sakalauskaite zalciu       Eglė Sakalauskaitė. Žalčių karalienė: mini romanas. – Vilnius: Versus aureus, 2006.       

 

       Kūrybinis jaunos lietuvaitės debiutas. Debiutuoti, pasirodo, įmanoma ne tik LRS leidykloje, ne vien „Pirmąja knyga“. Sveikinu „Versus aureus“, kuri pradėjo knygelių seriją „Debiutai“. Stipriai spaudžiu dešinę leidyklos vadovams už šį drąsų žingsnį.

 

       Postmodernizmas, kaip visiems žinoma, mito ir minta savo tėvelio modernizmo kūnu ir krauju – lyg koks sūnelis kanibalas. Senoms idėjoms suteikiama nauja forma ir raiškos būdas. Dažnai jos tiesiog vagiamos iš garsių praeities kūrėjų, o paskui taip sumaišomos bei supinamos, jog kopija tampa visiškai nebepanaši į originalą. Viskas perrašoma, bet perrašoma savaip.

 

       Lietuviškame internete neseniai klajojo perrašyti K.Donelaičio „Metai“, jei neklystu, – „Pavasario linksmybės“. Įžūlusis ir chtoniškasis V.Sorokinas kadaise grasinosi rusišku „matu“ perrašyti visą savo tėvynainių klasiką. O dabar E.Sakalauskaitė užsimojo nei daug, nei mažai – perrašyti mitologinę lietuvių pasaką „Eglė žalčių karalienė“.

 

       Veiksmas vyksta įvairiose epochose, Žilvinas nužudomas ne kartą (XVI ir XIX a.), Eglė virsta vandenimis, nė vienas vaikas nevirsta medžiu. Hmm... Įdomu.

 

       Knygos redaktorius J.Kubilius debiutantei kelia gal ir per didelius reikalavimus: „Susieti mitą, simbolį ir rupiausią konkretybę reikalauja didelių pastangų ir ypatingų gebėjimų, visiškai kitokios meninės logikos ir teksto poetikos, nes būtina sintetinti tai, kas sveikam skoniui regisi niekaip nesusiejama, t.y. reikia perlaužti stereotipą...“

 

       Ką gi. Stereotipai laužomi. Meninei logikai trūksta logikos. Teksto poetikos – per daug. Per daug ir sintetikos. Ką padarysi. O šiaip – viskas nuostabu.

 

       Literatūra ir menas, 2007-02-16