Rimantas Kmita ŠVELNIAI TARIANTRimantas Kmita ŠVELNIAI TARIANT       Rimantas Kmita. ŠVELNIAI TARIANT. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

       Švelniai tariant, pirmasis įspūdis toks, kad šiuo rinkiniu reikėta atsiskaityti už poetišką valkatavimą Gotlande, Visbyje, kur „duoda, sako, net / 8000 švediškų kronų / gali sau būti“ (p. 34). Pabūta ne veltui: daugelis Rimanto Kmitos tekstų, rodos, iš ten, – kupini tingulio filosofijos, stebint tai, kas vyksta visai čia pat, rankos atstumu, arba – patį teksto radimosi procesą, jei stebėti jau nebėra ką, o ką nors parašyti reikia („bet kalba čia trumpa, / taip mačiau per langą, ir viskas, / o kad kryžius tekste gal ir ne vietoj, / tai ne aš čia kaltas, o visas patvarkymas, pagal kurį taip viskas susidėliojo“, p. 56).

 

       Švelniai tariant – nuobodoka jau pati pradžia. Rinkinio epigrafai – jų net trys: Cz. Miłoszo, W. Szymborskos ir J. Satunovskio poetinės ištarmės apie savo kūrybą –­ skirti tiems, kurių prievolė yra tuos tekstus vertinti. O ką veikia pats poetas?.. Anot R. Kmitos, jis tiesiog rašo „vištos koja, veršiuko akim“ (p. 88), vadinasi, naiviai ir apsimesdamas, kad sukurti gerą tekstą daug mokslo nereikia. Pasiūbuoja širdis, ir štai tau eilėraštis, anot V. Šlaito. Vos kelios eilutės, nusidriekusios per „apleistas pievas, per balas ir kurmiarausius“, įsirašant į poeto-valkatos tradiciją. Tai kas, kad su „pundeliu traktatų ir prievole vertinti“ pasėdėta ant suoliukų – šalia turgaus šiukšliadėžių, svetimo miesto autobusų stotyje ar svarbiausioj sostinės aikštėj. Metaforos čia nesukursi, tad tenka žvilgsniu fiksuoti tai, kas vyksta čia ir dabar:


                                   aš sėdžiu stotelėje šalia turgaus
                                   ant suoliuko prie šiukšlių dėžės
                                   ir skaitau straipsnį haiku ir metų laikai,
                                   vis kas nors ką nors įmeta ton dėžėn, o galiausiai
                                   atsistoja man už nugaros ir žiaumoja kažką,
                                   žiaumoja ir mėto, nepatogu net žiūrėt,
                                   o kvapai čia taip sumišę,
                                   kad sunku pasakyti...


                                                                      p. 9

 

       Poeto bandymas „perkelti“ šiukšliadėžę į meninio žodžio erdvę nežinia kodėl priminė drastišką M. Duchampo sprendimą parodinėje erdvėje eksponuoti klozetą. Tik R. Kmitos tekstas nieko nešokiruoja. Na, papasakojo žmogus apie šiukšlių dėžę, prie kurios sėdėjo, ir tiek.

 

       Panašiai į stebėtojo tekstų tinklus įkliūva jauna prostitutė, kaimiečių šeima ir didelis rožinis zuikis, bomžai ir riedlentininkai. Banalios kasdienės istorijos, kurioms poezija suteikė formos galimybę. Ir tik pastebėjimas, kad „akmenys kaip ir debesys – ką nori, tą juose ir įžiūrėsi“ (p. 16), padeda įžiūrėti pastangą kalbėti savaip, tarsi nugludintame eilėraštyje-miniatiūroje iš ciklo „Pauzė: Vėlinės Gotlande“ slypėtų erdvė, kurią atveria pratęstas pavadinimas:


                                   akmuo ir yra išėjimas

                                   nurimęs ir, regis,
                                   jau jokio buvimo

                                   tik viduje kažkas
                                   klikt


                                                                      p. 32

 

       Akmenys, vėjas, susukęs lizdus į akmenis, laikas šiapus ir laikas anapus (svetimšaliai „ima akmenį, rodo, / žiūrėk, kokie jų / mirusiųjų žvilgsniai“, p. 29) – tuštumos filosofija, bet labai paveiki.

 

       Visa kita, švelniai tariant, labiau primena pabumbėjimus iš neturėjimo ką veikti („iš tiesų – tegyvuoja / trumparegiai, nes kas gali prisigalvoti, kad / tikrasis pasaulis yra neregimas, o čia / šitas artimas pasaulis – netikras?!“, p. 41; „ir kaip tu čia susireikšminsi, / jei vis tiek pralaimėsi, / o jei kur ir išloši, tai kitur būtinai / prakiši“, p. 51). Senos tiesos, vos vos pridengtos grafiniu poetinio ritmo rūbu.

