TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
ATSIMINIMAI. DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI

 
       Bernardo Brazdžionio
       ir Antano Gustaičio
       korespondencija

 
       Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose, tarp tūkstančių išeivijos rašytojų laiškų, saugoma dviejų šimtamečių jubiliatų – Bernardo Brazdžionio (1907–2002) ir Antano Gustaičio (1907–1990) – korespondencija. Šie du rašytojai buvo pažįstami nuo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto laikų. Bern. Brazdžionis, atvažiavęs iš Biržų gimnazijos, A. Gustaitis – iš Marijampolės mokytojų seminarijos maždaug tais pačiais metais universitete „krimto“ humanitarinius mokslus. Vėliau artimą bičiulystę „suformavo“ nenumatytos sąlygos, kai 1944 m. jie pasitraukė į Vakarus. Ketvertas rašytojų – Bern. Brazdžionis, A. Gustaitis, Pulgis Andriušis ir Stasys Santvaras – keliavo po Vokietijos DP lietuvių stovyklas ir rengė literatūros vakarus. Nuo 1949 m. Brazdžionių ir Gustaičių šeimos gyveno Bostone, 1955 m. Brazdžioniai išvyko į Los Andželą.
       Ir Bern. Brazdžionio, ir A. Gustaičio archyvai į Maironio lietuvių literatūros muziejų atkeliavo 2003 m. Bern. Brazdžionio memorialinį bei literatūrinį palikimą, kurį sudaro per trisdešimt tūkstančių eksponatų, perdavė poeto žmona Aldona Brazdžionienė bei vaikaitė, testamento vykdytoja Dalytė Lovett. Šio teksto autorė bei muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Jūratė Zalubaitė Kultūros ministerijos rūpesčiu bei lėšomis vykome į Los Andželą peržiūrėti, atrinkti ir paruošti kelionei į Lietuvą visą poeto palikimą. A. Gustaičio archyvą iš JAV atsiuntė jo sūnus Algis Gustaitis.
       Tokiu būdu muziejuje atsidūrė abiejų poetų laiškai, kurių išlikę daugmaž vienodai – 130–150 vnt. Susirašinėjimo metai – 1949–1989. Kadangi Bern. Brazdžionis buvo muziejininkas (jis – pirmasis Maironio muziejaus vedėjas 1940–1944 m.), tad, parašęs kam nors laišką, beveik visada pasilikdavo nuorašą. Kai laiškus rašė ranka, jie buvo „dvigubinami“ per kalkę, rašant mašinėle palikti kopiją paprasčiau. Bern. Brazdžionio archyve abipusių susirašinėjimų yra daug, o tokie variantai labai naudingi tyrinėtojams: šalia abu adresatai ir galima komponuoti „gyvą“ pokalbį.
       Skaitant Bern. Brazdžionio epistolinį palikimą, pastebima, jog laiškų rašymo stilius ir tematika priklauso nuo kito korespondento. Pavyzdžiui, su Jonu Aisčiu laiškai buvo itin rimti, nagrinėjamos politinės temos, Lietuvos situacija, atviraujama asmeninio gyvenimo klausimais; su kauniečiu prozininku Kaziu Jankausku kiek nostalgiškai dalijamasi universitetinės jaunystės prisiminimais. Su A. Gustaičiu Bern. Brazdžionis „ima“ satyrinę gaidą, be to, ir jis pats turėjo gerą humoro jausmą, nors A. Gustaičio šmaikštumui vargu ar kas prilygo.
       Publikacijoje pateikiami laiškų fragmentai taip, kad klostytųsi turinys ir sietųsi įvykiai. Kad ir kokie būtų įdomūs laiškai, spausdinant reikia vis dėlto atskirti „pelus nuo grūdų“, nes yra įvairių reikalų tvarkymo, asmeninio pobūdžio smulkmenų, nereikšmingų buities detalių, kurios šiandien neįdomios ir neaktualios. Praleisti įprasti kreipiniai ir pabaigos pasirašymai. Vienas kitas įdomesnis pasirašymas yra paliktas. Laiškų kalba netaisyta, pataisytos tik rašybos ar korektūros klaidos.

ALDONA RUSECKAITĖ      

 
       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1959 10 06
       Tik šiandien atgavęs pilną amą, prie fabriko mašinų1 vėl tobulai atmiklinęs savo sąnarius tiesioginiam gyvenimui, tetrokštu tik, mušdamasis į krūtinę, garsiai atgailauti už padarytas ir dar nespėtas padaryti blėdis ir visai nusižeminęs dėkoti Tau už brolišką globą, Poniai Aldonai2 už nusidėjėlio nenusmerkimą ir Jūsų Saulutei3 už šviesų žvilgsnį į tamsų žmogų. <...>
       Grįždamas iškybojau ore apie penkiolika valandų! Gali įsivaizduoti, kiek man per tą laiką teko išgyventi visokių velniavų. Po jūsų mėlynos giedros tuoj įnėriau į juodus debesis, vėliau į perkūnijų siautulius, vėl į žydrumą, į lietus apie Chicagą ir vėl į ilgą naktį. Trumpai tariant, skridau, kaip garnys į Egipto žemę. Jeigu rengėjai būtų užsakę aną sprausminį4 lėktuvą, daug to vargo būčiau neregėjęs.
       Nežinau, kaip ten jiems tas vakaras pasibaigė, bet drįstu tikėti, kad be jokio pelno. Gal ir aš nenupūčiau į tinkamą dūdą, nes visai neatkreipiau dėmesio į vietines aktualijas, kurios kai kam atrodo gyvybinės. Bet aš tokiems praktiškiems reikalams kartais pritrūkstu rimų. Gal kada tuo versiuosi, kai jau būsiu tikras Pupų Dėdė, bet kol kas tos tobulybės dar nepasiekiau.
       Tu lyg ir buvai prašęs Dienoms5 kokio eilėraščio, bet aš per tuos „pasigerbimus“ lyg ir būsiu primiršęs, o gal ir reikalas atpuolė. Jei norėtum, pasakyk, kokio ir kada, ir tuoj atsiųsčiau.
       Šiaip visi čia mane tardo, ką ten Jūsų pakrantėje matęs ir girdėjęs. Pripasakojau visokių būtų, nebūtų ir būsimų dalykų, bet vis teigiamiausių. Savo istorijas žadėjau dar paremti autentiškom fotografijom, vaizduojančiom visą Kalifornijos egzotiką. Visa bėda, kad įsibėgėjęs liežuvis nupasakojo, kad ten yra ir liūtų, kad po palme pats buvau tokį sutikęs, o mūsų fotografijoj tokio nebus. Jei tavo technika leidžia, įmontuok į tą nuotrauką nors kokį baisesnį katiną, o ko jam dar trūks iki liūto, aš jau žodžiais pridėsiu. <...>
       Bučiuoju Jus visus, o mano Aleksandra6 jau gyvena viltim irgi kada nors pasiekti tą pasakų kraštą...

