tekstai.lt

Marija Pempytė. Mūsų santykiai su britais ir grybais (Paulina Pukytė. Netikras zuikis, 2009)
pukyte_netikras_zuikis
pukyte_netikras_zuikis
       Šiandien pristatome paskutiniąją knygą iš šiemetinio Lietuvos knygų penketuko – Paulinos Pukytės „Netikrą zuikį“. Knygos viršelis liudija, kad tas zuikis – ne tam tikras patiekalas, kaip galima pamanyti, o, tarkim, meškiukas su zuikio kostiumu. Taigi ir iš knygos galime tikėtis malonių netikėtumų, pavyzdžiui, satyros, kuri katastrofiškai nyksta iš žanrų porūšio.

 

       P. Pukytė, cituodama D. J. Tayloro straipsnį apie satyrą (ji vis mažiau suprantama ir nyksta kaip žanras, negana to, kai kurios „elito“ figūros jau senokai atsidūrusios už satyros ribų ir jas parodijuoti be galo sunku, nes „kvailybės apgyvendintame peizaže“ jos yra sektiniausi pavyzdžiai visuomenei), imasi sunkios ir nedėkingos užduoties: atgaivinti šį žanrą. Ir nors šis žanras taip ir neįvardijamas (prisidengiama populiariu „esė“ vardu), bet panašus į Pukytės, kuri garsėja kaip šiuolaikinio meno atstovė, aprangą: laisvas, anarchiškas, kiek beprotiškas, žaviai drąsus. Ne kiekvienas drįstų taip rengtis („auksiniai gėlėti bateliai“ ir kelnaitės ant džinsų). Ir taip rašyti. Mat tokiems tekstams, kuriuos rašo Pukytė, neužtenka vien drąsos – reikia dar humoro jausmo, saiko pajautos ir žinojimo, kad visa tai, apie ką rašai, yra ne juokinga, o tragiška. Viena iš lietuviško humoro bėdų – tai, kad norima trūks plyš prajuokinti, ir tai daroma pasitelkus paviršutiniškus dalykus ir plokščias situacijas, ir juokiamasi iš to, kas nesusiję su pačiu „juokintoju“. O juk dar klasikas sakė – ponai, iš ko juokiatės?.. Nepamirškite – iš savęs...

 

       Autorė, gyvendama ir dirbdama Londone, bet neretai apsilankydama Vilniuje, turi galimybę palyginti dvi „savastis“ – lietuviškąją ir britiškąją. Kuo juokingi (tragiški) mes ir kuo – britai. Ir tik pasižiūrėkit, kokių įdomių dalykų atrandama. Dėl tūkstantmečius trukusio incesto britai išrado geležinkelį, kuriuo važinėjančių traukinių durys atsidaro tik iš išorės, be to, jie dar bijo grybų – laiko juos kvaišalais. Mes grybų nebijome – prisimenu, kaip per televiziją praėjusio grybų sezono metu buvo rodomas vyriškis, persivalgęs pilkųjų meškučių (liaudyje dar vadinamų „storalūpiais“ ir „žydukais“). Motina jam sakiusi, kad šitie grybai geri. Žinoma, geri – pati vaikystėje jų valgiau. Tik kam reikėjo šitiek prisiryti?.. Saiko neturėjimas – štai kuo mes skiriamės nuo britų. Dar (pagal P. Pukytę) mes vis dar beviltiškai provincialūs: net Nacionalinę premiją gavęs rašytojas rašo esė apie besiveršiuojančią karvę, o kitas rašto brolis žinią apie E. Presley mirtį išgirdęs kaime, klėtelėje. Kaip suprantate, tai nedovanotina. Būtų bent jau į vietinį barą nuėjęs ar į tautodailės muziejų. Ar su ateiviais rugiuose pašnekėjęs. Na, agrarinė toji mūsų kultūra, vis iš pievų ir vasarojaus neišbrendame. Bet ar verta iš to juoktis?.. Kaip tada bus su grybais?.. Kas gi juos atpažins, jei ne toji laukinė liaudis?.. Esu tikra, Paulina neatskirtų pilkosios meškutės nuo rudosios. Gal jai tas ir nesvarbu, grybas – ne šiuolaikinio meno objektas. O grybavimas – ne menas. O mūsų miestiečiai – vakarykščiai kaimiečiai. Nes užuot sukę ratus aplink Šiuolaikinį meno centrą su alternatyvaus meno objektais, rudenį lyg baisiausi vandalai nusiaubia vargšų grybų karalystę.

 

       „Netikras zuikis“ nestokoja ir pakankamai sveikos feministinės nuovokos. Užtat gali nelabai patikti nemažai daliai patriarchališkų Lietuvos moterų, paradoksalu, bet jų yra daugiau, negu patriarchališkų vyrų. Kodėl tiek daug tokių moterų – sunku pasakyti, čia bene toks pat sunkus atvejis, kaip britų geležinkelis su rankenomis iš išorės. Užtat juokinga, kai skaitai apie „nuostabųjį“ Giedrių (matyt, kokia vietinė „žvaigždė“) ir jo „nematomą“ žmoną, plaukais plaunančią grindis. Iškart matomas „idealios poros“ kūrimo šablonas. Tokius šablonus autorė šmaikščiai, o kartais netgi piktokai pajuokia. Nebijokime šito piktumo – jis sveikas, nes yra kaip pipiras, atkuriantis skonį, o ne jį užmušantis, kaip kad atsitinka prisiragavus saldėsių. Antra vertus – juk ir būti piktokam reikia drąsos: tai liudija dvasinę žmogaus laisvę ir nepriklausomybę, kurią dažnai sunaikina konformistinė laikysena. Taigi „Netikras zuikis“ – išbandymas skaitytojui: ar esate laisvas ir mokate supykti, ar tik taikotės prie kitų?..

 

       „Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

       2009-11-21