Dieve, kaip norėčiau užmigti! Gal šis noras ir nėra nuoširdus, tačiau būtinas. Jei ne jis, mano smegenys vieną akimirką sprogs ir išsilies lyg Pompėjus¹ kitados palaidojęs vulkanas. Tik leiskite man būti. Savo lovoje, po irstančius sąnarius jaukiai dengiančia antklode. Žinoma, aš nemirštu (turiu galvoje, sąnariai net nesiruošia irti – taip pasakiau vien iš savo seno įpročio daugžodžiauti). Mano kūnas dar moka atlikti įvairius judesius, kartais net pavyksta taip sudėtingai ką nors pasiekti arba prisitraukti prie savęs, kad būnu priverstas nuoširdžiai savimi žavėtis; galva, reikalui prispyrus, mintija taip uoliai, kaip turėtų, jei visą save būčiau patikėjęs jai. Todėl nereikia dėl manęs jaudintis. Sako, kitados netgi buvau puikus, manyje šėlo ir ydas gožė virtus². Dabar – tikiu – esu bent pakenčiamas. Jei ne šis jausmas, pasistengčiau įsiraivyti į patalą taip, kad, pajutęs pūkų saldybę, jame numirčiau. Bet gesdamas, matyt, vis tiek šaukčiausi pagalbos, mano siela purtytųsi būtinybės taip niekingai prarasti savo laikinąjį būstą. Bet aš, žinoma, nesielgsiu taip nepamatuotai. Sakykime, neverta. Ne tik dėl to, kad šitaip numirti – neįmanoma; neįmanomi dalykai kartais irgi turi savo sprendinius. Tiesiog visa, ką kalbėjau, tėra mano liepsnojančių smegenų šalutinis produktas, mano lava. Jeigu ir pavyktų besiraivant į tuos patalus įsiskverbti (nemanykite, kad kliedžiu, kadangi lempa, kuri nepaliaudama plieskia kambaryje – o jau pradeda švisti – subjaurojusi mano šešėlį ant sienos, verčia tikėti, jog esu ne žmogus, bet tik bjaurus šliužas, kuris, raitydamasis tapetų gėlėse, išniekina tiek jas, tiek tą esybę, kuriai kitados buvo lemta vadintis žmogumi), manytina, jog uždusčiau vatoje žiauriai kentėdamas. Netikiu, jog tokiu atveju sugebėčiau išlikti tikintis. Jei tik reikėtų, sugebėčiau nuo savęs nusipurtyti visas religijas. Ypač tas, kurios nuolat prabyla mano skrandžio rūgštimis, – patys suprantate, kur jų vieta, jei tik laiku pavyksta išsliuogti iš patalo? Bet ką ten tie patalai? Ar apie juos norėjau šnekėti? Dievaži ne. Šnekėti apie patalus tikrai būtų neelegantiška. Jausčiausi esąs prasčiokas (gal toks ir esu?), nesugebąs suregzti paprastučio silogizmo. Ne, tai ne man. Verčiau pasvarstysiu, ar dar galėčiau poruotis? Atvirai kalbant, nebandžiau to visą šimtmetį, bet jei tektų, manau, sugebėčiau išsaugoti savyje visas šio įvykio detales, kad galėčiau jomis sėkmingai mėgautis, kai ir vėl liksiu vienas. Dabar už mano langų poruojasi paukščiai – liečiasi kūnų galais, trūkčioja, vasnoja sparnais. Paukštija atlieka pareigą (juk mus mokyklose mokė, kad paukščiai nepatiria geismo poruodamiesi). Aš jų nematau – mano langai užtraukti užuolaidomis, – bet tiksliai žinau, kad jie čia pat, labai arti, drėgni nuo kieme augančių medžių lapų rasos. Sakote, mane irgi turėtų užklupti geismai? Žinoma, užklumpa. Ir ką? Vėliau gal papasakosiu, kaip esu įpratęs su jais kovoti. O gal ir ne – tai priklauso nuo mano nuotaikos ir įgimto polėkio vedžioti žmones už nosies. Šiaip žmones aš myliu. Jie man brangūs, nes kartais manimi rūpinasi. Taip pat ir dėl to, kad niekad nevengiau ir nesiruošiu liautis juos išnaudojęs. Matote, koks esu niekšas? Susitaikykite su tuo. Geriau pagalvokite, ką palikau virtuvėje ant stalo. Žinoma, akyse regite išėdas? Gaila, nepasisekė atspėti. Jau daug metų mano namuose nebuvo ar beveik nebuvo jokių išėdų. Daugiau šios temos ir nesvarstykime. Suklydote, ir tiek. Dievas, jei toks yra, jums atleis. Verčiau pamąstykime, ar Jis atleistų paukščiams? Nejau tikrai tikite, kad visatos Kūrėjas pritartų šiai siaubingai kakofonijai, poravimosi kliedesiui, giesmėms, kurias Jis pats sutvėrė tik tam, kad pasaulyje būtų daugiau kiaušinių? Manau, ne pro šalį būtų keletas rimtų žaibų. Ir viskas. Jokio klegesio, jokios sparnuočių meilės. Bet ką aš šneku? Ar man iš tikrųjų rūpi, kas vyksta už lango? Suprantama, nesu visiškai abejingas aplinkai, bet tikrai neteikiu jai tiek daug reikšmės, kad dėl savo apgailėtino būvio apkaltinčiau ją vieną. Vadinasi, reikėtų šį tą paaiškinti. Nežinau, ar šiuo metu turiu tam jėgų, mat buteliai – tie, kurie išgerti, – beatodairiškai tviskinami stalinės lempos, žilpina ne tik akis. Patikėkit, jie ryškesni už dangaus šviesulius, už planetas, kurios sugadino sielas viduramžių tyrėjams. Svarbu, kad jų tviskėjime pajėgiu įmatyti šiek tiek daugiau savęs, nebe taip aršiai dėmesio reikalauja daiktuose vešinti buitis. Tiesiog aš pats neįstengiu atsispirti pagundai kėsintis į tapetų gėlių žiedlapius. Krapštau juos nagu, tuos žiedlapius, baksnoju krumpliais, vilgau prakaito rasa – juk neįmanoma šiame pasaulyje vien gulėti! Net pavyko viename žiedlapyje palikti savo panagės juodulį – ar manote, kad nepakankamai stengiausi? Dabar galėsiu žiūrėti į tą juodulį valandų valandas, tos valandos taps palankesnės man, aš būsiu atlaidesnis joms, net jei ir daug blogio jos man iškrėstų. Kada kirpausi nagus, kada lyginau plaukų kraštukus, kada plunksnavausi svajodamas apie dabar mane žudančią rytmečio giesmę? Galbūt išlikau toks veidrodžio stikle? Arba seno televizoriaus, kuris, kiek atsimenu, niekada neveikė, ekrane? Ne, negali būti. Be to, nemanau, kad reikėtų apie tai šnekėti. Apie mane galima žinoti tik tai, ką aš pats noriu išviešinti – atskleisti faktai smarkiai pažeistų mano savisaugos instinktą. Bet nesakykite, gražu ir gera žiūrėti į savo juodulį ant tapetų gėlės?! Tai suteikia tvirtybės, galima sakyti, užburia. Kas iš jūsų esate tai patyrę? Jei esate, trokščiau pasidalyti su jumis patirtimi. Kokio dydžio buvo jūsų juodulys? Kokią žiedlapio vietą jis ištepė? Kokią jums reakciją sukėlė, kad anksčiau nekaltai (tegu šis įspūdis ir labai šališkas) išrodžiusi gėlė staiga pasipuošė jūsų nevalyvumu? Jeigu atvirai, ar jums tai patiko? Aš asmeniškai jaučiu pasidygėjimą, tik dar tiksliai nežinau, ar tą pasidygėjimą kelia būtent juodulys. Juk dar ką tik sakiau, kad juodulys suteikia man tvirtybės? Aš pats kartais stebiuosi savo jausenomis. (Kita vertus, tai neturėtų stebinti jūsų – mane pernelyg dažnai užplūsta dvilypi jausmai.) Įtariu, pasidygėjimą galėjo sukelti ir ta akimirka, kai, sunkiai persivertęs ant kairio šono, pabandžiau pakrapštyti tą žiedlapį smiliumi – tuomet buvau tikras, kad šis nuobodus darbas padės man nugalėti siaubą, kurį regiu nuolat švytinčios lempos šviesoje ir brėkšmo, kuris tuoj tuoj nurausvins gretimo namo balkonus, žioravime. Factum est, kad šiuo metu panagės juodulys bjauroja arba puošia tapetinės gėlės žiedlapį – nelygu, kaip pažiūrėsi. Jeigu jau visai atvirai, aš tikrai nebandžiau tyčia jo ištepti – paprasčiausiai skrebenau nagu sieną tikėdamasis, kad nuo šio veiksmo rytas ateis greičiau. Tik po to pagalvojau, ką aš veiksiu ryte. Ar tai, kad jis bus atėjęs, man suteiks kokį nors palengvėjimą? Nemanau. Nežinau nė to, ką turiu galvoje sakydamas žodį „palengvėjimas“. Matyt, ne aštuonis, o tik vieną demoną kūne³ – sako, tada ištverti buitį būna lengviau. Bet tikiuosi, kad vargšes gėles savo panagių juodymais ištepiau ne veltui. Galimas dalykas, jos buvo to vertos. Arba pačios norėjo išsijuodinti – ką aš žinau? Svarbiausia, kad viena mano panagė dabar yra kiek švaresnė, nei buvo prieš tai. Manau, tai suteikia perspektyvą. Moko būti tauresniam, atlaidesniam, labiau suprantančiam žemės sukimosi aplink saulę privalumus ir trūkumus. Dievaži pamilčiau viso pasaulio paukštukus, jei kuris nors vienas jų pro atvirą langą įlėktų į kambarį ir sugiedotų giesmę tam prakeiktam juoduliui. Ne tam, kad susirastų partnerį ir kiaušiniais užverstų lizdą, o bjauriai, nevalyvai žymei ant sienos gėlės, kurios nepadoru net sulesti. Tada būčiau laimingas, tikrai. O kada dar būčiau laimingas? Bet gal verta baigti, juk neįdomu? Taigi jau pasakojau, kodėl krapščiau tą bjaurią sieną pirštu, bet visai nepaminėjau, jog turėjau viltį – tiesa, labai menką – ją prakrapštyti kiaurai. Žinoma, tai nebuvo planingas veiksmas (antraip jūsų akyse atrodyčiau pamišėlis), tačiau vilties būta. Apskritai laukti stebuklų yra įdomu. Pasitaiko, kai aš neabejoju, jog stebuklas tuoj tuoj įvyks. Visuomet pradeda virpėti rankos, apima jausmas, lyg kažkas nematoma prie manęs sėlintų oru. Tuo skaudžiau būna, kai stebuklas vis dėlto neįvyksta. Trumpai tariant, prakrapštyti sienos man nepavyko, tačiau, didelei savo nuostabai, šįsyk nepajutau jokio apmaudo ar susierzinimo. Buvau priverstas manyti, kad aš tik norėjau norėti išvysti stebuklą, jeigu jis būtų įvykęs iš tikrųjų, dabar, matyt, jausčiausi visiškai sugniužęs. Atvirai kalbant, jis būtų net susilpninęs mano tikėjimą anapusybe, o aš esu linkęs patausoti jį ateičiai. Neabejoju, tikėjimas man bus dar labai naudingas. Bet užteks! Juo labiau, kad ir vėl šneku ne apie tai, apie ką trokštu šnekėti. Tam reikia labai ilgos įžangos, o ir suvis neaišku, ar aš pajėgus tiksliai įvardyti savo troškimus. Tikėtina, kad visa istorija juodymais ir paukštukais taip ir baigsis. Ir viskas. Pageidaujate daugiau? O jeigu netyčia tapsiu rimtesnis, labiau sutupėtas? Juk tuomet man apskritai neatrodys verta kam nors ką nors pasakoti. Yra didelė tikimybė, kad tokiu atveju net nesurasčiau savyje šnekai būtinų žodžių. Trokščiau ramiai sau plūduriuoti baltyme, ir jokios pašalinės jėgos nepriverstų manęs geisti snapuku prakalti kažkur toli esantį lukštą. Laimei, sutupėtas aš nesu, bet juk vis tiek privalėsiu kažkaip elgtis? Tai – sudėtinga. Gal, manote, priversiu save apsižliumbti ties tuo nago juodymu? Tikėtina, nors nelabai – ašaras kitados aš jau išlaisčiau. Liko tik nuobodulys ir tai, ką būtų galima pavadinti... Et, nežinau, kaip tai būtų galima pavadinti, matyt, aš pats jau seniai smilkstu trijų kelių sankirtoje⁴. Ir ką? Nejaugi dar sykį prisiminti šlovingą nago juodymo kelionę? Ne! Nenoriu! Rytoj tą bjaurastį nugremšiu. Negaliu pakęsti, kai kas nors terlioja mano namų sienas, net jei tas „kas nors“ esu aš pats. Dievaži padarysiu tai ankstyvą rytmetį, jei tik pavyks pakilti iš patalo, jei taip ryškiai liausis spindėjusi tara. Jei būčiau apdovanotas kūno stiprybe, galėčiau ką nors paliesti, paskrebenti, pasukti, bet, regis, labiau nei jėgų, tam trūksta įkvėpimo. Nemanau, kad dėl to vertėtų manęs gailėtis; galima įtarti, jog esu neįgalus egzistuoti šiame pasaulyje, ir tai nebūtų pati didžiausia klaida tarp tų, kurios padaromos siunčiant į kosmosą raketas. Šiaip ar taip, esu kūnas, kuriam nereikia skrosti atmosferos sluoksnių, nebūtina gilintis į tai, kuo, pavyzdžiui, stratosfera pranašesnė už atmosferos pakraščių ūkanas, už vietas, kuriose – tikėtina – labiau mėgsta lankytis Dievas. Suprantu, šiuo metu jums reikėtų veiksmo, intrigos, tačiau aš jos negaliu pasiūlyti. Mano pirštas pavargo krapštyti sieną ir ją juodinti, aš noriu miego. Ką daryti? Mielai, kaip paukštukas, pasiporuočiau artimiausiame medyje (jis beveik siekia mano kambario langus), tačiau kažkokia pikta lemtis lėmė, kad mano rankos neapaugusios plunksnomis, o kūnas per sunkus, kad bent pro forma gebėtų kautis su žemės trauka. Net jei turėčiau lėktuvo bilietą, vargu ar sugebėčiau išsiruošti į kelionę. Geriausia būtų bilietas, kuris, trumpam numaldęs smegenų virpesius, priverstų mane užsnūsti kokiai aštuoniolikai valandų, ir kad tos valandos – padėk Dieve! – neatsispindėtų mano neveikiančio televizoriaus ekrane. Bet to nebus, aš žinau. Nesu toks kvailas, kad neįvertinčiau mano silpnumą liudijančių aplinkybių. Visą gyvenimą troškau būti laimingas. Gerai pagalvokime – tikiu, kad aparate cypaujantys kukurūzų spragėsiai yra kur kas laimingesni už daugelį iš mūsų. Tik nejau dėl to turėčiau pamesti galvą? Juk paprasčiausiai galiu įdėmiai apžiūrėti savo nago juodymo liekanas, ir išsyk pagerės. Bent jau žinosiu, kad esu šį tą pasaulyje nuveikęs. Jeigu visi mano dokumentai, patys susilankstę į lėktuvėlius, staiga išlėktų pro orlaidę, būčiau amžinai dėkingas orui, kuris jų – tokių paliegusių – neapvylė. Bet kam tas oras, kam baikščios, tik fizikos vadovėliuose šokinėjančios molekulės? Mano panagės juodyme nestrykčioja jokia molekulė, joks nevykėlis niekada nepavydės jam jo menkystės. Joks paukštukas – vienas iš tų, kurie nūn siautėja po langais – nesusivilios šiuo pragaištingu ir savaip išdidžiu užkratu. Ir ne tik dėl to, kad smegenyčių paukščiai turi labai mažai, tiksliau – beveik visai neturi. Esu matęs sparnuočio griaučiukus muziejuje. Kad ir koks galingas būtų buvęs smegenų kūrėjas, jam nebūtų pavykę sugrūsti intelekto į tokią mažą kaukolę. Viskas – sparnams. Įdomu, ar gera jais mosuoti? Ar nuovargis netampa kančia, kai, perskridus jūrą (sakykim, pakeliui į Afriką), tenka leistis nederlioje dirvoje, kurioje niekad niekada neatrasi jokios sėklos? Ar neklaiku suvokti, kad gali snapu tik pamaišyti smėlio dulkes ir galbūt tolumoje pamatyti arabą? Viešpatie, kaip tat turėtų būti siaubinga! Neką geriau nei man. Net truputį blogiau, nors tikėjimas, jog kada nors vis dėlto užmigsiu, – bent trumpam, – mane jau apleidžia. Laimei, žinau mažiausiai vieną išeitį. Pavyzdžiui, mėgstu įsivaizduoti save miegantį. Tai malonu ir kelia vilčių. Jeigu dar sapnuočiau... (Žodis „sapnas“ visad nuteikia nemaloniai. Neatrodo, jog pastarąjį dešimtmetį būčiau sapnavęs, o jei kažkas panašaus ir buvo nutikę, negalėčiau lažintis, jog buvau įmigęs taip smarkiai, kad nepajėgčiau suvaldyti akiduobėse švytinčių vaizdinių. Kai miegu – nors tai, kaip žinote, nutinka labai retai, – aš panyru į jokiais vaizdiniais neužterštą niekį, į tamsą, – tokią pat viltingą ir tirštą, – kokia slėgė pradus prieš pasaulio pradėjimą.) Jei asteroidai, kurie nuobodžiai sau suka ratą po rato, kirtę mano sumautas smegenis ir juvelyriškai apsvilinę prieškambary sukabintus paltus, ritmiškai bumpsėtų ant žemės? Manau, tai nekeltų man nuostabos – aš atlaidžiai žiūriu į reiškinius, kuriuos nebūtinai lengva paaiškinti logiškai. Paltai, tiesa, ten kabo du – vienas pasibaigusią žiemą menantis manasis, kitas... Atsiprašau už neryžtingumą, bet iki šiol spėlioju, ar aš kada nors tyčia jo nesugalvojau, kad šitaip įprasminčiau savo buvimą. Jei tas paltas iš tikrųjų egzistuoja, turėčiau išsyk nuleisti rankas, mat ir prispirtas prie sienos negalėčiau pasakyti, kieno jis. Jeigu atvirai, jau daug mėnesių nesiryžtu patikrinti savo spėjimų, ir visai ne todėl, kad būgštaučiau išvysiąs ne tai, ką tikėjausi. Tiesiog prieškambario tamsoje visad pasijuntu įsuktas į savotišką lizdą – tarsi kokia elektros lemputė. Šis pojūtis atima bet kokį norą domėtis paltais. Svarstau, į ką esu įsuktas. Gal į prieškambario tamsą, gal į savo tamsius tikėjimus – kas žino... Gaila, niekada nesugebėsiu šviesti; nesu tam pritaikytas. Džiaugiuosi tik, kad niekada tam neteikiau daug reikšmės. Galvodavau apie nematomus, tačiau kūnu gerai juntamus sriegius, kurie jau daug metų tvirtai laiko mane šioje pridvisusioje erdvėje. Galbūt vieną dieną man pavyks iš jų išsivaduoti. Nors labai abejoju. Prisimindamas, kokie rūstūs ir užsispyrę jie buvo pastaruosius trisdešimt metų, galiu spėti, jog ir ateity niekas nesikeis. Jie aštrūs – aš žinau. Jiems malonu kurstyti manyje tai, su kuo jau daug metų aš stengiuosi kovoti. Pavyzdžiui, troškulį. Kita vertus, nieku gyvu negalėčiau paneigti, jog troškulys man – vertybė. Ypač tada, kai nakties tamsoje jis didingai švyti prastu likeriu. Viešpatie, ar turėčiau gailėtis? Juk iš tikrųjų šiais žodžiais nenorėjau nieko pasakyti. Tik palinkčioti galva sau, palinkčioti laikraščiui, kurio turinį esu seniai užmiršęs, tačiau jis niekaip nesitraukia iš kampo, į kurį kitados jį nusviedžiau. Bet ar aš tikrai noriu kalbėti apie kampą, apie laikraštį? Jie juk man neįdomūs, kaip moiroms esu neįdomus aš. Verčiau pagalvoti apie veidrodį, kuris šiuo metu veikiausiai atspindi tamsą. Įdomu, kokios spalvos ta tamsa? Turiu galvoje, kokios spalvos ji atrodo veidrodžiui. Man nuo vaikystės įkalta į galvą, kad tamsa – juoda. Ar tai teisybė, paklauskite mokslo daktarų ir jų asistentų. Aš – atviras pasiūlymams. Tikrai nesupykčiau, jei kas nors tvirtintų, jog ji – žalia. Arba raudona. Koks galų gale man skirtumas. Vis tiek kambaryje dega lempa, o prieškambaris taip toli, kad dabar nieku gyvu iki jo nenusigausiu. Be to, tikrai nenorėsiu eikvoti savo brangios energijos tokiam beprasmiam veiksmui. Ką, aš beprotis, kad dabar kelčiausi iš lovos ir eičiau į prieškambarį žiūrėti, kokia šiandien nutiko tamsos rūšis? Nelaikykite manęs tokiu nesusipratėliu! Galiu tik – jeigu norite – tobulai atkurti savo pavidalą prieškambario veidrodyje. Sakykime, užuot gulėjęs lovoje ir mirkęs antklodę iš odos porų trykštančiu prakaitu, aš mintyse nušlepsėčiau į prieškambarį ir pasirodyčiau sau veidrodyje toks, koks iš tikrųjų esu – nereikėtų tuo žavėtis, – toks nekaltai, bet metodiškai pražuvęs žmogus, kurio prasmė tyvuliuoja kažkur pasauliniame vandenyne. Jeigu būčiau uoste ir tiksliai žinočiau, jog keltas, į kurį ruošiuosi lipti, nugrims į dugną, nežinau, ar tai atbaidytų mane nuo šio pobūdžio patirties. Nuskęsti. Vienąkart ir visiems laikams. Turėtų būti įdomu – žūti. Paskutinįsyk pažvelgti į šlykščią žuvėdrą, maldaujančią iš tavęs duonos trupinio, atsargiai pridėti prie grindų plaštaką ir pasidžiaugti springstančio motoro vibracija, pasiklausyti, kaip pro didžiules laivo korpuso skyles į triumus kliokia vanduo. Paskui – prigerti ir iš lėto pursti. Tapti tokiu skenduoliu, kokius neretai suranda narai. Išpampusiu ir keistu. Tikiu, kad tamsa skenduoliams taip pat gali atrodyti spalvota, kadangi jūros gelmėse mažai idėjų. O kai jų mažai, galima įsivaizduoti bet ką. Kad ir grimztantį padvėsusį kašalotą, kurio dugne jau laukia mažos, maitos išsiilgusios žuvytės. Norėčiau būti viena iš tų žuvyčių, nenorėčiau būti kašalotas. Pripažinkime – daug maloniau ėsti, nei būti valgomam. Dar nemačiau žmogaus, kuris būtų norėjęs tapti patiekalu. Na, vėl nukrypau į šalį. Nenoriu aš, tiesą sakant, skęsti. Kita vertus, jau kaip ir paskendau, ir tikrai būsiu paskendęs, jei kokia nors paslaptinga jėga neištrauks manęs iš šios neegzistuojančios jūros dugno. Baisiausia, kad čia nėra nei žuvyčių, nei padvėsusio kašaloto, nei akmenėlių, kuriais savo ruožtu