|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
LAIMANTAS JONUŠYS
Valkataujantis
sovietmečio inteligentas
Jurgio Kunčino prozoje
Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas
rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo
tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai,
brūkštelėti nematant perspektyvos viešai paskelbti. Kai atsivėrė galimybė viešai
kalbėti apie ankstesnį laikotarpį, tai labai produktyviai darė ir Jurgis Kunčinas
jo kūryboje ypač ryški anų laikų inteligento valkatystės tema. Čia daugiausia
remsiuosi trimis romanais Glisono kilpa, Tūla, Bilė ir kiti.
Tūloje valkatos gyvensena apibūdinama labai vaizdžiai:
Privalai rūpintis kiekviena
niekinga smulkmena, nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdyti
paprašyti padėvėtų batų ar sausų kojinių. Ir dar: turi
absoliučiai nebekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir į savo menkumą,
niekingumą. Į savo bjaurų pavydą sotiesiems ir tūžmastį.
<
> valkatiški bruožai išryškėja žmoguje ne iškart: dar ilgai gėda savo skurdo, alkio ir troškulio, nesmagu, kai nulydi
žvilgsniais gatvėje. Ypač jei esi matęs geresnių laikų, nors kaip tik nuo jų pabėgai į gatvę, miglą, benamystę. Ilgainiui visa tai
atbunka, nusitrina, gyventi po dangum pasidaro kur kas
lengviau. <
> Turi susilieti su gatve, rūku, paturgės kiosku ir šaligatvio
plyta, su garu, dūmais, derva, keiksmažodžiais ir sausu
dulkių sūkuriu virš priemiesčio dykynės
J. Kunčino vaizduojamas personažas nėra
visiškas valkata jis dar visada išlaiko trūkinėjančius, bet iki galo
nenutrūkstančius saitus su sociumu, su tvarkinguoju pasauliu su tais žmonėmis,
kurie turi pagrindą po kojomis ir kurie, daugiau ar mažiau pripažindami jo socialines
teises, jam neretai padeda gelbsti iš sunkių situacijų, nors kartais ir
nusigręžia.
Novelėje Niekieno namai rašoma:
Valkatavimas tai ne vien
romantiški parkai, paupiai, laužai, nauji susitikimai ir viltys. Tai kur kas rūsčiau,
banaliau ir tiesiog juodžiau. Vien apavas ką reiškia! Štai
būtų sausos kojos, argi aš taip šnirpščiau nosim? Aišku, kad ne! Rudi, lengvi slidžių batai su auliukais, su apvaliais odos lopais ties kulkšnim
kiekvieno tikro valkatos svaja!
Kodėl gi J. Kunčino personažas pasirenka tokią
dalią? Iš dalies dėl laisvės, bet iš dalies net ir nepasirenka ši lemtis
pasirenka jį. Visuose tekstuose autoriaus vaizduojamas valkata yra gana pasyvus. Romane
Glisono kilpa rodoma tokio personažo jaunystė, ir čia pamatome, kaip iš studento
jis palengva, ne iš karto, virsta valkata: Studijos pasidarė man visiškai
neįdomios, pasaulis priešingai domino, traukė ir klampino vis stipriau ir
giliau. Nors akivaizdu, jog nemažą šių pasakojimų dalį sudaro J. Kunčino
asmeninė patirtis, jokiu būdu neketinu tapatinti autoriaus su herojumi čia svarbu
ne patenkinti smalsulį apie rašytojo gyvenimą, bet pažvelgti į neįprastą
personažą ir tų laikų realybę. O realybės čia daug galbūt kai ką autorius ir
išsigalvojo, prikūrė, bet labai realistiškai, tai yra taip, kaip galėjo būti
(išskyrus akivaizdžiai fantastinius elementus, kurie ir pateikiami kaip fantastika,
pvz., lemtingasis Aitvaras Glisono kilpoje arba virtimas šikšnosparniu
Tūloje).
J. Kunčino valkataujančio personažo paveikslą
pabandysiu nagrinėti pagal tokias septynias temas: konfliktai su teisėsauga, gatvė,
santykiai su tvarkinguoju pasauliu, santykiai su moterimis, laikini būstai, smuklė ir
alkoholis, išvyka iš miesto (t. y. iš Vilniaus).