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1961 01 16
       <...>
       Miels Antanai, kviečiu Tave pas mus „atskristi“. Tikiu, kad pasinaudosi pačiom moderniausiom priemonėm ir nuo to malonumo neatsisakysi.
       Reikalas toks.
       Esu šio laikotarpio L. A. Dailiųjų Menų Klubo pirmininkas7; turiu sekančiam susirinkimui parengti programą; norėčiau turėti toje programoje ne tik Patį, bet ir Stasį8, ir Kiršą, ir Lembertą, ir Vaitkų, ir nežinau dar ką (ką pats manytum galįs įtraukti). Kaip tai padaryti, manau, jau numanai. Magnetinėje juostelėje. Pats esi to darbo meistras. <...> Bus nepaprastas siurprizas, kad štai Patsai įžengsi iš kito kambario ir prabilsi į visą dailiųjų menų sinedrijoną. Gyvenam moderniais laikais, tat griekas būtų tomis modernybėmis nepasinaudoti. <...> Kaip visa ką supinti į vieną, man Paties nereikia „mokyti“, nes aš nemoku, nė praktikos neturiu. <...> po oficialiosios dalies, kurioje bus inauguruotas naujas klubo sąnaris – Juozas Švaistas, toliau programą kviesiu atlikti bostoniškius – nuo Atlanto kolegas. <...> Įspūdis ir džiaugsmas, kurį mums suteiksite, bus neapsakomas. <...> Galvoju, kad tai bus pradžia naujo rašytojų bendradarbiavimo „gyvu žodžiu“, nors ir dideliuose atstumuose gyvenant.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1961 02 15
       <...> Tavo užsakymas buvo tikrai nelengvai įvykdomas.
       F. Kiršos minėjimui turėjau parašyti jo kūrybos montažą ir suorganizuoti jo „suvaidinimą“, vasario 11 d. atgiedoti Montrealio moterėlėm priešgavėnines atgailos giesmeles9, sugrįžus laureatus su pakilnojimo apeigom pasveikinti bei pagarbinti ir dar savo paties ateičiai išmokti penkių svarų sunkumo chemijos knygelę, kurioje nėra vietos jokiai humoristikai nei satyrai. Betgi atrodo, kad šiandien jau būsiu šį tą nuveikęs.
       Oro paštu išsiunčiau Tau per vargus pagamintą Bostono „giesmininkų pasikalbėjimą su savimi“. Tas montažėlis gal nėra visiškai toks, kokio pageidavai, bet vis dėlto šis tas. Jame įrašėme A. Vaičiulaitį, J. Mikuckį, F. Kiršą, St. Santvarą, Z. Gavelį, Pr. Lembertą, J. Vasiliauską, porą poetienių <...> ir dar pridėjau savo dvylekį. M. Vaitkus į minėjimą neatvažiavo, tik atsiuntė gražų sveikinimo žodį – atrodo, nesutaria su Faustu dėl Čiurlionienės teigiamų charakterio bruožų, o P. Pilka bijo ir magnetofono aparato, ir savo balso, taigi į užrašymo apeigas visai neatvyko.
       „Moderatorium“ šį kartą padarėme Staselį, nes jo balsas tokiam reikalui žavesnis ir teikia visam istoriniam įvykiui daugiau rimtumo...
       Jeigu visas tas darbas tau atrodytų šio to vertas, beveik norėčiau patarti Kiršos, Mikuckio ar net Staselio žodžius perrašyti į kokią paprastesnę, bet pastovesnę plokštelę, kurią galėtum pasilikti kaip archyvinę medžiagą. Nors nemandagu taip galvoti, bet tų septyniasdešimtmečių balsas gali kurią dieną neatgirdimai amžių amžiams pražūti. Tad kodėl jo nepalikti ateities Biržiškoms, jei šiandieninė technika tai leidžia? Pas mus visa tai firma į plokštelę įrašytų už kokius penkis dolerius. <...>
       Šiaip Bostonas pasidarė Parnasopi skrendančių poetų nutūpimo vietelė. Čia mes visus pagerbiame, o ta proga ir patys save pasigerbiam. <...>
       Aš tuo tarpu gyvenu geriausiai, negu bet kada Amerikoj: jau ketvirtas mėnuo esu profesionalus bedarbis ir tikiuosi tokiu dar ilgesnį laiką pabūti. Be bedarbystės malonumų, uoliai studijuoju dar ir chemiją pas profesorių, kurs gal ateity ir šiokį tokį darbelį parūpins. Liepas10 jau dabar rimtais moksliniais tyrinėjimais verčiasi: kapoja gyvom žiurkėm galvas, skiepija nuo podagros vyriškos giminės uodus ir introspekciniu metodu bando išspręsti kai kuriuos kai kurių kralikų organų nukrypimus nuo evoliucijos linijos...
       P. S. Juostą išsiunčiau atskiru siuntiniu.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Los Angeles, 1961 03 03
       Regiu, kad jau pradedu užvilkinti su apsireiškimu po dailiųjų menų klubo susirinkimo. Trūksta laiko. Reikalai intensyvėja, o jėgos pasyvėja.
       Susirinkimas praėjo gerai. Jūsiškė programos dalis buvo paskelbta neaiškiai, „mistiškai“ – „netikėti svečiai“. Tai visus intrigavo. Kiekvienas klausinėjo kito, kas tai galėtų būti, bet į mane nesikreipė. Po J. Švaisto „inauguracijos“, kuri atsibuvo gana originaliai, ir po pertraukos ėjo literatūrinė dalis, – jūsiškė programa.
       Pirmas sykis tokia išmonė visus iš karto pagavo ir išlaikė „prirakintus“ iki paskutinių žodžių, kurie, kaip gal atsimeni, buvo tavieji. Čia publika kiek atlyžo ir gaiviai nusiteikė. Sunku man čia būtų žodžiais visų nuotaikas ir įspūdžius nupasakoti, bet kiekvienas jūsiškis dalyvis savaip imponavo klausytojus, o kas dar dėmesį padidino, kad niekas nežinojo, kas prabils sekantis. Vieni to ar kito asmens balso negirdėję dešimt ar daugiau metų, kiti tą ar kitą girdi pirmą kartą – kiek atminimų, atsitikimų, gyvų kitados – anot to Maironio.
       Stasio vadovavimas ir autorių pristatymas stilingas ir meistriškas. Jo balsas visada skamba pasigėrėtinai, ką ir besakyti. Jo gaivūs „paskutiniosios meilės“ posmai sutinkami ir palydimi su grakščių lūpų šypsenomis ir šviesia nuotaika.
       Vaičiulaitis, kad ir eilėraštį skaito, bet lieka tikras pasakorius, ir tuo jis imponuoja.
       Jaunumu dvelkia Gavelio posmai ir vaizdai, ir jo deklamavimas atitinka dvasią. <...>
       Lembertas žavi balso skalsumu ir tembru, kurio tikrai dažnas deklamatorius gali pavydėti. Kaip gerai, kad jūs jį įtraukėte į Kiršos montažą. Mūsų jaunesnieji nemoka išsižioti. Iš visų išsiskiria Aleksandra Gustaitienė, padeklamuodama Tumienės „karalienes“ visai kitu „tonu“ ir kitu stilium, kuris pritrenkė autorę, sužavėjo Railą, gana reiklų klausovą, neminint kitų...
       Trubadūras Mikuckis energingas kaip ir visada, ir neatrodo, kad jam būtų septynios dešimtys.
       Šilumos ir jaukumo įneša Alės Santvarienės malonus pasveikinimas, kuris neardo „meninės visumos“, bet šiek tiek atpalaiduoja klausovus nuo įtempto gausaus literatūrinių vaizdų ir simbolių uragano.
       Gilus, įspūdingas, perveriąs bardo Kiršos balsas, retai girdimas, užtat brangus ir daug pasakantis...
       Ar visus paminėjau? Visi paliko geriausią įspūdį. Gaila, kad negaliu uždėti „juostos“, kuri gyvu balsu jums perduotų visų įspūdžius ir padėkas, kurias gavau ir gaunu telefonu po susirinkimo.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1961 03 03
       Linksma girdėti, kad tau mūsų montažas „Balsai iš anapus“ pasirodė vertas dėmesio ar net naudingas. Belieka gailėtis, kad kiršinių11 proga nesuvažiavo čia daugiau visokių veteranų, kuriuos irgi būtume įamžinę į magnetofono juostelę.
       Pirmam bandymui pasisekus, pagalvok, ar nevertėtų sudaryti kiek galima platesnę bent jau žymesnių rašytojų ar kitų menininkų „balsoteką“, kuri ateity būtų didelė vertybė. Juk ar neįdomu būtų dabar išgirsti visiškai tikrus ir gyvus balsus Donelaičio, Strazdelio, Maironio, Baltrušaičio, Sruogos ar kitų? Man regis, net įdomiau, negu pasižiūrėti į jų atšalusias fotografijas.
       Sakysim, tokį M. Vaitkų vertėtų užrašyti tuoj pat, net specialiai pas jį nuvažiavus. O kodėl neįkalbinti ir jaunųjų, kurie jau smagiai peršoko per 50 metų? Juk tai dar nereikštų, kad jie turi rengtis jau į dausas iškeliauti.
       Turėdamas plačių pažinčių ir daugybę gerų prietelių, gal galėtum Patsai visai tyliai tokią akciją suorganizuoti? Žinoma, bandyčiau padėti Tau ir aš, kiek mano ranka siekia. Gal būtų geriausia, kad tie „artistai“, kaip ir šiame montaže, skaitytų savo kūrinius, o ne sakytų šiaip kokius keiksmus, skirtus priešininkams sunaikinti. Nors dėl įvairumo galėtų būti ir tokių balselių.
       Kaip visada po didesnių švenčių, taip ir po Kiršos paminėjimo nepritrūko ir šiokio tokio galvos skaudėjimo. Tiems, kurie susirinko tik išgerti ir pavalgyti, programa atrodė per ilga, kalbos nereikalingos, ir vieną duraką, grąžinus penkdolerį, teko net pro duris išmesti. Bet tai ženklas, kad pagerbime dalyvavo „visa mūsų visuomenė“. <...>
       Atsisveikindamas turiu Tau pasiskųsti, kad šiandien iš kažkokio jūsų Kalifornijos Ghost Town12 gavau plakatą, kuriame sheriffas manęs ieško nubausti už traukinio apiplėšimą. Kuris ten iš jūsų toks išdavikas? Taigi, jei ilgesnį laiką negausi iš manęs laiško, žinok, kad esu jau iškeptas...