žaistų virpantis vanduo. Ne ne, tikrai nesiruošiu skęsti. Tai tikrai ne man. Tiesiog būtų gera – o gera būtų nepaprastai – kad žmona, kurios, beje, čia labai trūksta, pravėrusi šaldytuvo dureles, atneštų man į lovą kokį vieną kotletą. Žinoma, nesugebėčiau jo valgyti, tačiau nekantrauju pauostyti pamaž švinkstantį maistą. Puikiai prisimenu, kokį kvapą jis skleidė prieš tris dienas, todėl galėčiau gan tiksliai apibūdinti pokyčius. Sakykime, paaitrėjo. Arba pasidarė salsvesnis. Gal net įgavo kokį nors taurų pokvapį, kurio – žinoma, su išlygomis – aš neišdrįsčiau pavadinti dvoku. Todėl negaliu piktintis likimu. Jis suteikė man galimybę įkvėpti ir išpūsti orą, o tai – jau daug. Norėčiau, kad jo srovės staiga suvirpintų vonios kambaryje rankšluosčius, kad čežėdami patys persiverstų knygų puslapiai. Įdomu, kas tose knygose parašyta. Visuomet paguldau jas ant stalo vildamasis, jog kurią nors akimirką – ypač tada, kai nesugebėsiu savęs paguosti klaidingais teiginiais, – vieną jų atsiversiu ir paskaitysiu. Atsiprašau – ne atsiversiu, tiesiog paimsiu į rankas, kadangi knygas visuomet palikdavau ir palieku atverstas, nesvarbu, kuriame puslapyje, šventai tikėdamas, jog ateisiantis rytas numaldys nesugebėjimą perskaityti žodžių. Sako, knygos neretai būna įdomios. Tikiu tuo. Gaila, esu užmiršęs, ką reiškia žodis „turinys“. Tai turėtų būti kažkas labai kilnaus ir didingo, ko negalima apsakyti vien žodžiais. Mano žmona, perskaičiusi kažkokią knygą (atleiskite, nepamenu pavadinimo), sakė, kad jaučiasi taip, lyg jos burna būtų prikimšta prieskonių. Šie žodžiai man paliko didžiulį įspūdį; jaučiu, ji nemelavo. Nuo to laiko ir aš kasdien dar nuožmiau viliuosi kažką perskaitysiąs, mano egistencijai irgi skausmingai reikia prieskonių. Sutinku, kad paistau niekus, bet kas uždraus man, bejėgiam lavonui, viltis, kad prakaito ir nevilties dvokas vieną akimirką pakvips imbieru, kardamonu ar citrinžole? Tik ar užmuštų šie Azijos lobiai mano šlykštumą, beviltišką tikėjimą, kad tapetų raštuose įspausta teisybė? Velniop visa tai, velniop! Pabandysiu prisiminti ką nors gražesnio – pavyzdžiui, didelius, juodus plastikinius maišus, kuriuos motina parsigabendavo iš sodo. Juose visad būdavo sukrauta tai, kas man jau savaime rodėsi atgrasu – agurkai, cukinijos, pomidorai, paprikos, svogūnai, ridikėliai... Tačiau niekad nesilioviau mylėjęs maišų, kurie, išvertus daržoves, žemėti gulėdavo ant grindų tame pačiame prieškambaryje, lyg tikėdami, kad aukštesnės jėgos pasiūlys jiems čiurkšlę vandens. Čiurkšlės jiems niekada niekas nepasiūlė, tačiau esu tvirtai įsitikinęs, kad, būdami romūs, jie neskausmingai susitaikė su savo lemtimi – atsidurti konteineryje. Galimas dalykas, jie sulaukė kitokios – prasmingesnės – ateities sąvartyne. Aš pats tik labai retai išdrįstu svajoti apie ateitį – ji per daug tolima, pernelyg efemeriška, kad tvirtai tikėčiau jos sulauksiąs. Būčiau laimingas, jei bent tiksliai žinočiau, ką noriu nuveikti dabar. Gal verta paaukoti keliasdešimt centų universaliems klijams, kad priversčiau priglusti linoleumo kvadratuką virtuvėje? Tik ar nori to pats kvadratukas, ar trokšta klijai būti išstumti iš tūbelės? Labai abejotina. Nenoriu kištis į dalykus, kurie man nekliudo asmeniškai. Juolab, kad, regis, nesu asmenybė. Tikriausiai asmenybe būti sunkoka. Viduje turėtų būti susijungę įvairūs keisti laideliai, kuriais niekada netekėjo ir netekės elektros srovė. Galbūt įvyks kažkokios grandininės reakcijos, nuvesiančios tave į pražūtį, o gal pats vieną dieną išlėksi pro langą, it kitados prakiurusios pagalvės pūkas. Nežinau, nieko nežinau. Šiuo metu labausiai noriu įsivaizduoti seną moteriškę, kuri rankose laikytų sunkų akmenį. Žinoma, jos kojos per kelius linktų, streikuotų širdis, iš užpakalio sklistų artimos mirties tvaikas. Įdomu pasvarstyti, dėl kokių priežasčių ji tą akmenį laikytų? Nejau tiesiog malonu? O gal įsivaizduotų jį esant kibiru? Arba girnapuse, kurias, tikėtina, buvo įpratusi tampyti vaikystėje? Bet kodėl man kyla tokie kvaili klausimai? Dievaži visiškai nesistebėčiau žmogumi, kuris tiesiog šiaip sau laikytų rankose akmenį. Jei turėčiau daugiau jėgų, aš ir pats mielai turėčiau akmenį. Galėčiau jį pabrūžinti, paskrebenti, pakilnoti. Išsiaiškinčiau, ar jis sunkus. Galbūt norėčiau susirasti kitą – lengvesnį – akmenį. Bet, ko gero, nenorėčiau. Sunkios naštos man patinka. Pavyksta tikėti, kad turiu šiek tiek daugiau jėgų, negu reikia persiversti nuo vieno šono ant kito. Mudu su akmeniu susibičiuliautume. Aš jam kažką sakyčiau, jis reikšmingai tylėtų. Svarbiausia, kad suprastume vienas kitą. Gal norėčiau jį pauostyti. Kvapai tobulai atskleidžia prigimties ypatumus, todėl stengiuosi juos mylėti. Galiu viltis uosle sukelti įsivaizdavimų, kurie kitados buvo būdingi man. Taisyklingiau sugultų plaukai, sukietėtų penis. Be galo harmoningi rodytųsi nosinės raštai, kai prisiversiu ją aplaistyti sėklos švirkšniais. Paskui tikriausiai akyse regėčiau moterį, kurią kitados glamonėjau. Ji man kažką liudytų, jos kūnas – šiek tiek žuviškas – sakytų, jog lig šiol vis dar myliu savo žmoną. Šis jausmas mane stebina. Turėjau liautis ją mylėjęs dar tada, kai staiga sustorėjęs pilvas grasino paversti mane tėčiu. Bet negaliu atsikratyti iliuzijos, kad ją mylėti mane kažkas verčia. Tikiu, kad ore vibruoja bangos, kurių dar niekas neaprašė fizikos vadovėliuose. Arba įdubos jūroje, netikėčiausiai prispiriančios kūnus pursti. Trumpai tariant, norėčiau neregėti miražų; bangų ir įdubų nėra. Tikriausiai nėra ir žmonos, aš ją sugalvojau. Tiesiog vieną akimirką man patiko manyti, jog susiporavęs atrodyčiau puikesnis. Manęs, suprantama, irgi nėra, yra tik vilties, jog netrukus būsiu. Visai nusivylęs savimi nesu. Galiu dar beprotiškai daug nuveikti, jei nuodai, kuriuos nešioju savo geluonyje, nenustos veikti per daug anksti. Antraip tektų liautis zirzus ir ieškojus medaus, nebe man siūbuotų gėlių žiedlapiai, nebe dangus numaldytų ryžtą skrajoti, o veikiau supūti vietą pasiūlytų žemė. Ačiū Dievui, pasaulyje esama stabilumo. Pavyzdžiui, virtuvė išliko tokia pati, niekas per amžius amžinuosius joje nepasikeitė. Nebent sriuba, kurią, regis, išliejau ant žemės prieš savaitę, galėjo perdžiūti ir priskresti prie linoleumo. Tačiau esu visiškai tikras, kad obuolio graužtukas, kurį užvakar įmečiau į šveisti paruoštą keptuvę, jame tebeplūduriuoja, tebemirksta riebaluotame vandenyje ir, ačiū Dievui, nuo to nėra geriau nei jam, nei man. Įdomu, kas būtų, jei minėtasis obuolio graužtukas susimąstytų, kodėl jis plūduriuoja keptuvėje, kur anksčiau buvo kotletai. Tebūnie, jei jis patenkintas tokia buitimi. Bet jei ne? Kažin, ar jis pajėgtų sau prisipažinti, kad, užuot kentęs tokį skurdų likimą – plūduriuoti keptuvėje, – galėjo supūti sode kaip paties obuolio neatskiriama dalis? Tokiu atveju jis net galėjo tapti vaisingas, jei tik pikta sodininko ranka nebūtų išplėšusi jo iš dar vaisingesnės žemės.
       Viešpatie, ką man daryti? Už lango jau šviesu, bet net nedirstelėjęs pro užuolaidų plyšį galėčiau tvirtinti, jog lauke – rūkas. Manyje – taip pat. Reikia pripažinti, kad jis tūkstantįsyk mielesnis už paukštukus – jau vien dėl to, kad niekada nemėgino poruotis. Bet aš tikrai neatsisakyčiau savo akimis pamatyti, kaip poruojasi rūkai. Vienintelė problema – kas iš to kergimosi gimtų ir kam tai būtų naudinga. Aš, žinoma, nuolankiai viskuo džiaugčiausi. Ir žemiškieji, ir dangiškieji dalykai mano sąmonėje sutelpa bemaž toje pačioje lentynėlėje, na dangiškiesiems neretai prireikia paaiškinimų. Bet ką aš šneku? Ar man svarbios įvairių dalykų nugarėlių spalvos ir tai, kiek smarkiai jie leido sau nusidėvėti? Arba buvo nudėvėti. Esu tam abejingas. Nelįsiu į svetimą sferą, kurioje labai nedaug ką pažįstu. Gal tik virpėjimą vos nubudus, kai nedrįstu net spėlioti, kodėl neatlygintinai esu gavęs teisę egzistuoti. Tokiais atvejais visuomet žiūriu į televizoriaus pultelį, kuris turėtų man suteikti teisę vieną televizijos kanalą pakeisti kitu. Bet juk minėjau, kad televizorius neveikia. Jo ekrane švyti rūkai, iš tos vietos, iš kur turėtų sklisti anapusybės balsas, girdžiu tik seksualinį paukščių įniršį. Ką padarysi. Galiu būti laimingas vien dėl to, kad esu lovoje. Šiaip ar taip, lova yra mano tėvynė. Ne tik todėl, kad joje praleidau ilgus savo dienų šimtmečius – dažnai atsimenu tuos, kurie kitados šioje minkštybėje mane pradėjo. Įdomu, ar pradėti mane jiems buvo gera? Ar, veikiant prasmingai išlaistytai sėklai, kambary tvyrojo rūkas? Norėčiau išvysti savo akimis – ir tėvų ristynes, ir laikraštį, kurį, tikėtina, kitąryt jie išsitraukė iš pašto dėžutės. Beveik neabejoju, kad jame buvo rašoma apie karą. Arba apie žemės platformų slinktį, ateities žmonijai grasinančią išmesti lauk senus atlasus. Kad ir kaip būtų, jie čia mylėjosi, ir nebūtinai dėl to, kad vėliau netoliese imčiau krykštauti aš. Juk nesu toks naivus, kad patikėčiau, jog ano veiksmo jie ėmėsi įtardami netrukus sustorėsiant pilvą. Norėčiau tik sužinoti, ar kergdamiesi jie matė savo šešėlius, kurie tuo pačiu metu tą patį žaidimą žaidė tapetų gėlėse. Nežinau, ar malonu regėti savo aistros atspindžius tapetų raštuose; manau, kada nors reikės tai patikrinti. (Stebiuosi, kodėl man dar niekuomet nekilo tokia mintis.) Akylai stebimas sangulio šešėlis turėtų kelti iliuziją, jog esi pievoje. Kas, kad popierius visai nepanašus į dirvožemį, kad gėlės – tos, kurios taip įspūdingai veši jame, – tėra dailininko vaizduotės vaisius. Aš – irgi vaisius, bet ne vaizduotės. Dėl to, matyt, turėčiau apsvarstyti, kodėl ką tik susimąsčiau apie savo gimdytojus. Juk negaliu pasakyti, jog jie man svarbūs, nors tikrai negalėčiau užginčyti lig šiol jaučiąs jiems tai, ką įprasta vadinti sūnaus meile. Žinoma, stengčiausi jiems padėti, jei pikta lemtis jiems pasiųstų, pavyzdžiui, miokardo infarktą. Arba insultą. Arba juos parklupdytų koks nors nelaimingas atsitikimas, kurio vardas nesaugomas medicinos vadovėliuose, tačiau vis tiek yra skaudus ir raginąs veikti. Nežinau. Atvirai kalbant, žinau labai nedaug ką. Tiksliai galiu pasakyti, kad peleninėje virtuvėj turėtų būti šešios nuorūkos – tiek jų palikau prieš atguldamas į patalą. Jei nuorūkų atsitiktinai būtų padaugėję, dabar turėčiau manyti, kad man begulint virtuvėje kažkas lankėsi. Ir, žinoma, rūkė. Bet koks man skirtumas? Lankytis mano virtuvėje gali visi, jei tik nesistengs per daug sudrumsti daiktų rimties. Ir, patikėkite, lankėsi. Galbūt vėliau apie tai papasakosiu – kol kas neturiu noro. Gerokai įdomiau pasvarstyti, ar išties esu pražuvęs. Sako, būna visaip. Pražuvėliu laikytas žmogus staiga tampa pražuvęs mažiau ir atvirkščiai – mažiau pražuvusysis nugrimzta ten, kur plaukioja vien buvusių sielų atplaišos. Pažiūrėkit tik, kaip gražiai pasakiau! Tada pasakysiu šį tą daugiau. Aną dieną, gesindamas paskutinę cigaretę, atsitiktinai atsigręžiau į vieną spintelę. Ant jos tarp kitų rakandų stovėjo stiklainis, kuriame kitados ramiai plūduriavo marinuoti agurkėliai. Aš, žinoma, tuojau pat sumečiau, jog šiuo metu visai nenoriu mąstyti apie agurkus – tiesą pasakius, net labiau negu juos valgyti. Apsidžiaugiau, kai pasukęs stiklainį pagal laikrodžio rodyklę – šitaip elgiausi, kad etiketė netrukdytų gerai apžiūrėti jo vidaus – įsitikinau, jog jis – visiškai tuščias. Tos dienos mano įspūdžiai kiek migloti, tačiau, jei neklystu, stiklainyje dar buvo likę gana daug marinato ir jame plūduriuojančių pagardų – lauro lapelių, česnako skilčių, krapų... Neneigsiu, jog to stiklainio dugne buvo ir pipirų. Na, gal kiek ir išpurtusių nuo buvimo vandenyje, gal ir ne itin estetiškų, tačiau iš karto pajutau, kad jie dar ilgai kaustys mano žvilgsnį. Pipirai! Žiūrėjau į juos ir mačiau save vaikystėje, kai dar turėjau tokius aštrius dantis, kad pajėgdavau itin skausmingai įsisegti bobulei į koją. Nemalonu girtis, bet tą akimirką, kai man dingtelėjo, jog pipirai man kažką reiškia – o jie buvo apkloti lauro lapų žvynais ir česnako skiltelėmis, – vienas pipiras staiga pakilo nuo dugno ir didingai sukdamasis išplaukė į marinato paviršių. Dievaži tą akimirką man nesisekė abejoti, jog vargšas pipiras kažką man pranašauja. Daug nešnekėdamas išduosiu, jog anas pipiro žygdarbis man pasirodė toks žavus ir kerintis, jog, nori nenori, susiejau šį įvykį su savo lemtimi. Atseit kylu iš dugno; mano ydos nedrąsiai traukiasi man iš kelio. Aš pradedu būti žmogumi – tegu ir išpurtusiu, tegu ir nelabai estetišku... Taip jaučiausi vieną, gal dvi minutes. Tuomet visu kūnu pajutau (tiksliau, tai man pakuždėjo ranką sutraukęs mėšlungis), kad ir šįsyk suklydau. Dar blogiau – aš visa širdimi vyliausi suklysiąs. Tučtuojau pasidarė nyku ir šiek tiek liūdna. (Sakydamas „šiek tiek liūdna“, norėjau prisipažinti, kad liūdesį aš paprasčiausiai stengiausi įsikalbėti. Iš tiesų jaučiau nusivylimą.) Pipiras liovėsi mane dominęs, nykus ir pasipūtęs atrodė stiklainis. Nedelsdamas jį nustūmiau į patį tolimiausią kampą ir dar apdengiau servetėle, kad vėl jo nematyčiau, kai norėsiu ką nors rasti spintelėje. Jaučiausi susitepęs rankas, dilgčiojo pirštus ir jie darė mįslingus judesius. Staiga panūdau suteikti jiems prasmingesnės veiklos. Arčiausiai tos vietos, kur dar prieš minutėlę stovėjo įžūlusis stiklainis, pamačiau cukrinę. Ligi šiol esu tikras, jog tai buvo kaip tik tas daiktas, kurio man reikėjo tą akimirką. Aš tuoj pat susikišau du dešinės rankos pirštus į burną, suvilgiau juos seilėmis ir atsargiai pradėjau grūsti į cukrų. Pirštai smigo lėtai ir tvirtai, nežinau, ar kada nors gyvenime man yra pavykę labiau tikėti tuo, ką darau. Vieną akimirksnį net pasirodė, kad šitaip elgtis man kažkas liepia. Norėjau, kad pirštai smigtų į cukrų per amžius – tokia palaiminga buvo mano jausena. Deja, jie netrukus atsirėmė į cukrinės dugną. Jis buvo šaltas ir slidus, aš neišdrįsau ilgiau glausti prie jo pirštų. Greitai pirštus ištraukiau. Jie buvo nuostabiai tolygiai aplipę cukrumi, balti ir jaukūs. Bet tokius juos galėjau stebėti vos akimirką – cukraus kristalus prie pirštų prilipdžiusios seilės pamažu smelkėsi ir į jų vidų, rudino juos. Nepraėjus nė minutei, mano pirštus gaubė jau ne išdidi ir taisyklinga cukraus baltybė, o gelsva, iš lėto kietėjanti košė. Menu, labai dėl to susisielojau, mano galva, balta spalva cukrui pritinka. Galimas dalykas, ji tinka ir odai. Tačiau ši, žinoma, mėgsta įvairuoti. (Dažnai gulėdamas naktį lovoje galvodavau, kokia išties moters kūno spalva man patinka. Ar sugebėčiau mylėtis, jei sugulovės oda būtų raudona kaip lašišinės žuvies file? Ne, tikriausiai ne. O jei tobulai mėgdžiotų karoso žvynų blizgesį? Irgi tikriausiai ne. Bet, patikėkite, nesugebėčiau ne dėl to, kad visa siela netrokščiau jų turėti. Man puikiai tiktų ir „lašišinė“, ir „karpinė“ moteris, visai pakenčiamas būtų net „mailius“ – taip vadinu blyškias, beformes ir kiek per mažai dvasios turinčias būtybes, kad būtum tikras, jog suguldamas nepasiaukosi per daug. Tik bėda, kad su jomis mylėtis tikriausiai būtų sunkoka – likimo sumaitoti jų kūnai per daug jau primintų faktūras, kuriose, kaip ir tapetų raštuose, žydi ir mano paties menkystė. Net jei prieš veidrodį stovėtų ta, kurios raudoniui arba blizgesiui paaukojai septynis šimtus kasrytinių erekcijų. Jų – dar bus. Moterų – nežinia. Nežinia ir tai, ar teisinga, kad aš visgi esu jų turėjęs. Kita vertus, visai neketinau apie jas kalbėti. Yra taip, kaip yra. Na, sugulė vargšės su manimi, permiegojo. Ir ką? Vis tiek niekas neprivers manęs patikėti, kad nuo to jos tapo laimingesnės. Greičiau priešingai. Su manimi miegojusios moterys niekuomet netapdavo laimingos – net jei mūsų santykiai būtų kūrę iliuziją, kad prasmės juose vis dėlto yra.) Man gražiausia – balta. Ji kelia virpulį. Pati moteris gali rodytis neverta nė grašio, tačiau odoje siautėjąs baltumas, nykybė, kurią lengvai pažeistų jautriausiesiems skirtas muilas, jos išorinio pavidalo pigybę mano sąmonėje paverčia didžiausiais lobiais. Geidžiu baltų odų. Daugmaž visi kiti balti daiktai (išskyrus cukrų) man koktūs. Jie dvelkia sąmoningumu ir švara, žmonių naivumas džiugiai verčia juos simboliais. Balta oda – visai kitokia. Ji klampi ir visuomet pavojinga, ypač jei panorėsi per greitai ją savintis. Dieve, ir vėl klimpstu į grynai teorinius išvedžiojimus! Aš juk neprivalau viešai braižyti savo smegenų vingių žemėlapio. Apie odą užteks ir to, ką pasakiau. Bijau susijaudinti. Taip pat man atrodo, jog apie ką nors nuodugniai mąstyti dar šiek tiek per anksti. Tam galėsiu atsidėti maždaug nuo vidurdienio, kai dienos tviskesys sukels man stiprų liūdesį. Verčiau prisiminsiu vieną mįslingą nutikimą, kuris, bent jau man, savaip siejasi su ankstesniuoju pasakojimu. Menate, sakiau, jog mano kambaryje stovi neveikiąs televizorius? Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į jo ekraną. Jis pilkšvas ir dulkėtas, į jį visuomet nejauku žiūrėti. Tąsyk, drybsodamas lovoje, ryžausi užmesti į jį akį. Ir ką jūs manot? Šventai tikitės, kad pamačiau, lyg dvėsdamas, savo vaikystę? Kad, lyg neturėdamas ką daugiau veikti, pro akis praslinko gyvenimas? Klystate, žiauriai klystate. Tai buvo... Net nežinau, ar teisėtai elgiuosi šitai viešindamas... Atvirai kalbant, jaučiuosi darąs nedidelę, tačiau labai kryptingą šventvagystę... Juk sakiau, kad televizorius neveikia? Taip ir yra, galima tuo neabejoti. Tačiau jo ekranas (tada dar ne taip smarkiai nusėstas dulkių) švytėjo tokiu nežemišku, tyru baltumu, jog man net nekilo abejonių, kad tai gali būti paprasčiausias kliedas. Išsyk apsalau, vildamasis galėsiąs ligi soties mėgautis erotiniais vaizdiniais. (Tarsi ekrane būtų susispietusios visos kitados mano myluotos baltaodės!) Mano akys viltingai skverbėsi į tą šviesą, slydo ja – tokia pat klampia ir pavojinga, kokios dažnai esti báltos õdos. Staiga mano žvilgsnis atsirėmė į kažką šalto. Įtariu, krūptelėjau – vargu, ar būčiau įstengęs nepalyginti šio potyrio su tuo, kurį neseniai išgyvenau pirštais palytėjęs cukrinės dugną. Čia buvo baltumõs dugnas, pakraštys tos erdvės, kurią man leista tyrinėti. Buvo aišku (prisipažinsiu, jaučiausi taip, lyg man būtų buvę pasakyta balsu), kad mano įgeidžių nebus paisoma. Galėjau būti prisiglaudęs prie to dugno, galėjau, jei būčiau norėjęs, atsitraukti. Man buvo suteikta visiška apsisprendimo laisvė, neturėjau teisės tik skverbtis žvilgsniu gilyn. Galiu prisiekti, tai buvo nepaprastas potyris... Kai priverčiau savo žvilgsnį išbristi iš ekrano, jaučiausi sutrikęs ir sukrėstas... Baltuma skydo ir rudo ore, buvo aišku, kad galiu niekada daugiau jos nebepamatyti. Visgi jaučiausi pakylėtas. Galimas daiktas, tas įvykis visam laikui perstatė mane ant šiek tiek aukštesnio egzistencijos laiptelio... Nežinau, man sunku spręsti. Bet nuo to laiko man visada malonu žinoti, kad televizorius yra greta. Šiuo metu atsargiai į jį žiūriu. Stengiuosi valdyti savo norą stebėti. Pavyzdžiui, šiandien nusprendžiau išvis nepažvelgti į ekraną. Tikėtina, pasitaikys dienų, kai šito man reikės labiau. Esu laimingas, kai akis lengvai slidinėja blizgiu korpusu, glaustosi prie pirštais nugludintų svirtelių. Mano vidus saviškai džiūgauja, tiki (chi chi!), kad gėris vieną dieną nugalės blogį... Bet užteks! Ir taip jau pasakiau per daug. Pabandysiu prisiminti ką nors paprasta, kas, viliuosi, nevers manęs kalbant prakaituoti. Pavyzdžiui, išnaršęs atmintį, galiu prisiminti, ką veikiau užvakar. Ryte, menu, išploviau stiklinę, kurioje liūdnai teliūškavo pomidorų sultys, paskui aplankiau tualetą, – jau senokai nerodžiau jam dėmesio, – dar vėliau – išsikepiau kotletų, į kuriuos pajėgiau tik žiūrėti, kadangi maisto kvapas rodėsi atgrasus ir vimdantis; iš karto supratau, kad nepavyks praryti nė kąsnelio. Tiesa, dar apžiūrėjau sūrį, kurį taip pat įmečiau į keptuvę, vildamasis, kad šitaip išvengsiu neišvengiamybės matyti jį supuvusį. Tada paėmiau keptuvę, išverčiau visus kotletus į pirmą pasitaikiusį dubenį, pripyliau ją sklidiną vandens, kad nepridžiūtų liekanos ir, kiek padvejojęs, į drumzliną skystį įmečiau obuolio nuograužą, apie kurią jau esu kalbėjęs anksčiau. Ir viskas. Ne, ne viskas! Prieš mesdamas nuograužą į keptuvę, aš neatsispyriau pagundai išlukštenti iš jos vieną sėklelę. Tiesa, peiliu gnaibydamas nuograužos akutę, aš visai neįsivaizdavau, ką su ta sėkla veiksiu – tai buvo nemotyvuotas, tačiau stiprus noras, kuriam norėjosi paklusti. Padėjau sėklelę ant delno ir ilgokai vaikščiojau iš kampo į kampą. Iš pradžių buvau tvirtai įsitikinęs, jog netrukus, kai tik man pabos ją stebėti, sėklelę išmesiu. Man kėlė nuostabą, kodėl aš apskritai su ja terliojuosi. Sėkliūkštė manęs nė kiek nejaudino, nekūrė aliuzijų, neatrodė tokia patraukli akiai, kad pasimėgaudamas ją stebėčiau. Staiga mano žvilgsnis netyčia užkliuvo už kiniško arbatos puodelio, – jis, beje, stovi ant šaldytuvo, – kurį kitados man dovanojo žmona. Išsyk panorau ją ten įdėti, bet tą pačią akimirką mane persmelkė mintis, kad jai ten bus nepaprastai nesaugu. Atvirai sakant, aš jos išsigandau. Kuo man svarbi ta sėkla? Kodėl turėčiau ją saugoti? Galų gale nuo ko ją turėčiau saugoti? Buvau visiškai sutrikęs, sėklelė visu svoriu užgulė man delną. Ir tada į galvą šovė dar viena, gėdingai jaudinanti mintis: aš turėčiau šią sėklelę tuoj pat praryti ir saugoti savyje, kad ji ten galėtų augti, ir tai man padėtų labiau mylėti savo žmoną! Mintis buvo tokia netikėta, tokia svarbi, kad aš nė nemirktelėjęs pasielgiau taip, kaip liepė vidinis balsas – prarijau ją. Štai ir visa užvakarykščia. Stengiuosi nemąstyti apie tai, kokia jos vertė amžinybės požiūriu. O paskui – lova, daugybę dienų – lova. Per tiek laiko galima ir iš proto išsikraustyti. Tikėtina, taip būtų ir atsitikę, jei ne stalinė lempa, nuolat ištikimai apšvietusi ir tebeapšviečianti man valandas. Jeigu būčiau linkęs nuoširdžiai tikėti savo tikrove, galėčiau teigti, kad ji – svirpia. Tiesa, neįkyriai, – ji niekada man netrukdė sėkmingai savyje painiotis, – tačiau aš nemanau, kad nustebinsiu pasakęs, jog svirpimas mane šiek tiek ramina. Jei ne lempa, vargu ar drįsčiau turėti vilties, jog kada nors užmigsiu, juolab, kad paukštukai po langais dar nesiliovė poruotis. Stengiuosi pakęsti tą garsą. Nežinau, ką jis man primena. Tikriausiai nieko svarbaus, juo labiau, kad svarbiausiomis tiesomis jie, rodos, dalijasi tarpusavyje. Man tai nelabai įdomu. Net užvakarykštė diena, kurią neseniai taip netikėtai prisiminiau, vertesnė amžinybės, negu beprasmė sueitis įsauly, plastant sparnams. Cit! Pabodo šnekėti apie paukščius. Užuot kentęs sparnuočių sekso sukeltas aliuzijas, geriau jau toliau narpliosiu tą pačią užvakarykščią dieną. Pavyzdžiui, žinau, kad virtuvėje ant stalo guli cinamoninė bandelė. Labai stebiuosi, kodėl ji ten. Kiek save pažįstu, ir ši, ir kitos cinamoninės bandelės turi savyje šį tą pozityvaus. Mesdamas kotletus į dubenį, stebėjau ją. Tai man padėjo nejausti apmaudo, kad ne visai įprastai elgiuosi. Žinoma, nusprendžiau, kad būtinai turiu ją suvalgyti. Ir ką sau manote? Nepavyko! Atkandau kąsnį, tačiau niekaip nesisekė jo praryti. Kad ir kaip siautėjo mano ryklės spazmai, kąsnis tebebuvo burnoje, ir vienintelis būdas, kuris galėjo man padėti juo atsikratyti – atleiskite, tai vulgaru, – ir tas jau nebūtų buvęs man naudingas, mat vargšas konditerijos gaminukas visiškai išskydo burnoje, galima sakyti, jau nebebuvo ir ko praryti, bandelė ištižo seilėse, pradėjo burbuliuoti ir šnypšti, aš vis dar svarsčiau, ką su tuo nelemtu kąsniu veikti. Vis dėlto pavyko praryti – nors pastangų kainavo daug, ypač, kai cinamonas viltingai nusaldino liežuvį ir aš pradėjau springti seilėmis, o seilės man visad buvo ir bus susijusios su vaikyste, kai mokyklos valgykloje patyliukais ragaudavau man nepriklausančius varškės apkepus ir miežines košes, kai seilės skirdavosi gerokai gausiau negu dabar ir retkarčiais nuvarvėdavo į svetimas lėkštes, beje, Dievas, kuris, kaip įprasta, sėdėjo danguje, į visus šiuos iškrypimus žiūrėjo atlaidžiai. Eidavau į pamokas tikėdamas, jog cinamoninių bandelių bus. Jei ne jos, tikriausiai suvis būčiau liovęsis mokytis. Be abejo, ir šiaip mokiausi nedaug. Negalėčiau patvirtinti, kad taip ir buvo. Esu tikras tik dėl to, kad cinamonas, kurį kruopščiai nulaižydavau nuo bandelių paviršių, kūrė troškimą „gyventi įdomiai ir vėliau tai aprašyti“. Be to, čiulpdamas cukruotas panages, visuomet įsivaizduodavau ryšius, kurie nieko bendra neturi su pasitampymais už kasyčių. Trumpai tariant, turėjau iliuziją, kad mano gyvenimas bus šiek tiek gražesnis už tą, kurį dabar tenka gyventi, kad siautėti ėmusios viltys – o jų daug – atsispindės bent niekados neparašysimuose puslapiuose. Tos dienos, kai mokyklos bufete nebūdavo išsvajotųjų cinamoninių bandelių, virsdavo sunkiausiu išbandymu kūnui ir sielai. Už motinos sukrapštytus centus – kad nenuvilčiau jos ir savęs – prisiversdavau pirkti bandeles su razinomis, kurių, atvirai kalbant, aš negalėjau pakęsti. Skirtingai nei cinamonas, tos uogiūkštės, labiausiai tinkamos vynui gaminti, sudžiūvusios ir raukšlėtos, skleisdavo burnoje saldumą, kuris žudė manyje bet kokį pasitikėjimą – tiek savimi, tiek aplinka. Turėtų būti nesunku suprasti mano įniršį ir pasidygėjimą, kai vieną pavakarę, eidamas į virtuvę pažiūrėti, kaip temstant atrodo užuolaidų raštai, ant šaldytuvo durų kraštelio išvydau raziną. Išvydau! Tarsi norėdama paneigti gamtos dėsnius, bet greičiausiai turėdama siekį atkreipti mano dėmesį, ji buvo pakibusi virš žemės ir tik mažesne dalimi rėmėsi į šaldytuvo plokštumą. Nieko nesvarstęs čiupau ją ir įsikišau į burną, nors puikiai žinojau, jog šiuo tuo rizikuoju. (Pavyzdžiui, nervų būsena.) Tačiau niekaip neatsispyriau pagundai pasvarstyti, kaip ji, vargšė, jaučiasi mano dvokiose seilėse, kaip iš paskutiniųjų stengiasi nepasiduoti įkyrioms rūgštims, kurios ją vis tiek netrukus sudoros. Neneigsiu ir to, kad šis menkas niekutis burnoje tąsyk grąžino man savitvardą ir aš kurį laiką leidau sau pažaisti spaudydamas neveikiančio televizoriaus pultelio mygtukus, kol seilių paveikta razina į mano burną ėmė skleisti nuo vaikystės pažįstamą nevilties saldumą. Be abejo, tai dar labiau mane įsiutino. Norėjau atkeršyti razinai, o dabar šit ji keršijo man, lyg puikiai žinodama, kokie mano santykiai su jos veislės pagardais! Visgi priverčiau save pakęsti jos buvimą. Pirma, nenorėjau suteikti jai galimybės ramiai ir metodiškai pažeidinėti gamtos dėsnių, antra, šleikštuma burnoje stiprino įspūdį, kad iš manęs tyčiojamasi. Nedrįsčiau su tuo nesutikti. Atrodo, visas mano gyvenimas vyko ir vyksta kažkur tarpukely tarp cinamono ir razinų. Baisiausia, kad abu šie gaivalai – saldūs. Vieną dieną tikiuosi laimingai prasprūsiąs pro šią Skilą ir šią Charibdę⁵, nors mūsų jėgos ir nelygios. Bet tikriausiai nepavyks. Šie dvilypiai saldumai turi daugiau jėgų suniokoti mane. Labai nemalonu. Aš nenoriu trūnyti ir pūti, bijau būti drungnas. Mane erzina net tai, kad prarasta jau tiek daug, jog tikrai nesugebėsiu susigrąžinti, ką praradęs. Ačiū Dievui, yra žmonių, kurie prarado daug daugiau už mane. Maždaug prieš tris savaites užsukau į vieną kavinę. Užsukau be jokios konkrečios vilties – tik išragauti ligi dugno vieną ar du bokalus alaus. Ar ką nors sugebėjau išgerti? Na, gal gurkšnį, ne daugiau. Jeigu atvirai, man nepavyko. Dar niekada nebuvau matęs akyse tokios bergždystės, kuri, šypsodamasi lūpdažiais arba tykiai snūduriuodama užstalėse, jautėsi esanti verta egzistuoti labiau nei tas efemeriškasis, galbūt mane sutraiškysiantis razinos ir cinamono šėlsmas. Trumpam buvau nuslinkęs išvietėn paverkti. Ne dėl jų, aišku, ne dėl savęs. Sugraudino jų suvytimas – ir fizinis, ir dvasinis. (Ak, kaip banalu!) Tik nereikia iš manęs šaipytis. Gerai žinau, jog puvimo tvaikas padarų, kurie kitados turėjo teisę vadintis žmonėmis, kur kas aitresnis ir lengviau atpažįstamas uosle nei, pavyzdžiui, šiukšlių puvimo smarvė. Aš tikrai nesistengiu jų smerkti. Priešingai – stengiuosi juos teisinti. Ar galėtų sklisti, gerai pamąsčius, dvokas nuo tų, kurie niekada neturėjo savyje supūti galinčių elementų? Manau, kad ne. Bet nenorėčiau į tai gilintis. Svarbu, ar žliumbiau dėl to, kad pūva jie, ar aš tiesiog panūdau atrodyti sau romantiškesnis. Jeigu ir taip, neabejoju, jog vien tai nebūtų manęs pravirkdę. Būčiau kurį laiką patyrinėjęs taukuotais peilių ašmenimis išteptus stalviršius ir – blogiausiu atveju – išėjęs. Geriausiu – sėkmingai įvykdęs tai, dėl ko ir atėjau. (Juk minėjau, kad atėjau išgerti keleto alaus bokalų, ne daugiau.) O dabar žliumbiau – išties neilgai, tik tol, kol išgirdau kažką įeinant į patalpą, bet to užteko, kad jausčiausi sukrėstas. Jau iš anksto, dar nenusišluostęs nosine akių, žinojau, kad esu praradęs artėjančią naktį. Tuomet dar neįtariau, kad jų prarasiu tiek daug – bemaž visas, kurias vyliausi paskirti tam, ką žmonės vadina savęs prusinimu. Na, tikriausiai ne visas. Čia jau aiškiai perdedu – kad jums būtų įdomiau skaityti ir net turėtumėte pagrindo manęs gailėtis. Bet šitai norėčiau griežčiausiai jums uždrausti. Gailėtis manęs visai neverta. Pirma, dėl to, kad neįvyko nieko, kas būtų galėję man iš tikrųjų pakenkti, antra, esu beveik įsitikinęs, jog mano andainykštis jaudulys tebuvo proga – kad ir labai savotiškai – pasismaginti viduje. Esu savigrauža, nieko negaliu pridurti prie šio teiginio. Tai, kas daugeliui žmonių atrodo nemalonu ir vengtina, man dažnai sukelia kažką panašaus į ekstazę. Daugybę kartų bandžiau su šia yda kovoti, bet laimėjau tik tiek, kad anksčiau nuosaiki buvusi egzaltacija tapo gerokai nuožmesnė – nebepajėgiu, vos išaušus rytui, nublokšti jos į prieblandą, kurioje tiek daug ilgesio ir tiek pat beprasmybės, kaip anksčiau minėtoje kavinėje. Gaila, kad nemoku nuo vidinės kančios susijaudinti erotiškai. Manau, tai būtų ne sykį man padėję. Guodę, grąžinę dvasinę pusiausvyrą, rimtį, tikėjimą... Bet realybė šiuo požiūriu niekad nebuvo man palanki. Sykiais mano savigrauža įgaudavo grotesko bruožų – sakykime, šakute kapstydamasis pietų likučiuose svarstydavau maždaug taip: klausyk, su draugais susitikti tu susitaręs, regis, prieš pat penkias? Dabar – vos penkiolika minučių iki dviejų. Ką čia sugalvojus, kad tos dvi valandos iki išėjimo nepraeitų bergždžiai? Sakydamas žodį „bergždžiai“ neturiu galvoje, jog turėdavau viltį nuveikti ką nors prasminga, priešingai – trokšdavau, jog maistą virškinantis skrandis primintų man kažką labai nemalonaus ir gėdingo, ir aš, užuot palaimingai padrybsojęs lovoje, galėčiau vienumoje pasikankinti. Tai štai, aš toks. Manau, kad radikaliai pasikeisti jau nebesuspėsiu, tačiau galėčiau mėginti. Juk man, po galais, dar tik trisdešimt, taigi viskas įmanoma. Tik ar noriu keistis? Jeigu kada nors griežtai priversiu save pasikeisti, tuomet niekada daugiau nebenutiks to, kas anądien nutiko kavinėje. Tiek senmergių suvytimas, tiek miegojimas užstalėj, dešinę ranką patiesus po galva, o kairiąja instinktyviai bandant čiuopti padavėjų kojas, man nebūtų kėlę graužaties – nei dėl jų, nei dėl savęs. Ramiai būčiau išėjęs gerti alaus į kitą kavinę, ir viskas. Juolab kad man pasirodė, jog tie žmonės, taip profesionaliai sukūrę manyje bergždystės pojūtį, dar ir čeža, lyg būtų sudžiūvę. Labai leista. Atrodo, lyg ir supuvę, bet skleidžia rudens lapų garsą. Na, nežinau, gal kai kurie jų ir kliurksėjo puvėsiais, tačiau bendras fonas... Nesiimu vertinti. Aš gi prabilau ne apie jų supuvimą ar sudžiūvimą, kuris, tiesą pasakius, man beveik neįdomus, bet apie savo jausenas, kurios tąsyk mane užplūdo vos išgirdus klegesį už durų. Taigi palikime juos ramybėje. Gal kada nors dar norėsiu apie juos galvoti, tačiau dabar – užteks. Ką tik netyčia vėl prisiminiau pipirą, kuris – menate – neseniai pats pakilo iš marinuotų agurkėlių stiklainio dugno. Stebiuosi, kodėl tąsyk nesusierzinau. Juk sakiau, rodos, jog iškildamas jis saviškai liudijo prisikėlimą? Tai, kad nesu visai bergždžias, o jeigu nesu bergždžias, vadinasi, neturiu dėl ko graužtis ir savęs gailėtis! Bet juk šitokia buitis – be graužaties ir savigailos – ne man! Negaliu net pagalvoti apie tokį pasibaisėtiną pabuvojimą laike. Atkreipkite dėmesį – nedrįstu to net pavadinti gyvenimu! Būtų per daug įžūlu. Tuomet kai kas galėtų pamanyti, jog gyvenimu aš pajėgčiau pavadinti net tokį dalyką, kuris šiaip jau neveikia daugelį metų – savo velionį televizorių. Ak, ir vėl jis... Kai tik pakilsiu iš patalo – o jame, atrodo, dar praleisiu daug laiko – būtinai jį išmesiu. Ir viskas. Bet ne, neišmesiu. Jeigu visai atvirai – aš bijau. Turiu galvoje tą atsitikimą, kai pirmąsyk žvilgsniu paliečiau po baltu ekrano spindesiu slypintį dugną... Jis buvo toks... paslaptingas... (Tikiuosi, nesu pamišęs?) Jei pats „dugnas“ norės, kad išmesčiau televizorių, aš, žinoma, taip ir pasielgsiu, jei ne – ne. Kalba baigta. Bet gal man pavyktų atsikratyti televizoriaus pultelio, kuris savo pilkuma nuolat mane gundo išsviesti jį pro langą? Neabejoju, kad ten, lauke, jam būtų kur kas įdomiau. Kur kas garsiau girdėtųsi paukštukų čirenimas, teritorijų ženklinimu netoliese užsiimtų priklydęs šuo. Galimas dalykas, vieną dieną ir išmesiu. Bet ne. Juk jam geriau ten. Tuomet negalėsiu graužtis, kad prievarta laikau jį nepatrauklioje vietoje, kur džiūgauti tegali tabako dvokas, amžiams įsiėdęs į užuolaidų geltonį, ir saulės zuikutis, retkarčiais čia užklystąs iš gretimo namo langų. Tiesa, čia dar yra likę šiek tiek žmonos daiktų – šukos prie veidrodžio, kiniškas puodelis, Šventosios Agotos duonos gabalėlis, puspilnė alkoholinio kokteilio skardinė. Manau, jos daiktai puošia mano būstą, daro jį jaukesnį ir tauresnį. Kai apima liūdesys, aš mėgstu apie juos galvoti. Tai mane guodžia ir suteikia stiprybės. Kartais svarstau, kaip galėčiau juos saviškai panaudoti buityje. Tai – labiau žaidimas, kadangi aš netikiu kada nors išdrįsiąs juos naudoti pagal paskirtį. Tačiau man vis tiek malonu. Regis, šitaip beprasmiškai svarstydamas susitvardau – dar niekuomet nesu verkęs dėl žmonos ir to, kas mus ištiko. Tik ranka dažnai patyliukais nuslysdavo ant lyties organų ir sužaisdavo su jais keletą žaidimų, kurie, beje, dar niekad nesuteikė taip trokštamo palengvėjimo. Bet jeigu tarsime, jog kelissyk visgi buvau netoli to, kad apsipilčiau ašaromis, ar negali būti, kad – net ir visai kitoje vietoje, kitu laiku – būtų užtekę paprasto medžio lapo kryčio, šiukšlės sukimosi vėjy tarp daugiabučių? Nežinau, dievaži nežinau. Taip pat nežinau ir to, kiek jau laiko varginu save apmąstymais. Gal dvi valandas, gal dvi paras, o gal vargšės dešimt minučių tiesiog išsitempė tiek, kad man tiesiog gėda pažvelgti į laikrodį. Tiesa, įdomu, kodėl ryžausi meluoti. Juk senų seniausiai neturiu jokio kito laikrodžio, išskyrus dienos ir nakties kaitą. Tikėtina, jog nuo tada, kai sulaukiau brandaus amžiaus, šio įtaiso niekada ir neturėjau. Neatsimenu. Galų gale, kam jis man? Kad galėčiau, kada užsimanęs, pasiklausyti tiksėjimo? Pakrapštyti pirštu netikro sidabro arba aukso paviršių? Niekad nepatikėčiau, jog sąžinė mane pateisintų, jei iššvaistyčiau pinigus geležyje besisukantiems ratukams, kurių vienintelė paskirtis – sukti niekad man nepasitarnausiančias rodykles. Velniop juos, tuos laikrodžius! (Nors negaliu pasakyti, kad jie – nežavūs. Visi beprasmiai daiktai man atrodo savotiški. Pavyzdžiui, dantų šepetėlis. Dantys, kurie man dar liko, paklaustì, ar norėtų kasdieną būti šiūruojami jo žiuželiais – esu tikras – sunkiai atsidustų ir niekada daugiau neatsakinėtų į jokius klausimus.) Mąstydamas apie juos, šį tą užmiršau. Pavyzdžiui, įžūliąją raziną, jos lemtį. Dideliam savo džiaugsmui, galiu pasakyti, jog, pakirdęs iš apmąstymų, liežuviu nebeaptikau jos burnoje – ir ne tik jos. Buvo dingęs ir tokį šleikštulį man kėlęs salsvumas. Tikėtina, mano organizmas klusniai ir pavyzdingai su juo susidorojo. Labai gražu. Trumpą akimirką juo didžiavausi. Kaip gražu ir miela – didžiuotis savo organizmu! Nebeatmenu, kada paskutinį kartą kuo nors didžiavausi. Greičiausiai vaikystėje, kai man dar neatrodė, jog nesu pajėgus suvokti tikrosios to žodžio reikšmės. Galėjau, pavyzdžiui, didžiuotis tautos istorija – ją mums pateikdavo lyg nusagstytą deimantais. Arba sukiužusiu tėvo automobiliu, kuris, gesdamas ir trūkčiodamas, visgi įveikdavo