Glisono kilpoje daugiausia vaizduojamas
praėjusio amžiaus septintas dešimtmetis, o Tūloje ir Bilėje persikeliama
jau į devintą dešimtmetį. Konfliktai su teisėsauga ypač išryškina tų laikų
specifiką. Problemų su policija, žinoma, kartais turi ir šiandieniniai valkatos, bet
totalitarinėje santvarkoje vadinamasis veltėdžiavimas buvo oficialiai įrašytas į
Baudžiamąjį kodeksą. Tokia buvo tikrovė juk garsiausias Sovietų Sąjungos
pilietis, nubaustas už veltėdžiavimą laisvės atėmimu, irgi buvo rašytojas
Josifas Brodskis, vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu. Tiesa, ta bausmė turėjo ir
politinių motyvų.
Glisono kilpos veikėjas Jeronimas Jaras
konstatuoja: Nakvodamas <
> apleistoje, negyvenamoje palėpėje niekieno
žemėje, tu visuomet kelsi teisėtą įtarimą iš kur atsiradai. O nugabenę ten,
tvarkdariai viską išsiaiškins taip, kaip jiems patogiau. Paprasti valkatos, žinoma,
nekėlė sistemai didelės grėsmės, tad su jais kovojama buvo ne visada vienodai
aktyviai veikiau bangomis, vajais (tokie suaktyvėjimai sovietinei valdžiai buvo
būdingi ir kitose srityse). Valkatų gyvenimas ypač pasunkėjo pirmoje devinto
dešimtmečio pusėje, J. Andropovo valdymo laikais, kuriuos J. Kunčinas vaizduoja romane
Bilė ir kiti. Šiame romane vietinis milicijos įgaliotinis už ramybę iš
pasakotojo pareikalauja duoklės penkiolikos rublių per mėnesį: nemaži pinigai
tuometiniam bedarbiui.
Bet štai Glisono kilpoje, kur vaizduojami
ankstesni laikai, pasakotojas turi nemalonių bėdų su rimtesne instancija KGB. Ir
tai vien dėl neįgyvendinto sumanymo leisti nepolitinį literatūrinį žurnaliuką.
Prievarta nuvežtas į KGB rūmus Vilniuje, į tardytojo Nevedomskio kabinetą, Jeronimas
patiria sukrėtimą, kurį prisimins ilgai.
Įkyri, nė sekundės
nebepaliekanti nuojauta, kad ant kiekvieno kampo budi Nevedomskio akis. Kad <
>
kas ketvirtas ar kas trečias, kurie su manimi rūko ant suolo,
žino apie mano vizitą į KGB rūmą, viską žino apie žurnalą ir galvoja
Žinoma, unikali patirtis yra daugiau nei metai,
praleisti vadinamajame girtuoklių kalėjime; jo aprašymas Tūloje pradedamas
spindinčia panorama iš nelaisvės pasakojant apie nepaprastai gražų Vilniaus
vaizdą, atsiveriantį iš tos be galo nykios buveinės. Patekau ten, kur ir dera
pakliūti benamiui su amžinu kvapu, rezignuodamas reziumuoja valkata.
Su valkatavimu susijusi ir kita tema: alkoholis ir
smuklė (arba kavinė). Romane Bilė ir kiti smuklė, vadinamoji Dešrelinė,
yra ryškus romano centras, sutelkiantis pagrindinius veikėjus. Protagonistui, kaip ir
kai kuriems kitiems nuolatiniams lankytojams, ji tampa vos ne antraisiais namais. Dešrelinė
ir yra ta terpė, kurioje renkasi kiek ironiškai vaizduojama bohema, spalvingi, visokių
silpnybių turintys žmonės, daugiausia tie, kurie yra pasiekę šiokio tokio viešo
pripažinimo, kurio neturi pasakotojas.
Alkoholis yra neatsiejamas šių J. Kunčino
kūrinių motyvas. Čia minima nemažai realiai egzistavusių Vilniaus užeigų, kavinių,
jos visos dabar jau išnykusios arba neatpažįstamai pasikeitusios, išnyko ir pilstomo
alaus kioskai, ir juolab alaus cisternos. Pavyzdžiui, kadaise garsėjęs
Narutis apibūdinamas kaip neištaiginga liumpenų ir meniškos natūros latrų
smuklė (Glisono kilpa), o ne mažiau garsiai Rotondai skirta jos vardu
pavadinta novelė. Geriama bene kas antrame puslapyje, ir Glisono kilpoje miestas
vaizduojamas su alaus kioskais bei cisternomis, žinybiniais bufetais, aludėm,
kavinėm, alumi pirtyse, valgyklose, stotyse ir visuose krūmuose.
Be abejo, alkoholis yra toks elementas, kuris
valkataujantį inteligentą suartina su įvairiausiais žmonėmis, bet alkoholikui sunkina
santykius su tvarkinguoju pasauliu ir su teisėsauga. Sunkiausi tiesioginiai alkoholio
padariniai čia vaizduojami retai, bet aprašomas nesugebėjimas susilaikyti, kaip,
pavyzdžiui, išėjus iš Alkoholikų kalėjimo: geležinkelio stotyje, likus
dvidešimčiai minučių iki išvykimo, praskydau: bufete nusipirkau litrinį butelį
vengriško vermuto, permokėdamas bene tris rublius, neištvėriau mat.
Kitas motyvas gatvė. Man patikdavo vienam
klajoti po miestą, sako Glisono kilpoje Jeronimas. Personažas neretai be
tikslo vaikšto didmiesčio gatvėmis, pasyviai stebėdamas aplinką. Štai jo klajojimas
romane Bilė ir kiti:
Esu pratęs apypiete, o neretai ir
ankstėliau, išsprūsti į miestą, apsukti iki velnių matymo pažįstamą ratą. Su kai
kuo pasisveikinti, net šnektelėti, kai ko iš tikrųjų
nepastebėti, o nuo kai ko ir demonstratyviai nusisukti. Tame rate aš pažįstu visus
nuo gastronomo kroviko ir kišenvagių gildijos seniūno iki profesoriaus.
Taip be tikslo vaikščiodamas personažas sugeria
į save miesto atmosferą, neapčiuopiamą dvasią. Tai labai ryškiai išreikšta
Glisono kilpoje, tad verta pateikti ilgesnę, daug bylojančią citatą:
Tais laikais miestas mane dar
jaudino. <
> Dar jaudindavo benzino, gumos, kavos ir kvepalų dvelksmai.
Svylančių padangų, šviežio sniego ir suodžių, specifiniai
mūro ir aklinų kiemų kvapai. Taip aš atpažindavau Senamiestį urinas, drėgmė,
kalkių skiedinys, džiūstantys dažai, senos drobės kvapas,
primaišytas galybės prieskonių. Miestas tada buvo toks, koks buvo abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas ir draugingas, mirkčiojantis pamušta
girtuoklio akim ir tarsi laikas lietumi srūvantis pro groteles
į požemius.
O kiek toliau šie įspūdžiai pratęsiami taip:
Savo amžinai peršlapusiom kojom
aš eidavau visur, kur tik mane kviesdavo, bet dar dažniau ėjau nekviestas, degdamas
smalsumu ir pažinimo džiaugsmais: į mažas smukles, aludes,
dailininkų pašiūres, profių ateljė, poetų mansardas ir rūsius, susipažindavau su
buvusiais karininkais, iš kalėjimų išėjusiais vagimis,
šnekučiuodavau skveruose su pseudohipiais ir pseudodemimondu, man
viskas buvo įdomu!
Šitoks vaikštinėtojas yra specifinis mūsų
civilizacijos tipas, atsiradęs devynioliktame amžiuje ir literatūroje turintis
prancūzišką terminą flaneur. Tai reiškia slampinėtojas, bastūnas, bet
šiuo atveju didmiesčio slampinėtojas. Tokį pirmasis pavaizdavo Charles'is
Baudelaire'as, o jau daug vėliau analitiškai apibūdino Walteris Benjaminas.
J. Kunčino romanuose tai nėra labai ryškus
motyvas, bet jo negalima nepastebėti. Glisono kilpoje tokio flaneur,
slampinėtojo, įspūdžiai nusakomi dar ir taip:
<
> mane dar jaudino
miestas, toks, koks buvo su nuvarvėjusiais fasadais, trupančiu grindiniu,
rūgtelėjusiu alumi, kraujo šliūže ant grindinio, gėlyno
vidury gulinčiu girtuokliu ir skrybėlėtom Konservatorijos studentėm: juoduose ir žaliuose medžiaginiuose futliaruose jos nešdavosi smuikus ir
violončeles niekad tokių nebūčiau išdrįsęs net užkalbinti, man tokios rodės čia tik trumpam atklydę iš geresnio, doresnio pasaulio.
Pastarasis fragmentas netiesiogiai atveria dar dvi
problemas personažo santykių su moterimis ir su tvarkinguoju pasauliu. Šio sakinio
pabaiga čia tik trumpam atklydę iš geresnio, doresnio pasaulio
atskleidžia beveik niekur J. Kunčino valkatos išsipasakojimuose neakcentuotą motyvą:
ilgesį kitokio gyvenimo, tarsi siejamo su aukštesne egzistencija ir netgi šiek tiek
ilgesingai romantizuojamo nepasiekiamų merginų įvaizdžiu.
Šiaip jau protagonisto valkatos požiūris į
tvarkingąjį daugumos žmonių pasaulį dažniausiai būna arba neigiamas, arba
abejingas. Minėtojo flaneur pažiūra į tipiškus miesto gyventojus nusakoma
nedviprasmiškai: Šie žmonės gyveno savo irštvose, mažagabaritiniuose butuose, bet
ne mieste (Glisono kilpa). Šiame romane skeptiškai minimi ir pripažinti
genijai.
Tūloje savo buvusią žmoną karjeristę
pasakotojas apibūdina irgi negailestingai: Mano ekspati buvo iš tų ryžtingų
moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule
švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta, o mėnuliu virš jos
žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbruvis tapytojo Romano Būko
veidas.
Tačiau čia reikia pabrėžti, kad J. Kunčino
personažas nejaučia neapykantos tam pasauliui, iš kurio jis pasitraukė ir kuris
kartais jaučiasi jį patį atstūmęs. Į šiltai įsitaisiusių veikėjų panieką jis
žiūri atlaidžiai su ironija, bet be didelio apmaudo. Tai ypač ryšku romano
Bilė ir kiti 64 skyrelyje, kai pasakotojas susitinka su buvusia meile, kuri
piktdžiugiškai taria: Neslėpsiu, man malonu, kad esi taip puolęs. Juk pūteisi
kažkada: tu manęs nesupranti, aš kitoks! Matyt, kad kitoks. Vien iš tavo batų ir
kelnių. Kitoje šio romano vietoje pasakotojas savikritiškai sako: Mano gyvenimas
ir mano kova smulkūs, nereikšmingi epizodai, iš jų nėra ko pasimokyti ar imti
pavyzdžio. Apskritai apie šio personažo savivaizdį (visuose kūriniuose) galima
pasakyti, kad jis žiūri į save gana ironiškai ir nesusireikšmindamas.
Santykių su moterimis tema šiuose pasakojimuose
sodri, nors tai ir nėra tos minėtosios rafinuotos konservatorijos studentės, apie
kurias valkatai neverta nė svajoti. Be abejo, Tūla yra įspūdingas meilės
romanas, bet kai kuo labai specifiškas. Ir Tūloje, ir kituose kūriniuose
valkataujantis inteligentas matyt, vis dėlto neprastos išvaizdos ir su geru
liežuviu pelno daugelio moterų simpatiją ir guolį. Apie tai pasakojama be
bravūros tiesiog kaip apie pasroviui plaukiančio pasyvaus personažo patyrimus.
Moterys ateina ir išeina, kaip ir istorijos. Kai kurios bando į jį įsikibti, kaip
Elzė Glisono kilpoje. Bet šis personažas turi nuostatą: neprisirišti,
išlaikyti bastūno laisvę. Tik prie nieko neprisirišk. Ar dar maža tau traumų,
konfliktų, šokių su kardais? Iki kaklo. Tai ko čia dabar. Tik džiaukis, kad nereikia
eiti į medžioklę, kad lizdelyje niekas netupi ant kiaušinių (Bilė ir kiti).
Be to, čia liūdnokai konstatuojama: Bilė nėra man artimas žmogus, bet artimesnių
neturėjau.
Įdomu, kad šis pasroviui plaukiantis personažas
dažniausiai ne pats renkasi moteris, o jos pasirenka jį, ir jis tampa tik klusniu jų
aistrų vykdytoju. Ryški išimtis yra tik Tūla. Štai romane Bilė ir kiti viena
iš daugelio pasakotojo moterų imasi iniciatyvos: Ji paklausia, kas aš išties esąs.
Miserables, prisipažįstu, mizerija. O, sako ji, tuojau pasižiūrėsim. Ir
pasižiūri ten, kur jai labiausiai knieti: kas gi mano kelnėse. Man negaila, tegul.
Dažnos sueitys vyksta su tokiu pasroviui plaukiančio personažo pasyviu sutikimu.
Kartais tai turi ilgesnį tęsinį vien todėl, kad
benamiui personažui moteris suteikia būstą tokia yra bibliotekininkė Elzė
Glisono kilpoje, o štai Erna netrukus po to irgi priglaudžia valdiškoje
įstaigoje A. Puškino muziejuje Markučiuose.
Čia priartėjama prie būsto temos jo valkata
kartais visai neturi, o kai turi, tai tik laikiną, iš kurio bet kada gali tekti
pasitraukti. Palėpės jokiame butų ūkio balanse nėra, apie savo gyvenamąją
vietą paaiškina romano Bilė ir kiti pasakotojas, o kitur teigia: Jei kuo
džiaugiuosi, tai nebent tuo, kad turiu raktą nuo durų, už kurių yra stogas.
Atsitiktiniai būstai dažnai ir neplanuotai keičiasi, kartais pasitaiko netikėta
sėkmė Tūlos herojus ilgam ne sezono metu gauna prižiūrėti tuščius
poilsio namus, o Jeronimui išvykstantis draugas porai mėnesių palieka dar neįrengtą
butą Lazdynuose: Iki pavasario turėjau jau ne požeminę trasą, o tuščią butą su
visais patogumais visiškai naujam name.
Kitoje Glisono kilpos vietoje sakoma: Po
dangum negyvensi! Mūsų klimatas visiškai nepritaikytas nei valkatavimui, nei
klajonėms. Taigi valkatai šis rūpestis yra keblus, bet patirtis ir čia turtinga:
prisimena naktys, prastumtos tvankiose geležinkelio stotyse, drėgnose prieplaukose,
apleistuose miesto užkaboriuose, trumpalaikio arešto kamerose, šlapimu ir rūgščiais
pelenais tvoskiančiose paplenčių stotelėse.
J. Kunčino personažas tampa valkata Vilniuje ir
valkataudamas tampa vilniečiu. Bet labai įsimena ir tie epizodai, kai jis laikinai
išvyksta iš Vilniaus. Didelio miesto atmosfera jam kartais būna slogi, kelianti lyg ir
klaustrofobiją, o išvykus į provinciją padvelkia gaivuma ir atsiveria laisvos erdvės.
Aplinkos pakeitimas gerai nuteikia ne tik patį valkatą, bet ir jo nuotykių skaitytoją.
Įdomiai atrodo netgi išvyka traukiniu į Turmantą
(Bilė ir kiti), nors ten patenkama į uždarą erdvę atvykėliai naktį turi
leisti užrakinti geležinkelio stoties patalpoje. Bet dažniau važiuojama priešinga
kryptimi į pietvakarius. Glisono kilpos Jeronimas atsiduria Veisiejuose, o
paskui prasideda gana skaidrus, išskirtinis kelių dienų trukmės valkatos gyvenimas
valtyje. Su ta valtimi jis nuplaukia Nemunu iki savo gimtojo miesto Alytaus. Alytus
šiuose romanuose vardu neminimas tai yra tiesiog mano mažas miestelis, o
Bilėje ir kiti vienas skyrelis pradedamas taip: Nukakau į miestą, kurio
kapinėse jau gulėjo mano ankstyvųjų dienų draugai. Viename kaime, regis, Lazdijų
rajone, herojus sako: Gražu, likim čionai, Bile. Bet likti, žinoma, nelemta.
Didžiausia kelionė yra į Krymą. Apie ją rašoma
X Tūlos skyriuje. Kaip tik šiuo iškeliavimu, tokiu ryškiu aplinkos pakeitimu jis
išsiskiria iš visos knygos, gali atrodyti jai netgi netinkamas, bet iš tikrųjų
išvyka iš Vilniaus lyg būtinas J. Kunčino valkatos gyvenimo epizodas. Į Krymą
jis vyksta jau būdamas tarsi ne valkata, ką tik išėjęs iš girtuoklių kalėjimo,
turėdamas palyginti nemenką pinigų krūvelę ir ištikimą draugę minskietę
Mariną. Bet grįžta jau vienas, beveik tuščiomis kišenėmis, ir patiria nemenkų
keblumų. Tai kartu yra ir grįžimas į valkatystę.
Ką mums byloja toks personažo portretas? Pats
pasakotojas teigia nieko nenorįs pasakyti ar pamokyti. Bet tas patirties fiksavimas
skaitytoją įtaigiai traukia, o kartais ir užburia. Tai labai ryškiai ir talentingai
pavaizduota patirtis, kurios daugelis mūsų nesame išgyvenę.
J. Kunčino personažas, kaip jau minėjau, yra
pasyvus, nešamas srovės, ir tai reiškia bent jau du skirtingus dalykus. Pirmą
neigiamą: akivaizdžią valios stoką. Taip, tai yra silpnavalis charakteris. Antra
vertus, jis neįtikėtinai laisvas, ypač turint galvoje sovietmečio sąlygas. Šis
laisvės, anaiptol ne patogios, kartais labai sunkios, jausmas rašytojo kūriniuose nėra
akcentuojamas ir afišuojamas. Bet įsiklausius, įsiskaičius, ši laisvė iškyla kaip
ypatinga tikrovė. Tas pats laisvės jausmas matomas ir kito garsaus valkatos, Henry
Millerio, romanuose. Be kita ko, skirtumas yra tas, kad H. Millerio personažas dažnai
būna sąmoningai nusiteikęs ieškoti seksualinės patirties, J. Kunčino veikėjui šios
patirties irgi pasiseka sukaupti nemažai, bet beveik visada nesąmoningai kaip ir
daugelį kitų dalykų, kuriuos gyvenimas atneša plaukiant pasroviui.
Panašumas tarp H. Millerio ir J. Kunčino romanų
atvira kompozicija. Tai yra tarsi krantų neturintis patirties srautas gana daug
kūrinio epizodų, griežtai tariant, nėra būtini arba jie gali būti sėkmingai
perkelti iš vieno romano į kitą. Nors J. Kunčinas buvo giriamas kaip puikus
pasakotojas, ir visai pagrįstai, bet jo vaizduojami įvykiai, bent jau romanuose, niekada
nesusidėsto į aiškią, kryptingą, kietai susiūtą siužetą, kuriame nebūtų nieko
nereikalingo paties siužeto plėtotei.
Tūloje pripasakota daugybė istorijų,
nesusietų su pagrindine tema. Kuo čia dėta Tūla, kurią tarsi vis pamirštu, nors
tik dėl jos ėmiausi šių nelinksmų užrašų? jau viename pirmųjų romano
skyrių klausia pats pasakotojas. Šį personažą, lyg ne kartą romane minimos Vilnelės
vandenys skiedrą, gyvenimo srovė nusineša tolyn nuo Tūlos. Laisvas valkata niekaip
negali išlaikyti savo meilės ir savo mylimos moters, nes tam reikia susitelkti vienam
tikslui, o šitaip įsipareigojęs jis jau nebebūtų valkata. Pats J. Kunčinas taip
padarė, bet jo personažas ne.
Tūloje valkataujantis personažas negali
patikimai įsipareigoti vienai moteriai, kaip ir vienai gyvenimo krypčiai. Lemiamu
momentu, baigiantis nejaukiai viešnagei pas mylimosios tėvus Kaune, pasakotojas,
nepaklusdamas jos patarimui, mintyse taria: Kur norėsiu, ten važiuosiu, aš vėl
valkata, laisvas žmogus, savo uždarų maršrutų šeimininkas! Tai yra jo karti
laisvė, galbūt jo tragedija, o galbūt ir romano esmė.
Įdomiausia čia tai, kad ši valkatavimo dvasia
lemia atvirą, laisvą, neįpareigojančią romanų kompoziciją. Tūloje rašoma:
Kai nieko nedarai per jėgą, kai pasileidi pasroviui, atsiranda nemažai laiko
pasidairyti į krantus. Autoriaus personažas, nešamas srovės, labai daug dairosi į
krantus ten mato įvairiaspalvį gyvenimą, daugybę nutikimų, virstančių
pasakojamomis istorijomis. Iš to gimsta valkataujančio pasakotojo valkataujantis tekstas
personažo prigimtį atitinkantis romano kompozicijos pobūdis.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|