|
<< Atgal
LIUTAURAS DEGĖSYS
Norėti norėti
Sausis, vasaris ir kovas paženklinti valstybinių
švenčių spalvomis: Laisvės gynėjų, Valstybės atkūrimo, Nepriklausomybės
atkūrimo. Stovėdamas aukščiausiame nueinančių metų taške, praėjusių švenčių
aukštumoje, klausi savęs: ką jauti? Ar šventė iš tiesų tau yra tas praeinančio
laiko lūžio momentas, ar visa tai yra tiesiog astronomija, kulinarija ir aritmetika?
Ar jauti, kad šventė tikrai yra kažkas, kas
pasibaigia, ir tas kitas kažkas, kas prasideda? Ar šventė savaime yra kažkoks kitaip,
ar tiesiog reikia pačiam susikurti tą kažkokį kitaip? Ar švęsti tai
reiškia elgtis kitaip iškilmingiau, neįprasčiau. Kažkaip kitaip
apsirengti? Ar pakanka pavalgyti ir išgerti kažką kitaip? Ar šventė kai
neini miegoti tuo metu, kai paprastai eini miegoti? Kai lauki ir tikiesi, kad kažkas
atsitiks, kad savaime pats pasikeisi, tapsi kitas, kitoks? Ar tai pažadas pradėti
gyventi kitaip? Ar švęsti tai ieškoti kitokio savęs, ar,
atvirkščiai, visokeriopai stengtis išvengti susitikimo su tokiu savimi?
O gal šventė fizinio neveikimo, tačiau tuo pat
metu dvasinio susikaupimo ir įtampos būsena? Gal iš tiesų tasai imperatyvinis
šventes švęsk ir yra priminimas, kad šventės galėtų reikštis kaip tokio
susikaupimo, neveikimo ir refleksijos galimybė. Gal švęsti tai reiškia sustoti,
neveikti ir prisiversti pasimatyti su savimi. Kasdienybėje veikdamas, skubėdamas
išnyksti veiksme. Kaip malonu yra pasinerti į nuolatinę veikimo, bruzdėjimo, šurmulio
būseną geriausiai žino visokie darboholikai, vadybininkai ir kiti gyvenimo
švaistūnai. Veikiantys, triūsiantys, vargstantys, nepaliaujamai kramtantys kad tik
išvengtų refleksijos siaubo, o kartu ir akistatos su savimi neapibrėžtumo,
nemalonumo ir nepatogumo.
Išties ką tu regi švenčių akivaizdoje? Kur
skuba tavo kūnas ir mintys? Apsėstas švenčių magijos žinai, kad reikia ruoštis
valgį, lakstyti į parduotuves, puoštis, sprogdinti petardas, dalyvauti paraduose,
garsiai kalbėti, dainuoti, klausytis trankios muzikos, laidyti sąmojus, juoktis. Ir visa
tai tik todėl, kad nepasiliktum nė akimirkai vienas. Akis į akį su savimi. Kad tik
nepradėtum mąstyti. Kad tik nepradėtum mąstyti, ką tu mąstai.
Tuomet supranti, kiek daug gali tavo žvilgsnis.
Žvelgdamas tu sukuri ištisus pasaulius. Norėdamas tu gali viską. Štai du žmonės
įsimylėjusiomis akimis žvelgia vienas į kitą, o jūs stebitės: ką jie mato vienas
kitame? Jūs matote, kad jis tinginys, apsileidęs, nejaunas, netvarkingas ir be
perspektyvos. Ji ne pirmos jaunystės, su nelabai tvarkinga praeitimi, isteriškai
blizgančiomis akimis, irzli, reikli ir per daug geros nuomonės apie save. Ir dar jūs
matote, kad jie abu viso šito nemato. Jie mato vienas kitame kažką kitą. Tad kurie
čia dabar mato tikrąjį vaizdą: tie, kurie mato, ar tie, kurie šito nemato, bet mato
kažką kitą? Ir kodėl tie, kurie nematė, staiga pradeda matyti, o tie, kurie matė,
nusigręžia ir nusprendžia nebematyti? Ar tie dalykai tik pasidaro nematomais, ar iš
tikrųjų išnyksta mums nusigręžus?
Norint ką nors pamatyti, reikia norėti matyti,
tačiau reikia ir mokėti matyti. Kodėl nematai kai kurių dalykų? Viena priežasčių
yra labai paprasta negali matyti dalykų, kurių nežinai. Kai nepažįsti paukščių
nežinai, kaip atrodo ir kaip jie vadinasi, pavyzdžiui, čiurlys, suopis ar
žalvarnis ką matai, kai regi juos praskrendančius, kylančius? Matai tiesiog paukščius.
Kalbant filosofijos mokslo žargonu negali užfiksuoti fakto, jei neturi šio fakto
teorijos. Kai neskiri kviečių nuo rugių sakai: javai siūruoja. Ką mato
akmens amžiaus žmogus, dar nepažįstantis metalų, kai aptinka geležies rūdos
gabalą? Labai prastą akmenį. Ką mato tūlas lietuvis, žvaigždėtą naktį
įsistebeilijęs į dangų? Paklauskite jo: kiek žvaigždynų matai? Gali būti, kad nė
vieno, arba vieną tą žinomiausią. Žvaigždes į žvaigždynus gali sujungti tik
žinanti akis. Kitiems tų žvaigždynų tiesiog nėra. Nežinai tai ir nematai.