trijų šimtų kilometrų atstumą nuo namų iki mūsų pamėgtos poilsiavietės. Bet nūn juk neturiu automobilio, neturiu istorijos! Ne, veikiausiai suklydau – istoriją vis dėlto turiu. Kasdien kuriu ją tris ar keturissyk keliaudamas iš lovos į išvietę. Kartais, jei labai užsigeidžiu, užmetu kur nors akį. Pamatau, sakykime, telefoną arba kalendorių, geriausiu atveju – pasigirsta durų skambutis. Atsiranda proga pasikankinti, kad visgi neišdrįsau durų atidaryti. Gal tai, pavyzdžiui, būtų buvęs lemtingas momentas, nuo kurio mano gyvenimas būtų ėmęs tekėti nauja – tiesesne – vaga? (Sakykime, koks nors niekšas, įrėmęs į mane pistoleto vamzdį, būtų brutaliai išsigabenęs visus mano daiktus, įskaitant televizorių ir lovą, o tuomet jau tikrai neliktų nieko daugiau, kaip atsisėsti vidury tuščio kambario ir pamąstyti, kaip geriau pradėjus gyvenimą iš naujo.) Laimei, mano gyvenime tokių žiaurybių kaip ir nebuvo. Lemtingų momentų – taip pat. Ramiai ir kultūringai vaikštau į išvietę, kuriu savo istoriją. Anksčiau jau minėjau, kad vienintelis daiktas, prie kurio galėčiau prisegti užrašą „mano tėvynė“, yra mano paties lova. Neabejotina, kad ir ji turi savo istoriją, ir kad ta istorija kiek ilgesnė už manąją. Gerai pagalvojus, tai – komplimentas. Gal net meilės prisipažinimas. Jei būčiau lova ir išgirsčiau iš padaro, kuris nuolat manyje drybso, tokius mielus žodžius, neabejotinai susigraudinčiau. Pasistengčiau tapti jam minkštesnė, spėriau garinčiau iš patalynės prakaitą, kovočiau su veidą gyrėjui braižančiais pagalvės pūkais. Žodis „tėvynė“ kiekvienai lovai privalo skambėti daugiau negu didingai. Tai – siekiamybė, kuri tik patvirtintų, jog įgeidžių kartelė iškelta per daug aukštai. O čia – še tau. Tėvynė. Nuo tokio pareiškimo, atvirai kalbant, ne nuodėmė būtų ir parklupti, nors tai anaiptol nepradžiugintų tavyje snūduriuojančio šaunuolio. (Juk kalbėjau, kitados buvau laikomas ir save laikiau šaunuoliu.) Ak, visai užmiršau savo vargšę istoriją! Minėjau, kad nuosekliai ją kuriu, vaikščiodamas iš lovos į išvietę ir iš išvietės – į lovą. Atlieku šį darbą gana pavyzdingai, todėl nuoširdžiai tikiu, jog istorija – kad ir kokia ji būtų nyki – yra vykusi. Gaila, kad ja kol kas nesusidomėjo joks istorikas. Jeigu jam pasisektų parašyti fundamentalų veikalą, galėčiau viltis, jog manimi susidomės ir pasaulinės istorijos specialistai. Kita vertus, ir pats nedrįsčiau spėti, kokie galėtų būti šios mano istorijos vertinimo kriterijai. Durų skambučiai – viskas aišku, tai maždaug tas pats, kaip pasaulinis karas, juo labiau, kad ir tų skambučių, kiek atmenu, pastaruoju metu tebuvo du. Keblesnis klausimas, kaip vertinti, tarkime, aplaidžiai padėtą telefono ragelį. Interpretuoti tai kaip revoliuciją, sąmokslą, princo įpėdinio nužudymą ar net patį paprasčiausią streiką būtų nekultūringa. Gal tai galėtų būti kokios nors labai kultūringos valstybės labai kultūringa nota? Arba salvė oro uoste sutinkant svetimos valstybės prezidentą? Kažkas tokio. Kaip nors, beje, derėtų interpretuoti ir patį norą apsilankyti išvietėje, tačiau tai – be galo sudėtinga, manau, šiandien nesu pasirengęs svarstyti tokios painios temos. Be to, ji man kiek pabodo. Norėtųsi, kad demonai nepriverstų mano liežuvio plastėti drauge su jų sparnais. Geriau pabūsiu savo lovos, savo tėvynės vėliava. Tai realu, ypač kai išseks butelyje likerio atsargos. Galėsiu virpėti – nors ir ne vėjyje – ir bent būti tikras, jog demonai dėl to visai nekalti. Bet klaikiausia, kad lova mano tėvynė yra tik de facto, de jure ji priklauso kažkam kitam. (Mano tėvai pasiskolino lovą dar tais laikais, kai tarėsi drauge nugyvensią įdomų ir prasmingą gyvenimą.) Įmanu, jog „to kažko“ aš net nepažįstu. Negaliu tiksliai pasakyti, ar aš pats nesistengiau jo pažinti, ar tiesiog taip lėmė aplinkybės, – o gal jis pats nesutiko, jog vieną saulėtą dieną tapčiau jo pažįstamu, – tikra yra tik tai, kad mūsų išties niekas nesieja. Net dėkingumas arba pagarba, nes kaipgi būtų galima šiuodu jausmus jausti visai nepažįstamam žmogui? O jeigu jis, pavyzdžiui, svajoja iš manęs tą lovą atsiimti ir pasistatyti savo kambaryje? Įveisti ties ja gėlių, apkloti nėriniuotu apklotu? Tai būtų siaubinga! Bijau apie tai ir pagalvoti. Kita vertus, turėčiau dėl ko kentėti. Net jei jis man atgabentų naują lovą, vis tiek sieločiausi. Per daug joje prisisunkę manęs, kad pajėgčiau su kuo nors ja dalytis. Na, žinoma, nepajėgčiau atsispirti jos dalies paaukoti dailiai moteriai, bet nežinau, kiek ilgai tai truktų. Pirmiausia, nesu įsitikinęs, kad kokia nors moteris dar galėtų ištverti su manimi ilgesnį laiką (trumpalaikiai santykiai jau seniai man kelia egzistencinį nerimą), antra, labai gali būti, jog, vieną rytą pabudęs ir pajutęs sugulovės kūno šilumą, užuodęs muilo, prakaito ir neseniai buvusio susijaudinimo kvapus, staiga pajusčiau pasidygėjimą, o tuomet jau neliktų nieko daugiau, kaip pasiūlyti nimfai amžiams užverti manųjų namų duris. Kas kita – vaizdiniai. Jie erotiški ir tvarūs, todėl vienatvėje susijaudinęs dažnai sąmoningai atsisakau konkretaus objekto. Kokia prasmė knaisioti vienadienius įgeidžius, jei verdiktą vis tiek paskelbs iš tavęs pliūptelėję sėklos srautai, jei aitrus, kiek salstelėjęs kvapas jai džiūvant liudys tik tai, kad visas vaisingasis šlapalas dar turės ir išdžiūti? Bet užtenka! Nūn aš visai nenoriu narplioti šios temos, ji mane jaudrina. Tikriausiai grįšiu prie jos vėliau, kai šiek tiek atlėgs rytmečio šėlas, kai galop užčiaups savo gerkles paukščiukai, savo giesmėmis iki šiol sėkmingai tebevirpinantys langų stiklus. Rodos, jų ryžtas griauti ir draskyti mano rytmetį pamažu slopsta. Nebe tokie rėksmingi balsai, nebe tokia klaiki ore plastančių sparnų kakofonija. Dar po kokio pusvalandžio, daugiausia – valandos, jie nurims, aš žinau. Tylėdami išsinešdins lesti grūdų ir dėti kiaušinių. Ech, gerai jiems! Kad ir kaip nekęsčiau paukščių, neabejoju, kad jų egzistencija kur kas tobulesnė už manąją. Aišku, aš dar turiu sąlygiškai dideles smegenis, bet ką, po velnių, tos smegenys lemia, kai tiesiog reikia lesti grūdus ir poruotis? Tikiu, kad nieko. Begalinis kvailumas yra bene vienintelis dalykas paukščių pasaulyje, kuris man nėra atgrasus. Kartais nustebęs sugaunu save apie juos galvojant. Tai man visuomet būna labai netikėta. Mane domina, kodėl kyla noras galvoti apie tai, ko širdingai nekenčiu. Kodėl bergždžiai eikvoju ir taip bergždžią laiką? Kita vertus, neką mažiau bergždi ir patys paukščiai. Siūlau įsivaizduoti vieną niekada nenutiksiantį nuotykį: tarkime, atskrenda paukščiukas ir atsitupia ant medžio šakos. Toks mielas, padorus, neįžūlus, nerėksmingas paukščiukas. Ir tą pačią akimirką padvesia – nebejuda sparnai, nebetvinksi ir nebetvinksės širdis. Tačiau kojelės tvirtai laiko suspaudusios medžio šaką. Apšnerkštas grindinys – ne jam, geriau pūti aukštai medyje. Ir pūva. Jo gentainiai čia pat poruojasi, paskui išskrenda lesti grūdų, suka lizdus, kad turėtų kur įkurdinti atžalas. O jis – pūva. Bedvasėse akyse naktimis spindi mėnesiena, dienomis slenka niūrūs lietaus debesys. Eina dienos – kaip jos neis? Paukštuko lavonėlis apipūva tiek, kad nuo jo lėtai pradeda kristi plunksnos; jos skrajoja po kiemą ir krinta į smėliadėžes, kuriose rytą krykštaus vaikai. Galiausiai lavonėlis lieka visiškai plikas, jo oda tampa perregima, kai skaisčiau pašviečia saulė, galima įmatyti griaučiukus, kurie, atrodo, maitoje kenčia. Praeina dar kažkiek laiko ir – įsivaizduokite – išsisklaido ore viskas, ką iš bėdos dar būtume galėję pavadinti kūnu, tegu ir nebegyvu – lieka tik griaučiukai. Paukštelio gentainiai, trumpam liovęsi ieškoti partnerių, atsargiai dirsčioja į griaučiukus, stebi. Gal koks plėšrūnas ar gudrus prietaisas, skirtas jų rimčiai sudrumsti? Jų akyse griaučiukai lėtai pradeda aižėti ir kristi ant grindinio – po vieną kaulelį, po du. Barkšt, barkšt, barkšt... Vargšas paukščiukas! Tik nesakykite, kad negražiai papasakojau! Įpyniau į jį net to, ką anksčiau pavadinau savigrauža. Aišku, nereikia manyti, jog stengiuosi save su anuoju paukščiuku lyginti, tačiau ir neregiui, ir žvitriaakiui turėtų būti akivaizdu, jog panašumų esama. Bet daugiau apie tai nebekalbėsiu – priešingu atveju, jūs pradėtumėte manęs gailėtis, o tai, galimas daiktas, vieną dieną priverstų mane palūžti. Pamenate, sakiau, jog begal mėgstu dėl ko nors kankintis ir graužtis. Ir nė kiek nemelavau. Nebent užmiršau paminėti, jog fiziškai negaliu pakęsti, kai kas nors manęs gailisi. Nedrįskite gretinti savigraužos su gailesčiu! Kartoju: savigrauža – tai menas. Kartais gali dienų dienas bergždžiai ieškoti, dėl ko bent šiek tiek būtų verta graužtis, tačiau nerasti. Jei netyčia visiškai netenku vilties savigraužos versmę užtikti tarp mąstančių būtybių, desperatiškai griebiuosi daiktų. Atseit pastačiau lėkštę ten, kur jai stovėti visiškai nepridera. Arba sviestą, kuriam laikyti skirta sviestinė, iš tingulio ar užmaršumo palikau lydytis ryto saulės spnduliuose ant stalo virtuvėje. Galima dar graužtis dėl knygų herojų nenusisekusios lemties, dėl to, kad ant šviežiai išdygusios žolės kieme kažkas išvertė terpentino talpą. Dieve, kiek daug dalykų pasaulyje, kurie šaukte šaukiasi, kad kažkas dėl jų kančios apkaltintų save! Tai tiek. Manau, jog daugiau prie šios temos nebegrįšiu, tik dar sykį kartoju – nedrįskite manęs gailėtis. Savo tėvynėje lovoje esu saugus ir, jei organizmas bent kiek atlaidžiau žiūrėtų į mano kasdieninius įpročius, pridėjęs ranką prie širdies galėčiau tvirtinti, jog esu patenkintas. Tiesa, šiuo metu gal ir nedrįsčiau taip teigti, kadangi – ar dar nesakiau šito? – mane be galo erzina praeivių žingsnių aidas ir jų drabužių šlamėjimas. Jie kelia siutą, nors neabejoju, kad neužmigčiau ir tada, jei kieme būtų visiškai tylu. Bet nejau dėl to, kad kažkas mane erzina, kaltas aš pats? Nejau tokia šiuolaikinė ir išsivysčiusi visuomenė nesugeba pastatyti aplinkkelių pėstiesiems, nesugeba įtikinti paukštukų, kad poruotųsi tik tam skirtose, skiriamaisiais ženklais pažymėtose vietose? Jei to nepajėgia, vadinasi, ta visuomenė nėra nei išsivysčiusi, nei šiuolaikinė. Jei, pavyzdžiui, šiuo metu drybsočiau ne savo lovoje kambaryje, o Gizos piramidžių pavėsyje Echnatono laikais, manau, kad efektas būtų lygiai toks pat. Bet egiptiečiai juk nevertė arklių tuštintis tam paskirtose vietose, neaiškino paukščių bendruomenėms, kuriame piramidės plyšyje priderėtų suktis lizdus! Dėl to juos pateisinu, bet po mano langais erzelį keliančios šiuolaikinės žmonijos – ne. Dar pikčiau, kad didesnė dalis praeivių šią ankstyvą ryto valandą kėlėsi ne tam, kad, pavyzdžiui, pasivaikščiotų ar nueitų į parduotuvę. Jie skuba uoliai stuksenti kompiuterių klavišais, rodyti dėmesį gelstančioms popieriaus rietuvėms. Kažkada aš taip pat turėjau darbą, netgi ne vieną. Iš viso, regis, pakeičiau keturias darbovietes. (Ar nesumokėjau, po velnių, tiek mokesčių, kad kokie trys ar keturi avigalviai – iš tų, kurie zuja po mano langais, – šimto metrų spinduliu aplenktų namą?) Ar ką beatmenu iš tų liūdnųjų laikų? Kažin. Jei ir atmenu, tai labai nedaug. Jei nebūčiau apie tai susimąstęs, turėčiau teisę sakyti, jog neatmenu nieko. Bet tada jau meluočiau, o meluoti aš niekada nemėgau. Tiksliau, nemėgau meluoti tada, kai tai neįdomu man pačiam. Juk kartais taip miela mulkinti žmogų tol, kol šis, sutrikęs arba įniršęs, parodys tau vidinę savo odos pusę! Arba primeluos tau pats. Tai irgi įdomu, myliu žmones, kurie sugeba meluoti taip, kad aš, net puikiai suvokdamas, jog jie – klastauja, būnu linkęs patikėti jų žodžiais. Taigi grįžtu prie savo buvusiųjų darbų, savo kontorų. Tiksliai žinau, kad visose jose vešėjo labai skirtingi kvapai. Pirmojoje – net gėda sakyti – visąlaik trenkė valgykliniu maistu (neįsivaizduoju, iš kur vėjas tą kvapą atnešdavo, nes aplinkui buvo paprasčiausios dykynės), antrojoj jusdavau kvapą, kokį užuosdavau vaikystėje, išardęs, pavyzdžiui, radijo imtuvą – įkaitusių mikroschemų ir alyvos kvapą; apie trečiąją dievaži negaliu pasakyti nieko, kadangi lankiausi joje labai epizodiškai, tačiau ketvirtojoje – galėčiau prisiekti – nuolat dvelkė muskusu, ir taip stipriai, jog kartais atrodydavo, kad visoms bendradarbėms vienu metu prasidėjo menstruacijos. Apie kvapus tegaliu pasakyti tiek. Bet aš meluoju! Neatsispyriau pagundai. Visą laiką tvirtai tikėjau, jog nesu melagis. Turiu galvoje trečią darbovietę. Sakiau, kad neatsimenu jos kvapo? Gal ir ne taip smarkiai apsimelavau, kadangi patalpų kvapo tikrai neatsimenu. Prisimenu tik vieną nuotykį, kuris tikrai turėjo kvapą, ir ne tik jį... Vieną dieną eidamas koridoriumi ant grindų palei sieną išvydau nedidelį guminį kamuoliuką, kokiais mėgdavau žaisti vaikystėje. Nieko negalvodamas, aš jį paspyriau. Kamuoliukas kiek pariedėjo į priekį, atsitrenkė į sieną ir sustojo vidury koridoriaus. Užsimaniau darsyk jį paspirti. Taip ir padariau, tik, matyt, nepataikiau į centrą, kadangi, užuot šovęs į priekį, kamuoliukas ėmė vilkeliu suktis prie pat mano kojų. Rengiausi jį vėl paspirti, tačiau kilo neįveikiamas noras kamuoliuką pakelti ir įdėmiau apžiūrėti – juk neaišku, kada vėl pasitaikys proga patyrinėti savo vaikystės žaislą! Juk tokių seniai nebūna parduotuvėse. Pakėliau. Patyrinėjau raštus, brėžius, įsispaudusius gumoje nuo vaikiščių kojų spyrių. Tada nusprendžiau pauostyti ir lig šiol šventai tikiu, jog padariau didelę, gal net lemtingą klaidą. Ne, aš nesugebėsiu pasakyti, koks buvo tas kvapas – apie kvapų vardus aš beveik nieko neišmanau, bet jei ir būčiau išmanęs, vargu ar dabar pajėgčiau jį įvardyti. Tai buvo kažkoks... kažkoks... Tai nebuvo įstaigos kvapas, tai nebuvo šio pasaulio kvapas. Jis liudijo anapusybę labiau nei bet kas, ką iki šiol buvau uodęs. Kalbėjo apie viską, ką iki tos akimirkos buvau patyręs ir išjautęs, tai jis, tas nelemtas kvapas, mano kūne besiblaškančius ateities šešėlius sulipdė į vientisą viziją, suteikė jai idėją ir kūną, privertė visam laikui apsigyventi vienoje svarbiausių mano kūno kerčių. Buvau sukrėstas, tikrai, juolab, kad nesitikėjau nieko panašaus patirti pauostęs paprastą guminį kamuoliuką. Priėjau prie lango, atvėriau jį. Buvau tikras, jog šįkart pajusiu kitokį – tykaus rudens vakaro, gelstančių lapų, nykstančios žolės kvapą, tačiau anas, kitas kvapas, perbėgęs į mane iš klastūno kamuoliuko, tebealsino mano šnerves, tebetvilkė sielą vilties ir prasmės karščiu. Akimirksniu suvokiau, jog privalau tą kamuoliuką išmesti lauk – vien dėl to, kad neiššokčiau aš pats. Teko mesti jį tiesiai statybvietėn, kur lėtai linguodami gelsvi traktoriai stumdė į krūvas žvyrą, kur išdidžios betonmaišės pylė savo esybę į tai, kas ateityje vadinsis namu. Gana, daugiau nepasakosiu. Tądien daugiau nieko ir nenutiko – išėjau namo, ir tiek. Štai – vėl prakeikti praeiviai. Jų dar padaugėjo; jei gyvenčiau viduramžiais, tvirtai tikėčiau, jog kur nors netoliese vyksta egzekucija arba laidotuvės. Jie nežmoniškai erzina? Teisybė, nesumelavau nė žodžio, bet yra dar vienas dalykas, į kurį aš pats žvelgiu labai įtariai... Kiemą užplūdus praeiviams, man visąlaik pradeda rodytis, kad jie trypia ne tik grindinį, o dar ir tai, kas priklauso man ir tik man. Niekaip negaliu apibūdinti žodžiais to jausmo... Tai labai keistas jausmas... Aš dabar guliu lovoje, bet kliedėdamas suvokiu ir tai, jog melior pars mei⁶ sklando gatvėse, suka nuobodžius ratus vėjo šokdinamų šiukšlių verpetuose... Neslėpsiu, neįstengiu suvokti šio mįslingo reiškinio prigimties; aš pats jo truputį prisibijau. Dar labiau baiminuosi, kad praeiviai nesutryptų to manęs, kadangi jie yra neatidūs stebėtojai. Menate, ką tik kalbėjau apie paukštuką, kurio kaulai byra nuo medžio šakos ant grindinio? Esu tikras, kad jie – tie praeiviai – nebūtų ant žemės pastebėję kaulelių, – jie per daug jiems smulkūs, o jeigu ir būtų atsitiktinai išvydę, tikrai nebūtų sustoję po medžiu palaukti, kol vėjas, atplėšęs nuo griaučiukų kitą kaulelį, išdidžiai svies jį po kojomis. Tai ne jiems. Ir ne man, bent šiandien. O juk visą gyvenimą troškau būti akylas stebėtojas. Akiai užkliuvus už mygtuko televizoriaus pultelyje, klausdavau savęs, kodėl jis kaip tik tokios spalvos. Kodėl, sakykime, jis yra dešinėje pultelio pusėj viršuje, o ne kairėj pusėj apačioje? Kodėl, užuot kažką įjungęs ar bent trekštelėjęs, jis tykiai snaudžia savo įvorėje? Čia ne tik apie mygtukus. Kiekvienas daiktas, kurį tyčia ar netyčia paimu į rankas, visad užduoda daugybę klausimų. Kodėl būtent jis? Kodėl būtent toks? Kodėl būtent šiuo metu? Ir taip be galo. Man atrodo, kad daiktai džiaugiasi, kai apie juos kažkas galvoja. Žmonės, manau, nesidžiaugia, bet argi man svarbu? Savo svarstymus vis tiek visada pasilieku tik sau, todėl net išvados, jei tokios būtų, niekada nesugebės žmonėms pakenkti. Taigi tikiu, jog neturiu priešų. Arba labai nedaug, apie juos aš net nieko nežinau. Manau, kad jie apie mane taip pat nieko nežino. Dėl to esu labai laimingas. Šiuo metu didžiausi mano priešai – praeiviai. Laimei, jie irgi nežino, kokį jiems ką tik suteikiau titulą. Tikriausiai būtų nepatenkinti, gal net įnirštų. Šiek tiek sutinku su jais. Lovoje valandų valandas drybsantis žmogus vargiai turi teisę jausti priešiškumą tiems, kurie šiuo metu eina į darbą. Pasiteisindamas galiu pasakyti tik tiek, kad ir darbe, ir bejėgiame gulėjime aš prasmės matau tiek pat, nors ir neprieštaraučiau, jei koks nors protingas žmogus įrodytų, kad yra kitaip. Toks įtarimas kyla, kai atidžiau įsižiūriu į tų žmonių veidus. Dievaži jie nelaimingi, per visą savo stebėjimų epochą mačiau gal du žmones, kurių neišdrįsau priskirti nelaimingųjų luomui. Aš, aišku, irgi nesu laimingas, tačiau mano kūnas bent jau gali jausti patalynės minkštumą, naudotis privalumais, kuriuos teikia patogiai įgulėta pagalvė. Žodžiu, padėtis be išeities. Bet aš manau, kad laikas užmiršti šiuos svarstymus, nors nieko galų gale bloga nepasakiau. Praeiviai vis tiek netrukus išsivaikščios, nes švinta, pamažu artinasi tas laikas, kai jie privalės riogsoti prie savo darbastalių. Mūsų pasaulyje viskas sustyguota, ir ačiū Dievui. Jaučiuosi kiek pakylėtas – jau vien dėl to, jog