strielkunas jonas       Poetų būna įvairių – ir neretai, žvelgiant į sudėtingų metaforų konstrukcijas, nėra aišku, ar tas poetas talentingas, o gal tik šiaip sėdi sau žmogus ir prisigalvoja metaforų, rebusų. O tu turi juos spręsti.

 

       Bet būna poetų, kurie rašo tave persmelkiančias eiles, einančias iš tokių gelmių, kad norisi tiesiog nulenkti galvą prieš Poetą. Prieš Poeto pasirodymą. Toks poetas man visuomet buvo Jonas Strielkūnas. Pamenu, atradau jį visiškai atsitiktinai, padėdamas dukrai rengtis lietuvių literatūros pamokai. Atradau savo sielai. Taip visuomet nutinka –­ žinai pavardę, bet nežinai, kas už jos. Daugelis Lietuvoje ir težino Strielkūno pavardę. O daugelis ir pavardės nežino. Nes Strielkūnas nedalyvauja televizijos šou.

 

       Atskleisiu paslaptį: jau norėjau parašyti savo įspūdžius apie Strielkūno poeziją (kartais manyje atgimsta tolima literatūros kritiko praeitis), ir staiga užgriuvo poeto jubiliejus. Pagalvojau, reikia palūkėti, nes išeitų dar viena jubiliejinė kalba. Tiesą sakant, čia nesirengiu analizuoti Strielkūno kūrybos, norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną eilėraštį – „Juodoji dėžė“. Nes būna eilėraščių, iš kurių vienas gali atskleisti visą autoriaus talento jėgą. Kuriuo poetas visiems laikams gali įeiti į kitus žmones. Taip nutinka, kada jam pavyksta prabilti archetipų kalba – pažadinti žmogaus sąmonėje tai, kas sudaro jo „aš“ esmę. Taip motina ūmai ima jaustis Motina, pirmąkart glausdama prie krūtinės ką tik gimusį sūnų. Taip duktė staiga pasijunta Dukterimi, prieidama prie mirštančio tėvo patalo. Taip rašantis žmogus ima jaustis Nežinomas, susidurdamas su Žodžio stebuklu. Žodžio, apie kurį Biblijoje pasakyta, kad jis buvo visko pradžioje.


                                   Man baisu nerašyt, o rašyt dar baisiau.
                                   Nebekyla aukštyn akmenėjančios strofos.
                                   Ir katrenas, kurį sueiliuoju bent sau, –
                                   Lyg juodoji dėžė po klaikios katastrofos.

 

       Ne vieną dešimtmetį skaitau pasaulinę poeziją, esu baigęs Filologijos fakultetą ir Literatūros instituto aspirantūrą, kadaise išleidęs poezijos knygelę, bet nesu aptikęs pasaulinėje poezijoje tokių persmelkiančių eilučių, kurios taip giliai išreikštų, regis, lengvai prieinama metafora (sudužusio lėktuvo „juodoji dėžė“) kūrybos esmę. Ne, čia kalbama ne apie siaurą literato tipą. Kalbama apie žodžio esmę. Žodžio, kuris visuomet skamba daugiareikšmiškai (iš kur visi mūsų nesusipratimai ir net karai), visada atsiranda pats savaime, iš mūsų nepažintų gelmių, kur greičiausiai gyvena pats Dievas. Tai jis, Dievas, diktuoja mums žodžius – meilės ir... nemeilės žodžius. Arba galbūt jis mums davė tik sielos spontaniškumą, o pats tiesiog žiūri į išskrendančius iš mūsų lūpų padrikus žodžius...


                                   Lyg juodoji dėžė nerišlių sakinių,
                                   Nesuprasi – keiksmų ar pagalbos šaukimo.
                                   Nebelikę gyvų nei daiktų, nei žmonių,
                                   Kur tiek metų tave supo, glaudė, mokino.

 

       Apie ką šios eilės? Kodėl kalbame skubėdami ir pamiršdami sintaksės taisykles – kas per jėga verčia kalbėti, iškilmingai skelbti? Skelbti ką – kas svarbaus gyvena mūsų sieloje, kad, tarytumei galinga upė, sulaužo tylos užtvanką ir nuneša į atvirą spontaniškos šnekos jūrą? „Nesuprasi – keiksmų ar pagalbos šaukimo“ – tai prakeiksmų ar pagalbos šauksmai? Poetui stebėtinai pavyksta perteikti žmogaus sielos blaškymąsi, kai jausmai, būdami ambivalentiški, sudėtingi, gali vienu metu daug ką reikšti. Ir prakeiksmus, ir pagalbos šauksmą. Ir neapykantą, ir meilę. „Rėkiančio žmogaus“ įvaizdis sukelia, kaip ir garsiame Muncho paveiksle „Šauksmas“, siaubą ir gailestį. Gailestį rėkiančiam žmogui. Daugelis žmonių rėkia iš skausmo. Žmonės pikti dėl to, kad jiems skauda, – padėkite tam žmogui, jis nelaimingas!

 

       Tikra, padiktuota širdies, o ne šalto proto poezija duoda tiek peno apmąstymams, kad apie vieną eilėraštį galima parašyti knygą. Taip, šiame Strielkūno eilėraštyje kiekviena eilutė kviečia susimąstyti. „Nebelikę gyvų nei daiktų, nei žmonių, / Kur tiek metų tave supo, glaudė, mokino.“ Stiprus regimasis sudužusio, šipuliais virtusio lėktuvo įvaizdis sukelia mūsų pasąmonėje baimę – bijome nukristi iš dešimties tūkstančių metrų aukščio, o kai kurie geriau niekad nesėda į lėktuvą, nenorėdami atsiplėšti nuo motinos Žemės. Poetas meistriškai pasinaudoja tą nesąmoningos baimės energija, kad paverstų ją giliu žmogaus būties tragiškumo suvokimu. Nes apie ką tos eilutės? Ar ne apie tai, kad artimieji išeina, o mes liekame vieni – akis į akį su juoda akinančia mūsų mirties saule? Strielkūno eilučių įtaigumas („Kur tiek metų tave supo, glaudė, mokino“) kyla iš mumyse glūdinčių lėktuvų katastrofų fobijų ir apskritai negailestingo, nenumaldomo likimo baimių. Ir tuo pat metu – koks stoiškas susitaikymas su tuo, kas neišvengiama ir sutikimas su žmogaus likimu šioje stebėtinose eilutėse. Juk Poetas neprotestuoja, o tik su kartėliu konstatuoja žmogaus gyvenimo tragizmą. Ir čia nėra nevil­ties –­ neviltis nesuderinama su lyrine jausmo, prikeliančio gyventi šį šedevrą (nepabijosiu to žodžio), stichija.


                                   Buvo laikas dainuot, buvo laikas gražėt,
                                   Kol staiga supratai vieną rūškaną rytą:
                                   Guli tavo knyga lyg juodoji dėžė,
                                   Ir neperskaitys nieks, kas joje parašyta.

 

       Nėra nė vieno nereikalingo žodžio, kiekvienas žodis –­ taiklus. Prieš mus akivaizdi didelio talento apraiška. Keliomis eilutėmis autorius sugebėjo išreikšti kūrybos esmę –­ bet koks rašytojas pasirašys po tomis eilutėmis. Juk mes nežinome, ką rašome. Kam. Mes patys nežinome, ką darome ir kas esame. Kas ir kam stumia į žodžio bedugnę. O parašę žvelgiame su nuostaba į to, kas parašyta, „juodąją dėžę“. Lėktuvas sudužo, mūsų jau nėra tarp gyvųjų. Ir tarp gyvųjų nebėra mūsų artimųjų. Ir net mūsų daiktus jau sunaikino laiko srautas. Bet „juodoji dėžė“, talpinanti žodyje atsispindėjusius praeities išgyvenimus, šiame pasaulyje gyvenančios mūsų sielos „juodoji dėžė“ – ji neiššifruota guli tarp rūkstančių lėktuvo nuolaužų...

 

       Bet pakaks! Ar vien apie rašytojo kūrybą čia kalbama? Tikroji poezija, tikroji literatūra visada išeina už temos ribų – nuveda į aukštesnių apibendrinimų tolius. Visuomet iki galo nepasako, palieka erdvės minties ir jausmo skrydžiui. Tai ar ne apie „juodą gyvenimo dėžę“ čia kalbama? Kiekvieno iš mūsų gyvenimą? Kas ir kada pajėgs suprasti mūsų gyvenimą? Kas mes ir ką jame darėme? „Asmenybės, gyvenimo, likimo „juodoji dėžė“ –­ ją galbūt gebėtų iššifruoti vien tik Didysis Šifruotojas, tas, kuris nusprendė, kad ta asmenybė, tas gyvenimas, tas likimas turi teisę egzistuoti. Kas įleido mus į tą slėpiningą paslapčių ir stebuklingų atradimų pasaulį.

 

       2009.III.5–2009.III.6. Tai paskutinioji eilėraščio eilutė. Ji liudija apie eilėraščio sukūrimo laiką. Tuomet Poetas minėjo jubiliejų. Ir supranti, iš kur, iš kokių biografinių faktų atsirado tas kūrinys. Bet šis prierašas po eilėraščiu taip ir lieka vienintele aliuzija į šį tą siaurai asmeniška. Nes – kaip visuomet būna tikroje poezijoje –­ tikrasis poetas nesugeba kalbėti savo siauro „aš“ vardu. Ne archetipo vardu. Archetipas suteikia poetui jėgų, jo „aš“ tampa nebe biografinis, jis išsiplečia iki visatos ribų, darosi artimas ir brangus visiems. Poetas išreiškia tai, kas yra švenčiausia ir slypi mūsų sielos gelmėse, už sąmonės ribų. Jis pakelia mus nuo kelių. Jis mums atveria mūsų pačių stebuklingą esmę, pašalindamas nuo mūsų „aš“ kasdieninės sumaišties luobą.

 

       Atskleisiu paskutinę paslaptį. Daugelis perskaičiusiųjų šias eilutes turbūt seniai nusprendė, kad esu Jono Strielkūno draugas ir dėl to jam čia giedu ditirambus. Aš asmeniškai nepažįstu Jono Strielkūno. Niekada gyvenime nesu su juo kalbėjęs. Juo labiau viliuosi, kad sukelsiu pasitikėjimą savo žodžiais.


                                                     Juodoji dėžė

                                   Man baisu nerašyt, o rašyt dar baisiau.
                                   Nebekyla aukštyn akmenėjančios strofos.
                                   Ir katrenas, kurį sueiliuoju bent sau, –
                                   Lyg juodoji dėžė po klaikios katastrofos.

                                   Lyg juodoji dėžė nerišlių sakinių,
                                   Nesuprasi – keiksmų ar pagalbos šaukimo.
                                   Nebelikę gyvų nei daiktų, nei žmonių,
                                   Kur tiek metų tave supo, glaudė, mokino.

                                   Buvo laikas dainuot, buvo laikas gražėt,
                                   Kol staiga supratai vieną rūškaną rytą:
                                   Guli tavo knyga lyg juodoji dėžė,
                                   Ir neperskaitys nieks, kas joje parašyta.

 

                                   2009.III.5–2009.III.6

 

                                   Literatūra ir menas

                                   2009-12-11