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1964 01 22
       Daug liūdesio ir širdies skausmo atnešė „juodasis angelas“, įsisukęs į rašytojų eiles.
       Kleopas13, tiesa, jau senokai buvo paliegęs, paskutiniu laiku vos vegetavo, bet poezija dar ilgai gyveno. Prieš gerus metus buvo surengęs Omaro Chajamo rubajatų vakarą pas save. Tik gaila, kad jis buvo užkietėjęs savo nuomonėje ir nieko jam nebegalėjai pasakyti, o ką jau apie „patarimą“... Ypač gaila, kad jo versti rubajatai bus palikę priešpirmkarinės kalbos lygyje. Nors Raila jam buvo švelniai užsiminęs tą reikalą, bet Kleopojamas paliko prie savo. Jo palikimą tvarko žmona, ir tikimės kada nors ją aplankę viską iš arčiau patirti. Ji labai suinteresuota, kad jo kūryba nežūtų. Savo naujausią rinkinį, kaip gal žinai, jis buvo nusiuntęs į Lietuvą savo buvusiam bičiuliui K. Vairui, kuris rinkinį perrašydinęs, originalą padėjęs į muziejaus rankraštyną laukti geresnių laikų, o nuorašą grąžinęs14. Iš to gali matyti, kad Kleopas nebesiorientavo nei laike, nei politikoje, nors šiaip jau buvo prieš komunizmą. Taip rašė ir savo eilėse.
       Fausto Kiršos išvykimas15 didelis nuostolis. Galėjo Viešpats dar jį palaikyti mūsų tarpe, kol visi būtume supratę jo didumą. Dabar jis jautėsi nepaprastai vienišas, užmirštas, dar daugiau – niekinamas. <...> Literatūron įneštas ir nešamas kartėlis auga ir plečiasi, ir visuomenė nuo literatūros tolsta. Kiršos atvejis ne vienintelis. Turiu jo „Pelenus“ dar anksčiau atsiųstus. Rašė, gal aš galėsiąs kada panaudoti. Reiktų išleisti ir pelną skirti paminklo pastatymui. Palikimo vykdytojai ras ir daugiau jo rankraščių. Beje, tebeturiu Kiršai neįvykdęs pažado ir neišleidęs Maironio metais jo versto poemato „Nuo Birutės kalno“16. Reiktų ir šį darbą išleisti.
       Būtų daug kalbos, bet laikas bėga, išnaudojau jį, kiek anksčiau atėjęs į spaustuvę, o dabar einu prie linotipo.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1964 08 22
       <...>
       Girdėjau, kad šiomis dienomis rengiesi atvažiuoti į mūsų sutemų pakalnę. Jeigu tikrai čia kur nors arčiau pasivaidensi, žinok, kad mūsų pastogėje Tavęs laukia duona, druska, šaltas brangvynis ir šiltas patalas, kurį pats savo rankomis paklosiu. Taigi nenužėgliuok kur nors pas pagonis, kurie iš vakaro gali kerėti Tave visokiais griekų pavidalais, o naktį pavogti kelionės lazdą. Tai įsakmiai pabrėžia ir mano Aleksandra, kuriai Tu likai vienintelis autoritetas ne tik tremties praeityje, bet ir visuotinės trempties dabartyje.
       Yra skubiai aptartinas reikalėlis. Į Ameriką gastrolių nori atvažiuoti Pulgis17. Yra nepagrįstas entuziastas, kuris ryžtasi jam išpirkti lėktuvkortę iš Australijos šišon ir atgal į Adelaidės priemiesčio krūmus. (Tarp mūsų kalbant, tai prekybininkas Jonas Karvelis). Žinoma, jam pinigus reikės čia surinkti ir atiduoti, o tai sukasi apie 2000 dolerių. Kaip tai įkūnyti? Pagal šį projektą Pulgis turėtų, važinėdamas po kolonijas, skaityti ar sakyti apie Australijos gyvenimą paskaitas, dalyvauti literatūros vakarų ar dailiojo žodžio koncertų programose ir kitaip rodytis už pinigus. Kol būtų išmokėta kelionės skola, jis gautų tiktai kietą guolį ir kankorėžių pasistiprinimui. <...> Ar galėtumėte tų gastrolių reklamai duoti Rašytojų Draugijos vardą18, kuris tuo geras, kad jis nesurištas su jokia partija ar liežuvio spalva.
       Antras klausimas: ar galėtumėte kovo pradžioje, kai tik Pulgis nutūptų Jūsų aerodrome, jam suruošti Los Angeles didesnio masto literatūros vakarą ar kitą kurį apsireiškimą, kuris duotų pakankamai grašių jo kūnui atskraidinti ar žeme pervežti į mūsų krantą? Apie kokią apytikrę sumelę būtų galima svajoti geriausiu ir blogiausiu atveju? Atleisk, kad Tavo galvelę varginu šitokia muitininko matematika, bet jį galima kviestis tik po tikslesnių apskaičiavimų. Jis rašo, kad labai norėtų scenoj pasiskardenti drauge su Tavim... Vadinasi, mielasis Bernardai, jei turi dar atliekamą žąsies plunksną, parašyk man skubiai savo apmąstymus šiuo reikalu, nes reikia vienaip ar kitaip apsispręsti. Be to, jis turi iš kažkurių ten savo duondavių iš anksto paprašyti atostogų. <...>
       Ir dar: norėčiau šiemet išleisti savo „eilėraščių“ rinkinį.. Kaip gal atsimeni, kadaise Los Angeles p. Skirius lyg ir buvo pasisiūlęs tokį mano juodą darbą paremti ar perimti. Bet gal tas žodis buvo tik šiaip sau netyčia išsprūdęs? Ar negalėtum ir šiuo reikalu man „slaptai asmeniškai“ parašyti?
       Kaip mes čia krutame ir viens kitą krutiname, manau, p. Lembertas bus žodžiu papasakojęs. Vis dėlto galime džiaugtis, kad, nors ir Vorkslos mūšį prakišę, dar nepraradome savo tautinio charakterio: mes vis dar visi su visais ir prieš visus nuo jūrų ligi jūrų!..
       Nepamiršk, kad laukiu ne tik Tavo laiškelio, bet ir Tavęs paties, idant galėtumėm visą gyvą apčiupinėti savo rankom.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Kaimelis Karalienės Angelų... arba Los Angeles, 1964 09 02
       <...>
       Pulgio gastrolėms pritariama. Padėsim asmeniškai visomis jėgomis. Vietoje čia jam nereiks išleisti nė cento. Nebent cigaretėms, kai bus Alės Rūtos, Tininio ar mano draugystėje, kurie nerūkom. Gėralai, kaip žinai, čia kiekvienoje valgio krautuvėje gaunami, jeigu tik pats Pulgis jau nebūtų pakankamai atsigėręs. Salę galės gauti pas tautininkus, nes jų didesnė už Bendruomenės namų. Kiek surinks už įėjimą „taksų“? Sunku pasakyti. Paprastai šimtą surenka. Kai tolimam svečiui, gal dar kiek pridės. Literatūros vakarams žmonija čia nedosni. Pasakysiu pavyzdį. Rengėm literatūros vakarą Katiliškiui premiją įteikti. Vos kelionę apmokėjom. <...>
       Tavo knygos reikalas. Vieną poezijos knygą Liet. Dienų leidykla dabar spausdina. Leidėjas konkrečiai dėl Paties nieko neatsakė. Išleistų, žinoma, jei sutiktum „honorarą“ imti nuo parduotų egzempliorių. Šiaip jau visi kiti poetai jam primoka už išleidimą, nes parduoda tiek, kad už pašto išlaidas nepakanka apmokėti. Honorarą ir aš pats gavau tik nuo parduotų egzempliorių. Išleido pusantro tūkstančio. Dar keli šimtai yra likę19. Poezijos skaitytojai sensta, stabarėja. Ne dyvas – stabarėjam ir mes, ir mūsų poetiniai jausmai. Nieko nėra ką kaltinti.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, Los Angeles, 1966 09 08
       Ačiū už juodą varną iš baltų namų20. Skaičiau knygą vienas ir dviese su priesega, bet neilgai tai truko – klausytoja užprotestavo: daugiau nebeskaityk, savo pūstelninko tonu gadini gustaitišką humorą! Ir užgiedojo maždaug Tavo lietuviško romano moters apeliacija:
