Kęstutis Navakas. Du lagaminai sniego: esė. – Vilnius: Tyto alba, 2008.
Pradedant skaityti šią knygą patarčiau įsitaisyti ant palangės arba kur kokiam kambario kampe, iš kurio matoma kuo daugiau daiktų. Prieš tai būtinai reikia išsivirti arbatos, o jei jaučiatės esą rašytojai, tai ir ką nors stipresnio prie jos, užsidėti vinilą ant patefono iš kokių 1987-ųjų, o jei patefono neturite, tai bent ant stalo. Taip pat svarbu nusiteikti, paruošti filosofijai ne tik aplinką, bet ir save: išgirsti tylą, pamatyti tuštumą ar bent ką nors už lango (gali būti ir banalybė, svarbu, kad inspiruotų mąstymą). Taip minimaliai „pasiserviravus“ galima imti į rankas šią knygą – tada būsite beveik viename kambaryje su kalbančiuoju iš puslapių. Gal net šnektelsit, gal rasit bendrų temų...
Su kuo ruošiuosi kalbėti? Kokių temų žadu ieškoti? Jei kas nerandate atsakymų, žinokit, kad ant palangės šalia jūsų turės būti įsitaisęs ne bet kas, o Nacionalinės kultūros ir meno bei daugelio kitų premijų laureatas, kurio širdis buvo (ir turbūt tebėra) iš vinilo... Bohemišką gyvenimą gyvenęs, buvęs „tarp knygų“, pats jų parašė septynias – ši ir yra septintoji, neskaičiuojant tų (jei tokių yra), kurias pats surišęs siūlais laiko kur vienetiniais egzemplioriais. Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas – tai vis tas pats iš puslapių kalbantis, ant palangės sėdintis žmogus.
Pirmoji knygos dalis („Ten jūra“) kažkodėl pasirodė būtent tokia. Kažkur už puslapių vis sėdintis pasakotojas, jo nesimato tarsi būtum jam už nugaros, bet nieko nematai, net tos nugaros, nei pakaušio. Pats negali matyti kalbančiojo akimis – to neleidžia jo patirtis, kurios neturi, kuria remdamasis jis tau pasakoja, leidžia tau matyti, užuosti, girdėti, jausti, greičiausiai būnant kažkur šalia jo. Knygoje kažkodėl labiausiai stringa pasakojimas – jautiesi kaip vedžiojamas nematomo rašytojo po svetimą mansardą, kartais kambarį, kartais virtuvę, o pats, galima sakyti, irgi tampi nematomas, nes pasakojantysis tau sako, kad visur tuštuma, kad aplink tyla, tai ir negali būti matomas, per daug bildėtum, matytumeis. Iš kambario ir jame pasakotojas viską stebi lyg spektaklį teatre, į kurį pats kartais išeina suvaidinti: „Už lango kaimynai neša į automobilį kažkokias dėžes. [...] Užtraukiu užuolaidą, ir spektaklis baigiasi. Paploju, bet jie neateina man nusilenkti. Miegas“ (p. 61). Kartais atrodo, kad pasakotojas kalba kaip psichoanalizės seanso metu, o tu (skaitytojas kaip koks Froidas) turi suprasti, ką jo sąmonė iš tų papasakotų minčių, sapnų, prisiminimų srauto „sako“. Pasakotojas visuomet kalba būdamas vienas, net tada, kai šalia jo yra ir kitų kalbančiųjų: jis atsiriboja savo mintimis nuo kitų ir žmonės šalia jo, jų kalba tampa tik fonu arba tolimesnių minčių stimulu: „– Nieko nuostabaus, – sako Anna, Jaana ir Leena, – čia gi Suomija, mes netaupom savo abėcėlės. / Ir iš tiesų. Apsidairiau – Suomija“ (p. 176).
Pasakotojas ne tik esė „Bevardžiai“, bet ir visose šioje knygoje esančiose esė tarsi bando įvertinti prisimintus ar sutiktus žmones kaip savus arba svetimus, minios žmonių jam bevardžiai besikeičiantys elementai. Visgi yra pripažintų ir savais: „vien dėl kelių nedičkių piliečių simpatiškiausios tautos man austrai ir latviai. Nesimpatiškiausios – rusai ir rytų vokiečiai“ (p. 202). Aplinkiniai ne tik skirstomi į savus ir nesavus, bet dar ir grupuojami, įvardijam pagal savitą pasakojančiojo klasifikaciją: „Odinė striukė, treningas, išsiviepę kedai, alus rankoj. Vietinis! Taip Čikagoj reaguočiau į parduotuvėn įjojantį indėną su tomahauku“ (p. 151); „Yra dar vienas giminingas tipas, štai jisai stovi priešais patį save, užklijuotą ant sienos. Rinkimai baigėsi, bet jis dar mielai pakabės. [...] Ir kaip bus sunku suvokti, jog Karlsonas amžinas, o jie ne“ (p. 19). Stipriausias sarkazmas skiriamas tiems, kurie gyvena priešingai nei jis, patys nemąstydami, automatizuotai: „Jis užsisako laikraščius, kad žinotų kaip mąstyti ir žiūri televizorių, kad turėtų ką veikti“ (p. 18). Pasakojime pasigirdus ironijai ar sarkazmui kalbantysis tarsi izoliuoja save nuo bet kokio aptariamo dalyko, jis atsiriboja, bet atsiribojimas nuo visų grupių taip pat yra lyg prisiskyrimas prie kažkokių autsaiderių, ir greičiausiai tie autsaideriai šiose esė yra rašytojai, poetai, mąstytojai. Pamažu atskleidžiama rašytojo tarp rašytojų pozicija, nuolatinė kitų rašytojų apsuptis, jei ne gyvai, tai bent iš knygų, iš tekstų. Jaučiamas rašančiojo ir nerašančiojo santykis, nerašantysis dažnai simbolizuoja svetimą, kitą ir kitokį pasaulį, o pasakotojas priskirdamas save prie rašančiųjų taip motyvuoja rašymą: „rašau, nes rašant įmanoma patirti įvairių vizijų“ (p. 128). Dažnai esė yra minimi žinomi lietuvių ir užsienio rašytojų vardai, kurie pasakotojo vertinami kaip savi, net tie, kurie gyvenę praeitam amžiuje atrodo pasakotojui savesni, nei šalia jo vaikščiojantys ir gyvenantys „bevardžiai indėnai su kedais“. Pasakotojas priklauso lyg kokiai rašytojų kastai. Jai priklausyti reiškia sirgti liga, kurios simptomai – alkoholizmas, vieniems pasireiškiantis sunkesne, kietiems lengvesne forma ir fantazija. Pasakotoją taip pat galima regėti su visais simptomais, „sergantį“: „[...] stebėjau gal nykščio didumo angelą, lėtai ropojantį įstriža mano palėpės lubų plokštuma [...]. Tądien buvau [...] – prisigėręs“ (p. 140).
Pasakojime svarbu vizualinis lygmuo – įvairi informacija koduojama į regimuosius vaizdus, o tie vaizdai dar kinta, jie lyginami su kitais vaizdais, įgauna naujų atspalvių: „Tos akys prieblandoje keistai žibėjo, taip žiba ne metalai ar mineralai, taip žiba netinkamai lygintuvu brūkštelti švarko atlapai“ (p. 62). Vizualumą sustiprina ekspresyvi raiška: „Dėdė poetas, vaikų paprašytas, spirdavo kamuolį „į dangų“. Aukštai aukštai, iš viso savo užsisklendimo bei kitų iki kraujo suspaustų spyruoklių. Kamuoliai tiesiog pranykdavo ore. Kai kurie jų turbūt ligi šiol ten tebekaba ir nenori kristi“ (p. 24). Dažnai pasakojama buitiniu stiliumi – susidaro įspūdis, kad pasakotojas sėdi priešais ir spontaniškai išsako savo mintis: „Kuo gi ten baigėm? Naujaisiais metais? Taigi“ (p. 115). Dėl to tekstas, kad ir kokių sudėtingų ir gilių prasmių beturėtų tampa kažkoks paprastas, net pradedi jausti kvapus, šaltį ar šilumą, garsus, tylą, tuštumą – viskas tampa taip suprantama ir artima, kad norisi nueiti į jo aprašomą virtuvę ir išsivirus arbatos prisėst šalia, dar paklausyti truputį, ką jis (pasakotojas) galvoja.
Filosofiją išduoda ne lotyniškos sentencijos (nors galėtų išduoti), o paprastas pasakotojo kalbėjimas, mąstymas per naują keliant įvairiems reiškiniams būties klausimus, o juk filosofijai ir yra svarbu nuolatinis klausimų buvimas. Labiausiai nesuprantamas ir tirtinas reiškinys visoje knygoje greičiausiai yra pats pasakojantysis sau: „Gal socialiniai saitai ir kasdienybės automatiškumas ištrynė liūdesio programas iš mano vidinių diskų? Gal aš miriau?“ (p. 11). Pirmojoje knygos dalyje socialinės filosofijos temos gvildenamos, atrodo, paeiliui: kas aš; kas tie, kurie šalia manęs; koks yra geras gyvenimas; ką lemia šeima ir t.t. Visos temos matomos iš rašančiojo perspektyvos, iš jo asmeninio gyvenimo patyrimo – taip pamažu atsiskleidžia, lyg prisipažįsta tas nematomas rašytojas iš popieriaus lapų. Dažnai keliamas klausimas, kiek tikras tas gyvenimas, kurį matome ir, kuris yra atmintyje, prisiminimuose. Atsakymas lyg ir aiškus: „O jei nėra pėdsako, vadinasi, nebuvo minios. Niekas nepraėjo. Sėdėjau vienas, gėriau arbatą“ (p. 29).
Tekstuose daug materialumo ženklų, buities elementų, aplinkos detalaus (ne, ne nuobodaus) aprašymo ir kartu lyg iš to materialumo kilusių svarstymų. Kasdienis, pasakojantįjį supantis pasaulis kintantis arba vos ne per amžius statiškas kūrinys, su sava istorija, tampantis rašymo stimulu. Pasaulis rašytojo akyse taip pat virsta literatūra, viskam suteikiamos reikšmės, įvaizdžiai – tarsi materialusis pasaulis nekinta, jį keičia tik žmonės: „daiktai pernelyg tingūs keisti parodymus, dažniausiai juos perrašom mes, stebintys, todėl lašas mums nebėra lašas, akmuo nebėra akmuo, ir vėjas pučia pilna burna giliausios prasmės. Pasaulis tampa literatūra“ (p. 59). Namų erdvė labai svarbi pasakotojui, tai ir kūrybos, ir saugumo, ir daugelio prisiminimų erdvė. Prisiminimus daugiausiai kelia aplinka, daiktai, o šie amžini išlieka tik nuotraukose arba literatūroje: „[...] skrisiu kur nors į nuotraukas. Ten, kur daiktai lieka amžiams“ (p. 98); „aš išliksiu amžinas tik tada, jei manęs nebus. [...] Būsime jau beveik literatūra“ (p. 51) – tekste kuriama filosofija, inspiruota materijos. Egzistuoja ir mobilūs daiktai, judantys: „Metams bėgant, spintos pačios uždaro duris ir nuvažiuoja“ (p. 102). Panašu, kad personažo pasaulyje ne daiktai reikalingi gyvenimui, o gyvenimas yra reikalingas daiktams, kad šie būtų gyvenančiojo prikelti, pajudinti, panaudoti ar bent aprašyti: „[...] mirs šitas šviesiaplaukis mano vaikas, pupos didumo. Tuomet jo daiktai sustos nebepajudinamai“ (p. 81). Iš įvairiausių materialumo ženklų yra sukuriama bohemiška aplinka, o prie jos tarsi priaugęs egzistuoja pats pasakojantysis: „Šiapus klausyta muzikos ir bendrauta su ne viena pas mane atklydusių merginų, šiapus skaityta, rašyta, sėdėta ant palangės ir rūkyta, gertas brendis. Palangė tarsi žymi ribą tarp savo – svetimo, būtinybės – atsitiktinumo“ (p. 98). Jis net keliaudamas geba atsidurti ten, kur aplinka su savo atstovais būna ne banali, o jei ir banali tai įvertinama kalbančiojo kaip koks retas reiškinys: „Tada prisimenu, kad po Visatą klajoja begalinio mažumo dalelių – neutrinų – srautai, viską savo kelyje skrodžiantys. Ir pro mane kiekvieną sekundę pralekia keli trilijonai neutrinų. Iš Visatos! Plungėje!!!“ (p. 152). Materija kartais jam atrodo nereikalinga, kurianti erdvę, bet nefunkcionali, net apgaulinga: „pasaulį ir ima atstovauti daiktas, į kurį per ilgai žiūri“ (p. 55). Kartais apgaulinga materija tarsi demaskuojama: „Už lango kaimynai vėl krauna į mašiną kažkokias dėžes [...]. Aš net neklausiu, kas ten, aš žinau: ten jūra“ (p. 65).
Laiko kategorija šioje knygoje svarbi, nes stimuliuoja naraciją. Laiko kitimas yra labai greitas, jis kinta kartu su pasakojančiojo mintimis: „Esu dabar, greitai nebe. Kas tas dabar ir kas tas greitai? Ir kas įrodys, kad esu?“ (p. 30). Laiko temos kūriniuose vyrauja kaip apmąstymas apie praeitį, patirtį. Materialūs ženklai čia susiję su laiko ženklais – pamatyta kepurė („Kepurė“) primena vaikystėje patirtą susitikimą, „Išnykusių valstybių pašto ženklai ir banknotai“ (p. 74) uždaryti stalčiuje – kaip laiko mašina, galinti perkelti atgal į vaikystę, leidžianti prisiminti buvusius jausmus. Dažnas knygoje tuštumos motyvas, kuris taip pat susijęs su laiko motyvais – buvo, nebėra, lieka tuštuma.
Dalis esė atspindi klajoklio gyvenimą, keliones, kuriose turi prisijaukinti miestą, kad jis pats tiestų „savo raktus“ (p. 159), kad kitą kartą miestas pats atpažintų ir ištartų (p. 164). Čia labiau jaučiamas publicistinio stiliaus dominavimas, pateikiama nuomonė apie įvairius reiškinius to pačio balso, kalbėjusio ir kitose esė. Daugiausia kelionių atsiminimai iš tarptautinių rašytojų suvažiavimų, kuriuose bohemiškas gyvenimas, literatūra, nauja aplinka, kultūra – viskas, kas jausta, užuosta, matyta, skaityta, sutikta, stebėta pateikiama atsipalaidavusio menininko akimis, matančio naujus miestus savaip, mokančiu su jais pasisveikinti ir atsisveikinti, jaučiančiu tų miestų istoriją, kultūros skirtumus. Žiūros taškas nepakitęs, pakitusi tik erdvė, laikas – tai nebe namų erdvė, kurią savo daiktiškumu gaubia sustojęs laikas, tai kitokių kultūrų, nebe vieno individo, o daugelio sukurta erdvė.
Esė – keblus žanras skaitytojui. Šioje knygoje pateiktoje esė sankaupoje yra jaučiamas nuolatinis dialogas su skaitytoju (ar autoriaus monologas), kuriame reiškiamos nesikertančios tarpusavyje mintys, tarsi kalba vis tas pats balsas tik kitu laiku, nulemtas kitų motyvų kalbėti. Tai truputį primena dienoraščio skaitymą, kurio metu pamažu imi pažinti kalbantįjį, jei bet kokia grožinė literatūra nėra visiška fikcija, o kalbantysis iš puslapių nėra tik pasirinktas pasakotojo tipas. Jei ir yra – pamažu pažįsti tą pasakotojo tipą. Ir kažkodėl tas visas esė norisi sulipdyti į kiek varijuojantį, bet visgi vientisą pasakotojo paveikslą, kartu ir autoriaus paveikslą, pridengtą galimybe, kad visa, kas čia kam nors pasirodys pasakyta „ne taip“, bus priskirta meninio stiliaus elementams, neatspindintiems tikrosios autoriaus pozicijos.
Bernardinai.lt
2008 10 13