|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
NERIJUS BRAZAUSKAS
Saulius Tomas Kondrotas ir
Lotynų Amerikos proza
Sauliaus Tomo Kondroto romanai „Žalčio žvilgsnis“
(1981), „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1985) savo menine sąranga
išsiskiria iš visų XX a. sukurtų lietuvių modernistinių romanų. Abu kūriniai jau
išsamiai reflektuoti. Išeivijos kritikai ir literatūrologai (I.
Gražytė-Maziliauskienė, A. Barūnaitė-Willeke, R. Šilbajoris, J. Aleksandravičius,
D. Lapkus) vertindami romanus išskyrė žodžio magiją, autoriaus laisvumą,
kūrybingumą, mitologinį klodą, montažinio principo struktūrą, filosofinį komunizmo
apmąstymą, stilistinę įvairovę, dostojevskišką nusikaltimo ir bausmės santykį.
Nors A. Zalatorius, A. Kalėda, G. Viliūnas, V. Šiukščius, A. Krasnovas akcentavo
romanų struktūrinius, žanrinius, stilistinius, poetinius ypatumus. Iš visų vertinimų
išsiskiria A. Zalatoriaus pozicija: apie abu romanus jis atsiliepė neigiamai.
Literatūrologas kritikavo eklektišką stilių, fantazijos vyravimą, romano struktūrą,
personažų kūrimo principus, žmogaus traktavimą („Žalčio žvilgsnis“); jam buvo
nepriimtinas autoriaus abstrahavimas, šimtus kartų interpretuotos Judo ir Kaino temos,
intelektualūs „pasažai“, neordinari fantazija, pasenę herojai („Ir apsiniauks
žvelgiantys pro langą“). A. Zalatoriui toks aprašymas, kai veikėjas godžiai siurbia
iš arklio išmintos duobės vandenį, kuriame plūduriuoja mėšlo gabaliukai, negyvi
sliekai, pelėsiai ir maurai, buvo sunkiai suvokiamas. „Man,
kažkada ganiusiam gyvulius ir truputį juos pažįstančiam, – sakė kritikas, –
tiesiog šiurpas ima nuo tokio vyrų didumo ir nuo tokio didelio arklio, kurio pėdoje
tiek visko telpa...“1. Kas lėmė tokius vertinimus? A.
Zalatoriaus požiūriui trūksta atožvalgos į Lotynų Amerikos „naujojo romano“
poetiką. Pamėginkime perskaityti romanus remdamiesi kodu, kurį suteikia Lotynų
Amerikos „naujasis romanas“, chronologiškai siejamas su XX a. septintu dešimtmečiu
(1960–1970). Tai vadinamoji „bumo“ literatūra ir jos „Didysis Ketvertas“ –
argentinietis Julio Cortázaras ir jo romanas „Žaidžiame „klases“ („Rayuela“,
1963), kolumbietis Gabrielis García Márquezas ir „Šimtas metų vienatvės“ („Cien
años de soledad“, 1967), meksikietis Carlosas Fuentesas ir „Artemijo Kruzo mirtis“
(„La muerte de Artemio Cruz“, 1962), perujietis Mario Vargas Llosa bei jo „Miestas
ir šunys“ („La ciudad y los perros“, 1963).
S. T. Kondroto pažintį su G.
G. Márquezo kūryba liudija jo straipsnis „Žodžių galia“, kuriame rašoma: „Šimtas
metų vienatvės“ mums buvo knyga, kurią perskaitę stebėjomės, kaip šitiek amžių
ji galėjo būti neparašyta ir kaip jos neparašė kas nors iš mūsų“2.
Šią tuščią nišą, mano manymu, ir užėmė „Žalčio žvilgsnis“. G. G. Márquezo
romane pasakojama šimtmetį trukusi Buendijų šeimos istorija, o S. T. Kondroto
kūrinyje vaizduojama Meižių šeimos saga, kuri tęsiasi daugiau kaip šešiasdešimt
metų. Trijų Meižių kartų gyvenimo laikas nurodomas konkrečiai: 1863–1910; epiloge
laiko riba praplečiama iki 1925 m. Kristupo prisiminimai siekia 1863 metų sukilimą,
Anuso Uozolo laiškas tėvui datuojamas 1925 m. lapkričio 28 d., o jo tėvo atsakymas –
1925 m. gruodžio 6 d. Tačiau ir G. G. Márquezą, ir S. T. Kondrotą domina ne
konkrečios giminės istorija, bet jos narius paženklinusi Lemtis. Kolumbiečio
romane tai – beprotybė, o lietuvių autoriaus tekste – aistra3.
Šį aspektą savo straipsniuose akcentavo I. Gražytė-Maziliauskienė, A.
Barūnaitė-Willeke, A. Zalatorius. Pastarasis tvirtino, kad S. T.
Kondroto personažai yra tartum sutartiniai ženklai, kurių autoriui „reikia ne kaip
meilės ar neapykantos objektų, o kaip formos, į kurią supiltų aistras ir
išvedžiojimus“4. Mano nuomone, būtent aistros vaizdinys
lemia veikėjų koncepcijas, romano struktūrą, tikrovės ir fikcijos santykį,
pagrindines teksto strategijas.
Romano pradžioje pateikiama
dedikacija „Atminimui visų protėvių, kurių kraujas teka mumyse ir su kuriais, deja,
niekados jau nelemta mums susitikti“5. Ji sukuria
pradžios, pirmapradiškumo iliuziją, kuri leidžia naratoriui pradėti pasakoti Meižių
giminės istoriją. Pirmame skyriuje, pavadintame „Atėjimo knyga“, vaizduojama
senolio Venclovo mirtis, magiški penkis mėnesius trunkantys šermenys. G. G. Márquezo
romane nemirtingojo Melkiado šermenys trunka devynias naktis, o jų metu geriama kava,
klausomasi anekdotų, lošiama kortomis. „Viskas, kas keista,
viskas, kas stebina, viskas, kas išvengia nustatytų normų, yra stebuklinga“6, – tvirtina magiškojo realizmo autorius A. Carpentieras.
Stebuklingi „Žalčio žvilgsnio“ šermenys – galimybė pasakotojui parodyti
Meižių giminės gyvybines galias, aistrą gyvenimui. Kadangi kiekviename iš Meižių
yra visi, aistros ugnis iš senolio pereina į jauniausiojo Meižio kūną.
Pirmiausia užverda Kristupo kraujas, kai jis
įsimyli Pimę. Ši jį atstumia sakydama: „Tu užtrauksi nelaimę mano gyvenimui“ (p.
36). Merginos geidžia ir jaunasis grafas Pipiras, kurio senelis „buvo tikras galiūnas
meilės žaidimuose“ (p. 53). Įaudrintas grafienės Emanuelės pasakojimo, Pipiras
atsitiktinai pamato Pimę (atsitiktinumas – vienas svarbiausių G. G. Márquezo
romano bruožų). Grįžęs namo ir pažvelgęs į veidrodį, grafas „išvydo, kad net
tamsoje jo akys blausiai spindi, tarsi žalčio“ (p. 67). Taip žalčio žvilgsnis
paliečia antrąjį personažą, kuris išsivaduoti iš jo mėgina nuvykdamas pas kunigą
Pelužį. Dvasininkas jam pataria: „Melsk Dievą, kad nuslopintų tavo aistrą, grafe.
Daugiau nebežinau, kas galėtų tave paremti“ (p. 81). Šioje vietoje aistros naratyvas
nutrūksta, nes jau visažinis naratorius įveda epizodą apie keliaujantį pasakotoją
Lizaną. Kaip paaiškėja iš vėlesnio pasakojimo, tai numiręs ir prisikėlęs, be
sielos vaikštantis senis. Šis lietuviškasis Melkiadas, laidojantis Meižių giminę,
– trečiasis žmogus, prie kurio prisiliečia aistra. Vienintelė Pimė įžvelgia
keistuolio pasakojimuose slaptą ir pranašišką prasmę. Ilgainiui mergina pakeri ir
senąjį Lizaną, kuris Pimei sako:
Tu graži mergaitė. Aš senis, bet
tavo paveikslas mane traukia kaip jauną. Negerai, kai mergina šitaip traukia vyrus. Ji nebus laiminga pati ir nė vieno iš jų nepadarys laimingo, bet daug kas bus
nelaimingas dėl jos ir daug kas norės mirti (p. 94).
Taip senis įspėja jos, o kartu ir paskutiniojo
Meižio lemtį. Kaip žinoma, G. G. Márquezo Melkiadas išpranašauja Buendijų giminės
likimą, kurį sanskritu buvo užrašęs rankraštyje. Jaunoji S. T. Kondroto herojė
sužavi ir kunigą Pelužį, šis vyskupui atvirai prisipažįsta:
Kai ji įeidavo bažnyčion
pavėlavusi, man knietėdavo trumpam nutraukti pamokslą ir tylomis pasižiūrėti, kaip
ji žengia. Žinoma, aš taip nepadarydavau, bet visų vyrų
mintys valandėlę atitrūkdavo nuo mūsų viešpaties, o akys, net ir senių, įsmigdavo
į ją (p. 108).
Antroje romano dalyje vėl plevena aistra,
išreiškiama ugnies įvaizdžiu ir žalia spalva. Pasakojimo
pradžioje sutinkame jau penktąjį aistros apimtą personažą – žaliaakę Gaurusio
motiną, apibūdinamą savybėmis, kurios lietuvių mitologijoje priskiriamos laumėms: ji
vaikšto nuoga, maudosi rasoje, vilioja vyrus7. Šių
bruožų neturi teisėjo žmona Anelė, kurstanti šešiolikmečio Anuso aistrą, kurią
simbolizuoja žalių musių spiečius. Vis dėlto Anelės geismas įgyja kūnišką
pavidalą, kai teisėjienė tampa Anuso tėvo, kapitono Uozolo, meiluže. Tai žinodamas
Anusas tyčia jos klausia apie paveikslą, kuriame vaizduojama šventoji Teresė,
žarijose kaitinanti reples. Anelija (lietuvių prozoje archetipinis nuodėmingos
lietuvės moters vardas) prisipažįsta: „Man nemalonu buvo kalbėti apie paveikslus,
iš kurių žvelgia šventieji, bet neturėjau kitos išeities“ (p. 201).
Pas įtėvius gyvenantis Gaurusis ir jį
įsimylėjusi jų žaliaakė dukra Regina – dar dvi žalčio žvilgsnio aukos. Meižis
yra Pipiro išprievartautos Pimės sūnus. Kitaip sakant, jis destruktyvios aistros
vaisius, kurią simbolizuoja raudoni šio berniuko plaukai, jo aistra ugniai, pasirodanti
įtėvių sodybos sudeginimo epizode. Regina, kaip ir Gaurusio motina, myli daugelį
vyrų, nes jai jų buvo gaila... Būtent paskutinysis Meižis romano pabaigoje įvardija
ir aistros šaltinį su juo mirties laukiančiam senukui (Lizanui): „Žaltys! Žiūrėk,
senuk, žaltys į mus žiūri! <...> Jis sugundė pirmąjį žmogų, tėvuk. Tu pats
man sakei. Tai jis. Jis mus visus sugundė. Jis valdo mus kaip jam patinka, o jo
žvilgsnis pragaištingas“ (p. 237). Šios Gaurusio mintys paaiškina, kodėl romane
reflektuojama aistra. Kiekvienas žmogus yra pirmasis, kiekvieną paliečia žalčio
žvilgsnis. Jis sujungia į vieną grandinę beveik visus romano personažus: senolį
Venclovą, Kristupą, Pimę, Žilinsko senelį, Pipirą, Lizaną, Pelužį, Anusą,
Anelę, Gaurusį, Reginą. Beje, S. T. Kondrotas neapsiriboja aistra, siejama su lytine
meile. Kitus personažus valdo kitokia aistra. Fizionomisto iš Paryžiaus, Pjero Žano
Driuono, aistra – architektūra, kurią jis prilygina meilužei. Kapitono Uozolo –
karjera kariuomenėje, jo noras dominuoti ir valdyti. Kristupo Gonto aistra – pinigai, o
suaugusio Anuso – tiesa. Galima sakyti, kad pagrindinis romano herojus yra aistra. Kaip teigia I. Gražytė-Maziliauskienė, „Žalčio žvilgsnio“
personažai netelpa į jokius rėmus, nes jų aistros nėra vienas iš jų gyvenimo
elementų, jos totaliai užpildo visą egzistenciją“8.
Analogiškai G. G. Márquezo romane Buendijų šeimos narius valdo beprotybė.
Tačiau ir pirmoji, ir antroji siejama su Tanatu: romanų personažai per aistrą ar
išprotėjimą iškeliauja į mirties karalystę.
Aistra, paliečianti beveik visus romano veikėjus,
lemia ir eksperimentinę romano struktūrą. Jį sudaro dvi didesnės apimties dalys: „I.
Atėjimo knyga“, „II. Pirmoji amžinybės naktis“ ir trečia, mažesnė dalis, –
„III. Epistolinis epilogas“. Pirmasis skyrius „Meižiai“ atlieka tik preliudijos
funkciją, nes kiti skyriai pavadinami „Pradžia (I)“ (p. 32–38), „Pradžia (II)“
(p. 38–98), „Pradžia (III)“ (p. 98–103), „Pradžia (IV)“ (p. 103–112).
Kodėl? Manau, taip S. T. Kondrotas sužaidžia metaliteratūrinį žaidimą: romano
pradžia gali būti kiekviena pirmosios dalies „Pradžia“. Perskaičius bet kurią iš
jų, galima skaityti antrą ir trečią romano dalis (toks variantas primena J. Cortázaro
„Žaidžiame „klases“). Antroje dalyje, „Pirmoji amžinybės naktis“, kuriamas
jau vientisesnis pasakojimas apie paskutinio Meižių giminės atstovo likimą. Ši dalis
vėlgi fragmentiškai skaidoma į daugybę mini istorijų, išsišakojančių ir vėl
susibėgančių naratyvinių linijų. Pavyzdžiui, skyriuje „Pradžia (III)“
modernistiškai vaizduojama viena diena, kurios pradžią žymi anksti pabudusios Pimės
sapnas, o užbaigia kunigas Pelužis, kuris „devintą valandą vakaro gerai išvėdino
kambarį, išgėrė stiklinę pieno su sužiedėjusia duona, pasimeldė ir nuėjo miegoti“
(p. 102). Be to, skaitytojas dar sužino, ką tądien veikia Kristupas bei Albas.
Visažinis naratorius tarsi kinematografas trumpam sustoja ties personažų veiksmais,
mintimis, neretai įterpdamas ir savo komentarus. Tokia montažinio filmo technika
sukuriamas ir visas romanas. S. T. Kondrotas renkasi ne prancūzų, bet Lotynų Amerikos
„naujojo romano“ strategiją, kadangi jis sujungia visus atskirus vaizdus į vieną
visumą. Formaliai abi romano dalis suvienija „Epistolinis epilogas“, kuriame iš
Uozolų laiškų paaiškėja trys skirtingos Gaurusio gyvenimo versijos (Kapitono Uozolo,
Lizano, Anuso). Visas jas skaitytojas gali pasitikrinti atidžiai skaitydamas dvi pirmas
romano dalis. Sąlygas šioms ir kitoms versijoms pateikti sudaro naratoriaus statusų
kaita, itin ryški antroje romano dalyje, kurioje pasakotojai kinta kiekviename skyriuje.
Šie dažniausiai pavadinami pasakojančių asmenų vardais („Meižis“, „Kapitonas“,
„Anusas“, „Anelė“, „Teisėjas“). Daugiausia savo istoriją pasakoja Gaurusis
Meižis, tačiau jį pakeičia ir kapitonas Uozolas, ir teisėjas Kramonas, ir Anelė.
Visi šie veikėjai yra intradiegetiniai-homodiegetiniai naratoriai, o jų gausa leidžia
skaitytojui į tuos pačius įvykius pažvelgti iš įvairių pozicijų. Nors minėtose
„Pradžiose“ pasakoja ekstradiegetinis-heterodiegetinis naratorius, kuris ne tik
komentuoja, bet ir dažnai filosofuoja, pasitelkęs barokiškąjį pasakojimo stilių.
S. T. Kondrotas romane savitai kuria tikrovės ir
fikcijos santykį. Tikrovės pradą įtvirtina romano erdvėlaikis. Istoriškai žymėtas
laikas XX a. pabaigoje jau tampa mitiniu. Romano vieta – Lietuva, o prieš skaitytojo
akis prabėga Čekiškė, Seredžius, Raudondvaris, Vilkija. Autorius nekuria fiktyvaus
markesiškojo Makondo. Kodėl? Lietuviški miesteliai ir kaimai, upės (Dubysa, Nemunas)
formuoja magišką erdvę, kurioje funkcionuoja lietuviška folklorinė tradicija,
prietarai, apeigos, užkeikimo formulės, legendos, liaudies medicina. Pimė, apmąstydama
savo, kaip neturtingos jaunamartės, dalią, atskleidžia visą lietuviškų vestuvių
panoramą:
Nebus vakaronių, nebus
užgertuvių, medžiai nebus papuošti žibintais, neskambės ore įsiprašymo oracijos,
nebus juokingų kalbų tarp vedlio ir suolsėdžio. Niekas
neapdainuos mano jaunikio, mano Kristupo. Neslėps manęs pamergės kamaroje po paklode
degančiais iš jaudulio skruostais, ir neras joks pasaulio piršlys
manęs tenai ir neatves už stalo. Nesakys man pabrolys
oracijos, garbindamas mano grožį ir vienkartinę jaunystę, ir neįteiks vainiko, kurį
juokais išpeikčiau ir nepriimčiau. Negaus svočia iš
piršlio pinigų, nes nebus svočios, ir piršlys negaus rankšluosčio, nes nebus
piršlio. Nebus dovanų, ir tik pamergės įves išblyškusį
mano jaunikį į kamarą ir apvilks tais marškiniais, kuriuos esu jam pasiuvusi, apjuos mano austa juosta, o jis duos joms po kokį skatiką. Tokia mano paguoda. Viešpatie, tu duodi, tu atimi. Tu baudi, tu paguodi. Amen (p. 98).
Šiame Pimės monologe koncentruotai perteikiami
svarbiausi lietuviškų vestuvių akcentai. Taip tikrovėje egzistuojanti kolektyvinė
patirtis tampa konkretaus žmogaus gyvenimo dalimi.
S. T. Kondrotas, kurdamas meninį pasaulį, imasi ir
originalių sprendimų. Svarbiausi romano herojai vadinami netikrais vardais. Atidus
skaitytojas gali pastebėti, kad tikras Pipiro vardas – Emilis, Pimės – Efemija,
Lašuko pavardė – Pivorius. Kitu atveju personažo vardas iš viso neminimas (kapitonas
Uozolas) arba tas pats vardas suteikiamas keliems herojams (Regina – Gaurusio mylimoji,
Regina – Uozolo žmona). Veikėjus charakterizuoja ne vardas, bet kokia nors
išskirtinė savybė: Gaurusį – raudoni plaukai, jo motiną ir mylimąją – žalios
akys. Vardų pakeitimas ir tam tikrų bruožų iškėlimas laikytinas magiška formule,
parodančia žmogaus likimą, kurį lemia gebėjimas atsilaikyti prieš žalčio
žvilgsnį.
Gyvenimas panašus į rūmą,
turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kamarėlių, aibę paprastų ir slaptų
koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų
pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių. Vienos ertmės gyvenamos,
kitos – jau apleistos, ištuštėjusios, negyvos,
nuplėšytais sienų išmušalais nelyginant barbarų aukos kūnas su karančiais odos
skivytais. Visur – kažkokie
šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis negali pagaut, sustabdyt,
užfiksuot. Jie tirpsta, nyksta, vos žvilgsnis juos kliudo9.
Šie pirmieji baroko literatūros stiliumi
parašyti romano sakiniai byloja apie kūrinio struktūrą – borgesiškąjį labirintą;
apie objektą – gyvenimą ir viską persmelkiantį laiką. Tolimesnis tekstas informuoja
apie romano estetinę programą, kai skaitytojas kviečiamas persikelti į kitą tikrovę,
keliauti po labirintą, tapti vienu iš tų daugybės šešėlių, kurie „kažko siekia,
ieško kelio, prasmės ar tikslo“ (I, 7). Pateikiant šią programą, panaudojama
Lotynų Amerikos „naujojo romano“ strategija, t. y. komunikacija su skaitytoju. Ją
parodo įvardis „Jūs“, įtraukiantis skaitytoją į kūrinio meninį pasaulį, netgi
padarantis jį vienu iš Sniegovijos gyventojų:
Ir tik mirus Etanai, jūs
netikėtai gavote patirti, kad gyvenimas nėra paprastas takas, kurį jūs ir jūsų
šeimynos išmynėt nuo slenksčio iki išvietės, nei įtempta viela, kuria perbėga margai apsitaisęs cirkininkas iš balagano, bet klaidus rūmas,
po kurį jūs blaškotės vydamiesi tirpstančias chimeras, šešėlius (I, 8).
Kaip tik siekimu sudominti skaitytoją, įtraukti
jį į romano įvykius galima paaiškinti loginės pasakojimo struktūros išardymą. Romano pradžioje vaizduojamos Etanos laidotuvės užbaigiamos tik
romano pabaigoje: „Taigi jūs šiandien palaidojot Etaną, dabar jis priklauso jums“10. Taip kompoziciškai suvienijamos ir abi romano dalys, o tai
leidžia išlaikyti borgesiškąją simetriją. Tarp dviejų minėtų laidotuvių
vaizdinių įterpiamas pasakojimas – meninis Etanos gyvenimo prikėlimas. Tai kelionė
į praeitį, „prisiminimų potvynis“, veržlus atminties srautas, kuriame trys
veikėjai (Magnus Etana, jo sūnus Konradas, posūnis Dovydas) simbolizuoja skirtingus
gyvenimo modelius. Šie atskleidžiami magiškame Etanos ir mirusio Dovydo dialoge. Jis
labai svarbus, nes romanui suteikia dialogo formą. Kalbasi ne tik Etana ir Dovydas, bet
ir naratorius su skaitytoju, o tokias intencijas rodo jau romano pradžioje pateiktas
epigrafas – citata iš Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“: „Aš klausiu, tėve,
o ne tvirtinu“ (I, 5).
Etanos gyvenimo istorija liudija, kad žmogus gali
atsiskleisti tik jam priimtinoje aplinkoje. Tokia Etanai po ilgų ir nevaisingų
jaunystės klajonių tampa Sniegovija. Joje jis randa tai, „ko bergždžiai ieškojo
jaunystėj, – bendruomenę, kuri jo neatstūmė, nes ir pati buvo sudaryta iš
atstumtųjų“ (I, 13). Atstumtųjų, vargšų, vergų, paniekintųjų gyvenimo
vaizdavimas – svarbi Lotynų Amerikos „naujojo romano“ tema, suponuojanti ir
socialinės tikrovės vaizdavimo strategiją (M. Vargaso Lloso, A. Carpentiero romanai).
Elgetos gyvenimo patirtis Etanai padeda pažinti ne tik save, bet ir kitus jį supančius
žmones. Tai akivaizdžiai atskleidžiama Etanos atvykimo į Sniegoviją istorijoje.
Senieji gyventojai labai įtariai, baimingai žvelgia į kiekvieną svetimą žmogų,
išdrįsusį peržengti miestelio ribas. Ne Etanos atsinešti pinigai, bet jo drąsi
laikysena, gebėjimas įspėti čionykščių žmonių (pvz., Mozerio) veiksmus ir mintis
leidžia jam „pritaikyti pasaulį sau“ (I, 40). Etana patraukia į savo pusę ir
Elzę, ir Mariją, ir Mozerį, ir Dovydą. Kita vertus, Etana, tarsi biblinis Abraomas,
aukoja savo sūnų ir grąžina Sniegovijai ankstesnį jos gyvybinį pradą. Etanos
istorija parodo gyvenimo kaip klajonės modelį.
Konradas, Etanos sūnus, „buvo naujųjų laikų
Kainas“ (I, 71). Dar vaikystėje Etana diegia sūnums savitą biblinio Kaino nusikaltimo
versiją. Jis tvirtina, jog svarbiausia yra ne brolžudystė, bet Kaino narsa, „išdrįsimas
užsimot aštriu daiktu prieš galingą, nepajudinamą pasaulį, prieš jo šventą,
amžiną ramybę“ (I, 70). Prometėjišku Kainu užaugęs tampa ir Konradas,
liudijantis, kad atitinkamoje terpėje žmogus visada realizuoja pačius destruktyviausius
savo polinkius. Romane jie susiejami su diktatoriaus fenomenu, kuris brėžia paraleles su
G. G. Márquezo „Patriarcho rudeniu“ (1975). Šio romano herojus Patrisijas Aragonesas
yra Konrado prototipas, nes abu veikėjai simbolizuoja nepasotinamą valdžios geismą.
Aragonesą charakterizuoja jo gyvybingumas ir juslingumas, o Konradą – vienišumas
(Lotynų Amerikos „naujajam romanui“ būdinga veikėjui suteikti tam tikrą savybę).
Siekdamas įveikti vienatvę, nuo kurios ilgą laiką gelbėjosi poezija, Konradas atmeta
ir dorovę, ir religiją, pasirenka nežabotą valdžią, netgi iš Sniegovijos atima
mirtį. Šis magiškas sprendimas leidžia autoriui analizuoti žmogaus prigimtį.
Sniegovijos gyventojai pasiilgsta mirties, nuo jų šalinasi kitų vietovių žmonės,
tyla ir ramybė apgaubia kraštą. Konrado pavaldiniai rūpinasi kapinėmis, bendrauja su
mirusiais, o tai jiems padeda pasijusti „kaip senam pasauly, kai visi daiktai dar buvo
vietose“ (II, 46). Taip stebuklingumas tampa priemone, atveriančia žmonių asmeninę
ir kolektyvinę psichiką. Paties Konrado sąmonės kaitą liudija paskutinę jo gyvenimo
akimirką atsiradęs laisvės pojūtis, sunaikinęs vienišumo jausmą. Tačiau Konradas
jau išnaudojo likimo galimybes. Tūkstančių kartų nuovargis merkia jo akis, užveria
ausis, atima pirštų judrumą, todėl jis ramiai pasitinka tėvo atneštą mirtį. Etana
nužudo savo sūnų, grąžindamas daiktus į tikrąsias vietas, atimdamas magišką
bausmę, t. y. sugrąžindamas į Sniegoviją mirtį. Konrado istorija parodo gyvenimo
kaip kovos modelį.
Dovydui, Etanos posūniui, likimas skiria Abelio
vaidmenį. Dovydo paveikslą kuria mirusiojo mintys. Per pokalbius su Etana jis iškyla
kaip išminčius, kaip „Žalčio žvilgsnio“ Lizanas ar G. G. Márquezo Melkiadas.
Fizinė mirtis šiuo atveju nereikšminga, daug svarbesnė mirties įtaka kitiems
personažams. „Abu man keršijo už tai, kad juos mylėjau, ir už tai, kad jie mylėjo
mane“, – taip įvertina Magdalos ir brolio Konrado meilę Dovydas (II, 118). Šis
personažas traktuojamas kaip dviguba auka. Iš pavydo jį išduoda brolis Konradas,
tačiau jo poelgio kaina – tikėjimas, kad bus galima atgauti lemties prielankumą.
Dovydo savižudybė tampa visos Sniegovijos atgimimu. Ambivalentiškumas byloja, kad
gyvenimas ištaiso neteisingą Etanos pateiktą – Abelio ir Kaino istorijos –
interpretaciją. Gyvybė ir progresas susiejama su Abelio auka, o ne su Kaino nusikaltimu.
Dovydo istorija atveria gyvenimo kaip aukos modelį.
Šie gyvenimo modeliai turi įtakos ir romano
struktūros, erdvėlaikio, naratoriaus koncepcijoms. Kūrinį sudaro trys dalys, kurios
dar skirstomos į šimtą vienuolika skyrių, tačiau pastarieji neatlieka pagrindinio
vaidmens, nes romanas, kaip minėta pradžioje, remiasi labirinto struktūra. Pasakojimas
skaidomas į daugybę fragmentiškų atšakų, nenuosekliai perteikiamų mini istorijų,
kurias spontaniškai ir asociatyviai atkuria naratorius. Sukuriamas minčių labirinto,
klaidumo, uždaro judėjimo įspūdis, kurį sutvirtina eksperimentavimo pasakojimo forma
strategija. Romane laikas, išskyrus 1935 metus, iškylančius Dovydo ir Etanos pokalbyje,
konkrečiai nenurodomas. Tiesa, užsimenama, kad, baigiantis Pirmajam karui, Konrado
motina išsidangino paskui priešo kareivius, palikdama Etaną su dviem nedideliais
vaikais. Tačiau S. T. Kondrotas atskiria tikrovę ir meną, todėl ir minėtas laikas
negali būti identifikuojamas istoriniu požiūriu. Net jeigu tai ir pamėgintume daryti,
turėtume sukeisti du paskutinius skaičius, kurie bylotų apie komunizmo ideologijos
vyravimą buvusios TSRS erdvėje. Romane beveik nėra konkretaus laiko, jį pakeičia
abstraktus laikas, nusakomas žodžiu – praeitis. „Praeitis. Jūs leidotės jon.
Pusbalsiu ėmėtės aptarinėt Etanos gyvenimą“, – sako naratorius (I, 9). Visas
pasakojimas – tai fenomenologinis atminties atgaivinimas, nes prisimenama tai, kas buvo
tiesiogiai patirta, matyta, išgirsta. Atmintis neturi laiko, įvardijamas gali būti tik
momentas, kada prisimenama. Šįkart tai Etanos laidotuvės, vykstančios Sniegovijoje,
mažame neišvaizdžiame paupio miestelyje. Nors prisiminimuose erdvėlaikis nuolat kinta,
tačiau romano personažai, bent jau fiziškai, yra vienoje vietoje, kapinėse.
Prisiminimuose fiksuojama paratopinė erdvė, nes visi veikėjai kaip pasakoje yra
išmėginami, o jų rezultatai apmąstomi Etanos ir Dovydo dialoguose. Lemiami išbandymai
Etanai tampa atvykimas į Sniegoviją, sūnaus nužudymas, Konradui – tilto statyba ir
naujos tvarkos kūrimas, Dovydui – brolio išdavystė, savižudybė ir pokalbis su
Etana. Erdvės pakeitimas siejasi su Etanos, Konrado, Dovydo, Marijos išėjimu ir
grįžimu, t. y. su veiksmais, turinčiais magišką prasmę. Skaitytojas išbandomas
skaitymo procesu ir naratoriaus koncepcijos dešifravimu. Tik romano pabaigoje
paaiškėja, kad naratorius – Sniegovija. Kadangi ji tiesiogiai ar netiesiogiai
dalyvauja pasakojime (primena, komentuoja, patikslina), tai galima sakyti, jog romane
sukuriamas ekstradiegetinis-homodiegetinis naratorius, nors ir pasakojantis vienaskaitos
trečiojo ir daugiskaitos antrojo asmens formomis. Sniegovija perteikia skaitytojui ne tik
Etanos, Dovydo, Konrado, bet ir savo pačios istoriją. Toks autoriaus sprendimas sietinas
tik su magiškojo realizmo strategija, nes pasakojantysis romane yra ne žmogus, bet
miestelis. Vis dėlto tiksliau būtų sakyti, kad Sniegovija personažams (tekste) ir
numanomam skaitytojui (už teksto) padeda prisiminti. Atmintis lemia Sniegovijos
pasakojimą būtuoju kartiniu laiku (jis vyrauja ir „Patriarcho rudenyje“).
Minėtas įvardžio „Jūs“ vartojimas žymi ir
metaliteratūriškumo strategiją, kurią pagrindžia du faktai. Pirmasis jų –
kūrinyje nuolat apmąstoma meno esmė, kurią Etana suveda į temos ir siužeto
koncepciją. Konradą ir Dovydą jis moko, kad „menas – tai laisvė, laisvos dvasios
laisva išraiška, aukščiausia laisvė, nesuderinama su jokiu autoritetu, su jokiais
nemeniniais tikslais“ (II, 25). Tačiau Konradas sumaišo meno ir gyvenimo logiką, o
tai jį paverčia diktatoriumi. Kaip? Į šį klausimą atsako Etana: „Aš mokiau, kad
tema ir siužetas yra priemonės šiai aukščiausiai laisvei įgyvendint, o jis
nusitvėrė tos minties ir laisvę (prieš tai sutapatinęs su savo asmenine laisve)
pavertė paprasčiausiu įrankiu įgyvendint siužetui“ (II, 25). Konradas, pakeisdamas
Poeziją Valdžia, tikrovei pritaiko meno dėsnius, tačiau jis užmiršta, kad „bet
kuris siužetas, bet kuris meno kūrinys turi pabaigą, skirtingai nuo gyvenimo, kuris
neturi pabaigos, nes nepaklūsta jokio kūrėjo siužetui“ (II, 30). Taip romano
autorius suformuluoja meno kūrinio ir gyvenimo skirtį, kurią argumentuoja pabaigos
(ne)buvimu. S. T. Kondrotas tarsi sako, jog menininkas savo kūriniu gali apimti tik dalį
realaus gyvenimo. Antras metaliteratūriškumo strategiją pagrindžiantis faktas –
trečios dalies pradžioje vaizduojamas epizodas, kai Etana degina kažkokią knygą.
Kokią? Naratorius sako, kad nei autoriaus, nei pavadinimo atsekti jau nebeįmanoma. Knyga
sudeginama, nes jos tekstas jau buvo prieš skaitytojo akis. Be to, autorius vėlgi
žaidžia metaliteratūrinį žaidimą, kai priešpaskutiniame romano skyriuje pateikia
ištrauką iš jau sudegusios Etanos knygos. Joje fiksuojama meninės kūrybos samprata,
iškeliama dramatiško meno būtinybė, svarstomas veiksmo ir personažo santykis,
formuluojama herojaus koncepcija. Visa tai jau įgyvendinta romane, todėl šis
metaliteratūrinis sprendimas svarbus tekstui suvokti. Tai, kad Etana sudegina knygą,
rodytų, jog jis yra fiktyvus viso romano autorius. Jo užrašytą istoriją skaitytojui
pasakoja Sniegovija.
Taigi S. T. Kondrotas „Žalčio žvilgsnyje“
savitai interpretuoja biblinę pirmosios nuodėmės istoriją. „Ir apsiniauks
žvelgiantys pro langą“ galima laikyti biblinių mitų (Kaino ir Abelio istorija,
Abraomo auka Dievui, Sūnaus palaidūno sugrįžimas) interpretacija. Kurdamas šių
romanų meninius pasaulius, rašytojas renkasi Lotynų Amerikos „naujajam romanui“
būdingas magiškojo realizmo, komunikacijos su skaitytoju, eksperimentavimo pasakojimu,
socialinės tikrovės vaizdavimo strategijas. Aprašymo, fragmentiško naratyvo,
naratoriaus statusų kaitos, intertekstualumo ir metaliteratūriškumo strategijos
priklauso Vakarų klasikinio modernistinio romano modeliui. Lotynų Amerikos „naujojo
romano“ poetika leido autoriui sugrąžinti tikrovei stebuklingumo matmenį („Žalčio
žvilgsnis“), kurti magiškos tikrovės ir filosofinės refleksijos sintezę („Ir
apsiniauks žvelgiantys pro langą“).
1 Z a l a
t o r i u s A . Už tamsaus lango blykčioja žaibai // Pergalė. – 1986.
– Nr. 9. – P. 171. (Atgal>>>)
2 K o n d
r o t a s S . T . Žodžių galia // Literatūra ir menas. – 1981. –
Kovo 21. – P. 11. Beje, A. Guščius, pirmasis pastebėjęs
G. G. Márquezo įtaką S. T. Kondroto kūrybai, priekaištavo
autoriui dėl socialumo, idėjiškumo stokos, dėl pasitikėjimo savaimine meninės formos
ar žodžio galia (žr.: G u š č i u s A . Kintantis prozos pasaulis. – Vilnius: Vaga, 1985. –
P. 93–105). (Atgal>>>)
3 „Šitas
romanas apie meilę. Apie įvairias meilės rūšis, įvairias jos pakopas, laipsnius,
stadijas, formas. Meilė yra jame visur, jos idėja aš
norėjau persmelkti visus skyrius nuo pirmo iki paskutinio“, – rašė S. T. Kondrotas „Pergalėje“ pirmą kartą pristatydamas romano ištraukas (K o n d r o t a s S . T . Žalčio žvilgsnis // Pergalė. –
1980. – Nr. 12. – P. 8). (Atgal>>>)
4 Z a l a
t o r i u s A . Žalčio žvilgsnio šaltis ir sugestija // Pergalė. –
1982. – Nr. 2. – P. 138. (Atgal>>>)
5 K o n d
r o t a s S . T . Žalčio žvilgsnis. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
– P. 7. Toliau cituojant iš šio leidinio puslapiai nurodomi po citatos tekste.
(Atgal>>>)
6 C a r p
e n t i e r A . The Baroque and the Marvelous Real // Magical Realism: Theory,
History, Community / Edited with an introduction by L. Parkinson Zamora and W. B. Faris,
Durham. & London: Duke University Press, 1995. – P. 101. (Atgal>>>)
7 G i m b
u t i e n ė M . Baltų mitologija: senovės lietuvių deivės ir dievai. –
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P. 48. (Atgal>>>)
8 G r a ž
y t ė - M a z i l i a u s k i e n ė I . Idėjų inventorius: literatūros
kritika / Sudarė S. Daugirdaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 2004. – P. 147. (Atgal>>>)
9 K o n d
r o t a s S . T . Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą. – T. 1. –
Vilnius: Vaga, 1985. – P. 6. Toliau cituojant iš šio leidinio skliausteliuose
nurodomas tomo numeris ir puslapis. (Atgal>>>)
10 K o n d
r o t a s S . T . Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą. – T. 2. –
Vilnius: Vaga, 1985. – P. 154. Toliau cituojant iš šio leidinio skliausteliuose
nurodomas tomo numeris ir puslapis. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|