Asta Plechavičiūtė. NELYGINIAI METAI. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Pirmosios pradedančių rašytojų knygos nuteikia džiugiai – smagu minėti naują vardą lietuvių literatūros gretose ir žinoti, kad literatūriniai procesai vis dar gyvuoja. Apie debiutines knygas rašyti nėra lengva – gerai nepažįstame autoriaus ir negalime šios knygos vertinti jo kūrybos kontekste. Tačiau apie pirmąsias knygas kalbėti svarbu, nes tokiu būdu nauji rašytojai lengviau „įeina“ į literatūros procesus.

Šįkart turime 2008-aisiais išleistą Astos Plechavičiūtės debiutinę knygą „Nelyginiai metai“. Autorė ją išleido, nurungusi konkurentus ir laimėjusi Rašytojų sąjungos skelbiamą Pirmosios knygos konkursą.

Už ją A. Plechavičiūtė jau spėjo gauti ir Šiaulių rajono savivaldybės įsteigtą Augustino Griciaus premiją, kuri teikiama už geriausią tų metų debiutą. Tad koks būtų pirmasis įspūdis? Viršelis, kuriame matome keistai mažą medinį kačiuką ir kelis kartus už jį didesnį balandį, skatina žvelgti į „vidų“. O ką matome „viduje“? Beprotiškai linksmų, pakeliančių nuotaiką, padūkėliškų pasakojimų rinkinį. Tačiau vien kaip pramogai skirtos literatūros – greito vartojimo produkto – knygos nereikėtų vertinti. Šie tekstai sujaukia mintis, sukelia klausimų, intriguoja, tad autorė palieka vietos apmąstymams ir mūsų pačių kūrybai – mes patys galime sukurti savus atsakymus.

O pirmasis kilęs klausimas – koks yra „Nelyginių metų“ žanras? Autorė žaismingai teigia, jog jos bandymai rašyti apsistojo ties proza: „1995 m. darinėdama silkę supratau, kad reikia rašyti poeziją. 1999 m. rašydama poeziją supratau, kad reikia rašyti prozą“ (galinis knygos viršelis). A. Plechavičiūtė PK konkursą laimėjo kaip prozos autorė. Taip, ji tam tikrose vietose išlaiko pagrindinį prozos elementą – fabulą. Atskirų skyrių veiksmas dažniausiai plėtojamas nuosekliai: tereikia prisiminti keistą, bet labai įtaigų pasakojimą apie PIAZZOS aikštę. Čia svarbūs visi įvykiai ir detalės. Vadinasi, tam tikro pagrindo teigti, jog skaitome prozos kūrinį, esama. Tačiau tuo pat metu Asta mus apgauna – šoka į tam tikrų asociacijų sukeltą neįprastą vaizdinių verpetą, ir besivystantys įvykiai trumpam visiškai pamirštami. Taip A. Plechavičiūtė sujaukia mūsų sąmonę.

Taigi šiek tiek plėtojamą fabulą galime aptikti, bet visus tradicinius tos fabulos elementus (tokiais kaip užuomazga, veiksmo vyksmas, atomazga) išskirti sunkiau. Vienur tokia schema plėtojama stipriau, o kitur to visai nėra. Štai kad ir pasakojimas apie pono Vaclovo gyvenimą, kuris prasideda vaizdingu Vaclovo ir žmonos pokalbiu apie paveikslą ir baigiasi netikėtu (na gerai, tikriausiai autorės kontekste visai ir tikėtu) pasakojimu apie jo katytes. Vadinasi, vienareikšmiškai ir užtikrintai „prozos“ sąvoka tekstą įvardyti sunkiau. Galbūt tai – moderni poezija? Vartant „Nelyginius metus“, į akis krenta forma: tekstai, vadinami proza, rašomi tarsi atskiri eilėraštukai. Forma labiausiai ir verčia abejoti žanro tikslumu. Be to, kalba taip pat yra gana poetiška: autorė šokinėja nuo vieno įvaizdžio prie kito, remdamasi asociacijų ar pasąmonėje kylančių palyginimų principu, sukeliančiu skaitytojui estetinį pasigėrėjimą: „Leidžiu iš pradžių nukrypti. / Fish, fish, fish, big, big, fish. / Prekybos centre. Prekybos centras kaip koncervų dėžutė. / Niekas (iš žiūrovų) net neįsivaizdavo, kad tai ne „Titanikas“ (stiklo panaudojimas –­ refleksija į „T“), tačiau nuo konservų dėžutės buvo keli skirtumai (smulkios Kamingso parduotuvėlės, ventiliacijos šachtos, manekenai ir keli dideli akvariumai). Tai panašu į konservų stiklainį –­ su pomidorais ir ankštinėmis pupelėmis. Bet prekybos centras nėra konservuoti pomidorai“ („Nelaimės prekybos centre“ p. 11).

A. Plechavičiūtė žavi lakoniškais, trumpais, tačiau įtaigiais pasakojimais apie paprastus, buitinius, o tuo pačiu ir magiškus, keistus įvykius. Asociatyvus žaidimas įvaizdžiais „Nelyginiuose metuose“ pradedamas jau pačioje pradžioje: „Anonsais“ pavadinami neįprasti įvykiai prekybos centre, kurie perteikiami kaip paprasta kasdienybė: „Visi galvoja, kad prekybos centras neveikia, bet jame vyksta neįtikėtini dalykai, kokius net įsivaizduoti sunku: potvynis, kaupiasi metano dujos, nekaltus žmones užpuola žudikas maniakas ir t. t.“ („Nelaimės prekybos centre“, p. 6). Tačiau pasakojimas nėra tolygus – pereinama prie šaldytos žuvies, kuriamo filmo, žudiko motyvų. Asociacijos tarsi kyla spontaniškai ir yra greitai fiksuojamos. Panašią situaciją matome ir „Pasakose be pradžios“, kuomet pasakojama apie karaliaus ir karalaitės gyvenimo momentus, tačiau į pasakišką pasaulį įterpiami šiuolaikinio pasaulio, modernaus gyvenimo akcentai. Karalaitės jaunikio paieškos baigiamos paprastu šiandienio pasaulio veiksmu: „karalius buvo nekvailas, pažadėjo jai tokiu atveju surasti patį geriausią vertėją ir išėjo pasižiūrėti kaip maketuojami bei spaudai ruošiami skelbimai apie karalaitės vestuves su būsimu kariuomenės išgelbėtoju“ („Pasakos be pradžios“, p. 61). A. Plechavičiūtės žaidimas balansuoja tarp archetipinių ir modernaus pasaulio įvaizdžių, tarp paprastos kasdienybės ir visiškai nerealistinių nutikimų. Galbūt tuo A. Plechavičiūtė artima „magiškiesiems realistams“? Jos kuriamame pasaulyje kasdieniai, buitiniai įvykiai dera su stebuklingais ir magiškais reiškiniais.

Nuolatinis spontaniškas žaismas įvaizdžiais intriguoja: šiandieninės skubos įsukti į pareigų sūkurį, tik žaidimo metu galime persikelti iš realybės į iliuzinį pasaulį, beveik pasaką. Ypač smagiai nuteikia pasakojimas apie du meškučius („Istorijos iš Vaclovo (kuris drauge yra ir ponas Vaclovas) gyvenimo, kuriomis niekas netikėjo“, p. 85), kurie tūnodami paveiksle (mat jie yra nupiešti) sugeba ištepti visą Vaclovo lovą medumi. Jie primena nerūpestingus paprasto animacinio filmuko veikėjus, kuriems viskas yra įmanoma, viskas ranka pasiekiama. Toks tikriausiai ir yra A. Plechavičiūtės kuriamas pasaulis – rašytoja nutrina ribas tarp „įmanoma“ ir „neįmanoma“, leidžia pajusti jos akims matomą ypatingą ir nutolusią nuo kasdieniškumo erdvę (jau pats knygos pavadinimas sufleruoja apie galimybę leistis į kelionę ne paprastais, o kitokiais – nelyginiais – metais!), įtraukia skaitytoją į savo knygos individualų pasaulį ir leidžia viską suvokti savaip... arba dar labiau sujaukia mintis.

Asta Plechavičiūtė žaidžia ne tik prasmėmis, bet ir forma. Jos pasakojimas trūkinėjantis, fragmentiškas. Istorijos nuolat nuklysta nuo pasakojamos temos ir vėl staiga grįžta. Keisti, tačiau nuotaikingi skyrių pavadinimai (pavyzdžiui, tokie kaip „Pasakojimas apie dvi aikštes, kur vienos iš jų arba nebuvo, arba ji pasakojime nepasirodo“, p. 18), nutrūkstantys sakiniai palieka nemažų prasminių tarpų, kuriuos užpildo skaitytojo sąmonė, ir tekstai įgauna individualių spalvų. Vienas elementas jungiamas su kitu be jokių loginių aiškinimų, derinami iš pirmo žvilgsnio tarpusavy nederantys įvaizdžiai. Susiduria du kadrai (gal šiuo atveju galima sakyti, jog dvi fotografijos – kaip teigiama bibliografinėje knygos anotacijoje, tai „fotografiška pasaulio stebėsena“), o iš jų sugretinimo kyla naujų įvaizdžių: taip sukuriama savita logika paremta kūrinio visuma.

Vis dėlto A. Plechavičiūtei svarbiausia – konstatuoti įvykius. Dažniausiai Asta piešia (ar „fotografuoja“?..) kokį nors neįprastą vaizdą. Autorė neneigia savo fotografiško, fiksuojančio tam tikrus vaizdus ar įvykius, stiliaus (beje, vienas iš didžiausių jos pomėgių – fotografija). Pasak A. Plechavičiūtės, taip perteikti norimą įvaizdį yra daug smagiau. Tad skaitant „Nelyginius metus“ susidaro įspūdis, kad matai seriją fotografijų ar seki kino filmo kadrus. Tokiam pojūčiui nemažos reikšmės turi ir tikrai minimalistinis aprašymas. Žodžių mažai, bet jais įjautrinama mūsų vaizduotė: „Švelniai tirpsta sviestas ant duonos. / Žiūriu, fiksuoju. / Išsilydęs vakaras. / Jaučiu kvapą – vaizdų piešėjai acetone teptukus plauna“ („Stebėtojas“, p. 108). Tokie trumpučiai, lakoniški, trūkinėjantys, paprasti ir net kasdieniški ar buitiniai pasakojimai (o gal – užfiksuoti pastebėjimai?) kartais atrodo keistoki ir neįprasti. Tačiau tai, kas jau užfiksuota, ilgai išlieka skaitytojo sąmonėje.

Taigi, koks iš tiesų yra „Nelyginių metų“ žanras, nežinau. Manau, tai vienas iš skaitytojui paliekamų „kabliukų“ –­ nuspręsti reikia individualiai, asmeniškai. Viena aišku, skaityti A. Plechavičiūtės knygą reikia lėtai (nors pasakojimai trumpi ir tikrai įtaigūs): tik atidžiai sekant kylančias asociacijas, galima „atrakinti“ autorės paliktus kodus arba tiesiog žavėtis.

Literatūra ir menas