Benediktas Januševičius KIŠKIS KIŠKIŠKAI KIŠKENA       Benediktas Januševičius. KIŠKIS KIŠKIŠKAI KIŠKENA: eilėraščių rinkinys su kompaktine plokšele. – K.: Kitos knygos, 2008

 

       B. Januševičius, išleidęs savo septintąją (!) poezijos knygą „Kiškis kiškiškai kiškena“ (labai rožinę, todėl itin neįprastą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje) vienu šūviu nušovė iš karto kelis zuikius. Pirmiausia visi tekstai išspausdinti ne kokiu palemonu ar Times New Roman Baltic šriftu, bet autentiška poeto rašysena su papiešimais ir pabraukymais, taigi taip B. Januševičius užsitikrino, kad jo raštas šiais kompiuterinio raštingumo laikais neišnyks kaip dūmas, o knyga puikiai susidėlios ne tik į originalių, bet ir į faksimilinių leidinių lentynas. Be to, autorius, matyt, iš patirties žinodamas, kad bičiuliams teks pasirašinėti daug autografų, ir taupydamas savo brangų kūrybinį laiką, knygos pabaigoje įdėjo visiems bendrą autografą su kaktusu (kuris sugriauna vyraujantį stereotipą, jog kaktusų bičiuliams dovanoti negalima, nebent nori su jais susipykti). Dėl šios originalios idėjos knyga turėtų įeiti į autografijos istoriją. Ir dar vienas svarbus dalykas – prie knygos pridėtas kompaktinis diskas, kuriame įrašyti B. Januševičiaus su bičiuliais „Kiškių“ skaitymai, vadinasi, autorius lietuvių literatūros istorijai paliko ir savo balso įrašą. Tokio kelių zuikių šaudymo iš Benedikto turėtų mokytis ir kiti lietuvių poetai, ypač sunkmečiu, kai leidybos finansavimas šlubuoja ir krypsta, o šoviniai brangsta.

 

Knygos viršelyje prasideda žaidimas su kalba: iš frazės „Kiškis kiškiškai kiškena“ baltame ir rožiniame fone susideda du reikšminiai sandai – skambusis asonansinis „Kiš kiškiš kiške“ ir kainą nusakantis „Kis kaina“, kuri knygoje niekur nėra nurodyta. Kalba B. Januševičiui – beveik visada tarytum dėlionė. Tą patvirtina dauguma tekstų: autorius ima kelis žodžius ir iš jų dėlioja „įprastai pasibaigusią meilės istoriją“ (teks ji / teks jam / teks taip taip taip! / teks jis / teks ją / teks op-op-op!), „šį tą apie nebaigtą meilę“ (kalnelis nelis nelis / pievelė velė velė / kiškutis kutis kutis / laputė putė putė) ar „pokalbį su laiminga pabaiga“ (- ė gi a gi / na gi nu gi / nu gi no gi / no gi nu gi / ne gi na?). Tokius garsinius eilėraščius skaitant balsu, jie skamba kaip naujoviškos sutartinės. Ritmas ir žodžiai yra, trūksta tik gaidos (skaitovai, beje, kai kuriems eilėraščiams bandė sukurti ir muziką). Vis dėlto, jei būčiau tik tokių eilėraščių skaitytoja ir neturėčiau galimybės tuo pat metu klausytis prie knygos pridėto kompaktinio disko, garsiniai eilėraščiai atrodytų it svaidymasis žodžiais tamsoje.

 

Jei B. Januševičiaus knygos tekstai yra kūrybinis rezultatas, tai kompaktiniame diske pateikiamas kūrybinis procesas – kalbėtojai šnekasi tarpusavy, išsako pastabas, pavyzdžiui, Marius Burokas pasiskundžia, kad B. Januševičius jį uždengia, o Benas atsako, kad jam taip liepta, jis visus užstoja. Kartais tas procesas klausytoją net erzina, ypač tada, kai choras nesuderintai ir be tvarkos vampsi eilėraščius („tylos“, „moteris“), kurie dėl ilgumo ir neapibrėžtumo yra skirti labiau asmeniniam skaitymui nei garsinei interpretacijai. Taigi, stengiantis pateikti skaitymo variacijos galimybę, užsižaidžiama per daug ir sukuriamas nesusikalbėjimo, nesusiklausymo ir chaoso įspūdis. Todėl geriausiai klausosi tie eilėraščiai, kuriuos „Kiškių“ autorius skaito vienas“ – „miegoti tarytum nieko nebubę“ ar „paaiškinimai R. Stankevičiui“.

 

B. Januševičių galima vadinti kalbos išnaudotoju (gerąja prasme) ar žodžio meistru – jis sugeba rasti daugybę apibūdinimų vienam objektui, pvz., „rožiniame eilėraštyje apie moterį“ moteris yra įkaitusi, sudegusi, šokoladinė, tulžinga, žalia, karti, pažliugusi, žibanti, tampri, sausa, skylėta, tiršta, telkšanti, tūnanti, dūzgianti, gelianti, rupšni ir visokia kitokia. Be to, prie spalvingų apibūdinimų autorius prideda ir moters kraitelį: lempelę, pagalvėlę, paklodytę, antklodaitę, prieškarius ir pokarius, poterius, popierius, pinigus ir kitus moteriai reikalingus rakandus. Labai abstraktus būtasis laikas taip pat turi gausybę apibūdinimų, eilėraštyje sudėliotų abėcėlės tvarka: be būtojo kartinio laiko, dar yra būtasis alginis, būtinis, baigtinis, citrininis, čiuptinis, daiktinis, eitinis, gautinis, geistinis, inkštinis, krimstinis, neštinis ir t. t. (33 p.). Susidaro įspūdis, jog eilėraštis yra rašytas vienu atsikvėpimu, sąmonės srauto technika, vadinasi, skaitytojas turi galimybę ištęsti eilėraštį savo apibūdinimais ir taip dalyvauti B. Januševičiaus eilėraščio kūrimo procese, taigi būti ne tik vartotoju, bet ir aktyviu kūrėju.

 

Dar vienas ir labai svarbus B. Januševičiaus eilėraščių koziris, atsineštas iš ankstesnio rinkinio „Raugintu krauju“, – originali, išradinga, netikėta, aštri ir dūri metafora, todėl metaforizuoti, o ne garsiniai eilėraščiai „Kiškiuose“ yra stipresni ir labiau įtikina. Gyvas čia ne garsas, bet vaizdas: „pasaulis – tai kriaušė laukinė, išpurtyta“, laikrodžio sprūstantys grūdai (p. 46), „karvės, pamilusios žalzganą, melzganą mirtį“ (p. 47), „saulė naktį sudūžta / į snukį rausvos mergužėlės“ (p. 48), lietus meluoja, „saulė kreiva / apmėto alkanais savo zuikiais“, o „drobinis dangus / truputėlį languotas“, girgždanti upė ir skraidantys bokštai, besitaikantys išlupti akis (p. 49), laikas dūžta į veidą (p. 50) ir ištirpsta įsmigusi delnan sekundė (p. 51), „langas vėsta žvelgdamas / į vynuogės lapą“ (p. 54) ir „giesmę užtraukia paskutinė bulvė“ (p. 55). Derindamas poetinius eilėraščius su garsiniais, autorius, matyt, siekia aprėpti plačią skaitytojų / klausytojų auditoriją, savitai žaisti su žodžio prasmėmis ir garsais, kad jie susilietų į visumą. Susiliejimas įvyko –­ akį rėžianti „barbiška“ spalva pasiteisino kaip provokacija, garsas kompaktiniame diske, nors su tam tikrais trukdžiais ir netvarka, papildė tekstus, o tekstai nebuvo užkelti ant pjedestalo kaip nekintantys ir estetiškai nudailinti – autorius leido ir skaitytojui dalyvauti kūrybiniam procese.

 

Jei literatūros erdvėse būtų dalijamos premijos už originalumą, B. Januševičius neabejotinai ją gautų, bet PP laureatu jis ir vėl netaps. O gerai pamąsčius... Kodėl gi ne? Juk įneša naujų ir labai praktinių vėjų į lietuvių literatūros istoriją. O ir vėjuoja jis ne vienas, o su visa keturiolikos vėjų svita: Aleksandru Makejevu, Aušra Kaziliūnaite, Banga Jautžemiene, Cveku, Dainium Gintalu, Gabriele Labanauskaite, Gediminu Puloku, Gyčiu Norvilu, Marium Buroku, Ričardu Kapučinsku, Rūtavile Januševičiūte, Sonata Paliulyte, Eurika Stogevičiene ir Žilvinu Andriušiu. B. Januševičius vertas prizo už tai, kad jis kaskart nušluosto nosį literatūros skeptikams, kurie sako, kad jau viskas išsemta ir nieko nauja nebeįmanoma sukurti.

 

Literatūra ir menas

2009-05-01