ką tik sėkmingai pavyko apsiversti ant kito šono; kairysis jau buvo ganėtinai įskaudęs. Be to, švintant mano šliužiškas atspindys ant sienos ėmė prarasti kontūrus, o tuomet, kai nebegaliu savo akiai pasiūlyti kokio nors šlykštaus reginio, tampa nebeįdomu. Kur kas įdomiau atsigerti likerio, kuris ištikimai saugo mano guolį nuo pasalūno troškulio. Turiu pripažinti, kad pakeisti savo poziciją lovoje privertė kaip tik jis, nors, neneigsiu, buvo sunku – turėjau šiek tiek pagulėti ant nugaros, kad liautųsi daužytis širdis. Bet dabar bus geriau. Taip... štai... Nepasakyčiau, kad gėrimas gardus, bet nuo jo tikrai pagerės. Būsiu linksmesnis ir žodingesnis, nors taip būna ne visada. Kartais pasitaikydavo atvirkščiai. Kad ir kaip ten būtų, nenoriu apie tai šnekėti garsiai. Paprasčiausiai šią akimirką aš neturėjau kitos išeities – jei nebūčiau išgėręs likerio, užuot niršęs ant pasaulio – esu įpratęs taip elgtis, – netrukus būčiau pradėjęs jo bijoti, o tada jau liktų vien amžinas ir bergždžias tūnojimas ant galvos užsimetus antklodės kraštą. Laimei, antklodės kraštą ant savo kūno užsimetu ne tik aš. Prisimenu savo bobulę, kurią paskutinįsyk mačiau lygiai prieš metus ir du mėnesius, per jos gimtadienį. Šią šventę ji sugebėjo praleisti ne užstalėje, o lovoje, užsiklojusi neįvilkta raudona antklode. Bobulė atrodė nepaprastai graži, tąsyk dar stipriau ją mylėjau, juo labiau, kad per visą šiame pasaulyje praleistą laiką neatsirado žmogaus, kurį apskritai būčiau pajėgęs mylėti. Tik antklodė čia niekuo dėta; manau, jos kūnas jau seniai nebetiki nei šiurkštumu, nei švelnumu, kurį gali pasiūlyti išganingoji industrija. Jei taip yra iš tikrųjų, esu laimingas žmogus. Bet netikiu. Viską reikėtų spręsti iš kojos pėdos – ji tąsyk buvo išlindusi iš po raudonosios antklodės, apkibusi virtuvės atliekomis, dvesiančio ir besišeriančio šuns plaukais, nykiais trupinukais, kurie nebūtų papuošę net varguolio stalo. Koks keistas jausmas mane užplūdo, kai mirštantysis vaškinėmis akimis ir išskyrose tirpstančia uosle ciucius užsiropštė ant bobulės lovos ir puolė laižyti jos padus! Regint, kaip visas jos kūnas virpa iš pasitenkinimo, kaip ji tankiai ir palaimingai šnopuoja, lyg išgyvendama sueities džiaugsmą, mane užklupo nedidelė ekstazė. Įstabiausia, kad ji buvo nedidelė. Atrodo, šis suvokimas buvo vertingiausias iš visų, kuriuos tuomet galėjau išplėšti iš laiko. Nedidelė ekstazė buvo stulbinamai puiki. Man net kilo mintis, jog tai – išsipildymas. Ne bobulės vilčių, ne šuns instinktų, ne svajonių, kurių tikiuosi niekuomet nebeturėsiąs. Išsipildymas įvyko savaime, tai buvo faktas, kurio nepanaudosiu savo reikmėms. Galėjau dėl to graužtis, tačiau dabar, regis, šiame dvasios įvykyje sugebu įžvelgti šį tą tauraus. Pavyzdžiui, įsivaizduoju ant šuns liežuvio jo paties iškritusius plaukus – ar ne siaubinga? Balti, mirtimi dvokiantys plaukeliai ant rausvo liežuvio? Manau, kad dauguma iš jūsų susivemtų. O aš – ne. Neturiu tiesės. Jeigu staiga susivemčiau, nebedrįsčiau mėgautis savo žodžiais. Tariuosi, jog visai neblogai būtų buvus gimti bobulės koja. Tada galėčiau jausti, kaip šiurkštus šuns liežuvis gramdo nuo manęs nykiuosius trupinukus ir plaukus, šveičia savo dvokiomis seilėmis, kaip šalta nosis atvėsina staiga užplūdusį kojišką įkarštį. Raudonoji antklodė, po kuria savo kojai neatrandu vietos dabar, laiminga mėgdžiotų mano suvytusios odos rieves, džiūgautų neišvydusi po savimi meilužių šėlo. Bet tiek jau to! Pavargau norėti būti meilužiu; tikriausiai šis statusas – ne man. Verčiau pasvarstysiu apie ką nors kitą. Pavyzdžiui, prisiminiau įvykį, kuris saviškai siejasi su anksčiau išsakytais įspūdžiais. Maždaug prieš pusmetį važiavau į prekybos centrą įsigyti šviestuvo virtuvei – man pasirodė, kad senasis nepateisino mano lūkesčių. Be abejo, jį pirkdamas aš neturėjau jokių lūkesčių, man buvo nusispjaut, kaip jis atrodo ir kaip šviečia. Buvau juo patenkintas, jis irgi tarnavo man ištikimai ir prieraišiai. Tiesiog mintis, kad jis nepateisino mano lūkesčių, pasirodė stipresnė. Taigi įsigijau naują šviestuvą. Jaučiau būtinybę kuo greičiau jį pakabinti vietoje senojo. Virtuvės vidurin išstūmęs stalą ir ant jo užsilipęs, ilgai rūšiavau ir jungiau lubų kalkėse išsimaudžiusius laidukus, vis atvėsindamas kaktą į naujojo šviestuvo stiklą. Tikėtina, kilo įvairių minčių. Kai kurios iš jų mane tiesiog trikdė. Pavyzdžiui, vieną akimirką mane apėmė pašėlęs, kone gyvuliškas noras šviesti. Žinoma, tai nedaug bendra turėjo su elektros lemputėmis – nors ir labai įdomiai švyti volframas. Panūdau, kad švytėti mane verstų koks nors įvykis ar įspūdis – toks netikėtas, toks lauktas, – jog man pavyktų virpėti iš laimės. Virpėti, kaip vakuume maudąsis volframo siūlas, kaip bobulės kojų dvoką užuodęs šuo. Mane siutino, kad nesijaučiu visiškai laimingas, kad sriegiai, amžiams užrūdiję belaidžiame lizde, niekada manęs neišvaduos iš šio apgailėtino būvio, kuriame esu įsikūręs. Tai privertė mane mąstyti, kodėl toks sudėtingas gyvenimas. Visąlaik troškau žinoti, kad jis – paprastas kaip dukart du. Šiems apmąstymams paskyriau naktį ir visą rytą, tačiau kiekviena paskesnė mintis tolino mane nuo raidės, kuria šią šneką ir pradėjau. Tik švintant, kai saulės spindulys, kaip įpratęs, grybštelėjo televizoriaus ekrano dulkes, pagalvojau, jog norėčiau mąstyti gudriau. (Iš prigimties aš nesu gudrus.) Pavyzdžiui, anksčiau išsakytas mintis susieti su tomis, kurios vargina smegenis dabar. Rimta užduotis. Turėjau kai ką pergalvoti, kad įžvelgčiau aliuzijas. Kažką padariau ne taip? Atvirai sakant, norėjau prisiminti iš televizoriaus ekrano sklindančią šviesą. Ji – graži. Aš myliu įvairias šviesos formas, trokštu, kad mano asmenybę formuotų spektras. Gaila, jame per daug spalvų; susipainiočiau. Ne visos jos dera tarpusavy. Dievas neapskaičiavo spalvų vertės – tai turės atlikti žmonės. Bet jie – kvaili; todėl juos ir myliu. Myliu ir televizoriaus ekrano šviesą. Manau, tai įžanga į gudrią mintį. Ar, trokšdamas virpėti, nenorėjau perspjauti kitados regėtos ekrano šviesos? Ar nenorėjau savyje atkartoti įspūdžio, kurį patiri, kai amžinybės liepsna apsvilina gabalėlį tavo esybės? Norėjau manyti, jog tai – tiesa. Tiksliau, priverčiau save taip galvoti. Bet tai man nepadarė jokio gilesnio įspūdžio. Nusprendžiau ateityje manysiąs, jog mintis, kad aš patyliukais troškau atkartoti ekrano švytėjimą – teisinga. Stebuklingiausia, kad pavyko greitai užmigti. Teko pripažinti, jog apgaudinėti save – ne toks jau blogas užsiėmimas. O apsigaudinėti aš labai mėgstu, ir ne tik dėl to, kad viliuosi gražiai suklysiąs. Kažkaip jau suklydo kiti. Tikriausiai jų klaidos buvo kur kas geriau pavykusios, mažiau banalios nei manosios. Bet man gi nusispjaut! Kas pasakė, kad aš apsigaudinėju dėl kažko? Esu geriausias savo paties požiūrių žinovas, kodėl tad man derėtų atsižvelgti į kitų žmonių nuomonę? Eikite po velnių! Kaip norėsiu, taip ir mąstysiu. Mano šešėlis, kurio ant sienos dabar nebematyti – gerai jį jaučiu, jis tyliai glaudžiasi prie manęs iš dešinės, – puikiai suprastų, ką noriu pasakyti. Jam gi vis vien. Jis – šešėlis. Jis moka žengti kiaurai daiktus, smelktis per sienas, vaikščioti langinių atbrailomis nebijodamas, kad piktas vėjo šuoras nublokš jį ant grindinio. Ačiū Dievui, išretėjo praeivių. Pasidarė net šiek tiek liūdna – bent turėjau kuo piktintis, o dabar lyg koks idiotas turiu smagintis tariamu palengvėjimu. Jei savo televizoriaus pulteliu kartais galėčiau – bet tik tada, kai aš pats noriu, – įjungti praeivius gatvėje arba medžiuose paukščiukus, neabejoju, jog neretai pasinaudočiau šia galimybe. Su sąlyga, kad niekas neprieštarautų, jei vieną akimirką sumąstyčiau juos išjungti. Pyp, ir nėra praeivių, nėra paukštukų. Miela, ar ne? O jeigu įjungčiau vargšus paukštelius dvyliktą nakties? Visu pajėgumu. Jų gerklės užpjautų mane daugiausia per penkiolika minučių, tačiau kokia smagybė būtų juos išjungti! Paspaudi mygtuką, ir aplinkui stoja tyla. Paskui, jei kiltų noras, būtų galima vėl įjungti. Tada – vėl išjungti. Būtų nuostabu. Parduočiau pusę savo šviesių įspūdžių, kad galėčiau bent kartą pažaisti tokį žaidimą. Tiesa, sako, egzistuoja žmonių, kurie trokšta paukštukų čiulbesio, yra linkę girdėti savo bendrų žingsnius gatvėje. Jiems gerai. Tik nežinau, ar tai nėra kokios nors negirdėtos tautos mitas. Jei tokie žmonės išties egzistuoja, ir jei jų – dauguma, nesiimu spręsti, ką teks veikti man ateityje. Galbūt susirasti langą, pro kurį išvysčiau statybvietę. Tuomet drąsiai būtų galima pro jį išlėkti ir pasistrykčiojant nušokuoti po buldozerio vikšrais. Arba kukliai įsilydyti į betoną. Blogiausiu atveju – riogsoti palei sieną ir laukti, kol praeis tie niekingi tūkstantmečiai, kad pagaliau sutrūkinėtų ir suaižėtų guma. Tavo kūnas. Kaip tat baisu! Bet nieko, ištverčiau. Manau, tas kūnas suaižėjęs ir dabar. Kad galutinai jį suniokočiau, tikrai nereikės buldozerių vikšrų. Užteks pasakyti, jog manęs – nėra, ir aš sąžiningai pasistengsiu nebebūti. Koks man skirtumas? Vis tiek nebesugebėsiu tapti padorus žmogus. Visos galimybės jau prarastos. Prieš penkerius metus dar galėjau tikėtis, jog nutiks kažkas, kas mano paties pultelyje mygtukus suspaudys taip, kad aparatas (t. y. aš) ims veikti visaip kitaip. Dabar tokių vilčių nebėra. Gal ir gerai, mat vilčių pateisinti man paprastai nepavyksta, ypač savųjų. Blogai – atrodo, pradedu guostis. Jau anksčiau minėjau, kad labai to nemėgstu. Taigi įsivaizduotina, jog esu laimingas – šiame pridvisusiame kambaryje, nebeatsispindįs raštuose, ant kurių kitados siūbavo mano tėvų šešėliai, neženklus darbais. Neblogai pasakiau! Prisipažįstu, mėgstu jaustis netekęs vilčių. Mano galva, tai labai kultūringa laikysena, be to, ji nereikalauja iš manęs jokių pastangų. Blogiau, kai tave įsiurbia įvykis, prikišamai liudijąs, kad vilčių tavyje visgi esama. Tai išties siaubinga! Pavyzdžiui, pernakvojęs pas vieną atsitiktinę būtybę, rytą panorau atlikti higienos procedūras, kokias kartais atlieku namuose. Nuėjau į vonios kambarį, nužvelgiau save veidrodyje. Neatrodžiau labai pasikeitęs nuo to karto, kai paskutinįsyk save tyrinėjau. Juk, regis, buvo praėjusi visa para! Kartais aš sugebu keistis labai spėriai. Yra buvę, kad pasikeičiau per kelias valandas, bet tai jau – rekordas. Dažniausiai toks subtilus įvykis užtrunka nuo pusdienio iki trijų parų – priklausomai nuo to, dėl ko reikia keistis. Aišku, tada neišvengiu ašarų, kruopštaus skutimosi ir dangaus kvadratėlio, kuris matosi pro mano langą, tyrinėjimo. Ir viskas. Atlikęs šias tris priedermes, nurimstu – lyg niekas niekada manęs nebuvo sutrikdęs. Tuomet mėgstu vaikščioti po kiemą ir stebėti, kaip smėlyje kapstosi vaikai. Duodu galvą nukirsti, jog kai kurie jų svajoja – tiesa, primityviai – apie ateitį maždaug taip pat, kaip aš vaikystėje godžiai rydamas eilinę cinamoninę bandelę. Vaikai man kelia nerimą. Visada, išvydęs kibirėlius, formeles smėliadėžėje, išgirdęs krykštavimą, troškau prieiti prie kurio nors iš jų ir pasakyti, kad visos jų viltys sužlugs. Seniai būčiau taip ir padaręs, jei nežinočiau, kad vaikų akyse pasirodysiu nevispročiu. Galimas dalykas, toks ir esu, bet tai jiems irgi neatneštų naudos. Tad kam man vargintis? Geriau tiesiog apžiūrėti smėlio pilis, kuriose jie įsivaizduoja gyvenant karalaites, olas smėlyje, kur tikriausiai tūno pikti burtininkai. Be to, sūpuoklių žvygavimas kartais ramina nervus (žinoma, ne tada, kai stengiesi užmigti!). Tik reikia atsisėsti į jas nugara, mat nuolatinis švytravimas kuria įspūdį, kad juda visas pasaulis. Kartais pajėgdavau taip išsėdėti valandą, kartais – dvi. Tiesa, dvi – retai. Maždaug po valandos apimdavo siaubingas troškimas pačiam turėti vaikų, nors to padaryti man, ko gero, nebepavyks. Tiksliau, jau nepavyko. Juk sakiau, kad esu žlugęs? O žlugęs juk buvau ir tada, kai – jau sakiau – stengiausi pašvarinti savo kūną Anos (regis, toks buvo anos būtybės vardas) namuose. Ištyręs fizionomiją veidrodyje supratau, jog man praverstų kremas. Kadangi neturėjau savojo (kas, atsiprašau, nešiojasi kremus į menkai pažįstamų moterų būstus?), teko susirasti svetimą. Čia ir visa esmė. Kaip tik dėl to šią istoriją – jei tai galima pavadinti istorija – ir prisiminiau. Mažų mažiausiai buvau apstulbęs, kai rastasis kremas, vos atsukus dangtelį, padvelkė į mane bemaž tokiu pačiu kvapu kaip anas kamuoliukas, kurį su tokiu liūdesiu iššveičiau pro savo priešpaskutinės darbovietės langą. Taip, iš pradžių gal ir galėjau tai pavadinti apstulbimu, tačiau netrukus lioviausi nutuokti, kas su manimi iš tiesų darosi. Stovėjau ir uosčiau tą kremą, ne šiaip uosčiau, bet įniršęs, piktas, tarsi įmanyčiau visą tą kvapą išuostyti, susiurbti į save, neleisti, jog, užsukus dangtelį, viduje liktų bent mažytis dvelksmas to, ką patyriau savo juslėmis aš. Paskui pagalvojau, kad gal klystu, gal svetimų namų nualsinta mano uoslė viską painioja ir mane klaidina. Tuomet ryžausi to kremo paragauti. Taip – paragauti. Smiliumi pakabinau šiek tiek kremo, prikišau prie lūpų ir kruopščiai nučiulpiau. Ir tada ėmiau žliumbti. Pasirodo, kvapas manęs neapgavo. Anas kvapas, kurį pajutau uostydamas kamuoliuką, nebuvo vienintelis. Turėjau priversti save padaryti išvadą, kad jų šiame pasaulyje daug. Ašaros liejosi iš mano akių, iš burnos varvėjo kremuotos seilės. Veidrodyje išrodžiau toks menkysta, toks nepanašus į malonumų ieškotoją – beje, juk toks ir buvau tąsyk? Tai ir viskas, visa „istorija“. Nemanyčiau, kad galiu ką nors prie jos pridurti. Svarbiausia, išsiaiškinau, jog mane labiausiai jaudinančio ir svaiginančio kvapo galiu ieškoti bet kur. Tikimybė jį sutikti (sąmoningai sakau „sutikti“, o ne „užuosti“) dvokioje kloakoje – neką menkesnė, nei kruopščiai išpuoselėtame miesčionio būste. Deja! Taigi rytą paaiškėjo, kad neprivalau laukti, kol prie žemės priartėjęs dangus išlaistys į lovą amžinybės sėklas, kad pirmame pasitaikiusiame kekšyne galiu surasti tai, ką lig šiol laikiau tik nedalomu vieniu. Ar iškart puoliau šturmuoti pasaulį? Ne. Tiesiog pamažu supratau, jog kiekvienas kvapas skelbia ir liudija tą patį dalyką. Ar mažiau apie svajonę būti mylimam pasako troškinamų kotletų kvapas? Arba televizoriaus ekrano dulkės, kurių nenubraukei, rodos, visą šimtmetį? Taip, tyrinėjau namus. Argi neįdomu tyrinėti vietą, kurioje esi įsigyvenęs? Tąsyk radau juose labai daug naujo. Noriu tikėti, kad stalinė lempa, kai paliesdavau ją ranka, egzaltuotai nušvisdavo, kad aš pats suteikiau tris progas ant sienų pabėgioti saulės zuikučiams, nors ir neturėjau jokio šviesą atspindėti galinčio daikto. Užtekdavo kryptelėti galvą, ir gelsva dėmelė ant sienos tapetų šokdavo į kitą vietą. Neabejoju, kad ir dabar, jei tik turėčiau jėgų pasikrutinti, nutiktų tas pats. Man – vis vien. Nejaugi graužčiausi dėl to, jog nejučiom pradėjau atspindėti šviesą, arba – dar įtartiniau – ji pati pradėjo iš manęs sklisti. Bet tai jau mistika, o aš niekad netroškau savo buvimu paliudyti antgamtinių reiškinių egzistavimo. Ačiū Dievui bent už tai, kad praeivių jau kaip ir nėra. Jeigu kiek neprigirdėčiau, sakyčiau, jog lauke – tylu. Beveik taip ir yra, tik nereikėtų užmiršti, jog po minutės kitos į kiemą atvažiuos šiukšliavežė, kuri, žinoma, sukels baisingą triukšmą. Bet neilgam – atvažiuos, susivers į save šiukšlių konteinerių turinį ir išvažiuos. Tada kuriam laikui vėl stos rimtis, ją su išlygomis paprastai drįstu vadinti tyla. O tada jau – vaikų klegesys, sūpuoklių girgždėjimas, žodžiai, kuriuos aiškiai gali girdėti, tačiau nepajėgi suvokti jų prasmės. Bijau tos valandos. Ji daug baisesnė negu šiukšliavežės, praeiviai ar paukščiai. Be to, pro langą kambarin gali įspįsti saulė, jei tik danguje nebus tiek debesų, kad ją užstotų. Jei ji švies, bijau, kad diena bus visiškai pražudyta. Mažai kas yra blogiau už ilgą gulėjimą dienos šviesoje. Ji tarsi apgaubia kūną, įkalina savo švytėjime nepalikdama galimybių išsprūsti atgal – į laisvę suteikiančią tamsą. Baimė, kurią per ilgus metus naktį išmokau pažaboti, dieną pakimba viršum mano glebaus kūno kaip girnapusė, kuri, rodos, kiekvieną akimirką gali nukristi. Neretai pasijuntu lyg tarpuaukštyje įstrigusiame lifte. Ar jūs bijote liftų? Ar aš bijau liftų? Aš – taip. Beje, dabar jau ne taip kaip paauglystėje, tačiau garsas, kuris visuomet pasigirsta pradėjus kilti arba leistis liftui, man niekad neteikė ramybės iliuzijos. Kažkoks kvailas, nestabilus prietaisas, kuriam esi priverstas patikėti savo gyvastį! Laimei, gyvenu aš žemai – trečiame namo aukšte, todėl liftu naudotis kasdien netenka. Tik tuomet, kai vykstu pas draugus arba pažįstamus, kurie, mano nelaimei, gyvena taip aukštai, jog net ir baimindamasis, kad nieko bloga nenutiktų liftui, būnu priverstas paspausti jo iškvietimo mygtuką. Liftuose pavyksta mąstyti tik išilgai, dvasios skersiniai ir įstrižainės svetimos jo logikai. Tik kuo čia dėtas liftas? Juk, teisybę sakant, laukiu, kada pagaliau atvažiuos ir išvažiuos savo keliais šiukšliavežė ir stos tas trumputis, tačiau palaimingas tylos metas. Praeiviai išsivaikščioję, šiukšliavežė išvažiavusi, o vaikų dar nėra – tikriausiai valgo pusryčius. Tai paskutinė galimybė šiandien, kai galima būtų pamėginti užsnūsti. Titaniškas darbas, bet galimybių daugiau nebus. Vaikučiai šėlios iki vėlyvo pavakario, vėliau pradės burgzti namop grįžtančiųjų automobiliai, kaukšėti batai, tada nuo suolelių atsklis lėbaujančiųjų balsai, tada... Galėčiau iš eilės surašyti kiekvienai paros valandai būdingus garsus, bet neverta. Niekam nuo to nebūtų geriau, net ir man pačiam. Tiesiog stebiuosi, kodėl prieš tai man šovė į galvą mintis apie tą liftą. Na, bijau jų, ir kas? Jei nebijočiau nieko, jausčiausi atsidūręs akligatvyje, bergždžias ir niekam netinkamas. Dabar – irgi niekam netinkamas, tačiau suvokimas, jog kažko iš tikrųjų bijau, iškelia mane virš tų, kurie dar nesusistemino savo fobijų. Hm... Jaučiuosi norįs šį tą nuo jūsų nuslėpti. Iš tiesų liftai man – baimingas virpėjimas laukiant to stebuklingo momento, kai atsivers durys ir aš galėsiu išžengti iš tos pragaro dėžės, bet ne tik. Viskuo kaltos mano bičiulio