                       Gana man tavo balso atraičio!..
                       Noriu skaitovo aš kaip Gustaičio!
       Šitaip dalykams susiklosčius, dabar skaitinėju knygą vienas ir slaptai, o ji pritardama kai kuriems recenzentams – knygos neima nė į rankas – laukia paties skaitovo.
       Skaitau ir aš tas „varno“ recenzijas. Visos kaip papirktos. Kitas ir papirkęs tokių nesusilaukia. Varnas varnui, kaip sakoma, akin nekerta. Gerą paukštį pasirinkai. Kitą knygą gal teks gegutės kiaušiniais pavadinti.
       Parecenzuosime ir mes – Lietuvių Dienos. Tik nežinau, katras dar recenzentas reiktų papirkti. Gal reiktų kaip nors įdomiau, originaliau knygą pristatyti, bet tuo tarpu neturiu idėjos. Jei ji neatskris į galvą, reiks paprastu banaliu būdu pasikakinti. <...>
       Na, užtenka. Spaudžiu dešinę. Būki sveikas ir ramus. Juodo varno šilko sparnas tegu laimina namus. Sveikink pačią ir kaimyną (jį taipogi su pačia), tegu jo, ne tavo mina žolę, šuo, bėgąs risčia. O kai pasirems praeivis ties tava puse tvoros, ne praeivis, sapno deivės Tau aky sutavaruos – buvęs bendrakeleivis B. B.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1967 08 28
       Tavo laiškelis labai nugiedrino man dūšią, nes jau beveik kaip toj pasakoj, kalbant apie mūsų susitikimus, tekdavo pradėti tautosakine įžanga: „Seniai, labai seniai...“
       Kad rengiesi atvažiuoti į „Bendruomenės Senato“ posėdį, esu aplinkiniais keliais girdėjęs, bet tikėjau, kad ta proga suplanuosi ir didesnę išvyką bent ligi Bostono. O dabar realybė yra tokia: rugsėjo 23 d. 7 val. mes vaidiname „Nuodėmingą angelą“21 Philadelphijoj, o rugsėjo 24 d. Elizabethe, N. J., dienos metu. Taigi tom dienom į New Yorką patys atvykti niekaip negalėtume, nes aš turiu pravesti visus tuos spektaklius ir pervežioti neišmėtytus pakely savo „gaivalus“, o Staselis grimuoja. Bet susitikti tokia reta proga vis tiek reikia, nes kada gi vėl, jei ne dabar? Be to, yra ir visokių žemiškų interesų, kuriuos reiktų akis į akį, barzda į barzdą aptarti. Būtinai Tave nori pamatyti ir J. Kapočius22, kuris turi irgi degančių reikalų.
       Mes čia, prisidengę nakties tamsa ir visi bendrai veikdami, siūlome tokią įeitį į šią problemą: drįstame manyti, kad rugsėjo 23 d. vakarop, po posėdžių, nebūsi įpareigotas New Yorke su kažkokiais nusidėjėliais ūkauti ar kaip nors kitaip aušinti burną. Taigi J. Kapočius yra pasiryžęs Tave paimti savo Cadillacu ir atvežti per pusantros valandos ar dar greičiau į Philadelphiją, tiesiai į salę ar užkulisį. Tada turėtume gražaus tik mums priklausomo laiko, paūturiuotume per vaidinimą ir po vaidinimo, mes tave paglobotume, pamaitintume ir apklotume patogioje nakvynės lovelėje ir iš ryto pristatytume vėl į New Yorką tiesiai už posėdžių stalo. Ar negerai? Parašyk, argi nebūtų toks pasiūlymas priimtinas? Tai būtų Tau ir atgaiva po sausų pasišnekėjimų ir persišnekėjimų su veikėjais, kurie vis tiek nieko nenuveiks iki kito suvažiavimo. <...> Leiskis sugundomas ir nuvedamas nuo kelio į takelį nors šį kartą. <...>
       Lauksim Tavo eilėraščių ataskaitinio rinkinio23. Esu gavęs iš komiteto ir užsisakymo lapelių, ir noriu tikėti, kad atsiras čia dar gyvos minties tautiečių, kurie Tave ne tik iš kitų pasakojimų pažįsta.
       Nežinau, ar Tau Kapočius jau yra minėjęs, kad kitą pavasarį jis norįs atsikviesti iš Australijos Pulgį, idant vėl Tu, jis ir aš su Staseliu ketvertu aptrubadūrintume bent kelias didžiąsias kolonijas, kaip tai buvo anais gerais laikais24. Sumanymas neblogas, mes, regis, dar tie patys, tik kažin, ar mūsų tremties tauta ta pati, kuri tada tavo eilėraščius išspaustomis ašaromis čia pat apšlakstydavo ir mano vieną kitą posmą? Bet gal ir galėtume pabandyti surengti „Žygį į tautą“, iškėlę šeinišką šūkį: „Mes dar kartą grįžtam!..“
       O tuo tarpu teikis priimti mano ir mano Penelopės Aleksandros geriausius linkėjimus sau ir Aldonai, o taip pat ir kitiems geros valios (ir silpnos galios) bičiuliams – visų Jūsų Antanas iš Gustaičių.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1968 08 06
       <...>
       Reikalas: literatūrinės kelionės. Su malonumu sutikau žinią, kad dar kartą bus galima „prabilti į tautą“, pakartoti tą keleriopą žodį, kuris savu laiku rado žmonėse gerą dirvą... <...> Aš galvoju, kad gerai reklamą pavarius, tą literatūrinį turą būt galima atlikti per savaitę, aplankant Bostoną, Clevelandą, Detroitą, Torontą, Chicagą, pabaigt Los Angeles. Surengti Los Angeles programą iš Pulgio ir manęs būt negerai, ypač, kad aš čia kasmet rodausi ir esu nebe naujiena. Manau, kad trupėje turi būti bent vienas iš judviejų.
       Konkrečiai iš savo pusės siūlau turą pagarsinti ir Lietuvių Dienų žurnalo rugsėjo numeryje. Tam reikalui prašau abiejų parinkti po savą (geriau skaitančio ar deklamuojančio) nuotrauką ir pridėti po keletą sakinių ta dingstimi, prisimenant turus Vokietijoje ir dar čia – USA. Pridėjęs savo ir Pulgio žodelius, sudaryčiau reportažą, primenantį keturis keleivius, žodžio sakytojus25.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1968 08 21
       <…>
       Kad eilių neduosi, tai prastai. Nejaugi vėl man reiks už Patį parašyti? Ims žmonės sakyti, kad atbuko Paties plunksna, kai paskaitys mano menkai suposmuotas Paties vardu paskelbtas humoreskas. Tat sudėk nors ką, nors keletą posmų arba paimk iš atmestų (savikritikos) ir netinkamų auditorijai.
       Dabar dėl to vakaro Los Angeles: Keturių trupės literatūros vakarą spalio 12 d. rengia LB L. A.26 apylinkė. Jau užmaišiau mecenatų rinkimą. Atrodo, jog atsiras skaisčių jūsų gerbėjų, kurios stengsis ne tik pačios mecenuoti, bet ir kitus pakalbinti (tarp jų ir p. Lembertienė).
       Atskristumėt čia šeštadienio rytą. Programa būtų vakare. Po to liktų laiko pobūviams ir pobūvėliams, rašytojų pagerbimams ir pagerbimėliams, žymių vietų lankymams etc. „Paskutinis čansas“, kaip sako amerikonai, tat išnaudokim progą. Dar toliau – ir skaitytojų, t. y. klausytojų vėl sumažės, mūsų pačių kaulai bei sąnariai tolimoms kelionėms bus per daug sustingę, balsai dar labiau girgždės, žodžiu, – bus už pečiaus sėdėti ir pensininko plutą krimsti. Be to, ir Pulgelis nebeatbris per tokius tolimus vandenis. O pagaliau Dievas žino ir kur mūsų laivelis per gyvenimo jūrą nuplauks. Ant ko ir pasirašau...

