„Jau dvidešimt metų, jau trisdešimt metų praėjo, kai sėdžiu prispaudęs prie popieriaus tirpstantį pirštą“, – taip prasideda vienas poeto eilėraštis. Šiandien galima sakyti: jau keturiasdešimt, jau penkiasdešimt metų.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leidžia dvitomę J.Strielkūno rinktinę „Lyrika“. Per literatūros vakarus skaitytojai dažnai nusistebi, kaip poetui pavyksta taip išradingai surikiuoti metaforas, taip sklandžiai surimuoti, pasiekti tokios įtampos, sukurti tokią nuotaiką, išrutulioti tokias mintis. Rinkdamas kūrinius „Lyrikai“, pats autorius ne sykį stebėjosi: „Nejaugi čia aš parašiau?! Kaip man ir į galvą atėjo?“
Rausdamasis po senus rankraščius poetas sugrįžo į jaunas dienas. „Meniniu požiūriu jaunystės eilėraščiai gal ir prastesni, – sako jis, – bet man daug ką primena – situacijas ir žmones. Jie netgi brangesni už daugelį vėlesniųjų, kuriuos parašiau būdamas laureatas.“
Su poetu Jonu Strielkūnu kalbasi Audrius Musteikis.
Jau nuo jaunystės jūsų poezijos dominantė – ilgesys, graudumas, liūdesys.
Yra ir visai nerimtų dalykų. Satyrinių eilėraščių esu spausdinęs „Šluotoje“. Kai ką pasirašiau slapyvardžiais, pavyzdžiui, Vincas Mickevičius-Pilstukas „Literatūroje ir mene“. Žiūriu, kažkas, irgi slapyvardžiu pasirašęs, išspausdino dedikaciją Pilstukui.
O, R. Granauskas moka parodijuoti – greitai ir taikliai! Ir mane, ir kitus. Dažnai paskambina, perskaito. Turi humoro.
Iš tikrųjų gimiau kovo pradžioje: šeštą ar aštuntą dieną. Išduodant pasą, pagal kažkokius popierius užrašė šešioliktą – galbūt krikšto dieną? Parašyta, kad gimiau Panevėžio rajone. Iš tiesų – Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje. Tik 1959 metais, kai Vabalninko rajonas buvo panaikintas, Putauskų kaimas priskirtas Panevėžio rajonui. Dabar Panevėžyje aš panevėžietis, Biržuose – biržietis. Dar galėčiau būti kupiškėnas, nes motina iš Kupiškio rajono.
Visus tuos dešimtmečius išlaikėte puikią poetinę formą, aukštą lygį. Turbūt ir duobių nepasitaikė?
Gal taip iš šalies atrodo. Buvo laikotarpių, kai mažiau rašiau. Išėjęs iš „Litmenio“, daug verčiau. Vytautas Visockas, „Vagos“ verstinės literatūros redakcijos vedėjas, pasiūlė: tu mums versk, mes tave išlaikysim. Tais laikais mokėjo gerus honorarus, tai ne dabartiniai – juokas.
Esate vienas iš nedaugelio vertėjų, kuriems stebėtinai paklūsta rimuota įvairios eilėdaros strofa. Gal reikėjo versti dar daugiau?
Jaunystėje versdavau tiesiog šiaip, savo malonumui, beveik kasdien po eilėraštį: Aleksandro Bloko, Sergejaus Jesenino. Tokie juodraščiai ir liko. Dabar Donaldas Kajokas išprašė „Nemunui“ Borisą Pasternaką. Išverčiau ne taip ir mažai, iš įvairių kalbų. Kažkur stalčiuose mėtosi šis tas Williamo Blake'o, reikės susirasti. 1979 metais išėjo Nikolajaus Nekrasovo poema „Kam Rusioje gyventi gera“. Sykį Ukrainoje mane taip ir pristatė: „Čia tas poetas, kuris į lietuvių kalbą išvertė „Kam Rusioje gyventi gera“. Labai įdomus brolių tautos – latvių poetas Janis Rainis. Verstas palyginti mažai ir senokai – Kosto Korsako prieš karą. Be to, vertėjas rinkosi labiau politinės pakraipos eilėraščius, iš jų buvau susidaręs nuomonę, kad J. Rainis – prastas poetas. Versdamas pats, tiesiog jį atradau. „Pasaulinės literatūros bibliotekai“ išverčiau rumunų poetą Mihai Eminescu – nebespėjo išeiti, gal taip ir nusimėtė. Valdui Kukului labiausiai patiko Afanasijus Fetas – kad vertimas prilygsta originalui. Man pačiam labiau prie širdies Fiodoras Tiutčevas, filosofiškas poetas. Nors būtent kai kurių filosofinių jo perliukų neišverčiau – profesorė Elena Červinskienė dėl to priekaištavo. Bet ką aš ten juos gadinsiu? Tokios trumpos eilutės – nesutelpa man, nors išprotėk. Pavyzdžiui, apie maištaujančią mąstančią nendrę – čia ta Blaise'o Pascalio mintis. Žinoma, galima versti labai laisvai, kaip daro kiti ir nesuka galvos, bet aš stengdavausi išlaikyti originalo skambesį. Ir Vladas Šimkus taip versdavo.
Iš jūsų kišenės kyšo šimto gražiausių jūsų eilėraščių knyga „Tik vienąsyk“. O jei reikėtų atrinkti penkis, kurie būtų „visas J. Strielkūnas“?
Tą knygą leido Stasys Lipskis. Nusprendžiau imti kiekvienų metų po vieną ar kelis eilėraščius – nebūtinai jie gražiausi, geriausi. Tiesiog lyrinis dienoraštis – nuo jaunystės iki „durnystės“.
Kaip jums mano penketukas: „Lietuva“, „Tik vienąsyk“, „Tamsūs buvo žiedai“, „Sukąsk dantis ir sėsk prie stalo...“, „Ar Sicilijoj palmė nulinko...“?
Įdomiai parinkta. „Lietuva“ buvo populiari anais, lietuvybės priespaudos, laikais. Genrikas Zimanas mus keikdavo, vadino nacionalistais: mane, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – kad apie Lietuvą rašom. Tą eilėraštį žmonės prie kapo deklamuodavo. Jis buvo rastas Romo Kalantos kišenėje. Kai apie tai perskaičiau, mane šiurpas nukratė. Negi tos eilutės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ jam bus padariusios tokią įtaką?
„Ar Sicilijoj palmė nulinko/ Ir pradėjo šlamėt vis liūdniau?/ Ar Cecilija iš Vabalninko,/ Pas kurią aš kadais gyvenau,// Pasidėjo maldaknygę seną/ Ir nuėjo į kapą ramiai?“ Kas ta Cecilija?
Tokia davatkėlė. Kai mokiausi, iš pradžių gyvenau pas seseris Kubiliūnaites, paskui pas tą Ceciliją. Atveždavo mane iš kaimo keturiolika kilometrų arkliu ir palikdavo. Pas ją gyvendamas ir buvau „demaskuotas“, kad rašau eilėraščius. Buvo toks mokytojas Latvėnas, užduodavęs namų darbų rašyti, nesvarbu ką: eilėraščius, prozą, dramą – ką nori. Gyvenau su vyresniais berniokais. Jie aptiko, kad kuriu – tokius graudžius eilėraštukus. Oho, sako, tu moki, tai parašyk mums, bet „graudūs verksmai“ netinka, reikia apie Volgos–Dono kanalą, Karakumų drėkinimą. Ir parašydavau, jie man saldainių nupirkdavo. Tačiau kažkas Latvėnui išdavė, kad yra toks mažiukas, kuris už vyresniuosius parašo. Taip buvau nuvestas į literatų būrelį, taip prasidėjo mano kelias į literatūrą.
Kad negali žinoti. Kažkada be galo populiari buvo „Lietuva“ – visi deklamavo, dainavo, bent kelių kompozitorių muzika jai parašyta. Paskui labai madingas pasidarė „Žiedas vėjuotą rudens dieną“: „Mano mažas brolau,/ Aš žinau, ko tyli./ Baisiai aukštas dangus,/ Baisiai žemė gili.“ Labai gerai į rusų kalbą jį išvertė Georgijus Jefremovas. Pastaruoju metu mano pats garsiausias eilėraštis – „To neturi jauni“. Dabar jau ir nežinau – į vakarus nebevažinėju; kai sveikata pablogėjo, mažiau susitinku su publika.
Jūsų nepasidalija literatūros tyrinėtojos. Išėjo net dvi monografijos: Irenos Slavinskaitės ir Viktorijos Daujotytės.
Didelės svarbos joms neteikiu, perskaitau ir pamirštu. Tik prisimenu, nesutikau su I. Slavinskaitės teiginiu, kad visi jaunystės eilėraščiai idiliški. Aišku, ji nebuvo skaičiusi visų. Tik 1990-aisiais išleidau „Pirmąją meilės knygą“, jaunų dienų eilėraščius, kurie keičia bendrą vaizdą. O kai leidau debiutinę knygutę „Raudoni šermukšniai“, reikėjo optimistinės poezijos. Gerai dar, kad pasitaikė puiki redaktorė Aušra Sluckaitė, gražiai atrinko. Prisimenu, Saulius Šaltenis juokdavosi: „Bepigu jums, poetams: viename eilėraštyje pasimeldi Leninui, įkiši tokį „žaibolaidį“ į rinkinį ir toliau gali rašyti, ką nori, o kaip mums, prozininkams – romaną kurti apie Leniną?“
Tie mano eilėraščiai skambūs, bet kompozitoriai sakydavo, kad per sudėtingi. Paprasti, bet ir sudėtingi. Rimtosios muzikos pagal juos sukūrė Vytautas Paltanavičius, Faustas Latėnas, Algirdas Martinaitis, Feliksas Bajoras. O rašyti tekstus estrados dainoms mane tiesiog priversdavo – labiausiai tą mokėdavo apsukrusis Benjaminas Gorbulskis. Prikalbindavo Vygandas Telksnys, Algimantas Raudonikis, būdavo, skambina ir prašo: „Jonai, parašyk.“ Aiškinu, kad esu visiškai nemuzikalus. Jie tiesiog padeklamuoja ar paniūniuoja „modelį“, kad žinočiau ritmiką, dar atkreipia dėmesį į eilučių pabaigą, pavyzdžiui, kad būtinai būtų „a“ ir solistas galėtų nutęsti. Truputį mechaninis darbas, nelabai jį mėgau. Kai kurios dainos labai išgarsėjo, pavyzdžiui, „Ant Vilniaus kalvų“ – per susitikimus traukdavo visa salė.
Sakau, kad klausos neturiu. Daug kas stebisi: kaip čia yra, juk tavo eilėraščiai tokie skambūs. Bet poetinė klausa visai kitokia.
Rašėte: „Ranka prie stalo prirakinta...“ Čia jūsų gyvenimo ženklas?
Tai turbūt. Visas gyvenimas, rupūže, praėjo palinkus prie stalo.
Nei aš jo kreipiau, nei skatinau. Lenkų kalbos specialiai mokėsi, kad galėtų versti. Ir pats bando parašyti. Kažkas, matyt, persidavė. Dukra Aistė, kai mokėsi, labai mėgo skaityti, pusę mano bibliotekos, storiausius tomus, „pervarė“. Dabar prie knygų sėdi anūkas, Rimvydo sūnus – skaito ir skaito. Dukra šiuo metu emigrantė, gyvena Airijoje. Turiu šešis anūkus: keturi ten, du čia. Trys bernai, trys panos. Vyriausia šiemet baigia vidurinę, Airijoje stos į universitetą.