jaunystės patirtys. Savo, kaip vyro, gyvenimą jis pradėjo dvylikaaukščio namo liftinėje. Kitaip sakant, ten jis kitados pasimylėjo su savo bendraklase, ant grindų, kurios tikriausiai buvo nešvarios, lifto motoro skry^~sčiai tuo metu zvimbdami į rites suko lynus ir kartais sustodavo, nes kažkam kažkur vis prireikdavo išlipti, o jie vis mylėjosi ir mylėjosi – jis pats taip sakė, – nors dar nebuvo pasibaigusios pamokos, nors ir per daug jaudrino prakaite atsispindinti prietaisų lempelių šviesa. Gražu, puikiai tiktų erotiniam filmui. Bet pala! Girdžiu, jau atvažiuoja šiukšliavežė. Dabar ji gretimame kieme, ką tik pradėjo kelti konteinerį.... Aha, byra šiukšlės.... Irgi gražu. Gerai pagalvojus, kiek daug gražių dalykų galima rasti pasaulyje! Tiesa, šiukšlės atsiduoda nemaloniai, bet nejau reikia manyti, jog kvapas visada nužudo estetiką? Pakanka tik užmiršti, kad uoslės receptoriai vis dar veiksnūs, ir nebeliks jokių problemų. Taip, atrodo, vėl pajudėjo... Turiu galvoje šiukšliavežę. Tuoj bus mano kieme... Posūkis, tada pro elektros skydinę... taip taip... požeminiai garažai.... Štai ji ir čia. Burzgia. Mano langai kukliai virpa, matyt, jiems drovu. Kažkas iššoka iš kabinos, kabina prie konteinerio kablius. Pradeda suktis skrysčiai. Irgi savotiškas liftas, bet ne žmonėms, o šiukšlėms. Gaila tik, kad neaukštai – iki angos, kuri joms, matyt, dvelkia anapusybės siaubu. Nieko, ištvers. Visiems kada nors taip nutiks, todėl labai bijoti neapsimoka. Sąvartynas – neką prastesnė vieta už mano sujauktą patalą neegzistuoti, ypač jei dar tave taip paslaugiai įkelia į katafalką. Tiesa, nebaigiau pasakoti, kas mane sieja su liftais. Sakykime, kažkada liftinėje mylėjosi porelė. Na, pasimylėjo, susitvarkė apatinius drabužius, išgėrė butelį spirituoto vyno ir grįžo atgal į pamokas. Ir viskas, atrodo, nebūtų daugiau apie ką kalbėti. O man šis vaizdas turbūt visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Įlipęs į liftą, nesvarbu, kur jis būtų, spausdamas mygtuką nesugebu neįsivaizduoti karšto, sudrėkusio moters kūno, mano juslės nepajėgia nepriminti man kvapo, kuris pavienius geismiūkščius sulipdė į vientisą ir tvarų troškimą su kuo nors suartėti. Tiesa, visad gerokai susijaudinu fiziškai – nesu pajėgus kovoti su krauju, kuris pats puikiai žino, kur tuo metu jam geriau suplūsti. Juk suprantate, apie ką kalbu? Tai va. Tereikia įsivaizduoti, kaip jis zvimbia, kai kyla arba leidžiasi, kaip vibruoja nuo greičio sienelės, kaip vaikiščių užrašai ant jų – o užrašų ten niekad nestigo – krūpčiodami prabyla mamų gaminamos vakarienės kalba. Neneigsiu, įkyrokai pradedu geisti savo žmonos. (Spėju, kad ir jai kažkas panašaus nutinka, pavyzdžiui, važiuojant dviračiu.) Ir niekas, net ji pati, nesugebės užginčyti, kad elgiuosi neteisingai. Mūsų pasaulyje ko nors geisti, ačiū Dievui, nėra smerktinas dalykas. Daug labiau smerktina būtų, jei negeistum nieko. Ramiai sau varstytum spintų duris, žongliruotum automobilio rakteliais, tikslai žinotum, kur vakar ant kilimo nutūpė priklydusi dulkė. Net kaimynė bobulė, kuri nuo pasaulio priešaušrio nematė priešais save vyro, ir ta rūsčiai smerktų už tokį pasigailėtiną vienos kūno dalies geibumą. Tuo reikėtų ir pabaigti, nes, jei toliau apie tai mąstyčiau, susijaudinčiau, o susijaudinti mano dabartinėje padėtyje būtų labai nenaudinga. Ir šiaip neverta. Kam kęsti geismus, kai net tiksliai nežinai objekto? Suprantama, objektą galima surasti, bet problemos tai neišspręs. Taip, kaip ją ką tik išsprendė šiukšliavežė – įjungė motorą, suburzgė ir išvažiavo į kitą kiemą, į tą, kuriame vaikystėje mušiau kitą vaiką. Neneigsiu, tąsyk buvo malonu jį spardyti, nors šiuo metu dėl tokio poelgio man veikiau gėda. Pamenu, išspyriau iš jo burnos pieninį dantį. Jis gulėjo įsauly – toks bejėgis ir gelsvas, – kad vieną akimirką užsigeidžiau jį pakelti ir neštis. Suvenyras! Žinoma, būčiau taip ir pasielgęs, bet tuo metu viskas jau buvo praradę žavesį. Vėliavos, kurias dvi dienas akvarele piešėme ant popieriaus ir klijavome ant kiemuose surastų pagalių, skutais puošė bobelių taip mylimus gėlynus. Kai kurie iš mūsų kiemo vaikų žliumbė. Jau tada žinojau, kad iš jų nieko nebus – jei žmogui net nekyla mintis atplėšti nuo asfalto savo trofėjaus, vadinasi, jo likimas nulemtas. Neturėjau kitos išeities – tik paimti į rankas paskutinį pagalį, ant kurio dar laikėsi mūsų sukurtos vėliavos puslapis, ir keletą sykių suduoti vargšei aukai per nugarą. Rodos, auka sudejavo, tačiau aš viską atsimenu lyg per miglą. Mano draugų, mano kariūnų nebebuvo – jie visi išsilakstė išvydę, jog žaidimas staiga tapo realybe. Nuo tos akimirkos lioviausi tikėjęs žmonėmis. Nutrenkiau „vėliavą“ ant žemės ir grįžau į savo kiemą. Pasislėpiau krūmeliuose už elektros skydinės ir ėmiau žliumbti. Ne dėl pavykusio žygio, ne. Supratau, kad gyvenime nuo manęs pabėgs visi žmonės, jei imsiuosi ką nors daryti iš tikrųjų. Negalėsiu tikėtis pagalbos, užuojautos, užtarimo, net jei būsiu tas, kuris ką tik išpildė visuotinę svajonę. Taip, tai buvo pamoka. O žiaurių pamokų aš nemėgstu. Man patinka vienam vykdyti tai, ką iš anksto esu suplanavęs. Nuo tos akimirkos į savo planus niekada nebeįtraukiu jokių prašalaičių – net tuomet, kai nesunkiai galėčiau juos vadinti draugais. Beje, prasidėjo tas laimingasis pusvalandis, kai lauke beveik tylu. Šiukšliavežė, kaip minėjau, išvažiavo, vaikučiai ims siaubti kiemą vėliau. Pavieniai paukščių balseliai dar girdėti, tačiau esu įsitikinęs, jog tai tos jų rūšys, kurios mielai čiulbėtų ir ant krintančių bombų. Tiesa, jų čyravimą vyravimą kiek sustiprina garsą rezonuojantys tušti buteliai, kuriuos pavyzdingai statau virtuvėje po stalu. Esu sulaukęs iš jų ir aitros, ir kartumo, ir švelniai geliančio skausmo kairiame šone. Dėl to nebegaliu jų mylėti, išmokau tik pakęsti. Tamsoje jie švyti bjauria, žalsvai pilkšva šviesa – matau ją net ir tada, kai akys užmerktos. Jie mane žudo, jiems tai malonu. Suprantama, nesu geras šeimininkas. Aš jiems nesuteikiu tiek laisvės, kad galėtų jaustis išdidūs. Jie tūno ankštame savo gentainių spiečiuje ir puikiai supranta, kad neturi jokios ateities. Tikiu, kad tai jie suprato dar tada, kai stovėjo parduotuvių lentynose, tačiau turėjo spindėti viltis, jog niekas niekada jų nenupirks ir neišgers, ir juo labiau – nereikės dulkėti tokioje pasibaisėtinoje vietoje. Bet aš manau, kad jie šiek tiek klysta, tie buteliai. Man juk neką geriau, gal net blogiau negu jiems. Pastalėj mažiau girdisi paukščiukų balsai, šiukšliavežės riaumojimas, praeivių žingsniai. Jei nesi reiklus, gali ten pratūnoti amžinybę. Tartis, jog egzistavai, net jei ir esi tuščias. Kartais noriu juos išspardyti – dėl jų sugebėjimo nepalūžti tokiomis siaubingomis sąlygomis. Bet tada virtuvėje būtų per daug šukių, tingėčiau jas valyti. Ar nesakiau, kad esu tinginys? Kartais mėgstu pažaisti tokį žaidimą. Pavyzdžiui, vasarą. Langas atviras tiek, kiek įmanoma jį atverti. Tuo metu mane kartais apima baisingas noras rūkyti, jam atsispirti man taip ir nepavyko išmokti. Guliu lovoje ir mąstau, kaip čia geriau pasielgus. Ar keltis ir eiti patenkinti troškimo į virtuvę, ar, patyliukais išplūdus save, pašlovinti kantrybę? Ir staiga į galvą šauna mintis. O siaube! Ji gan įtartina, tai tiesa. Parūkyti lovoje ir išspriegti tą sumautą nuorūką pro langą. Aišku, tai komplikuota, kadangi, jei nepataikyčiau, – tokia galimybė visad egzistuoja, – vis tiek būčiau priverstas keltis iš lovos ir pakelti ją, žaižaruojančią, nuo kilimo, kuris tikrai įsipliekstų, jei išdrįsčiau būti per daug lėtas. Paskubėčiau – gaisras, žinoma, neįsipliekstų, bet juk man vis tiek tektų keltis! Visuomet ilgokai svarstau, ką daryti, bet noras užtraukti dūmą dažniausiai įveikia galimus nesklandumus pranašaujančią mintį. Taigi vienas iš dviejų – arba pavyks išspriegti nuorūką pro langą, arba teks lipti iš lovos ir atsidėjus ieškoti jos ant grindų. Kiek atsimenu, visad renkuosi pirmą variantą, nors galiu patikinti, jog nuorūkos labiausiai mėgsta skristi ten, kur patinka joms, o ne man. Pavyzdžiui, į užuolaidas. Arba į lango stiklą. Kartą įstrigo orlaidės tinklelio plyšyje – o juk orlaidė kitoje pusėje! Suradęs nevykusiai nuspriegtą nuorūką visuomet kruopščiai užgesinu ją į savo neįgalaus televizoriaus ekraną. Vis tiek jo niekada nebereikės. Nebestūgaus jame muzikos žvaigždės, nebeišgirsime liaudies šokių atlikėjų klumpių taukšėjimo į grindis. Nelieka ekrane net rimtų juodulių. Tik kažkokios dulkės ir nuobodulys, kurį, atrodo, patiria televizorius, kai, užuot siekęs jį pažinti iš esmės, aš užsiimu tokiu perdėm buitišku darbu. Mūsų bendrystė labai neapibrėžta – jis nešvyti ir nieko man neliudija, aš savo ruožtu taip pat nieko iš jo nesitikiu. Šiuo požiūriu mudu panašūs. Panašus mentalitetas. Tik tiek, kad jis stovi, o aš – guliu. Manau, televizorius, jei mokėtų judėti, neretai pasikasytų į mane kurį nors staiga panižusį kampą ar mygtuką. Gal net įsisiūlytų padrybsoti drauge lovoje – juk dviese įdomiau, ar ne? Bet juk ne apie tai noriu kalbėti – nepaisant, kad vis dar turiu vilties užsnūsti. Dabar – ta valanda, kai nėra nieko neįmanomo. Gal net galėčiau atsikelti iš patalo ir išsikepti kiaušinienės – vis tiek kada nors reikės valgyti. Neatsimenu, kada paskutinį kartą kramčiau ir rijau maistą. Gal prieš keturias ar prieš penkias dienas. Atvirai sakant, man nusispjaut. Vis tiek beveik viską išvemčiau. Mano skrandis jau seniai nepajėgus priimti maisto ir jo virškinti. Dar blogiau – jis man atgrasus. Kartais, vien išvydus lėkštėse patiekalus, kyla noras stipriai truktelėti staltiesės kampą, kad valgiai vieną akimirką (ir visiems laikams!) atsidurtų ant batais išpurvintų grindų. Kada, po velnių, aš užmigsiu? Ar išvis kada nors pajėgsiu miegoti? Gal miegas – paskutinįsyk padoriai miegojau ar tik ne prieš tris savaites, tas miegas buvo veikiau išimtis, ne taisyklė – niekuomet daugiau manęs nebeapims? Gal aš praradau paskutinę progą pasimėgauti sapnais ir nuo šiol mane persekios vien snaudulingos haliucinacijos, kurioms esu skolingas tik tiek, kad aš žlungu pamažu – ne taip greitai, kaip jos norėtų. Jeigu taip, turėjau beprotiškai džiaugtis kiekviena miego minute, šlovinti nakties košmarus, kurie ištikimai lydėjo mane miegantį ir iš kurių taip norėdavosi pabusti gyvam. Baisiausia, kad užmiršau net paskutinio košmaro detales, kadangi, – jau minėjau, – daugybę naktų iš eilės nemiegojau. Alsinu savo smegenis. Žudau save, kaip pasakytų žurnalų išmintį perėmęs klastūnas žiniuonis. Ir kas man iš to? Darsyk kartoju, jog seniai esu žuvęs – jau nuo tada, kai tapetų gėlėse aikčiodami ėmė siūbuoti mano tėvų šešėliai. Bet jau kartojuosi, rodos, apie tai esu kalbėjęs anksčiau. Neverta į tai gilintis. Jeigu kils noras, pražudyti save galite ir jūs. Patikėkite, tam nereikia labai daug pastangų. Nesiūlau tik metodų, mat šiuos kiekvienam derėtų rinktis pagal savo skonį. Nežinau, ką ir patarti. Mano žuvimas neišvengiamas, bet labai lėtas. Jūs galite rinktis greitesnį. Arba suvis nesirinkti. Bet jus vis tiek kas nors pražudys – gal net greičiau, nei manote. Žemės drebėjimas, insultas, taifūnas, smegduobė, gaisras... Man juk vis vien, kaip neteksite gyvasties jūs. Na, gal tapau pernelyg arogantiškas. Vis tiek aš jus myliu, niekas manęs šiame pasaulyje neišmokė nemylėti žmonių. Galbūt tai yra mano tragedija. Bet, jei atvirai, svarbūs jūs man esate tik iki tos akimirkos, kai raudodami atsiduosite giltinės globai. Tuomet – viskas, tuštuma. Aš nebeegzistuoju jums, jūs nebeegzistuojate man. Baisu, kai gerai pagalvoji, bet ką gi daugiau galėtume veikti? Šiandienos su anapusybe nesieja joks ryšys, nepasiųsi juk elektroninio pašto žinutės į rojų! Vadinasi, tai – pabaiga. Nulis, kurio nykumą abipusiai turėsime ištverti. Privalome su tuo susitaikyti, o susitaikius, galimas dalykas, pasidarys lengviau. Bent jau man, nes užmigti, rodos, jau kaip ir nepavyks, nors kieme – vis dar dar tylu. Bet toji tyla jau pulsuoja dienos šurmuliu, niekas, deja, niekas negali uždrausti dienai siautėti! Vaikai, kurie netrukus sudrums man ramybę, sūpynių žvygavimu išniekins mano gulėjimą, kol kas dar lovose, gal net miega, tačiau jų bundančių širdžių ritmai jau pradeda virpinti orą, pusryčiams suvirškinti skirtos seilės pamaž pradeda tirpdyti laiptinių durų užraktus. Taip, dar dešimt penkiolika minučių, daugiausia – pusvalandis. Per jį turėčiau nuveikti kažką gero – pavyzdžiui, apsiversti ant kito šono, mat tas, ant kurio nūn guliu, jau įskaudo. Tikiu, kad pavyks, tik ne iš karto. Ne vieną dešimtį minučių reikia iškęsti, kad ryžtumeis pasielgti taip didvyriškai. Reikia būti valingam ir užsispyrusiam, kad, vos ėmęsis įgyvendinti šią idėją, į ją nespjautum. Keisdama metų laikus, panašiai turėtų jaustis žemė... Regis, kiek nusišnekėjau... Palaukit... Ką, čiulba paukščiukas? Viešpatie, kas jam atsitiko? Šiuo metu jis turėtų ieškoti grūdų arba tupėti lizde, jei būtų patelė. Ar tai – menas, ar angoje įstrigusio kiaušinio rypavimas? Ne man spręsti, bet čyravimas jau turėtų būti nutilęs. Kita vertus, jis privers mane greičiau persiversti ant kito šono. Puikiai suprantate, jog kiekvienam šiame pasaulyje reikia prievartos. Be jos – nė žingsnio. Ačiū Dievui, mane prievartauja šlykštus, laike pasiklydęs paukščiukas, kuris tikriausiai nė nesiruošia dvėsti. Jei jis staiga užsičiauptų, tikriausiai norėčiau jam padovanoti savo vargšą nustekentą televizorių. Galėtų išdidžiai ant jo tupėti ir girtis, kad pagaliau įgijo šiokios tokios nuosavybės. O televizorius tarp paukščių turėtų būti didelė vertybė. Atitikmuo žmonių gyvenime galėtų būti nebent apartamentai su vaizdu į senamiestį arba privatus lėktuvas, ne mažiau.- Tiesa, ant televizoriaus visai nebūtų paukščiams mielų trupinių, bet nejau dėl tokio apgailėtino dalyko kaip alkis jis drįstų palikti savo nekilnojamąjį turtą? Nieku gyvu! Esu tikras, kad, praėjus savaitei, daugiausia – pusantros, jis sėkmingai padvėstų ant savo lobio – nunarinęs galvelę, liūdnas, pasiruošęs pūti. Matytų, kaip jo buvę bičiuliai snapais kapnoja neišsemiamas maisto atsargas, kaip jie klega ir poruojasi, girdėtų, kaip į kiaušinių lukštus stuksena būsimoji padermė, bet nesitrauktų. Džiaugtųsi dangaus šviesuliais, kurie neįkyriai žibėtų jo nuosavybės ekrane. Pakalentų snapeliu į mygtuką neabejodamas, kad jis – valgomas. Ir net nenusiviltų, nes rimtam nusivylimui paprasčiausiai neužtektų smegenų tūrio. Paskui – padvėstų, tvirtai tikėdamas savo įstabia lemtimi. Pūtų. Nežinau, kaip atrodo jums, bet man – gražu. Norėčiau kada nors nuodugniai apžiūrėti paukštuko maitą. Atvirai kalbant, man yra kilę minčių, kad tikriausiai pavyktų šio to iš jos pasimokyti. Tai suteiktų man jėgų. Gal net pajėgčiau keistis, pabandyti gerėti. Kas galų gale pasakė, jog stebėti vargšę maitą – blogesnis saviauklos ir savęs prusinimo būdas už lankymąsi bažnyčioje ar studijas universitetuose? Nuoširdžiai siūlau jums apie tai pamąstyti. Galbūt jums kils geniali idėja, kaip efektyviau ir prasmingiau naudotis šiuo pavyzdžiu. Bet pavyzdžių mano gyvenime esti ir daugiau. Aš turiu galvoje nuorūkas, kurias mėgstu gesinti į ekraną, kai spriegis būna ne itin tikslus. Sakiau, jog tomis akimirkomis mudu su televizoriumi stengiamės žvelgti vienas į kitą atsainiai? Labai panašiai ir yra. Nebent... Matyt, būsiu priverstas atskleisti dar keletą dalykų... Hmmm, jie gana subtilūs, todėl nežinau, ar man pavyks rasti tinkamų žodžių... Negalėčiau patvirtinti, jog santykis su televizoriumi būdavo išties atsainus. Paprasčiausiai sėkmingai išsivertęs iš savo tėvynės lovos, į televizorių aš niekada nesu pažvelgęs. Aišku, norėdavosi pažvelgti į televizorių iškart, ir ne tik pažvelgti, bet nuodugniai apžiūrėti, tačiau visąlaik sutrukdydavo įgimtas mano drovumas ir suvokimas, kad, jei nepažvelgsiu, gerą pusdienį turėsiu dėl ko graužtis. Be to, kėlimosi tikslas visąlaik rodėsi per daug bereikšmis, niekingas tiek, kiek per mažai jėgų turėdavau jam pasipriešinti... Nežinau, ar pasakiau suprantamai... Trumpai tariant, mane užplūsdavo savigailos džiaugsmas. Nepažvelgiau į televizoriaus ekraną! Dieve! Šiaip ar taip, jis man primena keletą dalykų, kurių, net ir labai norėdamas, neužmiršiu. Jie įsirėžę į atmintį taip smarkiai, kaip giliai mokyklų suoluose peiliuku rėždavau nešvankius įrašus. Vienas jų – pirmiausia jį aš esu linkęs išviešinti – kiek seilėtas. (Aš kalbu apie tikrų tikriausias seiles, kurių prisitvenkia burnoje išvydus gardų patiekalą. Šiuo atveju patiekalai niekuo dėti.) Vaikystėje džiūgavau tokia pramoga: kai nematydavo tėvai, pripuldavau prie minėtojo televizoriaus ir apdrėbdavau seilėmis viršutinę ekrano dalį. Seilės, gerdamos ant stiklo nusėdusias dulkes, pamažu slinkdavo žemyn, o aš, netverdamas džiaugsmu, taškydavau vis naujas ir naujas seilių porcijas. Kai seilių vagos susiliedavo, mane apimdavo ekstazė. Pajėgdavau net labai suaugėliškai susimąstyti, kodėl tai man šitaip svarbu. Juk šie Tigrai ir Eufratai⁷, pamėlę nuo tuomet mėgstamų vynuogių sulčių, niekaip nekeitė mano vaikystės, nesiūlė nieko nauja ir nevertė nieko atsisakyti. Aišku, tuomet taip subtiliai nemąstydavau, bet tai nė kiek nemažino mano entuziazmo. Paskui, žinoma, seiles tekdavo valyti užuolaidų kraštais, mat jei šiuos didžius žygdarbius būtų pastebėję tėvai, neabejoju, galėjau nusipelnyti diržo sagties. Aišku, tas pats būtų grėsę ir už užuolaidų niokojimą, tačiau seilės paprastai džiūva labai greitai, nepalikdamos medžiagoje kietulių ir tvaiko, kokį vėliau, paauglystėje, palikdavo antklodėje sėkla! Taigi viską jums išpažinau. Bent vienas dalykas nuo šiol nebeslėgs mano sąžinės. Nežinau, ar ji apkrauta. Nesu nei nusidėjėlis, nei niekšas, todėl didelio svorio nejaučiu. Iš visų įsakų, kuriuos skelbia bažnyčia, per savo gyvenimą pažeidžiau gal du ar tris, daugiausia – keturis, bet ir tais kartais nenuoširdžiai. Sakydamas „nenuoširdžiai“ turiu omeny ne tai, kad nuoširdžiai nenorėjau jų pažeisti, priešingai, didelę dalį savęs būčiau atidavęs, kad sugebėčiau pažeisti visus devynis, bet – gailiuosi savęs – nesugebėjau. Pritrūko ryžto ir jėgų. Esu per daug silpnas nusidėti ir dėl to įstengčiau vadinti save doruoliu... Bet aš juk šnekėjau apie televizorių, ar ne? Kodėl apie jį dar šiek tiek nepašnekėjus, ypač kai lieka vos kelios ramios minutės ir į kiemą ims plūsti vaikučiai? Jau dabar pro atvirus langus ir orlaides iš gretimo namo girdžiu aidint jų balselius, kurie įsakmiai reikalauja košių, šokdynių, kreidelių, kastuvėlių ir batų. Jei Apokalipsės knyga būtų rašoma dabar, ten tikrai turėtų būti skyrius apie vaikus (gal bibliniais laikais jų nebuvo?). Suprantate, kodėl juos plūstu, bet privalote suprasti ir tai, kad juos myliu. Šis klausimas dalija mane į dvi lygias dalis, jaučiuosi, lyg būčiau perrėžtas peiliu, tarsi koks obuolys ar melionas. Ir ką? Nejaugi turėčiau tam paskirti ilgas apmąstymų valandas, kurios nuo to netaps nei bergždesnės, nei prasmingesnės? Neabejoju, jog kada nors prie šios temos sugrįšiu – laiko vis tiek turėsiu apsčiai. (Juk sakiau, kad nesirengiu per greitai užversti kojų!) Bet tik ne dabar. Pasistengsiu apmąstyti tai, ką vis nesąmoningai atidėlioju, nors dalykas tikrai nėra iš tų, kurių pajėgčiau gėdintis arba jų drovėtis. Gal prieš penkerius ar šešerius metus moteris, kurią tąsyk palaikiau savo erotinių fantazijų grynuoliu, o vėliau – perkūriau į žmoną, ją, kaip jau sakiau, dažniausiai vis dar išeina mylėti, rūkydama mano kambaryje prie lango, nuogais sėdmenimis netyčia prisilietė prie televizoriaus ekrano. Ji nežinojo, kad tuo ekranu kitados plūste plūdo seilės, kad jį nuolat baksnoja netaikliai nusviestos nuorūkos. Atšoko, nes šis, matyt, pasirodė šaltokas. Tikriausiai toks ir buvo, nors niekuomet nesu patvirtinęs ar paneigęs šio fakto. Galiausiai nesvarbu. Vėliau ją glamonėjau. Neneigsiu, malonumą patyriau net didesnį, negu būčiau galėjęs tikėtis, tačiau kiekvienąsyk, kai delnai nuklysdavo ant jos įstabių pusrutulių, sugebėjau galvoti tik apie tai, ar smarkiai ją paženklino ekranas. Ryte, kai ji išėjo, aš kaip pamišėlis tyrinėjau patalus ieškodamas, ar juose neįsispaudė koks nors nuo televizoriaus ekrano nubrauktas dulkių dryžis, svarsčiau, ar, liesdama tą mano vaikystės stiklą sėdmenimis, ji nepagrobė dalies manęs. Žinoma, nieko neradau, negalėjau rasti. Tikriausiai norėjau gudriau ir įmantriau pasielgti – kartais apima toks pašėlęs noras. Bet jei meilės syvais išterliotame patale būčiau užtikęs bent menkiausią dulkę nuo televizoriaus ekrano, toji moteris niekada daugiau nebūtų įžengusi į mano namus. Ilgai galvojau apie šį nuotykį. Gaila, kad man nesisekė jo lyginti su vaikystės patirtimis, kadangi iš praeities mano galvoje išliko tik faktai. Neprisiminiau, ką tiksliai jausdavau, kai ekrane susijungdavo seilių upeliai, apie ką tiksliai galvodavau tomis akimirkomis, kurias neseniai pavadinau „ekstazėmis“. Nebuvo jokios prasmės toliau svarstyti. Paaiškėjo, kad televizoriai kartais irgi būna intymūs. Mano galva, intymu gali būti visa, kam užtenka jėgų šią savybę pripaišyti. Kartą, pavyzdžiui, sumaniau išsikepti kiaušinienės. Niekniekis, kai gerai pagalvoji. Užkaisti keptuvę su aliejumi ir, šiam įkaitus, sumušti du arba tris kiaušinius. Bet tąsyk nepavyko! Ne dėl to, kad nebūtų linksmai plieskusi ugnis, ne dėl to, kad staiga stebuklingai išnyko artipilnis aliejaus indas. Tiesiog paėmęs pirmąjį kiaušinį ir švelniai sugniaužęs saujoje pajutau, jog mudu – aš ir kiaušinis – esame kažkas viena. Suprantate, nieku gyvu nebegalėjau jo kepti – tai būtų buvusi baisi, ištvirkėliška šventvagystė. Vaikščiojau po namus laikydamas jį rankose ir klausiausi, kaip po lukštu kliuksi būsimasis viščiukas. Tiesa, jau iš pat pradžių žinojau, kad jį sudaužysiu. Ne todėl, kad būčiau jautęs neapykantą besiritančiai vištų padermei – ji kaip tik padėjo man stabilizuotis, suvokti, kad nuo žmonių pasaulio mane skiria neką plonesnis lukštas, ir ne mažiau darbo įdėčiau, jei savo snapeliu pabandyčiau jį prakalti. Taigi nešiojausi kiaušinį rankose. Buvau su juo prie drabužių spintos, prie patalynės dėžės, aplankėme televizorių, stalinę lempą, skutimosi mašinėlės dėklą. Mums viskas labai patiko. Kai supratau, jog kiaušiniui viskas patinka lygiai taip pat kaip ir man, lioviausi jaudinęsis. Matyt, jį jaudino šiluma, kurią sugebėjo išskirti lukštui delnas, viltis, jog tas, kuris čiuopia, gali padėti jam prasiskverbti į tą didžiulę ir nykią visatą, kuri vadinama „mano butu“. Pradėjau jo neapkęsti. Jei iš manęs kažkas kažko reikalauja, tampu neatlaidus. Ar man svarbu, ką veiks kiaušinis, jei netikėtai grįš į šaldytuvo dėklelį? Nusprendžiau juo atsikratyti. Sustojau vidury virtuvės ir gerai žinojau, jog vieną akimirką atgniaušiu pirštus. Tuomet kiaušinis kris, galbūt krisdamas pamatys tai, kas mūsų akims uždrausta⁸, nes, šiaip ar taip, mes dar ne visai nupuolėme, o jis kris ir žinos, jog iki sudužimo lieka tik trumpa akimirka, tik sekundė, kuria dar galima mėgautis, paskui žiauri grindų kietybė pavers jį lukštų ir glitaus skysčio pliure. Ir atgniaužiau. Kiaušinis nukrito, sudužo. Nieko nejaučiau. Nejau turėčiau jaudintis, kad dalykas, niekuomet nesukūręs manyje nieko, ką maloniai arba liūdnai galėčiau prisiminti laisvalaikiu, staiga susikūlė ant žemės? Man juk vis vien – ar jis sveikas, ar ne. Svarbiausia, kad matau trynį, baltymą, regiu išsibarsčiusius lukštus. Ir viskas, visa pasaka. Bet pasakas mėgsta tik vaikai – jie jau atėjo prie sūpuoklių, tuoj supsis. Girdžiu jų balsus, ore virpa noras priversti cypauti aprūdijusias įvores. Savotiškai miela. Galbūt pats užsimanyčiau vėl tapti vaiku, jei ne mane užgulusi metų našta, kuriai privalau ištikimai vergauti ir kuri patyliukais man kužda, jog senti – ne taip jau blogai. Na, užmigti nepavyko, tuoj pradės sūpuotis vaikučiai. Ką čia dabar nuveikus? Smegenys darbuojasi, vaikučiai kieme dar neįsišėlo. Gal pamąstyti apie nuorūkas, kurias aną dieną palikau peleninėje, virtuvėje. Kuo, pavyzdžiui, viena nuorūka skiriasi nuo kitos? Pripažįstu, tai labai keblus klausimas. Subtiliu parudavimu? Yra ilgesnės arba trumpesnės? Gal kuri nors iš jų pasižymi nuorūkoms išvis nebūdinga savybe? Pavyzdžiui, yra atsidavusi?! Cha! Rodos, ėmiau paistyti niekus. Aišku tik tiek, kad jos vienodai dvokia. Ir sugebėjo pavirsti pelenais. Už tai jas ir myliu. Juk aš pats seniai pavirtęs pelenu, tik gyvu ir – tai siaubingiausia! – gyvybingu. Todėl myliu save. Jei nemylėčiau, matyt, nebeegzistuočiau. Būčiau kuklus narys to legiono nelaimingųjų, kuriuos kasdien graudingai išlydite anapusybėn. Gaila, esu per daug stiprus, kad jūsų nebylūs raginimai padarytų bent šiokios tokios įtakos. Nesitrauksiu tol, kol jūsų mėgstama giltinė nesugalvos išvaduoti nuo manęs pasaulio. Bet aš tada jai kerštaučiau. Tikiu, ji manęs bijo, juo labiau, kad niekad nė iš tolo dar nėra man pasirodžiusi. Tuo geriau man, neabejoju, ji taip pat nesiskundžia lemtimi. Yra daugybė žmonių, kurie sutiks ją nepalyginti oriau ir solidžiau negu aš. Kita vertus, nemanau, jog labai jos bijosiu. Manau, ji veikia labai greitai. Cakt, ir baigta, tavęs nebėra. O kiti – yra. Labai nemalonu. Norom nenorom, užsigeidžiu, kad staiga liautųsi buvę kiti. Kuo jie geresni? Kodėl įprastesnė būstinė jiems yra jauki kontora, o ne pūvąs karstas? Juk mirtis irgi teikia malonumų. Galima šnektelėti su kirmėlytėmis, pauostyti gniužulą dirvožemio, justi, kaip į tavo buvusį kūną smenga augalų šaknys. Dūlėti apskritai turėtų būti gana smagu. Galėtum sakyti sau – per šią savaitę vienas procentas manęs sudūlėjo, per kitą – sudūlės du procentai, mat šis procesas linkęs spartėti. Daugiau apie tai nešnekėsiu, darosi baisu. O jeigu iš tikrųjų numirsiu? Ne, tai neįmanoma – per daug savimi didžiuojuosi, kad sugebėčiau užversti kojas. Mirtininkai nesugeba saulės zuikučiais šokčioti ant sienų. Nemoka tikėti, kad juos išgelbės neveikiančio televizoriaus pultelio mygtukas, nakties šviesulių judėjimas ekrano nykybėje. Betgi aš – tikiu. Neabejoju, po dviejų, na po trijų dienų kelsiuosi. Paliksiu savo tėvynę ir eisiu ieškoti tėvynių kitur. Sako, ten jų irgi pasitaiko. Jų turėtų būti ir mažesnių, ir didesnių, ir skurdžių, ir turtingų. Man tas pats – aš savo tėvynę jau turiu, kas jos dar neatrado, teieško savo iškrypėliškai primityviuose vaizdiniuose. (Šioje teksto vietoje siaubingai trokštu panešvankauti, bet kultūra – ačiū jai – to neleidžia.) Noriu švytėti. Taip, kaip kompaktinės plokštelės paviršiuje dabar švyti mano mylimiausios stalinės lempos lemputė. Žaviuosi šiais abiem šviesą savaip skleidžiančiais daiktais, tik dar tiksliai nežinau, kuriuo labiau. Ar lempute, kuri sriegiais tvirtai įsisukusi į lizdą, vakuume degina volframą, zirzia ir cypčioja, ar tuo begėdišku atspindžiu plokštelėje, šis rafinuotas ir tylus, tačiau neabejojantis, jog yra geresnis už savo pramotę, verčiančią spėriau suktis elektros skaitiklius. Dievai žino. Jei reikėtų rinktis, pirmenybę suteikčiau atspindžiui – anądien sumąsčiau, kad jis ne toks klusnus, kaip lemputės skleidžiama šviesa. Keista, kad šioji mano jam priskirta savybė paliko tokį didelį įspūdį – šiaip aš nemėgstu neklaužadų daiktų. Ryte suradęs daiktą ne ten, kur jį pastačiau iš vakaro, susierzinu. Tokiais atvejais visuomet perkeliu jį į tą vietą, kurioje tikėjausi jį rasiąs. Tądien dažniausiai nebekreipiu į jį dėmesio, stengiuosi nepastebėti. Šitaip žiauriai paauklėti daiktai kitąsyk stengiasi elgtis ne taip įžūliai, būna kuklūs ir paslaugūs. Tikisi atleidimo. Žinoma, visuomet jiems atleidžiu, juk jie – mano. Bet tiek to. Kol kas nenoriu narplioti šių sudėtingų santykių subtilybių. Noriu ramybės. Noriu, kad vaikai – tie, kurie šiuo metu guža prie sūpuoklių, – grįžtų namo ir reikalautų iš savo mamų gardesnės pusrytinės košės. Kad sūpynių cypavimas dar bent valandą nevargintų mano ausų. (Dievaži būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje, jei ne tas liūdnasis faktas, kad esu žmogus ir gyvenu pasaulyje. Ir buvimas žmogumi, ir pats pasaulis nepriverčia šypsotis. Jei esi optimistas, gali garsiai atsiriaugėti, nors tvirtinama, jog tai – vulgaru. Iš tikrųjų tai tokio pat pobūdžio problema, kurią gvildenau kalbėdamas apie lemputę ir jos atspindį kompaktinėje plokštelėje. Turiu galvoje egzistenciją ir atsiriaugėjimą. Juk labai panašu, ar ne?) Bet sūpuoklių žvygavimas – tai dar niekis, palyginti su auklių ir bobulių rėksmingais tonais. Žiaurus sąmokslas prieš tuos, kurie vis dar tikisi užmigti. Pavyzdžiui, aš. Suprantu, kad esu visai nepanašus į tokį, kuriam kada nors tai pavyktų, bet juk naivus patiklumas dar niekam nepakenkė! Įdomu tik, ar pasaulis neatrodytų gražesnis, jei šią akimirką imčiau suptis. Aplinka imtų siūbuoti, lietis, šiek tiek išskystų. Tai tikriausiai padėtų man atgauti šiokį tokį tikėjimą ir pasitikėjimą, tačiau juk nė vienas vaikas, net pats mažiausias, nesutiktų užleisti sūpynių kėdės kažkokiam nepažįstamam „dėdei“! O juk aš, užuot gulėjęs šiame prakeiktame patale, taip noriu suptis! Tik nemanykit, kad esu toks kvailas – puikiai suvokiu savo galimybes. Nei aš supčiausi, nei ką. Turbūt iš karto apsivemčiau, nors niekad to nedarau be būtino reikalo. Tiesa, apsivemti nebūtina – geriau ramiai ir saugiai prisiminsiu vaikystę, kai pats mielai pasiūbuodavau toje geležies švytuoklėje. Gerai atmenu tokį įvykį: besisupant prie manęs priėjo bičiulis ir paklausė, ar aš žinąs, iš kur atsiranda vaikai. Aš atsakiau, kad man tai visiškai neįdomu, nors galbūt ir žinau. Ir išties – palyginus su švytavimo sūpuoklėse keliamu džiaugsmu, vaikų darymas atrodė pasibaisėtinai neįdomus darbas, kuriam nedera paaukoti nė sekundės vėjo švilpesio, nė vieno sūpynių girgžtelėjimo, taip kraupiai aidinčio erdvėje tarp daugiabučių. Paauglystėje vaikų darymas ėmė rodytis gerokai reikšmingesnis ir tauresnis dalykas, o jeigu atvirai – visa ko esmė. Nuolat mąsčiau apie tai bręsdamas, bandžiau savaip interpretuoti, stebėdavau moterų kojas ir užpakalius. Neblogai išmaniau, kaip, kada ir kodėl jų atžvilgiu dera elgtis. Žinoma, ir elgiausi. Stebino tik, kad santykių su moterimis mano gyvenime nebuvo tiek daug, kiek tariuosi esąs vertas. Juk šiaip esu visai neblogas. Bent jau pakenčiamas. Visąlaik įtariau, jog kažkas įkyriai man neleidžia šioje srityje atsiskleisti. Tikriausiai Dievas. Bet ne, ne Jis. Atvirai kalbant, bijau perdėti... Tai gana subtilu, aš labai retai ryžtuosi kaip nors tai įvardyti... Svarbiausia, kad kas nors mano šnekoje neįmatytų metaforų – jų nėra. Nėra palyginimų, onomatopėjų, personifikacijų... Tikiu, jog nesu suterštas kalbos figūrų ir jas lydinčių aliuzijų. Norėjau pasakyti, jog kartais man kyla noras – tiesa, labai specifinis ir net banalokas (bet aš pats juk negaliu įvertinti savo jausenų kokybės?!) – tobulai įsigyventi į stalviršio, kėdės atkaltės, stiklo ar virtuvės indo egzistenciją. Nesakau, kad trokštu juos pažinti, nors tai kasdieninė ir svarbiausia mano veikla... Noriu būti lygus, plokščias, įlenktas, įgaubtas arba slidus... Toks, kad įstengčiau tik būti. Vienoje vietoje, vienos formos, vienos paskirties. Jei niekas manęs ilgai nepajudintų, ant manęs sluoksniais gultų dulkės, kartais saldų trupinį nuo mano paviršiaus pasičiuptų musė. Tada galėčiau tvirtai pasakyti kiekvienam, kuris saviškai manęs gvieštųsi, jog negaliu, nepajėgiu, net netrokštu – ir ko čia stebėtis! – kadangi esu taip sutvertas. Tai būtų lengviausias išsigelbėjimas tiek man, tiek jiems. Turiu galvoje daugybę būtinų dalykų, kurie man tapo atgrasūs, ir visai ne todėl, kad negalėčiau jais pasimėgauti... Matyt, būsiu priverstas šį bei tą paaiškinti... Pavyzdžiui, mano žmona. Ji graži, net pasibaisėtinai, ypač kai apsimauna žalias kojines. Tuomet pradedu ją mylėti labiau už patį save... Tiek to, nenoriu būti sentimentalus. Jeigu myliu žmoną, tai nereiškia, kad esu geresnis, nei iš tikrųjų esu... Jeigu šią akimirką ji būtų čia apsimovusi savo žaliąsias kojines, tučtuojau jas numaučiau. Kartais ir numaunu, tačiau ne visada žinau, ką veikti su kūnu, kuris tykiai bando mane gundyti antklodžių raukšlėse. Regis, nepamylėjau jos visą amžinybę. Kartais pradedu galvoti, gal man verta pakelti nuo žemės žaliąją kojinę ar šiaip paimti antklodės kraštą, tvirtai sukąsti ją dantimis ir laikyti burnoje tol, kol medžiaga gausiai prisigers seilių. Tuomet bent galėčiau stebėti dėmę, kuri prikišamai liudytų, kad esu netikęs žmogus, kuriam visas jo valiai atiduotas laikas tėra nevykęs laisvalaikis. Įdomu, ką apie tai pasakytų lova – mano tėvynė? Ar ji sugebėtų teisingai mane suprasti ir nepasmerkti? Jei taip, tai kur tokio aršaus kilniaširdiškumo šaknys? Žinoma, kilniaširdiškumas paglostytų mano savimeilę, tačiau vis tiek jausčiausi sutrikdytas. Lig šiol nežinau nė vienos tėvynės, kuri kilniaširdiškai elgtųsi su savo piliečiais. Tai būtų depresyvi, kažkieno nuskriausta tėvynė – lyg vaikas, iš kurio dičkis smėliadėžėje atėmė kastuvėlį. Manau, ji nebūtų verta vadintis tėvyne. Nors ką aš žinau? Niekada apie tai nemąsčiau. Gal išties tikra tėvynė turi savo pilietį popinti, glamonėti ir guosti. Nežinau, nežinau... Aš visuomet intuityviai jaučiau, kad tėvynės privalo būti atšiaurios ir chaotiškos – maždaug tokios, kaip mano mieloji lova. Kad tuo įsitikintum, nereikia daug laiko – trečdalis antklodės išsivilkęs iš susiglamžiusio ir prakaitu dvokiančio užvalkalo, sujaukta beformė pagalvė, prie sienos mėtosi prišnerkšta nosinė. Neneigsiu, dabartinis lovos vaizdas ir man pačiam kelia pasidygėjimą, bet dar didesnį siaubą pajuntu, kai pabandau įsivaizduoti ją kruopščiai iščiustytą, apdangstytą iškrakmolytomis lovatiesėmis. Tokios lovos kelia egzistencinį nerimą, abejoju, ar apskritai sugebėčiau tokioje lovoje išgulėti daugiau kaip pusvalandį. Tiesa, galbūt pavyktų save apgauti. Esu lankęs moterį, kurios lovoje viskas buvo tobula – nė menkiausios raukšlelės paklodėje, jokių įplėšimų ir trūkių. Bet užmigti ji galėdavo tik prispaudusi veidą prie purvino, siūlėto ir susiglamžiusio aksomo gabalo, kurį vadindavo „mano švelnumas“. Išvydęs tai pirmąsyk, buvau sukrėstas, tačiau iškart tapo aišku, jog tuo aksomo gabalu teks su ja dalytis – jis buvo vienintelė išeitis tame darnos ir harmonijos rūme, suręstame ant dvigulės čiužinio. Palaukit... Rodos, kiek nukrypau į šalį... Juk kalbėjau apie savąją lovą ir tėvynes? Tai va dabar klausiu savęs, ar sugebėčiau ją ginti. Vargu. Niekada nemačiau nė vieno tikro gynėjo, tad kodėl aš turėčiau elgtis taip didvyriškai? Na, jei priešas būtų tikras lovos savininkas, kuris dėl kažkokių asmeninių priežasčių nuspręstų ją susigrąžinti, stengčiausi prieštarauti ir gal net laimėčiau, tačiau jei pretenzijas į pusę tėvynės pareikštų daili sugulovė, neabejoju, kad išskysčiau. Gal net pats pasiūlyčiau jai ne pusę, o du trečdalius. Arba tris ketvirtadalius. Bet greičiausiai – iškart visą, kartu su manim, be jokio priešinimosi ir kovos. Ir būtų puiku. Ji džiaugtųsi laimėjusi, aš džiaugčiausi pralaimėjęs. Vieną sekundės dalį gal net pasijustume laimingi. Ko daugiau, po velnių, reikia? Viena aptriušusi lova už sekundėlę laimės yra labai nebrangu. Esu tikras, jog daugybė žmonių už ją paaukotų kur kas vertingesnių daiktų... Prakeikimas! Sūpynių girgždėjimas nebenutyla nė minutei, galima pagalvoti, sūpuoklininkai keičiasi jų nestabdydami. Galbūt jie žino būdą, kaip ant jų užšokti ir nušokti nestabdant proceso? O dar tas irzlus ir priekaištingas šunų amsėjimas... Įtariu, jie visi prieš mane susimokę. Kita vertus, šunis puikiai suprantu ir užjaučiu, nors kaip tik jų balsai mane labiausiai erzina. Nuobodžiai sukti ratus apie kažkokį stulpelį, prie kurio esi pririštas, kai tavo šeimininkas tuo metu smagiai švytuoja sūpuoklėse, yra kančia. Gal per tą laiką, kol vaikai siaubs keistąjį įtaisą, pavyktų prakąsti šoną kokiam kiciui ar išdidžiai nuloti nuo savęs neveislinį gentainį? Juk tai daug maloniau, nei diržinti pasaitėlio kraštus į metalą! Tik koks man skirtumas? Dabar užmigti jau vis tiek nepavyks. Artimiausia proga tai padaryti – tarp pirmos ir trečios valandos po vidurdienio, kai kiemo padaužos su savo auklėmis patrauks pietauti, o dirbantieji kontorose vis dar barškins kompiuterių klavišais. Tuo metu man neretai pavyksta užsnūsti, bet neilgam – daugiausia valandai, dviem. To net nedrįsčiau