„Šis apdovanojimas padeda atkreipti žmonių dėmesį į pamatines vertybes“, – ištarė Leonardas Sauka. 78 metų tautosakininkui vakar buvo įteikta Baltijos Asamblėjos premija. L.Sauka buvo apdovanotas už keturių tomų folkloro studiją „Pasaka „Eglė žalčių karalienė“, kurioje tyrinėjami šios pasakos variantai įvairiose šalyse. Baltijos Asamblėjos premija taip pat buvo įteikta estų dailininkui Marko Maetammui ir latvių rašytojai Ingai Abelei.
Kokią vietą visų jūsų gyvenimo darbų kontekste užima veikalas „Pasaka „Eglė žalčių karalienė“? – paklausiau L.Saukos.
Šis keturtomis man yra labai mielas. Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ susidomėjau daugiau kaip prieš 50 metų, bet vis nebūdavo ir laiko, ir galimybių įgyvendinti šią seną idėją. Džiugu, kad šį veikalą išskirtiniu pripažino ir vokiečių mokslininkai, leidžiantys pasakų enciklopediją. Juos nustebino, kad Lietuvoje išleista knyga, kurioje pateikti vienos pasakos variantai įvairiose tautose. „Eglės žalčių karalienės“ variantų daugiausia Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tačiau pasitaiko ir kitose šalyse.
Kiek šios pasakos variantų yra Lietuvoje?
1999 metais Lietuvoje buvo žinoma 120 jos variantų. Tačiau sudarinėdami šią knygą atradome dar 60. Panašiai buvo ir Estijoje. Ilgai buvo teigiama, kad šioje šalyje yra 19 šios pasakos variantų, tačiau, galima sakyti, ir mūsų dėka estų folklorininkai atrado dar 16 jos variantų.
Kaip paaiškintumėte, kad „Eglė žalčių karalienė“ paplitusi įvairiose tautose?
Iš pradžių buvo manoma, kad tai grynai lietuviška pasaka. Folklorininkas Jonas Balys 1952 metais vienas pirmųjų paskelbė, kad ši pasaka gali būti kilusi iš Indijos. Po poros metų jis atrado rusiškų ir ukrainietiškų šios pasakos variantų. Tačiau jos tikroji kilmė iki šiol nėra žinoma. Šiemet šimto metų sulaukęs J. Balys iki šiol linkęs manyti, kad šios pasakos kilmė – indiška.
Kita vertus, „Eglė žalčių karalienė“ galėjo kilti ir iš sakmių, susijusių su senovėje labai gerbtu žalčiu, patekusiu į tragišką situaciją. Tai lyg ir galėtų patvirtinti šios pasakos variantų gausa Baltijos šalyse.
Panašių pasakų yra net Afrikoje. Tik ten vietoj žalčio veikia beždžionė ar krokodilas. Išsimaudžiusių merginų, drabužiuose radusių žaltį, motyvą galima aptikti ir Amerikos indėnų pasakose. Taigi ši pasaka įvairiose tautose galėjo savarankiškai atsirasti dėl žmonių mąstymo panašumų.
Ar „Eglės žalčių karalienės“ variantų siužetai, veikėjai labai skiriasi?
Daugumoje lietuviškų, latviškų ir estiškų pasakos variantų Eglės vyrą nužudo broliai. Slavų kraštuose žudiko vaidmuo tenka Eglės motinai. Skiriasi ir detalės. Tarkim, Lietuvoje Eglės vaikai pavirsta medžiais, o pas slavus sūnus virsta lakštingala (rusiškai – „solovej“), o duktė – kregždute. Estijoje gana dažnai motina su vaikais pavirsta beržu, o plazdenanti beržo tošelė simbolizuoja išplepėjusio vaiko liežuvį.
Šie skirtumai šį tą pasako ir apie tautos charakterį?
Pasako labai daug. Sakykim, Latvijoje yra šios pasakos variantų, kur paslaptį išplepėjęs berniukas pavirsta kupstu, ant kurio dergia kas netingi. Latviai būtent taip išreiškė savo moralinį vertinimą.
Kada jūs pirmąsyk išgirdote pasaką „Eglė žalčių karalienė“?
Pradinėje mokykloje. Tai buvo Jono Jablonskio užrašytas variantas, kuris ilgainiui virto kanoniniu. Būtent šiuo variantu įvairių sričių menininkai naudojosi savo kūryboje.
Kada pajutote, kad savo gyvenimą norite skirti tautosakai?
Dainuoti mėgstu nuo pat vaikystės. Meilę liaudies dainoms turbūt įskiepijo motina, kuri labai gerai dainavo. Tautosaka rimtai užsikrėčiau studijuodamas Vilniaus universitete. Tada studentams dar nereikėdavo vykti rinkti tautosakos. Mes savarankiškai subūrėme tautosakos rinkėjų būrelį. Mums vadovavo šviesaus atminimo profesorius Jurgis Lebedys. Mane tiesiog sužavėjo galimybė atrasti tai, kas dar neatrasta, užfiksuoti tai, kas gali išnykti. Domino ir išties plačios tautosakos tyrinėjimo erdvės.
Kaip vertinate tautosakos padėtį dabartinėje Lietuvoje, kurioje beveik visi subedę akis į kompiuterius ir televizorius?
Mūsų šalies kultūros politika yra gana aplaidi. Kadangi mūsų tauta nėra didelė, jai būtini tvirti pamatai. Skirtingai nei japonai, kurie visomis išgalėmis stengiasi puoselėti tradicijas, mes jas tarsi tyčia pamirštame. Lietuvoje savotiškas vienijantis pamatas galėtų būti liaudies daina. Mes juk turime dainų, kurios tinka įvairiausiomis progomis. Tačiau mokyklą baigiame mokėdami, duok Dieve, vieną arba dvi liaudies dainas.
O juk reikia visai nedaug. Jeigu muzikos mokytojas kasmet mokinius išmokytų bent po penkias dainas, jie per dvylika mokslo metų mokėtų šešiasdešimt dainų. Be to, Lietuvoje net ir kultūros žiniasklaida labai mažai dėmesio skiria tautosakos ir etnografijos veikalams, kurie labai dažnai nepasiekia skaitytojų. Mums kažkodėl labiau rūpi netikros žvaigždutės, o ne tikros tautos vertybės, išprovokavusios šitiek profesionalaus meno kūrinių.
Ar folkloro, liaudies dainų populiarinimo funkcijos neturėtų atlikti Dainų šventė, kuri yra dirbtinoka, labiau primenanti televizijos laidą „Duokim garo!“?
Taip, jūs teisus. Dainų šventėje yra išties mažai tikros, autentiškos tautosakos. Būtent ji šioje šventėje ir turėtų vyrauti, o ne įvairiausi jos išvediniai ir perdirbiniai.
Darbų sąraše – ir monografijos, ir vadovėliai
Akademikas L.Sauka – tarptautinį pripažinimą pelnęs folklorininkas, tradicinės lietuvių kultūros žinovas ir puoselėtojas, kurio mokslinė veikla tęsiasi jau pusę šimtmečio. L.Sauka dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, vadovavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kuriame darbuojasi iki šiol. Tarp svarbiausių mokslininko darbų – monografija „Lietuvių liaudies dainų eilėdara“, metodinis leidinys „Patarlių rinkėjo vadovas“, knyga „Tikra ir netikra liaudies kūryba“. Mokslininkas taip pat prisidėjo prie daugiatomio „Lietuvių liaudies dainyno“ sudarymo, parengė mokymo priemonę „Lietuvių tautosaka X klasių mokiniams“ ir vadovėlį aukštesniųjų klasių mokiniams „Lietuvių tautosaka“.
„Lietuvos rytas“/ lrytas.lt