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1973 08 22
       <...>
       Tuo tarpu gyvenu kankinančiu „gimdymo nerimu“. Knyga27 išeis apie rugsėjo 6 d. – „Santaros“ suvažiavimo metu. Leidėjai pakvietė atvažiuoti į Tabor Farmą28 padalyvauti literatūros vakare ir knygos pristatyme. Tai vis nauja graužatis, nes reikia ką nors nauja pasakyti ar paskaityti, o jau viskas pasakyta ir parašyta... Be to, vis garsiau dūsauju, kad knygos pavadinimas galėjo būti geresnis, kad turinys gal per daug rūgštus, kad liko viena korektūros klaida, kad sapnavau Rūkštelę29, galandantį dalgį... Bet dabar jau nieko nebepataisysi, kaip iš naujo neįmanoma pergimdyti kreivo vaiko. Telieka ramintis, kad gal visus tuos trūkumus atpirks liuksusinis popierius ir kieti viršeliai.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1973 09 15
       Ką tik „oro keliu“ atskrido Tavo knyga – su abiejų autorių – poeto ir dailininko – dedikacija30. Nepaprastai ačiū!
       Knyga didelė, gerai įrišta, galima daug kartų vartyti, neiširs, gražiai apipavidalinta, įdomiai iliustruota, žodžiu, veikalas, už kurį ne gėda būtų gauti velniologijos daktaratą.
       Puslapius versdamas greitosiomis net keletą eilių perskaičiau. Įspūdingos, kad jas kur čemeryčios, net įkvėpimo teikiančios. Forma meistriška. Turinys? – Daug šmaikštaus humoro – daug karčios grasos – nedore – daug doro, – netiesoj – tiesos. – Žodis viens į širdį – kaip aliejus plauks – plikiai net įširdę – nuo galvos raus plaukus!.. – Bendruomenės rūmuos – sumišimas kils – partijų daugumas – keleriopai skils... – Poveikį tos knygos – baisų numatau: – liaudžiai dygliai dygūs – kreditas gi Tau – Kreditą paversk į whisky, taip saugiau – net už Šlapaberskį – jausies turtingiau! <...>
       Dar kartą sveikinu su knyga, dėkoju ir linkiu jai ištirpti kaip kamparui...

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1973 10 08
       Tavo žodelio sutvirtintas, iš anksto apsičiupinėju visus esminius ir asmeninius savo reikalus bei veikalus ir rengiuosi kelionėn į Jūsų drebančių kojų žemę, net pats truputį drebėdamas31...
       Pasiimu ir porą feljetonų, kaip esi pataręs, o gal dar ir porą nespausdintų eilėraščių kokiai „juodai valandai“. Prakalbų sakyti man gal nereikės, o jei prireiktų, tai sugalvosiu vietoje. <...> anot mano bendrasuvalkiečio Barzduko, kalba turi gimti bekalbant, tai tada yra mažiau pavojaus primeluoti.
       Atrodo, kad mano „Šermenis“, bent Bostone, žmonės dar perka. <...> Kone visiems patinka Vizgirdos montažai, bet graboriaus kabinete paguldyta „venera“ kai ką pagrabiniu humoru ir išgąsdina. Betgi dabar aš jos jau neaprengsiu jokia šlebute. <...>
       Kai atvyksiu, tegul Aldonėlė prie vitaminų iškepa lietuviškų bulvinių blynų, kurių jau daugiau kaip metai nesu valgęs ir bijau, kad nenutautėtų skilvis.

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas (apie 1974)
       <...> dar kartą dėkoju ir už „Šermenų“ juostą, kurią persirašiau į savo aparatui priimtiną kasetę, ir dabar galiu aną gražiąją praeities dieną pakartoti nors ir vidurnaktį pabudęs. Ypač, kai pradedu abejoti, ar tikrai visa tai yra buvę, kaip gen. Plechavičius prieš mirtį nepatikėdavo, kad tikrai yra buvęs generolas...
       Na o šiaip – nedaug kuo galėčiau pasigirti: kasdieninis darbas įgriso, pinigai neguodžia, draugai ir draugės skundžiasi vis naujais diegliais, o nusidėjimų net ir savo paties reikalui pritrūko. Tiesa, su geru pasisekimu „giedojau“ Clevelande jaunimo suvažiavime ir gegužės 11 d. dar dalyvausiu savo šermenyse Chicagoje, kur atsisveikinimo su velioniu pamokslą nulaikys tėvas Aloyzas Baronas. Tai bus gal ir paskutinė išvyka, nes tuo tarpu nieko linksmesnio parašyti negaliu. Nėra nei iš ko juoktis, nei ant ko rūstauti.
       <...> mąstau: tegul jau man senatvė suparalyžiuotų kitą kurį atliekamą garbingą organą, o paliktų stačias kojas – vis dėl to būtų patogiau amžių užbaigti!
       Pas Jus turbūt šviečia saulutė, žydi gėlės, Aldonėlė grįžta linksma iš darbo, susėdate prie skobnio, paberia saujelę vitaminų...Viską net su pavydu atsimenu.
       Tiesa, buvo atvažiavęs Bubelis32. Išsigandęs. Regis, ant savo laiptų rado nupjautą negro galvą... Tik galvą. Kaip juodo avino. Jau nori iš ten bėgti. Tad pagundyk į šiltus kraštus, gal Jūsų geriau paklausys, juk, tokioje juodynėje gyvendamas, kitą kartą gali ir savo galvą rasti suvyniotą į laikraštį...
       Tuo tarpu – geriausi Judviem Aleksandros ir mano linkėjimai ir laiminimai. Didžiai išsiilgome...