pavadinti miegu. Greičiau jau būsena, kai pavyksta nemąstyti. Akyse plūduriuoja vaizdai, skamba bereikšmiai sakiniai. Taigi, vis tiek jokio poilsio, bet juk kietai aš niekada nemiegodavau. Ypač naktį. Matyt, be reikalo piktinuosi dienos garsais, tyla, ypač spengianti (ačiū Dievui, mieste tokios kaip ir nebūna), man visuomet sukelia isteriją. Tokiais atvejais desperatiškai atsisėdu lovoje. Net negalėčiau pasakyti, ar atsisėdu aš pats, ar pašokti mane verčia nevalingos mano kūno konvulsijos. Galvoje susigrumia būtinybė ką nors nuveikti, ir žinojimas, kad vienintelis išmėgintas būdas aprimti – išgėrus kiek įmanoma daugiau gėralo, bejėgiškai griūti atgal į patalą, užsitraukti ant galvos antklodę ir kęsti karštį nejudant, kol pradės pilti prakaitas. Tuomet visada pasidaro kiek lengviau. Tamsa po antklode kitokia – ji beerdvė, daug tirštesnė ir jaukesnė už tą, kuri niauriai gobia visą žemės pusrutulį. Tokioje tamsoje, tarp dviejų širdies suspurdėjimų, kęsdamas baisų skausmą pilve, aš kitados suvokiau, jog pasiutusiai noriu kurti save iš naujo. Patikėjau, kad kažkur netoliese pasislėpęs tūno mažmožis, ateity priversiąs mane išvėdinti pridvisusį savo vidų. Galbūt ši fata Morgana man padėjo tą naktį – likusią jos dalį išties praleidau ganėtinai ramiai, nors ir neabejojau, kad, atėjus rytui, įsikalbėtasis tikėjimas atrodys mažų mažiausiai beviltiškas. Visiems tikėjimams dažniausiai taip ir nutinka – jie tampa beviltiški. Tik dabar suprantu, kokią tąsyk padariau siaubingą klaidą. Tikėjimas liko manyje. Jau daugybę laiko jis įkyriai dirgina mano smegenų centrus. Dėl to kartais ant savęs nirštu, bandau jį ištrinti iš galvos kaip informaciją iš magnetinės juostelės. Susitaikyčiau su jo buvimu ir net pajėgčiau juo džiaugtis, jei nors šis tas jame neatrodytų netikra. Įkyri, pasalūniška fikcija, kuriai, pats to nenorėdamas, turiu vergauti! Mano galva, tai šlykštu. Kita vertus, vergauti savo fikcijai yra truputėlį maloniau, nei vergauti buržujui. Nereikia atlikti daugybės beprasmių ir fiziškai sunkių priedermių. Jai vergauti galiu bet kada ir bet kur. Tikriausiai vergauju jai ligi šiol – kaip kitaip paaiškinti, kad nuolat apie tai galvoju? O gal nevergauju? Logiškai pats vaizdinys turėtų vergauti savo kūrėjui. Taip būtų bent teisinga. Man pritaria ir šunys, kurie staiga liovėsi amsėti. Esu jiems dėkingas už supratingumą. Kad ir kaip nekęsčiau gyvūnų, pripažįstu, jog kartais jie parodo nepaprastą išmintį. Sūpuoklių krėsleliuose siūbuojantys vaikai dar negreit bus tokie protingi. Liūdna tikimybė, kad taip nenutiks niekad. Bet kaip aš noriu išlaisvinti iš vergijos sūpuokles – net labiau, negu išvaduoti savo ausis nuo jų keliamo garso! Šiuo atveju ir tai nesvarbu. Noriu suteikti progą vaikams sužinoti, kas yra kančia. Duodu galvą nukirsti, kad daug dienų ir naktų jie negalėtų susitaikyti su jų kiemą ištikusia apokalipse. Vartytųsi naktimis savo lovytėse, sapnuotų košmarus, žliumbtų. Kaltintų plėšikus, piratus, kaubojus, vėžliukus nindzes. Galiausiai pradėtų nepatikliai žiūrėti ir į žaislinius nykštukus, peliukus Mikius ir savaeigius traukinukus. Taip, tai būtų tikra kančia. Galbūt ji juos sutaurintų? (Juk, sako, kančia taurina žmogų, ar ne?) Bet aš taip nemanau. Išties jie dar per maži kažką suvokti, todėl kančia daugių daugiausia gali padėti juos sužlugdyti. O aš juk sakiau, kad myliu vaikus, nors nė vienas jų nedrįstų net spėti, kad galbūt myli mane. Ką padarysi… Beje, neseniai pastebėjau, jog mano mielojo televizoriaus ekrano kraštelis apšviestas saulės. Labai keista. Kiek pamenu, saulė į mano kambarį niekada nešviesdavo. Nejau būtų pasikeitusios dangaus šviesulių trajektorijos? Taip manyti būtų gana kvaila – tikriausiai šį paros metą visuomet pragulėdavau nugara į langą arba tyliai kentėdavau pakišęs galvą po antklode. Bet ne, meluoju (aišku, netyčiom). Ką tik prisiminiau vieną atvejį, kai spinduliūkštis nukeliavo kur kas toliau, nei mano mielojo televizoriaus ekranas. Labai galimas dalykas, jis pabuvojo ir daugybėje kitų mano kambario vietų, gal net pašildė atkampiausias kertes, tačiau aš to negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Prisimenu tik tą vieną vienintelį atvejį. Sykį begulint man užsikimšo nosis. Iškart įsivaizduojate suglamžytą, prišnerkštą ir beformę nosinę? Taip, turiu tokią, ir nesirengiu jos gėdintis, bet anądien – gal tyčia, gal atsitiktinai – neradau jos įprastoje vietoje ties siena. Buvau priverstas gręžtis lango pusėn ir permesti akimis kambarį. Kaip tik tada ir pastebėjau spindulį labai neįprastoje vietoje – po rašomuoju stalu. Dar daugiau – jis tviskino naujintelį vienkartinių nosinių pakelį. Suvokiau tai kaip ženklą. Atsikėliau, pakėliau jį nuo žemės ir grįžau atgal į lovą, tikėdamasis ramiai išsišnirpsiąs nosį. Tačiau vos atplėšus pakelį į šnerves staiga plūstelėjo kvapas, svaigus ir alpinantis, toks, koks paauglystėje visad lydėdavo svajones apie ateitį ir neįvykusias sueitis. Neabejoju, kad manyje jis siejosi su kokiu nors konkrečiu žmogumi ir įvykiu, tačiau mano sąmonė buvo nevykusi, o atmintis – per daug silpna, kad įmatytų tuos plonyčius siūlus, kuriais buvau pririštas prie kitados buvusio savęs. Menu, tąsyk kelias valandas nejudėdamas gulėjau ant kairio šono ir godžiai uodžiau tą kvapą, rijau jį, naiviai vildamasis jo aitra išblaškyti praeitį apgobusias ūkanas, nors jau iš karto žinojau, kad neprisiminsiu jo istorijos. Ją išsaugojo vien juslės, tiksliau, viena juslė. Galų gale tai nėra taip svarbu. Toji diena jau buvo išgelbėta – tegu ir ne taip sėkmingai, kaip ją būtų išgelbėjęs tauraus gėralo butelis, tačiau mįslingasis kvapas ir kambario erdvėse pasiklydęs spindulys gimdė mano kūne alsų svaigulį… O! Įstabu! Saulės spinduliai jau apsėmę gerą trečdalį ekrano! Norom nenorom, peršasi išvada, kad aš visai nepažįstu savo buto. Jame turėtų būti ir daugiau slėpinių. Kai vėl galėsiu išlipti iš lovos – toks laikas, neabejoju, ateis, – būtinai ištyrinėsiu jį atidžiau. Galbūt surasiu ką nors tokio, kas privers mane keistis. Kitaip mąstyti, kitaip kalbėti, kitaip atverti ir užverti duris. Neabejoju, tai turėtų būti koks nors mažmožis, kuris man nieko nevertas ir aš jam nieko neskolingas – net pakantumo. Bet mažmožiai stiprūs, tikiu tuo. O aš – ar stiprus? Ar stiprus patalas, į savo audinį sugėręs tiek daug manęs? Puikiai suprantate, kad šie klausimai retoriniai. Užduoti konkretų klausimą kol kas esu nepajėgus. Bet būsiu, patikėkite, būsiu. Dar viena diena ir viena naktis, ir demonai turės paleisti mano kūną. Aš tai žinau, labai gerai žinau. Galiu net sakyti, kad neblogai pažįstu jų būdą. Seniai perpratau jų dažniausiai naudojamas klastas, pradėjau nutuokti apie jų siekius. Įtariu, kad panorėjęs galėčiau jų ir visai į save neįsileisti, tik nežinau, ar tikrai to noriu. Egzistavimas be demonų turėtų būti pilkas ir siaubingas. Tikriausiai nebeturėčiau ką veikti. Liktų sėdėti priešais neveikiantį televizorių ir pirštu kažką piešti ant ekrano dulkių. Bet dulkes greitai nuvalyčiau, ir tai pramogai ateitų galas. Tą akimirką dabartinė mano istorija baigtųsi visiems laikams. Būčiau priverstas pradėti ją kurti iš naujo. Turėčiau ieškoti kitokios – kvapnios ir nenudėvėtos tėvynės. Tektų pamažu ją jaukintis, paskui – ja rūpintis ir ją puoselėti. Tai, naujajai, nebeužtektų vien šuniško prieraišumo ir ištikimybės. Ne, tikrai nemanau, kad esu tam pasirengęs! Gal tokia našta suvis ne mano jėgoms. Bet ne. Tikiu, kad ir su šia užduotimi susidoročiau. Kita vertus, neabejoju, jog tą naująjį būvį visą likusį gyvenimą suvokčiau kaip emigraciją. Tam pasaulėliui vis tiek visada likčiau svetimas – lygiai taip, kaip televizoriaus ekranui svetimas saulėtas lopas. Galiu pasakyti, jis atrodo graudžiai. Dulkėse įklimpusi saulės šviesa įgijo kažkokį pilkšvą atspalvį, ji nepajėgia linksmai spindėti stikle. Neįstengia žadinti vilties, kurti iliuzijų, neskatina tikėti ateitimi. Tik bejėgiškai slenka iš vieno krašto į kitą, akivaizdžiai norėdama kuo greičiau pasprukti iš dulkių klampynės. Manau, kad jai sunku. Jei šviesa pajėgtų mąstyti, jos įsitikinimai ir vertybės šiandien pasikeistų. Bet pala... Regis, ji sustojo pusiaukelėj. Pristigo jėgų arba ryžto... Vargšė saulės šviesa, užjaučiu ją. Gyventi mėšlyne reikia įgūdžių, antraip išprotėtum. Aš savo įgūdžius formuoju jau penkiolika metų ir vis dar negaliu pasakyti, kad jie jau tobuli. Nemanau, kad kas nors būtų kitaip, jei juos formuoti būčiau pradėjęs dar motinos įsčiose. Kad įvaldytum šį meną, mokytis reikia labai ilgai – galima tuo neabejoti. Užtenka pažvelgti į šviesos lopą ant televizoriaus. Jis pamažu slenka atgal! Matyt, pasijuto atsidūręs akligatvyje. Suprato, kad už ekrano jo laukia dar nykesnės ir dulkėtesnės spintos plókštumos, toliau – sujaukti patalai, ketvirtąją dešimtį skaičiuojantys tapetai, aš, nesuvokiantis, kuri manoji dalis dar geba formuluoti mintį. Vienintelė logiška išvada – kuo greičiau sprukti iš šios landynės. Ir sprunka – tiesa, lėtai, tačiau nė nestabtelėdama. Dar minutė kita, ir jis nuo ekrano peršoks tiesiai ant palangės, nučiuoš stiklu ir įsilies į bekūnę spindulių bendruomenę. Sutinku, pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriems šviesos reikia kur kas labiau negu man. Kad ir bobulėms, kurios šiuo metu šnekučiuojasi mano laiptinėje. Puikiai girdžiu, ką jos šneka. „Jo (atseit mano) kambaryje jau mėnesį dega stalinė lempa“, – sako viena. „Gal numirė?“ – antrina drebantis balsas. Ar aš numiriau? Galimas dalykas, taip, jei nepaisysime, jog vis dar sugebu kalbėti ir mąstyti. „Vargšas girtuoklėlis...“ Šiuos žodžius bobulė sako stuksendama į laiptą lazda. Dukslus aidas sustiprina įspūdį, kad ji pasakė gryną teisybę. Tikriausiai toks ir esu – vargšas girtuoklėlis, kuris, be to, visą mėnesį nesugeba išjungti lempos. Kita vertus, šis sąskambis mane erzina. Žodis „vargšas“ žadina gailestį, o gailesčio (tai jau sakiau anksčiau) aš negaliu pakęsti. Ir ne tik tada, kai gailimasi manęs. Pajutęs, jog pats netyčia pradedu ko nors gailėtis, stengiuosi kuo greičiau užgniaužti šį keistą įprotį. (Sakau „įprotį“, kadangi niekaip nesiryžtu gailesčio pavadinti jausmu.) Tėvai ir mokykla mus mokė, kad reikia gailėtis sužeistos katytės ar neskraidaus paukštelio. Kentėti dėl perdegusios elektros lemputės, vienišų žaislų, nepaklotos ir todėl neva kenčiančios lovos. Tada buvome uolūs mokiniai, todėl netrukus ėmėmė gailėti visko, kas bent kiek neatitinka idėjos. Aksioma tapo įpročiu, žodis – kūnu. Prisimenu vieną savo klasės mergaitę, kuri verkdama glostė įtrūkusį lango stiklą. „Jam dabar tikriausiai labai liūdna“, – sakė proverksmiais. Ką galėjau jai pasakyti? Nieko, aišku, kad nieko. Gailiuosi tik (atkreipkite dėmesį – gailiuosi), jog tuomet neatsirado žmogaus, kuris būtų galėjęs suprantamai paaiškinti, kodėl neverta laistyti ašarų dėl bedvasio stiklo. Manau, dabar visi būtume kitokie. Jei ne visą gyvenimą mane persekiojęs gailestis, tikrai dabar nesitenkinčiau tokia skurdžia ir ankšta tėvyne. Išdidžiai nestovėtų ties ja butelis, kamštukais nebūtų nusėtos grindys. Gyvenimas būtų klostęsis maždaug taip, kaip jį kitados vaizduodavausi žygiuodamas pėsčiomis namo iš vaikų teatro repeticijos. Tai buvo svajonių ir iliuzijų kelias, niekuomet juo neidavau vien tam, kad pasiekčiau tikslą. Tikrasis tikslas būdavo netrukdomam pasvajoti ir pasigraužti. (Juk sakiau neįsivaizduojąs savo gyvenimo be savigraužos?) Tiesa, dabar negalėčiau tiksliai pasakyti, kur link anuomet krypo mano svajos, tačiau neabejoju, kad jos neturėjo nieko bendra su šiuo pradvisusiu kambariu. Kaip būčiau jautęsis, jei kas nors andainykščiam man būtų parodęs dabartinį mane? Neabejoju, būtų kilęs noras žudytis, nors aš niekada ir nepiktnaudžiavau mintimis apie nebūtį. Išties nieko negaliu pasakyti, nežinau. Andainykščio savęs nebepažįstu ir nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad visai nenoriu pažinti. Kas man iš to? Net jei sugebėčiau atminties labirintuose sužvejoti vieną kitą prarastos realybės atspindį, vargu ar jis suteiktų man pasitenkinimo. Galiu lažintis, jog nepavyktų net pasigraužti, o dalykai, dėl kurių neįmanoma graužtis, mano supratimu, neverti dėmesio. Tūžmingai žvygaujančios sūpuoklės – ir tos man rodosi esmingesnės. Ech... Ar aš nuoširdžiai norėjau prisiminti savo vaikystės pasivaikščiojimus? Ne, tikrai ne. Jie mane ligi šiol slegia. Nenoriu varginti savo smegenų nebrandžiais įspūdžiais. Geriau jau sugrįžtų taip staiga pasibaigusi žiema. Gulėjimo klaikas žiemą kartais būna toks siaubingas, kad tampa įmanoma juo mėgautis. Grožėtis raumenis kaustančia isterija, stebėtis pabudusia, bet nesmarkaujančia lytimi. Apskritai žiema kvepia išsipildymu (galbūt vėliau norėsiu pabandyti apibūdinti šį pojūtį). Šiuo metų laiku kartais net pavyksta pasvajoti, nors tokia pramoga jau seniai nekelia man džiaugsmo. Veikiau jau kartėlį. Vis tiek aišku, kad niekas iš to, ką rezga įkaitinta sąmonė, nebus įgyvendinta. Niekada. Man jau per daug metų, kad ką nors pajėgčiau pradėti iš naujo. Jeigu nepavyko, vadinasi, taip buvo lemta. Mano kelias žemėje tiesiog nė kiek nepriminė kelio, kuriuo eidavau į namus iš vaikų teatro. Ir viskas. Nebeturiu daugiau ką pridurti, išskyrus vieną efemerišką pojūtį, kuris visuomet mane persekioja, kai imuosi kalbėti apie dabartinį savo būvį. Tikiu nuojautomis, štai. O nuojauta man kaip tik kužda, jog dar ne viskas prarasta, ir tie dvidešimt – trisdešimt – keturiasdešimt metų, kurie man galbūt dar liko gyventi, nebus visiškai bergždi. Net jei ir nepavyktų apleisti šios netikros tėvynės, kažkas vis tiek turėtų nutikti. Tiesa, nebūtinai gero, tačiau nebūtinai ir blogo. Galų gale man nelabai svarbios pasekmės, svarbiausia, kad kažkas vyktų. Tuomet galėčiau užsiimti to vyksmo stebėjimu, džiaugtis arba graužtis dėl jo eigos, padaryti ilgalaikes arba trumpalaikes išvadas. Manau, kad jausčiausi puikiai. Tuomet tikrai nesusierzinčiau laiptinėje išgirdęs bobučių pokalbį, nerimo ir kančios nekeltų sūpuoklių žvygavimas, šiukšliavežės baritonas, skubrus, nerimastingas kulniukų caksėjimas į ryto asfaltą. Tai va, išsipasakojau. Neįsivaizduoju, ką dar galėčiau pridurti. Nebent, kad nuojautos mane labai retai apvilia. Jei visgi taip nutinka, jaučiuosi sugniuždytas. Niekam nėra malonu prisipažinti klydus. Eilinį kartą įsitikinti, kad matei ne likimo siūlus, o tik bereikšmius jų atspindžius. Tai siaubinga, geriau jau tų nuojautų iš viso nebūtų. Tuomet bent jau galėčiau tartis esąs vienvaldis savo varganos būties šeimininkas. O dabar... Anądien, eidamas iš parduotuvės, mačiau keistą vaizdą. Kiemo vidury, ties smėliadėže, ant lazdos parimusi stovėjo pasibaisėtinai stora boba. Vilkėjo storu vatiniu paltu, ant galvos buvo užmaukšlinta Kalėdų Senelio kepurė. Bet juk buvo gegužės pradžia! Sustojau ir žiūrėjau į ją. Senė nejudėjo, matyt, ilsino įskaudusius sąnarius. Nesunkiai galėjai pamanyti, jog priešais tave ne žmogus, o skulptūra. Beje, tai neturėjo jokios reikšmės, vaizdas vis tiek buvo atstumiantis. Nusigręžiau nuo jos ir norėjau traukti toliau, bet tą akimirką iš senės užpakalio su trenksmu išsiveržė riaumojanti oro srovė. Neslėpsiu, tada vos nesusivėmiau, bet įstabiausia, kad tą pačią akimirką pajutau baisų, savaime nenuslopsiantį geismą. Ne senei, aišku. Negalėčiau dabar ir pasakyti, kam jis buvo adresuotas. Greičiausiai niekam – tokie geismai mane užklumpa labai dažnai. Tiesiog tąkart geismas buvo toks stiprus, kad aš suvis lioviausi mąstyti. Parėjęs namo kritau į lovą ir ėmiau masturbuotis. Nežinau, kiek tai truko, laikas tuo metu neegzistavo. Geismams nuslopus pasijutau apgailėtinai. Siaubingai kalė širdis, krūtinė ir veidas buvo aptaškyti sėkla. Kiek pailsėjęs ėmiau žaisti su savo rankomis. Rodėsi, kad nuo jų pozicijos tiesiogiai priklauso mano savijauta. Aišku, tai buvo iliuzija. Laikydamas rankas delnais į viršų, jaučiausi per daug atviras ir pažeidžiamas, o priglaudęs juos prie paklodės, pajusdavau keistą oro spaudimą, ir aš tučtuojau vėl pakeldavau delnus bijodamas, kad vėliau nesugebėsiu jų atplėšti nuo audinio. Dabar man tai atrodo kvaila. Matyt, dar nesu tiek nusibaigęs, kad įtikėčiau visomis įmanomomis fikcijomis. Visgi norėčiau sužinoti, kas tąsyk man sukėlė geismą. Kalėdų Senelio (arba nykštuko) kepurė, kokias per šventes mėgsta nešioti paauglės, ar iš senės išeinamosios išsiveržęs garsas? Nežinau, sunku pasakyti. Matyt, egzistavo koks nors trečias dalykas, kurį dabar esu užmiršęs. Jeigu taip, tai džiaugiuosi. Niekada nemėgau prisiminti dalykų, kurie vėliau galėtų trikdyti. Ir šiaip gausybės dalykų tiesiog nebepajėgiu prisiminti – pernelyg dažnai antklodės storiu atsitveriu nuo pasaulio ir paties savęs. Kai ko nors neatsimenu, įstengiu būti abejingas. Tai kažkuo primena laimę. Tarkime, tu žinai, kad vakar nutiko kažkas bloga, tačiau nežinai ir niekad nesužinosi kas. Argi ne puiku? Kiek daug nugrimztų į nebūtį nuoskaudų! Kiek iš paskos sekančių šešėlių liautųsi vadinęsi vardais ir pavardėmis! Galvodamas apie tai, jaučiu pasitenkinimą. Gal po dvejų trejų metų, vėliausiai – po penkmečio, prisiminti galėsiu dar mažiau. Atmintis išsaugos tik pačių būtiniausių daiktų pavadinimus – lova, stalas, kėdė, durys...

(Bus daugiau)

 
       ¹ Romos imperijos miestą Pompėjus 79 metais pr. Kr. sunaikino Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimas. (Atgal>>>)
       ² Šaunumas (lot.). (Atgal>>>)
       ³ Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio. Neradusi ji sako sau: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau“. Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma (Lk 11, 24–26 (plg. Mt 12, 43–45). (Atgal>>>)
       ⁴ Romėnai dažnai dievams atnašaudavo aukas trijų kelių sankirtose (trivium). (Atgal>>>)
       ⁵ Dvi jūrų pabaisos, graikų mituose užtvėrusios iš abiejų pusių sąsiaurį. (Atgal>>>)
       ⁶ Geresnioji mano Aš dalis (lot.). Ovidijaus „Metamorfozių“ pratarmės parafrazė. (Atgal>>>)
       ⁷ Upės Mesopotamijoje. (Atgal>>>)
       ⁸ Aliuzija į archajiškus tikėjimus, neva mirštantieji (taip pat aklieji) geba pranašauti. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt