Vanda_Juknaite       2009 m. vasario 16-osios išvakarėse šešiems iškiliems lietuvių kūrėjams buvo įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Rašytoja Vanda JUKNAITĖ garbingu apdovanojimu įvertinta už „santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“.

 

       V. Juknaitės kūrybos stiliaus nesupainiosi nė su vieno kito lietuvių rašytojo stiliumi. Dvi paskiausiosios knygos „Išsiduosi. Balsu“ ir „Tariamas iš tamsos“ sukėlė svarstymų apie meno, literatūros paskirtį, pažadino tam tikrą nuostabą: kokiam žanrui galima priskirti tokius netradicinius tekstus, kurių kalbą nelengva apibūdinti ar įsprausti į konkretesnes apibrėžtis. Publicistika? Gyvenimo fotografija tekstu? Autentiška akistata su realybe, kuri, autorei padedant, skleidžiasi per nenugludintą tekstą, tarsi sąmoningai „nesutvarkytą“ sakinį? O juk tvarka, ir gana griežta, kur laikomasi savų teksto taisyklių, šiose knygose neabejotinai yra.

 

       Apie tai, taip pat ir apie meno, literatūros bei gyvenimo vertybes, su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate rašytoja Vanda JUKNAITE kalbasi Dovilė ZELČIŪTĖ.

 

       Gal papasakotumėte, kaip jums sekėsi bendrauti su vaikais, rašant knygą „Tariamas iš tamsos“. Skaitytojai, literatūros vertintojai, visi, kurie atidūs jūsų žodžiui, patvirtina šių tekstų paveikumą. O kaip jūs?.. Ar jaučiatės po šios knygos išleidimo ne tik atidavusi save, bet ir pati gavusi, praturtinta?

 

       Visų pirma vien tai, kad tie vaikai su manimi kalbėjosi ir buvo atviri, yra neįsivaizduojama dovana. Mes, „šarvuoti“ žmonės, viešo gyvenimo atstovai, esame tarsi su geležine oda ar žieve. Žmogui nesaugiausia yra vieša erdvė. Imkime kad ir politikos pavyzdį: dažnai žmogus viešumo būna tiesiog nužudomas. O kad jis paskui gyvena ir dar nori kam nors ką nors įrodyti, jau neturi reikšmės.

 

       Tai, kad su savo tiesa, su savo artimųjų tiesa, su savo širdies tiesa vaikas išdrįso būti atviras, vertinu kaip begalinį jo sielos dosnumą. Juolab – nieko neprašant atgal, sau, nesitikint grąžos.

 

       Kur vykdavo jūsų pokalbiai su vaikais?

 

       Jų buvimo vietose, ten, kur vaikai gyvena, mokosi – mokyklose, internatuose.

 

       Pagal ką, kaip rinkotės pašnekovus? Kas užvesdavo ant kelio?

 

       Daug padėjo mokytojai. Vaikai „atėjo“ visaip – per mokytojus, draugus, per pažįstamus. Ieškojau tokių vaikų, su kuriais kalbėtume viena kalba, kurių kalbą aš mokėčiau. Juk galėjau paklausti to, ko jie negalėtų atsakyti. Nujaučiau vaikų atsakymus, sužinojau apie juos gyvybės ir mirties sūpuoklėse, tačiau kai pati mėgindavau sakyti apie tai kitam, skaisti tikrovė virsdavo baisia banalybe. Dešimt metų mane buvo apsėdusi ta neįgyvendinama idėja, kol atėjo į galvą, kad apie tai reikia klausti vaiko. Jei ne Rašytojų sąjungos leidykla ir ne redaktorius Valentinas Sventickas, tokia knyga negalėtų būti išleista. Yra juk pagaliau kalbos komisija! (Juokiasi.) Na, pasižiūrėk pati, cituoju („Tariamas iš tamsos“): „Pas mus nėra taip ten sudėta, sakykim, kaip būna, kai tėvai nusiperka tokią knygą ir ten visas datas parašo. Yra specialus padarytas ten vaiko kažkoks, kada jis ten kiek paaugo, jo pirmas piešinys.“ Tokia yra šios knygos kalba.

 

       Kartais šios knygos žanras pavadinamas publicistika. Tačiau būtent kalba įrodo, kad su publicistika čia nėra nieko bendra. Šitos knygos kalba turi savo logiką, kuri man taip ir liko paslaptis. Kai perklausiusi įrašus, ką vaikučiai prikalbėjo, atsisėdau ir ėmiau daryti iš to „normalų sakinį“, „normalų tekstą“, kad jį visi suprastų ir kad jis atitiktų kanoną, visas sumanymas žlugo. Apie tai esu ne kartą kalbėjusi, tekstas „nesileido“ redaguojamas. Ir šitas sakinys, išimtas iš konteksto, atrodo absurdiškas. Jis nepajėgus gyventi kitokioje erdvėje. Jis gyvas tik šioje knygoje. Kuo jis gyvas, nelabai ir pati žinau. Nors gal čia nėra jokios kitos paslapties, tik ta, kad mes dviese labai rimtai kalbamės, tegu ir žąsų kalba.

 

       Kaip ryžotės rizikuoti ir pasitikėti skaitytojų supratimu? Juk savo įterpinių ar paaiškinimų knygoje neparašėte...

 

       Čia cirko akrobatika, besąlygiškas pasitikėjimas skaitytoju. Tas, kuris eina lynu, tik tada nenukris, jei nė vieną sekundę nesuabejos. Prasmė plevena kaip galimybė virš šitų žodžių. Ta prasmės galimybė, man atrodo, čia ir yra svarbiausia, ne pati prasmė. Taip kaip užsimerkęs eini eini ir kažką, ištiesęs rankas, užčiuopi. Prasmės galimybės nujautimas buvo šito „žaidimo“ esmė.

 

       Kaip rengėte knygą, t. y. kaip tokią medžiagą įveikėte techniškai?

 

       Inkūnuose, kur dirbau su vaikais, pirmoji mūsų stovykla buvo skirta neregiams. Ilgai šiai stovyklai ruošėmės, prisirinkome medžiagos, žiūrėjome filmus, mokėmės, kaip su tokiais vaikais elgtis. Taigi jau turėjau šiokį tokį įdirbį. Vėl ėjau į neregių ir silpnaregių pamokas, į „Versmės“ gimnaziją, kurioje integruoti vaikai su negalia. Jaučiausi kaip toj pasakoj: „Eik nežinia kur. Atnešk nežinia ką...“ Kankino nežinia, kaipgi mes susikalbėsime. Su kurčiais vaikais – vėlgi, viskas visai kitaip. Vaikščiojau pas juos į pamokas apie tris mėnesius. Kai teko skirtis, apėmė jausmas, lyg būčiau išvaryta iš Rojaus. Mane pribloškė vaikų akys. Jie bendrauja akimis. Kalba kaip tokia tada pasirodo ne taip jau labai reikalinga. Šitie vaikai man atvėrė akių bedugnę. Kai bendrauji su tokiu vaiku, esi tik jam. Tu niekaip negali meluoti. Galima sakyti kokius tik nori žodžius, tačiau susitinka akys, ir – viskas, esi demaskuotas, esmė išplaukia į išorę. Jaučiausi taip, tarsi tarp mūsų akių būtų nusidriekę laidai. Lyg sutirštėjęs oras. „Radijo ryšys“. Tie žodžiai... Ojojoj, kiek daug mes be reikalo kalbame. Ir dabar su tavimi – be reikalo...

 

       Vanda, nesate daug rašanti autorė. Ar rašyti grožinį tekstą jums sunku?

 

       Labai sunku.

 

       Tad kas yra ta nurimti neleidžianti jėga – idėja ar saviraiškos poreikis? Galbūt – ir tai, ir tai?

 

       Nežinau. Pirmos dvi knygos atsirado iš to, kad apie tai niekas tada nekalbėjo. Įdomus jausmas tas nutylėjimas. Visi žino, supranta, bet tyli. Mes susiformavome tokiais laikais. Literatūra visuomeniškai buvo labai svarbi. Manau, ji ir liko labai svarbi. Čia sakau sarkastiškai. Bet mąstau ir rašau taip, tarytum tai, ką kalbu, būtų mirtinai svarbu.

 

       Kodėl kūrybos centru tapo vaikų tema? Kaip ją pasirinkote? Ar – jus pasirinko?

 

       Aš pati augau internate. Atsimenu save tenai, tas vienišas naktis, kai guli, niekaip neužmiegi ir galvoji, kad visa, kas pasaulyje yra bloga – nelaimės, visi karai – kyla dėl to, jog tėvai nemyli savo vaikų. Paskui, jau pagimdžius vaikus, mane labai sudomino psichologų tyrinėjimai, kad žmogaus esmė, jo ryšiai su pasauliu susiformuoja per pirmuosius gyvenimo metus. Noriu pasakyti, kad žmogus iki galo susiformuoja tada, kai pats dar negali ištarti nė žodžio. Visa tai vyksta visiškoje tyloje. Man be galo rūpėjo nueiti iki to taško, kur dar nėra žodžių, bet jau akivaizdus pagrindas, ant kurio skleidžiasi žmogaus esatis. Nuo „Stiklo šalies“ rūpėjo tai, kas slypi pauzėse. Kol priėjau iki šito „lemenimo“, už kurio plazda angelo sparnai.

 

       Ar įmanoma pokalbius su vaikais „Tariamas iš tamsos“ išversti į kitą kalbą?

 

       Manau, kad ne. Tai neišverčiama. Vertėjui reikėtų žinoti, įspėti ir tai, ką vaikas nori išreikšti žodžiais, tačiau nepasako. Reikėtų išrasti netaisyklingos kalbos atitikmenis kitoje kalboje. Nežinau, ar tai įmanoma. Pakeitus sakinio žodžių tvarką, iškart pakinta vidinė ritmika. Tuomet tekstas visiškai nieko nesako arba sako ne tai, ką reikia. Per tai aš suvokiau, kad kalba nėra vien minties tikrovė. Visų pirma ji yra šauksmas į kitą žmogų. Ir kol kalba yra šauksmas į kitą, tol ji yra kalba.

 

       Jei literatūrą įsivaizduotume kaip kambarį su sienomis, t. y. atpažįstamomis žanro taisyklėmis, tai jūsų pastaroji knyga – mėginimas išgriauti tas sienas, kalbėti taip, jog atsivertų visos ar – kitos erdvės. Nesutikčiau, jeigu jūsų kūrinys būtų priskiriamas ir publicistikai...

 

       Čia per daug gražiai pasakei. Literatūra visada yra dialogas, net jei rašoma į stalčių. Tas Muncho rėkiantis iš siaubo ir vienatvės žmogus ant tilto, jis irgi šaukiasi. Kitaip tylėtų.

 

       Būtent trys paskiausios jūsų knygos patvirtina, jog literatūra turi be galo daug kalbos galimybių. Paradoksalu, tačiau bet koks literatūriškumas Juknaitės kūryboje taptų minuso ženklu...

 

       Kalba literatūrai yra viskas. Mane stulbina, ką per tuos dvidešimt metų išmoko lietuvių kalba. Dar taip neseniai atrodė, kad turime tik agrarinį žodyną. O šiandien ja sugrojami virtuoziški modernūs ir postmodernūs tekstai. Čia turiu galvoje prozą, poezijos kalba tradiciškai buvo turtingesnė.

 

       Rašote nedaug...

 

       Šią vasarą daug galvojau, kaip rašau. Turėjau atsakyti į pateiktus klausimus. Ir supratau, kad pirmiausia turiu išgirsti kalbos muziką. Man patys pirmieji trys puslapiai yra baisi kančia. Kai sakinys ima kvėpuoti, kai žodžiai sukimba, atsiranda nuojauta, kad kūrinys gyvas. Eini paskui tą tonaciją toliau ir kai per penkis puslapius persiverti, jau moki tą kalbą. Tai lemia ritmas. Ne mintis, ne idėjos. O kalbos muzika.

 

       Ar tikite, kad literatūra gali keisti gyvenimą? O gal neturite nei tokių vilčių, nei pripažįstate tokią būtinybę?

 

       Halina Korsakienė savo atsiminimuose yra rašiusi, kad Balys Sruoga, grįžęs iš konclagerio ir bendraudamas su Vincu Mykolaičiu-Putinu (jų butai buvo greta), ištaręs, jog reikia sudeginti visas filosofijas, visas knygas, nes jos žmonijai nieko nedavė. Nevilties valandą turbūt kiekvienas taip pagalvojame. Gal būna kritinių momentų, kai pamatai, kad tie kūriniai nieko negali pakeisti, tačiau ateina ir tokių akimirkų, kai atrodo, jog tasai poveikis – milžiniškas. Tarytum kas nors būtų galva pramušęs sieną. Kiek kartų aš pati, būdama vaikas, toj internato vienumoj, toj laukų tyloj buvau išgirsta ir paguosta. Kai suprasdavau, jog esu pasaulyje ne viena, jog yra žmonių, kuriems taip pat neramu kaip man. Taip pat skauda. Toji minčių tikrovė padeda apšviesti ir pažinti tavo paties tikrovę. Kas aš būčiau be knygų? Dieve!.. Reikėjo subręsti, kad pradėtumei mokytis iš kitų.

 

       Dėkui, kad kalbėjomės.

 

       Nemunas / Bernardinai.lt

       2009-12-07