Rimvydas Stankevičius. TYLOS MATAVIMO VIENETAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 71 p.

       Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių rinkinyje „Tylos matavimo vienetai“ įvairia forma poetizuojama tyla, vienatvė, noras perprasti dabartinį pasaulį. Nors rinkinio pavadinimas skamba kiek racionaliai, šaltai, bet eilėraščiuose nejuntame šalto stebėtojo abejingumo. Atvirkščiai – žodžiai ištariami su įkarščiu, gal net aistra, nevengiant tiesioginio teigimo, deklaratyvių formų. Šiaip vyrauja vidinių monologų, intuicijos, vaizduotės sukurti posmai, kuriuose atmetama tradicinių vertybių ir apskritai realių daiktų hierarchija: „ar luošys, ar knyga, / ar bulvė – / buvo vis tiek“ (220); „Mano plaštaka / tai toks veiksmažodis“ (56). Vienoje eilėje išsidėsto daiktai, abstrakčios sąvokos,paradoksalios psichologinės būsenos ir egzistencinės akimirkos. Stiprus noras susivokti tose akimirkose ir negalimybė to padaryti. Buitinių ir knyginių detalių mozaika virsta egzistenciniais ženklais, liudijančiais beveik groteskišką dabartinės civilizacijos likimą, sustingusio laukimo nuotaiką. Poetas yra neblogai įvaldęs intertekstinį stilių. Neatsitiktinai prisimenamas norvegų tapytojas ir grafikas Edwardas Munchas (eil. „Tylos matavimo vienetai. Laukimas“), kurio, pavyzdžiui, tragiškai skambantį paveikslą „Šauksmas“ yra įsiminęs ne vienas skaitytojas. Rinkinio nuotaiką atitinka jo iliustracijai panaudotas Nyderlandų dailininko Pieterio Bruegelio paveikslas, dvelkiantis šalčiu, tyla ir ramybe. Įsiterpia į tekstą ekspresionisto Georgo Traklio kūrybos motyvas. Pasaulis R.Stankevičiui atrodo itin prieštaringas ir mįslingas, o naujas jo tarpsnis yra praradęs aiškesnę motyvaciją. Štai tipiškas posmas:

       Leisk užsimerkt. Priimk į savo sapną,
       Nes ligi kaklo, ligi pamišimo vyšnios žydi,
       Todėl baisu girdėt, kaip tyli akmenys
       Ir kaip po dangų blaškos mėnuo pasiklydęs... (18)

       Net ir leisdamas trečią rinkinį, R.Stankevičius vis dar ieško savo stiliaus, savo kūrinių formos, kad išreikštų tai, ką jau ne kartą yra išreiškę jaunesniosios kartos poetai. Ir ne tik lietuvių. Ypač tie poetai, kurie iškilo ant dvie¬jų amžių – XX ir XXI – sandūros bangos. Jų kūrybos formą ir turinį vienaip ar kitaip lemia žmonių sąmonėje vykstantis perversmas. Atmetamos tradicinės vertybės ir nerandama naujų. Neatsitiktinai R.Stankevičius prisimena Amžino Žydo mitą (eil. „Amžinas Žydas“). Šis mitas buvo panaudotas Goethe’s, Lamartine’o, Brazdžionio ir daugelio kitų. Jis turi filosofinę prasmę: amžina ir niekad nesibaigianti žmogaus kelionė ieškant išeities, idealo, gyvenimo prasmės. Amžinas Žydas yra biblinis personažas, pasmerktas iki pasaulio pabaigos klajoti po žemę už tai, kad neleido prie savo namų pailsėti į Golgotą vedamam Kristui. Tas mitas turi daug prasmių, bet naujaisiais laikais tai – egzistencijos pamato ieškojimas. R. Stankevičiui tai – krauju pažymėta kasdieninė žvejo kelionė: „Tiksliai į pėdą kiekvieną, / kaip ir kasdieną, /atgailą, masalą išmečiau – / rankos nuo irklų kraujuoja. / – – – Šimtmečiai“ (17). Šis eilėraštis yra kiek paviršutiniškas, aprašantis sapne matytą vaizdą. Atperka gal tik fonika: „Tarsi šmėklos šmėkščioja irklai / tingūs, ilgisi uosto, / iš uokso baugštus nemigos arklio žvilgsnis, / sulėtintas žaibo tvyksnis / sukruvina kranto meldus“ (16). Jeigu negalima suprasti šio pasaulio, geriau jo nesuprasti. Lieka tik kūrybos grožis, poetinio žodžio harmonija. Ne vienas jaunasis poetas atsitraukia nuo laikmečio jaudulių ir mėgina kurti grynąjį grožį, reikšti jo teikiamą malonumą. R.Stankevičius ir viena, ir kita siekia suderinti, kad ir netiesiogiai, būdingais ženklais ir simboliais, reaguoti į laikmetį. Jis – H.Radausko ir G.Traklio traukos lauke. O embleminiai ženklai, egzistenciniai simboliai šiandien, pasak poeto, yra – šlapimas ir kraujas: „Man sakė, kad nušvitimas ištinka staiga, / ir nepelnytas dūris peiliu / kur nors viešajame tualete. / Jauku. / Tai kas, kad grindimis čia per amžius srūva šlapimas, / tai kas, kad dabar jis maišos su mano krauju...“ (37). Suderinti tradicinį poezijos grožį ir kraujuojantį laikmetį beveik neįmanoma. Vadinasi, ir nereikia. Bjaurumą reikia paversti grožiu:

       Man jau reikia lengvesnių formų
       Nei gazelių grakštumas ar vynuogių kekės,
       Man jau per sunkūs glamonių sonetai
       Ir smuikų lipnus legato... (59)

       Grakšti tradicinė forma dar visgi tinka, bet tik neigimui.

       Šiandien yra visiškai prarastas tūkstantį metų skelbtas „rojaus mitas“, amžina svajonė apie gražų ir teisingą gyvenimą rytoj, ateityje, nes niekad tas mitas nebuvo realizuotas. Liko susiaurinta gyvenimo prasmė, gyvenimas „čia ir dabar“. Formuojasi rafinuotos gerovės visuomenė, kurios idealas šiandien ir yra džiaugtis gyvenimu „čia ir dabar“, įgyvendinti rojaus mitą tučtuojau. Tik niekas nežino, kas tai yra. Ne vienas sukuria gyvenimo rojų sau, bet dažniausiai džiaugiasi juo neilgai. Tradicinės vertybės, kurios buvo susijusios su įvairiais draudimais, vis labiau praranda egzistencinę argumentaciją. Į paviršių iškyla gerosios blogybės – džiaugsmas, malonumas nugalint buvusius draudimus, taip pat ir meninėje kūryboje.

       R.Stankevičius atmeta veidmainiavimą, maksimaliai apnuogina meilės formas, kuria neorealistinį vaizdą. Erotika, seksas labai žemiškas: „Meilė buvo tarp mūsų. Po alkanų glamonių / Panagėse palikdavo šiek tiek plaukų ir odos“ (48). Mikroautobuso keleivių siau¬bo iškreiptais veidais namuose laukia „pikti žodžiai sutuoktiniams, / piktas seksas nakčiai“ (51). Panašiai šis poetas vaizduoja ir anksčiau labai sakralizuotą mirties aktą. Žmogaus likimas panašus į slieko likimą. Žmogus, kaip ir sliekas, yra sutraiškomas ant šaligatvio balutėje. Tai sakytum mažutė apokalipsės repeticija. Kalbu apie eilėraštį „Programinis“, kuriame R.Stankevičius ne be susijaudinimo manifestuoja asmenišką nusiteikimą, situaciją be išeities:


       Bandžiau nesuprast šio pasaulio
       kiek galiu, kiek tik leista ilgiau,
       Betgi sunkūs sapnai
       paslapčių ir amnezijos lukštą sudaužė,
       Taip svajojau vaikystėj paklaidžioti
       klystkelių vingiais, tačiau
       Kiek per greit man išblėso
       pašauktųjų, kvailių ir eretikų laužas.
       Kas beliko –
       neišmokau svaigintis vynu,
       Tad apsimečiau tuo, kuris šito pasaulio nematęs,
..............
       Nesiteisinu savo poezija, savo palaidu gyvenimu –
       tik jaukinu
       Mažą murziną apsisnarglėjusią mirtį (44).


       R.Stankevičius siekia sujungti klasikinę, kanoniško eiliavimo tradiciją, deklaratyvų, manifestuojantį stilių su moderniškomis šiuolaikinio mąstymo struktūromis. Bando grąžinti į poetinį meną nuoširdumą, atvirumą. Griauna visokias tradicijas ir kartu remiasi jomis. Manifestuoja nuotaiką, asmeniškus jutimus ir patirtį, nes „nebėra išėjimo iš sąmonės vienkiemio“ (27). Ten, kur eilėraštis pavirsta tik nuoga informacija, plika, deklaratyvia konstrukcija, – ištinka visiška nesėkmė. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Poeto mirtis“. Panašių eilėraščių yra ne vienas. Meniškai ryškesni tie eilėraščiai, kuriuose programiniai teiginiai yra „siužetiški“, pripildyti daiktų ir istorijų, literatūrinių perkėlimų ir asociacijų, kur pras¬mė glūdi potekstėje, tarsi paslėpta.Tokių dar mažuma, bet jie nulemia rinkinio meniškumą.

       Jaunųjų poetų karta yra tarsi virtualinės informacijos, kino meno paveikta karta. Kalbu apie vaizduotę skatinančius šaltinius. R.Stankevičiaus eilėraščiuose panašių asociacijų irgi yra: „Jei esi pavargęs pamišęs poetas, / anksčiau ar vėliau nušausi mikroautobuso vairuotoją“; „jei esat gražuolė, / duše Jus būtinai nužudys maniakas“ (50); „Ir jau negyvenu – pamokymų klausausi: / Išspjaut iš burnos dažus, nusiųsti draugui ausį“ (55). Čia galima justi groteską, ironiją, parodiją, tragikomediją.

       Kur išeitis? Tylėjimas, laukimas, ramybė? Bet ir ramybė atgrasi, „lig apsivėmimo saldu“. Tikroji tyla liko praeityje, apleistuose vienkiemiuose (eil. „Vienkiemis“): „Tyla čia tokia tiršta, / kad galima ją pilstyti į dubenis“ (30). Dabar kartais atrodo, jog tuose vienkiemiuose gyvenusi ir jau mirusi karta šaiposi, „tyliai krizena“ iš dabar gyvuojančios. Mirusi karta tarsi buvo laiminga ir patenkinta. Ji perkeliama į esamąjį laiką: „Jie šypsosi, tuokiasi, / groja akordeonais, / ypač dažnai mėgsta tarnauti / kariuomenėje, / sėdėti išsipuošę prie stalo... / Kokia beprotybė duoti jiems / į rankas šautuvus“ (31). Rinkinyje ryškus pacifistinis motyvas. Karas yra didžiausias absurdas, ypač nelogiškas žmonių veiksmas. Juk nerasi nė vieno kareivio, guldančio galvą dėl melo ir blogio. Vadinasi, gėris kovoja su gėriu.

       Megzdamas dialogą su skaitytojais ir savimi, R. Stankevičius provokuoja pritarimą ar pasipriešinimą. Tačiau, paliesdamas gyvenimo aktualijas, moralinės atmosferos, istorinio likimo diktuojamus klausimus, nemažai rizikuoja. Bet tuo pirmiausia ir gali sudominti skaitytoją. Formos ieškojimų problema išlieka. Tačiau talento žymės yra akivaizdžios.

       Prie pabaigos žodžio norisi pridurti dar vieną pastabą – dėl poeto pavardės. Ji pernelyg paplitusi. Čia gal ir ne kritiko reikalas, bet kas uždraus... Kai literatūroje kolektyvinį pakeičia individualus autorius, jo vardas įgyja papildomą reikšmę, taip pat ir estetinę – privalo skambėti. Ji tampa svarbiu įsimintinu kodu, sig¬nalu, sakančiu, jog turime reikalą su ypatinga veikla. Atsiminkime klasikus: Krėvė, Putinas, Nėris. Skamba. Lengva įsiminti, nepainioti su panašiai skambančiais vardais. Naujo poetinio vardo pasirinkimas nėra nei įžūlumas, nei puikybė ar pretenzija. Pradedantis rašytojas Albertas Juozėnas, įteikęs K.Borutai pirmąjį apsakymą, iš karto susidūrė su minėta problema. Prozos meistras atsimena (Juozas Baltušis. „Raštai“, t. VIII, p. 290):

       – O su tavo pavarde ką darysim? – netikėtai atsisuko Boruta į mane.

       – O kuo bloga mano pavardė?

       – Ir vardas blogas. Neskamba.

       Tada buvo kalbama apie prozą. Poezijos menas yra dar jautresnis vardams, reikalauja dar įspūdingesnio atpažinimo ženklo. Suprantama, vardas nepridės meninės vertės, jeigu jos nebus eilėse. Bet ambicijų neverta atsisakyti. Jos irgi įpareigoja.

       Literatūra ir menas
       2006 09 29