       ANTANAS GUSTAITIS, 1974 05 18
       Brangieji Bičiuliai Aldonėle ir Bernardai, pirmiausia prašymas: teikitės nors dvasios ausimis išgirsti mūsų draugiškiausius sveikinimus ir visokeriopų nežemiškų gėrybių bei žemiškos sveikatos linkėjimus ne tik Jūsų Vardo pirmadieniui ir trečiadieniui, bet dar ir kelioms dešimtims tokių Šventadienių ateityje.
       Kaip gaila, kad ir šiemet negalime ta proga drauge net Daumanto Čibo ožkos pieno išgerti, nei apčiuopiamai Jūsų rankelių paspausti. Juk toksai tas erdvių tolis ir aukštis, kad jau ir giesmės žodis vos ligi Atlanto ir atgal ligi Pacifico benuskrenda! <...>
       Kaip gal būsite girdėję, dar visai neseniai atšvenčiau savo „Šermenis“ Chicagoje su tokiais kun. Juozo Vaišnio ir Al. Barono palaiminimais, kad vos atpažinau, ar tai tikrai apie mano dorybes kalbama. Leidėjai pardavė daug knygų, rengėjai susirinko savo almužną, o atliekamą laiką praleidau tarsi trapistų vienuolyne ir, Aleksandros džiaugsmui, grįžau namo dar skaistesnis negu prieš išvykdamas. Tik parskrendant patekau į tokias pragaro audras, kad maniau, jog supimas ištrauks pro gerklę ne tik žarnas, bet ir honorarą.
       Šiuo metu pradėjome dažyti savo apdainuotus tremties namelius, ir Staselį bandysiu pririšti prie kamino virve, kad nenupultų nuo kopėčių ir neniksteltų kokio simbolinio kūno organo33. Be to, vyksta ir lit. mokyklos egzaminai, tai turiu baisybę kvailų darbų taisymo34.

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS, 1986 04 29
       „Odisėja“ į senų dienų miestą baigėsi. Įspūdžiai dar plaukioja, kaip debesys, nenusėdę į horizontą, ir esame nesenų pergyvenimų veikiami. <...>
       Mano „benefisas“35, šis grįžimas į bostoniškę lietuvišką bendruomenę (nors praretėjusią, bet atjaunėjusią, kuri dar neapkurtus ir imlesnė poezijos žodžiui, o gal poezijos spektakliui), buvo geresnis, negu aš tikėjausi.
       Sutikau daugelį „pažįstamų“, kurie seniai buvo iš atminties išgaravę, bet prisistatė, klausė, ar atsimenu, ar žinau jų pavardes, lyg atminties patikrinimo egzaminui būčiau atvykęs...
       Netikėtai daug, kaip jokioj kitoj kolonijoj, biržiečių – vabalninkėnų susirado, taip kad atrodė, lyg būčiau dar gilesnėn praeitin, į Biržų gimnazijos laikus sugrįžęs.
       <...>
       Bet... jei nebus kas parašo spaudai, tai to viso bus kaip ir nebuvę. Anot to žurnalistiško – ar ne Fausto Kiršos pasakymo: kolonija yra ir ji veikia, jeigu turi korespondentą, jeigu neturi korespondento – tai istorijoj jos nebus. Auksinė tiesa. Iš šiuo atveju nukentės ne kas kitas, o kolonija ir kultūros istorija. Humoras? Bet yra jame ir tiesos. O mes? Ką gi – mes prie visko esam pripratę – prie šilto ir prie šalto. Pakaks, kad mūsų atminime visa tai liks. O gal ir kai kurių į vakarą atsilankiusių...

       ANTANAS GUSTAITIS, Bostonas, 1986 05 17
       <...>
       Mūsų publika visu tuo kultūriniu įvykiu liko labai patenkinta ir iki šiol jo neužmiršta. Net Bendruomenės vadai tvirtina, kad, jeigu ne Bernardas, tai tokio masto renginiu būtume subankrutavę, o dabar viskas baigėsi geriausiai. Man tai buvo džiugus ženklas, kad ne tik Lietuva iš po žemės gali tarti: „Aš čia – gyva“, bet ir patsai to eilėraščio kūrėjas dar yra gyvas savo tautos širdyje, nors toji širdis jau ir gerokai taukais apaugusi...
       Dabar laukiame išgarsintos Premijų šventės... Reikia tikėtis, kad Bostone šios iškilmės bus suvaidintos geriau negu kadaise Niujorke, kur salės pakraštėlyje kėdėje susigūžusiai Nelei Mazalaitei girtas įžymus veikėjas bandė užsėsti ant galvos, laureatų „garbės vakarienėje“ publikoje buvusius rašytojus ir dailininkus prie stalo ženklino tuščios kėdės ir net Paulius Jurkus, kuris dekoravo sceną ir kitaip rūpinosi renginiu, buvo užmirštas ir nuėjo namo keikdamasis. Tada atrodė, kad čia yra pagerbiamas ne laureatų, o tiktai tų veikėjų, kurie jiems su prakalbom įteikė pinigus. Tiek to...

       BERNARDAS BRAZDŽIONIS (apie 1972 m. pabaigą – 1973 m. pradžią)
       Ačiū, kad perskaitėte mano eiles, atspaustas „Draugo“ priede. Nemėgstu, kažkaip bodėjuos viešumos, labai sunkiai ką paruošiu spaudai, bet kai Bradūnas negailestingai prispiria prie sienos, turiu ką nors sykis nuo sykio sukrapštyti. Pasiknisti po rankraščius įdomu, tik kai reikia paruošti spaudai, atbaigti, vis kas nors užkliūva, nedrąsu išeiti į viešumą per griežtą savikritiką perleidus ir matant, kad dar ne viskas šimtu procentų kaip reikiant... O paskui bijau ir pažiūrėti į tą atspaustą vietą, nes žinau, kad tuoj kris į akis tai, kas praleista arba kokia korektūros klaida, nuo kurių nė geriausio redaktoriaus ranka nelaisva...
       Gerai, kad atidavei ir išleisi naują rinkinį. Reikia Paties gyduolių skaitytojams.
       Išleisti rinkinį rengiuosi ir aš (jau kaip ir laikas), tik nežinau, kaip pasiseks. Jau tariausi ir su iliustratorium. Irgi noriu, kad išeitų dailus, puošnus, iškilmingas, – žmonės, pasirodo, labiau mėgsta liuksusines knygas, nežiūrint, kad dėl to brangesnės. Tik, žinai, labai sunku skirtis su eilėraščiais. Kai išleidi iš savo rankų, atrodo, nepaprastai nubiednėji, pasidarai toks skurdus, niekam vertas. Aš vis mėgau, rinkinius išleisdamas, po gerą pluoštą pasilikti archyve (turiu dar net iš Lietuvos niekur neskelbtų dalykų). Tai vis ne toks savęs „apiplėšimas“, vis jautiesi dar šio to vertas, kai turi atsargoj, nors niekas apie tai ir nežino. Iš dalies dėl to maža ir periodikoj spausdinu. Dėl vardo vėl vargai. Turiu numatęs net keletą, kaip gal kokį dešimtį turėjau leisdamas „Didžiąją kryžkelę“, vienas iš tų laikų man kaip tik atrodo dabar tiktų, būtent – „Dangaus paguoda“. Aldonėlė užgyrė. Gerai skamba, nėra švagždančių garsų, gražiai derinasi visi skiemenys. Turinys gal ir nebus toks „dangiškas“, gal ir ne visus skaitytojus „paguos“, bet šimtu procentų vardo visam rinkiniui niekad nesurasi36.
       Tiek apie knygas ir projektus. Iškilmingai atšventęs išėjimą į pensiją, pamažu vėl įsitraukiau į darbą ir maža teturiu laisvo laiko. Manau, kad vasarą jo bus daugiau, tada, bedykinėjant, gal ir koks naujas posmas susidės, gal dangus atsiųs daugiau paguodos... Tikėkim dangaus paguoda. Guoskimės žmogiškomis išmonėmis. Stiprinkimės žemiškomis gėrybėmis, kurias dar atšipę dantys įkanda...
       Judviem abiem, Antanai su Aleksandra, mudviejų abiejų su Aldonėle daug daug kuo geriausių ir palankiausių dienų, valandų ir minučių, kad tai, kas Dievo dovanota, priimtumėt kaip jo malonės paguodą – Tavo tas pats.

Parengė ALDONA RUSECKAITĖ      

 
       1 Tuo metu dirbo „Domino“ cukraus fabrike (visi išnašose pateikiami paaiškinimai yra A. Ruseckaitės). (Atgal>>>)
       2 Laiškuose minima Aldona, Aldonėlė yra Bern. Brazdžionio žmona. (Atgal>>>)
       3 Brazdžionių dukra. (Atgal>>>)
       4 Reaktyvinis. (Atgal>>>)
       5 Mėnesinis žurnalas „Lietuvių dienos“, ėjęs 1950–1991 m. Jame nuo 1955 m. iki 1972 m. redaktoriumi, linotipininku dirbo Bern. Brazdžionis, šis žurnalas bus minimas ir kituose laiškuose. (Atgal>>>)
       6 Antano Gustaičio žmona, aktorė, režisierė, kituose laiškuose dažnai minima. (Atgal>>>)
       7 Los Andželo Dailiųjų menų klubas veikė 1956–2000 m. (Atgal>>>)
       8 Dažnai laiškuose minimas Stasys, Staselis – operos solistas, poetas Stasys Santvaras. (Atgal>>>)
       9 A. Gustaitis taip vadina savo eilėraščių skaitymą. (Atgal>>>)
       10 Operos solistas Stasys Liepas. (Atgal>>>)
       11 Poeto F. Kiršos septyniasdešimtmečio šventė. (Atgal>>>)
       12 „Miestas Vaiduoklis“. (Atgal>>>)
       13 Poetas, vertėjas, kritikas K. Jurgelionis, miręs 1963 m. (Atgal>>>)
       14 Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma daug K. Jurgelionio kūrybinių rankraščių ir susirašinėjimo su K. Vairu-Račkausku. (Atgal>>>)
       15 Mirė 1964 m. (Atgal>>>)
       16 F. Kirša išvertė į lietuvių kalbą Maironio lenkų kalba parašytą poemą „Z nad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“), Bern. Brazdžionis redagavo ir parengė poemą spaudai, „Lietuvių dienų“ leidykla ją išleido 1982 m. (Atgal>>>)
       17 Prozininkas Pulgis Andriušis, gyvenęs Australijoje, jis minimas ir kituose laiškuose. (Atgal>>>)
       18 Tuo metu Bern. Brazdžionis buvo Lietuvių Rašytojų draugijos pirmininkas. (Atgal>>>)
       19 Tikriausiai turima galvoje Bern. Brazdžionio poezijos rinkinys „Vidudienio sodai“, 1961. (Atgal>>>)
       20 A. Gustaičio knyga „Ir atskrido juodas varnas“, 1966 m. apdovanota Lietuvių rašytojų draugijos premija. (Atgal>>>)
       21 P. Vaičiūno pjesė, režisuota A. Gustaitienės. (Atgal>>>)
       22 „Lietuvių enciklopedijos“ leidėjas Juozas Kapočius. (Atgal>>>)
       23 1970 m. išėjo Bern. Brazdžionio poezijos rinktinė „Poezijos pilnatis“. (Atgal>>>)
       24 Vokietijos DP stovyklose 1946–1948 m. buvo keliaujantis ketvertas rašytojų: Bern. Brazdžionis, S. Santvaras, A. Gustaitis ir P. Andriušis. Jie keliavo po lietuvių stovyklas ir atlikdavo literatūrinę programą, kuri būdavo įvairi – rimta ir humoristinė. Ketvertas buvo labai populiarus, salės sausakimšos. (Atgal>>>)
       25 Toks reportažas buvo paruoštas, o ketvertas rašytojų surengė literatūros vakarus septyniuose miestuose. (Atgal>>>)
       26 Los Andželo Lietuvių bendruomenė. (Atgal>>>)
       27 Rinkinys „Saulės šermenys“ (1973), toliau laiškuose kartais bus pavadinamas tik „Šermenys“. (Atgal>>>)
       28 Vasarvietė Mičigano valstijoje, Sodus mieste, kur vykdavo „Santaros–Šviesos“ suvažiavimai. (Atgal>>>)
       29 Dailininkas Antanas Rūkštelė. (Atgal>>>)
       30 A. Gustaičio dedikacija: „Brangiems Bičiuliams Aldonai ir Bernardui Brazdžioniams – Meldžiam, teikitės priimti / Šermenų žodį, – / Liūdną juoką, linksmą rimtį / Skausmą, kuris pražiodė. // Čia nerasit nieko doro, / Gal ir nieko švento, – / Nei narsumo matadoro, / Nei tremties ramento. // Vien kūrėjas liūdi basas, / Kad jo mūza serga, / Ir su laurais žemėn kasas / Už Las Vegas mergą. // O pasaulį, vis be saulės, / Valdo velnias visą, / Ir palaidos priešų kiaulės / Tėvo kiemą knisa... Antanas Gustaitis, Bostonas, 1973 09 13.“ (Atgal>>>)
       31 Los Angeles pristatė knygą „Saulės šermenys“. (Atgal>>>)
       32 Juozas Bubelis, Gustaičių bičiulis iš Vokietijos DP stovyklų laikų, spaudos bendradarbis. (Atgal>>>)
       33 Gustaičiai ir Santvarai sudėję pinigus 1965 m. Bostone nusipirko vieną dviejų butų namą. (Atgal>>>)
       34 Gustaitis mokytojavo Lituanistinėje mokykloje, 1961–1982 m. buvo jos vedėjas. (Atgal>>>)
       35 Muzikos ir poezijos šventė Bostone, skirta Bern. Brazdžioniui ir kompozitoriui Jeronimui Kačinskui. (Atgal>>>)
       36 Bern. Brazdžionis pavadinimu „Dangaus paguoda“ knygos neišleido, o poezijos rinkinys „Po aukštaisiais skliautais“ išėjo tik 1989 m. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt