Recenzijos, anotacijos

Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

2012 m. rinkiniu „Povų ežeras“ debiutavusio Ernesto Noreikos antroji knyga „Andalūzijos šuo“ nenustebino. Greičiau atvirkščiai, patvirtino savotišką tendenciją: pirmosios knygos neretai būna drąsesnės, autentiškesnės, labiau eksperimentinės nei antrosios. Šios linkusios demonstruoti pernelyg aiškų, kad galėtum nepastebėti, norą įsilieti į vyraujančią arba poetui ar poetei asmeniškai imponuojančią literatūrinę srovę. Kitaip tariant, antrosiose knygose dažniausiai pradedama mėgdžioti vadinamuosius poetinius tėvus arba įtakingesnius draugus. Tai patvirtina teiginį, kad tapimas poetu (ar poete) – ne tik talento, bet ir socializacijos, apimančios taip pat ir dėl noro pritapti kylantį poreikį imituoti svetimus poetinius dialektus, rezultatas. Šia prasme E. Noreikos atvejis gali būti vadinamas tipišku: gana ekstravagantiškais, nors ne visuomet suvaldytais asociatyvine logika grindžiamais eilėraščiais debiutavęs poetas antrojoje knygoje įsilieja į apokaliptinių vizijų kamuojamų kentėtojų būrį.

Rinkinio tekstus vienija vadinamoji, perfrazuojant knygos redaktorių Kęstutį Navaką, „egzistencinė problematika“. Esmingieji šios problematikos aspektai – amžina ir visa apimanti kančia, kuriai perteikti pasitelkiama visų pirma Rimvydui Stankevičiui artima vaizdinija. Simptominiai apokaliptinio E. Noreikos poetinio pasaulio elementai: „rankos apėjusios / išvirkščiais pūslių krateriais“ (p. 5); „nuskendę sielos aukščiai“ (p. 9); „apleistos sielų prieglaudos“ (p. 23); „išpuvusi tikrovės skylė“ (p. 26); „čia gelsvi apkasai, pabandyk atsigult, nesulauksi net ryto“ (p. 46); „vis išeit negaliu, užsitrenkus šarvojimo salėms“ (p. 57); „pūvantys sapnai“ (p. 71); „prapjovęs vidų / išsipurtau / leisgyvius nakties drugius / kasnakt“ (p. 82); „šis apniukęs dangus / virš manęs nebenori prašvisti“ (p. 89) ir t. t.

Rinkinyje „Andalūzijos šuo“ iš esmės rašomas vienas ir tas pats nerimo, desperacijos eilėraštis, dėliojamas iš tradicinių šiai temai šiandieninėje lietuvių poezijoje artikuliuoti naudojamų vaizdinių. Dėl šios priežasties rinkinys itin monotoniškas – visiška priešingybė Luiso Bunjuelio ir Salvadoro Dali 1928 m. sukurtam ir savo alogiškumu, nenuspėjamumu vis dar savotiškai šokiruojančiam filmui, į kurį tarsi pirštu baksnodamas nurodo rinkinio pavadinimas. Jei L. Bunjuelio ir S. Dali kūrinys – vis dar avangardas, tai E. Noreikos tekstai šiuo požiūriu – vyraujančių tendencijų sutirštinimas. Savaime tai nėra nei privalumas, nei itin didelis trūkumas, tačiau pavadinimo keliamas lūkestis ir tai, ką skaitytojas gauna, menkai susiję.

Daug adekvačiau E. Noreikos kalbantįjį ir jo savijautą nesvetingame, priešiškame pasaulyje reprezentuoja siuntančio, staugiančio, įsiliepsnojusio šuns vaizdinys:

dantų spragsėjimas

mėginant kaulus sukramtyti

ir staugsmas deginantis – –

vienatvės staugsmas

                                                             (p. 5)

<...> mano kūno būdoj

prie kraujagyslių grandinės

pririštas šuo

          drasko paukščius

                                                          (p. 12)

E. Noreikos desperatiškai besidraskantis šuo artimesnis ne, tarkime, siurrealizmo klasiko Paulio Éluard’o „šiltam šuniui“, kuris „visas atsidavęs balsui, judesiams. Savo šeimininko“ (P. Éluard, „Šuo I“, vertė Juozas Mečkauskas-Meškela, Šiaurės Atėnai, 2005-02-12), o lietuviškajam kontekstui, pavyzdžiui, Sigito Parulskio poezijoje staugiančiam šuniui-kančios apraudotojui – „kaukia apžlibęs / šuo, atpažinęs jo kojas žaizdotas“ (S. Parulskis, „Tėvo laikas“, kn.: „Marmurinis šuo“, 2004). Gyvuliškumas E. Noreikos poezijoje nereiškia pasąmoninių gaivalų išlaisvinimo, autentiško buvimo galimybės. Tai greičiau patetiškas ir kartu ironiškas savo menkumo, neįgalumo apraudojimas. Tačiau kai S. Parulskio patetiškai ironiška laikysena ir jai adekvati poetika motyvuojama eilėraščiuose nurodant į autobiografinę patirtį (trauminė tarnavimo sovietinėje armijoje tema), sociokultūrinį kontekstą (tėviškės, o su ja kartu ir patriarchalinio pasaulėvaizdžio, kuriam alternatyvų neturima, irimas), tai E. Noreikos atveju „šuns ugnies kailiu“ vaizdinys tėra metafora, poetizmas, fantazmas, apvalytas nuo bet kokių gyvenimiškos patirties apnašų.

Kita vertus, tai nėra ir grynoji, nuo bet kokių kontekstų, etinių ir estetinių apribojimų išsilaisvinusi poezija – naujausi E. Noreikos eilėraščiai kaip tik itin giliai įsišakniję į šiandienės lietuvių poezijos dirvonus. Tradiciška, kad vadinamoji egzistencinė problematika, skausmingas dramatizmas grindžiami amžinąja kūno ir dvasios dualizmo situacija, kuri ir tampa pretekstu kančiai. Kaip ir minėtų S. Parulskio, R. Stankevičiaus subjektai, E. Noreikos kalbantysis, nors veržiasi aukštyn, yra įkalintas, apakintas, neįgalus: „liepsnojantis šuo“ pririštas „kūno būdoj“ (p. 12); „medis pavirto lentom kūno dėžei“ (p. 19); „<...> regis, / kad jau nepatempsi / savo pūvančio kūno lėktuvo / dangum“ (p. 47). Arba kūnas prilyginamas R. Stankevičiaus poezijoje itin dažnai aptinkamai beprotnamio palatai, kurioje subjektas įkalintas:

mano kūno palatoje vėjai,

                          jų žingsniai sterilūs,

plastikinių maišelių sandalais per

                                          grindinį slysta,

mėnesienai už lango rūdijant,

                                     ligoniams nutilus

          pasirodau atkąstas savęs lyg

                          šlykščiausias žmogysta

                                                          (p. 53)

Išsiveržimą iš „kūno būdos“ galėtų suteikti sapnas, vizija: „iš pradurtų akių / ištrykšta sapno miglos / mėsos krantus užtrenkęs, miegant išeinu“ (p. 80). Tačiau regėjimai, vizijos tokie pat košmariški, kaip ir tai, ką subjektas patiria iki vadinamojo „išėjimo“. Šiuo požiūriu absoliučiu apokaliptinių klišių rinkiniu pavadinčiau eilėraščių ciklą „Geležinių erškėčių kraštas“ (p. 33–39). Tais atvejais, kai subjektas bando savo savijautą aiškinti(s), įvardyti kančios šaltinį, neapsieinama be ironijos, kylančios iš kentėjimo intensyvumo ir priežasčių menkumo, abstraktumo:

tik kažkokie kaulai lenda iš žemės,

kruvinos rankos iš atminties,

mirtinos egzekucijų nuodėmės

už nevaikiškai nusuktas galvas

saulės zuikučiams,

neberandu dienos šviesos

stiklinėje lango dėžutėje

                                                          (p. 88)

Nors rinkinys, tarsi kino juosta, formaliai suskaidytas dalimis, rodomas vienas ir tas pats filmas. Taip pat ir paskiri eilėraščiai – ypač metriniai ir verlibras – neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai vaizdinių sankaupos, pynės, iš kurių jei pašalintum vieną ar kelias gijas, niekas nepasikeistų. Kai kuriais atvejais, kaip kad eilėraštyje „ugnies gimdymas“ (p. 22), gelbsti efektinga frazė – „užsikrėtus ugnim pagimdyk man tris degančias gulbes“. Frazės epicentru tampa simbolio statusą turintis gulbės vaizdinys, aktualizuojantis platų literatūrinį kontekstą nuo Charles’io Baudelaire’o ir Stephane’o Mallarmé iki Henriko Radausko.

Nors E. Noreikos poetinė vaizdinija tradicinė, sudaryta iš tokių elementų kaip paukštis, durys, medis, dangus, siela, kūnas, smėlis, akys ir pan., konvencionalumas tarsi pridengiamas vadinamaisiais subjaurinančiais epitetais, pavyzdžiui, „susikūprinę dangūs“ (p. 9), „pūvantys sapnai“ (p. 71). Kitas pavyzdys – kaip minėta, simbolio statusą poezijoje turintis paukščio vaizdinys transformuojamas: E. Noreikos poezijoje pasirodo „metalinis paukštis / girgždančiu mechanizmu“ (p. 16). Tiesa, tai, kad šis paukštis „atlipęs nuo dangaus magneto // sparnais drėgmės pakąstais“, ir vėl aktualizuoja tradicinį lietuvių poetinį pasaulėvaizdį. Tarkim, gali būti atpažįstamas kaip Vinco Mykolaičio-Putino aukštai kylančių margų sakalų inversija.

Neretai taikli, aštri metafora, pavyzdžiui, „veidų duobės“, iš kurios išauginama originali poetinė situacija („eidamas, žek, neįkrisk, / nes sunku iš žmogaus išropoti“, p. 76), užgesinama ją aplipdant monotoniška kančios vaizdinija – „degančia tamsa“, „spąstų lovose migdomom žiurkėm“ ir pan. Labiausiai pavykę rinkinyje yra būtent trumpieji eilėraščiai-vaizdeliai, tokie kaip „lesyklėlė“ (p. 21), „šąla“ (p. 43), „šalta“ (p. 45). Taip pat ir minėti paskirų tekstų fragmentai – išplėstinės metaforos, fiksuojančios specifines būties absurdo situacijas. Reprezentatyvus pavyzdys – eilėraščio „0“ antroji dalis – nauju, deautomatizuotu žvilgsniu pamatyti be prasmės ir tikslo vėjyje besiblaškantys medžiai – gamtos, kartu ir pasaulio prasmingumo ironiškas, bet jau ne patetiškas, o žaismingas įrodymas:

nieko nėra tobuliau už gamtą,

iš jos reikia mokytis – – –

tuo visiškai netikiu

matydamas, kaip išsprogsta

šakų venos dangaus kaktoje

kaip vėjas jomis ima plūsti,

kai medžių raketės

įnirtingai taikosi

ir neatmuša

nė vieno

lekiančio

paukščio

                                                     (p. 26–27)

Tokios situacijos patvirtina gebėjimą matyti autentiškai ir valdyti kalbą, leidžiančią perteikti tai, kas pamatoma. Kita vertus, šis gebėjimas pernelyg dažnai užgožiamas įsiurbiančio ir niveliuojančio, autentiškumo galimybę eliminuojančio literatūrinio konteksto.

Apskritai skaitant vadinamosios jaunesniosios kartos, gimusios keleri metai iki arba iškart po Nepriklausomybės atgavimo, poeziją ryškėja ne tik niveliuojančio konteksto, bet ir autentiško turinio arba tiesiog neturėjimo ko pasakyti problema. Jei laikomasi nuostatos, kad poetinis tekstas yra ne iš žodžių numegzta servetėlė ar grakšti arabeska, o ypač turiningas pranešimas, tuomet stereotipinė vaizdinija, tradicinės temų traktuotės neišvengiamai liudija apie turinio, kitaip – minčių, idėjų, kylančių iš autentiškos patirties (juslinės ar spekuliatyviosios), nebuvimą. Nesvarbu, ar išsakomos subjektyvios, vadinamosios autobiografinės patirtys, būsenos, ar reflektuojama apsisprendimo rašyti, teksto kūrimo situacija, ar kokios nors abstraktaus pobūdžio, pavyzdžiui, filosofinės idėjos, eilėraštis reikalauja koncentruotos minties, teikiančios vadinamąjį žiūrėjimo į pasaulį kampą, perspektyvą. Gyvenime žmones, kurie kalba tik tam, kad kalbėtų, bet savo kalbėjimu nieko naujo nepasako, vertiname mažų mažiausiai skeptiškai. Tačiau šiandienės poezijos tekstai vis labiau primena kaip tik tokias perteklines šnekas, neturiningą plepėjimą. Neretai atrodo, kad siekiama ne pasakyti kažką naujo, savo, o tik pakartoti tai, kas jau buvo pasakyta, kitaip tariant, ne ieškoma savo balso, o staugiama, lojama ar dejuojama svetimais šunų ir pranašų balsais. Rašoma tarsi tikintis, kad, imituojant kitų, pripažinimo jau sulaukusių kūrėjų vaizdinius, rasis pripažinimo vertas eilėraštis. Tačiau iš tiesų atsiranda tik tekstas, primenantis kitus tekstus, savotiškas poetinio meistravimo, o ne kūrybos rezultatas.