ROGER CAILLOIS

 
       Sapnų apžavai ir problemos

 
       Iš prancūzų k. vertė LINAS RYBELIS
 

Į viršų

       Patirtas vaizdinys – kerintis vaizdinys

       Rytų ir Vakarų filosofai (Zhouangzi¹ ir Śankara², Descartes'as ir Leibnizas), įvairių tikslų vedini, su nuostabiu nuoseklumu ir išmone darė išradingas ir kartais įtikinamas išvadas, – jie siekė įrodyti, kaip sunku, o gal ir neįmanoma, atskirti sapną nuo tikrovės. Nors kiekvienas mūsų yra įsitikinęs, kad kiekvieną rytą pabudęs geriausiai atlieka tą banalų veiksmą, – be jokių pastangų ir net apie tai nepagalvoję. Bet paskui, drauge su šiais mokslingais samprotavimais, reikia prisiminti, kiek daug naudos ir peno sapnų egzistavimas visada davė rašytojams, tiek geriausiems, tiek blogiausiems – nuo Biblijos iki romanų-feljetonų laikų. Pastarieji veikiau buvo antrarūšiai literatūriniai triukai, tačiau jų pastovumas ir veiksmingumas yra savaip reikšmingi.
       Kita vertus, žinomi sapnininkai, kurių tradicijos siekia istorinių laikų pradžią. Specializuoti (ir ne tik jie) leidėjai tebespausdina senus sapnininkus ir leidžia naujus. Be to, sapnų aiškinimas įgavo ir mokslinę, kaip ir dera mūsų laikui, formą; atnaujintas psichoanalizės, jis vis dar klesti, o su juo ir dėmesys sapnams, jų neretai kerinčiam patrauklumui. Tai reiškia, kad su jais susijusios problemos nėra tos, kurias sukelia trumpalaikės aplinkybės ir kurios išnyksta kartu su jomis. Mano sumanymas – pamėginti išsiaiškinti tokio atsparaus žavesio ištakas ir priežastis.

Į viršų

       I

       Nuo žiliausios senovės žmonėms atrodė, kad sapnų vaizdiniai savyje slepia paslaptingą, o kartu ir prieinamą prasmę, kurią patyręs aiškintojas gali išlukštenti. Iš čia kilo nesuskaičiuojami sapnininkai, t. y. neįprastų ir stulbinamų žinių iššifruotės. Vienas tokių rinkinių priskiriamas senovės Egipto XII dinastijos laikotarpiui, t. y. antram tūkstantmečiui pr. m. e. Indijoje 68-as iš eiliuotų traktatų (parisishta), užbaigiančių „Atharvedą“ ir datuojamas V amžiumi pr. m. e., yra pavadintas „Traktatu apie sapnus“. Jis remiasi dar senesniu to paties pavadinimo traktatu, kuriame pateikiamas visų pranašiškų ženklų, slypinčių už sapne patiriamų įvykių, sąrašas. A. L. Oppenheimas³ išvertė ir išleido Naujojo Babilono sapnininką, rastą Ninevijoje tarp Ašurbanipalo (apie 669–626 m. pr. m. e.) bibliotekos molio lentelių. Ne kartą buvo leidžiamas ir adaptuojamas Artemidoro iš Daldės⁴ sapnininkas. Apskritai ši literatūra yra keistai monotoniška.
       Sapnas yra kažkas apstu, painu, neišraizgoma. Dėsninga, kad sapnininkas turi iš jo išskirti tam tikrus atskirus įvykius, ypatingus elementus. Ir kaipmat prasideda nepabaigiamos litanijos. Štai atsitiktiniai pavyzdžiai iš Babilono sapnininko: „Jei valgoma lokiena – bus maištas; jei beždžioniena – grobikiški karai, jei paprasta mėsa – dvasios ramybė, jei derva – nusivylimas, jei nafta – dvasios nerimas...“ ir t. t. iki begalybės. Paskui eina kiti vardijimai: „jei duoda... jei pjauna... jei ima... jei neša...“ Įvaldžius bendrą principą, jau neįmanoma sustoti.
       Kiti sapnininkai, amžių ir geografijos atskirti, nei savo esme, nei dėstymo stiliumi nesitraukia nuo tos, nepajudinamos, tradicijos. Štai dar vienas, paskutinis, pavyzdys iš „Sušruta samhitos“ (Indija, IV amžius pr. m. e.), nes jis labiausiai skiriasi nuo platinamų sapnininkų, kaip konkordancija⁵ nuo psichoanalizės, – nors tai ir medicinos veikalo ištrauka.

Į viršų

       Sapnai, pranašaujantys mirtį

       Kalbėsiu apie sapnus, susietus su mirtimi ir sveikata, – juos gali sapnuoti tiek ligonio draugai, tiek pats ligonis:
       tas, kuris, išsitrynęs kūną aliejumi, keliauja į pietus su drambliais, plėšrūnais, asilais, šernais arba jaučiais;
       tas, kurį, surištą, į pietus veda juoda susivėlusi moteris raudonais drabužiais, pasišaipydama ir pastrykčiodama;
       tas, kurį bendrakeleiviai traukia į pietus arba kurį bevaikštinėjantį apsupa mirusieji;
       ir tas, kurį staiga sučiumpa žmonės sužalotais veidais ir šuns letenomis, kuris geria midų ar aliejų, kuris sėdasi į dumblynę arba, išsitepęs purvu, mostaguoja ar kvatoja;
       tas, kuris nuogas vaikšto su raudonu vainiku ant galvos, ar kuriam iš pilvo dygsta nendrė, bambukas arba palmė;
       tas, kurį prarijo žuvis ar kuris įsispraudžia į savo motinos kūną, kuris krenta nuo kalno viršūnės ar į tamsų tarpeklį;
       tas, kurį nuneša srovė, kuris pameta savo šventąją brahmanų virvelę, kurį apsupa ir supančioja varnos arba kiti nelaimę nešantys paukščiai – visi tie žus;
       tas, kuris mato, kaip krenta žvaigždės ir kiti šviesuliai, kaip gęsta žiburys ar išplėšiama akis; kas mato, kaip dreba dievybių atvaizdai arba žemė;
       tas, kuris vemia, triedžia ar kuriam krenta dantys, kuris ropščias į medvilnės krūmą arba kokį kitą žydintį medį⁶, kuris užlipa ant skruzdėlyno, laidotuvių laužo arba dirbtinio stulpo;
       tas, kuris gauna ar valgo medvilnę, sėmenų išspaudas, geležį, druską, sezamą, virtą maistą ar geria svaigiuosius gėrimus,
       VISI TIE, JEIGU JIE SVEIKI, SUSIRGS, O JEI SERGA – MIRS⁷.

       Šiomis aplinkybėmis žmogaus protas pasireiškia keistai konservatyvus. Manau, tai dėsninga. Iš tiesų problema, būdinga žmogiškajai prigimčiai, yra bemaž nepavaldi pokyčiams. Nėra nieko – nei nesąmonės, nei stebuklo, nei prieštaravimo, – kurių nebūtų galima išvysti sapne ir praktiškai neįmanoma, kad bent maža dalis tų neregėtų dalykų nutiktų tikrovėje. Tad aiškintojui tenka jų begalinę įvairovę sumažinti iki keliolikos atsitikimų, kurie beveik visada kiekvieną iš mūsų ištinka trumpame mūsų gyvenimo kelyje, kaip antai susitikimas, liga, pelnas arba nuostolis, sėkmė ar nesėkmė, kraštutiniu atveju turtai arba netektis, kelionė, meilė, jau nekalbant apie neišvengiamybę – mirtį. Kiekviena būrimo rūšis – chiromantija, astrologija ar bet kas kita, kaip ir sapnų aiškinimas, turi praeiti pro šiuos siaurus vartus – vaizduotės nevaržomų begalę pradinių duomenų sumažinti iki kokio tuzino nutikimų, kone būtinai privalančių nutikti kiekvienam žmogui per jo gyvenimą. Tai garantuotos sėkmės receptas. Nes po pirmo sutapimo kiekvieną sukrečia tai, kaip gluminančioje mįslėje aiškintojas sugebėjo įžvelgti pranašišką likimo smūgio ženklą, juolab kad niekas neleido jo numatyti, išskyrus, tiesa, statistiką. Kad ir kaip būtų, jau maždaug 4 tūkstantmečius sapnų vaizdinių ir jų reikšmių sąrašai turi didelį pasisekimą. Šiandien, daug lankstesne forma ir pasitelkus mokslo terminų žodyną, jų tradiciją tęsia psichoanalizė, tenkindama tą patį poreikį nuo neatmenamų laikų.
       Biblijoje apstu pranašų aiškinamų sapnų. Tai – Nebukadnecaro arba faraono sapnai. Pobiblinėje literatūroje iškeliama mintis, kad svarbus ne tiek sapnas, kiek jo veiksmingas išaiškinimas, formuojantis tikrovę. „Jeruzalėje gyveno 24 sapnų aiškintojai. Kartą, susapnavęs sapną, apėjau juos visus. Kiekvienas pateikė savo – skirtingą – paaiškinimą, ir jie visi išsipildė, nes yra pasakyta: sapnas seka aiškintojo burna“⁸. Sukurti pavyzdiniai pasakojimai, įrodantys šios doktrinos teisingumą ir liudijantys jų teologinį pagrindą.

Į viršų

       Sapnas apie įgriuvusią klėtį

       Pas rabiną Eliezerą atėjo moteris ir pasakė: „Sapnavau, kad mano namų klėtis įgriuvo.“ Šis paaiškino: „Pagimdysi sūnų.“ Ji išėjo – taip ir įvyko. Ji vėl susapnavo tokį patį sapną ir jį papasakojo rabinui Eliezerui; šis paaiškino tą patį, ką pirmąsyk – taip ir įvyko. Trečią kartą ji susapnavo tą patį sapną ir nuėjo pas rabiną Eliezerą. Jo neradusi, pasakė jo mokiniams: „Sapnavau, kad mano namų klėtis įgriuvo.“ Tie atsakė: „Palaidosi vyrą.“ Taip ir atsitiko. Nustebintas jos raudų, rabinas Eliezeras paklausė, kas nutiko. Mokiniai jam papasakojo. Jis sušuko: „Nelaimingieji! Nužudėte tą vyrą! Juk parašyta: kaip jis mums išaiškino, taip ir įvyko“ (Pr 41,13).
       O rabinas Johananas užbaigia: „Kiekvienas sapnas svarbus tik jo aiškinimu“⁹.

       Taigi jei išsipildytų neturintys sąryšio ir lakūs sapnų vaizdiniai, tektų manyti, kad jie gali numatyti arba nulemti nenuspėjamą ateitį. Bet jei, priešingai, išsipildo jų aiškinimai, tai, siekiant juos pripažinti ir suprasti, užtenka prisiminti, kokie patiklūs ir pasiduodantys svetimai įtakai yra žmonės; maža to, jie dar yra tuščiagarbiai, nes jiems malonu įsivaizduoti save kaip pranašystės arba antgamtiško perspėjimo objektus. Tikėtina, kad dėl panašių priežasčių mūsų laikų psichoanalitiniai aiškinimai turi tokią pat apžavų ir įtaigos galią pacientams.

