūkstančių žmonių daug šimtmečių buvo visiškai vieni pasaulyje – gal neaiškiai atsiminė, kad esama kitų šalių, bet tikrai juto, kad nieko kito, išskyrus juos ir jų žemės lopinėlį, nėra. Ir gebėjo sukurti galingą, nors ne itin jaukią civilizaciją. Atgamino visą žmogaus galimybių skalę, nuo grandioziško meno iki žmogėdrystės. Vėliau irgi parodė neeilinio atsparumo: po deportacijų ir epidemijų atgimė ir anaiptol neatrodo nykstantys. Nori nenori, man jie sužadina keistą pasididžiavimą – tiksliau sakant, beveik religinį nusistebėjimą žmonija.
       Tiesa, Tongariki šventykla restauruota, ir palyginti neseniai. Kelis šimtus metų visi moai gulėjo ant žemės, sudaužyti per aną garsią revoliuciją, kuri dar vadinama „ilgaausių“ ir „trumpaausių“ karu (detales reikės pasitikslinti Heyerdahlo knygoje). Hetė bando aiškinti salos istorijos subtilybes, nors jo anglų kalba ne per geriausia. Be dviejų migracijų (antroji banga pavergė pirmąją?), reikią atsižvelgti į tris socialines grupes: prie jūros gyvenę žvejai, jie buvę turtingi, toliau skurdesnieji žemdirbiai, o salos centre – vargingiausieji miško žmonės. Dirvos etniniams ir klasiniams konfliktams buvę ne mažiau kaip Europoje.
       Nesunaikinti, bet ir nebaigti moai išliko tik Rano Raraku. Tai beveik statmena uola rytiniame salos pakraštyje: anapus tos uolos – krateris, užlietas vandens, kaip ir Rano Kau, tik nendrių mažiau. Papėdėje dešimtys, gal šimtai gigantiškų akmeninių galvų nusklembtais pakaušiais, išraiškingais antakiais ir nosimis. Galvos, sakytum, auga iš žemės. Yra ir gulsčių figūrų, viena jų – visai lyg besiilsintis Budha, nors tai, be abejo, sutapimas. Didžiausios figūros ilgis – dvidešimt vienas metras, svoris – trys šimtai tonų, bet pastarąjį skaičių galima nustatyti tik apytikriai. Be budistinių analogijų, lenda į smegenis paralelės su ką tik matytu Tivanaku. Panašumų yra, jie suviliojo ir Heyerdahlą. Bet, nepaisant vienovės archetipiniu lygmeniu, skirtingumų vis dėlto daugiau. Skiriasi, sakyčiau, emocinis tonas – ten civilizacija ramesnė, čia niūresnė, labiau linkusi į kraštutinumus. Tivanaku dievybių veidai lėkšti, o liemenys ornamentuoti; šičia labai pabrėžta veido architektūra, ornamentai, jeigu tokių esama – visada atsitiktinis, vėlesnio laiko darinys (mėgstamas motyvas – europiečių laivai). Dirstelėjame į keistą statulą, vaizduojančią tarsi gimdyvę, tarsi sėdintį dainių, paskui pro akmeninių veidų labirintą užkopiame ligi kraterio. Jo vidiniame šlaite irgi pilna stabų, juodi siluetai atsimuša nuo šviesios žolės. Kraterio žemė trečios spalvos, oranžinė. Čia vyksta festivaliai, senųjų ritualų aidas: per lenktynes reikia du kartus apibėgti centrinį tvenkinį, paskui jį perplaukti, pagaliau įveikti nendrių laivu.
       Po to jau antiklimaksas. Šiaurinėje salos pakrantėje Hetė rodo apvalų akmenį, kuris, kaip ir pati sala, vadinamas Pasaulio Bamba – tačiau nugludintas europietišku tikslumu ir, matyt, atgabentas jūreivių. Ryški La Pérouse užutėkio žydruma. Pagaliau Anakenos paplūdimys, banalus kaip visi subtropikų ir tropikų pliažai, su palmėmis, atvežtomis iš Taičio. Čia jis vienintelis toks: ačiū Dievui, nes jei jų būtų daug, visur stovėtų penkių žvaigždučių viešbučiai ir casino. Tačiau net Anakenoje jų nėra. Ką gi, išsimaudau.
       Grįžtame giraite, Rapa Nui ji tik viena ir neseniai pasodinta. Plačiau išsišneku su Hete. Jis – architektūros studentas, matęs šiek tiek pasaulio, gerbiąs Fellinį, skaitęs „Brolius Karamazovus“ ir „Šimtą metų vienatvės“ („Mūsų saloje tokių istorijų irgi pilna“). Sutemos, danguje debesys nelyginant balti drambliai.

       I. 31
       Pakeliui į Santjagą skaitau knygą apie Gombrowiczių Argentinoje. Netrukus pateksiu į Buenos Aires, taigi pasinersiu į jo „Dienoraščio“ kontekstą. Miłoszui sekėsi nepalyginti geriau: Gombrowiczius pačioje karo pradžioje įstrigo anapus Atlanto, pietiniame pusrutulyje, iš kur Europa ir JAV tais laikais buvo neapsakomai toli, o emigracinė veikla ir spauda praktiškai neegzistavo. Ištisus dešimtmečius jis lindėjo „gyvenimo dugne“ – rodos, tekdavo verstis net elgetyste ir homoseksualine prostitucija, o geriausiu atveju, parazituoti turtingesniųjų lenkų ir nelenkų šeimose. Vėliau „Laisvosios Europos radijas“ jam siuntė šimtą dolerių per mėnesį (tai atitiktų dabartinius penkis ar septynis šimtus, bet pabandyk Vakaruose iš tokios sumos pragyventi!). Atsirado beviltiška tarnyba lenkiškame bankelyje, išlaikomame komunistinio režimo. Literatūrinė aplinka buvo maždaug tokie autoriai kaip mūsiškis Algirdas Gustaitis, parašęs įžymų veikalą „Tikroji Lietuva“ Los Anželo lietuviams bei dar įžymesnę knygelę „Algis Trakys ir taksiukas Šleivys“ jų vaikams. Be to, visi aplinkiniai Gombrowiczių – kaip, beje, ir Miłoszą Prancūzijoje – įtarinėjo esant slaptą komunistą ir rašinėjo įskundimus, kur reikia. Vėl pažįstami reginiai, to paties prisižiūrėta ir lietuvių emigracijoje.

       II. 1
       Vykstu Santjago autobusų stotin pirkti bilieto į Argentiną (planuoju nakvoti Mendozos mieste, dar prie Andų gūbrio, o iš ten skersai pampą prisikasti ligi Buenos Airių). Še tau: rytojaus ankstyvajam autobusui bilietų nebėra (čia nesama papročio tokiu atveju parūpinti papildomos mašinos), išvyksiu tik ketvirtą popiet. Gal buvo galima rūpintis bilietu per turistinę agentūrą, bet nelabai žinau, kaip tai Čilėje daroma – agentūrų nematyti, taigi nepadariau. Mendozoje būsiu vidurnaktį. Kas toliau, irgi neaišku. Bet mėgstu tokias situacijas, taigi bastausi po miestą, kiek apsiperku kelionei, sėdžiu elegantiškose ir, beje, pašėlusiai brangiose kavinėse. Pinigai tirpte tirpsta.
       Universiteto knygynėlyje, visai greta Domeikos biusto, randu pasaulio lyrikos antologiją, verstą Čilės poetų. Yra Brodskis (taip pat Blokas, Pasternakas ir Jeseninas), bet nė vieno lenko ir, žinoma, nė vieno lietuvio. Šiaip lentynose daugiausia du autoriai – Isabella Allende ir garsus komunistas Volodia Teitelboimas.

       II. 2
       Autobusą palydi mojuojanti minia, kaip tolimos distancijos traukinį ar išplaukiantį laivą. Vargingi Santjago priemiesčiai – maždaug Lotynų Amerikos Kišiniovas: lūšnos tarp akacijų, dulkėti takai ir labai mizeriški daugiabučiai. Išsikasame į greitkelį smagiu pavadinimu „autopista“. Jis netrukus siaurėja. Nepastebimai prasideda tarpeklis, dugnu vingiuoja gana galinga upė, eukaliptus keičia kaktusai ir, jei neklystu, araukarijos, tarp uolotų šlaitų įsiterpia tuneliai, vietomis elektrinės. Kelias pavojingas, esama kryžių tose vietose, kur kažkas nudardėjo nuo skardžio. Visai šalia plento – apleistas, akmenimis užbarstytas geležinkelis. Kriokliai ir kriokliukai. Bet šiaip jau Andai nuvilia: visai nematyti sniego, netgi tada, kai zigzagais imame kilti pasienio perėjos link. Reti jo lopinėliai atsiranda tik tarp žvirgždo ir sausų peleninių plokštumų. Ties perėja raudonos skardos statiniai ir cobertizos, atseit ilgi stogai, saugą nuo lavinų. Aukštis – trys kilometrai du šimtai metrų. Visai arti Akonkagva, bet nesu tikras, ar ją įžiūriu – negi tai ana kukloka balkšva ketera? Tiesa, viską persmelkia jos vėsuma, ir beveik viskas apylinkėje savinasi jos vardą.
       Po perėjos ir pasienio punkto leidžiamės į šešėlį, saulėlydžio atšvaitai ilgokai ir liūdnokai limpa prie viršūnių. Šlaitų spalva iš peleninės virsta ruda. Beveik androginiškai dailus patarnautojas dalija keleiviams šiokią tokią vakarienę. Kelias tiesus, bet vis dar nejaukus, matau cemeterio andinisto – andinistais vadinami čionykščiai alpinistai, nemažai jų žuvę ir šičia sulaidota. Štai ir didžioji Argentinos lyguma – Andų ruožas vis dėlto labai siauras. Tamsoje pasiekiame Mendozą.
       Kelias truko šešias valandas su puse.

       II. 3
       Mendoza lyg ir „virš programos“, yra proga susivokti, kaip atrodo Argentinos provincija. Lašas į lašą smetoniškas Kaunas. Šachmatinis gatvių tinklas, vietomis kvadratinės aikštės it mūsų Vienybės ar Nepriklausomybės (svarbiausioji taip ir vadinasi – Plaza Independencia), na ir architektūra tokio pat masto ir stiliaus: tai neoklasicistinė kaip Lietuvos bankas, tai konstruktyvistinė arba art deco kaip Karo Muziejus. Miestas priekalnėse, nors viršūnių pro debesis nematyti. Gatvės vadinasi prezidentų vardais – Mitre, Sarmiento. Apie šias dvi figūras esu girdėjęs, nes ankstyvoje jaunystėje „Vaga“ – tuomet dar ne „Vaga“ – buvo man užsakiusi Sarmiento biografiją kažkokiam UNESCO minimam jubiliejui. Rašiau atsidėjęs, bet visas projektas sužlugo.
       Vyno ir gaučų miestas. Bet kuriame restorane ištisos vyno butelių sienos – stiklinėmis jo niekas netgi neparduoda, tik buteliais. Gaučai – vietiniai kaubojai, apie kuriuos skaitydavau prieškariniuose sudriskusiuose nuotykių romanuose – seniai virtę gryniausia komercija, parduotuvės pilnos jų balnų, pakinktų, skrybėlių, diržų ir liemenių. Reklamuojamos bodegos – vyno ūkiai. Garsiausioji yra Bodega la Rural. Sėdus į taksi paaiškėja, kad ligi jos penkiolika kilometrų, ji netgi kitame mieste – Maipú, o ne Mendozoje. Bet pernelyg nesigailiu. Įdegusi mergužėlė, vardu Leticija, aprodo plantacijas ir rausvus senovinius pastatus, prigrūstus kolonijinių vynmaišių, amforų, gigantiškų statinių, paskui ir modernių metalinių vonių bei cilindrų, kuriuose vynuogės pavirsta visai įmanomu gėrimėliu. Argentina – penktoji pagal gamybos mastą vyndarė pasaulyje. Degustacijos salėje Leticija parūpina šio bei to raudono ir balto, gerokai trenkiančio į galvą. Grįžęs į Mendozą, iš to įsibėgėjimo pribaigiu dar butelį mallec, nes mažiau, kaip žinoma, neparduodama. Visa tai globoja čionykštė Madona, Virgen de la Carrodilla.
