|
<< Atgal
Jeigu pažvelgtume aukštyn
Šį tekstą rašiau Sausio tryliktąją, aišku,
galvodama ir apie Vasario šešioliktąją, ir Kovo vienuoliktąją tris šuolius
pavasario link atsispiriant į vidurinę uolą.
Išvakarėse, sausio dvyliktąją, prie laužų buvo
nemažai jaunimo, moksleivių. Jie, deja, neužpildo vietos tų, kurie kasmet išeina, bet
gal jau neša naują viltį?
Antai vieną praėjusio rudens popietę Žvėryno
gatvelėje lenkdami mane pasveikino du nepažįstami mūsų atkurtos valstybės
vienmečiai. Kadangi girdėjau, kaip vienas kitam sakė, jog mama vėl priminė
neparsinešti ne tik žolės, bet ir cigarečių kvapo, paklausiau, kokios žolės kvapai
mamytei nepatinka. Jie labai nuoširdžiai neišmanėlei išaiškino, kad yra narkotinės
žolės, sakė egzotiškus pavadinimus. Ir kaip jos veikia? Atsakymas: Svaigina.
Bet mes nerūkom, mes gi lietuviai, patriotai!
Ir nudundėjo į bičiulių sambūrį, kur bus
tikriausiai ir žolės, ir kitų svaigalų, ir nešvankybių juk tai madinga, pilte
pilasi iš televizorių ekranų, interneto, bet gal berniukų veidai taip švytėjo
dėl drąsos neplaukti pasroviui su dauguma?
Nors, kita vertus, kas ta dauguma?
Prieš pusę amžiaus partizanas
Baliukevičius-Dzūkas tamsiame bunkeryje rašė dienoraštį gerai suvokdamas ir savo, ir
Tėvynės netolimą ateitį: kai okupantai išžudys stipriausius vyrus ir moteris,
Lietuvoje liks molis. Jį kas norės, tas galės minkyti.
Bet nenumanė jaunas lietuvis, kad, praėjus
penkiasdešimčiai metų, molis ir sustabdys paliegusios imperijos tankus, apgins laisvę,
už kurią partizanai tuomet paguldė jaunas galvas.
Dabar, kai minios trypia, mosuoja populiarių
atlikėjų koncertuose, neretai šmėsteli mintis: kiek energijos eina perniek. Kiek daug
tas puikus molis galėtų padaryti bendram gėriui, kiek nuostabių dalykų iš jo galima
nulipdyti.
Jei būtų rankos.
Jei visuomenė turėtų ką pasiūlyti vietoj
banalybės šou, nuo pat vaikystės daromų netikrų žvaigždžių netikram dangui.
Anų šešiolikmečių tėvai, regis, nepasidavė
vartojimo slibinui, kuris tik ryja ir dergia greit nebeliks lopelio švarios žemės,
bet apskritai sovietų skurde augusiam, ilgai gyvenusiam žmogui jo apžavai dažnai
atstoja laimę. Kai visko tiek yra, kai viską gali nusipirkti, tai ir parduodi viską,
net savo bėdas, viską parodai, nebeturi paslapčių artėji prie gyvūno būklės.
Sigitas Parulskis andai rašė, jog prie
nepriklausomybės vartų, rodos, stovėjo būriai iškrypėlių ir kai tik jie atsidarė,
pirmi puolė naudotis laisve. Man atrodo, kad prie tų pačių vartų gūžėsi ir
Czes?awo Mi?oszo aprašytasis pavergtas (o gal iškrypęs?) protas, be galo išsigandęs
užklupusios atsakomybės.
Įsiminė vienos garsios kritikės viešas
pasidžiaugimas tuo, kad nebėra sovietinės cenzūros, kadangi ji varžė autorius
moralės reikalavimais.
Tiek buvo negera!..
Todėl didžiausios sėkmės ir susilaukė kūriniai,
skubiai, be atodairos išvaduoti iš tų pančių, trukdžiusių nagrinėti apatinės
kūno dalies funkcijas. Susvetimėjimo, nevilties apologija tapo išties populiaria preke.
