Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas: novelės ir esė. –
Kai aplinkui stichiškai daugėja rašančiųjų, bet iš jų vis mažiau parašo ką nors vertinga, kai beprasmiška priešintis informacijai, kuri smelkiasi į mus tiesiog per orą radijo ir televizijos bangomis, smegenys nuo viso to ginasi drastiškomis priemonėmis: paėmusi į rankas dienraštį, dažnai net nesusigaudau, kokia šiandienos data. Žiūriu į skaičius ir nesuprantu jų. Arba vietoje ,,Lietuvos ryto“ perskaitau: ,,Lietuvos britas“. Mėginu iš naujo – ,,Ringuvos Vytas“. Kas jis toks?.. Ne, laikraščio ir vėl neskaitysiu.
Prieš keletą dienų atsitiktinai užsukau į „Vagos“ knygyną Vilniuje. Visai ne todėl, kad mėgstu skaityti, nes, kaip jau supratote, man retai pavyksta perskaityti tai, kas parašyta: gal tai ankstyvas Alzhaimeris – naujomis technologijomis užterštos visuomenės padarinys, gal šiaip koks komplikavęsis gripas. Taigi užsukau į knygyną tik todėl, kad rudens darganos iki mėlynumo sukandžiojo rankas, o pirštines buvau pametusi vakar. Reikėjo tiesiog apšilti. Knygynas – šitai žinau dar nuo mokyklos laikų – tam idealiai tinka. Skaitantys žmonės yra tylūs, nereiklūs, jie nesidomi aplinka. Vienintelė pardavėja trumpam manimi susidomėjo, kol gelbėdamasi nusigriebiau pirmą pasitaikiusią knygą. Knyga rankose – rimtas alibi. Su knyga atrodai nepavojingas, patikimas, tiesiog niekam neįdomus.
Dabar suprantu, kad man reikėjo užsukti į tą knygyną ir lyg lošiant kortomis iš lentynos išsitraukti būtent tą knygą. Gabrielės Klimaitės pirmąją novelių ir esė knygą „Liūdnas malonumas“. Dažną pakanka tik palaikyti rankose, ir jau apsunksti, lyg ją perskaitęs. Bet su šia taip nenutiko. Todėl ir atsiverčiau ją, kaip papuolė – ne nuo pradžios, bet ir ne nuo galo. Ir tada supratau, kad man labai pasisekė.
Kontaktas su tekstu užsimezgė iš karto. Ir dar toks skaidrus, niekieno netrikdomas, lyg ore cirkuliuojančios radijo bangos būtų staiga aplenkusios knygyną kilometro spinduliu. Alzhaimeris stebuklingai nutolo, protas nesiaikštijo, nenuobodžiavo ir nesikabinėjo. Maža to, jis tikėjo viskuo, kas parašyta. Neužstrigdama ir nesikankindama perskaičiau visą pastraipą geros literatūros (iš novelės „Diena“) ir taip apsidžiaugiau, kad kelias minutes ir vėl trumpam sugrįžo Alzhaimeris.
Viena iš brandaus teksto ypatybių – jame nėra atsitiktinumų. Viskas tiksliai nuausta, išgryninta, viskas – su saiku ir savo vietose. Ir ne amato, o talento proporcijomis. Nes gebančiųjų sukalti knygą – apstu. Beveik kas antras, baigęs filologiją ar žurnalistiką, aplinkybių ar garbėtroškos prispirtas išspaustų iš savęs knygiūkštę. Bet tai ir liktų gebėjimu rašyti. Ne daugiau. O tikrai vertingam kūriniui parašyti reikia šio to daugiau, nei vien tik gebėti. G. Klimaitė tai turi.
Man pačiai, ne itin vertinančiai esė žanrą, didžiausią įspūdį ir paliko minėta novelė „Diena“ – beje, viena iš dviejų knygos novelių, kuriai autorė sukuria personažus. Minimalistiškai išgryninta veiksmo erdve ir nutylėjimais toji Diena šiek tiek ,,vilimaitiška“ – pačia geriausia prasme. Prasigėręs sūnus aplanko tėvą ligoninėje. Jiedu šnekasi apie kilogramus, pirštus, maistą, langą, kurio nevalia atidaryti. Šnekasi tarytum apie nieką, o iš tiesų desperatiškai bando pabūti kartu, pabūti už visą gyvenimą, kuriame kažko vienas kitam nespėjo. Bet abu nebemoka: sūnus – nes jaučiasi kaltas, tėvas – nes mato sūnaus degradaciją, suvokia ją kaip savo klaidą ir junta, kad jau nebespėjo. Pokalbyje vis dėlto nuskamba esminis tėvo pareiškimas: „Galėjom turėti keturis vaikus. Tave ir dar tris. Bet, kažkaip... buvo sunku (...), nors dabar matau, kad būtume išauginę“. Tačiau šį pranešimą sūnus linkęs praleisti pro ausis. Nes jame glūdi netiesioginis priekaištas jam, nepateisinusiam tėvų lūkesčių, neužaugusiam žmogumi, nors tėvas nė karto nepasako to atvirai – jis susitaikęs su sūnaus degradavimu, jis nė nelaukė jo apsilankant, neklausia, ar šis dar ateis. Ir puikiai žinodamas, kad sūnus neturi kur skubėti, tėvas stengiasi palengvinti jo melą, perimdamas žaidimo taisykles: ,,Eik, turi visokių reikalų, ačiū už aplankymą...“
Novelėje daug tylos. Aplinka apraizgo ir suveržia pagrindinį veikėją lyg kalėjimas – jo asmeninės beprasmybės kalėjimas su kioskininku, ankstyvą rytą parduodančiu jam alaus, su nuolatiniu šalčiu ir pagiriomis, su niūriais mieguistais žmonėmis autobuse. Užtat lange vitališkai šokanti mergaitė pribloškia kontrastingumu. Jos šokis, į kurį sūnus žiūri iš autobuso, – visiška priešingybė jo dvasiniam sąstingiui. Jis įduodamas kaip raktas, kaip įrodymas, jog gyvenimas gali būti ir toks – irgi beprasmiškas, bet savaime džiaugsmingas šokis. Veikėjas paliekamas su šiuo raktu. Tokia pabaiga sukrečia – ji šiurpi ir tikroviška, ir autorė neprimeta jokių išvadų. Ji tik parodo.
Apskritai iš autorės alter ego nesismelkia tas šiuolaikiniams rašytojams būdingas neskanus egocentriškumas. Gabrielė meistriškai ir subtiliai to išvengia net tada, kai kalbama tokiomis intymiomis temomis kaip draugystė („Sugrįžę draugai“), savo unikalumo išgyvenimas („Milijon alych mord“) arba šioje dietų, treniruoklių ir savęs pjaustymo epochoje šnibždamas meilingas ir atlaidus monologas savo kūnui („Kūnui“).
Knygoje apstu ironiškos, skausmingai taiklios miesto poezijos. ,,Myliu šitą miestą kaip savamokslis daktaras savo vienintelį pacientą“. Miestą, kuris suknežina ir pasisavina bet kurį naujai pasirodžiusį individualų veidą. Norėdamas čia išgyventi, turi nešioti sudaužytą mordą, kaip du vandens lašai panašią į dar tūkstančius tokių pačių. Per šventes, tiesa, leidžiama pasirinkti kaukę: „Keistas dalykas, galvoju, yra karnavalas. Nors kartą per metus atsikratyti savo veido, užsidėti kaukę ir daryti, ką nori. Ir būtent tada, kai vieni metai virsta kitais, sakyti: verčiau pereisiu į juos žiedų valdovu, zebru ar girta fėja, bet ne sava primušta morda, pražystančia gėdos rožėmis ir įpareigojančia būti tuo, kuo atrodau“ („Milijon alych mord“). Miestas Gabrielei yra miestas apskritai, nors kai kuriuose kūriniuose jis atpažįstamas iš konkrečių užuominų arba aiškiai įvardijamas – Trolicus Vilninsis. Pastaroji esė yra, ko gero, viena poetiškiausių ir vientisiausių knygos odžių miestui ir troleibusui. Žinokite – ,,troleibuso ir miesto pulsai sutampa“. Čia išgyvenama viena diena, o gal tik viena kelionė troleibusu, išvarpyta prisiminimais apie žmones, kurie tarytum pavažiuoja su mumis, paskui išlipa, užleisdami vietą kitiems. Troleibusas yra ir namai (,,...kabina paversta netikru kambariu, matyt, tai namų ilgesio išraiška: užuolaidos su kutais, dirbtinės gėlės, moterų nuotraukos (...). Kiek troleibusų, tiek kambarių“), ir šventykla (,,...kasdien vyksta troleibusinė misterija, o kabina virsta į šventyklą. Su savo kunigu, renkančiu pinigus į margarino dėžutę“), ir skalpelis, be gailesčio rėžiantis visuomenės skerspjūvį, o ta marga visuomenė, kasdien apsigyvenanti ir per prievartą suartėjanti viešajame transporte, šmaikščiai ir įžvalgiai mėginama klasifikuoti į tris dalis.
Apskritai stebina autorės dėmesys detalei. Viską ji pastebi: ir tai, kad senukų akiniai sutvirtinti guma, ir kad nelegalių kompaktinių plokštelių prekiautojai laiko prekes pakeliuose nuo „Magi“ sultinio, ir kad partrenktų kačių pakaušiai pasidaro panašūs į miegančių vaikų. Iš tokių tarytum nereikšmingų smulkmenų konstruojami miesto vaizdai ir fragmentiški, bet psichologiškai įžvalgūs ir tikslūs personažų charakteriai. Gabrielės dėmesys žmogui – ne savitikslis eksperimentinis. Jame slypi liūdnas solidarumas, kažkoks šių laikų humanizmas. O be šito rašymo patronai mus greitai apleidžia, palikdami kapstytis mūsų pačių gendančiose išskyrose.
Gabrielei norėtųsi palinkėti išbandyti konkretesnį žanrą, nebijoti išauginti apsakymo – dvi knygos novelės „Diena“ ir „Pasaulio stebuklas“ rodo, kad tam jai pakaks ir patirties, ir talento.
Nemunas, 2005-12-14