Į viršų

       II

       Kita grupė problemų yra susijusi su tikrovės ir sapno sąveika, jų priešprieša, hierarchiniu santykiu, galima sąsaja. Tik šįkart keliamas klausimas ne apie sapnų vaizdų reikšmę, o patį sapnavimo faktą. Sapnų karalystė – tai kita visata: ar ji daugiau reali, tokia pat reali ar mažiau reali nei pasaulis?
       Dažnai buvo teigiama, kad vadinamosios pirmykštės tautos neskiria sapno ir tikrovės. Manau, šią nuomonę reikia patikslinti – jos puikiai žino, kas yra sapnas ir kas yra tikrovė, tačiau sapno reginiams teikia ne mažiau svarbos nei tikrovei. Kartais, paveikti regėto sapno įspūdžių, jos laiko jį svarbesniu už įprastą kasdieninį daiktų suvokimą ir mano, kad jis liudija apie kažkokią aukštesniąją realybę. Kitaip tariant, perskyra egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad sapnas yra iliuzija, o tikrovė – neginčijama. Gali net būti, kad sapnas laikomas pranašesniu už tikrovę savo egzistavimo intensyvumu.
       Sapno reikšmingumas ir įtaigumas atsiranda dėl jo sukelto įspūdžio. Nieko nesujaudinęs sapnas greit pamirštamas – tai tuščia ir bevertė fantasmagorija, išnyranti ir bemat išsisklaidanti, pranykstanti be pėdsakų, nors ir kokia žavi būtų trumpalaikė jos apraiška. Bet jeigu jo vaizdiniai, gal net ir nereikšmingi, sąmonei sukelia pavojaus ar kitą jausmą, protas nepaliauja ieškojęs slaptos savo sukrėtimo priežasties. Sapne protas nuspėja pavojų, kol kas dviprasmį ir neaiškų apreiškimą, šauksmą, pranašaujantį nelaimę arba neįprasto likimo pažadą.
       Įdomu, kad patirtas jausmas nepriklauso nuo vaizdo, kuris, atrodytų, buvo jo priežastis. Koks nors vaizdas, kuris tikrovėje būtų nereikšmingas, smagus ar juokingas, sapne sukrečia. Tuomet reikia išsiaiškinti tos baimės priežastį, kurios objektas sarkastiškai paslėptas. Kai paaiškinimo nėra, apima nerimas. Priešingai, paprastai atgrasus, baisus ar piktinantis vaizdinys susilieja su pasigėrėjimo ar palaimos būsena, parodydamas, kad jį reikia suprasti netiesiogiai ir jis, atvirkščiai, reiškia kažkokį triumfą, keistą ir brangią likimo malonę.
       Vaizdinio ir jį lydinčio jausmo priešprieša, bent jau neatitikimas, sudaro sapno ir tikrovės perskyrą, kai vienas visados dera su kitu, mat jausmas užgema iš paties vaizdinio, o ne prisijungia prie jo, varomas neaiškios išorinės, įnoringos, grėslios jėgos. Sapno galia pasireiškia tuo, kad reikia paaiškinti, reikia tęsinio, vos ne jo išpildymo. Vos tik pradėjęs varžytis su tikrove, sapnas iškart ją pranoksta, ir iš pradžių žmogus linkęs ginčyti tikrovę, nes jos banalus tęstinumas sukrečia jį mažiau nei sapnų stebuklai – bent jau tuomet, kai jie savo hipnoze sužadina jo sąmonėje slogutį ir glumą.
       Manding, sapnų galia neturi jokios kitos paslapties. Iš tos galios kyla kelios išvados; pirmiausia, įvykiai sapne atrodo tokie pat tikri kaip realybėje. Visa, kas regėta sapne, laikoma esant tikėtina. Prabudęs žmogus gali liepti pasiaiškinti draugą ar kaimyną, kuris sapne elgėsi priešiškai ar grėsmingai, jam kenkė ar įžeidinėjo. Tasai, nelaimingasis, nieko nežino, bet priverstas pripažinti, kad sapne iš tiesų galėjo pats to nežinodamas nusikalsti tuo, kuo jį kaltina. Išsiginti beprasmiška. Kuo gali paneigti tokią akivaizdžią pagavą?
       Paragvajaus indėnas susapnavo, kad misionierius W. B. Grubbas iš jo daržo vagia moliūgus. Tą naktį misionierius buvo už 160 kilometrų nuo kaimelio, kuriame gyveno sapnuotojas. Tačiau tai visiškai neįtikino indėno: jis juk matė, kaip misionierius renka ir nusineša moliūgus. Kitas susapnavo, kad tas pats misionierius, kaltindamas kažkokiu nusikaltimu, šauna į jį iš šautuvo. Kitą rytą, pradžiugęs, kad išsisuko nuo mirties, tačiau baimindamasis naujo pasikėsinimo, jis pamėgino nužudyti W. B. Grubbą.
       Panašiai Borneo salos čiabuvis susapnavo, kad jį apgaudinėja žmona. Jos tėvas ją išsivedė, kad jai netektų mokėti baudos, skiriamos už žmonų neištikimybę. Sapnuotojo liudijimas persveria visus paneigimus. Vienam prisisapnavo, kad kitas, kurį pažinojo ir įvardijo, sudavė uošviui ietimi. Uošvis iš tiesų sirgo, bet tikrai ne nuo smūgio ietimi – bent jau iš pažiūros žaizdos nesimatė. Nesvarbu: juk savaime suprantama, kad ietis sapne padaro neregimas žaizdas. Apkaltintajam nieko kito neliko, kaip kreiptis pagalbos į valdžią¹⁰. Pats jis neneigė savo kaltės: jis negalėjo užtikrintai teigti, kad jo „siela“ jam miegant nenusižengė sapne, kurio jis nepamena.
       Dar XVII amžiuje misionieriai pastebėjo, jog toks aiškinimas yra labai paplitęs tarp Naujosios Prancūzijos¹¹ indėnų: „Negalėdami suprasti, kaip elgiasi siela sapnuojant, kai ji apreiškia jiems tolimus arba išvis neegzistuojančius daiktus, jie įsivaizduoja, kad miegant ji palieka kūną ir pati skrieja ieškoti sapne regimų dalykų ten, kur jie juos mato, o apyaušriu, sapnams išsisklaidžius, grįžta į kūną“¹².
       Panašiai samprotauja Hudzono įlankos eskimai, čiabuviai Afrikoje ir Australijoje. Jei sapnas nesutampa su tikrove, jis laikomas tikresniu už realybę. H. Callaway'us mini zulusą, sapnavusį, kad jo draugas sumanęs kažką pikta prieš jį. Nuo tol jis jo privengia. Jis labiau pasitiki sapno apreikšta žinia nei draugyste¹³. Dar toliau žengia irokėzai: „Šitoje srityje jų religija perdėtai skrupulinga – jie mano, jog tai, kas jiems prisisapnuoja, privalu atlikti kuo greičiau“¹⁴. Jei šitaip kuris nors jų susapnavo nužudęs kelis prancūzus, tai, kaip 1626 m. pabrėžė tėvas Lalemantas, pirmajam nuošalioje vietoje indėno sutiktam baltajam gresia didelis pavojus žūti nuo šio rankos.
       Net pačiam sapnuotojui nebūtina ką nors daryti, gana būti šalia kitų veikiančiųjų. Visos priemonės geros, svarbu tik, kad tikrovė tiksliai atkartotų sapną: „Neseniai vienas žmogus iš Ojogoeno kaimelio sapne matė, kaip dešimt vyrų šoka į užšalusią upę, nerdami į vieną eketę ir išnerdami pro kitą. Pabudęs jis iškart surengė didelę puotą ir sukvietė į ją dešimt draugų. Atėjo visi, prasidėjo linksmybės ir pramogos... Tada jis papasakojo jiems savo sapną, tačiau niekas nenustebo, ir visi iškart nutarė jį įgyvendinti. Taigi, patraukę prie upės, jie iškirto ledą dviem eketėms 15 žingsnių atstumu. Nardytojai nusirengė, o pirmasis praskynė kelią kitiems, – įšokęs į vieną eketę, sėkmingai išniro iš kitos; tą patį padarė ir visi kiti, išskyrus dešimtą, kuris sumokėjo už visus, mat nesugebėjo išlįsti ir gėdingai žuvo po ledu.“
       Kaip iš šių pavyzdžių aiškėja, sapnas ne tik pranašauja tikrovės įvykius, bet ir sukuria tam tikrą prievolę, kurią būtina atlikti kuo greičiau, kad vyksmo audinyje neatsivertų plyšys, sukeliantis sapnavusiojo mirtį. Huronai, užbėgdami psichoanalizei už akių, manė, kad sapnai apreiškia slaptus sąmonės troškimus ir kad neįvykdyti norai yra ne mažiau pavojingi nei nuodai ar rūgštis, nenumaldomai tęsdami savo griaunamąją veiklą: „Taigi jie tiki, kad siela byloja apie savo troškimus žodžiais ir sapnais; kai troškimai išpildomi, ji patenkinta; ir, priešingai, negavusi, ko nori, ji piktinasi – ne tik neduoda savo kūnui žadėtos gerovės ir ramybės, bet ir maištauja prieš jį, sukeldama įvairias negalias ir net mirtį“¹⁵.
       Tokia mąstysena gundo piktnaudžiauti. Užuot vargais negalais išgalvojus tikrą sapną, galbūt neteikiantį malonumo, pravartu vaizduotis, kad sapnavai tai, ko trokšti iš tikrųjų ir kas yra užginta, kad iš anksto pasiteisintumei dėl poelgio, kurį degi noru padaryti. Mažosios Azijos kurdai, susapnavę kokį nors prabangų daiktą, bemat pareiškia, kad privalo jį gauti „ginklu, nužudymu ar plėšimu“, o prisisapnavęs priešas yra ženklas, kad jie privalo nedelsiant jį sunaikinti ir užgrobti jo turtą¹⁶.
       Kraštutiniu atveju, asmuo, kurį sapne matė kas nors kitas, yra įpareigotas atlikti tai, ką sapne matė kas nors kitas. G. W. Stellerio¹⁷ liudijimu, Kamčiatkoje užteko paminėti, kad sapnavai susilaukęs kurios nors merginos malonės, kad iš tikrųjų ją gautum. Ji greičiau numirtų, jei nepadarytų taip, kad tikrovė sumokėtų skolą sapnui¹⁸.
       Pažymėtina, kad visais šiais įvairiais atvejais niekada nekyla klausimas, ar aiškinti sapnus, ar skverbtis per jų vaizdinius iki jų paslėptos prasmės. Sapnas suvokiamas paraidžiui. Jį reikia panaikinti arba įvykdyti (veiksmas yra toks pats), kad jis neliktų neveikliu perspėjimu, tuščia grėsme, neišpildytu troškimu, mat kitaip vaizdinys, įkrautas pavojingos ir beribės galios, pats apsireikš tikrovėje ir išlies savo jėgą.
       Šiomis aplinkybėmis sapnas – ne pranašystė, bet prievarta; ne ženklas, bet privalomas ateities vaizdas. Sapnuotojas, kartu ir visas pasaulis privalo atitikti šią kerinčią fantasmagoriją. Todėl taip svarbu prieš karą regėti pergalę, prieš medžioklę – laimikį, prieš lošimą – laimėjimą. Žmogus sąmoningai sekina save pasninkaudamas ir būdraudamas, kol sulaukia haliucinacijų, į kurias suprojektuoja savo norus. Sapno, kuriam galiausiai, išsekus jėgoms, užsispyrėlis pasiduoda, regėjimai tikriausiai negali tęsti nieko kito, išskyrus jo troškimų vaizdinius. Vis dėlto sapnas suteikia jam būtino tikrumo. Jis neįtaria, kad jį aplankančius vaizdinius sukelia jo paties lūkesčių įkarštis. Jis mano, kad jam nepavaldūs vaizdiniai ateina iš kitur, anapus jo, yra jam skirti kaip pažadas, kuriuo galima patikėti. Sapnas laiduoja ateitį ir kartu yra kaip atpildas už nuopelnus ir aukas, už uolų pamaldumą. Iš tiesų tai jau nėra pasyviai gaunama atsitiktinumo malonė, o laukiamas, kone priverstinis apsireiškimas, su kuriuo nuolankiai taikstysis vėlesnis įvykis tarytum pavėlavęs ir neišdildomas atspaudas.
       Tad sapnas neapibrėžties tamsoje duoda žmogui tam tikrą valdingą vaizdą, dėl savo slėpiningos kilmės apsuptą antgamtiška galia. Apreikštis per sapnus – tai tikrovės kopija, einanti pirma jos ir ją pavergianti. Ji suteikia tikrovei tokį pavidalą, kuriuo ši turi realizuotis. Ateitis nepažini, daugialypė, beformė. Išvysta sapne, ji tampa nekintama. Čionai glūdi sapno galia – jis palenkia tikrovę savo valiai. O jo silpnybė – bet kuris apgavikas gali nesivaržydamas pareikšti turįs neįkainojamą dovaną, atsirandančią iš nepasiekiamos paslapčių gelmės – miegančiojo sąmonės. Gerai būtų mokėti valdyti ir registruoti sapnus. Ir iš tikrųjų ten, kur sapnas yra vienas iš politinės valdžios pamatų, jis, iš prigimties įtartinas, trumpalaikis, pasakiškas ir niekaip neįrodomas, pradeda virsti institucija. Reglamentuojamas jo naudojimas, kruopščiai nustatomos jo kompetencijos ribos. Visur, kur konstatuojama inkubacijos praktika¹⁹, ją lydi tiksliai sustyguotas ritualas. Žengdamas į šventyklą, kandidatas turi apsivalyti, jį prižiūri ir jam vadovauja patyrę dvasininkai, kartu turintys išimtinę teisę patvirtinti dievų siųstų vaizdinių autentiškumą. Be to, ne visi sapnai turi tą pačią galią. Labiausiai vertinami pasikartojantys, vienu metu kelis miegančiuosius aplankantys arba po savęs paliekantys kokią nors svarbią relikviją ir kartu patvirtinti, paliudyti, vienalyčiai sapnai. Tokie sapnai išrinktajam garantuoja socialinę tarnybą, suteikia jam galią gydyti, bausti, maitinti, vadovauti šventajam šokiui, atlikti liturgines apeigas, įasmeninti senovinius mitus, progiesmiu pasakoti šventąsias genealogijas²⁰. Jie tampa paveldima vertybe, eidami iš kartos į kartą tie patys sapnai patvirtina ir įamžina visos giminės ryšį su neregimybe, suteikdami jai titulus ir veiksmingą pranašumą.
       Nuo tos akimirkos sapnai tampa teisinės sistemos veiksniu. Bet jie jau neturi nieko bendra su padrikais, gaivališkais, sapnuotoją užvaldančiais ir nenuspėjamais vaizdiniais. Greičiau jie atlieka giminės talismano funkciją, kurios valdžios daugelis pavydi, nes vis dėlto ją galima parduoti ir pirkti, taip pat laimėti arba prarasti per lažybas, varžytynes ar mūšyje.

Į viršų

       III

       Kaip matėme, poreikis aiškinti sapnus, atskleisti jų simbolinę prasmę, polinkis juos minti kaip mįsles yra nuolatinis. Šis poreikis prisitaiko prie bet kurios kultūros stiliaus siekiais, papročiais. Iš amžiaus į amžių jis pasirodo vis naujais, visad patraukliais pavidalais, tarytum žmonės itin bjaurėtųsi mintimi pripažinti beprasmiais tuos vaizdus, kurie, rodos, prašosi būti jų suprasti. Lygiai toks pat atkaklus yra šiam poreikiui artimas nerimas dėl sapno ir tikrovės sąryšio, verčiančio lyginti juos pagal vertę ir ontologinį tankį. Šiuo atveju užduotis yra ne iššifruoti slaptą pranešimą, bet užtikrintai atskirti tikrą dalyką nuo menamo, lemiamą nuo nesvarbaus. Tuomet sapnai, lengvai pribloškiantys žmogų, bemaž neišvengiamai įgauna pranašumą prieš kasdienybės monotoniją.
       Tie tiesiogine prasme fotografiniai dar neįvykusių scenų atvaizdai tarytum užkeri tikrovę ir priverčia ją reikiamu momentu sutapti su tuo vaizdu, per jas atsiveriančiu miegančiajam ir kartu esančiu realybės priežastimi ir pasekme, matrica ir antrininku.
       Subjektas sutrinka nuo visad gresiančių, o kartais iš tiesų vykstančių tikrovės suvokimo ir sapno vaizdinių varžybų. Jis nežino, kuo patikėti. Sukrečiantis vaizdinys nebūtinai yra svariausias ir tikriausias. Subjektas žino, jog pasitaiko vaizdinių, plykstelinčių lyg žaibas, bet gyvuojančių trumpai ir išnykstančių drauge su jų sukeltu apakimu. Kita vertus, argi šioje srityje šoko jėga, staigus ir nepaaiškinamas nušvitimas bent jau laikinai neįgyja tam tikros karališkos teisės, kuri iškart užtemdo drovias kasdienybės, pagaliau nugalinčios tik įpročio galia, pretenzijas?
       Kai ant svarstyklių lėkštelių atsiduria sapno ir tikrovės faktai, o išsigandusi sąmonė nedrįsta tarp jų rinktis, tai sprendžiant šią neišsprendžiamą dilemą kyla keblumų. Rafinuočiausia literatūrinė tradicija keistai pratęsia sąmyšį, kuris, matyt, istorijos apyaušryje apimdavo žmogaus dvasią, svyruojančią tarp stulbinamų sapnų regėjimų ir nuobodžiai nekintamos aplinkos, į kurią dvasia sugrįždavo kassyk pabudusi. Savo išmonėm rašytojai tarsi atnaujina tolimų protėvių abejones. Kad ir kaip būtų, jos nepaprastai tiksliai atitinka viena kitą. Kaip dažniausiai būna, nerimą keičia žaidimas, maniją ir fobiją – lakios vaizduotės polėkis. Problemos lieka tos pačios, bet pereina į kitą lygį: eadem in alio²¹. Pamėginsiu išvardyti pagrindinius iš šių amžinųjų klausimų.
       Pirmiausia, kas vyksta sapne? Miegančiojo asmenybę užpuola antrininkas, nevaldomas ir savarankiškas, bet iš dalies į savo gyvenimą įtraukiantis ir miegantįjį. Kartais tas personažas pakeičia, pratęsia jį, dalijasi jo rūpesčiais, įpročiais ir troškimais, tačiau būna ir taip, kad išmuša iš vėžių ir pribloškia. Kartais sapnuotojas jaučiasi esąs savo naktinio antrininko kailyje: regi jo akimis ar jo rankomis liečia kitus sapno veikėjus. Kartais jis tik žiūri, kaip tarp jų sukasi jo atvaizdas. Pašiurpęs ar abejingas, jis stebi antrininko poelgius anapus jo – tarytum scenoje, ekrane ar kitoje veidrodžio pusėje.
       Antra, ar įmanoma iš sapnų pasaulio parsinešti kokį daiktą ar randą, ženklą ar užstatą, patvirtinantį jų realumą, kokį nors svarų ar apčiuopiamą daiktą, kuris tvertų ištirpus iliuzijai, kad paliudytų pasaulio, kurį nurodo, realumą?
       Žmogus sapne prabunda, tiksliau, jam rodosi, kad jis prabudo, o iš tikrųjų tebesapnuoja, ir pabudimas – gal tikras, gal toks menamas kaip ir pirmiau – jo dar laukia, tad sapnuotojas persikelia iš sapno į sapną, iš prabudimo į prabudimą, ir niekada nėra įsitikinęs, kad pabudo iš tiesų ir grįžo į realųjį pasaulį.
       Kasdienybės pasaulis retkarčiais mums atrodo panašus į tiesiog sudvejintą sapnų pasaulį. Patekęs į tikrovišką, pranašiškų vaizdinių pasaulį, miegantysis regi, kaip klostosi įvykiai, kuriuos netrukus atkurs ar pamėgdžios realybė. Tikrovė, anksčiau ar vėliau, paklūsta jiems, eina iš paskos, prisitaiko. Nepaaiškinamu, neišvengiamu, nenumaldomu būdu ji tiksliai atkartoja sapnuose regėtas scenas, tarsi pati būtų tik sulėtinta tų vaizdinių, neskubiai, bet būtinai pasirodančių juos atspindinčiame paviršiuje, realizuotoja, kuri bergždžiai jų kratosi. Būna, kad laukti reikia taip ilgai, jog sapnas kone išdyla iš atminties. Atrodo, kad tikrovė nuo jo visiškai nutolo, kai staiga netikėčiausiu momentu viskas susieina, susiguli ir nuodugniausiai – bet šįsyk iš tiesų – prikelia tą epizodą, anksčiau apreikštą vaizdinių pasaulyje.
       Dabar aišku, koks svarbus mano ką tik paminėtas virsmas. Tai, kas kadaise buvo suvokiama kaip lemtis, dabar įsivaizduojama kaip baisi išimtis, nuo kurios gali susidrumsti protas. Ankstesnis nenumaldomas dėsnis dabar tėra paprasta literatūrinė prielaida. Pirmykščiam žmogui sapno veidrodyje atspindėta ateities scena tam tikru požiūriu jau įvykusi, tad ji ir turėjo anksčiau ar vėliau įvykti tiksliai taip, kaip jis ją susapnavo. Sapnas yra svarbus tiek, kad mes matome, jog sapnuotojas skuba jį įgyvendinti, kartais net rizikuodamas gyvybe. Dabar viskas apsivertė: skeptiškasis herojus abejingai ar paniekinamai žiūri į sapną, bet pamažu apstulbęs pastebi, kad tikrovė nejučiom suartėja su juo ir galų gale atkuria jį.
       Panašią evoliuciją patyrė ir kiti motyvai, pvz., dažnai kylantis noras, kad keli sapnai patvirtintų arba valdytų vienas kitą. Kai sapnas nebėra politinės valdžios šaltinis, kai liaujasi buvęs įteisintu paliudijimu, automatiškai patvirtinančiu tiesą, tai tuomet tik pagarbi savisauga kliudo žmonėms išgalvoti sau palankius sapnus ar lengvabūdiškai atmesti sapnus, kuriais remiasi varžovas. Be to, pasauliui, jau neturinčiam besaikio pasitikėjimo sapnais, lieka nostalgija. Žmonės, vieni liūdėdami, kiti suirzę, jaučia, kad jiems kažko trūksta, kad sapnas – kažkas labai asmeniška, kad uždaro žmogų nepagydomoje vienatvėje, kad yra toks atsparus dalyboms su kitais. Tikrovėje viską išgyvename drauge. Sapnas, priešingai, yra nuotykis, kurį sapnuotojas patiria pats ir kurį tik jis gali atsiminti: tai nepralaidus, sandarus pasaulis, užsklęstas savęsp. Kaip vilioja įsivaizduoti porą, keletą arba minią žmonių, sapnuojančių tą patį sapną arba panašius, arba vienas kitą papildančius sapnus. Tada jie sustiprina vienas kitą, susijungia į visumą kaip dėlionės gabaliukai ir tampa tokie pat sūdrūs ir pastovūs kaip mūsų suvokiama tikrovė, tokie pat patikrinami kaip ji ir net geriau nei ji užmezga tarp žmonių ypatingus, slaptus, glaudžius, tiesiog nepaneigiamus ryšius.
       Ypač keblu įveikti paskutinę, abstrakčiausią, taip pat radikaliausią abejonę: kadangi miegantysis sapnuodamas nežino, kad sapnuoja, o retkarčiais net būna įsitikinęs, kad nemiega, tai akivaizdu, kad ir tas, kuris tiki, jog nemiega, bet kada gali manyti, kad jam galbūt visa tai sapnuojasi. Kaip žinoma, šis keblumas turi ilgą ir sudėtingą filosofinę tradiciją. Jis nedavė ramybės jau Aristoteliui, kuris keistai, tačiau ne be įžvalgos pareiškė, jog taip svarstantis mąsto kaip augalas. Tobulą, išbaigtą abejonės formą suteikė Zhouangzi savo dilemoje apie filosofą, susapnavusį, kad yra drugelis, ir drugelį, dabar sapnuojantį, kad yra filosofas. Nuo tada šis ginčas, atsinaujinantis kiekvieną amžių ligi pat Prousto ir Borgeso, patyrė įstabią raidą²².
       Žmogui, ką tik palikusiam pirmykštę būseną, kurioje sapnas turi įstatymo galią ir dažnai įgauna pranašumą prieš tikrovę, tie nuolat pasikartojantys klausimai subrandino pagrindinius problematikos elementus, labai anksti pradėjusius kelti nerimą skvarbiems protams. Iš tiesų teologinės sistemos vystydamosios paprastai yra linkusios pritarti minčiai, kad sapnas nutiesia kelią į dieviškąjį pasaulį, – visais atvejais reikšmingesnį (o gal ir tikresnį) nei realus pasaulis. Iš čia užgimė ir plačiai paplitęs tikėjimas orakuliška sapnų prigimtimi bei oneiromantija²³.
       Taigi pagal IV a. pr. m. e. papirusą, faraonas Nektanebas susapnavo dievą Ozirį skundžiantis Izidei, kad jo šventykla vis nebaigiama statyti. Nektanebas liepė išsiaiškinti ir sužinojo, kad šventykloje dar nėra užrašų. Tuomet faraonas liepė surasti garsiausią hieroglifų raižytoją ir įsakė jam kuo greičiau baigti tą darbą.
       Artemidoras (I 1) mini vadinamuosius „politinius“ sapnus: tai sapnai, kuriuos tą pačią naktį sapnuoja visi miesto gyventojai ir kurie susiję su svarbiais miestui įvykiais. Tokius sapnus mini ir Babilono Talmudas (Ta'anith, 21 b). Mesopotamijoje Ašurbanipalas pasakoja:

Į viršų

       Ašurbanipalo sapnas

       Kariuomenė pamatė Ididės upę – šniokščiančią upę ir pabūgo per ją keltis. Deivė Ištarė, globojanti Arbelą, pasiuntė sapną mano kariams ir jiems bylojo: „Aš eisiu pirma Ašurbanipalo, karaliaus, kurį sutvėriau!“ Kariai patikėjo sapnu ir be kliūčių perėjo upę²⁴.

       Sapno tikrumą lemia tai, kad jį vienu metu matė daug miegančiųjų. Jis gali būti toks ir tuomet, kai jo apreikšta žinia pripažįstama tikslia, t. y. jei realybė patvirtina sapno pranešimą, kaip atsitiko kitame sapne, apie kurį praneša Plutarchas ir Tacitas²⁵.

Į viršų

       Ptolemėjaus sapnas

       Ptolemėjus Soteras (Gelbėtojas) sapne išvydo milžinišką Plutono skulptūrą, esančią Sinopėje, bet, kadangi niekad jos nebuvo matęs, jos neatpažino; jis paliepė ją kuo greičiau nugabenti į Aleksandriją. Nežinodamas, nei ką ji vaizduoja, nei kur ji yra, faraonas papasakojo savo regėjimą draugams. Šie surado tokį Sosibijų, apkeliavusį daug kraštų, ir šis jiems pasakęs, jog Sinopėje matė kolosą, panašų į faraono matytąjį. Ptolemėjus ten pasiuntė Sotelą ir Dionisijų. Ilgai keliavę ir patyrę nemažai vargų, su dievo pagalba jie gavo statulą ir atvežė ją [į Aleksandriją]. Ją apžiūrėję mokslininkai nusprendė, kad ji vaizduojanti Plutoną, mat joje matėsi Cerberio ir gyvatės atvaizdai; jie užtikrino Ptolemėjų, kad tai esanti Serapio, o ne kieno nors kito, skulptūra.

       Klasikinėje antikoje buvo žinoma dar įtaigesnių sapno tikrumo įrodymų – tai sapne gaunamas užstatas, kurį miegantysis pabudęs rasdavo šalia. Vienoje Pindaro odėje Belerofontas²⁶ sapnuoja Paladę, atnešančią jam stebuklingus žąslus, primenančius auksinę diademą, – jie turėjo padėti jam sutramdyti Pegasą. Prabudęs jis iškart gauna tą papildomą daiktą, esantį ne iš šio pasaulio ir kažkurios dievybės padėtą šalia²⁷. Šis motyvas labai dažnai sutinkamas senojoje Šiaurės literatūroje. Kartais, subtilesniu atveju, dingusio sapno paliktas įkaltis nėra materialus, o kaip pats sapnas – lakus, slidus, dviprasmis. Trumpoje kinų sakmėje jaunuolis Liu iš Penčeno (P'eng-tcheng) vis sapnuoja, kad užsuka į viešnamį ir ten su merginomis pasigeria. Kiekvienas sapnas jį nuveda į tą pačią landynę. Tačiau jis abejoja, ar iš tiesų buvo sapnavęs, mat pabudęs užuodžia, kad nuo drabužių tebesklinda moteriškų kvepalų aromatas²⁸.
       Kitais atvejais sapnas eina pirma tikrovės. Jis praneša apie ją arba iš anksto pateikia jos antgamtiškai tikslų vaizdą. Sapnas yra įsakmus ir detalus, būsima tikrovė – vergiškai nuolanki: haliucinacinis regėto sapno atkartojimas. Pateiksiu du tokio naujo motyvo pavyzdžius, vieną senųjų, kitą naujųjų laikų; abu ypatingi tuo, kad pateikiami kaip iš tikrųjų nutikę. Jie skiriasi viskuo: amžiais, geografiniu atstumu, kultūra ir tradicijomis. Tačiau kiekvienas jų savaip teigia, kad retsykiais gyvenimas tik atkartoja sapnų regėjimus ir būna lyg suvėlintas ar laiko pritemdytas atspindys. Pirmasis paimtas iš kinų metraščio, kuriame aprašomi keisti įvykiai Tangų dinastijos valdymo metais. Jame užrašyta, kad išsilavinęs jaunuolis Liu Taoci maždaug 899 metais apsistojo nakvynei Godzino vienuolyne ant Tientajaus kalno. Ten jis susapnavo merginą – ją supo saulėgrąžos, ji sėdėjo sode už lango, prie palinkusio kipariso. Sapnavo, kad jie kelia vestuves – ir paskui jis ne kartą ją vėl sutikdavo, visad sapne. Bėgo laikas. Kartą kitame vienuolyne jaunuolis atpažino sapne regėtą sodą, langą, kiparisą ir saulėgrąžas. Ten pat viešėjo kitas keleivis, kuriam neseniai susirgo duktė – neturtinga, graži ir netekėjusi. Kaip tik ją sapne vedė ir kaip tik su ja jis buvo įpratęs matytis²⁹.
       Panašų keistą jaunystės atsitikimą 1901 m. birželio 25 d. papasakojo ir taikos teisėjas J. O. Austinas iš Niujorko valstijos. Camille'is Flammarionas³⁰ jo liudijimą priėmė nė nemirktelėjęs, netgi pagarbiai. Maža to, savo naujame knygos leidime jis pasirūpino įdėti jį vietoj kitos istorijos, kurios autorius, ponas Alexandre'as Bérard'as, lig tol jau buvo spėjęs jam pranešti, kad tai buvo gryna išmonė.

Į viršų

       Taikos teisėjo iš Midltauno sapnas

       Buvau maždaug dvidešimties metų ir vadovavau valstybinei mokyklai. Visa galva pasinėręs į savo darbą, galvojau apie jį dieną ir naktį. Kartą susapnavau, kad esu mokyklos salėje ir ką tik pabaigiau atidarymo ruošą, kai staiga išgirdau, kad beldžia į duris. Atidarau ir matau poną su dviem vaikais – vienuolikos metų mergaite ir aštuonerių metų berniuku. Įėjęs jis man paaiškina, kad Pilietinis karas privertęs jį palikti namus Naujajame Orleane ir pervežti šeimą į apygardą, kurioje veikia mano mokykla, todėl jis norįs patikėti vaikus mano globai, kad pasirūpinčiau jų auklėjimu ir mokymu. Tuomet jis paklausė, kokių knygų jiems reikėsią; aš įdaviau jam sąrašą, kurį jis pasiėmė su savimi. Kitą dieną vaikai buvo priimti į mano mokyklą.
       Čia sapnas nutrūko. Tačiau sapnas mane paveikė, to tėvo ir dviejų vaikų vaizdas taip giliai įsirėžė mano sielon, kad būčiau juos atpažinęs bet kur, nors ir tarp visų Paryžiaus ar Londono gyventojų.
       Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai kitą dieną išgirdau lygiai taip pat beldžiantis į duris, atidariau jas ir prieš save išvydau tą patį lankytoją ir du jo vaikus! Toliau viskas vyko taip pat – mes kalbėjomės apie tą patį, ką ir sapne.
       Pridursiu, kad to žmogaus visiškai nepažinojau. Naujasis Orleanas nutolęs 1350 mylių, t. y. daugiau nei 2000 km nuo čia, o aš niekad nevažiuodavau nuo savo namų toliau nei 100 mylių, t. y. 160 km³¹.

       Būna, kad sapne žmogus mato, pasakoja arba aiškina kito žmogaus sapną. Senovinis stelos užrašas (nes kartais tuos lakius vaizdinius išraižydavo amžiname akmenyje) pasakoja apie valdovo Nabonido (556–539 m. pr. m. e.) sapną. Monarchui sukėlė nerimą susapnuota dangaus šviesulių padėtis. Tačiau šalia jo atsistojo žmogus ir pasakė: „Šita padėtis nepranašauja bėdos.“ Paskui, pabrėžia stela, tame pat sapne jis išvydo Nebukadnecarą, lydimą tarno. Šis Nebukadnecarui tarė: „Pakalbėkit su Nabonidu, tegu jis papasakoja jums savo sapną.“ Nabonidas taip ir daro. Tikriausiai karališkasis pirmtakas vėliau išaiškina sapną, tačiau toje vietoje stela yra pažeista.
       Talmudas (Berakhot, 55b) pateikia atvejį, kai sapnas papasakojamas ir išaiškinamas jį tebesapnuojant. Tai minima ir Ašurbanipalo bibliotekos „Sapnų knygoje“: „Jei sapne regi sapną ir [sapne] pasakoji sapną…“
       Senovės indai žinojo paralelinių sapnų, liudijančių dviem svetimiems žmonėms jiems bendrą likimą ateityje, paslaptį. Somadeva, „Kathasaritsagaros“, arba „Pasakų upių vandenyno“ (XI a.) autorius, pasakoja, kaip karalius Vikramaditja susapnavo nepažįstamo krašto merginą ir ją įsimylėjo. Jis sapnavo, kad jau spaudžia ją savo glėbyje, kai jo palaimą nutraukė naktinis sargas. Tuo pat metu tolimame krašte karalienė Malajavati, nekentusi vyrų, susapnavo aukštą vyrą, išeinantį iš vienuolyno. Ji tapo jo žmona ir mėgavosi meilės malonumais vestuvinėje lovoje, kai ją pažadino kambarinė. Po daugybės nuotykių jiedu susitiko, atpažino vienas kitą ir susijungė tikrovėje taip, kaip prieš tai darė sapne.
       Sudėtingesni yra vienas kitą papildantys sapnai. Juose pasireiškia ne tik įprasta simetrija, bet ir subtilesnis sąryšis, kai antras sapnas būna pirmojo raktu. Įspūdingiausias pavyzdys yra iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ (351 naktis pagal Richardo F. Burtono³² versiją).

Į viršų

       Istorija apie du sapnuotojus

       Arabų istorikas al-Ishaki mini tokią istoriją:
       „Patikimi žmonės pasakoja (tačiau tik vienintelis Alachas yra visažinis, visagalis, gailestingas ir niekad nemiega), kad Kaire gyveno žmogus, valdęs didžiulius turtus, tačiau tokios kilnios ir dosnios širdies, kad iššvaistė visą turtą, išskyrus tėvo namą, ir buvo priverstas sunkiai dirbti, kad pelnytų duoną. Ir taip jis plušėjo tol, kol vieną gražią dieną užsnūdo po figmedžiu savo sode. Susapnavo vyrą, visą šlapią šlaputėlį; šis išsitraukė iš burnos auksinę monetą ir tarė: „Tavo turtai – Persijoje, Isfahane. Eik jų ieškoti!“ Ryte nubudęs, jis išsiruošė į tolimą kelionę; pakeliui jo laukė visokiausi pavojai – sausos dykumos, gilios jūros, piratai, stabmeldžiai, sraunios upės, plėšrūs žvėrys ir godūs žmonės. Pagaliau jis atkako į Isfahaną. Mieste jį užklupo naktis, ir jis prigulė mečetės kieme. Šalia mečetės stovėjo namas, į kurį Visagalio Alacho valia pro mečetės kiemą įsiveržė plėšikų gauja. Vagys sukėlė triukšmą, ten miegoję žmonės pabudo ir ėmė šauktis pagalbos. Kaimynai irgi pradėjo šūkauti, atskubėjo sargybos viršininkas su savo vyrais, o plėšikai paspruko plokščiais namų stogais. Viršininkas įsakė apieškoti mečetę, joje rado kairietį, kurį taip smarkiai prikūlė bambuko lazdom, kad tasai vos nenumirė. Po dviejų dienų atsipeikėjo belangėje. Viršininkas liepė jį atvesti ir paklausė: „Kas toks esi ir kur tavo tėvynė?“ Tas atsakė: „Esu iš šlovingojo Kairo miesto, vadinuosi Muhamedas al Maghrebi.“ Tuomet viršininkas klausė: „Tai ko atvykai į Persiją?“ Tasai ryžosi iškloti teisybę: „Sapne vienas vyras liepė man vykti į Isfahaną, nes ten mano turtai. Nūnai aš Isfahane, o man žadėti turtai, – turbūt lazdos, kuriomis mane taip sočiai pavaišino tau paliepus.“
       Tai išgirdęs, viršininkas taip nusikvatojo, kad net pasimatė protiniai dantys, ir galop tarė: „Paikas ir patiklus tu žmogus! Aš triskart sapnavau namą Kaire, kurio gilumoj yra sodas, tame sode – saulės laikrodis, už to saulės laikrodžio – figmedis, už jo alma šaltinis, o po šaltiniu – užkastas lobis. Nėsyk nepatikėjau šiuo melu. O tu, mulės ir velnio išpera, klajojai iš miesto į miestą vien įtikėjęs savo sapnu. Kad daugiau nematyčiau tavęs Isfahane! Imk šias monetas ir nešdinkis!“
       Tas paėmė pinigus ir grįžo namo. Po šaltiniu savo sode (tai buvo sodas iš viršininko sapno) išsikasė lobį. Taip Alachas jį palaimino, apdovanojo ir išaukštino. Alachas esti dosnus, Alachas – slėpiningas.

       Hasidų tautinis padavimas pateikia ne tokią išsamią šio motyvo versiją:

Į viršų

       Kiti du sapnuotojai

       Kartą žmogus kreipėsi į Kocko rabiną patarimo: jam parūpo sužinoti, ar verta palikti gimtąjį miestą, kur jam visai nesisekė, ir eiti ieškoti laimės kitur. Kaip atsakymą rabinas papasakojo tokią istoriją: vienas Krokuvos žydas kelissyk sapnavo, kad šalia kažkokio malūno guli užkastas lobis. Vieną rytą jis atsikelia, nueina prie malūno ir ima aplink kasinėti – bet veltui. Malūnininkas nustebęs jo ir klausia, ką jis čia darąs. Tasai paaiškina. Tuomet malūnininkas, didžiai nustebęs, papasakoja, kad jis pats kelissyk iš eilės sapnavęs, jog Krokuvoje vieno žmogaus kieme užkastas lobis ir pasako to žmogaus vardą. Pasirodo, tai ir yra lobio ieškotojo vardas. Tasai iškart grįžta namo, išrausia visą kiemą ir suranda lobį³³.

       Abudu šie pasakojimai liudija, kad žmogus randa lobį išgirdęs kito žmogaus sapną, kurį supranta geriau nei savąjį. Japonų folklore yra įdomi šio motyvo atmaina: veikėjas nusiperka arba pagrobia reikšmingą sapną. Vienoje tokių pasakų žmogus mato, kaip iš jo užmigusio bendrakeleivio šnervių išlenda ir kiek vėliau vėl atgal sulenda sparva. Miegotojas papasakoja savo sapną: Sado saloje, turtuolio sode, po baltažiede kamelija, nutupia sparva. Sparva jam liepia: „Kask.“ Tasai ima kasti ir randa puodą, pilną aukso monetų. Tuomet pasakos herojus prašo draugo parduoti jam savo sapną. Tasai sutinka. Pirkėjas vyksta į Sado salą, pasisamdo pas turtuolį, išsikasa lobį, gulintį po baltažiede kamelija, pasiprašo atleidžiamas, o vėliau ilgai ir laimingai gyvena savo kaime³⁴.

       Kita hasidų pasaka, kurios daugybė variantų egzistuoja įvairių tautų folklore, rodo, kaip trumputis sapnas gali apimti kelis žmogaus gyvenimo epizodus:

Į viršų

       Sapne atskleistas likimas

       Kartą gyveno labai svetingas žmogus ir jis nuolat kalbėjo: „O garbusis mano svety, argi aš ne svetingiausias iš visų svetingųjų?“ Beštas nusiuntė pas jį vieną savo mokinių, Zeevą Kicą. Kai anas kaip visad svečio paklausė, ar jis ne svetingiausias iš visų svetingųjų, rabinas Zeevas atsakė: „Pažiūrėsim.“ Šeimininkui užmigus, rabinas Zeevas pirštu jam paspaudė kaktą, ir tasai pradėjo sapnuoti: pas jį apsistoja didelis turtuolis, išgeria vyno ir krinta negyvas. Svetingiausias iš visų svetingųjų pabėga ir tampa vandennešiu. Kibirai sunkūs, jis paslysta, suklumpa ir susilaužo koją. Sulaužytą koją taip skauda, kad jis net nubunda. Papasakoja savo sapną rabinui Zeevui, o šis taria: „Tau duota suprasti, koks likimas tavęs laukia, jei ir toliau penėsi Šėtoną savo puikybe, mat ji spiria tave kaulyti pagyrų tavajam vaišingumui.“ Tatai išgirdęs, žmogus pažadėjo grįžti į doros ir susitaikymo kelią.

       Šiuo požiūriu įstabiausias yra infanto dono Juano Manuelio (1284–1348), karaliaus Alfonso Išmintingojo sūnėno, pasakojimas. Manoma, jis yra arabiškos kilmės. Kelias minutes trukęs regėjimas aprėpia visą žmogaus likimą ir karjerą:

Į viršų

       Netikras burtininkas

       Kartą gyveno Santjage dekanas, panūdęs išmokti magijos meno. Sužinojęs, kad niekas jo geriau neišmano už doną Iljaną iš Toledo, išsiruošė tenai.
       Atvykęs tą pačią dieną pasuko į dono Iljano namus, rado jį nuošaliame kambaryje skaitantį. Tas jį maloniai sutiko ir pasiūlė pirma užkąsti, o paskui išdėstyti savo apsilankymo priežastį. Tuomet nuvedė svečią į labai vėsų kambarį ir pasakė, jog džiaugiasi jį matydamas. Po vaišių dekanas paaiškino, ko atvykęs, ir paprašė jį išmokyti magijos mokslų. Donas Iljanas atsikalbinėjo: jis spėjąs, kad svečias esąs dekanas, žmogus, turįs aukštą padėtį ir puikią ateitį, todėl bijąs, kad vėliau jį, doną Iljaną, užmiršiąs. Dekanas iškilmingai prisiekė niekados nepamiršiąs dono Iljano malonės ir visados jausiąsis jam skolingas. Jie sutarė dėl atlygio. Tuomet donas Iljanas paaiškino, kad magijos mokomasi tik nuošalumoje ir, paėmęs dekaną už rankos, nusivedė į gretimą kambarį. Jo grindyse matėsi didžiulis geležinis žiedas. Prieš tai donas Iljanas buvo liepęs tarnaitei iškepti vakarienei kurapkų, bet nekepti tol, kol jis pasakys. Paskui abudu paėmė už žiedo, pakėlė dangtį ir ėmė lipti glotniai tašytais akmeniniais laiptais; jie nusileido taip žemai, jog dekanui pasirodė, kad Tacho upės dugnas jiems atsidūrė virš galvos. Laiptų papėdėje buvo celė, biblioteka ir kabinetas, pilnas magiškų instrumentų. Jie apžiūrinėjo knygas, kai pasirodė du vyrai su laišku dekanui. Laiškas buvo nuo vyskupo, jo dėdės; jis rašė sunkiai sergąs ir prašė dekaną paskubėti, jei šis norįs jį užtikti dar gyvą. Dekanas tiesiog suglumo nuo tokios naujienos – viena vertus, dėdė rimtai sirgo, kita vertus, jis nenorėjo nutraukti mokslų. Jis nutarė parašyti laišką su atsiprašymu ir išsiuntė vyskupui. Po trijų dienų atvyko žmonės gedulo drabužiais ir naujais laiškais dekanui; juose buvo rašoma, kad vyskupas mirė, vyksta įpėdinio rinkimai ir tikimasi, jog Dievo malone bus išrinktas jis. Taip buvo rašoma, kad nevargintų savęs kelione, nes būtų kur kas geriau, kad jį išrinktų jam nesant.
       Dar po dešimties dienų atvyko du prabangiai apsitaisę bajorai, puolė jam po kojų, pabučiavo ranką ir pasveikino jį kaip vyskupą. Tai išvydęs, donas Iljanas džiugiai kreipėsi į naująjį prelatą sakydamas, jog dėkoja Viešpačiui už tokias geras naujienas. Tada paprašė atsilaisvinusios dekano vietos vienam savo sūnui. Vyskupas davė jam suprasti, kad buvo numatęs tą vietą savo broliui, bet yra pasiruošęs suteikti jam tą malonę ir kad jie vyksią kartu į Santjagą.
       Jie trise nukako į Santjagą, ten jie buvo iškilmingai pagerbti. Po pusmečio pas vyskupą atvyko popiežiaus pasiuntiniai, siūlydami jam tapti Tulūzos arkivyskupu ir palikdami teisę pačiam skirti savo įpėdinį. Tai sužinojęs, donas Iljanas priminė jam seną pažadą ir paprašė perleisti vyskupo mantiją jo sūnui. Arkivyskupas davė jam suprasti, kad šią vietą numatęs savo dėdei, tėvo broliui, bet pasiruošęs suteikti jam malonę ir kad jie vyksią kartu į Tulūzą. Donui Iljanui teko sutikti.
       Jie trise nukako į Tulūzą, ten jie buvo iškilmingai pagerbti didelėmis ceremonijomis ir pamaldomis. Prabėgo dveji metai, pas arkivyskupą atvyko popiežiaus pasiuntiniai, siūlydami kardinolo kepurę ir palikdami teisę pačiam skirti savo įpėdinį. Tatai girdėdamas, donas Iljanas priminė jam seną pažadą ir paprašė perleisti arkivyskupo vietą jo sūnui. Kardinolas paaiškino, kad tą vietą numatęs savo dėdei, motinos broliui, tačiau nusprendęs suteikti jam malonę ir jie galėsią kartu vykti į Romą. Donui Iljanui teko sutikti.
       Jie trise nukako į Romą, ten buvo iškilmingai pagerbti pamaldomis ir procesijomis. Po ketverių metų popiežius mirė, ir mūsų kardinolą vienbalsiai išrinko popiežiumi. Tai sužinojęs, donas Iljanas pabučiavo jo Šventenybės kojas, priminė seną pažadą ir paprašė skirti kardinolo vietą jo sūnui. Popiežius pagrasino jį įmesiąs į kalėjimą, mat gerai žinąs, kad jis esąs burtininkas, Tolede mokęs magijos meno. Nelaimingasis donas Iljanas pasakė, kad grįžta į Ispaniją ir paprašė duoti truputį maisto kelionei. Popiežius atsisakė. Tuomet donas Iljanas (jo veidas keistai atjaunėjo) tarė balsu, nepažįstančiu baimės: „Vadinasi, kurapkas, užsakytas šiam vakarui, teks valgyti man vienam.“
       Pasirodė tarnaitė, ir donas Iljanas liepė jai kepti kurapkas. Sulig tais žodžiais popiežius vėl atsidūrė požeminėje celėje kaip Santjago dekanas ir taip susigėdo dėl savo nedėkingumo, jog be paliovos meldė jam dovanoti. Donas Iljanas atsakė, jog šio išbandymo pakanka, nedavė kurapkų ir palydėjo jį ligi gatvės, kur palinkėjo gero kelio ir labai mandagiai su juo atsisveikino³⁵.

       Būna, kad sapne žmogus sapnuoja, jog pabunda iš sapno, nors tikrovėje tas pats sapnas tęsiasi. Toks netikėtumas miegančiajam tik sustiprina apgaulingo tikrumo, kad jis pabudęs, jausmą. Dažniausiai jis patiria būseną, kai mąstymas ir iliuzija susiraizgo į neišpainiojamą mazgą. Tokį istorinį pavyzdį pateikia šacho Tahmaspo I (1514–1576) „Užrašai“; 961 hidžros metų safaro mėnesio 19 dieną (t. y. 1554 m. sausio 23 d.) jis susapnavo, kad mato danguje parašytą eilutę iš Korano, II 131: „Alachas išvaduos tave nuo jų: Alachas girdi, Alachas žino.“ Paskui jam prisisapnavo, kad jis pabudo. Atsidūrė vasaros stovykloje prie Chojaus, kur, baimindamasis artėjančio uragano, ėmėsi atsargumo priemonių savo šeimai apsaugoti, jei vėjas nuplėštų palapines. Tačiau paskutinę akimirką vėjas pasikeitė ir jo sukeltose dulkėse pasimatė bandos antilopių ir avinų. Tuomet, vėl sapne, jis pamatė, kaip jo sesuo dėlioja pagalves, o ant jų gulasi aukštos moterys be papuošalų ir puošnių apdarų, neišpasakytai dailios gruzinės, tarp jų vizirio sesuo, kurios jis nepažino, mat jos veidas buvo pasikeitęs. Tada jis trumpam nubudo (ar susapnavo, kad nubudo), tebegiedodamas Korano eilutę, regėtą danguje. Tada vėl užmigo (ar susapnavo, kad užmigo), grįždamas į ankstesnį sapną ir giedodamas tą pačią eilutę. Staiga jis suprato, kad eilutė reiškia, jog „priešai bus nugalėti“.
       Indijoje, askezės ir proto koncentracijos šalyje, sapnui priskiriamos dar kitos galios. Įgudęs medituoti atsiskyrėlis suteikia sapnams materialų egzistavimą, jei sugeba palaikyti juos pakankamai intensyviai. Tuomet sapnas yra skaidrus, sąmoningas ir kūrybinis; tam būtinos atkaklios pastangos, kurias vainikuoja sėkmė, jei tikslo siekiama ganėtinai ilgai ir tvirtai. Poetas Tulsidas³⁶ sukūrė epą apie Hanumaną³⁷ ir jo beždžionių kariauną. Slinko metai. Vienas despotas uždarė Tulsidą į akmeninį bokštą. Poetas puolė svajoti, medituoti, vėl svajoti, griebdamasis visų būdų, kuriais sutelktas ar išlavintas protas sukuria savyje tuštumą. Tuomet iš jo svajos pasirodė Hanumanas su savo beždžionių kariauna, įsiveržė į despoto karalystę, užėmė bokštą ir išvadavo poetą.
       Visi arba beveik visi šie motyvai pasitaiko gausioje kinų literatūroje, matyt, nuosekliai ištyrusioje sapnų keliamas problemas. Motyvuotai parenkant pasakojimus, tikriausiai galima sudaryti kažką panašaus į sapnų kazuistiką. Kai kurie jų gvildena paprastas problemas, tobulina ir mezga neregėtą pynę, užburiančią savo neįprasta ir tironiška logika – pavyzdžiui, pasakojimas apie žmogų, kuris sapne įžengia į tikrą, ant sienos nutapytą paveikslą, arba pasakojimas, kurio veikėjas iš tiesų išgyvena epizodą, besisapnuojantį kitam, ir kurį nutraukia ryžtingu veiksmu, įvykstančiu miegančiojo sapne ir juo užbaigia sapną, arba teisinė painiava, kylanti radus negyvą stirną, kurią neva kažkoks valstietis užmušė sapne, arba galiausiai pasikartojantis Baojujo sapnas, pateiktas Cao Xueqino (1720?–1763) romane „Sapnas raudonajame paviljone“.

Į viršų

       Pasikartojantis (begalinis) Baojujo sapnas

       Baojujis susapnavo, kad atsidūrė sode – jis buvo visiškai toks pat, kaip jo paties. „Nejau išties gali būti, – tarė jis sau, – kad būtų sodas, visiškai toks pat kaip mano?“ Prie jo prisiartino kelios tarnaitės. Baojujis suglumo: „Kas gali laikyti tarnaites, tokias panašias į Sidžen, Pinjer ir kitas mano namų tarnaites?“ Viena tarnaičių sušuko: „Antai ir Baojujis. Kaip jis čia pateko?“ Baojujis pamanė esąs atpažintas. Žengė į priekį ir tarė tarnaitėms: „Vaikštinėjau sau ir netyčiom patekau čia. Pasivaikščiokim dar mažumėlę.“ Tarnaitės sprogo juokais: „Na ir suklydom! Supainiojom tave su Baojuju, mūsų šeimininku, tik tu ne toks patrauklus.“ Tai buvo kito Baojujo tarnaitės. „Sesutės, – pasakė jis, – taigi aš ir esu Baojujis. O kas jūsų šeimininkas?“ – „Ogi Baojujis, – atsakė jos. – Tėvai jam davė tą vardą, sudarytą iš dviejų hieroglifų: „Bao“ (brangus) ir „Ju“ (nefritas), kad jo gyvenimas būtų ilgas ir laimingas. O kas tu toks, pasisavinęs tą vardą?“ Ir besijuokdamos nuėjo.
       Baojujis apstulbo: „Niekas nėra dar taip blogai su manim pasielgęs. Kodėl tos merginos manęs taip neapkenčia? Nejau išties yra kitas Baojujis? Reik įsitikinti.“ Tokių minčių slegiamas, jis atsidūrė rūmuose. Jie pasirodė jam keistai pažįstami. Užlipo laiptais ir įėjo į kambarį. Lovoje gulėjo kažkoks jaunuolis. Šalimais kikeno jam patarnaujančios merginos. Jaunuolis dūsavo. Viena tarnaičių paklausė: „Apie ką galvoji, Baojuji? Ko toks nelaimingas?“ – „Sapnavau labai keistą sapną, kad esu sode, ir nė viena jūsų manęs nepažįsta. Jūs mane palikote vieną. Nusekiau jums iš paskos iki namų ir ten pamačiau kitą Baojujį, miegantį mano lovoje.“
       Išgirdęs šį pokalbį, Baojujis neišlaikė ir sušuko: „Aš ieškojau Baojujo, taigi čia tu!“ Jaunuolis atsikėlė, apkabino jį ir sušuko: „Tai nebuvo sapnas, tu ir esi Baojujis.“ Iš sodo atsklido balsas: „Baojuji.“ Abudu sudrebėjo. Tuomet sapnuotasis Baojujis pranyko, o kitas jam tarė: „Sugrįžk greičiau, Baojuji.“ Baojujis nubudo. Jo tarnaitė Sidžen jo paklausė: „Apie ką galvoji, Baojuji? Ko toks nelaimingas?“ – „Sapnavau labai keistą sapną, kad esu sode ir nė viena jūsų manęs nepažįsta...“

Hong Lou Meng³⁸      

       Esu parengęs pirmąjį panašių kinų sakmių rinkinį³⁹. Jose vyksta tikros varžytuvės su sapnų galiomis, priešingai nei tai ilgą laiką darė Europos rašytojai. Vieni jų tomis galiomis pasinaudojo kaip patogiu dėstymo būdu, tarkim, Platonas su Ero iš Pamfilijos⁴⁰ arba Ciceronas su Scipiono sapnu⁴¹. Tai tiesiog užmaskuotos metafizinės hipotezės. Kiti autoriai dideliems nusidėjėliams priskiria pamokančius sapnus, verčiančius juos atgailauti už savo kaltes arba perspėjančius juos apie Anapilio bausmes (reikia pripažinti, kad ir budizmas naudojasi panašia priemone). Romantizmas mėgino paversti sapną literatūriniu metodu, suteikiančiu lyrizmui platų polėkį – ryškiausiu pavyzdžiu būtų, ko gero, Jeanas-Paulis, kurio romanuose apstu perdėm retorinių sapnų. Priešingai, kai kurie vėlesni autoriai tiesiog pasitenkino savo sapnų užrašymu, pateikdami juos kaip poetinę žaliavą, pirma užvaldžiusią miegantį autorių, o dabar turinčią sužavėti būdraujančius skaitytojus.
       Dažniausiai sapnas tėra kerai, išsisklaidantys nubudus, kuriems neretai priskiriama sudėtinga alegorinė prasmė. Nėra nieko panašaus į subtilias intelektualias rytiečių sampynas. „Tai tebuvo sapnas“, – pabudęs sušunka žmogus, kartais nusivildamas, kartais lengviau atsidusdamas, nelygu, ar sapnų vaizdiniai jį džiugino, ar slėgė. Šiaip ar taip – tai tik iliuzija, maloni ar slogi, ir pakanka atmerkti vokus, kad ji pražūtų. Descartes'as kėlė klausimą, kas atsitinka miegančiajam, kuris sapnuoja padrikus, bet nenutrūkstamus sapnus, ir sapnuose persikelia į skirtingas ar nematytas vietas, todėl kassyk pabunda naujoje aplinkoje, neturinčioje ryšio su ankstesne ar būsima aplinka. Jam sapnas įgautų tikrovės tolydumą, o tikrovė – sapnų neįtikimumą, nepastovumą, lakų ir kaleidoskopinį dūlumą.
       Pasak legendos, tą teorinę filosofo prielaidą prieš kelis amžius įgyvendino pirmasis izmailitų imamas Hasanas ibn Sabachas Alamuto pilies soduose, kad fanatizuotų asasinus⁴². Hasanas kviesdavo jaunus ir karštakošius adeptus į neįveikiamą tvirtovę, stūksančią ant plikų uolų – erelio gūžtą dykumos širdyje. Atrodė, kad ten negali prigyti joks augalas. Tačiau tekėjo slaptas šaltinis, paverčiantis paslėptą daubą pasakišku sodu, kur tarpo ir vešėjo gėlės ir vaismedžiai. Į svečių valgius Hasanas įmaišydavo indiškos kanapės. Kai jie apsvaigdavo nuo žolės, imamas liepdavo juos pernešti į pasakišką sodą. Ten jie prabusdavo kerinčioje aplinkoje, žavios gražuolės, išsikvėpinusios ir apsigaubusios permatomais apdarais, siūlė jaunuoliams skinti gėles ir vaisius. Vaišino juos gaiviais gėrimais ir siūlė ragauti meilės malonumų. Vėliau, apsunkusius nuo maisto ir miego, juos grąžindavo į tvankias ir dulkinas celes. Prabudę jie žvelgdavo pro šaudymo angas: priešais, kiek akis užmato, plytėjo to atšiauraus krašto smėlynai ir akmenys. Imamo žmonės jiems sakydavo, kad jie sapnavę ir sapne anksčiau laiko paragavę Rojaus malonumų, o Rojun pakliūsią, jei žūsią vykdydami Pranašo paliepimus. Juos dar kelissyk (tiek, kiek reikėjo) pernešdavo miegančius į nuostabų sodą, apie kurio buvimą jie nenutuokė. Pabudę jie vis labiau įtikėdavo, kad sapnavo.
       Šią negirdėtą klastą užfiksavo Marko Polo ir vienas XIV a. rankraštis, saugomas Vienos bibliotekoje⁴³. Toji gudrybė atvirai prieštarauja paplitusiai nuomonei apie sapnus, kad žmogus akimirksniu sapną palaiko realybe, tačiau niekad ilgam laikui tikrovės nelaiko sapnu. Dėl šito padavimas buvo iškraipytas, o tariamas haliucinacijas priskyrė hašišo poveikiui: blaiviai mąstantis Kalnų Senis neva nenorėjo jomis pasikliauti ir dėl visa ko pagrindė jas tikromis gėlėmis, vaisiais ir visai kūniškomis merginomis.
       Egzistuoja ir krikščioniška tos Rytų fantasmagorijos versija – Pedro Calderono de la Barca'os (1600–1681) „Gyvenimas – tai sapnas“. Siužetą mena visi: tėvas, Lenkijos karalius, nuo pat mažumės uždarė Sigizmundą į nuošalų bokštą. Karalius liepia tarnams duoti sūnui migdomųjų žolelių. Paskui miegantį nuneša į rūmus; ten jis nubunda prabangioje aplinkoje, o tėvo, norėjusio jį išbandyti, nurodymu visi elgiasi su juo kaip su karaliumi. Iš pradžių Sigizmundas klausia savęs, ar tik jis nesapnuojąs, bet vėliau, įsidrąsinęs, greit atsiskleidžia kaip šiurkštus, ūmus, žiaurus tironas. Išmėginimas yra iškalbingas. Tuomet, vėl narkotiko paveiktas, jaunuolis tą pačią dieną patenka atgal į belangę, perrengtas savo skarmalais. Sargybiniui nė kiek nesunku jį įtikinti, kad visa nuostabi intermedija jam tik sapnavosi. Liaudies sukilimas jį išlaisvina ir vėl suteikia jam aukščiausiąją valdžią. Bet šįkart jis mano, kad sapnuoja antrąsyk ir kad tas puošnus reginys netrukus išblės, o jis vėl sės į požeminį kalėjimą. To neatsitinka, tačiau nuo šiol jis žino, kad visas gyvenimas yra sapnas, o patys sapnai – irgi sapnas. Išvada daugiau metafizinė nei religinė. Nežinau, ar šią lenkų suktybę, kurią inscenizavo ispanų dramaturgas, įkvėpė persų apgaulė, kurią aprašė venecijietis keliautojas iš Venecijos. Jeigu jokios įtakos nėra, tai sutapimas dar nuostabesnis.

Į viršų

       IV

       Antroje XIX a. pusėje pasipylė daugybė sapnų tyrinėjimų. Gal neatsitiktinai įdomiausi iš jų yra dviejų mokslininkų, beveik amžininkų, dėsčiusių tame pačiame Prancūzijos koledže (Collčge de France)⁴⁴. Pirmasis, istorikas ir archeologas Alfredas Maury (1817–1892), 1861 m. išleido knygą „Miegas ir sapnai“. Antrasis, garsus sinologas markizas d'Hervey de Saint-Denis (1823–1892), 1867 m. išspausdino dar ambicingesnį ir reikšmingesnį kūrinį, kurio pagrindinį paskirtį tiksliai nusako pavadinimas – „Sapnai ir jų valdymo būdai“. Taigi dvigubas klasikinės senovės ir Kinijos poveikis (bent jau taip galime spėti) davė pradžią nuosekliems sapnų tyrimams. Mokslininkai matuoja jų galią, patys juos patiria arba aukština jų kerus, mėgina įžvelgti jų pinkles.
       Literatūroje sapnas apsireiškia tik kaip didaktinis pasakojimas, retorinė priemonė ar gryna išmonė, visiškai nepavaldi logikos ir realybės dėsniams. Jis tampa varomąja intrigos jėga, ją supainiodamas ar išnarpliodamas. Jis transformuoja veikėjo psichiką, sujaukia jo minčių eigą, pakeičia elgesį. Protarpiais jis pateikiamas kaip išskirtinio likimo pranašas, juo apsireiškia nenumaldoma likimo ranka. Charles'io Nodiero „Smara“, mano galva, gana kvailos mokslingos pratybos dėl kvailo jausmingumo ir akademizmo, kai mėginama sukurti košmaro įspūdį, tačiau išeina beveik groteskinis absurdas. Gérard'o de Nervalio „Aurelija“ – įkyrių minčių ir nerimo, sudrumsčiusių jo protą, išpažinimas yra kai kas daugiau nei literatūrinis žaidimas; tai greičiau sukrečiantis dokumentas, nei apskaičiuota kompozicija, nors jai nėra svetimas ir sąmoningas menas. Iš tiesų šioje srityje sapno vingiai, spąstai ir pasalos yra tokie pavojingi, kad beprotybė gali įgauti griežtą mokslinę struktūrą, o meistriškumas – paslėpti ketinimus po paslaugia paniško kliedesio kauke. Kad ir kaip būtų, tos nevienodo lygio apysakos suteikė sapnui naujos prasmės, tarytum literatūrinį kilmingumo patentą. Ir nuo tada sapnui atsiveria nepaprasta karjera.
       Iš esmės vėl išnyra senoji sapno problematika, tačiau ji jau nebėra schema, suteikianti jos aporijoms aksiomų ar matematinių paradoksų formą. Nuo šiol ji yra psichologijos rūšis, noriai aprašanti žmogaus sielą kaip jautrią pranašavimams, imlią sutapimams ir dviprasmiškiems atsitiktinumo pasikartojimams, neatsparią neregimo pasaulio išpuoliams, atidžiai gaudančią žinias ir perspėjimus iš Anapilio, kurių privilegijuoti pasiuntiniai yra sapnai.
       Nesunku įsitikinti, kad nauji pasakojimai apie sapnus kartais padailina tūkstantmetes tradicijas. Jie parodo amžinus žmogaus rūpesčius. Žąslai, kuriuos šalia rado pabudęs Belerofontas, yra toks pat užstatas kaip ir eilėraštis, Tangų dinastijos laikų pasakos veikėjo rastas rankovėje, arba užkeiktas smaragdas Leslie'o Charteris'o⁴⁵ kūrinių ciklo epizode, arba kapų rūsio raktas Villierso de L'Isle-Adamo⁴⁶ apsakyme „Vera“.
       Netikėtas Louiso Goldingo⁴⁷ „Mėlynųjų marškinių“ tragizmas, įkyrūs perspėjimai Ksavero Šandoro Gjalskio⁴⁸ „Daktaro Miziko sapne“ ir W. Somerseto Maughamo „Lorde Mauntdrago“ tęsia ir romantizuoja seną įsitikinimą, galbūt kartais išgyventą patirtį, – dažniausiai paaiškinamą paramnezija (déjà vu), – kad sapnai turi galios leisti iš anksto ir bauginamai ryškiai patirti būsimus įvykius. Tokios novelės, galima sakyti, perima estafetę iš mokyto jaunuolio Liu Godzino vienuolyne ir iš praėjusio amžiaus Midltauno taikos teisėjo J. O. Austino rankų. Tie du pasakojimai, kurie yra ne kas kita kaip dokumentai, išsiskiria sausu faktų dėstymu. Tačiau siužeto spyruoklė yra akivaizdi. Dramatiškiems efektams išgauti trūko tik rašytojo meno ir išmonės.
       Rudyardo Kiplingo „Sapnų mieste“⁴⁹ du simetriniai sapnai, kuriuos sapnuoja jauna anglė ir Indijos armijos karininkas, prieš susitikdami, susipažindami ir susituokdami, atkuria šiuolaikinę valdovo Vikramaditjos ir karalienės Malajavatės paralelinių sapnų versiją.
       Tulsidas, mintimis materializavęs jį išvadavusią beždžionių kariauną, yra Jorge'o Luiso Borgeso novelės „Griuvėsių rate“ atsiskyrėlio prototipas; pastarasis savo sapno galia sukuria žmogų, kuris nesiskiria nuo gyvųjų ir kuriam nebaisūs nei vanduo, nei ugnis. Paniręs į kontempliaciją, jis staiga pastebi, kad jo buveinė dega, o jį patį apsupo liepsnos, tačiau jo nedegina. Tuomet asketas suvokia, kad ir jis pats yra išgalvota būtybė, kurią sapnuoja kažkas kitas. To paties motyvo patetinis variantas įkvėpė Giovanni'į Papini'į parašyti novelę „Paskutinė ligoto bajoro vizitacija“, o jos veikėjas savo trapią būseną apibūdina tokiais žodžiais:

       Aš egzistuoju, nes yra kažkas, kuris mane sapnuoja ir mato, kaip gyvenu ir judu, – ir kuris dabar sapnuoja, kaip kalbuosi su jumis. Kai jis ėmė mane sapnuoti, prasidėjo mano gyvenimas; kai jis prabus, aš liausiuosi egzistuoti. Aš jo vaizduotės žaidimas, jo dvasios kūrinys, jo ilgų nakties fantazijų svečias. To žmogaus sapnas toks nuoseklus ir ilgas, kad aš tapau regimas ir būdraujantiems.

       Net neišsprendžiama Zhouangzi problema, kai jis nežino, ar jis filosofas, sapnavęs, kad jis drugelis, ar drugelis, susapnavęs, kad jis filosofas, turi savo atitikmenį Vakaruose – tai Théophilio Gautier novelė „Negyvėlės meilė“. Tik visai nepateisina vilčių pabaiga, virsdama banalia istorija apie vampyrą, juolab, kad pradžia leido tikėtis daugiau, kai novelės pradžioje Romualdas pareiškia: „Man rodės, kad aš esu tai šventikas, kasnakt sapnuojantis, kad yra kilmingasis, tai kilmingasis, sapnuojantis, kad yra šventikas. Jau neskyriau sapno nuo tikrovės, nesupratau, kur tikrovės pradžia, o kur iliuzijos pabaiga.“
       Tiesa, toje neišsprendžiamoje dilemoje nuolat kalbama apie tą patį žmogų, pakaitomis gyvenantį tai vienur, tai kitur, tai pamaldų, tai palaidą. Ypač originaliai žmogaus ir vabzdžio kontrastas vaizduojamas Henry'io Kuttnerio⁵⁰ ir Catherine L. Moore fantastiniame apsakyme, kuriame žmogus ir vabzdys, būdami dviejų toli viena nuo kitos esančių planetų klinikose, sapnuose regi vienas kito gyvenimą ir gyvena tais susipynusiais ir vienas kitą papildančiais sapnais. T. Gautier novelėje sutrikęs herojus gyvena tai vieną, tai kitą gyvenimą; ir nežino, kuris jų sapnas, o kuris – tikrovė. H. Kuttnerio ir C. Moore apsakyme vabzdys sapne gyvena žmogaus gyvenimą, o žmogus vabzdžio – su facetinėmis akimis, šešiomis kojomis ir nariuotu pilveliu. Čia jau nebe viena sąmonė, neskirianti iliuzijos nuo tikrovės, tačiau dviejų gyvų skirtingų rūšių būtybių sąmonės, gyvenančios sapne viena kitos dieninį gyvenimą ir susipinančios į nuolatinių, be galo pasikartojančių perstatų grandinę.

Į viršų

       V

       Visų variacijų ir nuolatinių temų ratas, aišku, vis dar neužbaigtas. Vis dėlto man atrodo, kad pateikti pavyzdžiai užtektinai įrodo sapno galią sužavėti ar sujaukti žmogaus protą. Galbūt pabaigai vertėtų pridurti kelis žodžius apie galimą kilmę tų galių, atkakliai priskiriamų viso labo padrikai vaizdinių sekai?
       Sapnų paslaptis kyla iš to, kad ši fantasmagorija, nepavaldi miegančiajam, vis tiek kyla jo vaizduotėje. Kadangi ji vyksta be jo sutikimo, jam yra sunku už ją atsakyti. Kita vertus, jis įsitikinęs, kad ji yra skirta jam. Ir tuomet jis mano, kad šis retai kada aiškus pranešimas slepia kažkokią prasmę; kita vertus, ši prasmė jo taip nejaudintų, jei nebūtų tokia slėpininga. Miegančiajam malonu manyti, kad sapną siunčia kažkokia išorinė galia – aukštesnė, nepasiekiama, nesvarbu, palanki ar pražūtinga, – o ne kad sapnas kyla iš jo. Kartu jis neabejoja pripažindamas save išrinktuoju, turinčiu vykdyti kažkokią iškilmingą ir slaptą misiją. Sapną jis išgyvena tarytum paslaptingą diktantą. Tas, kuris diktuoja, gal nežinodamas, nei kad diktuoja, nei ką diktuoja, ir tas, kas pasyviai ir nesąmoningai nuolankiai užrašinėja gaunamus valdingus žodžius, kas stebėdamasis skaito jam nepažįstamą tekstą, kurį jis, regis, prisimena – visa tai vienas asmuo, tas pats sapnuotojas. Sapnuodamas jis kaip veikėjas ar liudytojas veikia arba stebi kito paliepimu. Jo vietą užima kaip brolis į jį panašus atvaizdas, įgaliotinis be instrukcijų, tačiau vis tiek už jį atsakingas – lyg rašytojas, liekantis atsakingas už savo paleistus į gyvenimą personažus, kurių žodžiai ir darbai, nuoširdžiai sakant, negali būti jam inkriminuoti.
       Taigi, viena vertus, sapnų apžavai priklauso nuo jiems giminingų įkyrių minčių užvaldymo, asmenybės susidvejinimo, žinių iš Anapilio laukimo, nenuginčijamo apreiškimo vilties. Kita vertus, jie artimi literatūrinei kūrybai, nors pastarajai pirmiausia būtinos tokios savybės kaip proto budrumas ir atidumas, bet tai tiesiog nedera su sapno vangumu ir pasyvumu.
       Sapnas yra tarsi bendra jį reginčio miegotojo ir jį menančio pabudusiojo teritorija. Pagal analogiją romanas yra tarpininkas tarp jį sukūrusio rašytojo ir skaitytojo, kuris skaitydamas trumpam ir tarsi papildomam laikui įžengia į menamą pasaulį, be abejo, netikrą ir nepastovų, tačiau kuris mielai sutinka jam atsiduoti ir mėgautis literatūros galimybe kurti tvaresnius už sapnų pasaulius.
       Žengsiu dar vieną žingsnį. Jei nebūtų regėjimų, nebūtų vaizdinių, nebūtų sapno – argi įsivaizduojama, kad galėtų atsirasti ar egzistuoti individas, t. y. asmuo, kuris yra kažkuo, o ne viskuo?
       Ši išvada tokia aiški, kad net griežčiausi visų laikų ir tradicijų teologai, drįsę iki galo kopti svaiginančiu metafiziniu šlaitu ir buvę kone matematiškai griežti ir šalti, bemaž vienu balsu pritaria prielaidai, kad Dievo ir pasaulio santykius būtų galima lyginti tik su santykiais, kuriuos visagalė Dvasia, neturinti poreikio ką nors galėti ir, maža to, nesiteikianti norėti, išsiblaškiusi, šelmiška ar iš pertekliaus dosni, pati to nesuvokdama palaiko su nepažinia visata, kurią ji audžia kaip nereikalingą ir abejingą skraistę.

       Versta iš:
       Caillois R. OBLIQUES PRÉCÉDE DE IMAGES, IMAGES.
       Paris: Éditions Gallimard, 1987

 
       ¹ Zhuangzi (369?–268 m. pr. m. e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymą. Jam priskiriamas traktatas „Zhuangzi“ yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosizmo filosofijos tekstų. Šiam traktatui būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ² Śankara (Adi Śankaracharya, t. y. pirmasis mokytojas Śankara; apie 788–820) – indų filosofas ir poetas, advaita vedanta mokyklos atstovas, religinis reformatorius. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ³ Adolfas Leo Oppenheimas (1904–1974) – austrų astrologas. Pagrindiniai veikalai: „Sapnų aiškinimas Senovės Artimuosiuose Rytuose“ („The Interpretation of Dreams in the Ancient Near East“, 1956), „Senovės Mesopotamija: Mirusios civilizacijos paveikslas“ („Ancient Mesopotamia: Portrait of a Dead Civilization“, 1964). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴ Artemidoras iš Daldės (gyv. II m. e. a.) – graikų būrėjas, antikoje ir vėlesniais amžiais populiaraus veikalo „Sapnų aiškinimas“ (gr. „Oneirokritika“) autorius. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁵ Konkordancija (viduramžių lotynų concordantia nuo concordare – sutikti, derinti) – abėcėliškai sutvarkytos vienos ar kelių knygų, žodžių bei posakių arba tų pačių dalykų sąrašas su jų vietų nurodymu. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁶ Čia tekste pavartoti sanskritiški „Butea frondosa“, „Eryphrina fulgens“ ir „Bauhinya variegata“ pavadinimai. (Atgal>>>)
       ⁷ Sources orientales, II. Les songes et leur interprétation. – Paris, 1959. – P. 223–224. (Vertė Anne-Marie Esnou.) (Atgal>>>)
       ⁸ Berakhot, 55 B. Žr.: L e v i t e  G .  ir C a s a r i l  G .  Les songes et leurs interprétations dans les textes post-bibliques. – Évidences, No 82. – 1960. – Kovas. – P. 18–28. (Atgal>>>)
       ⁹ Midrach, Genesis Rabba LXXXIX, 8. Levite ir Casaril, art. cit. – P. 20. (Atgal>>>)
       ¹⁰ R o t h   H .  L .  The Natives of Sarawak and British North Borneo. – London, 1896. – P. 232. (Atgal>>>)
       ¹¹ XVII–XVIII amžiais Prancūzijai priklausiusios valdos Kanadoje. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ¹² Relations des Jésuites dans la Nouvelle-France, LIV (1669–1670). – P. 66. Cituojama iš: L é v y - B r u h l  L .  La Mentalité primitive. – Paris, 1933. – P. 104; Daugumą pateikiamų pavyzdžių aš paėmiau iš šios knygos bei kitų to paties autoriaus rinkinių: La Mythologie primitive. – Paris, 1935; L'Expérience mystique et les symboles chez les primitifs. – Paris, 1938. (Atgal>>>)
       ¹³ C a l l a w a y  H .  The Religious System of the Amazulu. – Natal, 1868. – P. 164. (Atgal>>>)
       ¹⁴ Relations des Jésuites. – Ten pat. – P. 96. Plg. su LI, 1666–1668, p. 124: „Visa, kas jiems prisisapnuoja, turi įvykti.“ (Atgal>>>)
       ¹⁵ Relations des Jésuites, XXXIII (1648–1649). – P. 188–190. Plg. LIV (1669–1670), p. 100: „Jie įsitikinę, kad geriausia priemonė [negaliai] išgydyti ir gyvybei išgelbėti – daryti viską, ką jie regėjo sapne.“ (Atgal>>>)
       ¹⁶ A b b é  J .  T f i n k d j i .  Essai sur les songes et l'art de les interpréter en Mésopotamie. – Anthropos, VIII, 1913. – P. 506–507. (Atgal>>>)
       ¹⁷ Georgas Wilhelmas Stelleris arba Stölleris (1709–1746) – vokiečių gydytojas, gamtininkas ir keliautojas, drauge su Beringu tyrinėjęs Kamčiatką, Aliaskos ir Šiaurės Azijos pakraščius. Aptiko ir aprašė sirenų būrio jūrų žinduolį, vėliau pavadintą jo vardu (Stelerio karvė). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ¹⁸ S t e l l e r  G .  W .  Beschreibung von dem Lande Kamtschatka. – Frankfurt und Leipzig, 1774. – P. 279;  L é v y - B r u h l .  Mentalité primitive. – P. 116. (Atgal>>>)
       ¹⁹ Šiame kontekste inkubacija (lot. incubatio – perėjimas) – senovės tautų (graikų, romėnų ir kt.) paprotys palikti ligonius nakčiai šventovėje, kad per sapną dievai patartų, kaip atgauti sveikatą. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ²⁰ L é v y - B r u h l  L .  Mythologie primitive. – P. XXIII–XXV. Žr. E. W. Giffordo straipsnyje „Yuma Dreams and Omens“ („Journal of American Folklore“, XXXIX, 1926, p. 23–25) nuolatinis informatorius aiškina etnografui vieno gentainio, netiksliai atpasakojančio mitą, klaidą, kad šis nematė jo [mito] sapne. Apie atsakingus tiek Australijos aborigenų, tiek Kanados jumų genties politinius ir socialinius sprendimus, kildinamus iš sapnų, žr.: L é v y - B r u h l  L .  Experience mystique. – P. 111–113. Huičolių gentyje (Meksika) specialus sapnuotojas išrenka naujus tarnautojus. Brazilijoje tupa-inba genties indėnai ryžtasi karui tik susapnavę palankius sapnus ir t. t. (Atgal>>>)
       ²¹ Tas pat kitame (lot.). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ²² Šią mintį turėjau progos išsakyti savo veikale „Sapnų pagimdytas netikrumas“ („L'incertitude qui vient des rêves“, Paris, 1956). (Atgal>>>)
       ²³ Oneiromantija (gr. oneiros – sapnas ir manteia – būrimas) – būrimas iš sapnų. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ²⁴ Cituojama iš: L e o  O p p e n h e i m  A .  Le rêve et son interprétation dans le Proche-Orient ancien, trad. franç. – Paris, 1959. – P. 99. (Atgal>>>)
       ²⁵ Plutarque, de Is. et Osir., 28; Tacite, Hist., IV, 83–84; plg. Oppenheim. Ten pat. – P. 99. (Atgal>>>)
       ²⁶ Belerofontas (gr. Bellerofonthz) – vienas iš seniausių graikų herojų, Korinto valdovo Glauko sūnus, Sizifo anūkas, dievų mylimas taurus herojus. Atliko nemažai žygdarbių (atsisėdęs ant dievų padovanoto stebuklingo žirgo Pegaso nugalabijo baidyklę Chimerą, paskui nugalėjo karinguosius solimus, amazones ir likiečių karius). Vėliau Belerofontas ėmęsis didžiuotis, mėgino ant Pegaso pasikelti į Olimpą, todėl Dzeusas pasiuntė gylį įkąsti Pegasui ir šis, įnirtęs nuo skausmo, nutrenkė Belerofontą žemėn. Apšlubęs ir aklas Belerofontas iki mirties klajojo po Alajų slėnį. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ²⁷ Pindare, Olymp., XIII, 65 ir toliau. (Atgal>>>)
       ²⁸ Mong Yeou-Lou, chap. VI, in T'ang Kien Wen Tse / Vertė B. Belpaire. – Paris, 1957. – P. 262. (Atgal>>>)
       ²⁹ Mong Yeou-Lou, ten pat. (Atgal>>>)
       ³⁰ Nicolas Camille'is Flammarionas (1842–1925) – prancūzų astronomas, mokslo populiarintojas. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ³¹ F l a m m a r i o n  C .  L'Inconnu et les Problčmes psychiques. – Paris, 2^e edit., 1929. – T. II. – P. 520–521. (Atgal>>>)
       ³² Richardas Francis Burtonas (1821–1890) – anglų keliautojas, etnografas, poliglotas, rašytojas ir vertėjas. Apsimetęs musulmonu-piligrimu, pirmasis iš europiečių aplankė nemusulmonams užgintus Medinos ir Mekos miestus. Vėliau savo kelionės įspūdžius aprašė knygoje „Asmeninis pasakojimas apie piligrimystę į Mediną ir Meką“ („Personal Narrative of a Pilgrimage to El-Medinah and Mecca“, 1853). Jo „Tūkstančio ir vienos nakties“ (1885–1888) vertimas į anglų kalbą ir labai išsamūs komentarai lig šiol lieka nepralenkti. (Atgal>>>)
       ³³ Kotsker Maasyoth, 105; plg. Levite et Casaril, art. cit. – P. 27. (Atgal>>>)
       ³⁴ Pasaka išversta knygoje „Sources orientales“, II. – P. 311–312. (Atgal>>>)
       ³⁵ Libro de los Enxiemplos, ex. XI. (Atgal>>>)
       ³⁶ Tulsidas (Tulsīdās, apie 1532–1623 m.) – Indijos poetas, rašęs hindi kalba. Žymiausias kūrinys – 7 knygų poema „Ramos žygių jūra“ („Rāmacaritamānasa“, apie 1574–1575 m.). Joje, savitai atpasakodamas Valmikio „Ramajaną“, poetas vaizduoja Ramos ir jo žmonos Sitos žygius, reiškiamos bhakčio (bhakti, t. y. dvasinės meilės, atsidavimo dievybei) idėjas, kuria idealios visuomenės paveikslus, simboliškai parodomos to meto blogybės. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ³⁷ Hanumanas – induizmo mitologijoje dieviškoji beždžionė, vėjo dievo Vajaus ir beždžionės Andžanos sūnus. Moka skraidyti ore, keisti pavidalą ir dydį, turi milžinišką galią. Indų epe „Ramajanoje“ jis yra indų karaliaus Ramos ir jo žmonos Sitos draugas, atliekantis daugybę žygdarbių. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ³⁸ Sapnas raudonajame paviljone (kinų). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ³⁹ Jis įtrauktas į mano antologiją „Puissances du rêve“ (Paris, 1962, p. 31–89). (Atgal>>>)
       ⁴⁰ Šis sapnas atpasakojamas Platono filosofinio dialogo „Valstybė“ („Politeia“, apie 370–360 m. pr. Kr.) dešimtoje knygoje. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴¹ Turimas omenyje vadinamasis „Scipiono sapnas“ („Somnium Scipionis“) šeštoje Cicerono „Apie valstybę“ („De republica“) knygoje. Vieni tyrinėtojai teigia, jog „Sapno“ struktūroje atsispindi Scipiono savimonės formavimasis, laipsniškas savos lemties suvokimas ir sąmoningas gyvenimo kelio pasirinkimas, kiti šiame epizode įžvelgia misterijų modelį ir, pasak jų, Scipionas kaip mistas supažindinamas su pasaulio sąranga ir pomirtinio pasaulio bei sielos nemirtingumo paslaptimis. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴² Asasinai (iš arabų hašišiyyūn – hašišo rūkytojai) – lig šiol gyvuojanti karinga šiitų izmailitų (nizaritų) sekta, susikūrusi VIII amžiuje. Nemažą galią įgijo 1090 metais, kai Hassan-i Sabbahas (kituose šaltiniuose minimas kaip Kalnų Senis; 1034?–1124) Šiaurės Persijoje užgrobė Alamuto tvirtovę ir atvertė jos karinę įgulą į savo sektą. Jų įtaka sumenko, 1256 m. tvirtovę užėmus Hulagu chano vadovaujamiems mongolams. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴³ Marco Polo, XLI–XLII sk. Cituojamas 107 Vienos bibliotekos rankraštis pagal Hamerį iš knygos: Bolle J. Les Séductions du communisme, de la Bible à nos jours, 1957. – P. 186–187. Kitą versiją žr.: B o u t h o u l  B .  Le Vieux de la Montagne. – Paris, 1958. – P. 195–200. (Atgal>>>)
       ⁴⁴ Collège de France – 1530 m. Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I iniciatyva įkurta aukštoji mokykla. Įsteigta kaip Sorbonos universiteto alternatyva, skirta pirmiausia lotynų, graikų, hebrajų kalboms ir matematikai mokyti. Iš pradžių vadinosi Karališkąja kolegija (Collège Royal), vėliau Trijų kalbų kolegija (Collège des Trois Langues), o dabartinį pavadinimą gavo 1870 metais. Dabar – tai mokslinio tyrimo institutas, skirtas dėstytojams ir tyrinėtojams. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴⁵ Leslie's Charteris (tikr. Leslie Charles Bowyer-Yin, 1907–1993) – kinų kilmės (tėvas – kinas, motina – anglė) amerikiečių rašytojas, pagarsėjęs romanų, apysakų ir apsakymų ciklu apie Simoną Tamplierių (Simon Templar), pramintą „Šventuoju“. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴⁶ Auguste'as de Villiers de L'Isle-Adamas (1838–1889) – prancūzų rašytojas. Apsakymas „Vera“ („Véra“) įeina į novelių rinkinį „Žiaurūs apsakymai“ („Contes cruels“, 1883). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴⁷ Louisas Goldingas (1895–1958) – žydų kilmės anglų prozininkas ir eseistas. R. Caillois turi omenyje jo apsakymą iš novelių rinkinio „Melsvieji naktiniai marškiniai“ („Pale Blue Nightgown“, 1944). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴⁸ Ksaveras Šandoras Gjalskis (tikr. Ljubomir Tito Josip Franjo Babić, 1854–1935) – kroatų rašytojas ir politikas. (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁴⁹ Toks yra prancūziškas šio apsakymo vertimo pavadinimas. Turimas omenyje R. Kiplingo apsakymas „Žabarynų berniūkštis“ („The Brushwood Boy“) iš apsakymų rinkinio „Dienos darbas“ („The Day's Work“, 1898). (Vert. past.) (Atgal>>>)
       ⁵⁰ Henry'is Kuttneris (1915–1958) – amerikiečių rašytojas fantastas, rašęs daugiausia drauge su žmona Catherine Lucille Moore (1911–1987). (Vert. past.) (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt