Antanas A. Jonynas Pofestivaliniuose Poetinio Druskininkų rudens poezijos skaitymuose Užupio kavinėje 2009 m. spalio 5 d. BJ nuotrauka       Poetą Antaną A. Jonyną, ką tik išleidusį poezijos rinktinę „Sentimentalus romansas“, kalbina Benediktas Januševičius.

 

       Nemėginau skaičiuoti, bet man regis, nesi daug knygų išleidęs...

 

       Jeigu skaičiuotume visas knygas, tai jų – gal trylika. Tai ne tik rinkiniai. O grynų rinkinių yra gal šešetas ar septynetas. Visi jie nedideli. Dideliu produktyvumu negalėčiau pasigirti. Tačiau kai apžvelgiu viską, ką esu parašęs, man atrodo pakankamai.

 

       Šnektelkime apie rinktines. Rinktinių jau būta: „Nakties traukinys“ (1990 m.), „Krioklys po ledu“ (1997 m.). Tad ši – „Sentimentalus romansas“ – jau trečioji.

 

       Tam tikra prasme – taip. Na, bet „Nakties traukiny“ yra vienas skyrius, kurį galima traktuoti kaip atskirą nedidelį rinkinį. „Krioklyje po ledu“ taip pat yra naujų eilėraščių skyrius, o kitas skyrius sudarytas iš eilėraščių, nepatekusių į pirmąjį mano rinkinį. Tad ir „Krioklys po ledu“ – gerokai papildyta rinktinė.

 

       Naują rinktinę sudariau maloniai pakviestas leidyklos „Tyto Alba“. Galvojau apie ankstesnes rinktines, tačiau man nepakako puikybės atsisakyti šio pasiūlymo. Pirmiausia sumaniau pavadinimą, kuris su pačia knyga „šnekasi“ labai iš tolo, nes pačiai knygai rūpi kiti dalykai.

 

       Knygą sudariau nesilaikydamas jokios chronologijos, tad labai seni eilėraščiai, parašyti anksčiau už tuos, kurie pateko į pirmąjį mano rinkinį, atsidūrė greta parašytų visai neseniai. Eilėraščius dėliojau į skyrius, ieškodamas bendrų teminių branduolių. Lyriką nėra lengva suskirstyti pagal temas. Tačiau sudėliojus šią knygą netgi atsirado tam tikras siužetas, pasakojimas, kuris atskirus eilėraščius sujungia į vientisą tekstą. Tad iki šiol ji man pačiam skamba gana įdomiai.

 

       Tai kokios Tavo eilėraščių temos?

 

       Na, temos labai sąlygiškos: meilė, kūryba, laikas, miestas... Vienas skyrius yra tarsi socialesnių tekstų. Bet vėlgi tas socialumas susipina su intymumu. Yra skyrius labiau siurrealistinių eilėraščių, nors tas siurrealizmas susipina su sentimentalumais. Labai sunku ką nors tiksliau apibrėžti, nes vieno skyriaus temos persismelkia į kitą, ir griežtų kontūrų knygoje nėra. Temos persilieja kaip akvarelė.

 

       Jei neklystu, kadaise esi piešęs?

 

       Tie mano piešiniai labai jau mėgėjiški. Nors kai rašau popieriuje, visi mano rankraščiai pasipuošia piešinėliais, atrodo lyg kokio A. Puškino rankraščiai. Bet vis dėlto nesu nusiteikęs rodyti tai, ką sukūriau. Tegu savo piešinius rodo profesionalai.

 

       Literatūrologai Tave apibūdintų kaip klasikinės eilėdaros meistrą, tačiau juk nevengei ir avangardinių žaidimų?

 

       Taip, būta ir kalbinių, ir vaizdų žaidimų. Žinoma, dažniausiai paisau tradicinio ketureilio, kartais rimuoju, o kartais – nerimuoju, bet yra daugybė eilėraščių, kurie kilę ir iš siurrealistinio automatinio rašymo, ir iš futurizmo... Nemažai mokiausi iš prancūzų modernistų.

Tikrai neužsidarau vienam kiaute, skirtingai nei kai kurie tradiciškesni poetai.

 

       Koks dabar Tavo santykis su savo tėvu, poetu?

 

       Tai labai plati tema. Tėvas man bręstant ir formuojantis darė milžinišką įtaką, kaip žmogus ir kaip asmenybė. Perėmiau iš jo daug žmogiškų bruožų. Kaip iš kūrėjo – galbūt netgi mažiau.

 

       Tiesa, neseniai sudariau jo kūrybos rinktinę, taigi peržvelgiau jo visą kūrybą. Suradau labai daug tokių asmeninių panašumų. Matyt, nuo įtakos neįmanoma pabėgti. Aišku, jis gyveno kitomis sąlygomis, jo gyvenimas buvo kitoks, bet kad jis, kaip žmogus, mane stipriai paveikė, nenoriu neigti.

 

       Ar yra tokių knygų, be kurių neapsieitum?

 

       Ar yra tokių dalykų, be kurių aš neapsieičiau?.. Matyt, kad be visko žmogus gali apsieiti. Bet yra dalykų, kurie kadaise tau paliko milžinišką įspūdį, ir nuo kurių negali pabėgti, atitrūkti. Tokių dalykų yra ir tarp knygų. Tokių knygų, netgi ir vaikiškų, galėčiau išvardinti daugokai, bet jeigu išskirti, kad įstrigo labiausiai, tai, matyt, R. M. Rilke's poezija.

 

       Tikiuosi, kad aš nuo tos mokyklos toli pabėgau, atitrūkau, bet tai buvo pagrindas, į kurį rėmėsi visi tolesni mano bandymai ir ieškojimai.

 

       Ar Tau reikia kokių nors ypatingų sąlygų, kad galėtum rašyti?

 

       Kitados galėjau rašyti bet kaip, bet kur ir bet kada. Dabar, ko gero, irgi galiu, tik rašau žymiai rečiau. Geriausia rašyti tada, kai pavyksta atitrūkti nuo visų kasdienių darbelių, kuriais visą laiką esi užsiėmęs: kokį nors kąsnelį išversti, kokį nors kąsnelį parašyti, kam nors ką nors pasakyti, su kuo nors susitikti... Kai viso to ko nors nereikia daryti, ir atitrūksti ar savaitei, ar bent keletui dienų, galima rašyti, nes poezija ateina susitelkus į save, medituojant, atitrūkus nuo kasdienio šurmulio.

 

       Ruduo?

 

       Ruduo yra gerai, bet gerai ir pavasaris, ir žiema, ir vasara – neblogai. Kadaise ruduo buvo pats produktyviausias metas, bet dabar negalėčiau išskirti kokio metų laiko. Tai priklauso nuo savijautos: tiek nuo dvasinės, tiek nuo fizinės, ir nuo to, ką aš veikiu.

 

       Kaip kelionės atsiliepia Tavo kūrybai?

 

       Tokios kelionės, kai išvyksti mėnesiui ar dviem gavęs stipendiją – labai produktyvus laikas. Atsidedi tik darbui. Ir netgi versdamas vis tiek gali rašyti savus tekstus. Vertimas gal net truputėlį padeda, nes dirbdamas įgauni poetinę formą ir susitelki tik darbui. Žinoma, tos stipendijos yra produktyviausias darbui metas. O šiaip kelionės duoda puikių įspūdžių, kurie paskui gali pavirsti eilėraščiais.

Šiaip keliaudamas nelabai ką parašau, nes tekstai rašomi ne iš įspūdžių, o iš prisiminimų.

 

       Gimei ir užaugai Vilniuje. Ar dabar Tau jis svarbus?

 

       Taip, Vilnius yra svarbus. Iš esmės Vilnius yra mano gyvenimas. Aš negaliu netgi jo vertinti, jis tiesiog yra. Kartais jis mane varo į didelę neviltį, o kartais, kai iš kur nors grįžtu ilgėliau nebuvęs Vilniuje, tiesiog nustembu, koks tai yra nuostabus patyrimas ir kokia laimė gyventi šitame mieste.

 

       Nors kai pamatai, kaip jis yra niokojamas ir naikinamas, ir jame kuriami tokie monstrai... Iš tikrųjų į neviltį varo, kai Vilniui ima vadovauti žmonės, kurie neturi jokios nuovokos apie šito miesto dvasią. Tada pasijunti bejėgis, nes paaiškėja, kad niekas nuo tavęs nepriklauso gimtajame mieste.

 

       www.punskas.pl