Stasys Santvaras Saulėleidžio sonetai”. Dail. Vytautas Dilba. Išleido Vilties leidykla, 1990 m., spaudė Morkūno spaustuvė. Mecenatai – neolituanai ir Tautinės sąjungos Bostono skyrius.

     Knygos motto iš Kristijono Donelaičio posmų:

 

     Ar tikėjomės, sulaukę rudenį kumpą,
     taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?
     Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!”

 

     Ir iš eilėraščio, 96 psl.:

 

     Nulenki galvą, pasiduok likimui, mielasai Stasy!
     Aiman, gyvenimo miražų ir sapnų nepavijai...

 

     Taip Santvaras lyg reziumuoja savąjj ir apskritai žmogaus gyvenimą. Ir visuose sonetuose lyg to reziumavimo žymės. Žinojo poetas, kad tai paskutinis jo eilėraščių rinkinys. Jo turinio dvi dalys: Minčių akimirkos ir Bibliniai sonetai. Tai Santvaro poetiniai mąstymai, sudėti į taisyklingų sonetų formą. Minoriniai, pritemdyti – lyg prieš saulėlydį gamta. Nors yra dvasinės rimties ir giedros akimirkų, išduodančių poeto gilų tikėjimą antgamtiniu esimu.

     Poetas išliko pats sau ištikimas, minčių srove daug nepasikeitęs nuo pat 1921 metų, kai pradėjo spausdinti savo kūrybą ir nuo pirmo eilėšraščių rinkinio Saulėtekio maldos” (1924).

     Liko jis originalus, nesikartojąs, kūrybingas, vis atsinaujinančiu požiūriu į kūrybą, naujų formų ieškotojas (Rubajatai”). Sielos būsena gal tik labiau į pabaigą nuskaidrėjęs, bet dėmesio centre tie patys dalykai: žmogaus būtis, meilė, gamta, svajonės ar aštrios realybės briaunos... Tačiau gilus tikėjimas ir optimizmas, pvz., Rudenio sonete”:

 

     Viešpatie, kokia grožybė klonių ir kalnų,
     Kokia gelmė mįslinga sielos vandenų.

 

     Panašiais posmais ir Buvimo pėdsakuose” (1983), ir šiuose sonetuose poetas norėjo aprėpti šį margą pasaulį, įžvelgti jo slėpinius, prisiliesdamas prie įvairios realybės. Iš čia sonetų pavadinimai: Lietuvai, Liaudies dainų sonetas, Kalėdų sonetas, Sonetas saulei, Sonetas apie baltą žiedą, apie nerimą, bičiulystę... Klausimų, nusiminimo sonetas...

     Iš Biblinių sonetų būdingas Santvarui Nesurandama tiesa (būdingas kiekvienam žmogui):

 

     Įspėti Dievo mįslę - kaip akmenį ranka perskelti;
     Toj mįslėj vargdieniai miršta pasiklodami vargus,
     Ir stovi štai žmogus ir keikia šaltą žemės krantą,
     Gelmių ji nepasiekia ir Dievo žodžio nesupranta!

 

     Užverčiant „Saulėleidžio sonetus”, ima noras nulenkti galvą prieš Stasio Santvaro poetinius ir kitų raštų bei teatrinius darbus lietuvių tautai ir branginti kaip nepaprasto draugo atminimą.

 

     Laiškai lietuviams: religinės ir tautinės kultūros žurnalas. Redaktorius Juozas Vaišnys. Chicago, 1992.