Julius Kaupas (1920-1964) iš profesijos gydytojas, psichiatras, buvo žemininkų kartos bendraamžis ir „bendražygis”. Jis reiškėsi kaip novelistas, pasakų rašytojas, eseistas ir literatūros kritikas. Aktyviai talkininkavo žurnalui Literatūros lankai, jame bendradarbiavo.
Kaupas save įamžino literatūrinėm pasakom 1948 metais išleistame rinkinyje Daktaras Kripštukas pragare – ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Jo pasaka – tai ,,gilią žmogišką prasmę turinti, rinktinio vaizdo, filosofinės minties ir pasakiškos nuotaikos sintezė” (Kazys Bradūnas. ,,Juliui Kaupui šįmet būtų buvę 50 metų”. Draugo kultūr. priedas, 1970.111.15).
Jis buvo miesto pasakos pionierius. Joks kitas rašytojas nei šiapus, nei anapus Atlanto iki šiol neatkūrė Kauno panoramos tokiais gyvais ir spalvingais vaizdais. Kaunas čia yra „lygiai toks pat pasakiškas miestas”, kaip E.T. A. Hoffmanno Dancigas arba Drezdenas (Alfonsas Nyka-Niliūnas (Leonas Miškinas). Daktaras Kripštukas pragare, arba pasikalbėjimas apie pasakų knygas. – Aidai, 1948, Nr. 21).
Kaupo pasakos – tai keistas fantazijos ir realybės lydinys. Jo knygos pasakų herojus sutinkam tikruose gimtojo miesto pastatuose ir gatvėse: Gardino gatvėj, į kurią atsidaro išeiginės pragaro durys, Didžiojoj Vilniaus gatvėj, kur Rudosios vaistinės medinėse duryse išpjaustinėti keisti kalbantys veidai. Pats tariamasis knygos pasakotojas, sniego senis, pasakas rašo senosios rotušės bokšte. Katedros bokšto viršūnė skęsta miglose, o jos laiptais palypėjus, galima pasiekti dangų.
Realistinės miesto detalės čia tikroviškos ir ryškios, tokios, kokios išliko miesto vaiko atmintyje, bet Kauno miestas „supasakintas” ir egzotiškas, nes Kaupas moka „nulupti kasdienybės tinką”, „atsukti” net trivialius dalykus „savo netikėtąja jungtimi (Liudvikas Gadeikis. „Smagios fantazijos atskraidintos. – Pergalė, 1986, Nr. 9). Jis balansuojasi „ties dviejų pasaulių, realiojo ir pasakiškojo riba”.
Stebuklinių liaudies pasakų meninė erdvė paprastai būna atribota nuo realios erdvės. Atsiranda vertikalaus pjūvio opozicija. Kaupo pasakose ta opozicija prislopinta. Daugeliui pasakų jis suteikia tik realistinę erdvę – tai vaikų kambarys su krūva žaislų, cukrainė, kurioje kepami šokoladiniai kareiviukai, sodas, kuriame vaikai statosi palapinę. Greitai toje erdvėje veiksmas pakrypsta į fantastiką. Žaislai ir šokoladinis kareiviukas atgyja, už sodo tvoros įvyksta raganų puota, bet erdvė lieka ta pati.
Net ir pasakose, kurioms suteikta fantastinė erdvė, („Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo”, Daktaras Kripštukas pragare), ta erdvė nesuvokiama kaip „anas pasaulis” ji panaši į įprastinę tikrovę. Fantastiniai elementai joje subuitinami, neapibrėžta meninė erdvė sumaterialinta, pripildyta konkrečiom detalėm. Konvencionalūs pragaro atributai – ugnis, smala čia visai nebaisūs, kasdieniniai dalykai. Pragaro salėj „tyliai virdami ūžė katilai”, lyg kokioj žemiškoj virtuvėj. Taigi skaitytojui svetima erdvė virsta sava. Ji žaismingai „sužmoginta”.
Tą surealintą Kaupo pasakų fantastiką lemia ne vien vaizdų tikroviškumas, bet ir intymus, švelniai ironiškas tonas bei šnekamosios kalbos intonacijos. Idiomatinis išsireiškimas – smalos klanų „pilnos pakampės telkšo” – tai kalbinis signalas, jog sava/svetima erdvės opozicija panaikinta. Visų pasakų tikroviškumą dar sustiprina jų „kronikinė” kilmė, fantastinio pasakojimo autentiškumo ir dokumentiškumo iliuzija”.(Bronius Raguotis. Apie daktarą Kripštuką, mažąjį žmogų ir jų autorių, Juliaus Kaupo rinktinėje Daktaras Kripštukas pragare, Vilnius, 1984).
Pasaka – tai meniškai sukonstruota kalbinė tikrovė, kurioje žaismingais vaizdais įkūnytas intuityvus pasaulio supratimas. Straipsnyje „Pasaka ir realybė” pats Kaupas rašė, kad pasaka liečia esmines būties problemas. (Julius Kaupas. Pasaka ir realybė. – Metmenys, 1963, Nr.7). Liaudies pasakose, anot jų tyrinėtojų, pagrindinė binarinė opozicija, kuri semantiškai organizuoja tekstą, – tai gėrio ir blogio konfrontacija. Ją randam ir daugelyje Kaupo pasakų, kuriose ši konfrontacija išreikšta sąlygiškais vaizdais, kaip trapaus idealisto kova su galingu priešu.
Kaupo pasakų herojai išeina į žūtbūtinę kovą prieš piktą, brutalią jėgą, atstovaujančią blogiui. Pasakoje „Apie arlekiną ir burtininką be vardo” pasakojimo erdvė – tai tylus kambarys, kurio sienos apdengtos mėlynu aksomu ir išsiuvinėtos auksinėm žvaigždėm. Jis simbolizuoja visatą. O burtininkas, toks senas, kad nė jo vardo niekas nežinojo, personifikuoja laiką. Kai jis ima ore rašyti paslaptingus ženklus ir šnabždėti burtų žodžius, viskas tame kambaryje atgyja. Auksaplaukė lėlė ima šokti ant gėlėto kilimo, kuris jai virsta gražia pieva, o ji pati virsta karalaite. Arlekino širdis iš pat pirmo žvilgsnio užsiliepsnoja tokia karšta meile karalaitei, kad „visas arlekinas būdamas aksominis, vos vos neužsidega”.
Bet iš vario rašalinės iššokusi didelė juoda varlė kėsinasi į lėlę-karalaitę. Arlekinas ir švininiai kareivėliai su žibančiais šarvais ją narsiai gina – stato „nepaimamą tvirtovę” iš kaladėlių ir nugali varlę.
Už tamsaus koridoriaus jau matyti puotos kambarys, kur bus iškeltos arlekinui ir karalaitei vestuvės, o šie jau svajoja, kad jų laimė „niekad, o niekad” neužges. Bet tik įžengus į tą šalčiu dvelkiantį koridorių, karalaitės sąnariai ima stingti, ji pavirsta negyva lėle. Ir arlekinas sustingsta, priglaudęs veidą prie lėlės rankos, ir kareivėlių šarvų blizgesys užgęsta „begalinėj tamsoj”. Vien tik „nemirštantis arlekino ilgesys tegyveno tame žvaigždėtam kambary”.
Čia įtaigiais, kondensuotais vaizdais, be jokio moralizavimo, keliama trapios, laikinos žmogiškos egzistencijos įprasminimo problematika. Kas gali užmiršti žvaigždėtą kambarį, burtininką Laiką ir arlekino kovą už gėrį, grožį ir meilę? Skaitytojui duodama pajusti, kad ta kova už žmogiškas vertybes, nors ir pralaimėta mirčiai, nebuvo beprasmė.
Pasakoj „Šokoladinio kareiviuko širdis” pasakojimo erdvė – kepėjo Tešlėno namai ir cukrainė, garsi visam Kaune. Naktį vaikų kambary pasigirsta šokoladinio kareiviuko širdies plakimas. Tai sidabrinis laikrodėlis, kuris netyčia įkrito į tešlą, kareivėlį bekepant. Iš žaislų krūvos išsikapsto mėlynas medinis arklys ir kareivėlis joja raudono kilimo „begalinėm platybėm” nuotykių ieškoti. Jie pasiekia tamsią angą, kurioj pasigirsta duslūs balsai. Tai blogio karalija. Didelės pilkos pelės ruošiasi papjauti tris baltas katytes, kurios dar nemoka pačios gintis. „Kilni rūstybė” užtvino sidabrinę kareivėlio širdį ir jis, paspaudęs pentinus šokoladinėm savo kojom, ima vytis peles.
Veiksmas nukeliamas į keistą sandėliuką. Įvairūs įvaizdžiai čia simbolizuoja tamsaus istorinio laikotarpio aplinką: sustojęs laikrodis, niūrūs žemėlapiai, globusai ant dulkėtų dėžių. O spalvotoj pyragaičių dėžutėj miega trys baltos katytės. (Jos gal simbolizuoja tris Baltijos valstybes). Jų tyko baisios pelės, degančiom akim, aštriais nagais, bet niekas jų nesaugo. Pageltęs Tešlėno portretas snaudžia dulkėtuose rėmuose. (Gal pati Apvaizda miega). Kareiviukas ištraukia cukrinį kardą (juokingas nepakankamumas!), o pelės galva nusirita ant grindų. Pačią didžiausią pelę jis prismeigia prie sugadinto laikrodžio. Tironas įamžintas istorijoj. Grįžęs į vaikų kambarį, kareivėlis pažvelgia į savo šokoladinius batus ir, suuodęs rytmečio kavą, susimąsto. Juk jis gal bus suvalgytas per pusryčius.
Knygos Daktaras Kripštukas pragare puslapio vaizdas. Piešinys dail. Adolfo Vaičaičio.
Pasakoje „Kaip velnias Juoduodegis blogais keliais nuėjo” gėrio ir blogio konfrontacija žaismingai apverčiama aukštyn kojom. Šmaikštaus humoro dėka ji virsta ironiška kontrastine struktūra įvairiuose pasakojimo lygmenyse. Net ir pasakos pavadinimas ironiškai dviprasmiškas. Pati pasakos fabula – kas nutiko velniui Juoduodegiui, kuris iš pragaro pabėgo į žemę, norėdamas tapti padoriu jos gyventoju – ironiška struktūra.
Ironiškos kontrastinės struktūros pasireiškia veiksmo ėjimuose, o taip pat ir erdvės traktavime. Tokiose pasakose, kaip „Studentas iš Rudosios vaistinės”, ,,Pasaka apie neramų žveją Silvestrą” ir kitur, herojus iš žemiškos erdvės nusikelia j fantastinio pasaulio erdvę. Šioje pasakoje herojus iš jam savos pragaro erdvės nusikelia į jam fantastinę žemės erdvę, apie kurią pragare girdėjo „būk ji nuostabiai graži esanti”.
Pakliuvęs j jos gamtą, šlamantį ąžuolyną, jis priblokštas tos grožybės ir jaučiasi kaip rojuje. Bet naktį gamtos idilė pavirsta baisiu mišku. Jam „rodėsi kad pilnas ąžuolynas prigužėjo neregėtų pabaisų”.
Miškas pasakose, kaip rašė pats Kaupas, (Julius Kaupas. Pasaka ir realybė. – Metmenys, 1963, Nr. 7) simbolizuoja nuožmų gyvenimą, „kur viešpatauja kova už būvį, o ne žmogaus širdis”. Pasakoje „Jonukas ir Gretutė” miške palikti vaikai atspindi egzistencinę žmogaus situaciją – „vienišą ir niekieno nesaugomą tamsioje kosmoso naktyje”. Ją atspindi, lyg kreivame veidrodyje, ir Juoduodegis miško scenoj. O susidūręs su žmonėmis, jis atsimuša į kietą, nedraugišką jų aplinką. Net išsigandusio meno profesoriaus sūnus su vėzdu jo vos neprimuša.
Patyręs nuotykį po nuotykio žmonių pasauly, nuolat jų persekiojamas (ne žmogus velnio auka, o atvirkščiai), Juoduodegis, taip kaip ir Franzo Kafkos romano Procesas herojus Josephas K., tampa „nekalta kaltybe”. Jis kažkokios jam svetimos autokratinės sistemos paverčiamas nusikaltėliu, suimamas ir teisiamas, nors ir nežino savo nusikaltimo.
Autoriaus subtilios ironijos dėka skaitytojo simpatija atsiduria persekiojamo velnio pusėje. Ypač kai teisėjas piktai žvelgia į jį pro didžiulius akinius, o visa salė iš jo juokiasi, šūkauja, jį skundžia: „Jis žmones gundo!”, „Blogais keliais veda”... Tų stereotipinių minios žmonių kaltinimų Juoduodegis niekaip negali išsiginti. O skaitytojo sąmonėje jie sukelia aliuzijų: sušmėkščioja ne tik Sokrato, bet ir Jėzaus bylos atspindžiai. Atsiranda intertekstinių sugretinimų tarp pasakos ir Evangelijos. Mat paaiškėjus, kad kalėjimas ,,jau visai pilnas”, pasigirsta pasiūlymų paleisti plėšiką Barzdočių, o jo vieton Juoduodegį uždaryti. (Žaismingai sugretinami Barzdočiaus ir Barabo vardai).
Tik pedantiškam raštininkui seną bausmių knygą ir jokių „velniams numatytų bausmių” neradus, velnias paleidžiamas. Bet vis tiek žemėj gyventi jam nesiseka, sunku gauti ir išlaikyti darbą, nes trukdo jo „kitoniškumas”.
Kaupas išdaigiai žaidžia ironiškais kontrastais, pagaliau leisdamas Juoduodegiui gauti darbą, kuriame jo kitoniškumas gali laisvai ir naudingai pasireikšti. Geraširdžio klebono dėka jis tokį darbą gauna Karmelitų bažnyčios tarnyboje kapų sargu. Vien tik kapuose bekasinėdamas, uodega bemojuodamas, jis atbaido visokius įsibrovėlius. O šventadieniais, „bindzinėdamas” šventoriuje, Juoduodegis pritraukia velnio pasižiūrėti net ir didžiausius bedievius, tokiu būdu atversdamas labai daug netikinčiųjų ir atvesdamas daug nusidėjėlių į gerą kelią.
Deja, tokia Juoduodegio veikla nesidžiaugia ne tik jo tėvas pragare (,,kas gi matė, kad dėl velnio žmogus geresnis darytųsi”), bet ir šv. Petras danguje („kurgi girdėta, kad dangun ateina žmonės tik išsigandę velnio”). Čia sugretinta pragaro ir dangaus gyventojų stereotipinė galvosena. Ir jiems, kaip ir žemiškiems teisėjams, svarbi ne esmė, o raidė ir žmonių nuomonė.
Juoduodegio pasilikimas žemėje baigiasi blogai. Netekęs paskutinio darbo, jis susideda su ubagais, o draugaudamas su valkatomis, pradeda girtuokliauti, išmoksta keiktis, kortom lošti su vagimis ir sukčiais. Taip jis pamažu „nuklydo blogais keliais ir buvo galima bijoti, kad po mirties dar, ko gero, pateks ir į pragarą.” Taigi grįš į tą erdvę, iš kurios atėjo, o pasakojimas grįš į tą patį tašką, iš kurio prasidėjo.
Kaupas juokingai, beveik anekdotiškai čia pasakoja, bet jis rimtai pašiepia socialinius žmonių santykius, stereotipinę galvoseną, oficialų biurokratizmą, kurie ir velnią blogais keliais nuvedė. Intertekstinėse aliuzijose semantinės gijos nusitiesia ir į filosofinę, religinę bei politinę problematiką.
Ne tik šioje, bet ir kitose Kaupo pasakose, taip kaip ir liaudies pasakose, veikėjai mažai individualizuoti. Jie turi konvencionalius savo atributus: karalaitė – mėlynas akis ir šviesius plaukus, ubagas – medinę koją, policininkai – blizgančius aulinius batus, velnias – uodegą. Jie susiskirsto antitezės principu (savo padėtimi ir funkcijomis) į persekiojamuosius ir persekiotojus, į herojaus pagalbininkus ir priešininkus, skriaudėjus ir patarėjus irgi kaip liaudies pasakose.
Žaismingi sugretinimai ir ironiški kontrastai Kaupo pasakom suteikia daug interpretacinių galimybių.
Kaupo novelės giminingos pasakoms. Jų siužetai sukonstruoti aplink kokį neįprastą įvykį. Kulminacinis taškas – dvasinis sukrėtimas, dėl kurio pasikeičia žmogaus likimas. Jos pasirodė periodikoje, atskiru rinkiniu neišleistos.
Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.