sakalauskaite zalciu       Eglė Sakalauskaitė. Žalčių karalienė: mini romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2006.       

 

       Ar neatrodys pernelyg skambūs mano žodžiai, jei pasakysiu, kad ši knyga jau pateko į lietuvių literatūros istoriją? Gal ir tikrai per skambu.

 

       Tada kitaip: į Lietuvos skaitybos ir leidybos istoriją. O pateko štai kodėl: 2006 metais leidykla "Versus aureus" nesibaimindama rizikos pradėjo debiutų seriją. Tik pamanykite – leidėjai imasi ne vien prozos, bet ir poezijos, kurios baidosi bene visos Lietuvos leidyklos.  O juk atrodė, kad ir debiutus, ir poeziją palikome Rašytojų sąjungos leidyklai, kasmet skelbianciai pirmųjų knygų konkursus.

 

       Taciau leidykloje "Versus aureus"  viskas prasidėjo nuo prozos – poetinės, pasakiškos. Medicinos studentė Eglė Sakalauskaitė savaip persakė mums visiems gerai žinomą pasaką. Beje, rašydama "gerai žinoma" kiek ironizuoju: niekada niekas visko nei apie senąsias pasakas, nei apie mitus nesužinos. Spėju, kad mes net nenutuokiame, kokie pavaldūs esame amžių nugludintiems pasakojimams. Jie teka mūsų gyslomis tartum povandeninės upės – niekam nematomos, bet juntamos.  

 

       Eglė Sakalauskaitė savo pavaldumo pasakai neslepia. Skaitytojai kartu su ja keliauja per kelis laiko klodus: dabartis pinasi su šešioliktu ir devynioliktu amžiais. Žaismingiausia ir įtaigiausia man pasirodė dabartis. Gaila, pasiutusiai gaila, kad autorė, taip šauniai dabarties puslapius pradėjusi, vėliau ėmė pernelyg taupytis. Gal, sakau, vertėjo rankraštį dar palaikyti? Pasodrinti, papildyti, rupia druska pabarstyti ir gaiviu vandeniu palaistyti? O gal reikėjo išdrįsti labiau atsiverti?

 

       Kita vertus, labai gerai žinau: nelauktai netikėtai ateina ta valanda, kai rankraštis nerimsta. Nebenori glūdėti nei stalciuose, nei kompiuteryje - veržiasi gyventi savo gyvenimą. Ir ką tu jam padarysi? Nieko.

 

       Šiaurės Lietuva man nuo seno atrodo bene mįslingiausia mūsų valstybės dalis. Derlinga ten žemė – ir paslaptinga, santūri. Šiaurės Lietuvoje Eglė Sakalauskaitė jauciasi kaip namuose. Nedidukai dvareliai, malūnų sparnų mostai, augaloti medžiai, paslaptingi ramūs žmonės – rašytojos savastis. Paslaptinga yra ir pasakotojos tolima giminaitė – Žaliadvario savininkė. Per mažai, tikrai per mažai knygoje ir apie ją – kelių raiškių štrichų man, nepasotinamai, per maža.

 

       Na, o Eglės Sakalauskaitės pasakos Eglė savasties neturės – namų neatras. Nebent laikinus, nepatikimus, baugius. Nors jaukinsis dvarus dvarelius, ežerus, pelkes. Jūros Eglės Sakalauskaitės pasakojime nėra. O ar būtinai reikia?

 

       Savąją Eglės versiją yra sukūrusi ir poetė Elena Mezginaitė – ji parašė pjesę lėlių teatrui. Ir ten veiksmas vyksta prie ežero. Juk suvokiame: Žalcių karalienės istorija rangosi visur ir visada – šiais laikais, man regis, itin smarkiai. Mūsų daugiabuciuose, mūsų mokyklose, mūsų klubuose – duokdie tą istoriją jums pajusti, o dar labiau duokdie stiprybės nuo jos apsisaugoti.

 

       Žinojimas man trukdė skaityti šį tekstą. Eglėmis mergaičių anais griežtos katalikybės laikais niekas nekrikštijo. Pravardė dvaro panelės galėjo tokia būti. Vardas – ne. Pirmasis savo dukrą Egle pavadino rašytojas Kazys Boruta. Buvo 1933 metai. Taciau tai kita istorija...

 

       Labiausiai beskaitydama knygą patikėjau Aušrine – po pelkes drąsiai vaikštinėjančia, Eglei uoliai patarnaujančia mergaite. Nebuvo devynioliktame amžiuje tokio vardo? Bet ir Aušrinės – nėra. Jos nepažįsta,  nemato, negirdi, nejunta nykstancio, purvuose skęstancio miestelio žmonės. Net išmintingasis kunigas nieko apie ją nėra girdėjęs. Aušrinė pasirodo vien legendinei Eglei. Devynioliktas amžius miesteliui dovanojo geležinkelį. Tik jį.

 

       O juk žinome... Aušra Lietuvoje patekėjo būtent devynioliktame amžiuje. To meto romantikai, kurdami naivias legendas, Lietuvai grąžino orumą, pasitikėjimą savimi. Istorikai sako: melavo. Bet ar ne iš sapnų, ne iš svajonių nuaustas romantikos šydas?

 

       Ar romantiška yra dar vienos legendos autorė Eglė Sakalauskaitė? Taip. Bent jau man taip atrodo, nors bendravome labai neilgai. Reta asmenybė: susitikime su skaitytojais sėda prie rojalio (na gerai, išderintas pianinas ten buvo, ne rojalis, bet kad man kyla noras romantizuoti) ir meistriškai skambina. Eglė daug skaito ir teberašo. Kultūros spaudoje užtinku jos noveles. Bendraudama su moksleiviais literatais patyriau: daugelis nori  studijuoti mediciną. Kai kurie ir studijuoja! Ar ne devyniolikto amžiaus tradicija: rašyti ir gydyti?

 

       placiau.lt, 2008-10-08