       Išvykstu aštuntą vakaro. Autobusų stotis grandioziška tarsi Tivanaku ir veikia kaip laikrodis: kas penkiolika minučių į Buenos Aires išvyksta dviaukščiai milžinai, viduje nė kiek ne blogesni už lėktuvus. Kelias truks trylika valandų. Parūpinama vakarienė ir surengiamas mažas žaidimėlis, kurį laimėjusi mergina gauna vyno butelį dovanų.

       II. 4
       Pampoje nieko nematau, išskyrus retų gyvenviečių žiburius ir vieną kitą medį. Buenos Airės irgi lygumoje. Didelis – Europoje tokio masto nelabai rasi – ir nuobodus miestas, bent jau šalia Retiro stoties, kur ponas Witoldas Gombrowiczius kadaise ieškojo įtartinų nuotykių. Apsigyvenu centre, netoli prekybinės pėsčiųjų gatvės. Toje Floridos vardu pavadintoje gatvėje įprastinis spektaklis turistams, kuris pagyvėja į vakarą: klounai, gitaristai, statulas vaizduojantys aktoriai, du maži, skrybėlėti, akordeonus virkdantys berniukai. Neišvengiama klasikinio tango porelė. Tango, žinoma, reikia žiūrėti ne čia, o San Telmo kvartalo kavinėse. Man tai visada atrodė lengviausias pasaulyje šokis – vienintelis, kurį šiaip taip sugebu atlikti – bet Buenos Airėse jo žingsniai painesni, kupini nepaprastai šalto seksualumo: dama nedviprasmiškai užkelia sulenktą koją ant džentelmeno klubų, prakiša tarp jo kojų, ir abiejų veido išraiška tokia, tarsi jie loštų pokerį. Abu šoka tarytum solo. Jokios dinamikos ir ekstazės, kuo garsėja kiti Lotynų Amerikos šokiai, atsiradę afrikiečių bei mulatų kvartaluose: Buenos Airėse juodaodžių – taip pat, beje, ir indėnų – niekada nebuvo ir nėra, čia viskas turi būti santūru ir europietiškai stilinga, net bordeliuose. Iš tų bordelių tango prasimušė į padorias scenas ir balius, pasiekė senąjį žemyną, pagaliau sales mūsų andainykštėse mokyklose bei rajonų kultūros namuose – tik jau labai, labai suprimityvintas ir sumenkęs.
       Šiaip jau nuotaika Floridos gatvėje vidutiniška, nestinga elgetų ir gulinčių žmogystų, klaidžioja luoši žilagalviai, prisimeną Evitos ar bent Falklando karo laikus. Savo paslaugas siūlo pinigų keitėjai. Senukas pardavinėja kvarkiančius burbulus, kažkas bruka parodijinį trijų pesų banknotą su Che Guevaros atvaizdu, bet labiausiai krinta į akis žemėlapiai – Italijos, Ispanijos, Europos, pačios Argentinos. Jokiame pasaulio mieste jų tiek nemačiau.
       Knygyne randu Gombrowicziaus „Dienoraštį“ ispaniškai – nota bene, greta Gorkio „Motinos“. Įvade pasakojama apie autoriaus extrema pobreza (visišką skurdą), toliau jis prilyginamas Joyce'ui ir Kafkai. Kertančioje Floridą Tucumáno gatvėje turėtų būti lenkiškas bankelis, kuriame jis tarnavo, tiksliau – to bankelio pastatas. Numeris 642. Po šimts pypkių! Yra 632, greta jo 644, o 642 prasmego į nebūtį. Arba mano turimas adresas klaidingas, arba čia viskas perstatyta, nes jokio panašaus namo – jis buvo palyginti elegantiškas, su sodeliu – nesimato. Ką gi, gana tipiška Gombrowicziaus situacija. Už keliolikos gatvių vis dėlto yra statinys su jo memorialine lenta – Venezuela 615. Netoli centro, bet neabejojama pobreza – beviltiškai pilkas apšepęs triaukštis, kur rašytojas nuomojosi vieną kambarį didokame bute, regėdamas iš lango duobėtą šaligatvį ir tuščius užkaborius su kriminaliniu prieskoniu. Buvęs lenkų klubas ir Gombrowicziaus mėgstamas restoranas Querandi, kur kaip tik vyksta tango šou, truputį elegantiškesni.
       Spėju šiek tiek pasižvalgyti ir po oficialias Buenos Aires. Miestas aiškiai turėjo vieną, bet aistringą svajonę – „perspjauti“ Paryžių. Architektūra beveik tokia pat, tik jeigu Paryžiuje namai penkių šešių aukštų, tai čia vienuolikos dvylikos. Esama plačiausios pasaulyje gatvės su neregėtu negirdėtu obelisku, esama ilgiausios, nors iš pažiūros apykuklės – Rivadavia. Bet Argentina jau seniai nebe pasaulio magistralinėje linijoje, ir visa tai tėra buvusios didybės likučiai. Čia būta socialinių konvulsijų, apie kurias ne per daugiausia žinome. Prieinu Kongreso rūmus, neką prastesnius kaip Vašingtone, fontane priešais juos maudosi vaikigaliai. Kitame ilgos gatvės gale – Plaza de Mayo, kur dar neseniai demonstruodavo dešiniosios chuntos nužudytų kairuolių motinos, bet jau nedemonstruoja. Chuntos laikais nuotaika šalyje buvo maždaug kaip Pinocheto Čilėje, tik Argentina prie tokių dalykų labiau pripratusi. Nepatinkantys valdžiai asmenys, komunistai ir nekomunistai, pradingdavo be žinios; mėgstamiausias būdas jų atsikratyti – įsodinti į lėktuvą ir išmesti į Atlanto vandenyną. Dabartinis prezidentas panaikino amnestiją, kuri buvo pritaikyta chuntos šalininkams, ir vėl pradėjo jų „liustracijos“ procesą; dešinieji su tuo, žinoma, nesutinka, priešingai, reikalauja, kad būtų „išliustruoti“ kairieji, kurie irgi nužudė ne vieną policininką ir kariškį. Sąskaitų suvedinėjimai nesibaigs, kol kas nors nesiryš pabrėžti brūkšnio po epocha, kurioje pridarė bėdų abi pusės: ją reikia atsiminti su visomis detalėmis, bet gromuliuoti kaltes ir kerštauti, atrodo, beprasmiška.
       Prezidento rūmai Plaza de Mayo pakraštyje vadinasi Casa Rosada. Dar devyniolikto amžiaus viduryje Sarmiento parinko jiems rausvą spalvą – tam, kad jie skirtųsi nuo Baltųjų Rūmų Vašingtone. Kita legenda sako, kad tai buvęs kompromisas tarp „baltųjų“ ir „raudonųjų“ partijų, trečioji – kad rausvumą lemianti bulių kraujo priemaiša kalkėse. Rūmai, beje, primena carinę gubernatūrą – daugiau negu mūsiškiai rūmai Daukanto aikštėje, nors gubernatūrai buvo statyti kaip tik jie, o ne Casa Rosada.
       Diena kaitri ir drėgna – savo pavadinimo Buenos Airės („geras oras“) nepateisina.

 
(Bus daugiau)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt