marija_stankus_saulaitytemarija_stankus_saulaityte        Jaunesnės kartos poetė MARIJA STANKUS-SAULAITĖ užaugo ir išsimokslino Vakaruose. Mokydamasi iš tėvų lietuvių kalbos ir rašto, klausydamasi pasakojimų apie tautos istoriją ir papročius, nuo mažens Lietuvos vaizdą ji puoselėjo savo vizijose ir svajonėse. Nenuostabu, kad ji visai kitaip negu vyresnių kartų literatai žvelgia į tautines tradicijas ir vakarietišką gyvenamąją aplinką, poetinės kūrybos tikslą ir prasmę. Konkrečiau kalbantis apie Henriką Nagį ir kai kuriuos kitus labiau jos mėgstamus kūrėjus, poetė akcentavo: „Man atrodo, kad reikia mylėti visą pasaulį ir juo džiaugtis, tada gali mylėti ir savo kraštą. Jeigu tu myli tik savo kraštą, o visa kita laikai šiukšle, puvimu, tada netenki pusiausvy­ros. Man rodos, tai jau žmogaus trūkumas“.

 

        Apie tai, kas jaudina ją pačią ir jos kartą, su Marija Stankus-Saulaite kalbėjomės Rašytojų klube 1993 m. birželio 8 d. Grįžusi Amerikon, savo tekstą ji kruopščiai suredagavo, raštu atsakė į daugelį papildomų klau­simų.

 

R. PAKALNIŠKIS. Esate išleidusi tris rinkinius lietuvių kalba ir vieną anglų kalba. Neseniai Vilniuj išėjo eilėraščių rinktinė „Tėvo namuose“ (1991) su įžvalgiu V. Daujotytės straipsniu. Apie V. Nabokovo prozą apgynėte daktaratą iš anglistikos mokslų. Spaudoj rašote apie poeziją, prozą ir net dramaturgiją. Literatūros dėstytoja, mokytoja. Kū­rybinėje veikloje visų pirma esate poetė.

 

M. STANKUS-SAULAITĖ. Nesu pirmoj vietoj poetė. Kai buvau aštuonerių metų, nutariau būti mokytoja ir jau tada žinojau, koks maž­daug bus mano gyvenimo kelias ir ką veiksiu. Paskui šis tas pasikeitė, bet visų pirma esu mokytoja. Kūryba, kuri dar nepadaro manęs poete, yra kažkur kitur. Bet mes žinom, kad žodis „poetas, poetė“ graikų kalba reiškia – tas, kuris/ta, kuri ką nors padaro, sukuria. Iš tikrųjų mes visi ką nors sukuriame – žodžiais ar kuo kitu. Tuo atžvilgiu visi esam poetai, poetės.

 

R. P. Esat gimusi karo pradžioje Alenšteine, Rytprūsiuose (dab. Olštinas, Lenkija). Ką atsimenat apie savo gimtinę? Kaip paveikė Jūsų vaikystę karas ir pirmieji pokario metai pabėgėlių stovyklose? Kokie ryškesni įspūdžiai persikeliant į JAV, kol apsigyvenot naujuose namuo­se?

 

M. S.-S. Rytprūsių nieko neatsimenu, deja, nes ten tebuvau naujagi­mė. Kol nepasakėte žodžio „gimtinė“, iki šios dienos sąmoningai nepa­galvojau, kad Alenšteinas galėtų būti gimtinė. Gimtinės neturiu.

 

Jau suaugusi vaikščiojau Heidelberge – tuo metu Vokietijoje anglis­tiką dėsčiau JAV kariuomenės universitetų sistemoj, – kai išgirdau sireną. Tuoj pat žiūrėjau, kur pasislėpti; tada pastebėjau, kad niekas kitas nebėga. Tai buvo trisdešimt treti metai po karo.

 

Mudu su broliu, kaip ir kiti tuo metu ten augę vaikai, prisimename bombardavimus, bėgimą, degančius tunelius, sugriautus namus, badą, baimę. Graudu buvo matyti paštuose ir stotyse prilipintas padidintas dingusių vaikų nuotraukas. Ant kaklo nešiojome krepšiukus su duomenimis, jei kas mums atsitiktų. Jau po karo Augsburgo miesto centre ant kampo kasdien stovėjo tvarkingai bavariškai apsirengęs vyresnis vyras, praeivių klausinėdamas, ar nematė kas jo sūnaus. Tai man liūdniausias vaizdas, nes ir mes, vaikai, žinojom, kad jo sūnus iš karo nebegrįš.

 

Prisiminimų yra labai daug ir labai sunkių. Nors sąmoningai apie karą negalvodavau, košmarų atsikračiau tik po daugelio metų grįžusi į tas pačias, jau atstatytas ir saugias vietas. Tačiau, nors buvo baisu, viduryje sūkurio buvo mano šeima, stebuklingai išlikusi kartu. Mūsų tėvai mus labai mylėjo, mumis džiaugėsi, darė, ką galėjo, kad mums būtų ramu: tėvai ir jų pasitikėjimas Dievu buvo mūsų gyvenimo pagrindas. Per vieną bombardavimą griovy šalia Mamos ir manęs gulėjo moteris, kartojanti „Jesu Kindlein, komm zu mir“. Mes tylėjom. Mama man kaktą paženkli­no kryžiuku, ir viskas praėjo – ir bombardavimai, ir baimė.

 

Mūsų tėvai pokario metais daug dirbo: Mama, mokanti devynias kalbas, vertėjavo JAV kariškiams ir mokytojavo; Tėvelis dirbo Raudonajam kryžiuj, organizavo skautus ir kitas lietuvių organizacijas. Mudu su broliu ėjom į mokyklą, buvom skautai: stovyklos greitai susiorganiza­vo į visapusiškai veikiančias bendruomenes. Daug buvom kartu, ypač tuo metu, kai negyvenom stovyklose. Alkani žiūrėdavom į kepyklų langus; parke su kitais vaikais bandėm bunkerius ištirti; maudėmės netolimam upelyje. Sekiojau brolį: kai brolis laikė egzaminus, sėdėjau už durų, kad jam sektųsi, jo laukiau. Sirgdavau inkstais.

 

Kelionę į JAV smulkiai prisimenu: sveikatos tikrinimus, važiavimą traukiniu, laukimą laivo, išplaukimą. Mūsų Senelė, Mamos mama, nutarė Vokietijoje likti. Į ją žiūrėjome pro traukinio langą; kai traukinys Augsburgo stotyje pajudėjo, brolis nuleido galvą ir pradėjo raudoti (jo verkiančio nebuvau mačiusi, manau). Atrodo, kad tada ir užsibaigė mūsų vaikystė.

 

Kelionę Marina Marlin karišku laivu prisimenu: pirmąkart matėm tiek ir tokio maisto, bet nelabai kas galėjo valgyti. Mama buvo vertėja, tai jai ir man teko truputį geresnės lovos, bet Tėveliui su broliu buvo sunkiau. Dešimt dienų plaukėm; Niujorke pro rūką pamatėme didžiulę Laisvės statulą. Galų gale buvome JAV: mus gražiai sutiko JAV labdaros organizacijos; davė traukinio bilietą į Vaterburį ir du dolerius gyvenimo pradžiai. Vaterburyje mus pasitiko ankstesnės emigracijos lietuviai gera­dariai, tapsiantys šeimos dalimi (dabar palaidoti šalia mūsų tėvų). Buvo saulėta diena; kai važiavome į mums surastą kambarį, stebėjausi iškabo­mis – kad jų tiek daug ir kad, nors mokėjau skaityti, jų nesupratau.

 

R. P. Kada ir kaip išmokote lietuviškai ir angliškai? Ir kuri kalba buvo pirmoji, artimesnė, o gal įgimta?

 

M. S.-S. Lietuvių kalba buvo mūsų šeimos kalba. Be to, mokėjome vokiečių kalbą. Mūsų Mama Lietuvoje buvo anglų kalbos mokytoja. Mudu su broliu angliškai išmokome labai greitai – nuo gegužės 18 dienos, kada atsiradome JAV, iki rugsėjo pradžios. Šv. Juozapo parapijos, vienos iš didžiausių tuo metu lietuvių parapijų, pradžios mokykloje tik atvykus mus visus dypukus vaikus sudėjo į vieną klasę. Ten tai buvo juokų, nes vieni kitus švietėm. Drauge ir sukūrėm savo pirmą anglišką eilėraštį: „I’d rather go back to Germany / Than be with Sister Hermanie“. Rugsėjo mėnesį, po vasaros atostogų jau buvom bendrose klasėse, kurias nuo tada baigdavom pirmi.

 

Rašyti ir skaityti lietuviškai išmokome namie ir dypukų mokykloje Vokietijoje. Mokytoja man atimdavo sąsiuvinius, nes per greitai atlikda­vau. JAV šeštadieniais lankėm lituanistines mokyklas. Mokykla ir orga­nizacijos rengdavo įvairius parengimus, kur vaidindavom ir deklamuodavom: išmokau šimtus eilėraščių, kurių vieną kitą prisimenu. Vasaro­mis keletą savaičių praleisdavome lietuviškose stovyklose, kur, žinoma, viskas vyko lietuviškai. Bet tikrai, gyvenimiškai rašyti ir skyrybos ženklus dėti išmokau giminėms rašydama laiškus. Kai nežinodavau ką rašyti, Mama siūlydavo – rašyk taip ir taip. Aš ir rašiau, pradėdama suprasti, kaip raštu kalbama.

 

R. P. Buvot vienuolė, kai debiutavot su eilėraščių rinkiniu „Kai mes nutylam“ (1967). Kaip vienuolynas paveikė Jūsų kūrybą? Gal vienuoly­ne įgytas tas polinkis į tyloj brandinamą žodį, į meditaciją, trumpą fragmentišką eilėraštį su nutylėjimais, užuominom, nutrupėjusiu minties ir jausmo punktyru? Gal tai eilėraštis, paveiktas nebylios vidinės medi­tacijos, kur žodis – tik vienas išraiškos elementas?

 

M. S.-S. Tie eilėraščiai yra tokie, kokia aš tada buvau. Tada išvis mažai kalbėjau, ypač apie save. Tai ne visa patirtis, nes juk vasaromis organizavome mergaičių stovyklas, žiemą dirbome bendrabutyje ir išvis daug ką bendro su žmonėmis turėjome. Tačiau man rodos, kad ne viską reikia žmogui aiškinti. Trumpą eilėraštį skaitytojai turi papildyti savo vaizduote. Be to, mes JAV esame pripratę vartoti mažiau žodžių, negu jūs Lietuvoje.

 

Recenzijose tuomet ir dar po to skaičiau, kad rašau trumpus eilėraš­čius, nes nemoku lietuvių kalbos. Čia jau nueita į lankas. Užsigavau tai paskaičiusi, bet paskui pati daugiau apie poeziją ir kalbą išmokau ir nebeėmiau į galvą.

 

R. P. Be abejo, eilėraščio trumpumas nepriklauso nuo kalbos mokė­jimo. Kokia trumpo eilėraščio mokykla, tradicijos? Kokie pavyzdžiai Jus skatino kurti šitokia, o ne kitokia eilėraščio forma? Gal domėjotės Rytų lyrika (haiku ir kt.)?

 

M. S.-S. Kai pradėjau rašyti, jokių pavyzdžių neturėjau, nes dauguma skaitytų eilėraščių ir lietuvių, ir anglų kalbomis buvo su rimu ir ritmu, „tvarkingai“ sudėti. Gal pretenzingai skamba, bet forma ėjo iš vidaus. Rytų lyrika nesu ypačiai domėjusis, nes man atrodo, kad tokiai formai suprasti reikia mokėti originalo kalbą; be to, man svetimas toks ryšys su gamta. Manau, kad pirmosios knygos eilėraščių sudėties paslaptis yra ši: dauguma jų rašyti besiklausant afrikiečių muzikos.

 

R. P. Trumpo eilėraščio tradicija labai ryški visoje išeivijos lyrikoje, pradedant Jonu Meku ir baigiant A. Veščiūnaite, D. Sadūnaite ar L. Šimkute. Gal kai ko pasimokėte ir iš J. Meko?

 

M. S.-S. Deja, nei iš jo, nei iš kitų minėtų to nepasimokiau. Kai augau, deklamavome visai kitus poetus (poečių – ne). Jau išėjus mano trims pirmoms lietuviškoms knygoms, atsidėjusi ir pagarbiai skaičiau Sadūnaitę, kurios knygų recenzavau, ir Veščiūnaitę.

 

R. P. Susitikimo metu Rašytojų klube Vytautas Girdzijauskas ir kiti kalbėjusieji žavėjosi, kad Jūs lietuviškai kalbate geriau už mus, stebėjosi, iš kurtos kalbos apie tai, kad jaunesni išeivijos poetai nemoka lietuviškai. Bet juk ne iš karto pradėjot lietuviškai laisvai rašyti ir kalbėti. Jautriai vertindamas Jūsų debiuto poetinio žodžio jėgą, K. Bradūnas baiminosi, ar jauni poetai mokės vartoti „pagrindinį rašytojo instrumentą – lietuvišką žodį“ (Draugas, 1968 03 13). Žerdami komplimentus, kiti recenzentai irgi nerimavo, kad debiutantės S. Šakytė ir M. Saulaitytė per mažai pažįstančios savo kalbą (A. T. Antanaitis), pasigedo „stiliaus efektyvu­mo“, eilių formos lankstumo, gyvumo, melodinio skambėjimo (P. Visvy­das). Norėtųsi išsamiau pakalbėti apie tai, kokių problemų iškildavo Jums ir kitiems išeivijos jaunesniems poetams ryšium su dvikalbyste, svetima kalbine aplinka, tradicija.

 

M. S.-S. Lietuvių kalbą moku nuo pat pirmų gyvenimo metų, tai ja laisvai ir kalbėjau, kalbu. Rašyti visi turi išmokti, nes tarp šnekos ir rašto visad yra didelis skirtumas.

 

K. Bradūnas kaip tik ir pateikė tą mintį, kad eilėraščiai trumpi, nes nemokama kalbos; jį kiti sekė. Mūsų eilėraščiai yra skambūs, kai jie turi būti skambūs (galūnių rimas nėra vienintelė skambesio priemonė), ir kapoti, kai to reikia. Toks visoks baiminimasis kūrybos pabaiga dėl kalbos iš tikrųjų, manau, buvo abejonės lietuvių ir Lietuvos ateitimi: kas bus, kai ten gimę numirs – juk tik jie gali kalbą valdyti; kas atsitiks su okupuota Lietuva ir kaip išeiviai lietuviškumą išlaikys. Ironiška, kad tie rašytojai, kuriuos labai gerbėm (ir kuriuos deklamavom) ir kurie mums kartais būdavo malonūs ir paslaugūs, mums daug kuo apsunkino kūrybinį gyvenimą.

 

Iš viso kriterijus yra toks: ar eilėraštis ką nors perduoda skaitytojui. Kiekvienas, kiekviena gali eilėraštį skaityti, kaip nori, jei tik turi tam tikrų žinių, kad suprastų ar bent atspėtų, kas ten pasakyta. O spręsti, kad eilėraščiui trūksta laisvumo, yra skonio dalykas. Mano kai kurie naujesnieji eilėraščiai parašyti kaip laiškai. Bet kiekvienas eilėraštis jau yra forma, kažkas sufabrikuota. Laisvumas ar nelaisvumas nėra nei gerai, nei blogai. Jei poetas rašo „taram, taram“, irgi nedaug laisvumo, nes ritmą reikia tęsti.

 

Čia dar štai kas: p. Bradūnas ir kiti, kurie sakė, kad nemokame kalbos, patys gerai nemoka angliškai ir todėl amerikiečių poezijos nesupranta taip, kaip mes ją suprantame. O ją juk irgi skaitome. Toliau: tikėtis, kad mes rašysim kaip žmogus augęs Lietuvoje ir likęs toj kultūroj ir tik toj kalboj, nors gyvename kitame krašte, visiškai nerealu. Mes esam kitokie žmonės ir skaitome kitokią literatūrą. JAV mums nėra „svetima kalbinė aplinka, tradicija“.

 

Svarbiausia, kad eilėraštis ką nors sakytų. Mano studentai irgi linkę rašyti ilgus, nesibaigiančius eilėraščius. Vis braukiu ir braukiu, kol jie išmoksta įvaizdžiais gyventi: tada kova laimėta.

 

R. P. Ar sutiktumėt su tokia eretiška pastaba apie išeivijos poeziją: mano pašnekovas poetas Vytautas Mačiuika atkreipė dėmesį į tai, kad išeivijos eilėraščiuose dominuoja daiktavardžiai. Poezijoj, jo nuomone, turėtų vyrauti veiksmažodžiai. Kaip Jums atrodo: ar tai tiesa?

 

M. S.-S. Man atrodo, kad tai nesąmonė. Kaip gali susidaryti sakiniai be veiksnio ir tarinio? Apskritai kalboj veiksmažodis yra stipresnė išraiškos forma negu daiktavardis. Stipri kalba visada remiasi daugiau veiksmažodžiu negu daiktavardžiu. Tai stiliaus klausimas. Man sunku įsivaizduoti poeziją vien iš daiktavardžių. Tačiau svarbu, kad būtų konkretu, ir be daiktų nėra konkretumo.

 

Be to, niekas nėra paskaičiavęs ar pastudijavęs, kaip ten iš tikro yra su tais daiktavardžiais ar veiksmažodžiais.

 

R. P. Be abejo, poezijoje viskas reliatyvu. Garsiojo J. Aisčio eilėraš­čio „Peizažas“ visa pirmoji strofa sudėta iš daiktavardžių („Laukas, kelias, pieva, kryžius“...), bet kitose strofose veiksmažodis vis aktyves­nis, stipresnis (bėga, linksta, šlama, sukrykš, sušlamės)... Ar vėlesnėje išeivijos lyrikoje nedingsta šita pilnatis, kurioje ir daiktai savo vietoje, ir lyrinis vyksmas išplėtotas – sparnai atpalaiduoti?

 

M. S.-S. Pasikeitė pasaulis, pasikeitė ir poezija. Niekas nedingsta, tik keičiasi. (Beje, kaip tik „Peizažas“ vienas iš išmoktų eilėraščių.) Mūsų eilėraščiai tokie, kokių mūsų laikai ir mūsų sąmonė, mūsų pasąmonė reikalauja.

 

Mūsų kalba tokia, kokios mums reikia. Skaičiau kitoj recenzijoj, kad mano eilėraščiuose yra „nenorminių kalbos dalykų“. Be jokių pavyzdžių. Kai pati kritikuoju, nurodinėju net puslapius, kur klaida. Tiesa, paskuti­nės knygos eilėraščiuose vieną žodį sukūriau; tik perskaičiusi gatavą knygą, supratau, kad netiksliai jį sudariau. Dėl to žodžio vieną naktį negalėjau miegoti. Bet jis nėra recenzijose minėtas, nėra pastebėtas.

 

R. P. Tai pastaba iš V. Daujotytės įžanginio žodžio Jūsų knygai „Tėvo namuose“ (p. 12). Nežinau, ką ji turi galvoje. Skaitydamas Jūsų rinktinę, kaip ir L. Šimkutės ar kito jaunesnės kartos išeivijos poeto eiles, aš tik atkreipiau dėmesį į tai, kad čia esama nemaža, sakyčiau, šnekamajai tautos kalbai per daug tolimų, daryte padarytų, grynai literatūrinių konstrukcijų. Gal Jūs kaip autorė kitaip tai pavadintumėt, todėl teikiu vieną kitą būdingesnį pavyzdį:

 

„...užmirštu... negalėjimą pabusti“ (p. 113), „...snaigei nesinaikinančiai tirpstant“ (p. 115), „...grįžta...moters savęs supratimu“ (p. 117), „Pečius ir veidą dengiasi / sugrįšiančios / kai šauksimės / savų“ (p. 126) ir pan. Šitokių pavyzdžių Jūsų ir kitų išeivijos poetų eilėraščiuose nemaža. Gramatikos atžvilgiu tai nėra klaidos. Vis dėlto man rodos, kad tokiais atvejais per daug nutolstama nuo gyvosios kalbos dvasios, atsidu­riame ties dirbtinės kalbos slenksčiu. Neneigdama šitokių „nenorminių kalbos dalykų“ prasmės, V. Daujotytė įžvalgiai pastebi, kad „be savo žemės kalba gyvena kitaip, gyvena pasidalindama su kita kalba, kuri irgi nėra svetima“ (p. 12). Norėtųsi tai konkrečiau išsiaiškinti.

 

M. S.-S. Pastebėkime cituotų eilučių (ir jų konteksto) ritmą ir skam­besį – aliteraciją, asonansą. Eilėraščiai nėra vien žodžiai; jie yra ir garsas, kuriuo mes, nors ne Lietuvoje gyvendamos, irgi vadovaujamės. Mums svarbus įvaizdis ir garsas – ir gal kaip eilutės atrodo išspausdintos.

 

Kodėl poezija turi aidėti šnekamąja kalba? Kas kalba Aisčio eilėraš­čio „Peizažas“ trachėjų?

 

Pagaminti konstrukcijas yra visai neblogai: poezija yra menas, poe­zija yra gaminys. Nekalbame taip, kaip mūsų eilėraščiai parašyti.

 

Tiesa, kad mūsų lietuvių kalba kitokia, negu Lietuvoje gyvenančiųjų. Tai neišvengiami lingvistiniai reiškiniai. Bet mūsų kalba irgi lietuvių kalba, nors kitokių įtakų paveikta negu Lietuvoj gyvenančių lietuvių kalba, turėjusi ir turinti savo kitimo istoriją. Lingvistiškai viskas aišku! Lingvistiškai nesentimentaliai žiūrima ir neteisiama, tik apibūdinama.

 

R. P. Savo autobiografijoje sakote, kad vienodai žavitės ir vienodu tempu, tikslumu atsakote abiem indoeuropiečių kalbomis – „konservaty­viausia ir progresyviausia“. Kuo pasireiškia lietuvių kalbos „konservaty­vumas“ ir anglų „progresyvumas“?

 

Sakote, kad namie bendraujate lietuvių kalba, kad angliškai rašote „visai kitokiomis temomis negu lietuviškai“. Net apie tuos pačius me­džius negalvojat abiem kalbomis. Kuo gi Jūsų angliškų eilėraščių rinki­nys „And You“ (1972) skiriasi nuo Jūsų lietuviškųjų eilėraščių, juoba kad aną anglišką rinkinį palaimino net Amerikos poetų draugijos prezidentas Ch. Angoff?

 

M. S.-S. Lingvistikoj „konservatyvi“ kalba yra ta, kuri lėtai keičiasi, ilgiau palaiko formas; „progresyvi“ greitai keičiasi. Dėl įvairių geogra­finių bei visuomeninių priežasčių iš visų gyvų (t. y. kalbamų ir todėl kintančių) indoeuropiečių kalbų lietuvių kalba yra ištikimiausiai išlaikiu­si *proto-indoeuropiečių (*reiškia „rekonstruota“, nes apie ją žinoma tik iš lyginamosios lingvistikos) kalbą, o anglų kalba yra labiausiai pakitusi. (Kai kurie netiksliai tai apibūdina terminu „seniausia“ – kad lietuvių kalba „seniausia.) Aiškiausiai tai matome linksniuose, kurie yra vienas pir­mykštės kalbos požymių: lietuvių kalba jų turi septynis, o anglų kalba daiktavardžiams – du, įvardžiams – tris.

 

Dėl įvairių tad priežasčių anglų kalba yra numetusi galūnes, ir todėl kai kurie žodžiai trumpesni ir sintaksė kitokia – vietoj linksnių daugiau nurodoma prielinksninėmis konstrukcijomis, be to, svarbu, kur žodis dedamas, nes galūnėmis nenurodoma, kam jis priklauso. Anglų kalboje yra kirčiai, bet neišliko priegaidės. Ir taip toliau. Todėl lietuvių ir anglų kalbų kalbėtoja linkusi, pavyzdžiui, dažniau negu Lietuvos lietuvė var­toti šalutinius sakinius vietoj dalyvinių, t. t., žodžių grupių: pirmojo ir antrojo asmens įvardžius paminėti, nors jie tariniu išreikšti; monotoniškiau žodžius tarti.

 

Su kalba susijęs visas gyvenimas. Tai, kas vyksta angliškai, – moks­las, darbas, kaimynystė, daug draugysčių – aptariama ta kalba. Stovyklos, suvažiavimai, namai, Lietuva – tai priklauso lietuvių kalbai. Atskiros patirties ir išraiškos kategorijos. Tai nėra griežta taisyklė, tačiau: apie II pasaulinį karą rašiau angliškai – net neatėjo į galvą rašyti lietuviškai, nes lietuviai, atrodė, jau tą istoriją žino; be to, anglų kalba lyg atitolino skaudžius įvykius, nes tada tos kalbos nemokėjau, ir todėl galėjau santūriai apie juos rašyti.

 

Knygos „And You“ eilėraščiai, kiek atsimenu (senų knygų nebeskai­tau), yra apie žmones, su kuriais angliškai bendravau.

 

Manęs klausiama, kuria kalba man lengviau kurti. Skirtumo nėra. Vis tiek tikrinu žodžius žodynuose, esu atsargi. Net negaliu lyginti, nes lietuviškasis ir angliškasis pasaulis nesiriša.

 

Vaikų stovyklose atlikdavome pratimus pažiūrėti, kaip jiems tos dvi kalbos rišasi. Ant vieno lapo užrašėme tą pačią sąvoką lietuviškai ir angliškai – pvz., „beržas, birch; vėliava, flag“. Vaikai turėjo užrašyti, kas jiems tuoj pat ateina į galvą. Jų asociacijos skyrėsi pagal kalbą: stovyklos beržas nėra tas pats kaip kaimynų medis; iškilmių lietuvių vėliava ką kita reiškia negu mokykloje iškabinta JAV vėliava. Skirtingi pasauliai.

 

R. P. Lygindama anglų ir lietuvių kalbos skambėjimą, sakėt, kad anglų kalba nebeturi priegaidės, beveik neturi linksnių, kad ji monotoniškesnė. Ar šiuo atžvilgiu juntate kokių skirtumų tarp išeivijos ir Lietuvos žmonių tarsenos? O svarbiausia – išeivijos ir Lietuvos poetų kūryboje?

 

M. S.-S. Apibendrinant (o visi apibendrinimai netikslūs), Lietuvos lietuvių kalba šokinėja nuo priegaidžių; greičiau kalbama; „d“, „n“, „p“, „s“ ir „t“ raidės kitaip tariamos. Bent iš dalies dėl rusų kalbos įtakos „n“ niauzgia. Iš tolo klausant, ypač deklamavimo, panašiai skamba lietuvių ir rusų kalbos (atsiprašau už tokią pastabą). JAV dvikalbių lietuvių kalbos priebalsiai labiau sprogsta, kalbama žemesne intonacija, mažiau melodi­jos.

 

Kūryboj – t. y. raštu – tai nejuntama. Puslapiai parodo tik, kad Lietuvos poetai linkę į ilgus išsakymus, o ne Lietuvoj gimę JAV lietuviai poetai bent tol, kol buvo sunku su lietuviais Lietuvoje susitikti, trumpiau ir greičiau pasisakydavo. Bet čia tik bendrybės.

 

R. P. Kaip jūs atsakėte į poetės Meilės Kudarauskaitės repliką dėl pasaulėjautos, esą svetimtautis galįs išmokti lietuviškai, bet niekad neišmoksiąs lietuviškai jausti. Ar tai aksioma, galiojanti dvikalbystės aplinkoje. Ir ar ji pasitvirtina rašant eiles?

 

M. S.-S. Pažįstu vieną savo amžiaus pusiau kitatautę (motina pirmo­sios imigracijos lietuvė, tėvas lenkas), išmokusią lietuviškai, bet ji rašo ne eilėraščius. Jos iš seno nepažįstąs nežinotų, kad ji nėra dypukė, nors ilgai ir išsamiai kalbėtų lietuviams brangiomis temomis. Vasario 16-osios gimnazijoj pažinojau daug vaikų (iš įvairių šeimų bei kraštų), ten lietuvių kalbą išmokusių. Tarp jų ir iš namų lietuviškai mokančių vaikų galop nebuvo jokio skirtumo. Visi buvo geri lietuviai, jautė, kaip lietu­viams dera jausti. Beje, žodis „svetimtautis“ keistinas į „kitatautis“ (kalbos kultūra).

 

Nežinau, ką reikštų „lietuviškai jausti“ eilėse. Iš viso nesuprantu, ką ta frazė reiškia. Ar kriterijus yra Lietuvos lietuvis, lietuvė? Ir kaip galima kokia kalba jausti?

 

R. P. Jūsų autobiografijoje man patiko mintis, kad „kalba neturi atsilikti nuo kultūros; priešingai, kalba kultūrą formuoja“. Prašom pako­mentuoti, papildyti. Ar šiuo atžvilgiu nėra pateisinama ir tarptautinių žodžių vartosena Lietuvoje, nors neretai turime ir savų atitikmenų? Gal ir poezijos kalba neturėtų atsilikti nuo mokslo, filosofijos, teologijos kalbos, ypač žodyno srity?

 

M. S.-S. Paradoksiška, kad nors anglų kalba yra išskirtinai imli kitų kalbų žodžiams, sąmoningi JAV lietuviai, lietuviškai kalbėdami, vengia žodžių iš kitų kalbų ir ypač iš amerikiečių kalbos juos laikydami barba­rizmais. Tuo tarpu čia, Lietuvoje, tie patys žodžiai nuolat girdimi. Lingvistika tai paaiškintų tuo, kad imigracinės grupės yra kalbos atžvil­giu konservatyvesnės negu likusios krašte. Literatūroj tokie žodžiai skaitytoją arba patrauktų, arba išblaškytų, nes neįprasta bendrinėj kalboj juos girdėti ar ant popieriaus matyti.

 

Tarptautiniai žodžiai yra dalis kalbos; jie nėra „barbarizmai“. Dauge­lis mokslo terminų yra tarptautiniai žodžiai, neretai iš graikų ar lotynų kalbos. Ar jie vartojami poezijoje, priklauso nuo tematikos.

 

Pakalniškis, Ričardas. Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994.

 

Skaityti toliau