kaupas juliusMan ir po šiai dienai vis dar sunku patikėti, kad Juliaus Kaupo nebėra tarp gyvųjų; kad jis nebeįeis su pokštą iškrėtusio vaiko šypsena veide į kambarį ir nebesėdės kampe, tyliai vartydamas knygą. Bet į realybę grąžina Kazio Bradūno telefonas iš Čikagos, košmariška dvylikos valandų kelionė į Dearborną, sąmonės netekusi tyla jo namuose, monotoniškas pamokslas bažnyčioje, lietingas kovo pradžios vidudienis ir Daktaro Kripštuko nusileidimo į amžinybę ceremonija Detroito kapinėse.
Julius Kaupas, kasdieniškomis sąvokomis išsireiškiant, buvo keistas ir daug kam nesuprantamas žmogus. Iš šalies žiūrint, o ypač tiems, kurie artimiau nepažino, jis atrodė tarytum somnambulistas, paklydęs tikrovės labirinte, į save atgręžtomis akimis regįs visiškai kitą pasaulį, skirtingai santykiaująs su tuo, ką mes paprastai vadiname realybe. Tiek jo gyvenimo, tiek jo kūrybos būdingiausias bruožas buvo pastanga sugriauti tikrą ar tariamą sieną, skiriančią fantazijos pasaulį nuo tikrovės, įrodyti, kad toji siena iš tiesų neegzistuoja, kad tai yra tik tam tikra etinė kategorija, ir taip praplėsti gyvenamosios erdvės ribas. Savo kūryboje Kaupas sukūrė trečiąją realybės dimensiją, kurioje biurokratiškai suformuluota bei sąlygota buitis tampa ironišku farsu, atskleidžiančiu absoliučią, t.y. magišką, tikrovę, kurios erdvėje gyvenančiam visiškai įmanoma iš Kauno senamiesčio laiptais nusileisti į pragarą ir iš katedros bokšto pasiekti dangų.
Jo požiūriu, žmogiškosios egzistencijos vertė yra tiesiog proporcinga išsivadavimo iš konvencionalios realybės sampratos, t.y. tikro jos suvokimo, laipsniui. Dėl to jis ypatingą dėmesį skyrė viskam, kas nesuprantama eiliniam miesčioniui, avantiūrai etc. Iš čia jo pasakos pamėgimas, – tikrovės, kurioje varlė iš tikrųjų yra užkeiktas princas, o skudurinio vaikų kambario arlekino krūtinėje plaka žmogiška širdis. Kaupas, kaip ir jo idėjos draugas nemirtingasis Liūdnojo vaizdo riteris Don Kichotas, visuomet buvo pasiruošęs, daugumos akimis žiūrint, absurdiškai kovai, nebijodamas būti išjuoktas. Dėl to savo gyvenime jis dažniau negu kas kitas yra buvęs donkichotiškose situacijose, kitaip sakant, fiziškai pralaimėjęs, bet savyje pakilęs laimėtoju.
Apskritai imant, jo laikysena, kaip ir kiekvieno nepritapusio ir tam tikra prasme šalia „reikšmingų įvykių" srovės gyvenančio žmogaus, buvo defenzyvinė. Pagrindiniai ginklai – ironija bei šviesus humoras, kurių tačiau ne visuomet pakako viską naikinančiam antiidealistinės kasdienybės potvyniui sulaikyti.
Ilgą laiką gyvenęs konfliktuodamas su aplinka, nuolatos grėsusią jo vidinei ir išorinei nepriklausomybei, Kaupas noromis nenoromis turėjo išvystyti tam tikrą gynimosi sistemą, ir vienas stipriausių jos taškų buvo nuo pat vaikystės nešiojama „keisto žmogaus“ kaukė. Dėl to jis, kūryboje būdamas kraštutinis idealistas, gyvenime daug dažniau negu kad iš šalies galėtų atrodyti vilkėjo penktajame laiške minimą „tamsųjį likimo rūbą“ ir turėjo gana neeilinį, karo metu nepaprastai svarbų sugebėjimą išsiversti, net ir sunkiausiomis sąlygomis laikytis vandens paviršiuje. Tiesa, jo išsivertimo procedūra visuomet buvo keistoka, specifiškai kaupiška, paremta humoristiniu merkantilizmu, primenančiu pasakos gudruolių filosofiją. Tatai gana akivaizdžiai atsispindi ir jo žemiau spausdinamuose laiškuose, rašytuose iš Vienos ir iš Rytprūsių.*
Šeštojo laiško rašymo metu, pastoviai gyvendamas Tūbingene, Kaupas protarpiais bastėsi po įvairias išvietintųjų stovyklas, pardavinėdamas vadinamąsias amžinas plunksnas, dažniausiai neveikiančias; žmonės jas pirko (nes tuomet visi ir viską pirko, ką tik bepasiūlytum) ir nešiojo kišenaitėse papuošalo vietoje. Kaupas tatai darė ne vien dėl pinigo. Jam tatai buvo pramoga ir motyvas pabėgti iš kasdieniškos aplinkos. Giliausia prasme tai buvo Kauno Kalnų gatvėje pradėtų žaidimų tęsinys.
Kūrybiškai ir psichologiškai Kaupas šiuo laikotarpiu išgyveno vieną lemtingiausių lūžių, kurio tiesioginis padarinys buvo jo posūkis iš fantastinio realizmo į emocinį romantizmą. Tatai labai aiškiai liudija jo tuo metu rašytosios pasakos („Studentas iš rudosios vaistinės“, „Pasaka apie neramų žveją Silvestrą“, „Raudonbarzdžio žydo karoliai"). Ankstesnėse pasakose („Pasaka apie arlekino meilę ir burtininką be vardo“, „Daktaras Kripštukas pragare", „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo“, „Šokoladinio kareiviuko širdis“) fantazija ir tikrovė, kaip ir pas E.T.A. Hoffmanną, sudaro universalų, nedalomą vienetą; stilius – blaivus, santūrus, organiškas, visuomet su lengva ironijos bei humoro priemaiša; emocija niekur neprasiveržia į paviršių; visas dėmesys skiriamas ne atsitiktiniams, bet visuotiniams realybės aspektams. Tuo tarpu vėlesnėse dominuoja sentimentali, autobiografinė emocija; fantazija ir tikrovė nebesudaro autentiško ir nedalomo vieneto: tai tik puošniu fantazijos rūbu užmaskuota kasdienybė; stilius sentimentalus ir išpūstas. Literatūriškai šios pasakos yra nepalyginamai silpnesnės už ankstesniąsias. Jose autorius yra emociškai suinteresuotas ir tam tikra prasme neobjektyvus, nes jis čia kreipiasi ne vien tik į abstraktų skaitytoją, bet ir į konkrečius asmenis. Aukščiau minėtos maskavimo komedijos Kaupas ėmėsi dėl to, kad jis šventai tikėjo, jog tikrai giliai jausti bei išgyventi gali tik Tristanai ir Izoldos, o ne kokie Jonai ir Marytės.
Paskutiniame savo gyvenimo dešimtmetyje Kaupas vėl buvo begrįžtąs prie ankstyvoje jaunystėje puoselėtos asmeniškai nesuinteresuotos estetinės būties koncepcijos. Tatai rodo jo man daug kartų dėstyta žmogaus - saulėgrąžos mėnulio šviesoje idėja. Šią idėją plačiau išvystyti jis žadėjo savo tuo metu planuotoje knygoje, kurios titulinė novelė buvo paskelbta penktajame Literatūros lanktį numeryje.
Baigiant šias trumpas pastabas staiga atėjo į galvą klausimas: apie ką mes su juo dažniausiai kalbėdavome? Niekad apie žmones. Žmonėmis, išskyrus artimiausius draugus, jis visiškai nesidomėjo, ir į pašnekesį įsitraukdavo tik kalbant apie knygas. Ir tada jis galėdavo kalbėti valandas, kreipdamasis ne tiek į savo partnerį, kiek į save patį. Mėgstamiausi Kaupo autoriai buvo Cervantesas, E.T.A. Hoffmannas, Dickensas, Unamuno (laiškuose minimas Augustas Pėrez yra jo romano Ūkanos (Niebla) personažas) ir Franz Kafka.
1970
*Šis portreto eskizas buvo išspausdintas Metmenyse kaip priešžodis „Šešiems Juliaus Kaupo laiškams“.
Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.