Nežinai tai tau tų dalykų ir nėra. Doras lietuvis nė nežino, kiek ir kokių
vidaus organų beturįs nes tų vidaus organų, ačiū Dievui, išorėje nesimato.
Paklausk jį, ar jis turi kokių hormonų pasižiūrės į tave kaip į beprotį ar
asmeninį priešą. O jeigu tie, kurie nežinotų, ką turi, to ir neturėtų!
Nežinai, kokių turi hormonų, tai tų hormonų ir neturi. Greitai pakiltų
susidomėjimas žiniomis. O dabar nežinai ir nereikia. Apsieini be žinių apie
vidaus organus ir vidaus politiką. Išgyveni be matematikos, nenugriūvi be mechanikos ir
susiskaičiuoji grąžą be aukštosios matematikos.
Tačiau kaip vis dėlto atsiranda tie dalykai, kurie
neegzistuoja be tavo žinios? Kaip įsitvirtina socialinėje realybėje tai, kas
neegzistuoja be mūsų pastangos, be mūsų įtampos? Pavyzdžiui, moralė, kuri ir yra
niekas kitas, tik pastanga, tik vidinė įtampa, tik pasiryžimas ir sugebėjimas neleisti
sau kažko, ką galėtum leisti, bet privalai neleisti. Pakanka tik pagalvoti, kad
pavargai nuo kasdieninės įtampos, nuo savo moralės, ir trumpam išjungti tą įtampą,
bent minutėlei, bent pusdieniui, bent penktadieniui vakare, kai niekas nemato, leisti
sau ir visas tavo moralės rūmas gali sugriūti viena akimirka, per sekundę. Ir
niekas tuomet neišgelbės nei tie visi geri darbai, kuriuos darei prieš tai visą
gyvenimą, ir visos buvusios pastangos nueis perniek. Tavo moralė neegzistuoja nė
akimirkos be tavo pastangos. Tie moralės aktai neišsilaiko nė akimirkos be tavo
įtampos, be tavo atsakomybės ir prisižadėjimo neleisti sau
Tu esi tik tas,
kurį pats susikuri kiekvieną akimirką iš vidinės įtampos, pastangos, valios ir
vilties
Esi tas, ką susikuri pats iš savęs
Ir todėl tu manai, kad ir tavo meilė tai yra
pirmiausia noras ir pasižadėjimas mylėti. Ir tada meilė liaujasi buvusi tik cheminė
reakcija, kuri pasibaigia, kai išsenka cheminės reakcijos medžiagos ir tai reakcijai
skirtas laikas. Norint ką nors mylėti reikia norėti ir mokėti mylėti. Norint ko
nors norėti norėti ko nors konkretaus pirmiausia reikia turėti norą norėti.
Norint norėti reikia norėti norėti.
Daugelio dalykų tiesiog nėra, jeigu nėra pastangos
ir noro, kad jie būtų. Įstatymas yra savanoriškas įsistatymas į įstatymą.
Moralė yra neleidimas sau. Religija yra įsitikinimas, kad yra ką tikėti.
Teisė yra pri(si)pažinimas, kad teisėti dalykai yra teisingi.
Tuomet savęs klausi: ar valstybinė šventė vis dar
yra šventė, jei tavo asmeniniame gyvenime ji neturi jokių asmeninių tradicijų ir
orientyrų? Ar vis dar esi katalikas, jei galvoji, kad lankyti bažnyčią nebūtina, ir
tiki, kad gyvensi dar kartą Žemėje, įsikūnijęs į kokią nors laimingesnę būtybę?
Ar vis dar esi pilietis, jei manai, kad visokios politikos ne tavo, bet politikų
reikalas? Ar gali mylėti, jei nenori ir nemoki mylėti? Ar moki linksmintis, jei viskas
seniai nusibodo? Ar įstengi suprasti žmogų, jei iš anksto žinai, kas jis ir ko jis
nori, ir ką jis darys rytoj? Ar sugebi gyventi pasaulyje, jeigu manai, kad viskas blogai
ir viskas blogai baigiasi?
Nėra paprasta į tokius klausimus atsakyti. Nieko
gero, jei šitie klausimai aplanko tave švenčių akivaizdoje. Bėda ta, kad ne tik
šventė, bet ir kiekviena eilinė diena, kiekviena gyvenimo akimirka yra tokios
refleksijos ir permainos galimybė. Ne vien per šventes visada yra kitaip.
Niekada nėra taip. Net kai galvoji, kad viskas taip ir bus visada taip
labai gali būti, kad viskas jau seniai yra ne taip ir kitaip gaila,
kad tu esi paskutinis, kuris tai pastebės. O kai pastebės, jau ir vėl gali būti labai
per vėlu, nes tas kitaip jau bus ir vėl pasikeitęs į kitą, dar naujesnį kitaip.
Tai reiškia, kad ramybės jau niekada nebus. Niekada
nepavyks išjungti įtampos, atsikratyti pastangos. Šventadienis čia niekuo nesiskiria
nuo antradienio arba trečiadienio. Tiesiog šventė tai geriausia ir paprasčiausia
proga suprasti, kad visas gyvenimas ir yra nuolatinė įtampa ir neišvengiama pastanga.
Arba tai puikiausia proga ir toliau nieko nesuprasti ir visą laiką laukti to kito kitaip.
To, kuris jau seniai atėjo ir žiūri tau į akis mėlynomis paukščio akimis. To, kurio
nematai. To, kurio tau nėra. Tau nepažįstamo paukščio, nuo medžio, kurio
nepažįsti. Nuo medžio, kurio nėra
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|