Postkomunizmo ir postmodernizmo sąjunga davė tikrai negardžių vaisių ir pavertė šį
stilių savo paties priešprieša reliatyvumo tironija. Vadinasi, priartino galą. Juk
žavioji postmodernizmo pusė skleidė tik abejonę žmogaus susikurtomis taisyklėmis,
normomis, bet palikdama kelią aukštesnės galios link. Buldozerinio ateizmo patirtis tą
kelią užvertė nuolaužomis, tad kas mėgino prasibrauti, labai vargo. Nauja karta
nebesupranta rusiškų keiksmažodžių, taip gausiai iliustravusių Lietuvos garsenybių
knygas. Vien prieštaringi vertinimai nusibosta kaip ir nuolatinės pastangos
šokiruoti, priblokšti. Atrodo, visa tai jau ima kelti juoką. Pasklido vartojimo dvasios
apibrėžimas Dirbk pirk mirk, vadinasi, bręsta naujas požiūris, laisva
ir išsilavinusi karta ieško savo vietos. Anie šešiolikmečiai, negalintys blogai
elgtis dėl to, kad yra lietuviai, jau dabar veikia savo kad ir nedidelę aplinką, o dar
po šešiolikos metų gal tvarkys valstybės gyvenimą vadovaudamiesi teisingumo
principais. Lietuva galės išlaikyti savo mokytojus ir policininkus, kurie neleis žudyti
paskutinių anos, amžiams nuėjusios, kaimiškosios kultūros liudytojų. Meno žmogus
nebus pažemintas bukos pinigų galios, verslui bus garbė remti iš rezervato išleistą
kultūrą.
Ir daug kitų gerų dalykų tie šešiolikmečiai
padarys, nes mačiau, kaip prieš dešimt metų jie, vilkdami sunkias kuprines, ėjo iš
mokyklos. Lėčiau žingsniuojantis namo skubančiam bičiuliui tarė: Sustok,
pažiūrėk į dangų.
Ten buvo į ką žiūrėti. Tamsiai mėlynu skliautu
plaukė greiti šviesūs debesys, kartkartėmis nusidažydami dar tolimo saulėlydžio
spalvom. Tada pagalvojau: ar daug tokių pirmokėlių? Gal ir nemažai, gal tai jau
kitokie berniukai, gal jų mokykloje mokoma žvelgti į dangų ir iš ten semtis jėgų
bei vilties?
Vasarą vėl skaičiau Haldoro Laksneso Pasaulio
šviesą ir vėl stebėjausi, kaip tokia maža islandų tauta užsiaugino tokią
didelę literatūrą. Kito atsakymo neradau tik meilę savo kraštui. Baisiu laiku,
kai brendo ir įsiliepsnojo Antrasis pasaulinis karas, autorius, karštai tikėdamas, kad
tik grožis išgelbės pasaulį, rašė apie skurde ir tamsoje spindinčią Islandijos
sielą poetą.
Ir Sausio tryliktosios naktį, šaudant tankams,
greitosios pagalbos mašinoms vežant sužeistuosius ir skambant J. Jarmalavičiaus
balsui, jog valdžią perima jų komitetas, pajutau stipriausią viso gyvenimo troškimą
sukurti tobulo grožio kūrinį.
Kyla ir baigiasi karai, griūva imperijos, bet
pasaulio šviesa negęsta, ji teikia žmonėms jėgų iš naujo pradėti gyvenimą. Gal
dabartinis Islandijos, mūsų didžiosios bičiulės, jaunimas ir neskaito kasdien H.
Laksneso knygų, bet puikiai žino, kad jos yra jų savastis, įaugusi į kraują taip pat
kaip ledynai, rūstūs kalnai ar geizeriai.
Mes kuriam savasčiai globos tarybas, taip
pripažindami, kad ją beveik iššvaistėme.
Greičiau ateikite, šešiolikmečiai!
EMA MIKULĖNAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|