 

       Pasitelkiant ironiją (ar tik ne poststruktūralistų, kurių teorijas bandė perprasti eilėraščių subjektas ir autoriaus alter ego p. 12, įtaka?..), dėstomi elementarūs samprotavimai: kičiniai paveikslėliai „nevaizduoja / nieko, kas galėtų kelti nerimą, susirūpinimą ar per didelį keistumą“ (p. 11). Pratęsiant – nieko, kas verstų širdį siūbuoti, anot V. Šlaito, nėra ir daugumoje R. Kmitos rinkinio eilėraščių, nes vis galvoti „apie tą poeziją, / apie jos kalbą, skirtumus / ir panašumus, pranašumus ir silpnybes“ (p. 45) gali tik tas, kuris, švelniai tariant, neturi, ką pasakyti, arba, jau riebiau ir žargonu – užsiciklino literatūrologo žaidimuose, kuriais bandoma svarstyti, kad galbūt tikroji kalba – tai toji primityvi ir spontaniška, kylanti iš gyvenimo:


                                   (...) ogi šiandien
                                   deda vaikėzai tiesiai, kas mums,
                                   „rašto ir kultūros žmonėms“,
                                   atrodo vulgaru ir stačiokiška,
                                   gal taip ir yra, aš gerai nežinau,
                                   bet tikrenybės kalboj iš jų neatimsi
                                   (cituoju: a girdi kai pysiu naxui i straublyyy),
                                   iš jų, beraščių, nebaigusių mokyklų,
                                   neišmokusių rašyti
                                   skustagalvių treninguotų poetų,
                                   taip nieko per visą savo
                                   gyvenimą ir nenuveiksiančių, bet išliksiančių
                                   kalbos tikrenybėj


                                                                      p. 46

 

       Ir gali ką nori kalbėti tie rašto ir kultūros žmonės –­ sakyti, kad ženklas yra arbitralus, tai yra, kad tam tikram garsų sąskambiui reikšmė suteikiama visai atsitiktinai, bet per literatūrologų konferenciją susiginčijus dėl skirtingo teksto supratimo užriaumoti savo oponentui a girdi kai pysiu naxui i straublyyy vis viena nejauku, ypač jei nesi vyras, nors „neva moteriškas rašymas yra biseksualus“ (p. 13).

 

       Švelniai tariant, didelio įspūdžio šitas R. Kmitos rinkinys nepaliko, nors kai kuriuos kasdienius siužetus poetinė autoriaus vaizduotė (nejau iš nuobodulio?..) sugebėjo transformuoti į šiokį tokį detektyvą:


                                   sėdi ji
                                   kasoje
                                   vos laikosi
                                   dešimt minučių iki vidurnakčio
                                   išsunkta iki paskutinio
                                   vos kvėpuojanti
                                   nematau, kaip ji kvėpuoja
                                   ir atrodo, kad ji nekvėpuoja
                                   ir man šmėsteli, man pasirodo
                                   kad jai iš burnos per smakrą teka kraujo srovelė
                                   tik vis kažkaip iš inercijos
                                   ji sėdi kasoje


                                                                      p. 69

 

       Jei ne ta detalė – kraujo srovelė iš kasininkės burnos –­ skaitytojas, švelniai tariant, užmigtų, nes priešpaskutinis rinkinio eilėraštis vėlgi niekur nenuveda:


                                   kažkas dar turi jėgų kalbėtis,
                                   brautis per rūką prietemoje,
                                   jau kol grįšiu – tiek ir tebus: tamsa ir švieselės

                                   kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir
                                   atsidurtum namie

                                   ilgas judėjimas – ir vis neateina metafora


                                                                      p. 87

 

       Reziumė: įspūdis toks, lyg R. Kmita, laukdamas kokio nors mistinio įkvėpimo, turėjusio apsireikšti metaforos pavidalu ir priversti širdį siūbuoti, dėl viso pikto miklino plunksną, suteikdamas eilėraščio formą ir ritmiką tam, kas, švelniai tariant, ant seilės užeina. Nuo paskutinio rinkinio „Upės matavimas“ pasirodymo (2002) praėjus nepadoriai daug laiko – šešeriems metams, laikas būtų ką nors parodyti, juk nuveikta tikrai daug: eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, rusų, čekų kalbas, kultūrinėje spaudoje spausdinta straipsnių, recenzijų, esė, tad lyg ir atėjo metas naujam rinkiniui, tačiau jo temos domina tik literatūrologus, bet – paradoksaliai! – jie nieko nauja čia nesužino. Ir, jei jau egzistuoja toks dalykas kaip prievolė vertinti, apie kurią užsimena R. Kmita, rinkinyje „Švelniai tariant“ skaityti beveik nėra ką.

 

       Literatūra ir menas

       2009-10-23