Astrida Petraitytė TRYS GYVENIMAIAstrida Petraitytė TRYS GYVENIMAI       Astrida Petraitytė. TRYS GYVENIMAI. –­ Vilnius: Versus aureus, 2009.

 

       Astrida Petraitytė kuria apsakymus, apysakas, yra parašiusi ir išleidusi romaną „Šaktarpio metas“. Ji sėkmingai darbuojasi ir kultūrologijos srityje, yra parengusi ir išleidusi kelias knygas apie filosofus, skandinavų, anglų, austrų rašytojus, ir tos knygos turi pasisekimą. Profesorės Viktorijos Daujotytės pastebėjimas, kad A. Petraitytė „sukūrė mūsų kultūrai naują intelektualinio pokalbio apie žymiausius kūrėjus žanrą“ yra visai pagrįstas. Ši autorė yra plačios erudicijos, skvarbaus intelekto psichologė, tad, vaizdžiai tarus, turi tinkamą amuniciją, leidžiančią jai aktyviai dalyvauti Lietuvos ir pasaulio moksliniame, kultūriniame gyvenime. Apie Tomo Mano festivalių, Santaros-Šviesos suvažiavimų ir kitų solidžių renginių metu keliamą problematiką, vykstančias diskusijas pirmiausia sužinau iš nuodugnių A. Petraitytės straipsnių, reportažų. Turint tokią amuniciją, atrodytų, nesunkiai turėtų paklusti ir grožinė proza.

 

       Deja, šiame jos kūrybos bare reikalai kiek kitokie. Sunku pasakyti, ką parodys būsimas laikas, mėgstantis netikėtas išdaigas, tačiau bent iki šiolei, iki apsakymo „Nors nepramušiau tavosios sienos“ („Trys gyvenimai“) novelistė A. Petraitytė pralaimėdavo prieš save –­ intelektualę, literatūros, kultūros apžvalgininkę, žurnalistę.

 

       Skaitydamas jos apsakymus, visą laiką jutau vidinį pasipriešinimą – jų stiliui, pasakojimo manierai, vaizduojamai tikrovei. Kai nejauti teksto skaitymo malonumo, pradedi jausti jo priešybę – susierzinimą, nuobodulį. Turint omeny tai, kad A. Petraitytė yra kvalifikuota psichologė, gerai pažįstanti ir suprantanti žmones, toks mano teiginys tarsi skamba paradoksaliai. Pasakysiu dar daugiau: visi A. Petraitytės apsakymai yra perdėm psichologiški, kupini pasakotojų, personažų vidinių atsivėrimų, monologų, sąmonės srautų, psichikos virpesių. Tačiau „skaitytojo nedomina psichologinis natūralizmas“, – ne kartą yra tvirtinęs žymus apsakymo žanro teoretikas A. Zalatorius, tuo labiau apsakyme, kuris visų pirma pasižymi glausta istorija, išskirtiniu įvykiu, nuotykiu, netikėtu požiūriu į tikrovę, į žmogų. Apsakymų prikurta visokių, bet geras jo modelis visų pirma asocijuojasi su lakiu žodžiu, taupia forma. Paskaitykite A. Petraitytės knygos pirmojo apsakymo „Ryšio zonos riba“ pradžią:

 

       „Buvo praėjusios daugiau nei dvi savaitės po jos trinktelėjimo durimis, kai iškaukšėjo išdidžiai pakelta galva, pro sučiauptas lūpas besiveržiant šventam įtūžio garui. „Viskas –­ viskas –­ viskas, – antspaudavo tąkart šaligatvį jos kulniukai, – dabar jau viskas!“ Gal savaitę ji buvo tikra, jog – atstūmė jį ir sutraukė kelerius metus ją raizgiusias pinkles. „Stumtrauki, tu Stumtrauki...“ –­­ su gaižia panieka dabar pati sau šnypštė žodžius, nekart tai su lengva ironija, tai su ašaringa nuoskauda išsakytus jam, kai pamojęs, pamasinęs, įaudrinęs – ak, vaizduotę, efemeriškąsias svajas – kūnas vilkosi paskui lyg vežėčios gerve pakinkytos, – tokiu nekaltu, tokiu kupinu rūpesčio veidu jis pranešdavo: negaliu, negalėsiu ir ryt, nežinau, kada galėsiu, turiu daug darbo, – ir į plieninį žvilgsnio naivumą beviltiškai atsitrenkdavo jos mėginimai apčiuopti nutrūkusios – ką tik taip džiugiai, taip abipusiai, taip su pasikibirkščiavimu pulsavusios – srovės laidus; ją supdavo vakuumas. Jei kartais ji, lyg su visa nevilties jėga trenkusis galva į sieną, pramušdavo šį apsauginį skydą – tarnybos valandų neribotumą, –­ atsitrenkdavo į kitą, kurio įskelti niekaip nesugebėdavo, net nebandydavo, rankos savaime bejėgiškai nusvirdavo –­ tarsi dureles saugotų kryžmai sudėti kaulai: „Turiu problemų. Ar aš neturiu teisės turėti problemų?“; ir vėl – naivus, tyras, dėmesingas žvilgsnis.“

 

       Taip, tai apsakymo pradžia, pirmoji pastraipa. Priminsiu siužetą: neįvardyta moteris, inteligentė, neapsikentusi vyro veidmainysčių, išeina iš namų. Bet širdies gilumoje ji vyrą, garsų advokatą, tebemyli, jai pasirodė, kad jis pakliuvo į ligoninę, išdrįsta jam paskambinti, norėtų atvykti į ligoninę jo aplankyti. Tačiau vyras ne ligoninėje, o savo bute su meiluže... Moteris mikroskopiškai analizuoja savo jausmus, smulkmeniškai narplioja sutrikusius savo ir veidmainio vyro santykius. Gramatiškai vertinant, sakiniai, periodai, atskirų dalių skyryba bei punktuacija nestinga dinamikos, ekspresijos, taigi neturėtų kelti nuobodulio. Monotonija, nuobodulys kyla ne iš stilistikos, bet iš kompozicijos, vadinasi, iš paskirų stilistinių segmentų jungimo į vieną prasminį branduolį nepakankamumo. Paprastai šnekant, autorė išnaudoja daug parako, ilgai taikosi, bet medžioklės rezultatas nevertas tokių pastangų. Žodžiai, palyginimai, metaforos, būtojo ir esamojo laiko paralelės (tai tasai kūrybinis parakas) plūsta vieni ant kitų, maišosi, bet pasakotoja / autorė nepastebi, kad suvedžiotos moters psichika be reikalo hipertrofuojama, kad žodžių sraute skęsta blankus siužetas ir tema. O pati tema visai neblanki –­ apgaudinėjamos moters ryžtas ginti savo garbę ir noras išsaugoti vėl meilės ugnimi galinčias pavirsti šeimos židinio rusenančias anglis visada aktualus.

 

       Tai, kas pasakyta apie šį apsakymą, tinka ir kitiems šešiems, nes juose, išskyrus „Nors nepramušiau tavosios sienos“, taip pat daugoka... psichologijos, kitaip tariant, hipertrofuoto veikėjų vidinio pasaulio, neadekvataus vaizduojamai temai.

 

       Puikiam, pavykusiam apsakymui daug psichologijos atributų nereikia –­ tik tiek, kad atsiradusi psichologinė tiesa būtų meniškai įtikinama. Vadinasi, būtina psichologijos ir meniškumo dermė. Vienas dėmuo be kito geroje literatūroje neegzistuoja. Galiu garantuoti –­ J. Aputis, R. Granauskas, R. Lankauskas ar kuris kitas talentingas novelistas, surinkęs išbarstytas minėto apsakymo detales, parašytų „duotąja tema“ puikų kūrinį, pasižymintį lakoniškumu – A. Petraitytės stiliaus priešingybe. Polinkio į psichologizmą, į sielos atomistiką šiai autorei negalima uždrausti, tik norisi jai iš šalies priminti – apsakymas yra labai jautrus žanras, kuriame kiekviena dalis darniai jungiasi su kitomis. Net vienas nevykęs sakinys gadina jo architektoninę visumą. Psichologinės įžvalgos, net ir originalios, bet neturinčios meninės tiesos, pakimba ore ir tampa teksto balastu. Autorei vertėtų apgalvoti ir naujo kūrybinio sumanymo žanrinę „prabą“ – tokiuose kūriniuose kaip „Lyg luobas“, „Nesigiminiausim“ viršų ima apybraižinis / aprašomasis, o ne vaizduojamasis ir tekstą sintetizuojantis pradai.

 

       Nemanau, kad šitų tiesų nežino A. Petraitytė, rašanti apie talentingus pasaulio grožinio žodžio meistrus. Žino, tik rašydama jas primiršta, praranda meninę klausą.

 

       Meninę klausą autorė atgavo paskutiniajame rinkinio kūrinyje „Nors nepramušiau tavosios sienos“. Jis ilgiausias, gal net vadintinas apysaka, bet teksto ilgumas dabar nesvarbu, nes skaitant jis nekrinta į akis. Tai būdinga talentingai parašytam kūriniui – nejaučiame formos, meninių „priemonių“, kuriomis autorius pasiekia įspūdingą meninį rezultatą. Siūlau įsitikinti patiems, perskaičius ištrauką iš šio apsakymo pradžios:

 

       „Aš esu... Aš buvau kaimo bibliotekininkė. Na, ne visai kaimo – miestelio, bažnytkaimio... Kitame Lietuvos pakrašty, Latvijos pasieny. Taip, dabar vilnietė... vilnietė bibliotekininkė. Beveik pusmetis, kaip čia dirbu. O atsikrausčiau iš savo bažnytkaimio pernai rugsėjį. Per Kalėdas ištekėjau. Taip, jau metai esu vilnietė, beveik dešimt mėnesių – ponia „ienė“. Man? Man keturiasdešimt aštuoni – dabar; kai tekėjau, buvo keturiasdešimt septyneri. Taip, tai pirmoji mano santuoka. Atsiprašau, tuoj surimtėsiu, tiesiog matau, kaip užfiksavot: tipiška kaimo senmergė... dar ir bibliotekininkė... Taip, taip, galim tęsti. Vyrui antroji, jis našlys, jo žmona mirė prieš septynerius, o mudu susipažinom prieš ketverius. Gediminui penkiasdešimt treji, gruodį sueis ketveri, turi dvi suaugusias dukras, viena dar studentė, o vyresnioji dirba, ištekėjus ir turi penkerių dukrytę... Austėją... Ne, atsiprašau, vis neišeina susikaupt, ne, nebuvau nekalta mergelė. Taip, jau senokai, nors... nors irgi jau būdama kaimo bibliotekininkė, na, taip, suprantu, kad tai rimtas klausimas... Taip, dvidešimt penkerių praradau nekaltybę. Turbūt ne tiek jau daug tų meilių turėjau, esu suskaičiavusi – dvi. Ne, vyras ne antroji, jis trečioji. Pirmoji? Hm, ji trumpai tetruko, palyginus, trumpai...“

 

       Kas gi daugiau, jei ne atakusi/pagerėjusi stilistinė klausa, paaštrėjusi meninė intuicija pašnibždėjo autorei šio apsakymo pasakojimo būdo savitumą – mintį, kad vaizduojant šią moterį reikia atsisakyti monotoniškos vidinės kalbos, perdėto pasakotojos ir veikėjos minčių, prisiminimų, smulkių sielos virpesių flirto ir leisti laisvai, drąsiai prabilti kitam – klausėjui ir klausytojui, kuris, beje, visame ilgokame tekste pats nė karto neparodytas. Iš paskutinio sakinio paaiškėja, kad moteris atliko psichoterapinę išpažintį gydytojui, nors vietoj jo galėjo būti ir kitos profesijos atstovas, pavyzdžiui, žurnalistas, tiktai ne kunigas, nes jis kalbą kreiptų į kitokius, o ne į intymiuosius meilės dalykus. Klausėjo slėpimas ir jo klausimų, reakcijų, komentarų įliejimas į pačios „penitentės“ (išsipažįstančiosios) monologą kursto ne tik siužetinę intrigą, bet ir sukuria stilistiškai patrauklų apsakymą, jo komunikatyvinį funkcionalumą. Skaitant šį kūrinį, liūdina kitas psichologinis dalykas – artėjanti pabaiga, nes su pasakotoja/protagoniste norisi būti, nesiskirti, klausytis, mąstyti ne tik apie jos asmeninį likimą, bet ir apie bendresnį socialinį-istorinį laiką, kurio atributų apsakyme daug, ir jie įdomūs. Įdomiausia skaityti apie tris jos „gyvenimo vyriškius“, iš kurių išsiskiria gražus kaip Apolonas ir mįslingas kaip sfinksas Arūnas, savo sielos kančia ir nenuspėjamu elgesiu galintis sutrikdyti bet kokią moterį. Visos trys meilės istorijos itin sklandžiai įkomponuotos į pasakotojos išpažintį, nes autorė į ją „praleido“ tik tinkamiausius situacijai ir temai protagonistės biografinius dalykus.

 

       Adresanto ir adresato tarpusavio ryšių dermė lėmė šio kūrinio komunikacinį aktyvumą, ko trūksta visiems kitiems A. Petraitytės apsakymams. Ji turbūt intuityviai užčiuopė gero apsakymo sėkmės receptą, kurį Albertas Zalatorius yra aiškinęs taip: „Todėl norėtųsi, kad novelė vis dėlto būtų novelė, kad novelistai daugiau pasitikėtų vaizduotės kuriamąja galia, o ne pasyviai įsiklausytų į tai, kas juda smegenų vingiais. Jeigu autorius, paprasčiausiais žodžiais papasakojęs novelės sumanymą, nesugebės pašnekovo sieloje sukelti sąmyšio, vargu ar tai pavyks padaryti pasakojimo technika.“

 

       Šio apsakymo pasakotoja – anonimė, bet ji ryški ir biografiškai, ir socialiai, ir intelektualiai. Tai – jau charakteris, sakyčiau, ir gana ryškus tipas dabartinėje mūsų prozoje. Tokie, kaip sakoma, bet kur nesimėto.

 

       Apsakymo sėkmę lėmė ir esmingai pakitusi stilistinė maniera. Galbūt A. Petraitytė prisiminė savo romaną „Šaktarpio metas“, žavų epiniu laisvumu, sodrų realistine charakterių tapyba, man, žemaičiui, artima šilutiškių, „šyšioniškių“, krašto žmonių kalba, etnografine atmosfera.

 

       Todėl, manau, A. Petraitytės kūrybinis amplua nėra vien tik kamerinių, perdėm psichologizuotų novelių rašymas. Jos literatūrinis talentas gali skleistis ir objektyvesnės, epiškesnės prozos dirvoje, ir, ko gero, sėkmingiau.

 

       Literatūra ir menas

       2009-09-18