|
<< Atgal
VIKTORIJA
DAUJOTYTĖ
Poezija
iš lemiamosios
nuosakos
Liūnė Sutema. TEBŪNIE. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 47 p.
Kokio savito poetiškumo esama pačiame žodyje nuosaka
į gramatikos sąvoką sustingęs sakymo, pasakymo, nusakymo būdas, artimos
darybos kaip pasaka. Jono Aisčio geidimas metaforai rasti lietuvišką žodį netuosaka.
Netiesioginis sakymas, perkeičiantis ir tai, kas sakoma tiesiogiai. Kas sakoma ir kas
slepiama. Būsena, kuri kristalizuojasi kaip vidinė kalba, grindžianti patį pasakymą
kaip savaiminį būtinumą
Poezija iš lemiamosios nuosakos pirmasis
įspūdis apie pačioje praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusią Liūnės Sutemos
poezijos knygą Tebūnie. Tokios nuosakos gramatinėse klasifikacijose nėra;
nebėra net geidžiamosios nuosakos, kuri būtų artimiausia poetiniam santykiui,
išreikštam šios knygos pavadinimu. Tik liepiamoji, apimanti daug modalumo
(kalbėtojo santykio su sakymo ar pasakymo turiniu) atspalvių. Subtiliausi iš jų lėmimas
būti, geidimas lemti, kad kas nors būtų (pirmiausia pati būtis), geidimas
sutikti, susitikti, net jei tai neįmanoma, geidimas paklusti tam, kas neišvengiama, kas
turi likimo ar Dievo veidą. Nelengva pasakyti, kuris modalumo turinys yra
svarbiausias Liūnės Sutemos rinkinio pavadinime gal persveria maginis lėmimo
gestas, kalbinė įtaiga: man tik reikia ištarti: / Tebūnie (Ne blanksta, o
vis aštriau ryškėja...).
Liūnė Sutema, prabilusi po gana ilgo laiko (nuo
Graffiti praėjo trylika metų, panašiai ir nuo Vagos išleistos Poezijos
rinktinės), išlaiko, o atskirais atvejais ir sustiprina poetinio kalbėjimo
kompetenciją. Atrodo, kad tyla, kaip kažkada sakė serbų poetė Desanka Maksimovič,
poetui yra būtina. Kas nepatiria tylos, negalėjimo rašyti, nepatiria ir tikros galios
tai daryti mokėjimas eilėraštį parašyti nebūtinai yra įgalintas. Įgalinimas
sukabina poeziją ir gyvenimą abipuse priklausomybe, leidžia kitaip suvokti tai, kas
atrodo tik biografiška.
Dabartinėje Liūnės Sutemos lyrikoje atsiveria
kažkas rūsčiai neišvengiamo, asketiškai sukaupto; tarsi pasisakoma dar iki
eilėraščio, pačiu apsisprendimu rašyti. Lyg įgyjama sunkiai apibrėžiamos laisvės
būsena gyventi jau nieko nebijant, nes nieko, kas jau nebūtų įvykę, įvykti
nebegali. Grįžimas ir grąžinimas dar pereiti patirties keliais, kurie atsiveria,
pasirodo. Jau ne tiek iš to, kad yra, labiau iš buvo. Būtasis laikas
būties pilnybės, sodinamų medžių, kelionėms braižomų žemėlapių, augančių
vaikų, pasakų knygų, Lietuvos, lyg gilios sietuvos, žiburiuojančių jonvabalėlių. Būtieji
laikai, įgalinantys ir lemiamąjį liepinį tebūnie. Poetinis žingsnis,
kuris sąmonę atgręžia į būtojo laiko gyvybę ir gyvybingumą. Būtojo laiko esamumas
ir jo perkėlimas į būsimumą tebūnie, teesie.
