Astrida Petraitytė. TRYS GYVENIMAI: novelės. – Vilnius: Versus aureus, 2009.
Astrida Petraitytė naujausiuoju psichologinių novelių rinkiniu „Trys gyvenimai“ harmoningai pratęsė asmenybės komplikuotų vidinių išgyvenimų stebėjimą ir fiksavimą, vyraujantį visoje jos kūryboje, tačiau šia knyga ji ne tik sugrįžo į kūrybos pradžią – į literatūrą autorė įžengė būtent kaip psichologinės novelės kūrėja („Apsimeskim, kad neskauda“, 1982 ir vėlesniais novelių rinkiniais), bet ir pratęsė moters temą, kuri lietuvių literatūroje užima vis ryškesnes pozicijas. Skaitydama šia knygą nejučia prisiminiau Žemaitę, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą. Turbūt galima drąsiai teigti, kad šios kūrėjos padėjo pagrindus moterų atėjimui į literatūrą, kuri šiuo metu nesustabdomai kinta: vardai, temos, išgyvenimai, herojų tipažai sunkiai surikiuojami į eilę.
A. Petraitytės knyga „Trys gyvenimai“ – subtilus, netgi neišvengiamas žvilgsnis į šiuolaikinės, modernios moters gyvenimą ir išgyvenimus. Perskaičius ją sudėtinga kalbėti apie minėtų autorių kūryboje vaizduotą šeimos moterį, motiną (tiesa, moters-motinos figūra nedrąsiai įsiveržia novelėje „Trys Patricijos gyvenimai“, tačiau moters, patyrusios nuoskaudą, nemeilę, vyro abejingumą įvaizdis lengvai jį užgožia).
Astrida Petraitytė Vilniaus universitete įgijo psichologės išsilavinimą. Jos novelėse juntamas atidus klausimasis, bandymas išgirsti ir suprasti, tekstuose labai dažni pokalbiai tarp moterų, kurie primena nuodėmių išpažinimą ir išrišimo laukimą. Atrodo, kad herojės kalba apie tai, kas daug metų augina jose nuoskaudas, pažeidžiamumą, kartais jautrumą. Novelėje „Nesigiminiausim“ ypač ryški kalbėjimosi ir asmenybės kaitos amplitudė. Galima užčiuopti, kaip žodžiai keičia emocinį artimų žmonių ryšį. Šiuo atveju autorė laimi, nes nėra paprasta atrakinti ir pajausti moters, kaip teigiama knygos anotacijoje, nuėjusios netrumpą gyvenimo kelią, jausmų, emocijų, patirčių kaitą.
Novelės patraukia tuo, kad jų kalba „ornamentuota“, kaip jau buvo minėta, nelengvai atrakinama, nes novelių herojės tokios skirtingos savo išaugintu ir gyvenimo subrandintu vidiniu „aš“. Galima teigti, kad novelėse pasirodantis skirtingas moters vardas lemia jos asmenybės sudėtingumą, jausmų nepastovumą. Žinoma, tam įtakos turi ir skirtingas emocinis ryšys su artimaisiais: šiuo atveju, iškyla vyro figūra: priešiško vyro, nuodėmklausio vyro, išduodančio ir deginančio meile (arba jos nebuvimu).
A. Petraitytė profesionaliai dėlioja šiuolaikinės moters – savarankiškos, intelektualios (autorės vaizduojama moteris - bibliotekininkė, socialinė darbuotoja), bet kartu ir vienišos gyvenimo fragmentus, kuriuos koreguoja VYRAS – pasirodžius vyrui peržengiama realaus gyvenimo riba, susitelkiama į pasąmonės procesų fiksavimą. Taip išryškėja trys moters gyvenimai, kaip teigia knygos autorė: tai - asmenybės raiška tarp svetimųjų, emocinis ryšys su artimaisiais ir kūrybinis, pasąmoninis procesas. Norėčiau teigti, kad pastarasis užima svarbiausią vietą vaizduojamų moterų gyvenime.
A. Petraitytės novelių rinkinys „Trys gyvenimai“ pratęsia jautrios, pažeidžiamos, tačiau, priimančios savąjį silpnumą kaip Dievo arba Likimo skirtąją prigimtį. Ši knyga padeda giliau pažvelgti į šiuolaikinės moters vidinę dramą. Atsiskleidžia autorės-psichologės ir autorės-moters subtilus kalbėjimas, padedantis skaitytojui „prisijaukinti“ kiekvieną atskirą novelę, kuri konstruojama kaip moters pasaulio fragmentas. Ar juos galima sujungti į vientisą, harmoningą pasaulį, privalu nuspręsti skaitytojui.
Bernardinai.lt
2009-07-01