Rašymas, kaip atskira tema išryškėjęs
Graffiti (1993), naujame rinkinyje darosi daugiau nei žodis, rašymu patvirtinama
ir įtvirtinama, parašytas žodis įsakmiau įbrėžiamas sąmonėje, buvusioje ir
tebesančioje man. Ko nors buvimas man yra amžinas, amžinas esamasis
laikas, tebesitęsiančio pokalbio laikas:
Mariau,
sakau ir sakau,
nežinau ar tu girdi
dabar užrašau,
skaityk
tavo sodinti medžiai miršta
mirtim lėta |
|
(Mariau
) |
Poetinis kreipinys į realų ir jau nerealų
asmenį, į Marių Katiliškį, pirmąjį rašytoją išeivį svetimoje Lemonto žemėje
užsimojusį atsikurti lietuvio namus su medžiais ir lieptais, su namo langais,
kuriuose tekėtų ir leistųsi saulė. Kreipinys yra įgalintas stipraus egzistencinio
lauko, sąmonės saugomo ir slepiamo, lėta mirtimi mirštantys medžiai yra būtinoji
dingstis kreiptis. Iš atvertų, juolab viešiau eksploatuojamų jausmų taip
kreiptis nebūtų įmanoma.
Graffiti stilistika: kas viešai parašyta,
nuplaunama lietaus, nutrinama. Graffiti uždraustas: Negalima savo jausmų /
rašyt, braukyt viešai . Liūnės Sutemos poezijoje kalbama ne apie jausmus ir ne
iš jų kalbama iš patirties ir patirčiai. Iš to giliausio sąmonės klodo, kuriame
šaknis suleidžia tik tai, kas neišnyksta, kas galiausiai sudaro ir pačios sąmonės
turinį. Gyvoji patirtis neišnyksta ir nesunyksta net tada, kai būtis ledėja, virsta
ledu, tai tik kitas jos pavidalas, geliančiai šaltas. Vienas stipriausių
rinkinio eilėraščių Toks geliančiai baltas speigas...:
Toks geliančiai baltas speigas
už lango ir manyje
bijau prakalbėti,
kad mano žodžių kruša
nesužeistų tavęs.
Raudonplaukis berniukas rėmuose
prispaudęs prie lūpų armonikėlę
bijo groti, pamatęs mane,
kad nesušaltų jo daina.
Užspaudžiu atodūsį savyje,
kad neapledėtų langai aklinai
ir neatskirtų manęs
nuo laukiančių paukščių palangėje. |
Vidinis ledėjimas apibūdinamas kaip geliančiai
baltas; suvokiama, kad jis kelia grėsmę būčiai, būtina ledėjimą sulaikyti;
kulminacijos frazė Užspaudžiu atodūsį savyje; atsileidžianti intonacija,
minkštėjantis garsynas, pasikartojantys sąskambiai. Jei dar kas laukia (nors tik
paukščiai palangėje), būtis atšildoma, atpučiama lyg aklinai apledėjantys langai...
Iš kur ši vaizdinė patirtis aklinai apledėję
langai ar tai begalima turtingoje civilizacijoje, miestų buityje? Tolimas sąmonės
atliepinys nežinome, ar buvo, ar nebuvo, ar žiūrėjome pro aklinai šalčio
užmūrytus mažus trobelių langus, ar ėjome giliai nugrimzdusiomis žemaičių
kūlgrindomis, ar ieškojome jų, kartimis badydami vandenį, ar tik jas sapnavome
slaptą protėvių kelią, kuris leis ir mums išeiti: Jeigu rasčiau
žemaitišką kūlgrindą, / išeičiau slaptai nematoma, / palikdama vielom apraizgytą,
/ dangoraižiais apaugusią, / dūstančią aplinką (Jeigu rasčiau
žemaitišką kūlgrindą
).
Dabartinė Liūnės Sutemos poezija yra kūlgrindiška;
giliųjų, slaptųjų sąmonės kelių. Paviršiuje lyg ir nieko, bet tai slaptos gelmės
paviršius; tokia kūryba laukia interpretacijos, bet atsargios, sustojančios ties riba
iš kūlgrindos pavojinga išsukti.
Lyrika, kuriai būdingas vidinis programiškumas.
Kiekvienas Liūnės Sutemos rinkinys pagrindinėmis intencijomis pažymi tai, kas
sąmonėje pasirodę, lyg tam kartui paaiškėję, ką jau galima pasakyti:
Tebūnie tarytum pasakoj, Nebėra nieko svetimo...
Dalykinio laiškelio, lydraščio, faksimilė,
išspausdinta kaip paskutinis Tebūnie tekstas iškalbi, rodanti skirtingų
kalbėjimo būdų suartėjimą lemties, lėmimo ženklais: Išsiskiriu su savo
rinkinėliu. Tepagyvena vienas. Kaip jau bus, tai tegu bus. Tepagyvena, tepagyvena
vienas yra tebūnie paralelė: teįvyksta, kas turi įvykti. Tie patys lėmimo,
geidimo ženklai, išreikšti kitomis kalbinėmis formomis: tepagyvena ar tepagyvenie,
tegu bus...
Kalbiniu požiūriu tebūnie yra senovinė
trečio asmens forma, dabar jau retai tevartojama. Gyvesnės ir tėra tik veiksmažodžio būti
formos: teesie, tebūnie.
Rinkinio pavadinimas iškyla iš pačių
eilėraščių, yra ne kartą pavartotas kaip žodis, kaip nuostata ar intonacinis
modusas, geidžiant, kad kas nors būtų, kad įvyktų tai, kas turi įvykti, kas yra
neišvengiama: Tebūnie / ir taip yra (Visi mano laiškai ir telegramos
grįžta). Yra savitas ir savas, kaip sakinio pradžia pirmą kartą pavartotas prieš
penkiasdešimt metų pirmosios knygos pavadinimu Tebūnie tarytum pasakoj
(1955). Kaip programinė nuostata šis liepiamosios nuosakos sakinys lieka galioti ir
rinkinyje Tebūnie. Pasaka neišnyksta iš žmogaus gyvenimo, kol jo sąmonė
geba sakyti, geidžia sakyti kaip būti, kartu girdėdama, kas iš pasakyto yra
pasakyta jam. Eilėraščio Žemė plokščia ir pikta pabaiga: Grįšiu į savo
pasaulį į Pasaką. Sakymas įgalina sakymą, rašymas rašymą; nuo mito,
pasakos iki dabar rašomo eilėraščio.
Žvelgdami į Tebūnie pirmojo rinkinio
pavadinimo Tebūnie tarytum pasakoj akivaizdoje, galime suvokti suskliaudimo,
redukcijos veiksmą, įvykdomą sąmonės. Sakinio kryptis užtvenkiama; kartu atveriama
kita poetinės energijos tekėjimo galimybė. Iš dalies ta, kurią duoda su reta,
nykstančia kalbos forma susieta tradicija (maldos, atodūsio, ypatingos, sutvirtinančios
dvasinės nuolaidos), iš dalies ta, kuri atsiveria iš gilios kalbančiojo, tebūnie
formą ženkliškai vartojančio asmens patirties. Būtį įgalina būti ne tik
kova, priešinimasis, kaip dažnai galvojama, bet ir nuolaida, susitaikymas su tuo,
kas neišvengiama. Tebūnie prisiartino Vendetą (1981) iškalbaus
pavadinimo, įsakmios nuostatos poeziją, persiimančią vyriško balso intonacijomis:
Jeigu būčiau gimęs Korsikoje, / giminė mano ramiai ilsėtųs / atkeršyta, po
krūmokšniais dygiais. Kraujo keršto, vendetos akivaizdoje nuskaidrėjęs tebūnie
įgyja naujų poetinės prasmės atspalvių. Dar: Vendetos (knygos dailininkė Rita
Kavolienė) priešlapyje panaudotas poetės autografas ranka užrašyta Liūnė
Sutema. Tebūnie ranka užrašytas poetinis vardas ir knygos pavadinimas
matomi ant knygos veido, ant viršelio. Kaip kinta rankos raštas, net
pasirašant, kokia sunkiai įskaitoma akivaizdybė, kokie ryškūs liudijimai, kaip
keičiasi žmogaus sąmonė, ranka vedžiojanti raides. Kaip paaštrėjo tų pačių
raidžių kontūrai, kaip prasitęsė brūkšniai (ū, t), sudarydami lyg stogo
atbrailos įspūdį. Eilėraščius reikia rašyti ranka. Ranka rašyti visa, kas yra
svarbu, vienkartiška.
Rūpestingai parengtos knygos (redaktorius Valentinas
Sventickas, dailininkas Romas Orantas) antroje viršelio pusėje redaktoriaus pateikiamas
lakoniškas įvadas. Tarp biografinių žinių apie Liūnę Sutemą (Zinaidą
Nagytę-Katiliškienę) pažymima, kad pastarųjų metų poetės kūryba paveikta sunkių
netekčių; per kelerius metus poetė neteko artimiausių žmonių, abiejų vaikų. Į
dešimtmečio netekčių lauką reiktų įrašyti ir Vytautą Kavolį bei Rimvydą
Šilbajorį, savitais būdais kalbėjusius apie šios poetės kūrybą, vietą ne tik
egzodo, bet ir visoje lietuvių poezijoje.
Bet ar kada buvo kitaip? Ar poezija nėra itin
intensyviai žadinama to, kas miršta, nyksta, palieka, apleidžia? Ar poezija nėra
galia, įgalinanti dar gyventi, gyventi pasisakant, išsisakant, tiesioginės
nuosakos galimybes paverčiant liepiamosios nuosakos būtinybėmis. Tiesioginiai liepiniai
kaip lėminiai, kaip egzistenciniai perspėjimai:
Neatsigręžk,
tave seka sena Mažeikių stotis
šniokščia ir švilpia suodini garvežiai,
trinksi ir dunda vagonų ratai
tau niekur nebereikia važiuoti,
jau išvažiavai Neatsigręžk,
tave vejas užmiršta gatvė
su paliktom tavo skubančiom pėdom
nebereikia jų,
tu ir taip per toli nuskubėjai
Neatsigręžk,
už tavęs nieko nėra ir nieko nieko nebuvo,
tik migla tarp dangaus ir žemės,
tik migla. |
|
(Neatsigręžk
) |
Trys eilėraščio dalys į atmintį
grįžta gimtinės miestas, vietos, susietos su važiavimu, judėjimu (seka stotis, vejas
užmiršta gatvė), bet visa jau įvykę (išvažiavai, nuskubėjai), egzistencinė
tuštuma (nieko nėra ir nieko nieko nebuvo), atsiremianti į neperkalbamą
Ekleziastą: tik migla, tik migla.
Liūnė Sutema bendriausia prasme yra poetė
egzistencialistė, ir tai Lietuvių egzodo literatūroje įžvalgiai yra
pažymėjusi Dana Vasiliauskienė. Tai, kas eilėraštyje gali būti atpažįstama kaip
biografiška (dedikacijos artimiesiems, detalės, kurias gali identifikuoti geriau poetę
pažįstantys), yra tik kontakto su pasauliu būdas, pretekstas rašyti tekstą, kuris
pirmiausia rašosi iš patirties rašyti, gyventi rašant. Rašant arba matantmąstant,
neišvengiamai priartėjant prie mačiusių mąsčiusių rašiusių. Visa, kas
atsitinka rašančiojo žmogaus patirtyje, atsitinka ir rašymui; jei atsitinka,
jei kūrybos galia įgalina perėjimą iš faktų į likimus. Tada eilėraščio forma
savaime nebėra aktuali, tai tik būdas kalbėti, kalbėti kaip tik taip. Tai
forma, kuri pasirodo Ekleziasto akivaizdoje; forma, kuri neleidžia nei apgaudinėti, nei
apsigaudinėti. Nebėra galimybės tai daryti, nes nebėra prasmės: aiški, šalta,
negailestinga šviesa apšviečia viską nebėra net šešėlio: sakau šešėliui:
pabusk, / jau pats vidudienis, ir tavęs nėra. Tai vieno įdomiausių knygos
eilėraščių Mano šešėlis miega ir sapnuoja mane pabaiga. Sapnuojantis
šešėlis lyg dviguba nerealybė, pabaigoje dar sustiprinama: nėra ir to, kuriuo
reiškiasi sąmonė, ieškanti pati savęs, nežinanti, kieno išsigandus siela /
pasislėpė manyje.
Rašymas pagal Liūnės Sutemos asmeninį šifrą yra
raganavimas; nepaliaujamos transgresijos, keičiančios pasaulį, santykius, netgi,
atrodo, nepajudinamai su mirtim ir mirusiais siejamus apibūdinimus: baugu, sunku,
neramu. Savo naujaisiais eilėraščiais ji įveikia dar vieną egzistencinį
slenkstį nebijoti likimo vienai. Ir mirusiųjų kalbinimas suteikia galimybę
kalbėti kitiems. Kalbėti poezijos būdu. Eilėraštis, kuriuo knyga pradedama:
Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra
jie šypsos atlaidžiai ir pritaria,
kad tau būtų ramiau ir saugiau
kad nebijotum
ateinančio, pasislėpusio, tykančio,
ir viso, kas gąsdina tave
kalbink, kalbink tuos, kurių nebėra,
jie šypsos raminančiai ir saugoja tave. |
|
(Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra
) |
Gera kalbinti nebesančius,
kalbinimas yra pokalbis, pokalbis yra raminimo ir saugos būdas. Būdas būti. Išlaikyti
bendravimą, komunikavimą. Kaip tik ši dvasinė žmonių pastanga yra padėjusi, leidusi
išsikristalizuoti sakraliosioms kalbos formoms, išlikusioms senuosiuose religiniuose
raštuose ar jų pirmuosiuose vertimuose, giesmėse, maldose. Tebūnie forma
priklauso ir sakraliniam lietuvių kalbos fondui, ištariama poteriuose, sunkiausiuose,
bet jau dvasios būseną lengvinančiuose atodūsiuose: tebūnie Tavo valia, tebūnie,
kaip man buvo lemta... Poezija vis dar palaiko šį nykstantį kalbinio sakralumo
matmenį, nors vis silpniau, mažiau, menkiau. To negalima pasiekti jokiomis programomis,
jokiais įsipareigojimais. Dabarties literatūra literatūrėlė jų ir
neturi. Tai patirties gilumo, patirties kalbinio sąryšingumo problema.
Liūnės Sutemos eilėraščių knyga išlaiko
kalbinio sakralumo matmenį stebindama ir tuo, kad lietuvių kalbą, gyvenimą
praleidusi emigracijoje, ji tebemoka. Tikrai nėra lengva susidoroti su tebūnie
stilistika, pasiekti jos paveikumo. Gal čia susitinkame su panašiu atveju kaip
lietuviškoje Jurgio Baltrušaičio poezijoje, kai, vartojant pirminės patirties kalbą,
atsargiai ją plečiant perkeltinių reikšmių kryptimi, buvo pasiektas archaizuoto
kalbinio įspūdingumo lygmuo.
Kiekvienas Liūnės Sutemos rinkinys
Tebūnie septintas žymi egzistencinį slenkstį, tam tikrą dvasinę įveiką.
Itin ryškiai Vendetoje, Graffiti. Graffiti pasirodo trapus būties
pavidalas leidimas būti, pabūti: Gyvenu graffityje / dar neištrinki,
neužlieki mano namų / savo baltu potvyniu / dar leisk man pabūti . Leidimas pabūti
pačioje laikiniausioje būtyje yra pratęsiamas. Poezija (kaip ir apskritai menas) yra
prasitęsianti ir pratęsianti ji sustoja ties kalbos riba, bet dvasinė transgresija
persilieja į kitas gyvybės formas į žolę, paukščius ir kalba įveikia
kliūtį: ir žolė ir paukščiai ir akmuo / kalba už mane (Kai pritrūksta
žodžių išsakyti save...).
Naujas Liūnės Sutemos rinkinys savitai sudarytas.
Kontrapunktinė linija eina nuo pirmojo eilėraščio kalbinimo tų, kurių
nebėra, iki baigiamojo Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra...:
Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra
ir duosiu jai vardą
S U T E M A ,
ir ji bus nepriklausoma
nuo dangaus ir žemės,
neperkama, neparduodama,
ir ne pasaka
Kai Didysis Magas
ranka debesį palies,
upelė Liūnė sroventi pradės,
nusinešdama visus paskendusius
emigruosiu į šalį,
kuri vienąkart bus |
Žaidimas poetinio vardo stilistika,
grąžinant jos žymenis į gamtines ištakas, į sutemų laiką, į upelės
Liūnės vandenis, amžinus ir skandinančius, nusinešančius ir prikeliančius. Į
šalį, nepriklausomą nuo dangaus ir žemės, neperkamą ir neparduodamą, valdomą
Didžiojo Mago.
Savitas poetinės utopijos variantas, šaltosios,
priverstinės emigracijos į svetimą šalį sušildymas magine transgresija
perėjimu, kuris žmogiškajai būčiai yra neišvengiamas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|